Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-2698-575/2026

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-08-12
Bylos Nr.: A-2698-575/2026
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03311-2026-1
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Ričardas Piličiauskas, Iveta Pelienė, Egidijus Šileikis
Pareiškėjas: (duomenys neskelbtini)
Atsakovas: Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Kategorijos

Administracinė byla Nr. A-2698-575/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03311-2026-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 8.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugpjūčio 12 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2026 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 26S79879, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2026 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 26S83565, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2026 m. balandžio 21 d. iki 2028 m. spalio 20 d. (toliau – ir Sprendimas 2; toliau kartu – ir Sprendimai); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą, laikantis teismo išaiškinimų.

Pareiškėja skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

Šalies argumentai

Pareiškėja pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje kaip asmuo, turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėja nurodė, kad gimė Lietuvos Respublikoje, kur gyveno iki 1992 m., vėliau išvyko į Rusiją; 1994–2011 m. pareiškėja dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, tačiau jos vykdytos funkcijos buvo administracinio ir personalo pobūdžio ir nebuvo susijusios su operatyvine, žvalgybine ar kita panašia veikla. Nuo 2011 m. pareiškėja valstybės struktūrose nebedirba ir yra pensijoje. Nepaisant to, atsakovas pripažino, kad dėl savo darbinės veiklos pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybei ir priėmė skundžiamus Sprendimus.

Migracijos departamentas neatliko tinkamo individualaus pareiškėjos aplinkybių vertinimo, savo išvadas grindė tik pareiškėjos darbo faktu bei nepagrįstomis prielaidomis ir hipotetine galimybe, jog pareiškėja yra lojali Rusijai. Šiuo atveju liko neįvertintos šios reikšmingos aplinkybės: pareiškėjos amžius; jos tarnybos pobūdis; elgesys po tarnybos pabaigos (2011 m. iš tarnybos pasitraukė, ryšių su buvusiais kolegomis nepalaiko, nuo 2020 m. gyvena Kaliningrado srityje); teisės pažeidimų nebuvimas; faktinės gyvenimo aplinkybės (gimė Lietuvoje, baigė lietuvišką mokyklą, laisvai kalba lietuviškai, jos tėvai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, Lietuvoje gyvena jos dukra, seserys ir kiti artimieji, Lietuvoje palaidoti jos artimieji). Taip pat atsakovas nenustatė jokių pareiškėjos veiksmų, keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui, ar jos ryšių su žvalgybos struktūromis ir jokių konkrečių riziką patvirtinančių aplinkybių.

Migracijos departamentas ignoravo pareiškėjos apklausos metu pateiktus duomenis. Pareiškėja aiškiai nurodė, kad nepalaiko Rusijos valdžios, nepritaria Rusijos karui prieš Ukrainą, Krymą laiko Ukrainos teritorija, nepalaiko esamos politinės sistemos ir ryšių su buvusiais kolegomis. Be to, Sprendimų išvados yra prieštaringos, nes atsakovas pripažino neigiamą pareiškėjos požiūrį į Rusijos politiką, tačiau kartu padarė išvadą dėl jos lojalumo.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 5 dalį draudimas atvykti gali būti taikomas tik esant realiai grėsmei, kuri nagrinėjamu atveju nenustatyta. Taip pat pareiškėjai nustatytas draudimas atvykti į Lietuvą iki 2028 m. spalio 20 d. yra neproporcingas: neįvertintos jo pasekmės, nesvarstytos alternatyvos, neįvertinta interesų pusiausvyra. Migracijos departamentas neįrodė, kad ši priemonė yra būtina, nesvarstė švelnesnių alternatyvų ir nevertino pasekmių pareiškėjos šeimos gyvenimui.

Sprendimais pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, nes pareiškėja turi artimųjų Lietuvoje, palaiko su jais glaudžius ryšius ir turi teisę lankyti artimųjų kapus. Tai prieštarauja ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai.

Sprendimai grindžiami abstrakčiomis formuluotėmis, juose nenurodyta jokių konkrečių pareiškėjos veiksmų ir nepaaiškinta, kodėl būtent pareiškėja laikoma grėsmę keliančiu asmeniu. Todėl jie yra nemotyvuoti, prieštarauja teisinės valstybės, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams. Kolektyvinė atsakomybė yra negalima, o asmens praeities faktai savaime negali lemti neigiamų teisinių pasekmių be individualaus vertinimo. Pareiškėja turėjo teisėtą lūkestį, kad jos situacija bus vertinama nuosekliai ir pagrįstai, kadangi daugelį metų teisėtai lankėsi Lietuvoje, niekada nepažeidė teisės aktų ir turi šeiminių ryšių Lietuvoje, o sprendimas pripažinti ją keliančia grėsmę priimtas nenustačius naujų faktinių aplinkybių.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

Migracijos departamentas atliko pakankamą individualų pareiškėjos situacijos vertinimą: gavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadą, kreipėsi į pareiškėją paaiškinimų, įvertino jos šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje bei periodinius vykimus į Lietuvą.

Pareiškėjos amžius Sprendimams reikšmės neturi ir nepaneigia nei jos galimo lojalumo Rusijai, nei nustatytos grėsmės. Dėl integracijos ir lietuvių kalbos mokėjimo lygio atsakovas nurodė, kad pareiškėja negali būti laikoma siekiančia integracijos Lietuvoje, nes Lietuvoje negyvena ir gyventi neketina.

Nors pareiškėja turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, ji iki šiol turi Rusijos Federacijos pilietybę ir neparodė valios atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, anksčiau nesikreipė dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, jai nebuvo išduota nacionalinių vizų, o Lietuvoje ji lankydavosi turėdama Šengeno vizas. Todėl pareiškėjos su Lietuvos Respublika nesieja socialiniai ir ekonominiai ryšiai, o leidimas laikinai gyventi jai reikalingas tik tam, kad galėtų aplankyti Lietuvoje gyvenančius artimuosius ar mirusių šeimos narių kapus. Lietuvoje gyvena pareiškėjos dukros – Rusijos Federacijos pilietės, turinčios leidimus gyventi Lietuvoje, tačiau šie šeiminiai ryšiai nenusveria grėsmės valstybės saugumui svarbos.

Sprendimuose nurodyti faktai, leidžiantys daryti pagrįstą išvadą apie galimą grėsmę valstybei. Pareiškėja, 1994–2011 m. tarnavusi priešiškos Lietuvai valstybės vidaus reikalų sistemoje, nepaisant praėjusio laiko tarpo nuo tarnybos pabaigos, potencialiai gali būti panaudota priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas valdžiai asmuo. Vien tai, kad šiuo metu ji tokių pareigų nebeužima, savaime nereiškia, kad ryšių su režimui lojaliais asmenimis neturėjo arba kad jie nutrūkę ir neatsinaujins. Pareiškėja nėra nutraukusi ir neketina nutraukti ryšių su Rusijos Federacija, kurioje gyvena ir toliau ketina gyventi, o aplinkybė, kad ji gyvena Kaliningrado srityje, didina grėsmės riziką.

Migracijos departamentas neignoravo pareiškėjos apklausoje nurodytų aplinkybių ir nepriėmė prieštaringų išvadų – Sprendimuose konstatuota, kad apklausos metu išreikšta pareiškėjos pozicija dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų ir Ukrainos teritorijų okupacijos bei atsakymai į kitus klausimyno klausimus nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui.

Nustačius, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui, atsirado Įstatyme nustatytas pagrindas taikyti draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką.

Migracijos departamentas veikė pagal Įstatymo nuostatas ir įvertino visas Sprendimams priimti būtinas aplinkybes, o pareiškėjos papildomai suformuluoti reikalavimai nesaisto nei Migracijos departamento, nei teismo. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad argumentai dėl Sprendimų neproporcingumo atmestini, nes interesų pusiausvyra buvo įvertinta, nors šio vertinimo rezultatas pareiškėjai buvo nepalankus.

Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje ir nenustato valstybei tiesioginės pareigos įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu. Ši teisė nėra absoliuti ir gali būti ribojama viešosios tvarkos bei visuomenės saugumo pagrindais, kiekvienu atveju įvertinant ribojimo proporcingumą. Teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė. Konvencijos 8 straipsnis negina asmens teisės į trumpalaikius vizitus į Lietuvą, o pareiškėjos dukros gali lankytis savo kilmės šalyje.

Užsienietis, nesutikdamas su grėsmės valstybės saugumui pagrindu priimtu Migracijos departamento sprendimu, privalo pateikti teismui įrodymus, paneigiančius aplinkybes dėl jo nustatytos grėsmės. Tokių įrodymų pareiškėja nepateikė.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas – atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

VSD atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

Sprendimai priimti pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti, motyvuoti ir pagrįsti, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinka nacionalinio saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

VSD 2026 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 18-3407 pateikė Migracijos departamentui vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos profesinės veiklos 1994–2011 m. Pareiškėja, tarnaudama Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą ir dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atliko perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą ir numato, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Dviejuose veikiančiuose pasienio kontrolės punktuose su Kaliningrado sritimi Rusijos federalinė saugumo tarnyba (toliau – ir FSB) aktyviai siekia tarp keliaujančių asmenų nustatyti potencialius taikinius žvalgybos veiklai prieš Lietuvą vykdyti. FSB pareigūnai naudojasi šių asmenų poreikiu vykti į Rusiją verslo ar asmeniniais tikslais, o Kaliningrado srityje ir kituose Rusijos regionuose reguliariai besilankančius asmenis vertina kaip tinkamus taikinius, nes jų galimybė patekti į šalį priklauso nuo bendradarbiavimo su FSB; trečiųjų šalių piliečiams taikomas spaudimas grasinant draudimu atvykti į Rusiją. Taip renkama informacija apie Lietuvos ir NATO sąjungininkų pajėgų dislokacijos vietas ir judėjimą, karinę techniką, personalą, kitas aplinkybes.

Šalies argumentai

Pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad ji gimusi Lietuvoje, kad Lietuvoje gyvenamąją vietą deklaravusi jos dukra ir gyvena jos seserys, nepaneigia nustatytos grėsmės.

Teisėtų lūkesčių principas nepažeistas, nes anksčiau priimti sprendimai neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjos biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui.

Įstatymo 133 straipsnio nuostata yra imperatyvi, todėl nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, yra pakankamos apriboti jos teisę atvykti į Lietuvos Respubliką. Valstybės turi teisę kontroliuoti ne tik užsieniečių atvykimą į jų teritoriją, bet ir gyvenimą joje, siekdamos užkirsti kelią galimoms grėsmėms kilti. Pareiškėjos asmeninis interesas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei nacionalinio saugumo užtikrinimas.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:

Pareiškėja 1994–2002 m. dirbo Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) srities (duomenys neskelbtini) miesto Vidaus reikalų departamente migracijos inspektorės pareigose, o 2002–2011 m. – Linijinio transporto vidaus reikalų skyriuje darbų vadovės pareigose.

Šalies argumentai

Pareiškėja 2025 m. birželio 10 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi kaip asmuo, turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, ir, atsakydama į Migracijos departamento klausimyno 2 klausimą apie visas darbovietes, nurodė pirmiau įvardytus darbo laikotarpius ir pareigas.

VSD 2026 m. balandžio 3 d. pateikė Migracijos departamentui išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentas 2026 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 26S79879 (Sprendimas 1) atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Migracijos departamentas 2026 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. 26S83565 (Sprendimas 2) nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), nes ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nurodydamas, kad asmuo, tarnaudamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai, todėl ir ateityje, turėdamas galimybę atvykti ir (ar) būti Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), ir Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir NAS taisyklės). Teismas rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi, Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38.3 punktais bei NAS taisyklių 15 punktu.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje konstatuojama, kad lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai reikalavimas taikomas visiems asmenims, dirbantiems Rusijos Federacijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo užimamų pareigų ar vykdomų funkcijų, ir kad net neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, sprendė, kad VSD pateikta informacija sudarė pakankamą pagrindą Migracijos departamentui atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjos tarnybos pobūdis savaime suponuoja lojalumo valstybei ir jos valdžiai pareigą, todėl turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi remdamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką remdamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi.

Teismas sprendė, kad vien tai, jog pareiškėja nebendravo ir nebendradarbiavo su Rusijos Federacijos vykdomosios, teisminės ar įstatymų leidžiamosios valdžios institucijomis, teisėsaugos ar jėgos struktūromis, nepaneigia VSD konstatuotų aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjos ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikytini nepašalinamomis ir grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančiomis aplinkybėmis, o galimybė palaikyti ryšius su buvusioje tarnybos vietoje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Rusijos Federacijos režimui lojaliais asmenimis yra pakankamas pagrindas išvadai, kad tai suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą ir realią riziką valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Įvertinęs pareiškėjos individualią situaciją, teismas sprendė, kad jos šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis savaime nesudaro pagrindo neuždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Byloje nenustatyta, kad tarp pareiškėjos ir jos dukrų egzistuotų toks priklausomumo ryšys, dėl kurio pareiškėjai būtina atvykti į Lietuvą; kadangi dukros yra Rusijos Federacijos pilietės ir periodiškai vyksta į Rusiją, draudimas atvykti neužkerta pareiškėjai kelio susitikti su dukromis jų kilmės valstybėje.

Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėja turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nepaneigia VSD nustatytos grėsmės, grindžiamos ankstesniais pareiškėjos darbo santykiais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja iki šiol turi Rusijos Federacijos pilietybę (pareiškėja ilgą laikotarpį neparodė valios atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę).

Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad grėsmės valstybės saugumui vertinimą atliko kompetentingas subjektas – VSD, o Migracijos departamentas, įvertinęs individualias su pareiškėja susijusias aplinkybes, turėjo teisėtą pagrindą priimti Sprendimus.

Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, ar asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, yra įrodinėjimo dalykas konkrečioje byloje, o įstatymų leidėjas, vartodamas formuluotę „gali kelti grėsmę“, nenustatė, kad taikant šią normą turi būti nustatyti konkretūs asmens gyvenimo faktai, praeityje sukėlę realią grėsmę valstybės saugumui. Užsieniečio keliamos grėsmės vertinimas yra administracinės procedūros, o ne baudžiamojo proceso dalis, todėl jam netaikomi baudžiamosios teisės kriterijai. Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliamos grėsmės valstybės saugumui atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, todėl tam tikras situacijos prognozavimas yra neišvengiamas, tačiau jis negali būti grindžiamas vien spėjimais ir įtarimais ir turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais bei jų pobūdžiu. Teismas taip pat rėmėsi EŽTT išaiškinimu, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos, todėl grėsmės sąvoka gali apimti ir potencialų pavojų, tačiau jos turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiami.

Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėja dirbo Rusijos Federacijoje, sudaro pagrindą manyti, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nes ji gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Vertindamas draudimo atvykti trukmę, teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nustatytas 2,5 metų (30 mėnesių) laikotarpis, t. y. perpus trumpesnis už teismo nurodytą penkerių metų laikotarpį, taikomą užsieniečiams, turintiems ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Teismas taip pat nurodė, kad Migracijos departamentas nustatė trumpesnį laikotarpį, negu siūlė VSD. Teismo vertinimu, nustatytas laikotarpis yra proporcingas ir atitinka individualią pareiškėjos situaciją. Be to, buvo įvertinta, kad pareiškėja gali gyventi kilmės valstybėje ar vykti į Šengeno erdvei nepriklausančias šalis, o duomenų, kad jos pilnametės dukros negalėtų periodiškai vykti į Rusiją, nėra.

Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas įvertino ne tik VSD pateiktus duomenis ir išvadas, bet ir kitas aplinkybes, nagrinėjo pareiškėjos socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, t. y. atliko visapusišką individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamų Sprendimų.

Teismas taip pat pažymėjo, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus, o Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. Neįvertinus byloje aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai.

Įvertinęs Sprendimų turinį, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai pritaikė, o tai, kad pareiškėja nesutinka su pateiktu teisiniu vertinimu, savaime nereiškia Sprendimų neteisėtumo. Teismo vertinimu, Sprendimuose neapsiribota vien nuorodomis į teisės aktų nuostatas, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, faktinės aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus, o motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Nenustatęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje įtvirtintų Sprendimų panaikinimo pagrindų, teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 9 d. sprendimo dalį, kuria pripažinti teisėtais Migracijos departamento sprendimai tiek, kiek jais konstatuota, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, ir jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką; 2) panaikinti Migracijos departamento sprendimą tiek, kiek juo pareiškėja pripažinta asmeniu, keliančiu grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui; 3) panaikinti Migracijos departamento sprendimą uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2028 m. spalio 20 d.; 4) pripažinti, kad bylos medžiagoje nėra pakankamų, konkrečių ir individualizuotų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja kelia realią grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartojo ginčo faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismui nurodytus teiginius ir rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė konkrečiais faktais nepagrįstas išvadas. Sprendimai pažeidžia pareiškėjos teises, nes atima galimybę atvykti į šalį, kurioje ji gimė, kur gyvena jos artimiausi giminaičiai ir kur palaidoti jos giminaičiai.

Nei Migracijos departamentas, nei VSD, nei pirmosios instancijos teismas nenustatė nė vieno pareiškėjos veiksmo, patvirtinančio, kad ji kelia grėsmę valstybės saugumui. Byloje nenustatyta, kad pareiškėja būtų bendradarbiavusi su Rusijos Federacijos specialiosiomis tarnybomis, vykdžiusi žvalgybinę veiklą, palaikiusi agresyvią Rusijos Federacijos politiką, atlikusi kokius nors veiksmus prieš Lietuvos Respubliką ar per daugybę apsilankymų Lietuvoje pažeidusi Lietuvos Respublikos teisės aktus. Visos institucijų išvados grindžiamos vien prielaida, kad dėl daugiau kaip prieš penkiolika metų buvusio darbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje pareiškėja teoriškai gali kelti grėsmę, tačiau prielaida negali pakeisti įrodymo, o esminių žmogaus teisių ribojimas gali būti grindžiamas tik konkrečiais ir individualiais faktais.

Informacija, kuria rėmėsi atsakovas ir VSD, buvo pateikta tik pačios pareiškėjos – ji savo noru ir atvirai nurodė visas darbovietes, tarnybos laikotarpius, eitas pareigas ir vykdytų funkcijų pobūdį bei visapusiškai bendradarbiavo su valstybės institucijomis. Neteisinga, kad tai buvo panaudota prieš ją ir tapo vieninteliu pagrindu pripažinti ją asmeniu, keliančiu grėsmę valstybės saugumui.

Grėsme valstybei pareiškėja pripažinta ne dėl konkrečių savo veiksmų, o dėl to, kad praeityje dirbo tam tikroje valstybės institucijoje, t. y. faktiškai buvo pritaikyta kolektyvinė atsakomybė. Toks vertinimas prieštarauja individualios atsakomybės principui, pagal kurį kiekvienas asmuo turi būti vertinamas pagal savo konkrečius veiksmus, elgesį ir individualias aplinkybes, o ne pagal profesiją, buvusią darbovietę ar priklausymą tam tikrai asmenų grupei praeityje.

Teismas neįvertino bylos medžiaga patvirtintų aplinkybių, kad pareiškėja tarnybą baigė daugiau kaip prieš penkiolika metų, nuo 2011 m. yra pensijoje, daugiau nedirbo jokiose valstybės institucijose, nepalaiko ryšių su buvusiais kolegomis, nepalaiko Rusijos Federacijos karo prieš Ukrainą, laiko Krymą Ukrainos teritorija ir nepalaiko dabartinės Rusijos Federacijos valdžios. Teismas nepaaiškino, kodėl šios aplinkybės neturi reikšmės vertinant pareiškėją.

Prielaidos negali būti laikomos grėsmės valstybės saugumui įrodymu. Teoriškai verbavimo objektu gali tapti beveik bet kuris asmuo, tačiau vien tokia hipotetinė galimybė savaime nereiškia, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Byloje nenustatyta jokių individualių aplinkybių, patvirtinančių, kad būtent dėl pareiškėjos egzistuoja tokia reali rizika. Teisinėje valstybėje asmens atsakomybė turi būti grindžiama jo paties veiksmais ir individualiomis aplinkybėmis, o ne prezumpcija, jog vien ankstesnė darbovietė savaime reiškia grėsmę valstybės saugumui.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės perėmė VSD poziciją ir savarankiškai neišnagrinėjo bei neįvertino, kodėl pareiškėja vis dar laikoma keliančia grėsmę valstybės saugumui, kodėl jos buvęs administracinio pobūdžio darbas savaime reiškia grėsmę ir šiandien ir kodėl jos paaiškinimai, gyvenimo aplinkybės po tarnybos pabaigos bei vėlesnis elgesys neturi jokios reikšmės.

Netinkamas yra Migracijos departamento nurodytas ir teismo sprendime pakartotas argumentas, kad pareiškėjos amžius neturi reikšmės, nes ir Rusijos Federacijos prezidentui yra daugiau kaip septyniasdešimt metų, tačiau tai netrukdo jam kelti grėsmę Europai. Pareiškėja niekada neužėmė jokių politinių pareigų, nepriėmė valstybės masto sprendimų ir neformavo Rusijos Federacijos vidaus ar užsienio politikos, todėl toks palyginimas yra akivaizdžiai emocinio pobūdžio, neturi teisinio ryšio su bylos aplinkybėmis ir negali būti laikomas tinkamu įrodymu.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcinga priemonė, nes nebuvo tinkamai įvertintos šios aplinkybės: pareiškėja gimė Lietuvos Respublikoje; jai oficialiai pripažinta teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę; Lietuvoje gyvena jos dukra, sesuo ir kiti artimi giminaičiai; Lietuvoje palaidoti jos artimieji; per visus apsilankymus ji niekada nepažeidė Lietuvos Respublikos įstatymų, o jos kelionių į Lietuvą tikslas visada buvo bendravimas su šeima ir artimųjų kapų lankymas. Visos šios aplinkybės patvirtintos bylos medžiaga, tačiau vertinant pareiškėjos teisių ribojimo proporcingumą joms nebuvo suteikta derama reikšmė.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Grėsmės valstybės saugumui vertinimas yra perspektyvinis (į ateitį nukreiptas), todėl tam, kad būtų konstatuota galima grėsmė, nebūtina nustatyti konkrečių pareiškėjos neteisėtų veiksmų, bendradarbiavimo su Rusijos Federacijos specialiosiomis tarnybomis ar vykdytos žvalgybinės veiklos. Tokių veiksmų nustatymas galėtų lemti kitokio pobūdžio teisines pasekmes, be kita ko, baudžiamąją atsakomybę.

24.2. Pareiškėjos keliama grėsmė nustatyta ne vien dėl jos tarnybos Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje fakto, bet įvertinus individualių aplinkybių visumą, be kita ko, jos ilgalaikę tarnybą Rusijos Federacijos valstybinėse institucijose, ryšius su Rusijos Federacija, gyvenimą šioje valstybėje, sienos su Rusijos Federacija kirtimą ir galimybę ankstesniems jos ryšiams atsinaujinti. Todėl, atsakovo vertinimu, pareiškėjai nebuvo taikyta kolektyvinė atsakomybė.

24.3. Aplinkybės, kad pareiškėja tarnybą baigė 2011 m. ir yra pensijoje, taip pat jos teiginiai, kad ji nepalaiko ryšių su buvusiais kolegomis, nepritaria Rusijos Federacijos karui prieš Ukrainą, Krymą laiko Ukrainos teritorija ir nepalaiko dabartinės Rusijos Federacijos valdžios, savaime nepaneigia nustatytos grėsmės. Atsakovo vertinimu, ankstesni pareiškėjos ryšiai gali būti atnaujinti, o ji dėl savo ankstesnės tarnybos ir ryšių su Rusijos Federacija potencialiai gali būti panaudota šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti.

24.4. Dėl apeliaciniame skunde nurodyto pareiškėjos amžiaus ir jos palyginimo su Rusijos Federacijos prezidentu atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas su Migracijos departamento argumentu dėl pareiškėjos amžiaus nesutiko, todėl šis palyginimas nebuvo teismo išvados dėl pareiškėjos keliamos grėsmės pagrindas. Atsakovo vertinimu, pats pensinis amžius nėra aplinkybė, savaime pašalinanti galimybę asmeniui kelti grėsmę valstybės saugumui.

24.5. Pareiškėjai nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, atsakovo vertinimu, yra proporcingas. Priimant Sprendimą 2 buvo įvertinta pareiškėjos individuali situacija ir interesų pusiausvyra, tačiau jos asmeninis interesas atvykti į Lietuvos Respubliką nepripažintas svarbesniu už Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas – atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSD atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

26.1. Pareiškėjos argumentas, kad nenustatyta jos bendradarbiavimo su Rusijos Federacijos specialiosiomis tarnybomis, žvalgybinės veiklos ar kitų prieš Lietuvos Respubliką nukreiptų veiksmų, nepaneigia išvados dėl galimos grėsmės. Užsieniečio keliamos grėsmės vertinimas nėra baudžiamosios atsakomybės klausimas, todėl jam netaikytinas baudžiamajam procesui būdingas įrodinėjimo standartas ir nebūtina nustatyti konkrečių neteisėtų užsieniečio veiksmų.

26.2. VSD vertinimu, pareiškėjos ilgalaikė tarnyba Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, jos tarnybos pobūdis ir trukmė iki išėjimo į pensiją, taip pat išlikę ryšiai su Rusijos Federacija yra reikšmingos aplinkybės vertinant jos lojalumą Rusijos valdžiai, patikimumą ir pažeidžiamumą. Šių aplinkybių visuma, VSD vertinimu, sudaro pagrindą išvadai dėl realios galimybės pareiškėją panaudoti Rusijos Federacijos interesais.

Šalies argumentai

26.3. Pareiškėjos teiginiai, kad ji nepalaiko Rusijos Federacijos valdžios ir karo prieš Ukrainą, savaime nepaneigia nustatytos grėsmės. VSD taip pat nurodo, kad pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių jos aktyvų priešiškumą Rusijos Federacijos oficialiajai politikai, o ankstesnės tarnybos pobūdis ir ryšiai vertintini atsižvelgiant ir į galimybę šiuos ryšius atnaujinti.

26.4. Pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika savaime nepaneigia nustatytos grėsmės valstybės saugumui ir, VSD vertinimu, nesudaro pagrindo jos asmeninį interesą atvykti į Lietuvą pripažinti svarbesniu už nacionalinio saugumo interesą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pareiškėjos 1994–2011 m. tarnyba Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, įvertinta kartu su VSD pateikta informacija ir kitomis individualiomis pareiškėjos situacijos aplinkybėmis, sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui, ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, nors nenustatyta konkrečių jos neteisėtų ar valstybės saugumui žalingų veiksmų, o pareiškėja turi šeiminių ir kitų asmeninių ryšių su Lietuva.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2025 m. birželio 10 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydama, kad turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas 2026 m. kovo 26 d. gavo VSD išvadą Nr. 18-3038, kurioje nurodyta, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui, ir pasiūlyta uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus. VSD 2026 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 18-3407 Migracijos departamentui nurodė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėja, tarnaudama Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Migracijos departamentas 2026 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 26S79879 (Sprendimas 1) atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatavęs, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamentas 2026 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. 26S83565 (Sprendimas 2) tuo pačiu pagrindu (dėl grėsmės valstybės saugumui) uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų).

Pareiškėja kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydama panaikinti šiuos Sprendimus ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė. Teismas sprendė, kad pareiškėja, tarnaudama Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Dėl to pareiškėja ir ateityje, turėdama galimybę atvykti ir (ar) būti Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismas pritarė atsakovo ir VSD išvadoms, kad byloje nustatyta informacija sudaro pakankamą pagrindą Migracijos departamentui atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismo vertinimu, pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis savaime nesudaro pagrindo neuždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Teismas sprendė, kad Sprendimai yra pagrįsti, teisėti, motyvuoti ir proporcingi.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame, be kita ko, prašo panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo neginčijanti sprendimo dalies, susijusios su Migracijos departamento sprendimu atsisakyti išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (Sprendimas 1), tačiau prašo panaikinti Sprendimus tiek, kiek jais konstatuota, kad ji kelia grėsmę valstybei, ir kiek jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2028 m. spalio 20 d. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas. Teismas nenustatė, kad pareiškėja būtų bendradarbiavusi su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, vykdžiusi žvalgybinę veiklą ar atlikusi kitus valstybės saugumui žalingus veiksmus. Todėl, pareiškėjos nuomone, išvada dėl grėsmės grindžiama tik prielaidomis, susijusiomis su jos profesine veikla, kurią ji pati sąžiningai nurodė valstybės institucijoms ir kurios neslėpė. Tai patvirtina jos sąžiningumą ir geranoriškumą bei tai, kad ji nekelia grėsmės valstybės saugumui. Byloje nebuvo tinkamai įvertinti su pareiškėja susiję individualūs faktai ir duomenys, o pirmosios instancijos teismas tik formaliai pritarė VSD išvadoms. Atsakovas, vertindamas pareiškėjos amžių, taip pat nepagrįstai palygino ją su Rusijos prezidentu. Pareiškėjos teigimu, jai nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, atsižvelgiant į individualias šio atvejo aplinkybes, yra neproporcinga priemonė.

Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta nei aplinkybių, dėl kurių šios ribos turėtų būti peržengtos, nei ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija bylą nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė atsisakanti reikalavimo panaikinti Migracijos departamento sprendimą, kuriuo atsisakyta išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (Sprendimas 1), ir neprašo apeliacinės instancijos teismo iš naujo nagrinėti leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimo. Tačiau pareiškėja nesutinka su Sprendimų dalimis, kuriomis konstatuota, kad ji kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako dėl Sprendimo 1 dalies, kuria konstatuota, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, ir dėl Sprendimo 2 teisėtumo bei pagrįstumo.

Ginčui taikomos Sprendimų priėmimo metu galiojusios Įstatymo nuostatos. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad prieš priimdamas tokį sprendimą Migracijos departamentas turi individualiai įvertinti konkretaus užsieniečio situaciją ir visų reikšmingų aplinkybių visumą. VSD atliekamas grėsmės valstybės saugumui vertinimas šios pareigos nepanaikina. Migracijos departamentas, kaip galutinį teisines pasekmes asmeniui sukeliantį administracinį sprendimą priimanti institucija, privalo sprendimą tinkamai motyvuoti ir laikytis proporcingumo principo.

Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tačiau tokio pobūdžio byloje taikomas įrodymų pakankamumo standartas negali būti tapatinamas su baudžiamajam procesui būdingu reikalavimu nustatyti konkrečią neteisėtą veiką ir asmens kaltę. Teismas turi patikrinti, ar sprendimas grindžiamas konkrečiais, pakankamais ir individualizuotais duomenimis ir ar išvada dėl galimos grėsmės logiškai išplaukia iš įrodymų visumos.

Teisėjų kolegija, įrodymų vertinimo aspektu patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė šių įrodymų vertinimo taisyklių ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė tam tikriems pareiškėjos teiginiams ir argumentams, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su tikrinamo teismo sprendimo motyvais, todėl jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, pateikia papildomus argumentus.

Pareiškėja tvirtina, kad ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nebendradarbiavo su Rusijos žvalgybos institucijomis, nevykdė žvalgybos, t. y. neatliko veiksmų, dėl kurių galėjo būti pripažinta, kad ji kelia grėsmę Lietuvos valstybei. Šie argumentai atmestini. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, atliekamas perspektyvinis, t. y. į ateitį nukreiptas, vertinimas, todėl situacijos prognozavimas yra neišvengiamas. Priimant grėsme valstybės saugumui grindžiamą sprendimą, nebūtina nustatyti, kad užsienietis atliko konkrečius neteisėtus veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024 64 p.). Vis dėlto tokia prognozė negali būti grindžiama vien spėjimais, įtarimais ar bendro pobūdžio informacija. Ji turi būti grindžiama konkrečiam asmeniui nustatytais faktais, ypač duomenimis apie ankstesnius jo veiksmus, jų pobūdį ir ryšius. Šie duomenys turi būti vertinami kartu su asmens individualia situacija, įskaitant jo šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023 34–35, 42 ir 45 p.; 2024 m. liepos 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1853-575/2024 51–56 ir 62–64 p.). Pažymėtina, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1855-442/2026; 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

Nors byloje nėra duomenų apie pareiškėjos bendradarbiavimą su Rusijos žvalgybos tarnybomis, Lietuvos nacionaliniam saugumui žalingų užduočių vykdymą ar kitus konkrečius neteisėtus veiksmus, tokių veiksmų nustatymas nėra būtina Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo sąlyga. Šiuo atveju Sprendimais pareiškėjai nebuvo taikyta sankcija ir ji nebuvo pripažinta padariusia teisei priešingą veiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023 49 p.). Dėl nurodytų aplinkybių ir argumentų konstatuotina, kad vien tai, jog nenustatyta konkrečių pareiškėjos neteisėtų ar valstybės saugumui žalingų veiksmų, savaime nepaneigia išvados dėl galimos grėsmės valstybės saugumui.

Apeliantė teigia, kad Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas iš esmės tik formaliai perėmė VSD išvadą ir neatliko individualaus jos situacijos vertinimo. Šis argumentas nepagrįstas. Migracijos departamentas apklausė pareiškėją ir įvertino individualias jos situacijos aplinkybes, kurių vertinimas pateiktas Sprendimuose. Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos tarnybos pobūdį ir trukmę, šios profesinės veiklos pasirinkimo bei tarnybos pabaigos aplinkybes, vykdytas funkcijas, pareiškėjos ryšius su Lietuva, Lietuvoje gyvenančius jos giminaičius, pilietybę ir kitus ginčui reikšmingus duomenis. Taip pat buvo įvertinti pareiškėjos apklausos metu pateikti paaiškinimai. Sprendimuose pateiktų ir įvertintų duomenų apimtis patvirtina, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su šiems duomenims suteikta reikšme, šios išvados nepaneigia. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys taip pat patvirtina, kad teismas neapsiribojo VSD išvados pakartojimu: jis išnagrinėjo VSD išvados ir Sprendimų pagrindus, įvertino pareiškėjos paaiškinimus dėl tarnybos pobūdžio bei pasibaigimo, jos individualius ryšius su Lietuva ir draudimo atvykti proporcingumą. Tai, kad teismas, atlikęs šį vertinimą, pritarė VSD ir Migracijos departamento išvadoms, savaime nereiškia, kad teisminė kontrolė buvo formali.

Teisėjų kolegija atsižvelgia į apeliantės nurodytas jai palankias aplinkybes: ji neslėpė tarnybos faktų ir pati juos nurodė; paaiškino, kad tarnybą pasirinko todėl, jog miestelis, kuriame gyveno su šeima, buvo nedidelis, darbo pasirinkimas ribotas, o apie laisvą darbo vietą pasų ir vizų tarnyboje ją informavo kaimynai; tarnybą baigė daugiau kaip prieš 15 metų ir vėliau kitose valstybės institucijose nedirbo; 2011–2020 m. dirbo privačiose apsaugos tarnybose, o 2020 m., persikėlus gyventi į Kaliningrado sritį, jos ryšiai su buvusiais bendradarbiais nutrūko; jos darbas buvo administracinio pobūdžio. Vis dėlto šios aplinkybės nepaneigia, kad apeliantė 1994–2011 m. sąmoningai pasirinko tarnybą Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje. 1994–2002 m. ji dirbo pasų ir vizų tarnyboje inspektore, vyresniąja inspektore, nuo 1998 m. – viršininko pavaduotoja, vėliau – viršininke. 2002–2011 m., iki išėjimo į pensiją, pareiškėja dirbo transporto policijoje viršininko pavaduotoja personalo klausimams. Jai buvo suteikti specialieji vidaus reikalų sistemos pareigūno laipsniai – nuo leitenanto iki kapitono. Pareigų lygis ir vykdytų funkcijų pobūdis savaime nelaikytini pakankamu pagrindu paneigti tarnybos priešiškos valstybės institucijoje reikšmę. Tačiau tarnybos faktas turi būti vertinamas ne izoliuotai, o kartu su kitais konkretaus asmens duomenimis.

Nagrinėjamu atveju išvada dėl galimos grėsmės grindžiama ne vien pareiškėjos tarnybos Rusijos vidaus reikalų sistemoje faktu. Pareiškėjos biografijos duomenys yra reikšmingi vertinant grėsmę valstybės saugumui, nes tarnybos pobūdis suponavo lojalumo ir patikimumo Rusijos valdžiai reikalavimą. Nors pareiškėja nurodė, kad jos ryšiai su buvusiais bendradarbiais nutrūko jai 2020 m. persikėlus į Kaliningrado sritį, o byloje priešingų duomenų nenustatyta, VSD pateikta informacija apie Rusijos žvalgybos tarnybų veikimo metodus rodo, kad šios tarnybos gali siekti užmegzti ar atnaujinti ryšius su asmenimis, anksčiau dirbusiais Rusijos valstybės institucijose. Tai leidžia pareiškėjos ankstesnę tarnybą ir jos metu susiformavusius profesinius ryšius vertinti kaip jos pažeidžiamumą didinančias aplinkybes. Vertinant aplinkybių visumą taip pat atsižvelgtina į ilgą pareiškėjos tarnybos trukmę iki pat išėjimo į pensiją; tai, kad ji neketina nutraukti ryšių su Rusijos Federacija, kurioje gyvena ir ketina toliau gyventi; tai, kad ji iki šiol turi Rusijos Federacijos pilietybę; aplinkybę, kad Lietuvoje lankėsi turėdama Šengeno, o ne nacionalines vizas; palyginti ribotus jos socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, nors ji turi šeiminių ryšių su dviem Lietuvoje gyvenančiomis pilnametėmis dukromis; taip pat VSD pateiktą informaciją apie Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus, galimybę palaikyti ar atnaujinti kontaktus ir grėsmių tendencijas, be kita ko, susijusias su pareiškėjos gyvenamąja vieta. Būtent šių aplinkybių derinys, o ne vien tarnybos faktas, šiuo konkrečiu atveju sudaro pakankamą pagrindą perspektyvinei išvadai dėl pareiškėjos pažeidžiamumo ir galimos grėsmės valstybės saugumui. Kadangi pareiškėjos situacija grėsmės valstybės saugumui aspektu buvo įvertinta individualiai, argumentai dėl „kolektyvinės atsakomybės“ atmestini.

Apeliantės atsakymuose į Migracijos departamento klausimyno klausimus išreikštas nepritarimas Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir Rusijos valdžios nepalaikymas yra jai palankios, individualiai vertintinos aplinkybės. Tačiau vien ši pareiškėjos deklaruota pozicija, vertinama kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nėra pakankama pirmiau nustatytiems rizikos veiksniams paneigti.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad išvada dėl galimos grėsmės yra tik hipotetinė ir grindžiama vien abstrakčiomis prielaidomis. Nors šios bylos aplinkybės nepatvirtina konkrečių pareiškėjos priešiškų veiksmų, jos sudaro tarpusavyje susijusių ir konkrečiai pareiškėjai būdingų faktinių aplinkybių visumą, leidžiančią daryti pagrįstą išvadą, kad jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjos amžiaus, pažymi, kad su tuo susiję teiginiai buvo pateikti Migracijos departamento atsiliepime, o ne išdėstyti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuose. Nepaisant procesiniuose dokumentuose pavartotų formuluočių, pareiškėjos amžius savaime nepaneigia išvados dėl galimos grėsmės valstybės saugumui, atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje įvertintų aplinkybių visumą. Todėl šie apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytų aplinkybių.

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos argumentus dėl teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimo ir proporcingumo principo nesilaikymo kaip nepagrįstus. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje ir nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81 ir Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 21702/93)). Taigi teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti; ji gali būti ribojama viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks šios teisės ribojimas, net ir siekiant apsaugoti nacionalinio saugumo interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010 ir 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti į konkrečios šalies teritoriją ir joje gyventi kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tuo atveju, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).

Vertindama draudimo atvykti proporcingumą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pareiškėja gimė Lietuvoje, čia gyveno ir dirbo iki 1992 m., turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvoje gyvena jos pilnametės dukros, sesuo ir kiti giminaičiai, taip pat čia palaidoti jos artimieji. Įvertinta ir tai, kad ankstesnių pareiškėjos apsilankymų Lietuvoje metu teisės pažeidimų nenustatyta, o į Lietuvą ji vykdavo bendrauti su artimaisiais ir lankyti šeimos narių kapų. Šios aplinkybės patvirtina pareiškėjos asmeninius ryšius su Lietuva ir jos interesą į ją atvykti, tačiau savaime nepaneigia perspektyvinio grėsmės valstybės saugumui vertinimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis buvo aptarti ir įvertinti priimant ginčijamus Migracijos departamento Sprendimus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos šeiminiai ryšiai negalėtų būti palaikomi kilmės valstybėje ar trečiojoje valstybėje. Pareiškėjai nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką savaime neužkerta jai kelio vykti į Šengeno erdvei nepriklausančias valstybes. Be to, tiek pareiškėja, tiek jos pilnametės Lietuvoje gyvenančios dukros turi Rusijos Federacijos pilietybę. Pareiškėja taip pat nepaneigė Migracijos departamento vertinimo, kad tyrimo metu nenustatyta tokio jos ir dukrų priklausomumo ryšio, dėl kurio pareiškėjai būtų būtina atvykti į Lietuvą, kad galėtų su jomis susitikti. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjos dukros periodiškai vyksta į Rusiją. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Sprendimuose buvo aptarti ir įvertinti pareiškėjos ekonominiai, socialiniai bei kiti ryšiai su Lietuvos Respublika. Šio vertinimo pagrįstumo pareiškėja nepaneigė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos asmeninis interesas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas svarbesniu už Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimo interesą. Be to, Migracijos departamentas 2,5 metų draudimo atvykti laikotarpį nustatė įvertinęs individualias pareiškėjos aplinkybes. Byloje nėra duomenų, paneigiančių tokio draudimo trukmės proporcingumą konkrečiai pareiškėjos situacijai. Pažymėtina, kad pareiškėjai nustatytas draudimas atvykti į Lietuvą yra laikinas ir galioja iki 2028 m. spalio 20 d.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta PelienėRičardas PiličiauskasEgidijus Šileikis