- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-29
- Bylos Nr.
- eAS-2475-968/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04356-2026-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Rytis Krasauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. N.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2026 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (19.22.-10) RAA-9346 „Sprendima apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva FR 1119“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jam buvo apskaičiuota 15 235 Eur akcizų mokesčio prievolė. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki bylos išnagrinėjimo sustabdyti Sprendimu apskaičiuotos mokestinės prievolės išieškojimą. Prašymą pareiškėjas grindė tuo, kad šiuo metu yra nedirbantis asmuo, o pradėjus priverstinį išieškojimą ir areštavus jo banko sąskaitas, jis netektų galimybės susirasti darbą, teisėtai dirbti ir gauti pajamų.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. gegužės 27 d. nutartimi (skundžiamoje nutartyje nurodyta 2025 m. gegužės 27 d. data laikytina rašymo apsirikimu) atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnį reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms: kai pareiškėjas tikėtinai pagrindžia savo reikalavimo pagrįstumą ir kai netaikius tokių priemonių kyla reali neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsmė. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, teismas pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra išimtinio pobūdžio procesinė priemonė, skirta užtikrinti būsimo teismo sprendimo veiksmingumą ir įvykdymą. Todėl jos gali būti taikomos tik laikantis proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principų. Preliminariai įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, teismas nenustatė akivaizdžių jo nepagrįstumo požymių. Teismas pripažino, kad pirmoji ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtinta reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlyga yra tenkinama, tačiau pareiškėjo argumentus, jog pareiškėjo, kuris yra bedarbis, banko sąskaitų areštas apsunkintų galimybes jam susirasti darbą bei gauti pajamas, teismas įvertino kaip prielaidas dėl galimų neigiamų pasekmių, kurios savaime nepatvirtina realios neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsmės. Kadangi byloje nebuvo pateikta objektyvių duomenų, pagrindžiančių tokios žalos atsiradimo tikimybę, teismas konstatavo, jog antroji ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta kumuliatyvi sąlyga nėra įrodyta. Dėl šios priežasties pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo atmestas. Kartu teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turi teisę bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje pakartotinai kreiptis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, jeigu pateiktų naujus įrodymus ar papildomus argumentus, pagrindžiančius jų taikymo būtinumą.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 27 d. nutartį. Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, o jo pagrindu taikomos priverstinio išieškojimo priemonės jam sukelia neproporcingai didelius neigiamus padarinius. Priverstinis mokestinės prievolės išieškojimas buvo pradėtas jau po administracinės bylos iškėlimo, todėl VMI veiksmai apribojo pareiškėjui galimybę veiksmingai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Dėl areštuotų banko sąskaitų ir lėšų nurašymo pareiškėjas neteko galimybės naudotis vienintelėmis pragyvenimui skirtomis lėšomis bei užtikrinti būtiniausių gyvenimo poreikių. Pareiškėjas teigia, kad ginčijamo VMI Sprendimo teisėtumas kelia pagrįstų abejonių, nes naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos praktika baudžiamojoje byloje Nr. 2K7-43-788/2026 patvirtina, jog tam tikrais atvejais neteisėtai įvežtos akcizo prekės, kurios buvo sulaikytos, konfiskuotos ir sunaikintos, negali būti apmokestinamos akcizais. Pareiškėjo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina jo reikalavimo tikėtiną pagrįstumą ir sudaro pagrindą taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, konstatavęs, kad šis neįrodė vienos iš būtinųjų tokių priemonių taikymo sąlygos – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodytos galimos neigiamos pasekmės, susijusios su jo banko sąskaitų areštu ir sudėtinga finansine padėtimi, nėra pakankamai pagrįstos objektyviais duomenimis, todėl nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad teismas nepakankamai įvertino byloje esančius duomenis apie jo finansinę padėtį ir neatsižvelgė į tai, jog ginčijamo sprendimo vykdymas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės sukels jam sunkiai atitaisomas pasekmes. Vienintelės jo gaunamos pajamos yra nedarbo socialinio draudimo išmoka, iš kurios jau vykdomas išieškojimas, todėl pareiškėjas negali užtikrinti būtiniausių gyvenimo poreikių.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Taigi, siekiant taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, turi būti nustatytos dvi būtinos sąlygos: pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą; antra, turi egzistuoti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos atsiradimo rizika (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-830-442/2017, 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-15-552/2022).
Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013 ir kt.). Tokių priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčija Sprendimą, kuriuo jam nustatyta 15 235 Eur akcizų mokestinė prievolė. Pareiškėjas prašo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės sustabdyti šios mokestinės prievolės priverstinį išieškojimą, nurodydamas, kad šiuo metu nedirba, gauna tik nedarbo socialinio draudimo išmoką, iš kurios jau vykdomas išieškojimas, todėl jis neturi galimybės užtikrinti būtiniausių gyvenimo poreikių.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2025 m. spalio 16 d. yra registruotas Užimtumo tarnyboje kaip darbo neturintis asmuo. Taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2026 m. birželio 1 d. iki 2026 m. liepos 23 d. jam buvo išmokėtos 350,56 Eur ir 260,09 Eur dydžio nedarbo socialinio draudimo išmokos. VMI 2026 m. birželio 1 d. nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojo sąskaitos, banko sąskaitos išrašai bei Registrų centro duomenys patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdomas priverstinis išieškojimas ir taikomi disponavimo lėšomis apribojimai.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje esantys duomenys patvirtina sudėtingą pareiškėjo finansinę padėtį, tačiau vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo konstatuoti ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintos būtinosios sąlygos – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos atsiradimo rizikos. Pareiškėjo nurodomos pasekmės, susijusios su galimybių disponuoti piniginėmis lėšomis apribojimu, pajamų sumažėjimu ir finansinių sunkumų atsiradimu, yra turtinio pobūdžio. Tokios pasekmės, jeigu vėliau būtų nustatyta, kad ginčijamas administracinis aktas yra neteisėtas, galėtų būti pašalintos arba kompensuotos teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad ginčijamo sprendimo vykdymas sukeltų pasekmes, kurių ateityje nebūtų galima atitaisyti. Be to, pareiškėjas nepateikė pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti, kad jo situacija yra išskirtinė. Byloje nėra duomenų apie jo turimą turtą, finansinius įsipareigojimus, būtinąsias pragyvenimo išlaidas, išlaikomus asmenis ar kitas aplinkybes, kurios patvirtintų realią neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos atsiradimo grėsmę.
Pareiškėjo argumentai iš esmės grindžiami prielaidomis dėl galimų neigiamų pasekmių ateityje, tačiau nepatvirtina realios tokios žalos atsiradimo rizikos. LVAT praktikoje akcentuojama, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindas turi būti realus, o ne grindžiamas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Vien prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, nėra vertinamas ginčijamo administracinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas iš esmės. Todėl pareiškėjo argumentai dėl VMI sprendimo galimo neteisėtumo, naujausios teismų praktikos taikymo, galimo principo non bis in idem (tas pats asmuo negali būti baudžiamas ar persekiojamas du kartus už tą pačią veiką) pažeidimo ir kitų materialiosios teisės klausimų bus nagrinėjami sprendžiant bylą iš esmės.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą sustabdyti ginčijamu sprendimu nustatytos mokestinės prievolės priverstinį išieškojimą, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.