Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Mildos Vainienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. D. ir R. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-305-556/2025 pagal pareiškėjų V. D. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. D. ir R. M. skundą atsakovams Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

II. Prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje ir atsiliepimo į jį argumentai

III. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo argumentai ir išvados

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03)). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teismų sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).

Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; kt.).

Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje laikantis EŽTT jurisprudencijos, nuosekliai pabrėžiama, kad aptariamu pagrindu administracinės bylos procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš teismo sprendimo ar nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-11-415/2022 ir jos 48 punkte nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime (nutartyje) teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime (nutartyje) kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, proceso šalies nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-20-968/2019; kt.).

Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (nutartį).

Iš Nutarties motyvuojamosios dalies turinio nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ir Direkcijos bei Administracijos atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas Nutartyje pateikė argumentus dėl pareiškėjų apeliaciniame skunde akcentuotų aplinkybių, kad Žemės sklype nauja statyba nėra draudžiama, o Įsakymo derinimo ir priėmimo metu juo patvirtintas žemės sklypo padalinimo planas buvo prilygintas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Nutartyje buvo aptartos faktinės aplinkybės ir teisinis reguliavimas bei pritarta pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nauja statyba Žemės sklype būtų galima, tik jeigu jame būtų stovėjęs gyvenamasis namas, o kadangi po žemės sklypo padalinimo į tris atskirus žemės sklypus gyvenamasis namas stovėjo ne (duomenys neskelbtini), o kitoje buvusio žemės sklypo dalyje, todėl nauja statyba pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies 16 punktą yra draudžiama.

Vertinant pareiškėjų prašyme atnaujinti procesą nurodytus argumentus, pažymėtina, kad vien tam tikrų argumentų neaptarimas apeliacinės instancijos teismo procesiniame dokumente, savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu šiame procesiniame sprendime apskritai, kai visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliacinį skundą.

Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar nėra aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ar nėra sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

Pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar šis teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

Įvertinusi Nutarties turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas neįvertino pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, turinčių teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti, ir dėl jų nepasisakė. Nutarties turinys patvirtina, kad pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai buvo išnagrinėti ir nepripažinti pagrįstais, o tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo esmės ir motyvams, jų Nutartyje nekartojo, nesuteikia pagrindo vertinti, kad Nutartyje nėra argumentuotai atsakyta į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, nėra pasisakyta dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo ribas, įvertino, ar faktinės bylos aplinkybės, kurios tirtos pirmosios instancijos teisme, nustatytos nepažeidžiant įrodinėjimo taisyklių, ir sprendė, kad šios taisyklės nebuvo pažeistos.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, nustatė ir įvertino, ar pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų pagrindinio skundo reikalavimo – panaikinti Direkcijos ir Administracijos Sprendimus atsisakyti pareiškėjams išduoti specialiuosius reikalavimus vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti, nustatė ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su nauja statyba ginčo Žemės sklype, įvertino jas patvirtinančius byloje surinktus įrodymus. Pareiškėjai nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad Nutarties motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

Apeliacinės instancijos teismo Nutarties turinys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Nutartis yra nemotyvuota (be motyvų), o iš Nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis šis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų nutarties rezoliucinėje dalyje (t. y. pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjų argumentai dėl proceso atnaujinimo šioje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu nėra pagrįsti.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto (teisės akto redakcija, galiojusi iki šio punkto pakeitimų įsigaliojimo) pagrindu, yra išaiškinęs, kad prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-22-602/2022; 2023 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-17-520/2023; kt.). Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant ir taikant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) turi būti vadovaujamasi ir taikant bei aiškinant nuo 2025 m. birželio 21 d. įsigaliojusios redakcijos ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatą, pagal kurią procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-8-822/2026).

Pareiškėjai prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu grindžia materialiųjų teisės normų pažeidimais, t. y. kad apeliacinės instancijos teismas Nutartyje taikė teisės aktą – Ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtintą Verkių regioninio parko tvarkymo planą ir vadovavosi šio įsakymo 20 punktu, kuris šioje byloje netaikytinas, ir netinkamai taikė Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies16 punkto nuostatas, nes šioje normoje nėra nustatytas draudimas vykdyti statybą, jei žemės sklype nėra buvusios sodybos.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų argumentus, kad Nutartyje taikytas ne tas teisės aktas, t. y. vietoj Ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-341 patvirtinto Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano taikytas Ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtintas Verkių regioninio parko tvarkymo planas, pirmiausia pažymi, kad pagal byloje pateiktus duomenis, Administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 30-2342 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, patvirtinimo“ (Įsakymas) pareiškėjams priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo padalintas į tris atskirus žemės sklypus: žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (plotas 0,2000 ha), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (plotas 0,2000 ha) ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (0,2364 ha). Administracijos Įsakyme, be kita ko, buvo nurodyta, kad visiems žemės sklypams taikytinos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, nustatytos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“: gamtos apsaugos apribojimai – laikytis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (XXXIV sk. „Nacionaliniai ir regioniniai parkai“); sklypai tvarkomi, vadovaujantis Ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtintame Pavilnių regioninio parko tvarkymo plane nustatytu GŪe (ekstensyvaus tvarkymo) reglamentu; statybos darbai vykdomi pagal nustatyta tvarka suderintus projektus (Įsakymo 1.3.7.2 p.). Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartyje būtent ir nurodė Ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. D1-342 (Nutarties 27 p.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai materialiosios teisės normos pažeidimą grindžia, jų teigimu, netinkamu teisės taikymu, tačiau teisės taikymas yra teisės įgyvendinimo forma, svarbi teisės realizavimo proceso dalis. Teisės taikymo teisėtumas ir pagrįstumas užtikrina šio proceso teisingumą, leidžia išvengti nukrypimų nuo teisės normų reikalavimų. Tačiau siekiant pagrįsti materialiosios teisės normos pažeidimą, nepakanka vien abstrakčiai nurodyti, jog buvo taikytas netinkamas teisės aktas. Pagal suformuotą teismų praktiką, teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022).

Pažymėtina, kad Ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymas Nr. D1-342, kuris nurodytas Nutartyje, nėra vienintelis teisės aktas, kuriuo vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog nauja statyba Žemės sklype galima tik ten, kur buvo sodybos ar jau yra kitos realiai užstatytos teritorijos, todėl vien šio įsakymo 20 punkto nurodymas Nutartyje neturėjo esminės įtakos priimant procesinį sprendimą – atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą.

Nutartyje nurodyta, kad Vyriausybė 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106, vadovaudamasi Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 7 punktu ir 13 straipsnio 3 dalies 9 punktu, nutarė patvirtinti Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašą. Šio Aprašo 10 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai iš pateiktų valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijų matyti, jog žemės sklype, kuriame norima atstatyti buvusią sodybą, buvo pastatyti tik vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) priklausiniai, o vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) buvo pastatytas kitame žemės sklype, pirmajame žemės sklype sodybos atstatyti neleidžiama. Sodybą leidžiama atstatyti tik tame žemės sklype, kuriame buvo vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas). Tais atvejais, kai plotas, kuriame buvo norimos atstatyti sodybos gyvenamasis namas, patenka į kelis žemės sklypus, sodybą leidžiama atstatyti tik tame žemės sklype, į kurį patenka didžioji dalis namo.

Pirmosios instancijos teismo sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartyje nurodytas teisinis reguliavimas (Saugomų teritorijų įstatymas, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas, Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimas Nr. 106) leido abiejų instancijų teismams daryti išvadą, kad ginčo atveju nauja statyba yra galima tik buvusios sodybos vietoje. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad iki žemės sklypo padalinimo į tris atskirus žemės sklypus gyvenamasis namas stovėjo sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), o žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nėra ir nebuvo nei vieno teisėtai pastatyto gyvenamosios paskirties pastato.

Išvados, kad nustatytas teisinis reguliavimas naujus statinius leidžia statyti tik buvusios sodybos vietos sklype (šiuo atveju – tik (duomenys neskelbtini)), nekeičia pareiškėjų nurodytas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies 16 punkto nuostatų aiškinimas, kuriuo jie grindžia apeliacinės instancijos teismo padarytą materialiosios teisės normos pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė bylai aktualų teisinį reguliavimą, taip pat ir pareiškėjų minimą Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies 16 punktą, o aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas Nutartyje plačiau nepasisakė dėl šios nuostatos teisinio vertinimo, nereiškia, kad buvo padarytas materialiosios teisės normos pažeidimas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų prašyme nurodyti argumentai dėl netinkamo Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies 16 punkto nuostatų taikymo yra paremti subjektyvia pareiškėjų nuomone dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir minėtos teisės aktų normos aiškinimo bei taikymo. Pareiškėjai iš esmės siekia, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinka su teismo pateiktu teisės normų aiškinimu. Akcentuotina, kad vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-8/2012, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-69-602/2015; kt.). Šiuo atveju pareiškėjų prašyme nurodytas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies16 punkto nuostatų aiškinimas, kaip nenustatantis draudimo statyti statinius, jei žemės sklype nėra buvusios sodybos, nepagrindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartyje padarytų išvadų akivaizdaus klaidingumo, nes, kaip minėta, nustatytas teisinis reguliavimas statybą leidžia tik buvusios sodybos vietoje.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikydamas (netaikydamas), galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015; kt.).

Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-84-968/2021; kt.). Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015; kt.).

Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016; kt.).

Pareiškėjai prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas Nutartyje nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-681/2005 suformuoto išaiškinimo, jog Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies 16 punkte nurodytos išimtys yra savarankiškos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi pareiškėjų argumentus dėl nukrypimo nuo suformuotos teismų praktikos, taip pat įvertinusi prašyme atnaujinti procesą nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje nagrinėtas aplinkybes ir priimto procesinio sprendimo motyvus, pažymi, kad bylose skiriasi visuomeninių teisinių santykių pobūdis, ginčo esmė, taikytinas teisinis reglamentavimas. Administracinėje byloje Nr. A11-681/2005 buvo sprendžiama dėl įpareigojimo skubos tvarka išduoti planavimo sąlygas detaliesiems planams rengti, kai regioninio parko teritorija neturi tvarkymo plano (planavimo schemos), o siekiamos užstatyti vietos nėra suplanuotos bendrojo planavimo dokumentuose. Šiuo nagrinėjamu atveju ginčo Žemės sklypas, vadovaujantis Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 512 „Dėl Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“ ir Aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-341 patvirtintu Pavilnių regioninio parko tvarkymo planu, patenka į Pavilnių regioninio parko gyvenamojo funkcinio prioriteto zoną, bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių ekstensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zoną, kurioje turi būti palaikomas bendras susiformavęs užstatymo pobūdis, daugiausia apsiribojama renovacijos priemonėmis.

Pozicijos, jog nauja statyba žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nėra galima, nes ten nėra buvusios sodybos pastatų, buvo laikytasi ir kitose administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl prašymų išduoti specialiuosius reikalavimus vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-4805-1114/2022) ar išduoti statybą leidžiantį dokumentą pagal statybos projektą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gruodžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-561-602/2025). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Nutartyje spręsdamas dėl prašymo išduoti specialiuosius reikalavimus vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti, nenukrypo nuo kituose teismų procesuose padarytų išvadų ir tos pačios faktinės situacijos teisinio vertinimo.

Pažymėtina, kad pareiškėjų nesutikimas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartimi atliktu įrodymų vertinimu negali būti pagrindas atnaujinti procesą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų, sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo, dar kartą vertinti faktines bylos aplinkybes ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-5-1047/2024). Proceso atnaujinimo paskirtis yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepagrindė. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu.

Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjai iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014; kt.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis atmetamas ir atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-305-556/2025.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų V. D. ir R. M. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-305-556/2025 netenkinti. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-305-556/2025 pagal pareiškėjų V. D. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. D. ir R. M. skundą atsakovams Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Nutartis neskundžiama.