- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-12-03
- Bylos Nr.
- eA-561-602/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05814-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas, Veslava Ruskan, Milda Vainienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Pavilnių, Verkių regioninių parkų direkcijai
- Pareiškėjas
- V. D., R. M.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. D. ir R. M. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai V. D. ir R. M. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2023 m. kovo 28 d. sprendimą netenkinti prašymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą pagal Kvartalinių vandentiekio ir nuotekų tinklų su nuotekų valykla, esančių (duomenys neskelbtini), statybos projektą (toliau – ir Administracijos sprendimas); 2) panaikinti Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos (toliau – ir Direkcija, atsakovas) 2023 m. kovo 28 d. sprendimą nepritarti prašymui išduoti statybą leidžiantį dokumentą pagal Kvartalinių vandentiekio ir nuotekų tinklų su nuotekų valykla, esančių (duomenys neskelbtini), statybos projektą (toliau – ir Direkcijos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovus iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą pagal Kvartalinių vandentiekio ir nuotekų tinklų su nuotekų valykla, esančių (duomenys neskelbtini), statybos projektą (toliau – ir Prašymas).
2. Pareiškėjai nurodė, kad jie su 2023 m. kovo 10 d. pakartotiniu prašymu kreipėsi į Administraciją, prašydami išduoti statybą leidžiantį dokumentą pagal Kvartalinių vandentiekio ir nuotekų tinklų su nuotekų valykla, esančių (duomenys neskelbtini), statybos projektą (toliau – ir Projektas) žemės sklypuose, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypai). Prašymui be pastabų pritarė akcinė bendrovė (toliau – ir AB) Energijos skirstymo operatoriaus Vilniaus tinklų projektų valdymo skyrius, savivaldybės įmonė (toliau – ir SĮ) Vilniaus planas, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Grinda“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Statybos reglamentavimo skyrius. Pareiškėjų Prašymui ginčijamais sprendimais nepritarė Administracija ir Direkcija. Administracija sprendime nurodė, kad nepritarus kitoms institucijoms būtina pataisyti Projekto sprendinius pagal gautas pastabas. Direkcija sprendimą grindė argumentais, kad inžinerinių tinklų statybos darbai galimi tik esamose sodybose, t. y. inžinerinių tinklų statyba yra galima tik buvusioje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini). Žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sodybų nėra, todėl statyba šiuose sklypuose negalima.
3. Pareiškėjai, nesutikdami su Administracijos sprendimu ir Direkcijos sprendimu (toliau kartu – ir Sprendimai), nurodė, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (toliau – ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas) 84 straipsnio 2 dalies 16 punktas nenumato, jog valstybiniame parke statiniai gali būti statomi tik buvusios sodybos vietoje. Direkcija, pateikdama savo pastabas, neatsižvelgė į tai, kad Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies 16 punkte yra numatyta išimtis, leidžianti valstybiniame parke statyti statinius, kurių statyba atitinka savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Pareiškėjai laikėsi pozicijos, kad statyba pagal jų Prašyme pateiktą projektinę dokumentaciją atitinka šiuos Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies 16 punkte numatytus reikalavimus.
4. Pareiškėjai pažymėjo, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės bendrąjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo tvirtinimo“ (toliau – ir Bendrasis planas), žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į ekstensyvaus užstatymo zoną (funkcinės zonos numeris – KUČ-1-4). Šioje funkcinėje zonoje, vadovaujantis Bendrojo plano sprendiniais, minimalus sklypo dydis naujai statybai yra 1500 kv. m. Žemės sklypai yra Pavilnių regioniniame parke, todėl šiuo atveju aktualūs Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 518 „Dėl Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“ patvirtintas Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų planas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-341 „Dėl Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtintas Pavilnių regioninio parko tvarkymo planas, Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtinti Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentai (toliau – ir Reglamentai), kurių 28.1 punkte nurodyta, kad ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje palaikomas bendras susiformavęs užstatymo pobūdis ir urbanistinė struktūra, vykdant statybas aplinka radikaliai nepertvarkoma, apsiribojama daugiausia renovacijos priemonėmis.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjų teigimu, Reglamentų 28.1 punkte aiškiai nurodyta, kad GŪe zonoje gali būti vykdomos statybos tik su apribojimais – radikaliai nepertvarkant aplinkos. Pasak pareiškėjų, tai, kad nurodoma, jog apsiribojama daugiausia renovacijos priemonėmis, nereiškia, jog GŪe zonoje galima tik renovacija ir negalima nauja statyba. Sąlyga, kad turi būti palaikomas bendras susiformavęs užstatymo pobūdis ir urbanistinė struktūra taip pat nereiškia naujos statybos draudimo, nes nauja statyba galima išlaikant susiformavusį sodybinį užstatymo pobūdį. Teritorijų planavimo normų, patvirtintų 2014 m. sausio 2 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-7 (toliau – ir Teritorijų planavimo normos), 31 punkte išvardyti užstatymo tipai. Iš jų sodybinis užstatymas Teritorijų planavimo normų 31.1 papunktyje įvardytas kaip ekstensyvus gyvenamųjų teritorijų užstatymas, o tai atitinka Reglamentų 28 punkte naudojamą ekstensyvaus tvarkymo terminą. Teritorijų planavimo normų 25.2 papunktyje, kaip ekstensyviai užstatyta teritorija, įvardyta vienbučių ir dvibučių pastatų gyvenamoji teritorija (kitos apskrities žemė), o tai atitinka tiek Reglamentų 28.1 papunktyje naudojamą ekstensyvaus tvarkymo terminą, tiek ir žemės sklypų naudojimo būdą (gyvenamosios teritorijos), įregistruotą Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjai akcentavo, kad aplinkybę, jog ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje galima nauja statyba, patvirtina konkretūs pavyzdžiai, kai šioje zonoje tiesiogiai numatoma nauja statyba.
6. Pareiškėjai nurodė, kad dėl naujos statybos ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Ministerija), kurios veiklos sričiai priskiriamas Reglamentų taikymas, 2022 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. D8(E)-6507 pateikė nuomonę, jog Reglamentų nuostatos nenustato imperatyvaus draudimo valstybinių parkų kitos paskirties gyvenamojo funkcinio prioriteto zonose ir bendrojo tvarkymo miestuose, miesteliuose, kaimuose ar jų dalyse išskiriamose ekstensyvaus ar intensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonose statyti naujus pastatus ir detaliai ją pagrindė. Analogišką nuomonę 2022 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. V3-1793 pateikė ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (toliau – ir Tarnyba), t. y. kad ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (GŪe) gali būti vykdomos naujos statybos.
7. Pareiškėjai pažymėjo, kad anksčiau abu atsakovai taip pat laikėsi pozicijos, jog ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (GŪe) gali būti vykdomos naujos statybos. Administracijos 2013 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 30-2342 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) buvo patvirtintas Žemės sklypų planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir jo sprendiniuose buvo numatyta nauja statyba Žemės sklypuose.
Atsiliepimas
8. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas nurodė, kad Žemės sklypai, remiantis viešais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, patenka į teritorijas, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos – valstybiniai parkai, nacionaliniai ir regioniniai parkai. Šie sklypai patenka į Pavilnių regioninio parko teritoriją, todėl pareiškėjų pateiktas Projektas, be kita ko, buvo nukreiptas tikrinti Direkcijai. Kaip matyti iš Direkcijos nepritarimo pareiškėjų pateiktam statybos Projektui pastabų, Direkcija nurodė aiškius ir išsamius, faktais ir teisiniu reguliavimu pagrįstus nepritarimo motyvus. Direkcijai nepritarus pareiškėjų pateiktam Projektui ir pateikus išsamius tokio nepritarimo motyvus, Administracija neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Administracijai nebuvo jokio pagrindo abejoti Direkcijos nepritarimo pareiškėjų pateiktam Projektui motyvais.
10. Atsakovas paaiškino, kad naujus sodybos pastatus leidžiama statyti tik buvusios sodybos vietoje, nebent buvusios sodybos vietoje neįmanoma sodybos atstatyti dėl to, kad ta vieta yra užlieta vandeniu dėl natūralaus upės ar ežero kranto linijos pasikeitimo, dėl vandens telkinio patvenkimo arba dėl reljefo formų pasikeitimo, užaugusio miško, nutiestų kelių ar kitų objektyvių priežasčių. Byloje nėra jokių įstatyme numatytų ar kitų objektyvių priežasčių, kurios galėtų lemti objektyvų poreikį sodybą statyti ne buvusios sodybos vietoje. Be to, teisinis reguliavimas patvirtina, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba, o padalinus žemės sklypą į tris žemės sklypus – naujai suformuotuose žemės sklypuose naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius galima statyti tik buvusios sodybos vietoje, t. y. žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių, kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus arba nustatant juridinį faktą teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nėra buvusios sodybos vietos, sodyba buvo tik sklype, esančiame (duomenys neskelbtini).
11. Atsakovas pažymėjo, kad Žemės sklypai patenka į Pavilnių regioninio parko gyvenamojo funkcinio prioriteto zoną, bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių ekstensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zoną, o ekstensyvaus tvarkymo zonoje palaikomas bendras susiformavęs užstatymo pobūdis, daugiausia apsiribojama renovacijos priemonėmis. Atsakovo teigimu, pareiškėjai nepagrįstai tvirtino, kad anksčiau atsakovai laikėsi pozicijos, jog ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (GŪe) gali būti vykdomos naujos statybos. Tokią poziciją pareiškėjai grindžia Administracijos 2013 m. lapkričio 6 d. priimtu ir Direkcijos suderintu Įsakymu, kurio pagrindu buvo suformuoti trys atskiri žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini). Šis Įsakymas yra galiojantis, tačiau jis nėra detalusis planas, kuriuo būtų nustatyti Žemės sklypo naudojimo reglamentai, ir nesuteikia galimybės vykdyti statybas šiuose Žemės sklypuose. Be to, šiame Įsakyme nurodyta, kad Žemės sklypams taikytinos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, nustatytos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, sklypai tvarkomi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtinto Pavilnių regioninio parko tvarkymo plane nustatytu GŪe (ekstensyvaus tvarkymo) reglamentu, statybos darbai vykdomi pagal nustatyta tvarka suderintus projektus. Atsakovo teigimu, minėtas Įsakymas ir jame pateikiama informacija nesuteikė pareiškėjams teisėto lūkesčio, kad nebus taikomi teisės aktų reikalavimai dėl naujos statybos regioninio parko teritorijoje.
12. Atsakovas akcentavo, kad dėl galimybės statyti viename iš ginčo sklypų – (duomenys neskelbtini), jau buvo pasisakyta administracinėje byloje Nr. eI3-4805-1114/2022, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu atmetė D. A. ir A. A., nusipirkusių iš pareiškėjų žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), skundą.
13. Atsakovas pažymėjo, kad remiantis viešais žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registro (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenimis, šis sklypas nuo 2022 m. rugsėjo 15 d. priklauso ne pareiškėjams, o kitiems asmenims – A. L. ir J. L.. Taigi, teikdami Prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, pareiškėjai pateikė klaidingą informaciją, jog jie gali būti statytojais žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, net jei Direkcija būtų pritarusi Projekto sprendiniams, statybą leidžiantis dokumentas nebūtų išduotas, nes pareiškėjai siekia vykdyti statybas trijuose sklypuose, tačiau neturi jokios teisės būti statytojais sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadangi šį sklypą yra pardavę kitiems asmenims.
Atsiliepimas
14. Atsakovas nurodė, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naujieji savininkai 2023 m. balandžio 13 d. pateikė prašymą Nr. SRA-01-230413-02112 išduoti statybą leidžiantį dokumentą projektui „Gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastato su priklausiniais (duomenys neskelbtini), statybos projektas“, statinio projekto Nr. 058. Po pastabų projektui buvo pritarta, todėl 2023 m. gegužės 19 d. buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Kartu su projektu buvo pateikta 2023 m. balandžio 7 d. pasirašyta Savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis Nr. 29-160/23, kuria naujasis žemės sklypo savininkas įsipareigojo savo lėšomis ir rizika įrengti savivaldybės inžinerinę infrastruktūrą – Bendro naudojimo vandentiekio d63 mm L-58 m tinklą, suprojektuotą projekte.
15. Atsakovas Direkcija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.
16. Atsakovas nurodė, kad ginčo Žemės sklypai patenka į Pavilnių regioninio parko gyvenamojo funkcinio prioriteto zoną, bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių ekstensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zoną, kurioje palaikomas bendras susiformavęs užstatymo pobūdis ir urbanistinė struktūra, vykdant statybas, aplinka radikaliai nepertvarkoma, apsiribojama daugiausia renovacijos priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų Prašymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), neatitiko galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių veiklą saugomose teritorijose, nuostatų, todėl Direkcija sprendimu nepritarė Projektui ir nurodė tokio sprendimo argumentus.
17. Atsakovo teigimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 13 straipsnio 3 dalies nuostatomis, naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius leidžiama statyti buvusios sodybos vietoje, atsižvelgiant į etnografinių regionų architektūros reikalavimus; sodybų pastatai statomi laikantis valstybinio parko nuostatuose nustatytų etnografinio regiono architektūros ir sodybos planavimo tradicijomis pagrįstų reikalavimų. Iš pareiškėjų pateiktų dokumentų matyti, jog sodyba buvo tik žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), o žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nėra ir nebuvo nei vieno teisėtai pastatyto gyvenamosios paskirties pastato.
18. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjų Prašyme buvo pateikta netiksli Žemės sklypų valdytojų / savininkų informacija, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, prašymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą apskritai negalėjo būti nagrinėjamas.
II.
19. Regionų apygardos administracinis teismas 2024 m. kovo 20 d. sprendimu tenkino pareiškėjų V. D. ir R. M. skundą – panaikino Administracijos sprendimą ir Direkcijos sprendimą bei įpareigojo atsakovus iš naujo nagrinėti pareiškėjų Prašymą.
20. Teismas byloje nustatė, kad pagal Bendrąjį planą Žemės sklypai patenka į ekstensyvaus užstatymo zoną (funkcinės zonos numeris – KUČ-1-4), kurioje minimalus sklypo dydis naujai statybai yra 1500 kv. m. Iš Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano ištraukos matyti, kad Žemės sklypai yra tvarkymo zonoje, pažymėtoje GŪe (ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje).
21. Teismas, įvertinęs Pavilnių regioninio parko specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies 16 punkto, Reglamento 28.1 papunkčio nuostatas, sutiko su pareiškėjais, kad apsiribojimas daugiausia renovacijos priemonėmis nereiškia, jog GŪe zonoje galima tik renovacija ir negalima nauja statyba. Sąlyga, kad turi būti palaikomas bendras susiformavęs užstatymo pobūdis ir urbanistinė struktūra taip pat nereiškia naujos statybos draudimo, nes nauja statyba galima išlaikant susiformavusį sodybinį užstatymo pobūdį. Teismas pažymėjo, kad sodybinis užstatymas Teritorijų planavimo normų 31.1 papunktyje įvardintas kaip ekstensyvus gyvenamųjų teritorijų užstatymas, tai atitinka Reglamentų 28 punkte naudojamą ekstensyvaus tvarkymo terminą. Teritorijų planavimo normų 25.2 papunktyje, kaip ekstensyviai užstatyta teritorija, įvardyta vienbučių ir dvibučių pastatų gyvenamoji teritorija (kitos apskrities žemė), ir tai atitinka tiek Reglamentų 28.1 papunktyje naudojamą ekstensyvaus tvarkymo terminą, tiek ir Žemės sklypų naudojimo būdą (gyvenamosios teritorijos), įregistruotą Nekilnojamojo turto registre.
22. Teismas akcentavo, kad byloje yra pateikti Ministerijos 2022 m. gruodžio 14 d. raštas Nr. D8(E)-6507 ir Tarnybos 2022 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. V3-1793, kuriuose išdėstyta specialistų nuomonė dėl Reglamentų 28 punkto nuostatos aiškinimo. Minėtuose raštuose pateikta nuomonė, kad Reglamentų nuostatos nenustato imperatyvaus draudimo valstybinių parkų kitos paskirties gyvenamojo funkcinio prioriteto zonose ir bendrojo tvarkymo miestuose, miesteliuose, kaimuose ar jų dalyse išskiriamose ekstensyvaus ar intensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonose statyti naujus pastatus, tačiau tokioms statyboms turi būti taikomos valstybinių parkų nuostatos; visoje GŪe zonoje turi būti išlaikytas tik bendras, susiformavęs užstatymo pobūdis, nekeičiantis esamo užstatymo tipo, tačiau nėra draudimo statyti naujus pastatus valstybinių parkų kitos paskirties gyvenamojo funkcinio prioriteto zonose ir bendrojo tvarkymo miestuose, miesteliuose, kaimuose ar jų dalyse išskiriamose ekstensyvaus ar intensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonose; ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (GŪe) gali būti vykdomos naujos statybos, vadovaujantis Pavilnių regioninio parko nuostatų bei kitų teisės aktų reikalavimais.
23. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju Direkcija, priimdama skundžiamą sprendimą, padarė nepagrįstą išvadą, jog valstybinio parko teritorijoje naujus sodybos pastatus leidžiama statyti tik buvusios sodybos vietoje.
24. Teismas pažymėjo, kad Žemės sklypai patenka į teritorijas, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: valstybiniai parkai, nacionaliniai ir regioniniai parkai. Naujos statybos galimybę numato Bendrasis planas, pagal kurį Žemės sklypai patenka į ekstensyvaus užstatymo zoną (funkcinės zonos numeris – KUČ-1-4), kurioje minimalus sklypo dydis naujai statybai yra 1500 kv. m. Reglamentų 28.1 papunktyje aiškiai nurodyta, kad GŪe zonoje gali būti vykdomos statybos, tik su apribojimais – radikaliai nepertvarkant aplinkos. Tokį Reglamentų aiškinimą patvirtina Ministerijos 2022 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. D8(E)-6507 ir Tarnybos 2022 m. gruodžio 22 d. rašte pateiktos nuomonės, taip pat pareiškėjų pateikti konkretūs pavyzdžiai, kai valstybinių parkų tvarkymo planuose GŪe zonoje numatyta naujos statybos galimybė: Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. D1-180 patvirtintų Nemuno deltos regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 26 punktas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-759 patvirtintų Varnių regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 36 punktas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 patvirtintų Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 26.1 punktas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-580 patvirtintų Metelių regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 34 punktas.
25. Teismas nurodė, kad naujos statybos galimybę patvirtina: 1) Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855 (Vyriausybės 2021 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1084 redakcija) pavirtintų Pavilnių regioninio parko nuostatų 35 punktas, kuriame nustatyta, kad funkcinio prioriteto zonose leidžiama statybų plėtra, numatyta savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendruosiuose planuose ir regioninio parko planavimo schemoje; 2) Pavilnių regioninio parko nuostatų 8 ir 9 punktai, kuriuose nustatomi reikalavimai naujai statomiems statiniams; 3) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-341 patvirtintų Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 35 punktas, pagal kurį gyvenamojo prioriteto funkcinėse zonose, gyvenamosios paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonose, privačiose sodybose gali būti įrengiami inžineriniai tinklai ir kitokia techninė infrastruktūra; 4) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1- 341 patvirtinto Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano nuostata, kad kraštovaizdžio tvarkymo zonos nekeičia sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, jų naudojimo būdų ir pobūdžių.
26. Teismas atmetė atsakovų teiginius, kad Administracijos Įsakymas nėra detalusis planas, kuriuo būtų nustatyti žemės sklypo naudojimo reglamentai. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Įsakymas buvo priimtas dėl plano, tuo metu prilyginto detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tvirtinimo. Įsakymu numatyta naujos statybos galimybė visuose trijuose suformuotuose sklypuose. Žemės sklypuose nustatyti tokie naujai statybai skirti reikalavimai kaip Žemės sklypų naudojimo būdas (gyvenamosios teritorijos), naudojimo pobūdis (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų), užstatymo tipas (vienbučių gyvenamųjų pastatų), urbanistiniai-architektūriniai apribojimai ir sąlygos (pastatų aukštis iki 2 aukštų, užstatymo tankis iki 21–23 proc.). Įsakymas ir juo patvirtintas žemės sklypo planas yra galiojantys, nepanaikinti. Nuo 2013 metų teisės aktų reikalavimai dėl statybos ekstensyvaus tvarkymo (GŪe) zonoje nesikeitė. Kaip nurodė Tarnyba rašte, netgi atvirkščiai, kad nekiltų skirtingo Reglamentų taikymo interpretavimo, daugelyje vėliau parengtų ir patvirtintų valstybinių parkų planavimo schemose (tvarkymo planuose) buvo aiškiai įvardyta, kad ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (GŪe) galimos statybos. Taip pat nesikeitė ir su tuo susiję teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai: nepakeistas Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimas Nr. 518 „Dėl Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“, nepakeistos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. D1-341 „Dėl Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ nuostatos, taikytinos Žemės sklypams (2016 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. D1-852 patvirtinta su Žemės sklypu nesusijusi tvarkymo plano dalis), taip pat nesikeitė Reglamentų 28.1 papunktis dėl statybų bendrojo tvarkymo miestuose, miesteliuose, kaimuose ar jų dalyse išskiriamoje ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (GŪe).
27. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, sprendė, kad Direkcijos sprendimas yra neteisėtas, todėl naikintinas. Atsižvelgdamas į tai, kad Administracija sprendimą priėmė vadovaudamasi Direkcijos sprendimu, teismas panaikino ir Administracijos sprendimą, įpareigodamas atsakovus iš naujo nagrinėti pareiškėjų Prašymą.
28. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Rekomendacijos) 7 ir 8.5 punktų nuostatomis, priteisė pareiškėjui V. D. iš atsakovų lygiomis dalimis 1 111,50 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.
III.
29. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą atmesti.
Atsiliepimas
30. Atsakovo teigimu, teismas, nuspręsdamas tenkinti pareiškėjų skundą, nesivadovavo sisteminiu teisės aktų aiškinimu ir pažeidė teisės aktų hierarchijos principą, savo sprendimą grindė ne įstatymų nuostatomis, tačiau žemesnės galios teisės aktais, institucijų nuomonėmis, jiems teikdamas pirmenybę, taip pat nesivadovavo teismų suformuota praktika iš esmės analogiškose bylose ir visiškai nemotyvavo nukrypimo nuo suformuotos teismų praktikos. Atsakovo vertinimu, teismas nepagrįstai sprendė, jog Direkcija padarė nepagrįstą išvadą ir priėmė neteisėtą sprendimą.
31. Atsakovas nurodo, kad teisinis reguliavimas aiškiai nustato, jog naujus sodybos pastatus leidžiama statyti tik buvusios sodybos vietoje, nebent buvusios sodybos vietoje neįmanoma sodybos atstatyti dėl to, kad ta vieta yra užlieta vandeniu dėl natūralaus upės ar ežero kranto linijos pasikeitimo, dėl vandens telkinio patvenkimo arba dėl reljefo formų pasikeitimo, užaugusio miško, nutiestų kelių ar kitų objektyvių priežasčių. Byloje nėra jokių įstatyme numatytų ar kitų objektyvių priežasčių, kurios galėtų lemti objektyvų poreikį sodybą statyti ne buvusios sodybos vietoje. Ginčo žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nėra buvusios sodybos vietos, sodyba buvo tik sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) – kas reiškia, kad, kaip teisingai nurodė Direkcija, nepritardama pareiškėjų statybos Projektui, inžinerinių tinklų statyba galima tik žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Direkcija, priimdama skundžiamą sprendimą, padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog valstybinio parko teritorijoje naujus sodybos statinius leidžiama statyti tik buvusios sodybos vietoje.
32. Atsakovas pažymi, kad iš esmės keisti užstatymo pobūdį leidžiama intensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, o ekstensyvaus tvarkymo zonoje palaikomas bendras susiformavęs užstatymo pobūdis, daugiausia apsiribojama renovacijos priemonėmis. Nors absoliutaus draudimo vykdyti statybas ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio zonoje nėra, iš įtvirtinto teisinio reguliavimo (Saugomų teritorijų įstatymo ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatų) matyti, kad galimų statybų pobūdis ekstensyvaus ir intensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonose iš esmės skiriasi. Nustatyto reglamentavimo nepaneigia ir skundžiamame teismo sprendime minimuose Ministerijos ir Tarnybos raštuose išdėstyta šių institucijų specialistų nuomonė. Atsakovas pabrėžia, kad pagal teisės aktų hierarchiją, visų pirma, turi būti vadovaujamasi įstatymais, o įstatymuose (Saugomų teritorijų įstatyme ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme) nustatytas reguliavimas nagrinėjamu atveju leidžia statybą tik buvusios sodybos vietoje. Kitokios išvados neleidžia daryti pirmosios instancijos teismo nurodyti pavyzdžiai.
33. Atsakovo teigimu, priešingai nei nurodė teismas, ginčo Žemės sklypai neturi detaliojo plano. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir prieštaraudamas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatoms nurodė, kad Administracijos Įsakymas prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui.
34. Atsakovas nurodo, kad dėl galimybės statyti viename iš ginčo sklypų – (duomenys neskelbtini) – jau buvo pasisakyta Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI3-4805-1114/2022. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1587-1064/2023 buvo atmestas pareiškėjų reikalavimas išduoti specialiuosius reikalavimus vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti. Taip pat Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-617-426/2023 atmetė pareiškėjų skundą organizuoti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) gatvėje formavimo ir pertvarkymo projekto dėl žemės sklypo padalijimo naujoms statyboms rengti.
35. Atsakovas teigia, kad teismas, nuspręsdamas priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų lygiomis dalimis vadovaudamasis tuo, kad prašoma priteisti suma neviršija pagal Rekomendacijas galimos priteisti sumos maksimalaus dydžio, nesivadovavo nei teisės aktų nuostatomis, nei suformuota teismų praktika dėl sąžiningo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, atsižvelgiant į priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą sprendė formaliai, nevertindamas situacijos individualiai. Nagrinėjamu atveju Administracija, gavusi Direkcijos sprendimą nepritarti pareiškėjų pateiktam Projektui, negalėjo elgtis kitaip, kaip tik neišduoti statybą leidžiančio dokumento, todėl tokį sprendimą priėmė veikdama griežtai pagal teisės aktų reikalavimus. Šiuo atveju vertinant bylinėjimosi išlaidų priežastingumą, nėra Administracijos kaltės (atsakomybės) dėl proceso, todėl ir bylinėjimosi išlaidos iš jos negalėjo būti priteistos.
36. Atsakovas Direkcija atsiliepime į atsakovo Administracijos apeliacinį skundą sutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti visiškai.
37. Pareiškėjai V. D. ir R. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Šalies argumentai
38. Pareiškėjai nesutinka su Administracijos argumentais, kad statybą pagal Projektą draudžia Saugomų teritorijų įstatymo ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatos. Pareiškėjų teigimu, ekologinės apsaugos, rekreacinio, ūkinio ir kito prioriteto zonose statyba yra galima, jei statyba atitinka savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Taip pat Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies 16 punkto a–g papunkčiuose paminėti atvejai yra nurodyti kaip papildomos išimtys, kai naujos statybos galimybės nenumato teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai.
39. Pareiškėjai pažymi, kad pagal Reglamentų 28.1 papunktį GŪe zonoje palaikomas bendras susiformavęs užstatymo pobūdis ir urbanistinė struktūra, vykdant statybas aplinka radikaliai nepertvarkoma, apsiribojama daugiausia renovacijos priemonėmis. Tokiu būdu Reglamentų 28.1 papunktyje aiškiai nurodyta, kad GŪe zonoje gali būti vykdomos statybos, tik su apribojimais – radikaliai nepertvarkant aplinkos.
40. Pareiškėjai nurodo, kad teismas pagrįstai nustatė, jog naujos statybos galimybę numato Bendrasis planas, pagal kurį Žemės sklypai patenka į ekstensyvaus užstatymo zoną (funkcinės zonos numeris – KUČ-1-4), kurioje minimalus sklypo dydis naujai statybai yra 1500 kv. m.
41. Pareiškėjai pažymi, kad Administracijos Įsakymo derinimo ir priėmimo metu atsakovai negalėjo nesuprasti, kad juo, kaip teritorijų planavimo dokumentu, prilyginamu detaliajam planui, nustatomos naujos statybos valstybiniame parke, GŪe tvarkymo zonoje, esančiuose Žemės sklypuose. Įsakymu numatyta naujos statybos galimybė visuose trijuose Įsakymu suformuotuose Žemės sklypuose.
42. Pareiškėjai nesutinka su Administracijos argumentu, kad gavusi Direkcijos sprendimą nepritarti pareiškėjų pateiktam Projektui Administracija negalėjo elgtis kitaip, kaip neišduoti statybą leidžiančio dokumento. Administracija turėjo vertinti, ar Direkcijos sprendimas yra motyvuotas ir nustačiusi, kad sprendimo nepritarti Projektui motyvai nepagrįsti, išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Šios pareigos Administracija tinkamai neįvykdė, todėl už teisminį procesą ir kitas pasekmes, susijusias su neteisėtu atsisakymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą, yra atsakinga kartu su Direkcija.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos ir Direkcijos Sprendimų, kuriais atsisakyta išduoti pareiškėjams statybą leidžiantį dokumentą pagal Kvartalinių vandentiekio ir nuotekų tinklų su nuotekų valykla, esančių (duomenys neskelbtini), statybos projektą, pagrįstumo ir teisėtumo.
44. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), dalinės nuosavybės teise įgijo 1995 m. spalio 17 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 4424 pagrindu. Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. A30-1458 „Dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ buvo leista pradėti rengti 6346 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planą. Administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 30-2342 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, patvirtinimo“ žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,6346 ha), buvo padalintas į tris atskirus žemės sklypus: žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,2000 ha), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,2000 ha) ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,2364 ha).
45. Visi trys Žemės sklypai yra Pavilnių regioniniame parke. Gyvenamasis namas ir kiti pastatai stovėjo toje iki padalinimo buvusio žemės sklypo dalyje, kurioje šiuo metu yra suformuotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pastatų nebuvo.
46. Administracijos Įsakyme, be kita ko, buvo nurodyta, kad Žemės sklypams taikytinos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, nustatytos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“: gamtos apsaugos apribojimai – laikytis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (XXXIV sk. „Nacionaliniai ir regioniniai parkai“), sklypai tvarkomi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtinto Pavilnių regioninio parko tvarkymo plane nustatyto GŪe (ekstensyvaus tvarkymo) reglamento; statybos darbai vykdomi pagal nustatyta tvarka suderintus projektus.
47. Suformuotas po padalinimo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), 2022 m. rugsėjo 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pareiškėjų buvo parduotas A. L. ir J. L.. Žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), pareiškėjų taip pat buvo parduoti kitiems asmenims, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis su žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkėju nutraukta, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-949-592/2023 taip pat nutraukta tarp pareiškėjų ir A. A. bei D. A. 2021 m. rugpjūčio 31 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bei taikyta restitucija natūra, grąžinant minėtą žemės sklypą pareiškėjams, o iš pareiškėjų lygiomis dalimis priteisiant A. A. ir D. A. 150 000 Eur sumą. Taigi pareiškėjams nuosavybės teise šiuo metu priklauso tik žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini).
48. Pareiškėjai 2023 m. kovo 10 d. su pakartotiniu prašymu kreipėsi į Administraciją, prašydami išduoti statybą leidžiantį dokumentą pagal Kvartalinių vandentiekio ir nuotekų tinklų su nuotekų valykla, esančių (duomenys neskelbtini), statybos projektą žemės sklypuose, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiuose (duomenys neskelbtini) (pareiškėjai rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad teisę jiems projektuoti žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), suteikia 2021 m. lapkričio 4 d. servituto sutartis Nr. SK-12022, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 2022 m. rugsėjo 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties 7.8 punkte sutartos sąlygos, UAB „Vilniaus vandenys“ su pareiškėjais 2022 m. rugsėjo 13 d. sudaryta Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų statybos sutartis). Pareiškėjų prašymui pritarė AB „Energijos skirstymo operatorius“, Vilniaus tinklų projektų valdymo skyrius, SĮ „Vilniaus planas“, UAB „Grinda“, Administracijos Statybos reglamentavimo skyrius.
49. Direkcija ginčijamu sprendimu nepritarė pareiškėjų Prašymui, atsisakymą iš esmės grįsdama tuo, kad inžinerinių tinklų statybos darbai galimi tik esamose sodybose, kurių nėra žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Kadangi iki žemės sklypo padalinimo gyvenamasis namas stovėjo tik žemės sklypo dalyje, esančioje (duomenys neskelbtini), todėl, Direkcijos vertinimu, inžinerinių tinklų statyba galima tik buvusioje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini).
50. Administracija, atsižvelgdama į Direkcijos sprendime išdėstytą poziciją, ginčijamu sprendimu nepatenkino pareiškėjų Prašymo, nurodydama, kad nepritarus kitoms institucijoms būtina pataisyti Projekto sprendinius pagal gautas pastabas.
51. Pareiškėjai, prašydami panaikinti Administracijos ir Direkcijos Sprendimus ir įpareigoti atsakovus iš naujo nagrinėti jų Prašymą, su skundu kreipėsi į teismą. Pareiškėjai skunde iš esmės nesutinka su Direkcijos pozicija, kuriai pritarė Administracija, kad inžinerinių tinklų statyba valstybiniame parke galima tik esamoje (buvusioje) sodyboje, t. y. šiuo atveju tik žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų teigimu, statyba pagal jų Prašyme pateiktą projektinę dokumentaciją atitinka Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies 16 punkte nustatytus reikalavimus, o nauja statyba ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (GŪe), į kurią patenka Žemės sklypai, yra galima, bet su apribojimais – radikaliai nepertvarkant aplinkos.
52. Pirmosios instancijos teismas sprendimu tenkino pareiškėjų skundą – panaikino Administracijos ir Direkcijos Sprendimus, įpareigodamas atsakovus iš naujo nagrinėti pareiškėjų Prašymą. Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjų argumentais, kad apsiribojimas daugiausia renovacijos priemonėmis nereiškia, jog ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (GŪe) galima tik renovacija ir negalima nauja statyba. Pirmosios instancijos teismas sprendime darė išvadą, kad valstybinių parkų kitos paskirties gyvenamojo funkcinio prioriteto zonose ir bendrojo tvarkymo miestuose, miesteliuose, kaimuose ar jų dalyse išskiriamose ekstensyvaus ar intensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonose galima statyti naujus pastatus, tačiau tokioms statyboms turi būti taikomos valstybinių parkų nuostatos. Vertindamas, kad ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (GŪe) nėra imperatyvaus draudimo statyti naujus pastatus, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, kuriais buvo grindžiami ginčijami Sprendimai, jog valstybinio parko teritorijoje naujus sodybos pastatus leidžiama statyti tik buvusios sodybos vietoje.
53. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nepagrįstai nesivadovavo ankstesniais teismų sprendimais ir juose suformuotu aiškinimu dėl galimybės statyti naujus statinius pareiškėjams priklausančiuose žemės sklypuose. Administracija laikosi pozicijos, kad nors ir nėra absoliutaus draudimo vykdyti statybas ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio zonoje, tačiau nustatytas reguliavimas leidžia statybą tik buvusios sodybos vietoje. Ginčo žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nėra buvusios sodybos vietos, sodyba buvo tik sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), todėl inžinerinių tinklų statyba galima tik šiame žemės sklype.
54. Atsakovas Direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą palaikė Administracijos išdėstytus argumentus.
55. Pareiškėjai atsiliepime į Administracijos apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
56. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
V.
57. Vadovaujantis Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 512 „Dėl Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-341 patvirtintu Pavilnių regioninio parko tvarkymo planu, ginčo Žemės sklypai patenka į Pavilnių regioninio parko gyvenamojo funkcinio prioriteto zoną, bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių ekstensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zoną.
58. Saugomų teritorijų įstatyme nustatyta, kad valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai parkai) – didelio ploto saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu sudėtingose, ypač vertingose teritorijose, kurių apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu (2 str. 43 d.); saugomos teritorijos – sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka) (2 str. 32 d.).
59. Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtinti Saugomų teritorijų tipiniai apsaugos reglamentai nustato saugomų teritorijų tvarkymo planuose išskiriamų kraštovaizdžio tvarkymo zonų sistemą, nurodo šios teritorijos apsaugos, naudojimo ir tvarkymo reikalavimus. Reglamentų 28 dalyje nurodyta, kad ekstensyvaus (t. y. ne intensyvaus, kuriame leidžiama statybų plėtra) tvarkymo kraštovaizdžio zonoje (GŪe) palaikomas bendras susiformavęs užstatymo pobūdis ir urbanistinė struktūra, vykdant statybas, aplinka radikaliai nepertvarkoma, apsiribojama daugiausia renovacijos priemonėmis.
60. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies 16 punkte nurodoma, kad valstybinių parkų funkcinio prioriteto (ekologinės apsaugos, rekreacinio, ūkinio ir kito prioriteto) zonose draudžiama statyti statinius, išskyrus statinius, kurių statyba atitinka savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir atvejus, kai Saugomų teritorijų įstatyme nustatytomis sąlygomis: a) statomi statiniai, susiję su valstybinio parko steigimo tikslais; b) statomi statiniai, būtini vykdant veiklą, kuriai taikomos išimtys pagal šio straipsnio nuostatas; c) statomi sodybos statiniai buvusios sodybos vietoje; d) atkuriami kultūros paveldo objektai pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą; e) statomi statiniai, siekiant užtikrinti valstybės sienos apsaugą, valstybinio jūrų uosto veiklą; f) statomi sodybos pastatai ir inžineriniai statiniai sodybose; g) atstatomi identiški buvusių sodybų pastatai ir jų inžineriniai statiniai pirminėse jų stovėjimo vietose.
61. Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 punkte buvusi sodyba apibrėžiama kaip vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu.
62. Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybiniuose parkuose draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti jų kraštovaizdžiui, gamtos ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms, taip pat gamtiniams rekreaciniams ištekliams, juose negali būti statomi vizualinę taršą sukeliantys statiniai, sodinami želdiniai, užstojantys istorinę, kultūrinę ir estetinę vertę turinčias panoramas. Veikla valstybinių parkų rezervatuose, draustiniuose, paveldo objektų teritorijose reglamentuojama šio Įstatymo 7, 9 ir 11 straipsniuose nustatyta tvarka.
63. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtintas statybų valstybiniuose parkuose reglamentavimas:
1) draudžiama statyti ir (ar) įrengti naujus statinius ir (ar) įrenginius, nurodytus Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme; 2) leidžiama rekonstruoti esamus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius sodybose. Sodyboje gali būti tik vienas gyvenamosios paskirties pastatas (namas), kuris gali būti vieno ar dviejų butų. Sodybos ar atstatomos buvusios sodybos pastatai ir jos inžineriniai statiniai išdėstomi viename iki 2 hektarų ploto žemės sklype arba didesnio sklypo dalyje, nesuformuotoje atskiru sklypu ir apimančioje iki 2 hektarų plotą, išskyrus atstatomas istorines dvaro sodybas, kurių statiniai (registruoti Kultūros vertybių registre kaip nekilnojamosios kultūros vertybės) buvo išdėstyti didesniame kaip 2 hektarų plote. Jeigu atliekant kadastrinius matavimus vienos sodybos pastatų ir inžinerinių statinių užimama žemė priskiriama keliems gretimiems žemės sklypams dėl to, kad sodybą padalija viešasis kelias ar upė, laikoma, kad sodyba yra išsidėsčiusi keliuose žemės sklypuose (žemės valdoje), ir šiame straipsnyje nustatyta pastatų ir inžinerinių statinių statybos sodybose teisė juose taikoma tol, kol šie žemės sklypai ir juose esantys statiniai priklauso tam pačiam žemės savininkui (bendraturčiams); 3) leidžiama atkurti kultūros paveldo objektus pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą; 4) leidžiama atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus ir jų inžinerinius statinius pirminėse jų stovėjimo vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus: vietovės planus, pastatų ir inžinerinių statinių projektus (brėžinius), matavimų bylas, kitus dokumentus, pagal kuriuos atkuriamas buvęs pastatų vaizdas (jų fasadai, medžiagos, konstrukcijos). Atstatant identiškus buvusios sodybos pastatus ir jų inžinerinius statinius, jų statybos vietai netaikomi Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatyti statybos atstumo nuo vandens telkinio kranto, statybos natūraliuose šlaituose apribojimai, šios dalies 2 punkte nustatytas reikalavimas sodybos pastatus ir jos inžinerinius statinius išdėstyti ne didesniame kaip 2 hektarų plote; 5) leidžiama naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius statyti buvusios sodybos vietoje, atsižvelgiant į etnografinių regionų architektūros reikalavimus. Jei neįmanoma sodybos atstatyti toje vietoje, kur ji buvo, dėl to, kad vieta yra užlieta vandeniu dėl natūralaus upės ar ežero kranto linijos pasikeitimo, dėl vandens telkinio patvenkimo arba dėl reljefo formų pasikeitimo, užaugusio miško, nutiestų kelių ar kitų objektyvių priežasčių, pastatų statybai tokiu atveju gali būti parinkta kita, negu buvusi, pastatų vieta, tačiau pastatai turi būti išdėstomi ne didesniame kaip 2 hektarų plote taikant Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytus pastatų statybos atstumo nuo vandens telkinio kranto ir statybos šlaituose apribojimus, kitus aplinkosauginius reikalavimus. Kai tokiais atvejais parenkant atstatomos sodybos pastatams naują jų statybos vietą žemės sklype dėl jo formos ar dėl kitų greta esančių objektų neįmanoma išlaikyti Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatyto pastatų statybos atstumo nuo vandens telkinio kranto arba atstumo nuo šlaito briaunos, statybos vieta atstatomos sodybos pastatams privalo būti parenkama kitoje vietoje taip, kad atstumas nuo vandens ir nuo nurodytų šlaitų būtų kuo didesnis. Asmeninio naudojimo pirties statybai prie vandens telkinio taikomi Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatyti apribojimai paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose; 6) leidžiama remontuoti, rekonstruoti esamus statinius laikantis valstybinio parko planavimo schemoje (ribų ir tvarkymo planuose) ir (ar) savivaldybės ar vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų sprendinių, jeigu nurodyti planai numato specifines sąlygas ir galimybes jų rekonstrukcijai; 7) statesniuose kaip 15 laipsnių natūraliuose šlaituose, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės ir apatinės briaunos esamų pastatų tūriai gali būti didinami, kai pastatai rekonstruojami taikant etnografiniam regionui būdingus tūrius, formas arba kai valstybinio parko planavimo schemoje (ribų ir tvarkymo planuose) numatyta galimybė padidinti pastatų tūrius; 8) sodybų pastatai statomi laikantis valstybinio parko nuostatuose nustatytų etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįstų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai atkuriami kultūros paveldo objektai pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą ar atstatomi identiški buvusių sodybų pastatai; 9) buvusios sodybos atstatymo teisė šioje dalyje nustatyta tvarka įgyvendinama taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba. Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo priėmimo tvarką nustato Vyriausybė; 10) ne sodyboje žemės ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti inžinerinius statinius – stogines, skirtas laisvai laikomų žolėdžių ūkinių gyvūnų, įregistruotų Ūkinių gyvūnų registre, prieglobsčiui nuo kritulių ir vėjo, kai pievų ir ganyklų plotai nuosavybės ar kitais teisėtais pagrindais valdomoje žemėje yra ne mažesni kaip 20 hektarų (ne daugiau kaip 1 stoginę nurodytame plote). Stoginės įrengiamos be patalpų su ne daugiau kaip 3 išorinėmis sienomis ar be jų, leistinas aukštis – iki 6 metrų, užstatytas plotas – iki 150 kvadratinių metrų. Šios stoginės negali būti statomos natūraliose pievose, saugomų augalų ir vabzdžių rūšių radavietėse, arčiau kaip 100 metrų nuo paviršinio vandens telkinio kranto, taip pat nurodytose vietose negali būti sandėliuojami pašarai ir organizuojamas žolėdžių ūkinių gyvūnų papildomas šėrimas. Jei žolėdžiai ūkiniai gyvūnai nebelaikomi pievų ir ganyklų plote, kuriame yra stoginė gyvūnams laikyti, ji turi būti pašalinta ne vėliau kaip per 6 mėnesius po to, kai žolėdžiai ūkiniai gyvūnai buvo išgabenti. Stoginės pastatymo vietos parinkimo, jos formos, medžiagų, iš kurių ji statoma, reikalavimai ir derinimo tvarka nustatoma valstybinio parko nuostatuose.
64. Vyriausybė 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106, vadovaudamasi Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 7 punktu ir 13 straipsnio 3 dalies 9 punktu, nutarė patvirtinti Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašą (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. vasario 14 d. ir galiojusi Direkcijos bei Administracijos Sprendimų priėmimo metu).
65. Vyriausybės nutarimo Nr. 106 10 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai iš pateiktų valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijų matyti, kad žemės sklype, kuriame norima atstatyti buvusią sodybą, buvo pastatyti tik vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) priklausiniai, o vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) buvo pastatytas kitame žemės sklype, pirmajame žemės sklype sodybos atstatyti neleidžiama. Sodybą leidžiama atstatyti tik tame žemės sklype, kuriame buvo vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas). Tais atvejais, kai plotas, kuriame buvo norimos atstatyti sodybos gyvenamasis namas, patenka į kelis žemės sklypus, sodybą leidžiama atstatyti tik tame žemės sklype, į kurį patenka didžioji dalis namo.
VI.
66. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), patenka į Pavilnių regioninio parko teritoriją, gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zoną, bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (GŪe), kurioje turi būti palaikomas bendras susiformavęs užstatymo pobūdis, daugiausia apsiribojama renovacijos priemonėmis. Taip pat tarp šalių nekilo ginčas ir dėl to, jog teisės aktuose nėra absoliutaus draudimo vykdyti statybas ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio zonoje (GŪe), ką savo skunde tvirtino pareiškėjai ir į ką akcentuodamasis pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą, tačiau tokioms statyboms taikomi teisės aktuose nustatyti apribojimai.
67. Saugomų teritorijų įstatyme, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme, Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarime Nr. 106 nustatytas reguliavimas nagrinėjamu atveju leidžia statybą tik buvusios sodybos vietoje. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad iki žemės sklypo padalinimo į tris atskirus žemės sklypus gyvenamasis namas stovėjo sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), o pareiškėjams šiuo metu priklausančiuose žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nėra ir nebuvo nei vieno teisėtai pastatyto gyvenamosios paskirties pastato. Teisėjų kolegija sutinka su Direkcijos ir Administracijos išvadomis, kad nustatytas teisinis reguliavimas naujus statinius leidžia statyti tik buvusios sodybos vietos sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Kad statyba yra galima minėtame žemės sklype ((duomenys neskelbtini)), patvirtina ir aplinkybė, jog naujiesiems šio sklypo savininkams 2023 m. gegužės 19 d. buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas Nr. LSNS-01-230519-00445.
68. Pareiškėjų skunde minimame Administracijos Įsakyme, kuriame, pareiškėjų teigimu, kaip teritorijų planavimo dokumente, buvo nustatyta naujos statybos galimybė visuose trijuose Įsakymu suformuotuose Žemės sklypuose, nurodyta, jog visi trys Žemės sklypai tvarkomi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtintame Pavilnių regioninio parko tvarkymo plane nustatytu GŪe (ekstensyvaus tvarkymo) reglamentu, o galimybė vykdyti statybos darbus Įsakyme numatyta tik pagal nustatyta tvarka suderintus projektus.
69. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. D1-342 VI skyriaus (Gyvenamųjų vietovių ir infrastruktūros plėtros kryptys) 20 punkte nurodyta, jog gyvenamųjų vietovių sistema regioniniame parke nekeičiama. Visose kraštovaizdžio tvarkymo zonose esamose sodybose ir kitose užstatytose teritorijose, nustatyta tvarka parengus detaliuosius planus, techninius projektus galima vykdyti statybos darbus. Taigi nauja statyba pagal šią nustatytą tvarką galima tik ten, kur buvo sodybos ar jau yra kitos realiai užstatytos teritorijos. Visais kitais atvejais teisės aktų leidėjas nepasisakė dėl galimybės vykdyti statybos darbus.
70. Pažymėtina, kad pozicijos, jog nauja statyba žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nėra galima, nes ten nėra buvusios sodybos pastatų, buvo laikytasi ir kitose administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl prašymų išduoti specialiuosius reikalavimus vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-305-556/2025 (paliktas galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-1587-1064/2023; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-4805-1114/2022). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo iš esmės paneigė ankstesniuose teismų procesuose padarytas išvadas, nepagrindė nukrypimo nuo tos pačios faktinės situacijos teisinio vertinimo. Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, kurios būtų pagrindas ginčo situaciją vertinti kitaip, nei ji buvo įvertinta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose.
71. Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su skunde nurodytais argumentais, jog pareiškėjai gali statyti naujus statinius ginčo teritorijoje ((duomenys neskelbtini)), netinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes ir taikė teisės aktų normas, nukrypo nuo ankstesniuose teismų procesuose padarytų išvadų, todėl yra pagrindas tenkinti atsakovo Administracijos apeliacinį skundą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą atmesti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjų V. D. ir R. M. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.