Kauno apylinkės teismo sprendimas, e2-7109-1263/2026

Teismas: Kauno apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2026-07-16
Bylos Nr.: e2-7109-1263/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-35709-2025-2
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: I-a instancija

Teisėjas: Žygimantas Leškys
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, UAB “Panevėžio Pramonės Parkas”
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, UAB "Egritmeda"

(S)

Kauno apyLINKĖs teismas SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. liepos 16 d. KaunasKauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjas Žygimantas Leškys,sekretoriaujant Juditai Bejadinovič,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vadovui M. K., atstovui advokatui Dariui Karveliui,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vadovui E. P., atstovui advokatui Aivarui Giliui,

liudytojai A. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1 918,30 Eur skolos, 246,90 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ieškovė su atsakove sudarė 2022 m. rugpjūčio 4 d. Patalpų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis), pagal kurią išnuomojo atsakovei 1 000 kv. m. patalpas (nuomos kaina 700 Eur + PVM). Patalpos buvo perduotos atsakovei 2022 m. rugsėjo 1 d. Šias patalpas atsakovė nuomojosi iš ieškovės 6 mėnesius – iki 2023 m. vasario 28 d., tačiau neapmokėjo 4 sąskaitų faktūrų už patalpų nuomą ir liko skolinga 2 165,20 Eur. Atsakovė neįvykdė savo sutartinės prievolės – neatsiskaitė už patalpų nuomą pagal sąskaitas faktūras: 1) 2023 m. kovo 31 d. Nr. (duomenys neskelbtini) (mokėjimo terminas – 2023 m. balandžio 15 d.), mokėtina skola – 888,10 Eur; 2) 2023 m. balandžio 30 d. Nr. (duomenys neskelbtini) (mokėjimo terminas – 2023 m. gegužės 15 d.), mokėtina skola – 888,10 Eur; 3) 2023 m. gegužės 5 d. Nr. (duomenys neskelbtini) (mokėjimo terminas – 2023 m. gegužės 20 d.), mokėtina skola – 142,10 Eur; 4) 2023 m. gegužės 30 d. Nr. (duomenys neskelbtini) (mokėjimo terminas – 2023-06-15), mokėtina skola – 246,90 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė neturi reikalavimo teisių į atsakovę pagal ieškinyje nurodytas sąskaitas faktūras. Atkreipė dėmesį, kad su analogišku reikalavimu (dėl teismo įsakymo išdavimo) į teismą dar 2024 m. spalio 24 d. buvo pasikreipęs naujasis kreditorius UAB „(duomenys neskelbtini)“. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2024 m. spalio 28 d. buvo priėmę teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-9813-1050/2024, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikus prieštaravimus dėl teismo įsakymo, kreditorė UAB „(duomenys neskelbtini)“ per nustatytą terminą tinkamai įforminto ieškinio teismui nepateikė, todėl teismas 2024 m. lapkričio 20 d. nutartimi nutarė, kad pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas kreditorei, o teismo įsakymą panaikinamo. Remiantis Utenos apylinkės teismui pateikta reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebėra atsakovės kreditore ir neturi reikalavimo teisių į atsakovę pagal ieškinyje nurodytas sąskaitas faktūras.

Pažymėjo, kad ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti nuomos mokesčio pasibaigus sutarčiai. Sąskaitų faktūrų išrašymas pasibaigus nuomos santykiams prievolės nesukuria, todėl vien apskaitos dokumentų išrašymu grindžiami ieškovės reikalavimai laikytini teisiškai nepagrįstais. Ieškovė išnuomojo aikštelę atsakovei 6 mėn. laikotarpiui, t. y. iki 2023 m. vasario 28 d. Pasibaigus nustatytam nuomos terminui šalių sutartis nebuvo pratęsta. Prievolė mokėti nuomos mokestį kyla iš sutarties, o ne iš sąskaitos faktūros. Faktas, kad ieškovė vienašališkai neaišku kokiu teisiniu pagrindu išsirašė sąskaitas faktūras (savo buhalterinės apskaitos dokumentą), nesukuria atsakovei prievolės jas apmokėti. Atsakovė šių sąskaitų faktūrų niekada nepripažino, jų į savo buhalterinę apskaitą nėra įsitraukusi.

Šalies argumentai

Ieškovė pateikė dubliką, kurį patikslinusi, nurodė, kad nors sutarties terminas baigėsi 2023 m. vasario 28 d., tačiau atsakovė aikštelės neišvalė, neišvežė medienos, todėl ieškovė laikė, kad sutarties terminas buvo pratęstas ir pateikė atsakovei 3 sąskaitas faktūras nuomos mokesčiui sumokėti ir 1 sąskaitą – delspinigiams sumokėti. Atsakovė aikštelę sutvarkė tik 2023 m. birželio 9 d., dėl šios priežasties ieškovė, laikydama, kad sutartis buvo pratęsta, pareikalavo sumokėti nuomos mokestį dar už tris mėnesius bei delspinigius.

Pažymėjo, kad ieškovė buvo perleidusi reikalavimo teisę kitam juridiniam asmeniui, bet šiuo metu tokia sutartis yra nutraukta, todėl ieškovė turi reikalavimo teisę. Nurodė, kad ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovės nurodytos sumos ir kitu teisiniu pagrindu, t. y. taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, priteisiant nuostolius pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245-6.249 straipsnių nuostatas, nes dėl neteisėto atsakovo neveikimo (patalpų nesutvarkymo ir neišsikraustymo), ieškovė negalėjo naudotis aikštele ar ją nuomoti kitam asmeniui. Nuostolių dydis skaičiuotinas pagal nuomos mokestį, nurodytą sutartyje, nes tokius nuostolius atsakovė galėjo numatyti.

Atsiliepimas

Atsakovė pateikė tripliką, kurį patikslinusi, nurodė, kad patikslintame dublike nurodomos naujos faktinės aplinkybės, faktinis bei teisinis ieškinio reikalavimų pagrindai, kuriais negrindžiamas pats ieškinys. Toks procesinis veiksmas/dokumentas (patikslintas dublikas) nekeičia ieškiniu pareikštų reikalavimų ir negali būti pagrindu teismui nagrinėti bylą ne pagal ieškinį, o pagal patikslintą dubliką.

Pažymėjo, kad jei ieškovės reikalavimai grindžiami faktiniu pagrindu, kad sutartis buvo pratęsta, ieškovė privalo įrodyti, kad terminuota nuomos sutartis, nepaisant pačioje sutartyje nurodyto termino, sutartu terminu nesibaigė. Tuo tarpu ieškiniu įrodinėjama priešingai – kad turtą atsakovė nuomojosi tik tuos 6 mėnesius, kurie buvo sutartyje numatyti, iki 2023 m. vasario 28 d.

Atsakovės teigimu, nepakanka vieno nuomotojo (ieškovės) valios ar „laikymo“, kad nuomos terminas „prąsitesė“, kaip nurodoma patikslintame dublike. Tam, kad nuomos sutartis (ar nuomos terminas) būtų pratęstas, turi būti abiejų šalių valia. Ieškovė neįrodė ir net neįrodinėjo, kad tokia suderinta abiejų šalių valia pratęsti nuomos sutartį (nuomos terminą) kokia nors forma buvo išreikšta. Jokio rašytinio šalių susitarimo tam nėra, kaip nėra ir konkliudentinių veiksmų, kurie rodytų tokią suderintą šalių valią egzistavus. Vadovaujantis sutarties 11 straipsnio 3 punktu, sutarties pakeitimai ir papildymai galimi tik šalims raštu sutarus. Tokio susitarimo nebuvo. Taip pat neįrodyta, kad sutarties pratęsimas įvyko CK 6.481 straipsnio nustatyta tvarka (pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi turtu ir nuomotojas tam neprieštarauja).

Pasak atsakovės, įvertinus susiklosčiusią situaciją, abiejų šalių veiksmus, atsižvelgus į teisinių santykių pobūdį, nėra pagrindo taikyti CK 6.481 straipsnyje nustatytą taisyklę dėl terminuotos nuomos sutarties transformavimosi į neterminuotą. Priešinga išvada reikštų sutarties laisvės principo, nustatančio, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str.) pažeidimą, taip pat ir teisę susitarti dėl sutarties termino (CK 6.479 str. 2 d.), neatitiktų reikalavimo sutartis vykdyti sąžiningai.

Nurodė, kad ieškovės reikalavimas atlyginti nuostolius dėl to, kad pasibaigus nuomos terminui ieškovė pati, neva, negalėjo naudoti turto ar jo nuomoti kitam asmeniui, visų pirma, nėra pareikštas ieškinyje ir negali būti nagrinėjamas šioje byloje, be to – teiginiai apie žalą neįrodyti. Ieškiniu šioje byloje reikalaujama iš atsakovės priteisti skolą už turto nuomą, todėl teismas negali peržengti ieškinio ribų ir spręsti, ar ieškovei buvo padaryta nuostolių dėl to, ar/kada turtas buvo grąžintas ieškovei pasibaigus nuomos terminui ir kokios būklės jis buvo grąžintas, kadangi reikalavimas atlyginti nuostolius byloje nėra pareikštas.

Pažymėjo, kad žiūrint į ieškovės pateiktas aikštelės nuotraukas originaliu dydžiu, nei jas išsididinus, neįmanoma suprasti, kur užfiksuotas paliktas biokuras, jau nekalbant apie tai, kad neaišku kas, kada ir ką tose nuotraukose fiksavo (byloje nėra duomenų apie šių nuotraukų padarymo laiką, neaišku, kokios teritorijos vaizdas jose užfiksuotas).

Nuomos pradžioje perduodant aikštelę iš ieškovės atsakovei priėmimo-perdavimo aktas nebuvo surašomas, kaip ir ją grąžinant nuomos termino pabaigoje. Tokia buvo abiejų sutarties šalių valia. Taip pat nei nuomos pradžioje (2022 m. rugsėjo 1 d.) perduodant aikštelę atsakovui, nei pabaigoje (2023 m. vasario 28 d.), grąžinant ją ieškovei, nebuvo daromos aikštelės foto nuotraukos.

Nurodė, kad net jei ieškovė sugebėtų įrodyti, kad atsakovė kažkokio savo turto neišgabeno (nors toks faktas neįrodytas), tai nesukuria naujų nuomos teisinių santykių ar buvusių santykių pratęsimo. Aikštelės neatlaisvinimas ar netinkamas perdavimas (jei toks būtų įrodinėjamas ir įrodytas) galėtų būti vertinamas, kaip pažeidimas, galintis sukelti tam tikras teisines pasekmes atsakovei (pvz., pareigą atlyginti nuostolius, jei būtų įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos), tačiau, su sąlyga, jei byloje būtų reiškiamas reikalavimas atlyginti dėl to kilusius nuostolius. Esant tokiam reikalavimui, atsakovė atitinkamai ir gintųsi. Tačiau toks reikalavimas byloje nėra pareikštas, todėl ir savo procesiniuose dokumentuose atsakovas apsiriboja gynyba nuo reikalavimo priteisti nuomos skolą.

Atkreipė dėmesį, kad ieškovės pateiktoje delspinigių sąskaitoje-faktūroje nurodyta vienintelė eilutė — „Delspinigiai, 1 vnt., 246,90 €" — be jokio skaičiavimo, iš kurio būtų galima patikrinti šios sumos pagrįstumą. Sąskaitoje nenurodytas laikotarpis, už kurį delspinigiai skaičiuojami, nenurodytas delspinigių skaičiavimo pagrindas (bazinė suma), netaikomas joks tarifo dydis, leidžiantis patikrinti matematinį skaičiavimą. Tuo tarpu sutarties 8.1 straipsnis numato konkrečią delspinigių skaičiavimo tvarką — 0,2 % nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, — tačiau kaip ši formulė taikyta ir kokią sumą davė, iš pateikto dokumento absoliučiai neįmanoma nustatyti. Todėl sąskaita-faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) negali būti laikoma tinkamu delspinigių reikalavimo įrodymu, o pats reikalavimas — teisiškai ir matematiškai pagrįstu.

Be to, pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalį ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Ieškovė delspinigius apskaičiavo ir juos patvirtinančią sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) išrašė 2023 m. gegužės 31 d., vadinasi, anot paties ieškovo, pažeidimas, kuriuo grindžiamas delspinigių reikalavimas, buvo padarytas būtent iki tos datos. Atitinkamai šešių mėnesių ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui suėjo 2023 m. lapkričio 30 d. Ieškovė su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo į teismą kreipėsi tik 2025 m. gruodžio 22 d., t. y. praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo senaties termino pabaigos. Todėl atsakovė prašo teismo taikyti ieškinio senatį ir ieškovės reikalavimą dėl delspinigių atmesti ir senaties pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2022 m. rugpjūčio 4 d. šalys sudarė sutartį, kuria ieškovė laikotarpiui nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. vasario 28 d. išnuomojo atsakovei 1 000 kv. m. ploto aikštelę sandėliavimo veiklai, susitariant, kad atsakovė moka ieškovei 700 Eur + PVM nuomos mokestį.

2023 m. kovo 31 d. ieškovė išrašė atsakovei 888,10 Eur sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už aikštelės nuomą 2023 m. kovo mėn.; 2023 m. balandžio 30 d. – 888,10 Eur sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už aikštelės nuomą 2023 m. balandžio mėn.; 2023 m. gegužės 5 d. – 142,10 Eur sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už aikštelės nuomą 2023 m. gegužės mėn.; 2023 m. gegužės 31 d. – 246,90 Eur sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už apskaičiuotus delspinigius.

Duomenų, kad atsakovė pirmiau nurodytas sąskaitas faktūras būtų apmokėjusi, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

Dėl ieškovės reikalavimo teisės

Atsakovės manymu, ieškovė, kuri buvo perleidusi savo reikalavimo teisę atsakovės atžvilgiu kreditorei UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip nebeturinti reikalavimo teisės, negali patikslintame ieškinyje pareikštų reikalavimų atsakovei.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2023 m. birželio 30 d. ieškovė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovė perleido, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgijo reikalavimo teisę iš ieškovės atsakovės atžvilgiu dėl iš viso 2 165,20 Eur sumos pagal sąskaitas faktūras: Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. dėl tos pačios sumos tuo pačiu faktiniu pagrindu, kurios ieškovė reikalauja iš atsakovės šioje civilinėje byloje.

2026 m. kovo 2 d. ieškovė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė susitarimą, kuriuo nutraukė 2023 m. birželio 30 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), taigi nuo 2026 m. kovo 2 d. ieškovė vėl įgijo reikalavimo teisę atsakovės atžvilgiu pirmiau nurodytų sąskaitų faktūrų pagrindu.

Esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms, darytina išvada, kad tiek 2026 m. gegužės 25 d. ir 2026 m. liepos 2 d. teismo posėdžių metu, tiek ir šio sprendimo priėmimo paskelbimo dieną, ieškovė turi reikalavimo teisę atsakovės atžvilgiu sąskaitų faktūrų Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, todėl nėra pagrindo ieškinio atmesti kaip pateikto asmens, neturinčio reikalavimo teisės atsakovės atžvilgiu.

Dėl ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo ir jo taikymo (ne)pagrįstumo

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009).

Civilinio proceso teisė pagal reguliavimo dalyką ir teisinių santykių reglamentavimo principus yra viešoji teisė, todėl teismas, kaip civilinių procesinių santykių subjektas, turi tik tas teises, kurios jam yra suteiktos konkrečių teisės aktų nuostatų ir neturi teisės peržengti įstatymo nustatytos kompetencijos ribų. Atvejai, kada teismas gali paneigti proceso dalyvių elgesio dispozityvumo principą, nustatyti įstatymo ir paprastai yra susiję su būtinybe apsaugoti viešąjį interesą, apginti silpnesniąją ginčo šalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-823/2022 54 punktą).

Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012). Toks teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas atitinka dispozityvumo, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus.

CK 1.137 ir 1.138 straipsniuose nustatytas teisinis reglamentavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą įvertinti, ar ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas atitinka įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, be kita ko, ar toks būdas gali būti taikomas konkretaus teisių pažeidimo atveju, ar egzistuoja alternatyvūs teisių gynybos būdai, ar įstatyme neįtvirtinta konkretaus teisių gynybos būdo taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 30 punktas). Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų teisių gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai reikia apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320, 353 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-421/2022, 26 punktas).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylą, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis – pvz., CPK 376 straipsnio 3, 4 dalys, 405, 417, 418 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-916/2016, 96 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teismas, kaip ginčą dėl teisės sprendžianti institucija, privalo būti nešališkas, taigi negali tapti ieškovo advokatu ir už jį suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą ar nurodyti ieškovui, kaip turi būti surašomas ieškinys (CPK 21 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2007).

Taigi, teisės kreiptis į teismą prigimtis, tikslai bei civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas lemia, kad tiek teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas, tiek ir procesinių teisių įgyvendinimas priklauso ginčo šalims. Vadovaujantis proceso įstatyme įtvirtintais rungimosi ir dispozityvumo principais, būtent ieškovas turi tinkamai suformuluoti ieškinio dalyką (nurodydamas savo pasirinktą teisių gynybos būdą) ir pagrindą bei įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-1075/2022; 47 punktas).

CK 1.138 straipsnyje įtvirtinti civilinių teisių gynimo būdai, nurodant, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiais būdais: 1) pripažindamas tas teises; 2) atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį; 3) užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti (prevencinis ieškinys); 4) priteisdamas įvykdyti pareigą natūra; 5) nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį; 6) išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų arba sutarties numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius); 7) pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, šio kodekso 1.3 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais; 8) kitais įstatymų numatytais būdais.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju ieškovė patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 1 918,30 Eur skolą už aikštelės nuomą ir 246,90 Eur delspinigius už praleistus atsiskaitymo už nuomą terminus. Tiek procesiniuose dokumentuose, tiek ir 2026 m. liepos 2 d. vykusio teismo posėdžio metu (teismui uždavus klausimą, kokio teisių gynimo būdo taikymo ieškovė siekia byloje) ieškovės atstovas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad šioje civilinėje byloje savo galimai pažeistas teises siekia ginti tik CK 6.481 straipsnio pagrindu, kuriame įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi daiktu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai laikoma, kad sutartis tapo neterminuota. Procesiniuose dokumentuose ir 2026 m. liepos 2 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovės atstovas aiškiai ir nuosekliai teigė, kad byloje atsakovės atžvilgiu neprašo taikyti civilinės atsakomybės, tačiau reikalauja iš atsakovės priteisti nuomos mokestį už 2023 m. kovo, balandžio ir dalį gegužės mėn., kadangi, ieškovės teigimu, šalys susitarė, jog pasibaigus sutarties terminui (2023 m. vasario 28 d.), ji tampa neterminuota ir atsakovei kyla pareiga atsiskaityti su ieškove už laikotarpį, kurį atsakovė nuomojosi aikštelę po sutartyje nurodyto termino pabaigos.

Atsižvelgiant į ieškovės nurodytas faktines aplinkybes, teisinį pagrindą, reikalavimo pobūdį, teismo vertinimu, ieškovė patikslintu ieškiniu pasirinko CPK 1.138 straipsnio 4 punkte įtvirtintą civilinių teisių gynimo būdą – reikalavimą įvykdyti prievolę natūrą. t. y. priteisti nuomos mokestį. Toks ieškovės, kaip nuomotojos, teisių gynimo būdas įtvirtintas ir CK 6.487 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad nuomininkas turi pareigą laiku mokėti nuomos mokestį nuomotojui.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad 2026 m. liepos 2 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovė nebepalaikė kito patikslintame dublike nurodyto jos teisių gynimo būdo (nuostolių atlyginimo pagal CK 6.246–6.245 straipsnių nuostatas), neprašė priteisti nuostolių kitu pagrindu (pvz. pagal 6.499 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose, pagal kasacinio teismo praktiką, CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ne nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo, o nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas negautų pajamų forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-916/2015)), aiškiai nurodė, kad siekia tik skolos už nuomą priteisimo, atsižvelgiant į tai, kad pasibaigus sutartyje nurodytam nuomos terminui nuomos sutartis šalių buvo pratęsta, tačiau atsakovė nuomos mokesčio ieškovei už pratęstą nuomos terminą nesumokėjo.

Pirmiau nurodyto civilinių teisių gynimo būdo (t. y. nuostolių atlyginimo, kaip civilinės atsakomybės) taikymo sąlygų ieškovė ir neįrodinėjo. Kadangi ieškovė nurodyto civilinių teisių gynimo būdo byloje neprašė taikyti ir jo taikymo sąlygų neįrodinėjo, teismas neturi pagrindo vertinti paminėto teisių gynimo būdo taikymo pagrįstumo šios bylos kontekste.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, vadovaudamasi civiliniame procese taikomais dispozityvumo ir rungimosi principais (CPK 12–13 straipsniai), savo galimai pažeistas teises pasirinko ginti prašydama priteisti iš atsakovės skolą už aikštelės nuomą ir delspinigius už praleistus nuomos apmokėjimo terminus, teismas vertina, ar byloje egzistuoja teisinis pagrindas taikyti aptartą ieškovės pasirinktą teisių gynimo būdą ir priteisti ieškovei iš atsakovės 1 918,30 Eur sumą, kaip atsakovės skolą už aikštelės nuomą, bei 246,90 Eur delspinigius.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.481 straipsnyje įtvirtiną teisės normą (kuria remiasi ieškovė kaip patikslinto ieškinio reikalavimo teisiniu pagrindu), yra nurodęs, kad CK 6.481 straipsnyje nustatytų padarinių atsiradimui būtina abiejų sutarties šalių valia tęsti nuomos santykius: nuomininkas turi išreikšti interesą toliau naudotis išsinuomotu daiktu, o nuomotojas – su tuo sutikti. Taigi šia įstatyme nustatyta tvarka konkliudentiniais veiksmais gali būti sudarytas sandoris dėl terminuotos nuomos sutarties pakeitimo į neterminuotą. Tik esant pagrindui spręsti, kad abiejų sutarties šalių valia dėl tokio sutarties modifikavimo sutampa, galima padaryti išvadą, jog šalys tokį sandorį sudarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2010).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad sudarydamos sutartį šalys susitarė dėl jos terminuoto galiojimo, sutarties specialiųjų sąlygų 7 punktu sulygdamos, kad pagal sutartį atsakovei išnuomotos aikštelės nuomos termino pabaiga – 2023 m. vasario 28 d., taigi sutartis laikytina terminuota. Sutarties bendrųjų sąlygų 4.2 papunktyje šalys susitarė, kad pasibaigus nuomos terminui, atsakovė turi pirmenybę pratęsti sutartį papildomam terminui, dėl kurio šalys susitars. Pagal sutarties 4.3 papunktį, apie savo ketinimą pratęsti nuomos terminą atsakovė privalo raštu informuoti ieškovę prieš 30 kalendorinių dienų iki nuomos termino pabaigos. Duomenų apie tokio susitarimo sudarymą byloje nėra.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2022 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovės atstovas kreipėsi į ieškovę ir nurodė, kad pageidauja nuo 2023 m. vasario 1 d. nutraukti sutartį. 2022 m. lapkričio 8-9 d. ieškovo atstovė el. paštu kreipėsi į atsakovę ir nurodė, kad sutartis bus nutraukiama nuo 2023 m. vasario 28 d., motyvuodama tuo, kad sudarant terminuotą sutartį, toks buvo sutartas nuomos terminas. 2023 m. balandžio 26 d. el. paštu atsakovės atstovas nurodė atsakovei, kad sutartis yra pasibaigusi, atsakovė aikštele nesinaudoja, atsakovė sutarties nepratęsė.

Byloje nėra ir duomenų, kad šalys atliko konkliudentinius veiksmus, leidžiančius daryti išvadą apie šalių susitarimą tęsti nuomos teisinius santykius po 2023 m. vasario 28 d.

Atsižvelgiant į aptartą šalių susirašinėjimą, kuriame išreikšta aiški ir suderinta šalių valia nutraukti sutartį pasibaigus joje nurodytam terminui (2023 m. vasario 28 d.) bei nesant duomenų apie šalių konkliudentinius veiksmus tęsiant nuomos teisinius santykius po 2023 m. vasario 28 d., nėra pagrindo pritarti ieškovės teiginiui, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja būtinoji CK 6.481 straipsnio taikymo sąlyga (abiejų sutarties šalių valia tęsti nuomos santykius), sudaranti pagrindą sutartį laikyti tapus neterminuota po 2023 m. vasario 28 d.

Nėra pagrindo pritarti ir ieškovės teiginiui, kad šalių susitarimą po 2023 m. vasario 28 d. tęsti nuomos teisinius santykius patvirtina aplinkybės, kad ieškovė išrašė atsakovei ginčo sąskaitas faktūras už laikotarpį nuo 2023 m. kovo mėn. iki gegužės mėn., kadangi, akivaizdu, kad ieškovės sąskaitų išrašymas atsakovei (veiksmas, priklausantis išimtinai nuo ieškovės valios) atspindi ne šalių suderintą, tačiau tik vienos iš šalių (ieškovės) valią skaičiuoti atsakovei nuomos mokestį po 2023 m. vasario 28 d. Be to, iš šalių tarpusavio susirašinėjimo (2023 m. balandžio 23 d. atsakovės el. laiškas, 2023 m. rugpjūčio 30 d. atsakovės atsakymas į pretenziją dėl skolos mokėjimo) matyti, kad aptartoms sąskaitoms atsakovė nuosekliai prieštaravo ir nesutiko, kad jų išrašymui egzistavo pagrindas.

Teismo vertinimu, neegzistuoja ir kita būtinoji CK 6.481 straipsnio taikymo sąlyga – nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi daiktu. Ieškovės manymu, aplinkybę, kad atsakovė po 2023 m. vasario 28 d. naudojosi aikštele patvirtina į bylą pateiktos nuotraukos, kuriose užfiksuota aikštelės būklė iki jos perdavimo atsakovei ir po 2023 m. vasario 28 d.

Šiame kontekste aktualu tai, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo pareigą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 26 punktas).

Kasacinio teismo taip pat pasisakyta tokiu aspektu, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-916/2024, 34 punktas).

Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visų abejonių dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas; 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024, 33–34 punktai).

Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu tai, kad šalys 2026 m. liepos 2 d. vykusio teismo posėdžio metu šalys pripažino, kad aikštelės perdavimo pagal sutartį atsakovei metu (2022 m. rugsėjo 1 d.) nebuvo sudarytas aikštelės perdavimo-priėmimo aktas, kuriame būtų užfiksuota atsakovei perduodamos aikštelės būklė, todėl iš byloje esančių įrodymų negalima daryti išvados, kad tuo metu aikštelė buvo tinkamai išvalyta, o atsakovė 2023 m. vasario 28 d. aikštelę paliko prastesnės būklės nei ją gavo, taigi po 2023 m. vasario 28 d. dieną savo medžiagomis ar įranga buvo užėmusi aikštelę, t. y. ja naudojosi.

Be to, nors iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2023 m. balandžio 13 d. ieškovės atstovė A. B. el. paštu nurodydama atsakovei, kad neturi pagrindo anuliuoti atsakovei išrašytos sąskaitos už aikštelės nuomą, kadangi aikštelė nėra išvalyta, prie laiško prisegė aikštelės nuotraukas, pažymėtina, kad byloje nėra pateikta duomenų, kuriuose būtų užfiksuota atitinkamų nuotraukų padarymo data.

Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad 2026 m. liepos 2 d. teismo posėdžio metu liudytoja apklausta ieškovės darbuotoja A. B. nurodė, kad tiksliai neprisimena nuotraukų padarymo datos; atsakovės atstovui paklausus, ar nuotrauka, kurioje užfiksuota išvalyta aikštelė, galėjo būti daryta 2022 m. rugsėjo 1 d. (aikštelės perdavimo atsakovei dieną), atsižvelgiant į tai, kad joje matosi medžiai be lapų, ji nurodė, kad galimai nuotrauka buvo padaryta ne 2022 m. rugsėjo 1 d., tačiau pavasarį. Taigi, ir liudytoja A. B. negalėjo patvirtinti faktinių aplinkybių, kad 2022 m. rugsėjo 1 d. atsakovei buvo perduota tinkamai išvalyta aikštelė, kurios būklė užfiksuota aikštelės perdavimo metu (2022 m. rugsėjo 1 d.) ieškovės pateiktoje nuotraukoje. Šiame kontekste aktualu ir tai, kad 2026 m. liepos 2 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovės vadovas nurodė, kad atsakovei pagal sutartį buvo perduota tinkamai neišvalyta aikštelė ir atsakovės darbuotojai pasirūpino jos išvalymu. Remiantis išdėstytu, nesant tokias faktines aplinkybes patvirtinančių įrodymų, teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad 2022 m. rugsėjo 1 d. atsakovei buvo perduota tinkamai išvalyta aikštelė ir atsakovė 2023 m. vasario 28 d. ją paliko prastesnės būklės, nei atsakovei ji buvo perduota.

Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog po 2023 m. vasario 28 d. atsakovė faktiškai naudojosi aikštele (pvz. joje buvo laikoma atsakovės įranga, transporto priemonės, medžiagos ir pan.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė būtinųjų CK 6.481 straipsnio taikymo sąlygų, t. y. abiejų sutarties šalių valios tęsti nuomos santykius po 2023 m. vasario 28 d. bei aplinkybių, kad atsakovė daugiau kaip 10 d. po sutarties termino pabaigos (2023 m. vasario 28 d.) toliau naudojasi aikštele. Todėl, įvertinus byloje susiklosčiusią situaciją, abiejų šalių veiksmus, nėra pagrindo taikyti CK 6.481 straipsnyje nustatytą taisyklę dėl terminuotos nuomos sutarties transformavimosi į neterminuotą ir pripažinti, kad atsakovė tęsė aikštelės nuomą laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 28 d. iki 2023 m. gegužės mėn., ir dėl turi pareigą už šį laikotarpį sumokėti ieškovės apskaičiuotą nuomos mokestį. Paminėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta ir tai, kad nuomotojo reikalavimas nuomos mokesčio priteisimo savaime negali būti pagrindas išvadai, kad nuomos sutartis toliau galioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2009).

Apibendrinant išdėstytą, darytina išvada, kad ieškovė, pareiškusi atsakovei reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo, grindžiamą tuo, kad šalys pratęsė nuomos sutartį, sutartis tapo neterminuota ir atsakovė aikštele toliau naudojosi, neįrodė pirmiau aptartų tokio teisių gynimo būdo taikymo sąlygų. Tai eliminuoja galimybę taikyti ieškovės nurodytą teisių gynimo būdą (reikalavimą įvykdyti prievolę natūra priteisiant iš atsakovės nuomos mokestį). Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovės atsakovei pareikštas pagrindinis reikalavimas dėl nuomos mokesčio priteisimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl delspinigių

Atmetus pagrindinį ieškovės reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo, atitinkamai atmetamas ir išvestinis ieškovės reikalavimas dėl delspinigių, paskaičiuotų nuo nuomos mokesčio, priteisimo.

Paminėtina ir tai, kad atsakovė reikalavimui dėl delspinigių priteisimo prašo taikyti ieškinio senatį, nurodydama, kad nuo laikotarpio, už kurį ieškovė apskaičiavo delspinigius, yra suėjęs 6 mėn. senaties terminas.

CK 1.124 straipsnyje įtvirtinta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 1 dalimi, bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Pagal to paties straipsnio 5 dalį ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas.

Sprendžiant, ar ieškinio senaties terminas nėra praleistas, būtina nustatyti jo eigos pradžią. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų pradžios skaičiavimo tvarkos. CK 1.127 straipsnio 2–5 dalyse nurodytais atvejais ieškinio senaties terminų pradžia tam tikriems reikalavimams pareikšti nustatoma remiantis objektyviais kriterijais. Tai yra CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtys. Tuo atveju, kai įstatymai nustato kitokį nei CK 1.127 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą ieškinio senaties termino pradžios momentą, pagal jį ir turi būti nustatoma ieškinio senaties termino pradžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2010; 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018).

Nagrinėjamo ginčo atveju visų pirma aktuali yra CK 1.127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią, jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Kasacinio teismo išaiškinta, kad kai prievolės įvykdymo terminas yra aiškiai apibrėžtas šalių sutartyje, tai, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties eiga išvestiniam reikalavimui dėl delspinigių pareikšti prasideda tuomet, kai sueina sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022, 34-36 punktai).

Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Todėl reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje numatytam laikotarpiui) atskirai. Atitinkamai, apskaičiuoti už paskutinius 6 mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo delspinigiai gali būti priteisiami, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022, 37 punktas).

Nagrinėjamu atveju nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžių metu ieškovė nenurodė delspinigių apskaičiavimo termino, apsiribodama 2023 m. gegužės 31 d. sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) pateikimu, kurioje nurodyta, kad delspinigiai (246,90 Eur) susidarė sąskaitos išrašymo dieną (2023 m. gegužės 31 d.). Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta ieškovė nenurodė delspinigių apskaičiavimo termino ir remiasi tik 2023 m. gegužės 31 d. sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje apskaičiuoti iki 2023 m. gegužės 31 d. susidarę delspinigiai, teismas daro išvada, kad paskutinė delspinigių, kuriuos prašoma priteisti patikslintu ieškiniu, apskaičiavimo diena – 2023 m. gegužės 31 d. Taigi, ieškovė reikalauja delspinigių, apskaičiuotų už vėliau nei 6 mėn. nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2026 m. sausio 21 d.), t. y. apskaičiuotų praleidus jiems taikytiną senaties terminą.

Nustačius, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl 246,90 Eur delspinigių priteisimo iš atsakovės pareikšti, tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti patikslinto ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Kadangi ieškinys šiuo sprendimu atmestas visa apimtimi, ieškovės bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė byloje patyrė iš viso 2 119,96 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir ieškinys byloje atmestas visiškai, atsakovei iš ieškovės priteisiamos visos patirtos 2 119,96 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos.

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos byloje nesusidarė, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270, 385 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2 119,96 Eur (du tūkstančius vieną šimtą devyniolika eurų, 96 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Žygimantas Leškys