Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Petraškienės, Juditos Sungailaitės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo NUT1 apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų Jonavoje (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2026 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo NUT1 pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 30 (trisdešimties) parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir NUT1 paskirta 20 (dvidešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirta 20 (dvidešimties) parų arešto bausmė, prieš tai pakeitus ją į 20 (dvidešimties) dienų laisvės atėmimo bausmę, visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2024 m. spalio 21 d. nuosprendžiu paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnę bausmę, ir NUT1 paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams ir 20 (dvidešimčiai) dienų.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio NUT1 sulaikymo pagal įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo NUT apeliacinis skundas atmetamas.

Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pateikė nuteistasis NUT1, kuris neginčija skundžiamu Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. nuosprendžiu nustatytų faktinių bylos aplinkybių, jam šioje byloje inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, už ją paskirtos bausmės rūšies ir dydžio. Tačiau nuteistasis skunde nurodo, jog apylinkės teismas nemotyvavo savo sprendimo subendrinti skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį jam skirtą bausmę su Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2024 m. spalio 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme visiško sudėjimo, o ne dalinio sudėjimo būdu, bei prašo taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Savo iniciatyva nenustačiusi kokių nors esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų neskundžiamose nuosprendžio dalyse, teisėjų kolegija patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Bausmės vykdymo atidėjimas reglamentuojamas BK 75 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

Skundžiamu nuosprendžiu NUT1 buvo nuteistas už vieno baudžiamojo nusižengimo įvykdymą, o Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2024 m. spalio 21 d. nuosprendžiu už nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą. 2024 m. spalio 21 d. nuosprendžiu nuteistajam pagal BK 140 straipsnio 1 dalį skirta bausmė dar buvo bendrinama su Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2023 m. spalio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirta bausme. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika taip pat patenka į nesunkių nusikaltimų sąrašą. Apeliantui Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. nuosprendžiu paskirta galutinė subendrinta bausmė neviršija ketverių metų. Taigi formaliąsias bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas NUT1 atitinka. Tačiau būtina pažymėti, kad, net ir esant minėtoms sąlygoms, bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nurodoma, kad baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, sąrašas, taigi, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018). Svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį ir pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179-693/2017, 2K-45-654/2023, 2K-203-976/2023 ir kt.).

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją Teismo nutartys Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl bausmės vykdymo atidėjimo (ne)taikymo NUT1 atžvilgiu, nors tokia pareiga yra įtvirtinta BK 75 straipsnio 9 dalyje. Nors tai laikytina skundžiamo nuosprendžio motyvavimo trūkumu, tačiau vien tai pagrindo jį keisti nesudaro.

Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu NUT1 buvo nuteistas už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Ši veika ypatingu pavojingumu nepasižymėjo – nuteistasis, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo ir laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapės (antžeminių dalių). Po šioje byloje jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos įvykdymo NUT1 pripažino savo kaltę, nurodė besigailintis, kas pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šios aplinkybės turi būti ir yra vertinamos nuteistojo naudai, svarstant galimybę taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Tačiau vien jos savaime nenulemia išvados, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, šiuo atveju gali būti pasiekti NUT1 realiai neatliekant jam paskirtos trumpalaikės subendrintos laisvės atėmimo bausmės. Remiantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti ir apelianto asmenybę apibūdinančius duomenis, ypatingai, informaciją apie jo ankstesnius teistumus ir paskirtas bausmes, jų efektyvumą tolesniam nuteistojo elgesiui.

Remiantis bylos medžiaga bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog NUT1 atžvilgiu Lietuvos Respublikoje, neskaitant apskųstojo nuosprendžio, buvo priimti dar šeši apkaltinamieji nuosprendžiai. Jis kartą taip pat buvo teistas ir Danijoje. Apeliantas buvo teistas už įvairaus pobūdžio ir sunkumo tyčines nusikalstamas veikas – vagystes, plėšimus, viešosios tvarkos pažeidimus, nežymų sveikatos sutrikdymą, nesunkų sveikatos sutrikdymą ir netgi sunkų sveikatos sutrikdymą bei išžaginimą. Skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nuteistasis įvykdė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, t. y. turėdamas neišnykusį ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Aptarti duomenys neabejotinai patvirtina, kad NUT1 nagrinėjamu atveju nusikalto tikrai ne atsitiktinai, tai buvo tik dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Sprendžiant nagrinėjamą klausimą, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad nuteistajam laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo institutas jau buvo taikytas tris kartus. Be to, ne kartą jam buvo taikytas ir lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos. Vis tik probacija NUT1 nepataisė, nepaveikė jo taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, ką neabejotinai įrodo tas faktas, kad šiuo atveju jis nusikalto būtent bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, nepraėjus nė metams po to, kai jo atžvilgiu buvo priimtas 2024 m. spalio 21 d. nuosprendis, kurio pagrindu nuteistasis ir buvo įtrauktas į probuojamų asmenų registrą. Nurodytos aplinkybės neginčytinai patvirtina, jog nuteistajam taikoma probacija jokios teigiamos įtakos jo elgesiui neturi, ji iš esmės neefektyvi.

Kadangi nei realus laisvės atėmimo bausmių atlikimas, nei probacija nesulaikė apelianto nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, jo nepaveikė, NUT1 ir toliau daro baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, nėra jokio pagrindo spręsti, kad jo resocializacija, bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnyje, įgyvendinimas yra galimas be realaus laisvės atėmimo, paskiriant apeliantui tik baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį, ir, atitinkamai taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas.

Skunde nurodoma aplinkybė, jog nuteistasis yra registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, priešingų išvadų daryti pagrindo nesudaro. Nors ši aplinkybė patvirtinta bylos duomenimis, tačiau vien formalus registravimasis Užimtumo tarnyboje nėra pakankamas spręsti, jog ateityje apeliantas nedarys naujų nusikalstamų veikų. Užimtumo rėmimo politikos priemonių įgyvendinimą bedarbiams ir žmonėms, ieškantiems darbo, organizuojančioje įstaigoje NUT1 buvo registruotas ir nusikalstamos veikos numatytos, BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymo metu, tačiau tai jo nuo neteisėto veikimo nesulaikė. Juo labiau ši aplinkybė neleidžia spręsti, jog taikius NUT1 bausmės vykdymo atidėjimo institutą bus užtikrinti kiti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Pažymėtina, jog skiriama bausme siekiama ne tik atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti jį, jog ateityje jis pakartotinai nenusikalstų, bet užtikrinti ir teisingumo principo įgyvendinimą, o šiuo atveju, taikius BK 75 straipsnio nuostatas asmeniui, kuris nuteistas jau aštuntą kartą (įskaitant ir užsienio valstybėje priimtą apkaltinamąjį nuosprendį), bei asmeniui, kuriam jau ne kartą buvo parodytas pasitikėjimas, atidedant paskirtos bausmės vykdymą bei paleidžiant jį lygtinai, pastarojo principo įgyvendinimas būtų neįmanomas. Be to, tai formuotų ir nebaudžiamumo nuotaiką ir tik dar labiau skatintų nuteistąjį, negavusį adekvačios valstybės reakcijos į jo nusikalstamus veikus, ir vėl daryti naujas nusikalstamas veikas.

Skunde apeliantas taip pat nurodo, jog apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad jis turi stiprius socialinius ryšius, tačiau taip ir nedetalizuoja kokiais socialiniais ryšiais jis yra saistomas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad NUT1 nėra vedęs, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nedirbo, darbo santykiais apskritai nėra saistomas jau nuo 2024 m. lapkričio 8 d. Nors išrašas iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tvarkomo registro patvirtina, kad NUT1 turi sūnų, tačiau jis jau yra sulaukęs pilnametystės. Duomenų, kad nuteistasis palaiko glaudžius santykius su suaugusiu sūnumi, byloje nėra, pats NUT1 tokios aplinkybės taip pat nenurodo. Bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme nuteistasis teigė, jog jam gimė sūnus bei ketina pradėti dirbti, tačiau nei sūnaus gimimo faktą, nei įsidarbinimo faktą pagrindžiančių įrodymų teismui jis taip pat ir nepateikė. Todėl šios apelianto apeliacinės instancijos teismo nurodytos, tačiau jokiais rašytiniais duomenimis nepatvirtintos aplinkybės, nagrinėjamo klausimo kontekste nevertinamos.

Pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nesudaro ir skundo teiginys, jog realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas apsunkins NUT1 integravimosi į visuomenę procesą. Toks skundo argumentas apskritai vertinamas kaip deklaratyvaus pobūdžio, nes nuteistasis taip ir nenurodo kokių veiksmų jis yra ėmęsis siekdamas tapti pozityviu visuomenės nariu. Be to, pažymėtina, jog laisvės atėmimo bausme nuteistiems asmenims yra sudaromas individualus resocializacijos planas, kuriuo siekiama padėti išmokyti nusikaltusį asmenį naujų, visuomenei priimtinų vertybių, įgūdžių bei normų, kad jis galėtų sėkmingai grįžti ir integruotis į visuomenę. Tai daroma taikant įvairias priemones: socialines, pedagogines, psichologines, ugdymo. Taigi net jei nuteistasis iš tiesų siekia keisti savo vertybes, elgesio normas ir įpročius, kad sėkmingai įsilietų į visuomenę, šį procesą jis galės tęsti ir atlikdamas bausmę, padedamas laisvės atėmimo vietų įstaigose dirbančių resocializacijos specialistų.

Atsižvelgusi į tai, kad nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė naują baigtą nusikalstamą veiką, taip pat įvertinusi jo asmenybę itin neigiamai charakterizuojančius duomenis, tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatyta tik viena, teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog NUT1 skiriant bausmę už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą buvo pagrįstai parinkta pati griežčiausia sankcijoje numatyta bausmė – areštas. Taip pat aptartos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės leidžia sutikti su apylinkės teismo nustatytu arešto bausmės dydžiu. Kadangi šioje byloje jam inkriminuotą nusikalstamą veiką apeliantas įvykdė laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2024 m. spalio 21 d. nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo laikotarpiu, skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį NUT1 paskirta ir vienu trečdaliu, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta bausmė su 2024 m. spalio 21 d. nuosprendžiu am paskirta bausme buvo pagrįstai bendrinta remiantis BK 64 straipsnio nuostatomis. Savo sprendimo bendrinti apeliantui paskirtas bausmes jam nepalankesniu visiško (o ne dalinio) sudėjimo būdu, pirmosios instancijos teismas iš tiesų nemotyvavo. Vis tik, įvertinusi kasacinio teismo išaiškinimą, jog BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės – bendrieji bausmių skyrimo pagrindai – kaip visuma taikytini ir skiriant bausmę už atskiras nusikalstamas veikas, ir parenkant bausmių bendrinimo būdą – dalinį ar visišką bausmių sudėjimą, taip pat parenkant atskiras bausmių dalis ir skiriant galutinę subendrintą bausmę (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-578/2012), taip pat atsižvelgusi į jau aukščiau aptartas aplinkybes, kurios charakterizuoja nuteistąjį kaip asmenį, nuolatos ir sistemingai pažeidinėjantį baudžiamąjį įstatymą, kas atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, teisėjų kolegija mano, jog sprendimas subendrinti skirtingais nuosprendžiais apeliantui paskirtas bausmes visiško sudėjimo būdu yra teisingas.

Įvertinusi visa, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju bausmių skyrimo taisyklės pažeistos nebuvo, apylinkės teismas pagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų NUT1 atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo ar kokiais tai kitais motyvais nėra pagrindo.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. gegužės 12 d. pažyma Nr. APD-2026-05520, kurioje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį NUT1, sudaro 135,64 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

Spręsdama proceso išlaidų priteisimo iš NUT1 klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu jis niekur nedirbo. Kad būtų įsidarbinęs šiuo metu, duomenų negauta. Be to, neaišku, ar galimybė dirbti jam bus užtikrinta laisvės atėmimo vietų įstaigoje, atliekant skundžiamu nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą bausmę – 9 mėnesius 20 dienų laisvės atėmimo. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog nuteistasis turi nekilnojamojo ar kito turto, į kurį galėtų būti nukreiptas priverstinis proceso išlaidų išieškojimas. Įvertinus paminėtas aplinkybes, bei tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo – BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už NUT1 suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo NUT1 apeliacinį skundą atmesti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš NUT1 nepriteisti. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.