Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rūtos Latvelės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baumista“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baumista“ ieškinį atsakovei Lietuvos kariuomenei dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Baumista“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos kariuomenės 1 291 569,05 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė nuostolius patyrusi dėl atsakovės neteisėtų veiksmų – sprendimų nutraukti viešojo pirkimo „Teritorijų paviršių paruošimo darbai (kelmų frezavimas)“, pirkimo Nr. 662876, procedūras ir dėl to paties objekto pradėti naują viešąjį pirkimą. Paaiškino, kad 2022 m. gruodžio 5 d. atsakovė pakvietė ieškovę dalyvauti neskelbiamų derybų būdu vykdomame pirkime, kuriame ieškovė pateikė pasiūlymą, dalyvavo derybose ir pateikė galutinį pasiūlymą. Šis pasiūlymas buvo vienintelis, atitiko pirkimo dokumentų reikalavimus, o jo kaina neviršijo pirkimui skirtų lėšų. Nepaisydama to, 2023 m. kovo 24 d. atsakovė, motyvuodama techninės specifikacijos trūkumais, nutraukė pirkimo procedūras ir netrukus paskelbė naują to paties objekto viešąjį pirkimą. Ieškovė dėl šių sprendimų pateikė pretenzijas, kurias atsakovei atmetus, kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 9 d. sprendimu, paliktu nepakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi, atsakovės sprendimai nutraukti pirmojo pirkimo procedūras ir pradėti naują to paties objekto pirkimą buvo pripažinti neteisėtais.

Ieškovė pažymėjo, kad jos galutinio pasiūlymo kaina sudarė 3 114 800 Eur be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), o, išskaičiavus planuotas tiesiogines ir netiesiogines sąnaudas bei pelno mokestį, iš viešojo pirkimo sutarties vykdymo ji būtų gavusi 1 291 569,05 Eur grynojo pelno. Šį apskaičiavimą ieškovė grindė buhalterine pažyma ir duomenimis apie faktiškai vykdomų analogiškų projektų pajamas bei sąnaudas, kurie patvirtina planuotų skaičiavimų pagrįstumą. Ieškovė yra pelningai veikianti bendrovė, turinti pakankamus žmogiškuosius, materialiuosius ir finansinius išteklius, atitikusi visus pirkimo dokumentuose nustatytus kvalifikacijos reikalavimus ir nuolat vykdanti analogiškas viešųjų pirkimų sutartis, todėl, atsakovei teisėtai vykdžius pirkimo procedūras, ieškovė būtų sudariusi viešojo pirkimo sutartį ir ją tinkamai įvykdžiusi.

Ieškovės vertinimu, atsakovės neteisėti sprendimai nutraukti pirkimo procedūras ir pradėti naują to paties objekto pirkimą lėmė, kad ieškovė neteko galimybės būti pripažinta pirkimo laimėtoja, sudaryti viešojo pirkimo sutartį ir gauti iš jos vykdymo 1 291 569,05 Eur planuoto grynojo pelno. Atsakovės kaltę ieškovė siejo su tuo, kad atsakovė, nepaisydama to, jog ieškovės pasiūlymas buvo vienintelis, atitiko visus pirkimo dokumentų reikalavimus ir jo kaina neviršijo pirkimui skirtų lėšų, nutraukė pirkimo procedūras ir pradėjo naują to paties objekto pirkimą. Todėl nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos – jos neteisėti veiksmai, nuostoliai (ieškovės negautos pajamos), priežastinis ryšys tarp jų ir atsakovės kaltė.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. kovo 13 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad atsakovė 2022 m. gruodžio 5 d. pakvietė ieškovę dalyvauti neskelbiamų derybų būdu vykdytame viešajame pirkime, kurio objektas – kelmų frezavimo darbai, kuriame ieškovė pateikė pradinį ir galutinį pasiūlymus. 2023 m. kovo mėn. atsakovė atliko rinkos analizę dėl naujo analogiško pirkimo, vėliau nutraukė pirmojo pirkimo procedūras ir paskelbė naują to paties objekto pirkimą, o ieškovės dėl šių sprendimų pateiktos pretenzijos buvo atmestos. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2071-653/2023, paliktu nepakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-592-790/2023, atsakovės sprendimai nutraukti pirmojo pirkimo procedūras ir pradėti naują to paties objekto pirkimą buvo pripažinti neteisėtais.

Teismas, spręsdamas dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 29 straipsnio 3 dalį perkančioji organizacija gali nutraukti pirkimo procedūras tik įstatyme nustatytais pagrindais. Teismas nurodė, kad ankstesnėje byloje įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, jog atsakovė pirmojo pirkimo procedūras nutraukė nesant įstatyme nustatytų pagrindų, o naują pirkimą pradėjo neturėdama teisėto pagrindo, šias teismo nustatytas aplinkybes teismas laikė turinčiomis prejudicinę galią ir pripažino, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.

Teismas, vertindamas žalos egzistavimą ir jos dydį, nustatė, kad ieškovė 1 291 569,05 Eur nuostolius grindė pačios parengta buhalterine pažyma, kurioje apskaičiuotos planuojamos pajamos, tiesioginės ir netiesioginės sąnaudos bei grynasis pelnas, tačiau nepateikta šiuos apskaičiavimus patvirtinančių objektyvių duomenų dėl degalų, darbo užmokesčio, draudimo, remonto, technikos nusidėvėjimo, priežiūros ir kitų sąnaudų. Teismas pažymėjo, kad buhalterinėje pažymoje nurodyti skaičiavimai iš esmės skyrėsi nuo ieškovės pirkimo metu pateikto pasiūlymo kainos pagrindimo. Degalų, remonto, technikos priežiūros, darbo užmokesčio, administracinių ir kitų kaštų apskaičiavimas nebuvo pagrįstas objektyviais įrodymais, be to, nebuvo įvertinti darbdavio mokesčiai, komandiruočių išlaidos, sezoniškumas, galimi viršvalandžiai, prastovos, darbo užmokesčio didėjimas ir kitos reikšmingos sąnaudos. Bendrosios ir administracinės sąnaudos taip pat reikšmingai skyrėsi nuo ieškovės finansinėse ataskaitose nurodytų duomenų. Teismas atkreipė dėmesį, kad pirkimo metu ieškovė buvo deklaravusi apie 7,5 procentų planuojamą pelningumą, o buhalterinėje pažymoje apskaičiuotas daugiau kaip 50 procentų pelningumas. Be to, pirkimo metu ieškovė buvo nurodžiusi, kad darbų vykdymą apsunkins pelkėta vietovė, neseniai nukirsti medžiai, didesnė technikos gedimų tikimybė ir dėl to išaugusios sąnaudos, todėl vėliau pateiktus mažesnių sąnaudų skaičiavimus teismas laikė nepagrįstais.

Teismas, vertindamas ieškovės galimybes įvykdyti pirkimo sutartį, pažymėjo, kad pirkimo metu ieškovė rėmėsi subtiekėjo pajėgumais, tačiau byloje nebuvo pateikta įrodymų apie sudarytus susitarimus dėl naudojimosi šiais pajėgumais ar kitų duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė ginčo laikotarpiu turėjo pakankamus techninius išteklius savarankiškai įvykdyti visą pirkimo sutartį. Vėliau pateikti duomenys apie ieškovės turėtą techniką nebuvo laikyti reikšmingais, nes jie nebuvo išviešinti pirkimo procedūrų metu. Be to, pagal pirkimo sutarties projektą atsakovė nebuvo įsipareigojusi užsakyti visos maksimalios darbų apimties, todėl ieškovės skaičiavimai, pagrįsti prielaida, kad bus atlikti visi darbai 1 300 ha teritorijoje, buvo hipotetiniai. Vykdant antrąjį pirkimą paaiškėjo papildomos sudėtingos vietovės aplinkybės, dėl kurių buvo padidinta sutarties kaina ir pratęsti terminai. Teismo vertinimu, tai patvirtino, kad ieškovė, nurodydama sąnaudas, neatsižvelgė į faktines darbų vykdymo sąlygas.

Teismas nurodė, kad būtent ieškovei teko pareiga įrodyti realią jos nurodomų pajamų gavimo galimybę, taip pat pagrįsti jos parengtoje buhalterinėje pažymoje nurodytų sąnaudų bei pelno teisingumą, ir padarė išvadą, kad to ji nepadarė. Nors teismas buvo atnaujinęs bylos nagrinėjimą iš esmės ir atkreipęs šalių dėmesį į galimą ekonominės ekspertizės poreikį, ieškovė ekspertizės neprašė ir nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių buhalterinėje pažymoje nurodytų skaičiavimų pagrįstumą. Ieškovė taip pat nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu vykdytą kitą veiklą, sudarytas sutartis ir turėtus žmogiškuosius, techninius bei finansinius išteklius, todėl neįrodė, kad būtų turėjusi pakankamai pajėgumų vienu metu vykdyti tiek ginčo viešojo pirkimo sutartį, tiek kitus įsipareigojimus.

Teismas, pasisakydamas dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir galimos ieškovės žalos, pabrėžė, kad nors ankstesnėje byloje buvo konstatuoti atsakovės neteisėti veiksmai, tačiau nebuvo nustatyta, jog atsakovei jų neatlikus ieškovė būtų pripažinta pirmojo pirkimo laimėtoja ir su ja būtų sudaryta sutartis. Atsakovė nurodė, kad nors ieškovės pasiūlyta kaina atitiko pirmojo pirkimo pradžioje nustatytą maksimalią kainą, vėliau pasikeitė perkančiosios organizacijos prioritetai ir finansinės galimybės, be to, Lietuvos Respublikos Seimo audito komitetas buvo įpareigojęs gynybos srityje veikiančias perkančiąsias organizacijas racionaliai naudoti skiriamą finansavimą. Atsakovės teigimu, tęsiant pirmojo pirkimo procedūras, jos galėjo būti nutrauktos dėl kainos nepriimtinumo, nes antrajame pirkime laimėtojo pasiūlyta kaina buvo beveik du kartus mažesnė už ieškovės pasiūlytą kainą. Teismas su šiais atsakovės argumentais sutiko ir padarė išvadą nesant pagrindo konstatuoti, kad atsakovės neteisėti veiksmai lėmė ieškovės nurodomus nuostolius.

Ieškovė UAB „Baumista“ (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas pagrįstai konstatavo atsakovės neteisėtus veiksmus, t. y. kad, nutraukdama pirkimo procedūras ir paskelbdama naują to paties objekto pirkimą, atsakovė pažeidė VPĮ 29 straipsnį. Kadangi atsakovė šių aplinkybių neginčija, neteisėtų veiksmų egzistavimas byloje yra nustatytas. Tačiau teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantė neįrodė žalos, netinkamai taikydamas kasacinio teismo praktiką dėl negauto pelno įrodinėjimo viešųjų pirkimų bylose. Tokiose bylose tiekėjo būsimos pajamos įrodytinos jo pasiūlymo kaina, o įrodinėjimo dalyką sudaro būsimos sutarties vykdymo sąnaudos. Kadangi apeliantės pasiūlymo kaina sudarė 3 114 800 Eur be PVM, neviršijo pirkimui skirtų lėšų, o ji buvo vienintelė pirkimo dalyvė, nenutraukus pirkimo procedūrų su apeliante būtų buvusi sudaryta viešojo pirkimo sutartis ir ji būtų gavusi šias pajamas.

Teismas nepagrįstai nepripažino buhalterinės pažymos pakankamu įrodymu planuojamoms sąnaudoms pagrįsti. Bylose, kuriose reikalaujama negauto pelno, būsimos sąnaudos negali būti grindžiamos faktinio sutarties vykdymo buhalterinės apskaitos dokumentais, nes sutartis nebuvo sudaryta ir išlaidos faktiškai nebuvo patirtos, todėl pagal teismų praktiką jos įrodinėjamos preliminariais skaičiavimais, buhalterinėmis pažymomis ar lokalinėmis sąmatomis. Apeliantės pateiktoje buhalterinėje pažymoje detaliai apskaičiuotos tiesioginės ir netiesioginės sąnaudos, įvertinus darbų pobūdį, rizikas, reikalingus darbuotojus, techniką, darbo užmokestį, medžiagas, technikos eksploatavimo ir nusidėvėjimo išlaidas, todėl ji atitiko teismų praktikoje keliamus reikalavimus.

Teritorijų tvarkymo darbų sąnaudos priklauso nuo konkretaus objekto ypatumų – grunto rūšies, reljefo, meteorologinių sąlygų, sezoniškumo, technikos apkrovimo ir kitų objektyvių veiksnių, todėl jų neįmanoma pagrįsti kitokiais dokumentais, nei individualiais skaičiavimais. Be to, naujojo pirkimo darbus pradėjus vykdyti kitam rangovui, apeliantė juos stebėjo ir įvertino faktines grunto sąlygas. Nustačiusi, kad objekte vyrauja smėlingas gruntas, apeliantė nusprendė, kad jos darbų sąnaudos būtų buvusios mažesnės, nei prognozuota rengiant pasiūlymą, o tai pagrindžia buhalterinėje pažymoje apskaičiuotą didesnį negautą pelną.

Teismas nepagrįstai rėmėsi tuo, kad buhalterinėje pažymoje nurodyti degalų sąnaudų rodikliai skyrėsi nuo pasiūlymo rengimo metu pateikto kainos pagrindimo. Šį skirtumą lėmė tai, kad rengiant pasiūlymą faktinės objekto sąlygos dar nebuvo žinomos, o buhalterinė pažyma buvo parengta, įvertinus realias darbų atlikimo sąlygas, todėl pasikeitę sąnaudų dydžiai buvo objektyviai pagrįsti.

Atsakovė nepateikė įrodymų ar alternatyvių skaičiavimų, paneigiančių buhalterinėje pažymoje nurodytų sąnaudų pagrįstumą, todėl teismas nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė apeliantei. Būtent atsakovė turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė nesutikimą su ieškovės pateiktais skaičiavimais.

Net ir kilus abejonių dėl planuojamų sąnaudų dydžio, teismas neturėjo pagrindo vien dėl to atmesti ieškinį. Nustatęs žalos padarymo faktą, teismas privalėjo nustatyti teisingą žalos dydį. Kilus abejonių dėl pateiktų skaičiavimų, teismas turėjo savo iniciatyva arba atsakovės prašymu spręsti dėl ekspertizės skyrimo, o ne atmesti ieškinį. Nagrinėjama byla kilo iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, todėl joje egzistuoja viešasis interesas, suponuojantis aktyvesnį teismo vaidmenį renkant ir vertinant įrodymus. Teismas nepasinaudojo procesinėmis galimybėmis surinkti papildomų įrodymų ir paskirti ekspertizę.

Byloje nustatyta, kad ieškovė būtų gavusi 3 114 800 Eur be PVM pajamas. Teisės aktai nenustato prezumpcijos, kad, nenustačius tikslaus sąnaudų dydžio, jos automatiškai prilyginamos pajamoms, todėl vien teismo abejonės dėl sąnaudų dydžio ir (ar) buhalterinėje pažymoje nurodytų sąnaudų nepripažinimas negalėjo būti pagrindas konstatuoti, kad apeliantė apskritai nepatyrė žalos.

Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė neprivalėjo įsigyti visos pirkimo dokumentuose numatytos darbų apimties. Pirkimas buvo paskelbtas 1 300 ha plotui, o vėliau ir naujasis pirkimas – tam pačiam 1 300 ha plotui, tik suskaidytam į tris dalis. Nei naujojo pirkimo sąlygomis, nei vėlesniais sutarties pakeitimais darbų apimtis nebuvo sumažinta, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad pagal pirkimo sutartį būtų buvusi perkama mažesnė darbų apimtis. Be to, naujojo pirkimo laimėtojo neįvykdyta darbų dalis dėl netinkamo sutarties vykdymo negali būti siejama su apeliante ir negali mažinti jos reikalaujamų nuostolių dydžio.

Teismas nepagrįstai suabejojo apeliantės techniniais pajėgumais įvykdyti pirkimo sutartį. Tiekėjo pajėgumas vykdyti viešojo pirkimo sutartį buvo įvertintas pirkimo procedūrų metu, tikrinant jo atitiktį kvalifikacijos reikalavimams. Kadangi apeliantė buvo pakviesta dalyvauti derybose ir pateikti galutinį pasiūlymą, atsakovė buvo pripažinusi, kad ji atitinka visus kvalifikacijos reikalavimus, įskaitant reikalavimą turėti reikalingą techniką. Todėl pakartotinis šių aplinkybių vertinimas žalos atlyginimo byloje buvo nepagrįstas. Kartu su pasiūlymu ieškovė pateikė galiojančią technikos nuomos sutartį, pagal kurią buvo išsinuomojusi du specialiosios technikos komplektus, atitinkančius pirkimo reikalavimus. Ši sutartis nebuvo ginčijama ar pripažinta negaliojančia ir galiojo visą planuotą sutarties vykdymo laikotarpį. Be to, pirkimo sąlygos neįpareigojo sutarties vykdymo metu naudoti tik kvalifikacijai pagrįsti pateiktą techniką, todėl apeliantė turėjo teisę pasitelkti ir kitus jai prieinamus techninius išteklius.

Teismas, vertindamas tiekėjos galimybes vienu metu vykdyti pirkimo sutartį ir kitus įsipareigojimus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Tiekėjo galimybės vienu metu vykdyti kelis sandorius gali būti paneigtos tik nustačius, kad jo turimi ištekliai yra išimtiniai, reti ir objektyviai nekompensuojami. Tačiau teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino, ar apeliantės naudota technika ir darbuotojai laikytini išsemiamais ištekliais. Ginčo laikotarpiu apeliantė disponavo šešiais technikos komplektais – keturiais nuosavais ir dviem nuomotais, nors pirkimo sutarčiai vykdyti buvo reikalingi tik du komplektai, o bendrovėje dirbo septyni darbuotojai, iš kurių šeši turėjo galiojančius traktorininko pažymėjimus. Todėl apeliantės techniniai ir žmogiškieji ištekliai buvo pakankami tiek pirkimo sutarčiai, tiek kitoms sutartims įvykdyti. Be to, galimybę vykdyti ginčo sutartį patvirtina ir apeliantės turimų techninių pajėgumų ekonominis potencialas.

Teismas padarė tarpusavyje prieštaraujančias išvadas dėl priežastinio ryšio. Viena vertus, teismas konstatavo atsakovės neteisėtus veiksmus ir nurodė, kad būtent jie lėmė apeliantės nurodomų nuostolių atsiradimą. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad net ir nesant šių pažeidimų pirkimas galėjo būti nutrauktas kitu pagrindu – dėl pasiūlytos kainos nepriimtinumo, todėl tarp neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio nėra. Apeliantės vertinimu, šios išvados yra tarpusavyje prieštaringos ir neatitinka įstatyme įtvirtinto reikalavimo, kad teismo sprendimas būtų logiškas ir motyvuotas.

Teismo prielaida, jog pirkimas galėjo būti teisėtai nutrauktas dėl kainos nepriimtinumo, prieštarauja tiek prejudicinę galią turintiems teismų sprendimams, tiek VPĮ nuostatoms. Ankstesnėse bylose jau buvo konstatuota, kad perkančioji organizacija neturi teisės nutraukti pirkimo vien siekdama sumažinti pasiūlymo kainą ar pakeisti pirkimo sąlygas. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad apeliantė buvo vienintelė pirkimo dalyvė. Pagal pirkimo sąlygas pirmoje vietoje esantis pasiūlymas turėjo būti pripažintas laimėjusiu, o atsakovė nepateikė įrodymų, kad egzistavo teisėtos priežastys nesudaryti su apeliante sutarties. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju būtent perkančioji organizacija turi įrodyti, jog net ir nesant neteisėtų veiksmų sutartis nebūtų buvusi sudaryta, tačiau atsakovė šios pareigos neįvykdė.

Atsakovė Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Nesutiktina, kad vien neteisėtas pirkimo nutraukimas savaime reiškė apeliantės teisę į negautų pajamų atlyginimą. Ankstesnėse civilinėse bylose teismai tik pripažino neteisėtais sprendimus nutraukti pirkimą ir pradėti naująjį pirkimą, tačiau nekonstatavo, kad nesant neteisėtų atsakovės veiksmų apeliantė būtų buvusi pripažinta pirkimo laimėtoja ar kad su ja bet kuriuo atveju būtų sudaryta pirkimo sutartis. Todėl prejudicinę galią turi tik neteisėtų veiksmų konstatavimas, o ne aplinkybė dėl sutarties sudarymo ar negautų pajamų atsiradimo.

Net ir panaikinus neteisėtą sprendimą nutraukti pirkimą, nebūtų buvę pagrindo automatiškai sudaryti sutartį su apeliante. Grįžus į pirkimo procedūras, būtų buvę galima teisėtai spręsti dėl pirkimo sąlygų tikslinimo, pirkimo objekto skaidymo, techninės specifikacijos keitimo, pirkimo apimties mažinimo ar pasiūlytos kainos priimtinumo. Todėl apeliantė neįrodė, kad būtent atsakovės neteisėti veiksmai lėmė pirkimo sutarties nesudarymą.

Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad nebuvo pagrindo vertinti apeliantės pasiūlytos kainos. Naujojo pirkimo metu analogiškos paslaugos buvo nupirktos beveik du kartus pigiau nei apeliantės pasiūlyta kaina šiame pirkime, todėl, tęsiant pirkimo procedūras, būtų kilusi pareiga įvertinti pasiūlymo atitiktį racionalaus lėšų naudojimo principui. Viešojo intereso apsauga ir VPĮ principai neleistų sudaryti sutarties už akivaizdžiai didesnę nei rinkos kainą.

Atsakovė taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas nepagrįstai paneigė priežastinio ryšio prezumpciją. Pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nustatyta prezumpcija nėra absoliuti, o perkančioji organizacija turi teisę ją paneigti, įrodydama, jog viešojo pirkimo sutartis su tiekėja nebūtų buvusi sudaryta ir dėl kitų teisėtų priežasčių. Byloje pateikti įrodymai patvirtina būtent tokių aplinkybių buvimą.

Apeliantės pateikta buhalterinė pažyma nėra pagrįsta pirminiais apskaitos dokumentais, objektyviais ekonominiais skaičiavimais ar specialiųjų žinių turinčių asmenų išvadomis. Be to, nors pirmosios instancijos teismas buvo nurodęs apie galimybę byloje skirti ekonominę ekspertizę, apeliantė tokio prašymo nepateikė.

Pirkimo procedūrų metu apeliantė savo pasiūlymo kainą grindė apie 7,5 proc. planuojamu pelningumu, o nagrinėjamoje byloje jau teigia, kad būtų gavusi apie 53 proc. pelną. Šie skaičiavimai prieštarauja tiek apeliantės anksčiau pateiktiems paaiškinimams, tiek finansinės atskaitomybės duomenims, todėl negali būti laikomi patikimais įrodymais.

Atsakovė nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas nepagrįstai kritikavo jos sąnaudų apskaičiavimą. Nurodo, kad apeliantė derybų metu buvo nurodžiusi, jog dėl pelkėtų vietovių, neseniai nukirstų medžių, didesnių degalų sąnaudų ir technikos gedimų rizikos darbų savikaina yra didesnė. Todėl byloje pateikti vėlesni skaičiavimai, grindžiami žymiai mažesnėmis degalų, remonto ir kitomis sąnaudomis, prieštarauja ankstesnei apeliantės pozicijai ir nėra pagrįsti objektyviais duomenimis.

Pagal pirkimo sutarties projektą atsakovė nebuvo įsipareigojusi užsakyti visos maksimalios 1 300 ha darbų apimties, todėl apeliantės negautų pajamų skaičiavimas, paremtas visa galima pirkimo sutarties verte, yra hipotetinis. Be to, jau vykdant naujojo pirkimo sutartį paaiškėjo papildomos, pirkimo metu neidentifikuotos pelkėtos teritorijos, dėl kurių teko keisti sutartį, didinti jos vertę ir pratęsti terminus, todėl apeliantės prielaidos apie faktines darbų vykdymo sąlygas neatitiko realios situacijos.

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ji buvo pajėgi įvykdyti pirkimo sutartį. Apeliantė pasiūlyme rėmėsi subtiekėjo pajėgumais, tačiau į bylą nepateikė įrodymų apie sudarytus susitarimus dėl technikos ir kitų išteklių naudojimo, taip pat neįrodė, kad tuo pačiu laikotarpiu būtų turėjusi pakankamai techninių, finansinių ir žmogiškųjų resursų vykdyti tiek ginčo sutartį, tiek kitus savo įsipareigojimus.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Apeliacinio skundo argumentai yra grindžiami vien kitokiu byloje esančių įrodymų vertinimu, tačiau nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad žalos ir priežastinio ryšio ieškovė neįrodė.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių, ginčo pobūdžio bei apeliacijos apimties

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Byloje nustatyta, kad atsakovė 2022 m. gruodžio 5 d. pakvietė apeliantę dalyvauti Lietuvos kariuomenės Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro vykdomame pirkime „Teritorijų paviršių paruošimo darbai (kelmų frezavimas)“, Nr. 640527, vykdomame neskelbiamų derybų būdu, ir iki 2022 m. gruodžio 21 d. pateikti pirminį pasiūlymą per Centrinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą (toliau – CVP IS). Apeliantė 2022 m. gruodžio 19 d. pateikė pirminį pasiūlymą, kurio kaina – 3 185 000 Eur be PVM, o 2023 m. vasario 28 d. – galutinį pasiūlymą, kurio kaina – 3 114 800 Eur be PVM (t. 1, b. l. 12–13, 62–64, 123–127).

2023 m. kovo 14 d., vykstant pirkimo procedūroms, atsakovė kreipėsi į apeliantę, prašydama pateikti informaciją apie 1 ha kelmų frezavimo kainą, nurodydama, kad organizuojamas skubus kelmų frezavimo pirkimas Lietuvos kariuomenės Rūdninkų poligone. Apeliantė paprašė patikslinti, ar prašoma pateikti rinkos analizę būsimam pirkimui, ar kviečiama dalyvauti vykstančiame pirkime. Atsakovė paaiškino, kad prašoma pateikti rinkos analizę būsimam pirkimui (t. 1, b. l. 161). Manydama, kad atsakovė nepagrįstai vilkina pirkimo procedūras, apeliantė 2023 m. kovo 15 d. ir 2023 m. kovo 20 d. kreipėsi į atsakovę, prašydama užtikrinti viešųjų pirkimų vykdymo teisėtumą, tęsti pradėtas pirkimo procedūras ir priimti sprendimą dėl pirkimo laimėtojo, nurodydama, kad dėl delsimo patiria nuostolių. Atsakovė 2023 m. kovo 20 d. atsakė, kad pirkimo procedūros nėra pasibaigusios, o naujos to paties objekto viešojo pirkimo procedūros nėra pradėtos (t. 1, b. l. 162, 164–165).

2023 m. kovo 24 d. atsakovė priėmė sprendimą nutraukti pirkimo procedūras, nurodydama, kad techninėje specifikacijoje nebuvo pakankamai apibūdintos pirkimo objekto savybės, susijusios su vietovės pelkėtumu ir durpingumu, medžių amžiumi bei jų kirtimo laikotarpiu (t. 1, b. l. 168–169). Nesutikdama su šiuo sprendimu, apeliantė 2023 m. kovo 30 d. pateikė pretenziją, prašydama panaikinti sprendimą nutraukti pirkimo procedūras ir jas tęsti. Atsakovei 2023 m. kovo 31 d. pradėjus naują analogiško objekto pirkimą Nr. 662876, apeliantė pateikė ir pretenziją dėl šio pirkimo nutraukimo, tačiau abi pretenzijos 2023 m. balandžio 4 d. sprendimais buvo atmestos (t. 1, b. l. 170–175, 212–218).

Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2071-653/2023 pripažino neteisėtais ir panaikino atsakovės sprendimus nutraukti pirkimo Nr. 640527 procedūras bei pradėti naują analogiško objekto pirkimą. Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė teisėto ir objektyvaus pagrindo nutraukti pirkimo procedūras (t. 1, b. l. 148–160). Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-592-790/2023 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą ir galutinai konstatavo, kad atsakovė nepagrįstai nutraukė pirkimo procedūras, nes nebuvo nustatyta nė vieno VPĮ 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto pirkimo nutraukimo pagrindo (t. 1, b. l. 219–233).

Teigdama, kad dėl neteisėto pirkimo procedūrų nutraukimo prarado galimybę sudaryti ir įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, apeliantė pareiškė ieškinį dėl nuostolių atlyginimo. Ieškinį ji grindė 2025 m. birželio 30 d. buhalterine pažyma, kurioje nurodyta, kad įvykdžiusi pirkimo sutartyje numatytus darbus ji būtų patyrusi 1 453 707 Eur tiesioginių sąnaudų ir gavusi 1 661 093 Eur bendrojo pelno (t. 2, b. l. 1–2).

Taigi, nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės civilinės atsakomybės taikymo. Ieškovė, remdamasi įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kuriais buvo pripažinta, kad atsakovė neteisėtai nutraukė pirkimo Nr. 640527 procedūras, teigė, jog dėl šių atsakovės neteisėtų veiksmų prarado galimybę sudaryti ir įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, todėl patyrė nuostolius negauto pelno forma. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, ginčydama savo civilinės atsakomybės sąlygų visumos egzistavimą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nusprendė, kad nors atsakovės neteisėti veiksmai yra nustatyti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, ši aplinkybė nesudaro pagrindo priteisti apeliantės prašomus nuostolius, nes apeliantė neįrodė reikalaujamo negauto pelno realumo ir priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų bei prašomų atlyginti nuostolių.

Apeliaciniu skundu apeliantė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų visumos nebuvimo.

Atsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas, toliau teisėjų kolegija įvertins šalių apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, susijusius su pagrindo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę (ne)egzistavimu ir pasisakys dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės UAB „Baumista“ ieškinys atsakovei Lietuvos kariuomenei dėl nuostolių atlyginimo, teisėtumo bei pagrįstumo.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės

Pagal CK 6.245 straipsnį civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas. Ši prievolė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Civilinė atsakomybė atsiranda tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnis). Žala, be kita ko, yra ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnis). Pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, bylose dėl civilinės atsakomybės taikymo ieškovas turi įrodyti atsakovo civilinei atsakomybei taikyti būtinas sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis), tuo tarpu skolininko kaltė preziumuojama.

Civilinės atsakomybės taikymas viešųjų pirkimų srityje turi ypatumų. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tiekėjų teisės į žalos atlyginimą reguliavimas, jo taikymas ir aiškinimas neturi iš esmės skirtis nuo kitų panašaus pobūdžio reikalavimų dėl civilinės atsakomybės, be to, šios teisės įgyvendinimas turi būti realus bei veiksmingas. Kasacinis teismas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, yra pažymėjęs, kad VPĮ taikymo prasme tiekėjui, siekiančiam prisiteisti žalos atlyginimą iš perkančiosios organizacijos, reikia įrodyti tik jos neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų, o perkančiosios organizacijos civilinė atsakomybė kyla be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013). Neteisėti perkančiosios organizacijos veiksmai paprastai turėtų būti konstatuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018 54 punktas).

Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime konstatavo, kad šiuo atveju atsakovės neteisėti veiksmai yra nustatyti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kuriais pripažinta, jog atsakovė neteisėtai nutraukė viešojo pirkimo „Teritorijų paviršių paruošimo darbai (kelmų frezavimas)“ Nr. 640527 procedūras ir neteisėtai inicijavo naują analogiško objekto pirkimą. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas), todėl atsakovės neteisėtų veiksmų civilinės atsakomybės taikymo prasme apeliantei iš naujo įrodinėti nereikia. Ši pirmosios instancijos teismo išvada apeliacine tvarka nėra ginčijama.

Apeliantė nesutinka su apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuota, kad ji neįrodė patyrusi realios žalos bei to, kad jos galimų nuostolių (negautų pajamų) priežastis buvo būtent pirmiau nurodyti atsakovės neteisėti veiksmai, t. y. neįrodė žalos ir priežastinio ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodytos visos būtinosios atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos ir tai buvo pagrindas ieškinį atmesti, dėl toliau nurodomų motyvų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka. Pateikti žalos faktą patvirtinančius įrodymus yra ieškovo pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad negautos pajamos kaip nuostoliai yra asmens pagrįstai tikėtinos gauti lėšos, kurias asmuo būtų gavęs iš teisėtos veiklos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Negautos pajamos kvalifikuojamos kaip turtinė žala, kai jos atitinka šiuos kriterijus: 1) pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-611/2021, 24 punktas). Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tik tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2026, 77 punktas ir jame nurodyta praktika). Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020, 34 punktas, kt.). Pirmiau nurodytų kriterijų iš esmės laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje dėl deliktinės perkančiųjų organizacijų atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2011).

Esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo (restitutio in integrum) principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau galėjo būti, jei nebūtų neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018).

Negautų pajamų, patirtų dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų, įrodinėjimas, pasižymi tam tikrais ypatumais, kuriuos lemia viešųjų pirkimų teisinių santykių specifika. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tiekėjo patirtos netiesioginės žalos dydis privalo būti grindžiamas atsižvelgiant į konkursiniame pasiūlyme nurodytas kainas, kurios galiojo pirkimo metu, t. y. tiekėjo gautinomis pajamomis yra laikoma tiekėjo pasiūlyme nurodyta kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-656/2013; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018, 110 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tokiais atvejais, atsižvelgiant į tai, jog tiekėjos pasiūlymo kaina (pajamos) yra žinoma, pagrindinis negauto pelno įrodinėjimo objektas yra ieškovės pateikiami duomenys dėl numatytų (apskaičiuotų) išlaidų, sutarties vykdymo sąnaudų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-359-469/2018). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad visais atvejais taikoma bendroji taisyklė, jog negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018).

Nagrinėjamu atveju ieškovė patirtą 1 291 569,05 Eur žalą grindė kartu su ieškiniu pateikta 2025 m. birželio 30 d. buhalterine pažyma, pagal kurią, ieškovės pateikto pasiūlymo pirkime kaina sudarė 3 114 800 Eur, tiesioginės sąnaudos – 1 453 707 Eur, netiesioginės sąnaudos – 141 600 Eur, bendrasis pelnas prieš apmokestinimą – 1 519 493 Eur (1 661 093 Eur (bendrasis projekto pelnas) – 144 600 Eur (netiesioginės sąnaudos)), o išskaičiavus pelno mokestį (227 923,95 Eur), ieškovė būtų gavusi 1 291 569,05 Eur grynąjį pelną. Atsakovės teigimu ieškovės pateikti skaičiavimai nepagrįsti objektyviais duomenimis, yra hipotetiniai ir nerealūs. Pirmosios instancijos teismas su tokia atsakovės pozicija sutiko, o apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo tam nepritarti, kadangi ieškovės reikalavimas dėl negautų pajamų priteisimo grindžiamas tik numatytomis gauti pajamomis (planuota sutarties su atsakove verte) ir buhalterinėje pažymoje įrašytais pačios ieškovės atliktais skaičiavimais, nepagrįstais objektyviais duomenimis.

Pirmosios instancijos teismas itin išsamiai išanalizavo ieškovės buhalterinėje pažymoje pateiktus skaičiavimus, pasisakydamas dėl jų nepagrįstumo ir nerealumo, be kita ko, palygino juos su pirkimo pasiūlyme ieškovės pateiktos kainos pagrindimu (skundžiamo sprendimo 57-58 punktai). Teisėjų kolegija, visiškai pritardama pirmosios instancijos teismo konstatuotoms aplinkybėms dėl ieškovės buhalterinės pažymos turinio ydingumo ir jo argumentų nekartodama, neturi pagrindo nepritarti ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės pateikti sąnaudų apskaičiavimai nėra nei pagrįsti objektyviais įrodymais, nei realūs.

Ieškovė teigė buhalterinėje pažymoje nurodytas sąnaudas grindžianti sąnaudomis, kurias patiria kituose projektuose, tačiau ieškinyje tik pateikė nuorodą į puslapį www.eviesiejipirkimai.lt, nenurodė konkrečių sutarčių vykdymo sąlygų ir aplinkybių, kuriomis rėmėsi apskaičiuodama šioje konkrečioje byloje įrodinėjamas galimas sąnaudas. Reikšminga tai, kad ieškovė apskritai nepateikė į bylą jokio buhalterinėje pažymoje nurodomų sąnaudų apskaičiavimo objektyvaus, faktiniais duomenimis (pvz., apie konkrečių sutarčiai vykdyti planuotų naudoti technikos vienetų kuro sunaudojimo rodiklius, reikalavimus jų priežiūrai ir periodiniam aptarnavimui, etc.) paremto, pagrindimo. Apeliantė teisingai nurodo, kad įrodinėjant negautas pajamas sąnaudos grindžiamos tik prognoziniais skaičiavimais, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad jie taip pat privalo būti pagrįsti objektyviais duomenimis. Dėl to atmetami apeliantės argumentai, kad pareigos pateikti į bylą įrodymų dėl darbuotojų draudimo, technikos remonto išlaidų ir kt. ji neturėjo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė ieškiniu reikalavo iš atsakovės 1 291 569,05 Eur negauto grynojo pelno, taigi, faktiškai ji nurodė, kad grynasis pelnas iš 3 114 800 Eur vertės sutarties su atsakove būtų sudaręs net 41,47 proc. (1 291 569,05 x 100 / 3 114 800). Iš viešai prieinamų duomenų (www.rekvizitai.vz.lt), kuriais ieškovė ieškinyje prašė remtis, teikdama, kad jie patvirtina, jog ieškovės tiesioginių sąnaudų ir pajamų santykis yra panašus į nurodytą buhalterinėje pažymoje, matyti, kad ieškovės įprastai veikloje gaunamas grynasis pelnas niekada nesiekia tokio, kokį ji esą tikėjosi gauti iš sutarties su atsakove: 2022 metais jos gautas grynasis pelnas sudarė 0,81 proc., 2023 metais – 8,58 proc., 2024 metais – 19,13 proc., o 2025 metais – vos 0,38 proc. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantė, jos veiklos buhalteriniai duomenys nepatvirtina buhalterinėje pažymoje apskaičiuoto galimos sutarties su atsakove pelningumo. Be to, apeliantė pati nurodo, kad jos vykdomi teritorijų tvarkymo darbai yra specifinio pobūdžio, o jų sąnaudos kiekvienu atveju skiriasi, priklausomai nuo konkretaus objekto sąlygų (apeliacinio skundo 20 punktas), dėl to jos buhalterinėje pažymoje vienašališkai pateikti skaičiavimai nepatvirtina ieškinio pagrįstumo, nes jie nėra paremti konkrečiais įrodymais apie realiai tikėtinas būtent vykdant sutartį su atsakove galimas patirti sąnaudas. Pateiktoje buhalterinėje pažymoje nurodyto tariamai prognozuoto sąnaudų ir pajamų santykio pagrindimui (pagal buhalterinę pažymą ieškovės pelnas tariamai būtų sudaręs 53 proc. nuo sutarties vertės, kai teikdama pasiūlymą pirkimui ji prognozavo gausianti iki 7,5 proc. pelno) nepakankami subjektyvūs ieškovės vadovo teiginiai, kad jis asmeniškai stebėjo objektą ir po vėlesnio pirkimo jame vykdytus darbus bei padarė išvadą, kad šiame objekte galėjo reikšmingai sutaupyti. Nors ieškovė buvo nurodžiusi, kad sąnaudas skaičiuodama įsivertino atsakovės objekto ypatumus, nustatytus iš teritorijos brėžinių, tokius teiginius patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė – net ir sudarydama buhalterinę pažymą neišdiferencijavo galimų sąnaudų skirtumų atskiruose atsakovės teritorijos plotuose.

Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių apeliantės buhalterinėje pažymoje pateiktų skaičiavimų teisingumą, dėl to ieškinys turėjo būti patenkintas. Pirma, atsakovė išdėstė aiškius argumentus dėl jų ydingumo, kuriuos pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino. Antra, pakartotina, kad būtent ieškovė šioje byloje turėjo pareigą įrodyti savo pateiktų skaičiavimų pagrįstumą objektyviais duomenimis.

Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad pirmosios instancijos teismas 2025 m. gruodžio 23 d. nutartimi atnaujindamas šios bylos nagrinėjimą iš esmės nurodė, jog byloje neišsiaiškintos visos aplinkybės, susijusios su ieškovės nurodytomis civilinės atsakomybės sąlygomis, tarp jų ir su aplinkybėmis, susijusiomis su kitais ieškovės turėtais pajamų šaltiniais iš vykdomos veiklos nurodomą laikotarpį, t. y. ar nebuvo sudariusi (vykdžiusi kitų sutarčių), iš kurių būtų gavusi kitų pajamų, ar turėjusi pakankamai resursų tiek faktiškai vykdytiems įsipareigojimams, tiek planuotiems įsipareigojimams pagal siektą sudaryti sutartį ir pan. Šioje nutartyje teismas taip pat nurodė, kad spręstinas klausimas dėl nagrinėjamoje byloje ekonominės ekspertizės paskyrimo, siekiant nustatyti ieškovės galbūt patirtos žalos dydį. Tačiau ieškovė, 2026 m. vasario 17 d. teikdama papildomus paaiškinimus tik nurodė, kad turėjo pakankamus resursus sutarčiai įvykdyti ir juos buvo rezervavusi tam tikslui, pateikė duomenis apie savo darbuotojus, tačiau teismo nurodytų neaiškumų, susijusių su kitais jos pajamų šaltiniais, nešalino, dėl tokių aplinkybių nepasisakė, o 2026 m. vasario 19 d. teismo posėdžio metu pakartojo neprašysianti byloje skirti ekonominės ekspertizės savo apskaičiuotų negautų pajamų realumui pagrįsti. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad byloje trūksta įrodymų ieškovės negautų pajamų realumui pagrįsti, tinkamai įgyvendino pareigą pasiūlyti ieškovei pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Ieškovei sąmoningai pasirinkus teismo nurodytų neaiškių aplinkybių papildomai neįrodinėti, atsakovė pagrįstai teigia, kad ieškovės atžvilgiu taikytina contra spoliatorem (prieš pažeidėją) taisyklė, leidžianti, trūkstant įrodymų, vertinti bylos aplinkybes juos pateikti galėjusios ir turėjusios šalies nenaudai.

Dėl pirmosios instancijos teismo minėtoje 2025 m. gruodžio 23 d. nutartyje nurodyto įrodymų trūkumo, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės argumentais, kad ieškovė neįrodė ne tik buhalterinėje pažymoje nurodomų sąnaudų ir prognozuoto pelno, bet ir to, kad ji turėjo pakankami resursų ir objektyviai galėjo tiek įvykdyti sutartį su atsakove, tiek ir vykdyti kitus tuo metu turėtus (prisiimtus) įsipareigojimus. Į bylą pateikti įrodymai nėra pakankami padaryti priešingą išvadą.

Iš ieškovės pateiktų jos finansinių dokumentų (www.rekvizitai.vz.lt) matyti, kad būtent tuo laikotarpiu, kai ji planavo vykdyti darbus atsakovei (2023-2024 metais), ieškovės pardavimo pajamos buvo žymiai didesnės ir ji uždirbo daugiau nei kitais laikotarpiais. Taigi, akivaizdu, kad apeliantė turėjo klientų ir nepatyrė nuostolių, tačiau į bylą konkrečių su tuo susijusių duomenų nepateikė. Byloje nėra įrodymų apie tai, kokius konkrečius kitus darbus ji atliko planuotu dirbti atsakovei laikotarpiu, kokią įrangą ir žmogiškuosius išteklius tam naudojo, kokios buvo tų darbų sąnaudos ir pelningumas. Dėl to teismas objektyviai negalėjo įvertinti, kiek resursų ieškovė panaudojo kitiems įsipareigojimams vykdyti, kaip sutarties su atsakove nesudarymas įtakojo jos veiklos apimtis, kaštus ir pelningumą.

Sutiktina, kad pagal kasacinio teismo praktiką tiekėjai iš esmės neturėtų būti ribojami vienu metu užsidirbti iš kelių sandorių, tačiau galimybė vienu metu užsidirbti iš kelių sandorių (viešojo pirkimo sutarties, kuri liko nesudaryta su tiekėju dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų, ir kitų to paties tiekėjo sandorių) būtų objektyviai ribota tokiu atveju, jei byloje būtų nustatyta, kad ginčo viešojo pirkimo sutarties sudarymo metu tiekėjo kitų sutarčių sudarymas iš esmės išsėmė jo resursus ir (ar) jis jų negalėjo kompensuoti, pasitelkti papildomai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju būtent ieškovas turi pareigą įrodyti aplinkybes, kad jis būtų turėjęs pakankamai žmogiškųjų, techninių, finansinių ir kitų resursų tuo pačiu laikotarpiu vykdyti tiek įsipareigojimus pagal tariamai laimėtus pirkimus, iš kurių byloje kildinama žala, tiek ir faktiškai žalos laikotarpiu vykdytus įsipareigojimus pagal realiai sudarytas prekių pardavimo sutartis (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-602-790/2023).

Taigi ir šiuo atveju būtent ieškovė, turėjo pagrįsti, kad ji, nepaisant ginčo laikotarpiu vykdytos veiklos pagal sutartis su kitais kontrahentais, būtų turėjusi resursų ir pajėgumų įvykdyti darbus atsakovei (CPK 12, 178 straipsniai). Ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ji to nepadarė, apeliantė iš esmės apsiriboja teiginiu, kad jos atitiktis kvalifikacijos reikalavimams, taigi ir pajėgumas įvykdyti sutartį, jau buvo konstatuota pačios atsakovės vėliau neteisėtai nutraukto pirkimo metu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti, jog ieškovė realiai būtų galėjusi ir įvykdyti sutartį su atsakove, ir vykdyti darbus kitiems užsakovams tokia apimtimi, kad tuo pačiu laikotarpiu generuotų papildomas jai ypač dideles (lyginant su kitais laikotarpiais) pajamas ir pelną.

Apeliantė savo pajėgumą įvykdyti tiek planuotus įsipareigojimus atsakovei, tiek kitus įsipareigojimus ginčo laikotarpiu (beveik dvejus metus) grindė ir 2025 m. rugsėjo 15 d. sudarytu turimos technikos sąrašu, pagal kurį atsakovės nutraukto pirkimo metu ieškovė turėjo nuosavus keturis traktorius, keturias frezas ir vikšrinį ekskavatorių. Be to, apeliantė akcentavo, kad ji taip pat buvo sudariusi įrangos nuomos sutartį su UAB „Automeksim“ dėl dviejų traktorių ir dviejų frezų nuomos, kuri galiojo visą planuotą darbų vykdymo laikotarpį.

Nustatyta, kad pagal pirkimo sąlygas darbams atsakovės objekte buvo reikalingi du kelmų frezavimo įrangos komplektai. Teikdama pasiūlymą, ieškovė buvo nurodžiusi darbams pagal sutartį su atsakove naudosianti įrangą, išsinuomotą iš UAB „Automeksim“ (du komplektus – traktorius plius freza). Tačiau pateiktoje buhalterinėje pažymoje skaičiuodama sąnaudas apeliantė nenurodė, kiek ir kurią konkrečią įrangą ji planavo naudoti darbams būtent atsakovės objekte, apsiribodama teiginiu, kad visiems darbams atlikti būtų reikalingos 1 300 vieno technikos komplekto darbo valandos. Visgi, jei ieškovė darbams atsakovės objekte planavo naudoti UAB „Automeksim“ priklausančią įrangą, reikšminga tai, kad pateiktoje buhalterinėje pažymoje nėra įtrauktos su šios įrangos nuoma susijusios sąnaudos, nors apeliantės minimos 2022 m. gruodžio 1 d. sutarties su UAB „Automeksim“ 4.2 papunkčiu ji buvo įsipareigojusi nuomotojai mokėti 900 Eur už vieną dieną vienam komplektui (vienas traktorius plius viena freza). Be to, ieškovei nepateikus duomenų apie tai, kokius kitus įsipareigojimus ji turėjo ir vykdė ginčui aktualiu laikotarpiu, kokią įrangą ir kiek jos naudojo kituose objektuose 2023–2024 metais, teismas neturėjo objektyvios galimybės tinkamai įvertinti, ar ieškovės turėti techniniai resursai buvo pakankami.

Atitinkamai neaišku, ar ieškovė turėjo pakankamus žmogiškuosius išteklius visiems darbams atlikti. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas apskųsto sprendimo 36 punkte, neaišku, ar su išsinuomota įranga būtų dirbę ieškovės darbuotojai, ar darbus atliktų subtiekėjas savo pajėgumais. Apeliantės teiginius, kad ji telkė išteklius būtent sutarties su atsakove vykdymui ir tai esą patvirtina aplinkybė, jog 2024 metais ji sugeneravo rekordines pajamas, paneigia jos pačios su 2026 m. vasario 17 d. paaiškinimais pateikta pažyma apie ieškovės darbuotojus, iš kurios matyti, kad iš septynių 2023 m. vasario 28 d. dirbusių ieškovės darbuotojų (iš kurių tik penki dirbo su darbams atlikti reikalinga technika) vėliausiai priimti du (2022 metų pradžioje, kai informacija apie būsimą atsakovės pirkimą dar objektyviai neegzistavo), o duomenų apie darbuotojų skaičiaus kitimą tolesniu 2023–2024 metų laikotarpiu byloje nėra. Iš buhalterinėje pažymoje pateiktų darbo užmokesčio išlaidų skaičiavimų galima spręsti, kad net keturi darbuotojai būtų vykdę darbus atsakovei, iš viso jie būtų dirbę 14 696 val. (167 val. x 4 x 22 mėn.). Tokie duomenys leidžia pagrįstai abejoti ieškovės turėtų pajėgumų pakankamumu.

Teisėjų kolegija visiškai pritaria atsakovės teiginiui, kad netiesioginių nuostolių atlyginimas dėl perkančiosios organizacijos veiksmų turėtų būti teisinga ir adekvati veiklos, sutrikdytos dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, kompensacija, bet ne maksimalaus pelno pagal neįvykusį sandorį besąlyginis užtikrinimas. Šiuo atveju bylos įrodymai nėra pakankami padaryti išvadą, kad dėl to, jog atsakovė neteisėtai nutraukė pirkimą, ieškovė apskritai patyrė realius, neabejotinus nuostolius negautų pajamų forma, juolab reikalaujamo dydžio.

Nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės buhalterinėje pažymoje nurodyta darbų apimtis yra tik hipotetinio pobūdžio, yra visiškai nepagrįsta. Sutarties projekto, kuri būtų buvusi sudaryta užbaigus nutrauktą pirkimą, 2.3 papunktyje nurodyta, kad pirkėjas neįsipareigoja įsigyti paslaugų už visą 2.1 papunktyje nurodytą kainą. Atsakovė į bylą pateikė duomenis apie tai, kad vėliau, antrojo pirkimo laimėtojai vykdant sutartį paaiškėjo, jog dalyje teritorijos darbai negali būti atliekami, kaip suplanuota, dėl teritorijos geologinių ypatumų. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios bylos kontekste nurodyta aplinkybė neturi esminės reikšmės, nes ieškovė tinkamai nepagrindė savo nuostolių jokia apimtimi.

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, esant konstatuotam atsakovės veiksmų neteisėtumui, net ir manydamas, jog ieškovė neįrodė patyrusi 1 291 569,05 Eur nuostolius, turėjo pats nustatyti teisingą žalos (ieškovės negautų pajamų) dydį. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pirma, šiuo atveju ieškovė neįrodė net patirtos žalos fakto (negautų pajamų realumo). Antra, nors pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio, kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra nurodžiusi, kad šis išaiškinimas nereiškia, jog teismo pareiga nustatyti nuostolių dydį atsiranda ir tais atvejais, kai konkretus nuostolių dydis nėra įrodytas tik dėl to, kad jų atlyginimo prašanti šalis netinkamai vykdo jai tenkančią pareigą pateikti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus. Tik tuo atveju, kai kreditorius įrodo žalos faktą ir aplinkybę, kad žalos dydžio negalima tiksliai įrodyti, teismas gali nustatyti žalos dydį remdamasis objektyviais kriterijais. CK 6.249 straipsnio 1 dalies norma negali būti aiškinama kaip perkelianti įrodinėjimo naštą bylą nagrinėjančiam teismui – teismo pareiga nustatyti nuostolių dydį pagal šią teisės normą atsiranda tik tada, jei šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti dėl objektyvių priežasčių. Tai atitinka bendrąją taisyklę, apibrėžiančią įrodinėjimo naštos ribas, – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-127-823/2024 52, 53 punktai).

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus šioje iš viešųjų pirkimų teisinių santykių kilusioje byloje, nes kilus abejonėms dėl ieškovės reikalaujamų negautų pajamų apskaičiavimo pagrįstumo, teismas turėjo pats aktyviai rinkti papildomus įrodymus bei savo iniciatyva skirti byloje ekspertizę. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, jei tiekėjas teismui pateikia reikalavimą tik atlyginti žalą, toks šalių ginčas ex lege (pagal įstatymą) nekvalifikuotinas kaip turintis viešojo intereso gynimo elementą, ir viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo ypatumus nustatančios procesinės taisyklės (CPK 423⁸ straipsnis) tokiose bylose netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2014, 2017 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-469/2017 33 punktas). Dėl to būtent apeliantė turėjo pareigą įrodyti reikalaujamų negautų pajamų realumą ir pagrįstumą, vadovaudamasi bendrosiomis civilinio proceso taisyklėmis ir jame galiojančiais rungtyniškumo bei dispozityvumo principais (CPK 12, 13, 178 straipsniai), o to ji nepadarė, be kita ko, sąmoningai atsisakydama pasitelkti pirmosios instancijos teismo siūlytas įrodinėjimo galimybes.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių argumentų ir byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog ieškovė neįrodė žalos (negautų pajamų), patirtos dėl prarastos galimybės sudaryti sutartį su atsakove, fakto, tinkamai aiškino ir taikė nuostolių (negautų pajamų) atlyginimą reglamentuojančias CK normas, vadovavosi aktualia teismų praktika, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir nepažeidė įrodinėjimo bei įrodymų įvertinimo taisyklių.

Minėta, kad siekdama atsakovės civilinės atsakomybės, ieškovė turėjo įrodyti visas sąlygas jai kilti (šios nutarties 23 punktas). Ieškovei neįrodžius vienos iš būtinųjų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų – žalos (negautų pajamų) – fakto, atsakovės civilinė atsakomybė kilti negali, dėl to nėra pagrindo analizuoti likusios civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio – buvimo, nes pastarosios sąlygos įvertinimas byloje tapo teisiškai neaktualus.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai). Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo ieškovės UAB ,,Baumista“ apeliacinis skundas atmetamas, ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė prašymo atlyginti jai apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas ir įrodymų apie jas nepateikė. Dėl to bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.