Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės R. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. liepos 10 d. nutarties netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Litvinga“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Sadvesta“ dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Kurhause“,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ieškovė R. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Litvinga“ ir UAB „Sadvesta“, prašydama pripažinti negaliojančiu 2026 m. balandžio 24 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 2/2026, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės UAB „Sadvesta“ trečiajam asmeniui bankrutuojančiai UAB (toliau – BUAB) „Kurhause“ nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), o iš atsakovės UAB „Litvinga“ priteisti atsakovei UAB „Sadvesta“ 137 766 Eur, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki galutinio teismo sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo dienos įpareigoti atsakovę UAB „Sadvesta“ netrukdyti patekti ir leisti ieškovei naudotis gyvenamąja vieta – butu, esančiu (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad 2026 m. balandžio 24 d. buvo sudarytas varžytynių aktas Nr. 2/2026, kuriuo UAB „Litvinga“, veikdama kaip BUAB „Kurhause“ nemokumo administratorė, pardavė atsakovei UAB „Sadvesta“ butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir parkavimo vietą, esančią (duomenys neskelbtini). Varžytynių akte nurodyta, kad turtas parduotas už 137 766 Eur. Turtas galėjo būti realizuotas neskaidriai, nepakankamai užtikrinant viešumą, galimai už rinkos vertės neatitinkančią kainą, taip pat pažeidžiant suinteresuotų asmenų teises susipažinti su pardavimo procedūra ir jos dokumentais. Ieškovė nuo 2022 m. gyveno ginčo bute. Po varžytynių akto sudarymo naujoji turto įgijėja UAB „Sadvesta“ pakeitė buto spynas, nors bute liko ieškovės asmeniniai daiktai, vaistai, dokumentai ir kiti būtini daiktai. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja rizika, kad ieškovės daiktai bus pašalinti, vaistai ir dokumentai gali būti prarasti, bus pakeista faktinė padėtis, ginčo turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims, o būsimo teismo sprendimo įvykdymas taps sudėtingas arba faktiškai neįmanomas. Būtina išsaugoti esamą faktinę padėtį ir užtikrinti efektyvią teisminę gynybą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. liepos 10 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

Teismas nurodė, kad ieškovė pateiktame ieškinyje suformulavo faktinį ir teisinį reikalavimų pagrindą, aplinkybes dėl turto vertės, varžytynių viešumo, galimybės apžiūrėti turtą ir restitucijos taikymo, todėl nusprendė, kad ieškinys vertintinas kaip preliminariai pagrįstas.

Vertindamas grėsmės egzistavimą, teismas pažymėjo, kad prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė savo turiniu nėra susijusi su piniginio reikalavimo užtikrinimu ar turto išsaugojimu nuo perleidimo. Tokios priemonės taikymas iš esmės reikštų laikiną ginčo santykių sureguliavimą, suteikiant ieškovei galimybę naudotis atsakovės UAB „Sadvesta“ po varžytynių įgytu nekilnojamuoju turtu. Net ir tenkinus ieškinį ieškovei nebūtų pripažinta teisė naudotis ginčo butu kaip gyvenamąja vieta. Teismo vertinimu, prašoma laikinoji apsaugos priemonė nėra tiesiogiai nukreipta į būsimo teismo sprendimo pagal pareikštus reikalavimus įvykdymo užtikrinimą.

Aplinkybės, kad bute liko ieškovės asmeniniai daiktai, vaistai, dokumentai ir kiti būtini daiktai, gali būti reikšmingos sprendžiant dėl galimybės atsiimti jai priklausančius daiktus ar dėl kitų galimų savarankiškų teisių gynimo būdų, tačiau jos savaime nepagrindžia būtinybės iki bylos išnagrinėjimo iš esmės suteikti ieškovei teisę naudotis ginčo butu kaip gyvenamąja vieta.

Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės nurodyta grėsmė, jog ginčo turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims, nėra susijusi su prašomos laikinosios apsaugos priemonės turiniu. Ieškovė neprašo uždrausti atsakovei UAB „Sadvesta“ perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti ginčo turtą, taip pat neprašo taikyti įrašo viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Prašoma priemonė – leidimas ieškovei patekti į butą ir juo naudotis – objektyviai neužtikrintų draudimo perleisti turtą ir nepanaikintų ieškovės nurodomos turto perleidimo rizikos. Ieškovė nepateikė duomenų, kad atsakovė UAB „Sadvesta“ ketintų perleisti ginčo turtą tretiesiems asmenims, jį paslėpti, sunaikinti, apsunkinti ar atlikti kitus veiksmus, dėl kurių restitucijos taikymas, jeigu ieškinys būtų patenkintas, taptų neįmanomas arba iš esmės apsunkintas.

Teismo vertinimu, prašoma laikinoji apsaugos priemonė taip pat neatitinka proporcingumo principo. Jos taikymas reikštų, kad iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės atsakovei UAB „Sadvesta“, kaip varžytynių akto pagrindu turtą įgijusiam asmeniui, būtų apribota galimybė faktiškai valdyti ir naudoti įgytą turtą. Toks atsakovės teisių ribojimas šioje proceso stadijoje būtų neproporcingas. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kaip priemonė iš anksto patenkinti ieškovės faktinio naudojimosi turtu interesą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė R. S. pateikė atskirąjį skundą, prašydama Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. liepos 10 d. nutartį panaikinti ir jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Nesutinka, kad prašoma laikinoji apsaugos priemonė nėra susijusi su pareikštu reikalavimu. Teismas nepagrįstai sutapatino laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį su galutiniu bylos išsprendimu. Ieškovė laikinosiomis apsaugos priemonėmis neprašė pripažinti jai nuosavybės teisės. Ieškovė prašė tik laikinai išsaugoti iki ginčijamo varžytynių akto bei po jo atliktų savavališkų veiksmų egzistavusią faktinę padėtį, t. y. siekė laikinai atkurti iki pažeidimo buvusią faktinę padėtį tam, kad būsimas galimai ieškovei palankus teismo sprendimas neprarastų savo praktinės reikšmės.

Teismas realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui iš esmės siejo tik su galimu ginčo turto perleidimu tretiesiems asmenims. Tačiau būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimas gali pasireikšti ne tik turto perleidimu, bet ir faktinės padėties pakeitimu, kai tokie pakeitimai apsunkina restitucijos įgyvendinimą ar sukelia poreikį inicijuoti naujus teisminius procesus. Grėsmė jau yra įvykusi, nes naujasis turto įgijėjas pakeitė buto spynas, užkirto galimybę patekti į gyvenamąją vietą ir faktiškai pašalino ieškovę iš buto bei paliko bute visus ieškovės asmeninius daiktus, dokumentus, vaistus bei pinigines lėšas. Faktinė padėtis jau yra pakeista.

Atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pažeidžia proporcingumo principą, nes ieškovei sukeliama nepalyginamai didesnė žala, negu laikini ribojimai, kuriuos patirtų atsakovė UAB „Sadvesta“ iki galutinio ginčo išsprendimo. Prašoma priemonė nesukuria naujos teisinės situacijos. Ji tik laikinai atkuria iki pažeidimo buvusią faktinę padėtį.

Atsakovė UAB „Litvinga“ pateikė atsiliepimą, prašydama atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pareiškėja neturi procesinės teisės reikšti nagrinėjamų reikalavimų. Ji nėra BUAB „Kurhause“ kreditorė, nėra bendrovės akcininkė, taip pat nepateikė įrodymų, kad įstatymas jai suteiktų teisę inicijuoti kreditorių reikalavimų peržiūrą ar ginčyti bankroto proceso metu priimtus sprendimus. Pareiškėjos tariamas suinteresuotumas grindžiamas vien hipotetinėmis prielaidomis.

Aplinkybė, kad ieškovė bute buvo palikusi savo asmeninius daiktus, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl varžytynių teisėtumo. Turtas parduotas, pinigai gauti bei paskirstyti kreditoriams nustatyta tvarka. Turtas jau nepriklauso BUAB „Kurhause“, todėl nesuprantama, kodėl atsakove patraukta UAB „Litvinga“ (nemokumo administratorė), o trečiuoju asmeniu BUAB „Kurhause“.

Ieškovė iš esmės painioja du visiškai skirtingus teisinius santykius – nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių teisėtumą ir galimą ginčą dėl patekimo į patalpas ar jose likusių asmeninių daiktų. Jeigu tarp ieškovės ir naujojo savininko būtų kilęs ginčas dėl patekimo į patalpas ar kilnojamojo turto atsiėmimo, tokios aplinkybės niekaip nepaneigtų varžytynių teisėtumo ir negalėtų būti pagrindu pripažinti negaliojančiu varžytynių aktą.

Pareiškėja viso bankroto proceso metu nebendradarbiavo su nemokumo administratore ir trukdė tinkamai vykdyti bankroto procedūras.

Atsakovė UAB „Sadvesta“ pateikė atsiliepimą, prašydama atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė nėra tiesiogiai susijusi su pareikšto ieškinio dalyku ir nėra skirta būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Priešingai, tokios priemonės taikymas reikštų faktinio valdymo perdavimą asmeniui, kuris šiuo metu nėra ginčo turto savininkas ir nėra pateikęs savarankiško materialinio teisinio reikalavimo dėl naudojimosi ginčo turtu. Ieškovės argumentai dėl tariamai savavališko spynų pakeitimo, asmeninių daiktų buvimo ginčo bute ar faktinio naudojimosi gyvenamąja vieta nėra reikšmingi, sprendžiant klausimą dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnyje įtvirtintos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.

Nepagrįstas skundo argumentas, kad prašoma laikinoji apsaugos priemonė neva tik atkurtų iki pažeidimo buvusią faktinę padėtį ir nesukurtų naujų materialinių teisių. Ieškovė nepagrįstai tapatina faktinės padėties atkūrimą su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu. Net ir darant prielaidą, kad ieškovė iki varžytynių faktiškai gyveno ginčo bute, ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jos grąžinimas į butą yra būtinas tam, kad ateityje būtų galima įvykdyti teismo sprendimą dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu.

Ieškinio patenkinimo atveju ginčo nekilnojamasis turtas būtų grąžinamas ne ieškovei, o trečiajam asmeniui BUAB „Kurhause“, todėl prašomas įpareigojimas leisti ieškovei naudotis butu neturi tiesioginio ryšio su pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimu.

Byloje nėra nė vieno objektyvaus įrodymo, kad atsakovė ketintų perleisti, paslėpti, sunaikinti ar kitaip pakeisti ginčo nekilnojamojo turto teisinį statusą. Ieškovės teiginiai apie tariamą grėsmę yra grindžiami tik prielaidomis.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės – įpareigoti atsakovę UAB „Sadvesta“ netrukdyti patekti ir leisti ieškovei naudotis ginčo butu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – ieškinio reikalavimo prima facie (preliminaraus) – pagrįstumo, todėl apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos ribas, šios sąlygos teisėtumo bei pagrįstumo nevertina ir pasisako tik dėl tų skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumentų, kurie susiję su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimu.

Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018; 2024 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-23-516/2024).

Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, užkirsti kelią tam, kad galutinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Dėl to laikinųjų apsaugos priemonių, kaip asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).

Nustatyta, kad antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – grėsmės – egzistavimą apeliantė (ieškovė) iš esmės grindė esamos faktinės padėties išsaugojimu, leidžiant jai patekti ir naudotis gyvenamąja vieta – butu, kuris šioje byloje ginčijamu turto pardavimo iš varžytynių aktu trečiojo asmens BUAB „Kurhause“, atstovaujamos nemokumo administratorės UAB „Litvinga“, buvo perleistas atsakovei UAB „Sadvesta“. Apeliantės teigimu, grėsmė jau yra įvykusi, nes naujoji turto įgijėja pakeitė buto spynas, užkirto galimybę patekti į gyvenamąją vietą ir faktiškai pašalino ieškovę iš buto, kuriame liko visi jos asmeniniai daiktai, dokumentai, vaistai bei piniginės lėšos.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-959-302/2021; 2024 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-492-553/2024, 19 punktas; 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-780-516/2025, 19 punktas). Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė R. S. pareiškė ieškinį atsakovėms UAB „Litvinga“ ir UAB „Sadvesta“, prašydama pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą ir taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės UAB „Sadvesta“ trečiajam asmeniui BUAB „Kurhause“ nekilnojamąjį turtą – butą, o iš atsakovės UAB „Litvinga“ priteisti atsakovei UAB „Sadvesta“ sumokėtą buto kainą – 137 766 Eur. Savo ruožtu prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovė reikalauja įpareigoti atsakovę UAB „Sadvesta“ netrukdyti jai patekti ir leisti naudotis gyvenamąja vieta – ginčo butu, kuriame, apeliantės teigimu, ji gyveno nuo 2022 m. Pažymėtina, kad pareikštu ieškiniu ieškovė neprašo pripažinti jai nuosavybės, valdymo ar naudojimosi teisės į ginčo butą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su byloje pareikštais materialiaisiais reikalavimais ir niekaip neužtikrintų teismo sprendimo dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo įvykdymo. Visiškai sutiktina su atsakovėmis, kad tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės reikštų tik faktinio valdymo perdavimą ieškovei, kuri nėra ginčo turto savininkė ir nėra pateikusi jokio savarankiško materialinio teisinio reikalavimo dėl naudojimosi ginčo turtu.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų dėl atsakovo taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą, todėl yra neteisėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016; 2024 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-492-553/2024, 19 punktas; 2025 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-727-516/2026, 21 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė, kaip minėta, nėra susijusi su byloje pareikštais materialiaisiais reikalavimais ir neužtikrina būsimo ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis netenkinti tokio ieškovės prašymo yra teisėta ir pagrįsta.

Pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei teigia apeliantė, su ieškinio reikalavimais nesusijusių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas niekaip neužtikrins byloje status quo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad net ir tenkinus ieškovės ieškinį, jai nebūtų pripažinta teisė naudotis ginčo butu kaip gyvenamąja vieta, o taikytos laikinosios apsaugos priemonės niekaip neužtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymo, nes ieškovė status quo išsaugojimui neprašė uždrausti atsakovei UAB „Sadvesta“ perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti ginčo turto, neprašė atlikti įrašo viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Dėl to prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – leidimas ieškovei patekti į butą ir juo naudotis – iš esmės niekaip neužkirstų kelio šiuo metu teisėtai ginčo turto savininkei tokį turtą dar kartą perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti.

Prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrindžia ir apeliantės nurodoma aplinkybė, kad naujoji turto įgijėja pakeitė buto spynas, užkirto galimybę patekti į gyvenamąją vietą ir faktiškai pašalino ieškovę iš buto, kuriame liko ieškovės asmeniniai daiktai, dokumentai, vaistai bei piniginės lėšos. Pažymėtina, kad ieškovė turi teisę reikšti reikalavimą šiuo metu teisėtai nekilnojamojo turto savininkei ir (ar) teismui grąžinti jai ginčo bute likusius asmeninius daiktus, jei tokių yra, tačiau siekis juos atgauti nėra pakankamas pagrindas leisti ieškovei naudotis butu, nuosavybės teise priklausančiu UAB „Sadvesta“.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista, o apeliantės atskirasis skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.