- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-22
- Bylos Nr.
- e2-712-881/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00628-2026-1
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Atsakovas
- Vystome 2, UAB
- Ieškovas
- UAB "Profico"
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vystome 2“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 15 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Profico“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Profico“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrove „Vystome 2“ dėl įpareigojimo perduoti (grąžinti) kilnojamuosius daiktus iš svetimo neteisėto valdymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Profico“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Vystome 2“ (toliau – ir atsakovė) prašydama: 1) įpareigoti atsakovę per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti (grąžinti) ieškovei nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius daiktus, detalizuotus ieškinio priede Nr. 2, iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), netrukdant ieškovei šiuos daiktus inventorizuoti, išmontuoti, atskirti bei pasiimti; 2) nustatyti, kad atsakovei per teismo nustatytą terminą neįvykdžius sprendimo, atsakovė moka ieškovei 100 Eur baudą už kiekvieną pavėluotą kalendorinę dieną bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos uždrausti atsakovei, jos darbuotojams, atstovams bei įgaliotiems (pasamdytiems) asmenims patekti į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), bloginti patalpose esančio ieškovei priklausančio kilnojamojo turto būklę, išvežti, perkelti, paslėpti, perleisti ar kitaip disponuoti patalpose esančiu ieškovui priklausančiu kilnojamuoju turtu.
Ieškovė nurodė, kad ieškinys prima facie (iš pirmo žvilgsnio; preliminariai) yra pagrįstas. Ieškovė turi visus nuosavybės teisę į kilnojamąjį turtą patvirtinančius pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus (pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras, įsigijimo sutartis), o atsakovė iš varžytynių įsigijo tik nekilnojamąjį turtą (patalpas). Šalių nesieja prievoliniai santykiai dėl kilnojamojo turto. Dėl šios priežasties ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę perduoti (grąžinti) kilnojamuosius daiktus yra akivaizdžiai pagrįstas. Atsakovė siekia užvaldyti jai nepriklausantį kilnojamąjį turtą, nesudarydama galimybių jį atsiimti, nustatydama neprotingus terminus jų išmontavimui bei išvežimui. Ieškovė taip pat laikosi pozicijos, kad egzistuoja reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovė atvirai atskleidė ketinimą vienašališkai, be teismo sprendimo perimti patalpas, keisti patekimo į patalpas kontrolę, laužti duris ir pasitelkti samdomą apsaugą. Patalpose esantis kilnojamasis turtas (baldai, buitinė technika, vertingi paveikslai) yra didelės vertės ir jautrus pažeidimams – jį perkeliant, išmontuojant ar gabenant netinkamai kyla reali rizika, kad turto būklė bus pabloginta, turtas bus sugadintas, išvežtas, paslėptas ar perleistas tretiesiems asmenims. Tokiu atveju, net ir patenkinus ieškinį, ieškovė faktiškai nebegalėtų atgauti turto natūra arba atgautų jį pablogintos būklės, t. y. teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 15 d. nutartimi prašymą tenkino iš dalies – areštavo atsakovės patalpose (duomenys neskelbtini) esančius teismo nutarties rezoliucinėje dalyje išvardintus kilnojamuosius daiktus, uždraudžiant atsakovei šiuo turtu disponuoti, išskyrus turto perdavimą ieškovei.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad ieškovė turi visus nuosavybės teisę į kilnojamąjį turtą patvirtinančius pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, įsigijimo sutartis), o atsakovė iš varžytynių įsigijo tik nekilnojamąjį turtą (patalpas), padarė išvadą, jog ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę perduoti (grąžinti) kilnojamuosius daiktus yra preliminariai pagrįstas.
Įvertinęs ieškovės reikalavimų pobūdį ir pridėtus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Patenkinus ieškovės prašymą yra siekiama užkirsti kelią tolimesniam galimam teisių pažeidimui, žalos padidėjimui bei naujo teisinio ginčo kilimui.
Teismas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies, siekdamas nepagrįstai nevaržyti atsakovės teisių naudotis varžytynėse įsigytu nekilnojamuoju turtu. Teismas nutarė, kad ieškovės interesams apsaugoti pakaks ieškinyje nurodyto kilnojamojo turto arešto, uždraudžiant atsakovei disponuoti šiuo turtu, išskyrus paminėto turto perdavimą ieškovei.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė UAB „Vystome 2“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 15 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), atsakovė įsigijo iš varžytynių. Patalpų perdavimas atsakovės nuosavybėn įvyko 2026 m. gegužės 25 d. pasirašius turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-26-171-31035. 2026 m. gegužės 27 d. atsakovė pateikė ieškovei reikalavimą dėl patalpų perdavimo, be kita ko, prašydama 2026 m. gegužės 29 d. 11 val. perduoti atsakovei patalpas pagal priėmimo–perdavimo aktą bei nedelsiant nutraukti bet kokį neteisėtą naudojimąsi patalpomis ir nesudaryti kliūčių atsakovei įgyvendinti savininko teises. 2026 m. gegužės 28 d. ieškovė pateikė atsakymą, nurodydama, kad ieškovė neturi galimybės įvykdyti atsakovės reikalavimo, kadangi vyksta ieškovės vadovo pakeitimo procedūra, naujas ieškovės vadovas dar nėra įregistruotas Juridinių asmenų registre, todėl ieškovė neturi teisėto atstovo. Ieškovė taip pat nurodė, kad dėl konkrečios turto perdavimo datos informuos atskiru pranešimu ne vėliau kaip iki 2026 m. birželio 15 d. Atsakovė 2026 m. gegužės 29 d. pranešimu sutiko pratęsti patalpų perdavimo terminą iki 2026 m. birželio 2 d. 11 val. Atsakovė taip pat informavo ieškovę, kad jeigu iki nustatyto termino ieškovė pageidauja pasiimti jiems priklausantį turtą, galimai esantį patalpose, jie turi visas galimybes tai padaryti iki patalpų perdavimo dienos, priešingu atveju, jeigu patalpų perdavimo metu įvardinti daiktai nebus atsiimti iki patalpų perdavimo datos, jie bus užfiksuoti, o jų išsaugojimu bus pasirūpinta iki atskiro savininkų pareikalavimo perduoti turtą. Tokių daiktų buvimas patalpose nebus laikomas pagrindu atsisakyti perduoti patalpas jų teisėtam savininkui. 2026 m. birželio 1 d. ieškovė nesutiko geranoriškai 2026 m. birželio 2 d. perduoti patalpas, nesutikimą grįsdama tuo, jog ieškovės buvęs vadovas iki šiol neperdavė naujajam direktoriui su patalpomis susijusių dokumentų, dėl to naujasis ieškovės vadovas objektyviai neturi galimybės patikrinti ir pateikti informacijos apie patalpose esantį turtą. 2026 m. birželio 2 d. 11 val. atsakovė, dalyvaujant antstoliui Arminui Naujokaičiui, atvyko į patalpas užfiksuoti jose esantį kilnojamąjį turtą. Faktinių aplinkybių konstatavimo metu dalyvavo ir ieškovės buvęs vadovas R. K., kuris paaiškino į patalpas atvykęs ieškovės akcininko prašymu, tačiau neturintis įgaliojimų veikti ieškovės vardu. 2026 m. birželio 2 d. faktinių aplinkybių konstatavimo metu taip pat buvo nustatyta, kad patalpomis ir toliau neteisėtai disponuoja ieškovė, o jose toliau vykdoma komercinė (ilgalaikės, trumpalaikės nuomos) veikla. 2026 m. birželio 8 d. atsakovė perėmė faktinį patalpų valdymą, dalyvaujant antstoliui Rimantui Vižainiškiui, kuris užfiksavo faktinio valdymo perėmimo faktą ir patalpų būklę. Tos pačios dienos pranešime ieškovei atsakovė nurodė, kad ėmėsi būtinų priemonių patalpų bei jose esančio turto apsaugai užtikrinti, taip pat nurodė, kad neginčija ieškovės ar kitų asmenų teisės atsiimti jiems nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą bei paragino atsiimti daiktus.
Ieškovės reikalavimas nėra preliminariai pagrįstas. Byloje pateiktas šalių susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovė niekada neginčijo ieškovės ar kitų trečiųjų asmenų teisės atsiimti jiems nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą, esantį patalpose, bei ragino kreiptis į atsakovę dėl turto atsiėmimo. Nors atsakovė ne kartą prašė pateikti ieškovei nuosavybės teise priklausančio turto sąrašą, nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus ar kitą informaciją, tačiau ieškovė informacijos neteikė. Atsakovė užtikrina patalpose esančio turto apsaugą. Vien aplinkybė, kad ieškovei priklausantis kilnojamasis turtas, kurį ji pati vengia pasiimti, yra laikomas atsakovės patalpose, savaime nereiškia ieškovės nuosavybės teisės pažeidimo ir kad šį turtą atsakovė neva valdo neteisėtai. Ieškovė preliminariai nepagrindė daiktinės teisės gynimo sąlygų ir subjektinės teisės pažeidimo fakto.
Teismas nepagrįstai konstatavo grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimą. Atsakovė perėmė faktinį patalpų valdymą teisėtai, dalyvaujant antstoliui, kuris užfiksavo faktinio valdymo perėmimo faktą ir patalpų būklę. Ieškovės argumentai dėl atsakovės ketinimo išvežti, paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims ar sugadinti kilnojamąjį turtą yra grindžiami prielaidomis, todėl nepatvirtina tariamo atsakovės nesąžiningumo.
Pati ieškovė yra nesąžininga ir piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Ieškovė neatsitiktinai nutylėjo, kad 2026 m. birželio 8 d. atsakovė perėmė patalpų valdymą, dalyvaujant antstoliui. Ieškinyje ir yra nurodoma, kad jis yra parengtas neva 2026 m. birželio 5 d., t. y. iki 2026 m. birželio 8 d. patalpų valdymo perėmimo. Toks procesinis elgesys, siekiant pagrįsti daiktinės teisės gynimo sąlygas ir subjektinės teisės pažeidimo faktą, tačiau neatskleidžiant teismui visų reikšmingų faktinių aplinkybių, laikytinas nesąžiningu ir piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis – nepagrįstu bylos inicijavimu. Taip ir lieka neaišku, kokiu būdu pagal apskųstą nutartį atsakovė galėtų perduoti turtą ieškovei, jei pastaroji ir šiuo metu vengia jį atsiimti.
Atsiliepimas
Ieškovė UAB „Profico“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Atsakovė, atsakydama į ieškovės reikalavimą sudaryti galimybę atsiimti daiktus, nurodė, kad dalies daiktų net nesutinka perduoti, o taip pat nesudarė galimybių ir protingų terminų turtui atsiimti. Todėl akivaizdu, kad laikinąsias apsaugos priemones taikyti yra būtina, tai ir konstatavo teismas.
Ieškinio reikalavimo pagrįstumą papildomai patvirtina ir kasacinio teismo formuojama praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-387-421/2018, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčą, yra išaiškinęs, kad teismai privalo nustatyti, kas buvo turto pardavimo iš varžytynių objektas – vien nekilnojamasis turtas ar ir jame buvę kilnojamieji daiktai. Nagrinėjamu atveju situacija analogiška – patalpose esantys baldai, buitinė technika bei paveikslai yra individualiais požymiais pasižymintys savarankiški kilnojamieji daiktai, kurie atsakovės nuosavybėn iš varžytynių neperėjo.
Atsakovė 2026 m. gegužės 27 d. ir 2026 m. gegužės 29 d. pareiškė ieškovei reikalavimus dėl patalpų perdavimo, nustatydama itin trumpus, vos 2–3 dienų, terminus, per kuriuos ieškovė turėjo organizuoti 18 įrengtų ir apstatytų butų kilnojamojo turto, kurio bendra vertė 186 825 Eur, inventorizaciją, išmontavimą ir išvežimą. Toks terminas, atsižvelgiant į turto kiekį, pobūdį (įmontuoti baldai, buitinė technika, vertingi meno kūriniai) bei būtinybę pasitelkti specializuotus rangovus, objektyviai nebuvo nei protingas, nei pakankamas.
Atsakovės veiksmais sukurta situacija, kurioje ieškovei priklausantis turtas liko atsakovės faktiniame valdyme be teisminės kontrolės. Tokiomis aplinkybėmis atskirajame skunde deklaruojami pareiškimai apie tariamą pasirengimą „saugoti“ turtą ir „neprieštarauti“ jo atsiėmimui yra deklaratyvūs, kuriais, nesant pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė bet kada galėtų nesivadovauti, o ieškovė neturėtų veiksmingos teisinės priemonės tokiems veiksmams užkardyti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.
Atsiliepimas
Atsakovė neginčija, kad žodinių pokalbių metu nurodė ketinanti vienašališkai, be teismo sprendimo, perimti patalpas, keisti patekimo į patalpas kontrolę, laužti duris ir pasitelkti samdomą apsaugą. Nors atsakovė nurodė, kad perėmė faktinį patalpų valdymą teisėtai, dalyvaujant antstoliui, tačiau nepateikė duomenų, kad turėjo vykdomąjį dokumentą ar teismo sprendimą dėl ieškovės iškeldinimo ar jai priklausančio kilnojamojo turto paėmimo, todėl atsakovės veiksmai yra savavališki ir neteisėti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų
Kartu su atskiruoju skundu atsakovė pateikė naujus įrodymus: antstolės Daivos Milevičienės 2026 m. birželio 18 d. patvarkymą Nr. S-26-12-16967; antstolės padėjėjos 2026 m. birželio 18 d. elektroninį laišką; 2026 m. birželio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą; atsakovės 2026 m. birželio 3 d. elektroninį laišką; 2026 m. birželio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą; 2026 m. birželio 8 d. atsakovės pranešimą; 2026 m. birželio 9 d. atsakovės atsakymą.
Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Nors atsakovė nesuformulavo apeliacinės instancijos teismui prašymo anksčiau nurodytus dokumentus priimti į bylą bei nenurodė pagrindų išimties iš CPK 314 straipsnyje nustatytos bendrosios taisyklės taikymui, visgi iš bylos procesinės eigos matyti, kad atsakovės 2026 m. liepos 1 d. atskirasis skundas buvo pirmas į bylą atsakovės pateiktas jos procesinę poziciją pristatantis procesinis dokumentas, be to, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėtas ex parte (iš vienos pusės) pagal ieškovės prašymą. Dėl nurodyto, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje kilusio procesinio klausimo pobūdį ir jo išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme procesinę formą bei tvarką, taip pat siekdamas teisingai išspręsti šį klausimą ir įsitikinti, ar nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo nustatyta sąlygų visuma laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, atsakovės pateiktus dokumentus priima ir juos vertina kartu su visa bylos medžiaga.
Dėl ieškinio reikalavimų tikėtino pagrįstumo
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
Atsakovė atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad ieškovės reikalavimai nėra preliminariai pagrįsti, kadangi atsakovė niekada neginčijo ieškovės ar kitų trečiųjų asmenų teisės atsiimti jiems nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą, esantį patalpose, bei, įgijusi patalpas iš varžytynių, ragino ieškovę tai padaryti. Anot atsakovės, ieškovė preliminariai nepagrindė daiktinės teisės gynimo sąlygų ir subjektinės teisės pažeidimo fakto.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės klausimų, netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, vėlesnėje civilinio proceso stadijoje nulemiančių ieškinio (jo dalies) patenkinimą arba nepatenkinimą, o tik preliminariai pagal prima facie doktriną nustato tikimybę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-108-516/2015; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016, 14 punktas; 2023 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-450/2023, 26 punktas). Tokią tikimybę teismas įvertina nustatęs, ar ieškinys reiškiamas galimu ir teisiškai įmanomu pagrindu ir ar prie ieškinio yra pateikti jame nurodomas faktines aplinkybes pagrindžiantys įrodymai.
Priešingai nei teigia apeliantė, teismo atliekamas preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tokiais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo. Apie tai taip pat ne kartą buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teisimo nutartyse (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017, 20 punktas; 2026 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-43-577/2026, 13 punktas).
Nagrinėjamu atveju byloje atsakovei pareikštas reikalavimas dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Ieškinys grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kad atsakovė, iš varžytynių įgijusi patalpas, kuriose iki tol buvo ieškovei ir (ar) tretiesiems asmenims priklausantys baldai, buitinė technika ir kitas kilnojamas turtas, trukdo ieškovei juos išsimontuoti ir išsigabenti iš atsakovės patalpų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė pakankamai aiškiai išdėstė reiškiamo reikalavimo faktinį pagrindą. Be to, nurodė ir reikalavimų teisinį pagrindą – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.95 straipsnį, kartu su ieškiniu pateikdama įrodymus, kuriais grindė ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes. Papildomai pažymima, kad apeliantės atskirojo skundo argumentai dėl vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlygų nebuvimo yra analogiški jos atsiliepimo į ieškinį argumentams. Tokie argumentai sudaro ginčo iš esmės dalyką ir dėl jų pagrįstumo pirmosios instancijos teismas pasisakys priimdamas galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės.
Kitokio vertinimo nelemia ir atskirojo skundo argumentai, kad atsakovė, perėmusi patalpas, nustatė ieškovei terminą atsiimti kilnojamąjį turtą, kitaip tariant, sudarė sąlygas daiktų atsiėmimui. Kaip pagrįstai atsiliepime į atskirąjį skundą pažymėjo ieškovė, atsakovė 2026 m. gegužės 27 d. ir 2026 m. gegužės 29 d. raginimais nustatė ieškovei itin trumpą, iki 2026 m. birželio 2 d., terminą atsiimti kilnojamuosius daiktus iš 17 butų, įskaitant ir tokius daiktus kaip virtuvės, vonios baldai, kondicionieriai, indaplovės, orkaitės ir pan., kurių tinkamas išmontavimas ir išvežimas iš atsakovės perimtų patalpų per tokį trumpą terminą objektyviai nėra įmanomas. Be to, iš byloje esančių šalių procesinių dokumentų matyti, kad dėl tam tikrų daiktų (pavyzdžiui, įmontuojamų daiktų tokių kaip kondicionieriai, orkaitės, skalbimo mašinos ir pan.) funkcinio sąsajumo su atsakovės įgytomis patalpomis tarp šalių kilo ginčas, atsakovei nesutinkant, jog šie daiktai apskritai būtų išvežti iš patalpų.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl ieškinio reikalavimų preliminaraus pagrįstumo.
Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo tinkamam įvykdymui
Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad egzistuoja ir antroji sąlygą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė teismo sprendimo tinkamam įvykdymui – apeliantė teigia, kad atsakovė perėmė faktinį patalpų valdymą dalyvaujant antstoliui, kuris užfiksavo faktinio valdymo perėmimo faktą ir patalpų būklę, todėl ieškovės argumentai dėl atsakovės ketinimo išvežti, paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims ar sugadinti kilnojamąjį turtą grindžiami prielaidomis.
Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškinys pareikštas dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Tokio pobūdžio ginčuose taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kuria uždraudžiama disponuoti ginčo objektu tapusiu turtu ir (arba) nustatomas draudimas tokiu turtu naudotis ar jį valdyti (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-692-464/2020, 30–31 punktai). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje tokio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymas laikomas prevencine priemone, užtikrinančia ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) ir garantuojančia jų interesų pusiausvyros išsaugojimą, iki teismas nustatys ir pasisakys, kuriam subjektui turėtų priklausyti ginčo turtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-565-464/2016; 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017, 17 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad ginčo kilnojamieji daiktai, kurie, ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju galėtų būti priteisti natūra, yra pas atsakovę, kuri, nepritaikius apribojimų, turėtų galimybę nekliudomai disponuoti ginčo objektais, kilusio ginčo kontekste yra pakankamas pagrindas pripažinti grėsmės tinkamam teismo sprendimo įvykdymui buvimą. Be to, pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą patenkino iš dalies, apribodamas atsakovei teisę disponuoti ginčo kilnojamaisiais daiktais, tokiu būdu siekdamas kuo mažiau suvaržyti atsakovės teises naudotis varžytynėse įsigytu nekilnojamuoju turtu. Dėl nurodyto, apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apskųsta nutartimi pritaikė nurodytus draudimus atsakovei, todėl apskųsta nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.