Panevėžio apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (skolininko) J. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. F. skundą dėl antstolės A. P. veiksmų, suinteresuoti asmenys A. P., uždaroji akcinė bendrovė „Finansista“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas patvarkymas yra neteisėtas, jis prieštarauja įsiteisėjusiam teismo sprendimui bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso imperatyviai nuostatai, todėl turi būti nedelsiant panaikintas. Teigia, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-786-640/2024 yra priimtas padarius išvadą, kad byloje buvo įrodytas actio Pauliana sąlygų buvimas – kreditorei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Finansista“ įrodžius skolininko J. F. nesąžiningumą, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnyje. Taigi nagrinėjamu atveju vieninteliu kreditoriumi, pareiškusiu reikalavimą dėl J. F. atsisakymo priimti palikimą pripažinimo negaliojančiu, buvo UAB „Finansista“, todėl išieškojimas iš nurodyto turto kitų kreditorių naudai prieštarautų CK nustatytam imperatyvui (CK 6.66 straipsnio 4 dalis).

Visgi, skundžiamame patvarkyme yra nurodytos 4 vykdomosios bylos, dėl kurių jis priimtas, ir tik 2-jose iš nurodytų vykdomųjų bylų išieškotoju yra UAB „Finansista“. Be to, skolininko J. F. atsisakymas (nepriėmimas) palikimo po I. S. mirties įvyko žymiai anksčiau nei buvo išduoti visi 4 nurodyti vykdomieji raštai bei atsirado jose nurodytos skolos, todėl šių skolų atžvilgiu apskritai nėra CK 6.66 straipsnyje numatytų actio Pauliana sąlygų – skolininkas negalėjo būti nesąžiningas kreditorių atžvilgiu dėl tų skolų, kurios jo nesąžiningų veiksmų (neveikimo) metu dar neegzistavo ir kurių jis tuomet negalėjo numatyti. Dar daugiau, yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuris nėra panaikintas, kuriuo teismas nustatė juridinį faktą, kad A. D. po I. S. mirties priėmė jos palikimą – visą Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytą turtą, pradėdamas šį paveldėtą turtą faktiškai valdyti. Taigi antstolio R. V. išieškojimas yra vykdomas ne iš skolininko, o trečiojo asmens turto, atitinkamai bet koks išieškojimas išeinant iš teismo sprendime kategoriškai nustatytų ribų yra ir faktiškai, ir teisiškai nepagrįstas bei neleistinai pažeidžiantis tiek turto savininko, tiek skolininko teises bei teisėtus interesus. Jokių išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą prioritetizuoti išieškotojų interesus tiek, kad tai pateisintų CK nustatyto imperatyvo netaikymą, nėra.

Antstolė A. P. 2026 m. balandžio 2 d. Patvarkymu atsisakyti tenkinti skolininko skundą Nr. S-26-173-7190 pareiškėjo skundo netenkino ir persiuntė jį nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Patvarkyme antstolė nurodė, kad vykdo 4 vykdomąsias bylas dėl skolos išieškojimo iš skolininko J. F.. 2026 m. sausio 27 d. antstolis R. V. informavo, kad yra paskelbtos areštuoto turto, t. y. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirmosios varžytynės. Antstolė A. P., vadovaudamasi CPK 759 straipsniu, priėmė skundžiamą 2026 m. kovo 19 d. Patvarkymą ir prisijungė prie vykdomo išieškojimo iš aukščiau nurodyto skolininko turto ir lėšų, gautų realizavus šį turtą. Antstolė vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-687/2018, pateiktu išaiškinimu, kad kai actio Pauliana pagrindu skolininkui yra grąžinamas jo nesąžiningais veiksmais perleistas turtas, šio turto realizavimo tvarka vyksta laikantis CPK nuostatų. Jeigu skolininkas turi daugiau kreditorių, t. y. ne tik tą, kuris buvo pareiškęs actio Pauliana, kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas sprendžiamas vadovaujantis CPK normomis. Pastebi, kad skundo esmė yra išieškojimo eiliškumas, t. y. ar turi būti taikoma CK 6.66 straipsnio 4 dalis, ar CPK 754 straipsnio 2 dalis – dėl išieškotojų reikalavimo patenkinimo eiliškumo. Šiuo atveju patenkinus actio Pauliana ieškinį ir nukreipus išieškojimą į tą palikimo dalį, kurios atsisakė J. F., tokiam išieškojimui yra taikomos vykdymo procesą reglamentuojančios teisės normos.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskirajame skunde taip pat nurodoma, jog skolininko J. F. atveju antstolė vykdo išieškojimą mokesčių inspekcijos ir tos pačios actio Pauliana institutu pasinaudojusios, tik dėl kitos skolos, UAB „Finansista“ (3 reikalavimų patenkinimo eilė) naudai, o jokių išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą prioritetizuoti šių išieškotojų interesus tiek, kad tai pateisintų CK nustatyto imperatyvo netaikymą, nėra. Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018 m. birželio 21 d. kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-687/2018 nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstama taikytinu precedentu.

Be to, A. D. turi būti laikomas turto savininku nuo pat nuo pat palikimo atsiradimo momento, atitinkamai J. F. juo niekada nebuvo. Priešingai, nei nurodyta skundžiamoje nutartyje, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės į šį turtą perkėlimo klausimas nebuvo sprendžiamas – teismas nesprendė, nepripažino ir vienareikšmiškai neišaiškino, kad A. D. neteko, o J. F. kokiu nors būdu įgijo nuosavybės teisę į aukščiau nurodytą turtą, tame tarpe ir antstolio A. V. išvaržytą butą. Pabrėžtina ir tai, kad ieškovė UAB „Finansista“, nei joks kitas proceso dalyvis ir neprašė teismo tokį sprendimą priimti (nesuformulavo teisinio reikalavimo).

2021 m. birželio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra įsiteisėjęs ir nėra jokiu įstatymo nustatytu būdu panaikintas. Šiuo atveju kitas teismas, nagrinėdamas visai kito turinio ir kito proceso dalyvio reikalavimą, neturi įgalinimų nuspręsti priešingai. Taigi, antstolio R. V. vykdomas išieškojimas, priešingai nei konstatuota skundžiamoje nutartyje, faktiškai yra vykdomas ne iš skolininko, o iš trečiojo asmens turto, atitinkamai bet koks išieškojimas išeinant iš teismo sprendime kategoriškai nustatytų ribų yra ir faktiškai, ir teisiškai nepagrįstas bei neleistinai pažeidžiantis tiek turto savininko A. D., tiek skolininko J. F. teises bei teisėtus interesus, o taip pat ir teisėtą lūkestį, kad jų atžvilgiu būtų laikomasi įstatymų ir taikomos CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos nuostatos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų, kaip ir pagrindo peržengti atskirojo skundo nagrinėjimo ribas, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas šią civilinę bylą nagrinėja pareikšto atskirojo skundo ribose ir vertina pirmosios instancijos teismo nutarties dėl antstolės veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog susiklosčiusioje situacijoje, t. y. vykstančiame vykdymo procese, kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas sprendžiamas vadovaujantis CPK, o ne CK 6.66 straipsnio nuostatomis.

Iš byloje esančių ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 22 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po I. S. mirties jos palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, priėmė A. D.. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

Vilniaus apygardos teismas 2024 m. balandžio 24 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pripažino negaliojančiu ab initio atsakovo J. F. atsisakymą (nepriėmimą) palikimo, atsiradusio po I. S. mirties, be kita ko, nusprendė nukreipti išieškojimą pagal 2012 m. sausio 6 d. Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovo UAB „Finansista“ naudai į atsakovui J. F. tenkantį palikimo turtą, atsiradusį po I. S. mirties, į visą nurodytą turtą: negyvenamąją patalpą – kavinę, adresas: (duomenys neskelbtini); butą, adresas: (duomenys neskelbtini); butą, adresas: (duomenys neskelbtini). Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. spalio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Antstolė A. P. vykdo išieškojimą iš skolininko J. F. išieškotojai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (vykdomosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), ir išieškotojai UAB „Finansista“ (vykdomosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)).

Iš antstolės A. P. pateiktų duomenų matyti, jog antstolis R. V. 2026 m. sausio 27 d. patvarkymu dėl turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių paskelbimo Nr. (duomenys neskelbtini) informavo antstolę A. P. ir kitus antstolius, vykdžiusius išieškojimą iš to paties skolininko (J. F.), apie tai, kad vykdant išieškojimą areštuotos skolininko J. F. turtinės paveldėjimo teisės į paveldimą turtą, o Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. sprendimu leista nukreipti išieškojimą pagal (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovo UAB „Finansista“ naudai į atsakovui J. F. tenkantį palikimo turtą.

Antstolė A. P. skundžiamu 2026 m. kovo 19 d. patvarkymu dėl prisijungimo prie išieškojimo Nr. (duomenys neskelbtini) pranešė antstoliui R. V. apie tai, kad vadovaudamasi CPK 759 straipsniu, ji prisijungia prie antstolio R. V. vykdomo išieškojimo iš skolininko turto ir lėšų, gautų realizavus šį turtą.

2026 m. kovo 23 d. išieškotoja UAB „Finansista“ kreipėsi į antstolę su prašymu, kuriuo informavo, kad turimais duomenimis antstolis R. V. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iš varžytinių realizavo skolininkui priklausantį turtą – butą, adresu (duomenys neskelbtini), bei prašė prisijungti prie antstolio vykdomosios bylos.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad antstolė skundžiamu patvarkymu nepažeidė teisės aktų reikalavimų, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-687/2018 pateiktu išaiškinimu, pagal kurį, tuo atveju, kai actio Pauliana pagrindu skolininkui yra grąžinamas jo nesąžiningais veiksmais perleistas turtas, šio turto realizavimo tvarka vyksta laikantis CPK nuostatų. Jeigu skolininkas turi daugiau kreditorių, t. y. ne tik tą, kuris buvo pareiškęs actio Pauliana, kreditorių tarpusavio konkurencija ir jų reikalavimų tenkinimo eiliškumas sprendžiamas vadovaujantis CPK normomis. CPK 754 straipsnyje nustatyta, kad be eilės iš įkeisto turto tenkinami tik hipotekos kreditoriaus ir įkaito turėtojo reikalavimai. Jeigu actio Pauliana pagrindu skolininkui sugrąžintas turtas nėra apsaugotas kuria nors iš šių priemonių, actio Pauliana pareiškęs kreditorius neįgyja pirmumo teisės prieš kitus kreditorius tenkinti savo reikalavimą iš actio Pauliana pagrindu skolininkui sugrąžinto turto.

Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-687/2018 buvo sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių kreditorių reikalavimų patenkinimo eilę, kai išieškojimas pagal kelių kreditorių reikalavimus nukreipiamas į tą patį turtą, sugrąžintą skolininkui actio Pauliana pagrindu, aiškinimo ir taikymo. Tai, priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ši teismo nutartis buvo taikyta ir ja remtasi nepagrįstai.

Pažymėtina, kad skolininko kreditorių reikalavimų patenkinimo eilė nustatyta CPK 754 straipsnyje, pagal kurį hipotekos kreditoriaus ir įkaito turėtojo reikalavimai iš įkeisto turto patenkinami be eilės (CPK 754 straipsnio 1 dalis). Toliau CPK 754 straipsnyje yra detalizuojama, kurių kreditorių reikalavimai tenkinami pirmiau nei kitų. CPK 754 straipsnyje nustatyta reikalavimų tenkinimo eilė yra nedidelė, išskiriamos tik pagrindinės kreditorių grupės, kurioms, įstatymų leidėjo manymu, reikalinga ypatinga, prioritetinė apsauga, t. y. teisę į išlaikymą, žalos atlyginimą, sveikatos sužalojimo ar maitintojo netekimo atveju turintys asmenys ir darbuotojai, turintys iš darbo teisinių santykių atsirandančių reikalavimų. Todėl tuo atveju, kai actio Pauliana pareiškia trečios eilės kreditorius, kurio pastangomis yra padidinamas skolininko mokumas, sugrąžinant jam jo nesąžiningais veiksmais perleistą turtą, tai nereiškia, kad šis turtas ar lėšos, gautos jį realizavus, automatiškai pereina actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui nesilaikant CPK nustatytos reikalavimų tenkinimo eilės, jeigu prieš tai dar yra pirmesnės eilės kreditorių.

Taigi, civilinio proceso normos nenumato actio Pauliana pareiškusio kreditoriaus pirmumo teisės, o pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika įtvirtina materialinės ir procesinės teisės normų taikymo taisyklę tuo atveju, kai išieškojimas pagal kelių kreditorių reikalavimus nukreipiamas į tą patį turtą, sugrąžintą skolininkui actio Pauliana pagrindu, dėl ko pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas.

Priešingų išvadų nesudaro pagrindo daryti ir atskirajame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvados, išdėstytos 2021 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-131-403/2021 (nutarties 29-31 punktai). Nors pastarojoje nutartyje išties yra išdėstytos sąlygos, susijusios su CK 6.66 straipsnio taikymu, tačiau šia teismo nutartimi nebuvo sprendžiamas klausimas dėl CK 6.66 straipsnio nuostatų taikymo vykdymo proceso metu, kas yra nurodyta ir suformuota pirmiau aptartoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-687/2018, o be to apelianto nurodomoje kasacinio teismo nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių juridinio asmens valdymo organų sprendimų pripažinimą negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, aiškinimo ir taikymo.

Kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, teismo sprendimo vykdymas yra baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kuri yra imperatyviai reglamentuojama viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Atsižvelgiant į tai, o taip pat į aplinkybę, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl vykdymo procese susiklosčiusių teisinių santykių, vertinant antstolės veiksmų pagrįstumą prisijungiant prie išieškojimo apelianto nurodomos CK 6.66 straipsnio nuostatos netaikomos ir aplinkybė, jog J. F. atsisakymas (nepriėmimas) palikimo po I. S. mirties įvyko žymiai anksčiau (ne vėliau 2020 m. liepos 18 d.) nei buvo išduoti visi 4 vykdomieji dokumentai ir atsirado pačios skolos, nėra pagrindas pripažinti, jog antstolė neturėjo pagrindo prisijungti prie vykdomo išieškojimo, kadangi actio Pauliana pagrindu skolininkui grąžinto turto realizavimo iš varžytynių metu jau egzistavo antstolės A. P. kontoroje vykdomi išieškojimai iš skolininko J. F., o aplinkybių, užkertančių kelią taikyti CPK 754 straipsnio nuostatas, nustatyta nebuvo. Dėl išdėstyto, darytina išvada, jog antstolė pagrįstai vadovavosi CPK 759 straipsnio nuostatomis.

Apeliacinės instancijos teismas, kaip nepagrįstus, atmeta ir atskirojo skundo argumentus, susijusius su neva išieškojimu iš A. D., o ne pareiškėjui J. F. priklausančio turto.

Pažymėtina, kad apelianto nurodomas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. D. po I. S. mirties 2020 m. balandžio 17 d. priėmė jos palikimą, pradėdamas paveldėtą turtą faktiškai valdyti, buvo tik pagrindas siekiant įgyvendinti paveldėjimo teisę ir gauti paveldėjimo teisės liudijimą.

Nors apelianto nurodomu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog A. D. po I. S. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė jos palikimą, pradėdamas paveldėtą turtą faktiškai valdyti, tačiau šis faktas, kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, buvo nustatytas taip pat ir esant vienai iš sąlygų, jog įpėdinis pagal testamentą suinteresuotas asmuo J. F. nesiėmė veiksmų palikimui priimti ir sutiko, kad palikimą priimtų įpėdinis, kuris palikimą priėmė pradėdamas jį faktiškai valdyti.

Taigi, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr(duomenys neskelbtini) buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas pagal tuo metu egzistavusias faktines aplinkybes, kurių viena, t. y. J. F. atliktas palikimo atsisakymas (nepriėmimas), kaip vienašalis sandoris, buvo nuginčytas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. sprendimu.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes galima spręsti, kad, nors pats Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimas liko galioti, tačiau galimi teisiniai padariniai dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo A. D. nėra įmanomi dėl vėliau priimto teismo sprendimo, kuriuo viena iš juridinę reikšmė turinčio fakto nustatymo sąlygų (pareiškėjo vienašalis sandoris) pripažinta negaliojančia. Tokia faktinė situacija, priešingai nei tvirtina apeliantas, nesudaro pagrindo pripažinti, jog antstolė nepagrįstai prisijungė prie vykdomo išieškojimo iš pirmiau nurodyto būtent pareiškėjo, o ne trečiojo asmens, turto ir lėšų.

Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skolininko atskirąjį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė procesinės teisės normas bei vertino faktines bylos aplinkybes, dėl ko skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.