Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės, Loretos Miltenytės ir Igno Totilo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2026 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus ieškinį atsakovams Č. V. ir V. V. dėl neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, išlaikymo ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, trečiasis asmuo ieškovo pusėje Jonavos rajono socialinių paslaugų centras.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

2024 m. lapkričio 29 d. ir 2025 m. rugsėjo 25 d. Globojamo (rūpinamo) vaiko aplankymo aktuose nurodoma, kad G. V. su savo tėvais nebendrauja ir visiškai nenori bendrauti, nes mamai rūpi tik jos sugyventinis, abu tėvai nesidomi jos gyvenimu. 2025 m. rugsėjo 16 d. Globojamo (rūpinamo) vaiko aplankymo akte G. V. nurodė, kad sistemingai bendrauja su mama telefonu, susitinka su ja vaikų dienos centre. 2025 m. spalio 15 d. Jonavos rajono socialinių paslaugų centro rašte nurodoma, kad atsakovas turi subjektyvų požiūrį į vaikų auklėjimą, kuris nesutampa su pozityvios tėvystės principais. Jis tėvystę supranta siaurai - kaip materialinį aprūpinimą (nupirkti vaikui dovaną ar daiktą), trumpalaikį bendravimą (retkarčiais pasimatyti, pabendrauti), tačiau nesureikšmina emocinio ryšio kūrimo, nuoseklaus dalyvavimo kasdienėje vaiko rutinoje ar auklėjimo, grįsto pagarba, kantrybe ir pastovumu. Toks požiūris rodo ribotą suvokimą apie visapusišką tėvystės vaidmenį ir neatitinka rekomenduojamų vaikų gerovės užtikrinimo praktikų. Vyras savarankiškai nedėjo pastangų stiprinti tėvystės gebėjimų ar inicijuoti pokyčių - į socialinius darbuotojus nesikreipė.

Tikslinių socialinio darbuotojo konsultacijų metu atsakovė išreiškia norą susigrąžinti tik vieną dukrą G. V.. Susitikimų Globos centre metu motina stengiasi atliepti dukros poreikius, tačiau ryškesnių teigiamų pokyčių bendravimo su vaiku procese neįvyko.

Su G. V. atsakovė neturi ryšio – mergaitė užblokavo motinos telefono numerį ir socialinių tinklų paskyras, atsisako su ja bendrauti. Pastebėta, kad atsakovės sugyventinis nenori sudaryti sąlygų mergaičių grįžimui. Remiantis viešosios įstaigos (toliau – VŠĮ) Jonavos PSPC Psichikos sveikatos centro duomenimis, Č. V. įstaigoje lankosi nuo 2015 m., diagnozė F70.1 (lengvas protinis atsilikimas su reikšmingais elgesio sutrikimais). Atsakovė buvo nukreipta psichologiniam ištyrimui dėl galimo neįgalumo nustatymo, tačiau kategoriškai atsisakė, motyvuodama, jog tai gali trukdyti susigrąžinti dukrą G. V.. Psichofarmakologinio gydymo ji atsisakė. Atsakovas dėmesį skiria tik jauniausiai dukrai G. V.. Su vyresniąja dukra G. V. ryšio nepalaiko.

2025 m. rugsėjo 30 d. vykusio atvejo vadybos pagalbos plane nurodoma, kad atsakovė materialiai neprisideda prie mergaičių išlaikymo, atsakovo dukrų išlaikymą perveda antstolis pagal teismo sprendimą vaikų motinai. Nurodoma, kad yra nerekomenduojama globojamo vaiko grąžinti į sąlygas, kuriose sutrikęs bendravimas šeimoje, mamos įgūdžių neturėjimas rūpintis sveikatos sutrikimų turinčia dukra bei stebimas higienos įgūdžių trūkumas suaugusiųjų išvaizdoje bei namuose.

Atsakovai su G. V. nebendrauja visiškai. Atsakovė su G. V. bendrauja, atsakovas – jei ir ateina į susitikimus, palikęs vaišes, išeina, jiems nepasibaigus. Atsakovai viso atvejo vadybos proceso metu neparodė ilgalaikių ir kryptingų pastangų atkurti tinkamą ryšį su vaikais, keisti auklėjimo būdus ar užtikrinti jiems emociškai ir fiziškai saugią aplinką. Nepaisant siūlytų paslaugų ir galimų pagalbos priemonių, tėvai neįgyvendino pagalbos plano esminių tikslų. Pastebima, kad motina, galimai dėl ribotų kognityvinių gebėjimų ir psichikos sveikatos sutrikimų, nesugebėjo įsisavinti suteiktų žinių bei pritaikyti jų praktikoje, o tėvo motyvacija aktyviai dalyvauti vaikų gyvenime išliko žema. Dėl šių aplinkybių socialinės rizikos veiksniai, nulėmę vaikams nustatytą laikinąją globą/rūpybą, iki šiol nėra išnykę.

Trečiojo asmens atstovė sutiko su ieškinio reikalavimais ir prašė juos tenkinti. Sutiko, kad išlaikymo dydis dukroms iš atsakovės būtų mažinamas dėl sunkios turtinės padėties, o, jei atsakovė ateityje įsidarbintų, išlaikymo dydį bus galima didinti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apelianto vertinimu, vadovaujantis aptarta teismų praktika, turėjo būti įvertinta atsakovo finansinė būklė, o būtent tai, jog jis gauna tik minimalų darbo užmokestį, turto neturi, gyvena nuomojamame būste, už kurį tenka mokėti nuomą bei padengti komunalinius mokesčius. Svarbu ir tai, jog atsakovui yra nustatytas tik 90 proc. dalyvumo lygis, o per mėnesį gaunamų pajamų suma siekia vos 800 - 900 Eur.

Atsakovas neneigia savo pareigos išlaikyti dukras, tačiau vertinant jo paties finansinę būklę, 250 Eur per mėnesį kiekvienai dukrai yra gerokai per daug ir tai reikštų jo paties minimalių būtinų poreikių nepatenkinimą. Svarbu ir tai, jog vaikų išlaikymui taip pat yra gaunami ir „vaiko pinigai“, kurie turėtų būti skiriami vaikų išlaikymui ir kurie šiuo metu sudaro 205,72 Eur kiekvienam vaikui.

Apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, kad prie vaikų išlaikymo turėtų didesne pinigų suma prisidėti ir vaikų motina, iš kurios teismas priteisė tik 50 Eur išlaikymą. Atsakovė yra sveika, darbingo amžiaus moteris, o jos šiuo metu auginamas berniukas, kaip ji pati nurodė, nuo 2026 m. rudens pradės lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą, dėl ko ji turės visas galimybes įsidarbint ir uždirbti pajamas, iš kurių dalį galės skirti savo dukterų išlaikymui, todėl visa vaikų išlaikymo našta neturėtų būti perkelta tik atsakovui.

Skyriaus vertinimu, apeliantas, siekdamas prisiimti teismų praktikoje suformuotą socialinę riziką, privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad ieškotis geriau apmokamo ar papildomo darbo, kad gautų didesnes pajamas ir užtikrintų savo nepilnamečių vaikų poreikius.

Aplinkybė, jog nepilnamečiams vaikams yra mokama atitinkama išmoka iš valstybės („vaiko pinigai“) nesudaro pagrindo mažinti iš tėvo priteisto išlaikymo dydžio, kadangi šios valstybės mokamos išmokos nėra skirtos pakeisti tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o jų gavimas neatleidžia tėvų nuo pareigos proporcingai savo turtinei padėčiai prisidėti prie vaikų išlaikymo.

Kartu nurodo, jog aplinkybė, kad vaikų motina ateityje gali pradėti dirbti ir gauti pajamas, savaime nesudaro pagrindo šiuo metu mažinti iš atsakovo priteistą išlaikymą.

Be to, atsakovui teikiant išlaikymą savo nepilnametėms dukroms, atitinkama suma sumažėtų vaikų iš valstybės gaunama globos (rūpybos) išmoka, ir tokiu atveju vaiko išlaikymas nebūtų perkeliamas valstybei, o atsakovas tinkamai vykdytų savo pareigą ir prisiimtų atsakomybę už savo nepilnamečių vaikų išlaikymą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš atsakovo priteistas 250 Eur dydžio išlaikymas kiekvienai iš nepilnamečių dukrų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių apeliacinių skundų nėra pateikta, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo peržengti atsakovo pareikšto apeliacinio skundo ribas, šią civilinę bylą nagrinėja pateikto skundo ribose ir pasisako tik dėl iš atsakovo priteisto išlaikymo dydžio pagrįstumo.

Apeliaciniu skundu atsakovas V. V. nurodo, kad jo materialinė padėtis (gaunamos pajamos yra apie 800-900 Eur per mėnesį, turto neturi, gyvena nuomojamame būste) bei nustatytas dalyvumo lygis (90 proc.) pagrindžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas išlaikymo dydis po 250 Eur per mėnesį kiekvienai iš dukrų nėra proporcingas, taip pat neatitinka jo realių galimybių teikti tokį išlaikymą.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovo nurodytus argumentus, pirmiausia pažymi tai, jog vaiko išlaikymas – konstitucinė tėvų pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis). Tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus yra įtvirtinta ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje. Konvencijos 27 straipsnyje pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, socialiniam vystymuisi.

Pagrindiniai vaiko išlaikymo dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 3.192 straipsnio 2 dalyje, pagal kuriuos išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Be to, CK 3.192 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008).

Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-915/2015).

Kartu pabrėžtina, jog pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai rūpintis vaiku, priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudaryti būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010).

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Tačiau kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, jog tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Mažesnes išlaidas vaiko poreikiams tenkinti gali lemti tik tėvų ribotos finansinės galimybės, kurių jie dėl objektyvių priežasčių šiuo metu nėra pajėgūs pakeisti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, išnagrinėjus šioje civilinėje byloje esančius įrodymus, visiškai sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais ir sumažinti iš jo priteisto išlaikymo periodinėmis išmokomis dydį iki 150 Eur per mėnesį mokamomis išmokomis kiekvienai iš dukrų nėra pakankamo pagrindo, kadangi visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai. Be to, atsakovas pats pripažįsta gaunantis apie 800-900 Eur dydžio pajamas per mėnesį. Tačiau susiklosčiusios individualios aplinkybės taip pat sudaro pagrindą pripažinti, kad 250 Eur suma kiekvienai iš dukrų per mėnesį, priteista iš atsakovo, nėra proporcinga ir teisinga.

Sprendžiant konkretaus išlaikymo dydžio nustatymo klausimą pirmiausia pažymėtina tai, kad atsakovas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacine tvarka iš esmės neginčija, kad nepilnamečiams vaikams išlaikymas yra būtinas, sutinka teikti 150 Eur dydžio kasmėnesinį išlaikymą kiekvienai iš dukrų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas registruoto turto neturi, gyvena savivaldybės nuomojamame būste, jam nustatytas 90 proc. dalyvumas, o gaunamos pajamos per mėnesį sudaro 800-900 Eur. Šios aplinkybės, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, išties patvirtina, kad jo materialinė padėtis nėra itin gera. Tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nustatytas dalyvumo procentas yra pakankamai aukštas, dėl ko nėra pagrindo spręsti, jog nustatytas sveikatos sutrikimas yra esmingai ribojantis dalyvumą ir darbinę veikla. Be to, atsakovas yra darbingo amžiaus.

Kita vertus, atsakovas neneigia savo pareigos išlaikyti nepilnametes dukras. Kaip matyti iš byloje esančios informacijos iš Užimtumo tarnybos, atsakovas dar 2025 m. balandžio 10 d. su pateisinama priežastimi buvo atsisakęs siūlomo darbo, tačiau 2025 m. gegužės 12 d. darbo paieškos buvo nutrauktos atsakovui savarankiškai įsidarbinus Užimtumo tarnybai suteikus darbo rinkos paslaugas. Tokia situacija, atsižvelgiant į nustatytą ribotą atsakovo dalyvumą, o taip pat išlaikymo teikimo pripažinimą, sudaro pagrindą spręsti, jog atsakovas dėjo ir deda tinkamas ir nuo jo valios priklausančias pastangas, jog gautų darbo užmokestį, iš kurio galėtų teikti išlaikymą.

Kartu nagrinėjamoje byloje reikšminga ir tai, kad atsakovas turto neturi, gyvena savivaldybės nuomojamame būste bei turi nedarbingumo laikotarpių, kas, pagal byloje esančius duomenis, nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovas neatskleidė savo tikrosios materialinės padėties ar turėjo realią galimybę gauti geriau apmokamą darbą.

Taigi, nors pagal pirmiau aptartą teismų praktiką tėvų turtinės padėties kriterijus, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, yra reikšmingas, bet ne lemiantis, tačiau kartu įtvirtinama ir tai, kad dėl šio kriterijaus spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovas neatskleidžia tikrosios savo materialinės padėties, sąmoningai dirba mažiau apmokamą darbą ar nededa pastangų dėl užimtumo. Visa tai leidžia vertinti, jog šiuo atveju egzistuojančios individualios atsakovo aplinkybės išties patvirtina, jog 250 Eur kasmėnesinio išlaikymo skyrimas kiekvienai iš dukrų nėra proporcingas jo gaunamoms pajamoms ir turtinei padėčiai, įskaitant ir tai, kad atsakovui teikiant daugiau nei 500 Eur per mėnesį siekiantį išlaikymą dukroms jam pragyvenimui liekanti suma siektų 300-400 Eur, kas turint sveikatos sutrikimų bei nuomojant būstą, neužtikrintų ir atsakovo būtinųjų poreikių.

Papildomai pastebėtina, jog nors atsakovė augina vaiką iki trejų metų amžiaus, dėl ko iš jos buvo priteistas 50 Eur kasmėnesinis išlaikymas kiekvienai iš nepilnamečių dukrų, tačiau priteisiant vaiko išlaikymą vienas iš tėvų taip pat negali nusišalinti nuo išlaikymo teikimo, o kasacinio teismo praktika dėl asmens pareigos imtis priemonių dėl pajamų, leidžiančių teikti išlaikymą, gavimo yra taikoma abiem tėvams. Todėl šiuo konkrečiu atveju, atsakovei taip pat kyla pareiga būti aktyviai bei imtis priemonių tam, kad ji galėtų teikti išlaikymą dukroms, už kurių poreikių užtikrinimą ji yra taip pat atsakinga.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju individuali atsakovo padėtis bei pareiga abiem tėvam dėti pastangas dėl tinkamo vaikams teikiamo išlaikymo užtikrinimo, sudaro pagrindą iš dalies tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir skundžiamu sprendimu priteisto išlaikymo dydį sumažinti iki 180 Eur kas mėnesį mokamo išlaikymo kiekvienai iš dukrų.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo palikti nepakeistą ar kitaip keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl išdėstytų aplinkybių atsakovo V. V. apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies, o skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keičiama, iš atsakovo priteistą išlaikymo sumą sumažinant iki 180 Eur kas mėnesį kiekvienai iš dukrų (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 5 dalyje be kitų nuostatų numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Be to, CPK 96 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. CPK 98 straipsnio 1 dalyje be kitų nuostatų numatyta, kad dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu prašė neterminuotai apriboti tėvų valdžią atsakovams, taip pat pakeisti nustatytą nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, mokamo išlaikymo dydį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skundžiamu sprendimu ieškovo pareikštas ieškinys iš esmės buvo tenkintas ir atsakovų, kaip tėvų valdžia apribota, taip pat iš esmės tenkinti reikalavimai dėl gyvenamosios vietos ir išlaikymo dydžio pakeitimo/nustatymo, kurie, remiantis CPK 407 straipsnio nuostatas, yra sudėtinė klausimo dėl tėvų valdžios apribojimo dalis ir teismas privalo šiuos klausimus išspręsti. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tiek ieškovas, tiek atsakovai yra atleisti nuo žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų valstybei, bylinėjimosi išlaidų iš šalių valstybei nepriteisė. Atsakovo apeliacinis skundas nagrinėjamu atveju buvo tenkintas iš dalies sumažinant pirmosios instancijos teismo nustatyto išlaikymo dydį.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas teisės aktų nuostatas, į tai, kad atsakovas, kuriam buvo teikta antrinė teisinė pagalba, neteikė įrodymų dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, taip pat kad skundžiamu sprendimu ieškovo ieškinys iš esmės buvo tenkintas; kad išlaikymo klausimas yra neatsiejamai nagrinėjamas išsprendus klausimą dėl tėvų valdžios apribojimo; kad ieškovo reikalavimas dėl išlaikymo dydžio nustatymo buvo nukreiptas į geriausių nepilnamečių vaikų interesų užtikrinimą, o teismas, tik išnagrinėjęs bylą įvertina visas reikšmingas faktines aplinkybes ir nustato konkretų išlaikymo dydį; taip pat kad ieškovas yra finansuojamas iš valstybės biudžeto, o atsakovui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba ir jis 100 proc. atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų), sprendžia, kad nėra pagrindo ne tik spręsti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme, tačiau ir perskirstyti pirmosios instancijos teisme buvusias bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2026 m. birželio 22 d. sprendimą pakeisti:

sumažinti iš V. V., gimusio (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) nepilnamečiams vaikams G. V., (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. V., (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteistą materialinį išlaikymą, mokamą kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos (2025 m. lapkričio 17 d.) iki vaikų pilnametystės, indeksuojant išlaikymo dydį kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, nuo 250 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimt eurų) iki 180 Eur (vieno šimto aštuoniasdešimt eurų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.