- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-16
- Bylos Nr.
- e2A-250-516/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00647-2025-1
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Rasa Gudžiūnienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- "Latvenergo AS"
- Atsakovas
- "Amber Grid"
- Išvadą teikia
- Valstybinė energetikos reguliavimo taryba
- Kategorijos
2026 m. spalio 16 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Radzevičienės ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės „Latvenergo, AS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės „Latvenergo, AS“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Amber Grid“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo, išvadą tiekianti institucija Valstybinė energetikos reguliavimo taryba.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė „Latvenergo, AS“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Amber Grid“ 100 026,63 Eur kompensaciją, 5 761,53 Eur delspinigius, 11,15 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2022 m. rugsėjo 26 d. sudarė gamtinių dujų perdavimo paslaugų sutartį Nr. P10/2022-16 (toliau – sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo teikti gamtinių dujų perdavimo paslaugas ieškovei (sistemos naudotojai), laikantis sutarties sąlygų, o ieškovė – tinkamai atsiskaityti už teikiamas paslaugas. Buvo keletas laikotarpių 2023 m. (nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. spalio 1 d.), kai gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorius (toliau – PSO, atsakovė) dėl techninės priežiūros darbų ribojo dujų perdavimo pajėgumus Lietuvos ir Latvijos jungties taške Kiemėnai, Latvijos kryptimi. Ribojimai buvo taikomi šiomis dienomis: nuo 2022 m. spalio 11 d. iki 2022 m. spalio 13 d., nuo 2023 m. sausio 13 d. iki 2023 m. sausio 15 d., nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. vasario 10 d. (2023 m. vasario 9 d. yra 15-oji ribojimų diena), 2023 m. kovo 6 d., 2023 m. kovo 7 d., 2023 m. kovo 29 d., nuo 2023 m. balandžio 6 d. iki 2023 m. balandžio 30 d., nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2023 m. gegužės 5 d., nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. rugpjūčio 3 d. Dėl nurodytomis dienomis vykdytų techninės priežiūros darbų visiems Kiemėnų jungties taško naudotojams buvo apriboti (sumažinti) jų rezervuoti dujų perdavimo pajėgumai. Ieškovei buvo sumažinti rezervuoti (ir visa užsakyta apimtimi apmokėti) nuolatiniai ketvirtiniai dujų perdavimo pajėgumai. Ieškovė 2023 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į atsakovę elektroniniu laišku (toliau – el. laiškas), kuriame nurodė, kad dėl atsakovės vykdytų techninės priežiūros darbų ieškovei faktiškai buvo suteiktas mažesnis dujų perdavimo pajėgumų kiekis, nei buvo rezervuota ir apmokėta, pateikė atsakovės mokėtinos kompensacijos už šį skirtumą sumą (155 269,31 Eur). Atsakovė 2024 m. sausio 9 d. el. laišku atsakė, kad: 1) kompensacija už apribotus nuolatinius dujų perdavimo pajėgumus turėtų būti skaičiuojama ne už kalendorinius, bet už dujų metus; 2) kompensacija neturėtų būti skaičiuojama už pirmąsias 14 (keturiolika) ribojimo dienų; 3) kompensacija už apribotus nuolatinius dujų perdavimo pajėgumus turėtų būti nustatoma apskaičiuojant skirtumą tarp atitinkamą dujų dieną ieškovės pateiktos didžiausios norimo transportuoti (perduoti) dujų kiekio paraiškos (nominacijos) ir atsakovės faktiškai patvirtintos transportuotino (perduotino) dujų kiekio paraiškos (nominacijos), o šių dviejų duomenų skirtumas turėtų būti padaugintas iš rezervuotų nuolatinių perdavimo pajėgumų tarifo. Ieškovė su tokiu skaičiavimu nesutiko. Mano, kad kompensacija turėtų būti apskaičiuojama ne pagal skirtumą tarp ieškovės pateiktos didžiausios norimo transportuoti (perduoti) dujų kiekio paraiškos (nominacijos) ir atsakovės faktiškai patvirtintos transportuotino (perduotino) dujų kiekio paraiškos (nominacijos), o remiantis skirtumu tarp ieškovės rezervuoto nuolatinių dujų perdavimo pajėgumų kiekio ir ieškovei paskirto nuolatinių dujų perdavimo pajėgumų kiekio, iki kurio jis buvo sumažintas dėl techninės priežiūros darbų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad atsakovė kreipėsi į Valstybinę energetikos reguliavimo tarybą (toliau – Taryba) dėl apskaičiavimo metodikos paaiškinimo, taip pat paprašė ieškovės pateikti savo siūlomos kompensacijos apskaičiavimo metodikos paaiškinimą. Ieškovė paaiškino savo siūlomą kompensacijos apskaičiavimo metodą, o 2024 m. liepos 23 d. taip pat kreipėsi į Tarybą raštu, kuriame išdėstė teisinius argumentus, patvirtinančius kompensacijos apskaičiavimo metodikos pagrįstumą, bei paprašė padėti išspręsti kilusį ieškovės ir atsakovės ginčą dėl teisingo kompensacijos už nuolatinių perdavimo pajėgumų ribojimą dydžio.
Taryba, įvertinusi situaciją ir tai, kad naudojimosi AB „Amber Grid“ gamtinių dujų perdavimo sistema taisyklių, patvirtintų AB „Amber Grid“ valdybos 2023 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. VLD4, suderintų Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 2023 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. O3E-381 (toliau – naudojimosi taisyklių) 120 punkte nėra konkrečiai paaiškinta, kaip turi būti grąžinami mokėjimai už ribotus pajėgumus, kai apribojimai taikomi ilgiau nei 14 dienų, siūlė vadovautis bendrosiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis šalių sutartinius teisinius santykius ir atsakomybę už netinkamą sutarties vykdymą. Pagal CK, kai sutartis nevykdoma ar vykdoma netinkamai, viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas. Tuo atveju, kai sistemos naudotojui taikomi užsakytų pajėgumų apribojimai, jis turi būti atleistas nuo prievolės mokėti už užsakytus pajėgumus (arba gauti kompensaciją) už tą dalį, kuriai faktiškai buvo taikomas apribojimas, t. y. faktinis užsakytų pajėgumų apribojimas turi būti nustatomas įvertinant skirtumą tarp sistemos naudotojo maksimalaus užsakyto kiekio konkrečiai dujų parai ir sistemos operatoriaus patvirtintos kiekio paraiškos. Tuo atveju, kai sistemos naudotojas dėl galiojančių sistemos apribojimų negali užsakyti perdavimo pajėgumų (kai sistemos apribojimai viršija užsakytus pajėgumus), vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į pagrįstą sistemos naudotojo poreikį, kurio nebuvo įmanoma įvardyti nurodant paros pajėgumus. Taryba pažymėjo, kad toks siūlomas vertinimo principas leidžia nustatyti, ar sistemos naudotojas pagrįstai tikisi naudotis pajėgumais, be to, šis principas padėtų užkirsti kelią piktnaudžiavimui teikiant kiekio paraiškas.
Teismas nustatė, kad, remiantis sutarties 2.1 papunkčiu, sutarties objektas (dalykas) – gamtinių dujų perdavimo paslaugų teikimas. Sutartimi atsakovė įsipareigojo teikti gamtinių dujų perdavimo paslaugas ieškovei laikantis sutarties sąlygų, o ieškovė – tinkamai atsiskaityti už teikiamas paslaugas. Naudojimosi taisyklės ir balansavimo taisyklės (teismo pastaba – AB „Amber Grid“ gamtinių dujų perdavimo sistemos balansavimo taisyklės) yra neatsiejama sutarties dalis (sutarties 3.2 papunktis). Remiantis sutarties 9.1 papunkčiu, dujų perdavimas gali būti apribotas arba nutrauktas teisės aktuose, naudojimosi taisyklėse ir balansavimo taisyklėse nustatytais atvejais ir tvarka.
Pagal naudojimosi taisyklių 9.39 papunktį nuolatinių dujų perdavimo pajėgumai, tai dujų perdavimo pajėgumai, kurių nepertraukiamumą atsakovė įsipareigojo užtikrinti ieškovei pagal sutartį. Sutarties 3.1 papunktyje nustatyta, kad dujų perdavimo paslaugos teikimo sąlygos yra nustatytos naudojimosi taisyklėse ir AB „Amber Grid“ balansavimo taisyklėse, paskelbtose atsakovės interneto svetainėje.
Teismas nurodė, kad naudojimosi taisyklių 175.1 papunktyje nustatyta, jog pajėgumų ribojimo atveju pajėgumai ribojami tokia tvarka: pirmiausia ribojami pertraukiamieji trumpiausio laikotarpio pajėgumai, vėliau – pertraukiamieji ilgesnio laikotarpio pajėgumai, ir galiausiai, jei paklausa vis dar viršija pasiūlą – nuolatiniai trumpesnio ir, esant būtinybei, ilgesnio laikotarpio pajėgumai. Naudojimosi taisyklių 175.5, 175.5.1, 175.5.2 ir 175.5.3 papunkčiai nustatė, kad, esant pajėgumų apribojimams, sistemos naudotojams taikomi nauji kiekiai. Teismas nurodė, kad informaciją apie pajėgumų apribojimus ir turimus naujus kiekius „Latvenergo, AS“ gavo iš Latvijos perdavimo sistemos operatorės „Conexus Baltic Grid“ (toliau – „Conexus“). Kiekio paraiškas apribojimų laikotarpiu „Latvenergo, AS“ teikė pagal naudojimosi taisyklėse nustatytą bendrąją kiekių paraiškų teikimo tvarką, t. y. per bendrąją zonų platformą.
Teismas pažymėjo, kad 2023 m. naudojimosi taisyklėse, kurios galiojo iki 2025 m. gegužės 28 d., nėra įtvirtinta detalaus mechanizmo, kaip turėtų būti apskaičiuojamas pajėgumų dydis, kuriam turi būti taikomos naudojimosi taisyklių 120 punkto nuostatos, t. y. nėra nustatyta, kuria dalimi sistemos naudotojas yra atleidžiamas nuo pareigos apmokėti už užsakytus pajėgumus, kaip konkrečiai ši dalis turi būti apskaičiuota.
Teismas atkreipė dėmesį, kad nors ieškovė remiasi pateiktais skaičiavimais, taip pat Mykolo Romerio universiteto akademine išvada „Dėl naudojimosi AB „Amber Grid“ gamtinių dujų perdavimo sistema taisyklių 120 punkto aiškinimo“ Nr. 24T (11.21 Mr-20401)-40, parengta dr. V. B., Universiteto Teisės mokyklos Privatinės teisės instituto profesoriaus ir šio instituto direktoriaus (toliau – išvada), tačiau šalys neteikė prašymo skirti teismo ekspertizę. Teismas ieškovės pateiktos išvados nelaikė eksperto išvada Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 212 straipsnio prasme, pažymėjęs, kad ji neturi didesnės įrodomosios galios ir vertintina kaip paprastas rašytinis įrodymas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, teismo vertinimu, išvada yra parengta išimtinai ieškovės iniciatyva ir interesais. Išvadoje pateikiamas tik teisės normų aiškinimas, o tai nepatenka į specialiųjų žinių sritį, dėl to, nepaisant išvadą parengusio asmens kvalifikacijos, tai laikoma ieškovės procesine pozicija ar papildomu ieškovės teisiniu argumentu, neturinčiu ekspertinės ar išskirtinės įrodomosios reikšmės.
Teismas nepritarė ieškovės argumentams, taip pat išvados teiginiams, nurodęs, kad naudojimosi taisyklių 120 punkto aiškinimas neatitinka šios taisyklės turinio, taip pat ir kitų ginčo sutarties nuostatų. Naudojimosi taisyklių 120 punkte nėra įtvirtinta perdavimo sistemos operatoriaus pareiga kompensuoti ar grąžinti jau sumokėtas sumas už nuolatinius perdavimo pajėgumus. Šioje nuostatoje vartojama formuluotė „sistemos naudotojas atleidžiamas nuo pareigos apmokėti“, teismo įsitikinimu, reiškia atleidimą nuo mokėjimo pareigos ateityje, o ne kompensaciją už jau įvykdytą piniginę prievolę. Teismo vertinimu, išvadoje suformuluota teisė į apmokėtų nuolatinių pajėgumų kainos kompensaciją nėra grindžiama nei lingvistiniu, nei sisteminiu naudojimosi taisyklių 120 punkto aiškinimu ir faktiškai sukuria naują sutartinę prievolę, kuri nėra numatyta naudojimosi taisyklėse, kadangi jose nebuvo nustatyta nei kompensuotina apimtis, nei kompensacijos apskaičiavimo tvarka, taip paneigiant aiškų ir ribotą nuolatinių perdavimo pajėgumų ribojimo pasekmių reglamentavimą.
Teismas nurodė, kad nors ieškovė ne kartą teigė, jog atsakovė pati pripažino, kad dujų perdavimo pajėgumų rezervavimas (užsakymas) ir faktinis dujų perdavimas (kiekio paraiškos pateikimas) yra savarankiškos teisės, kurios apmokestinamos atskirai, tačiau šios aplinkybės visiškai neatitinka tikrovės, nes atsakovė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek triplike kategoriškai tai paneigė, nurodydama, jog ieškovė netinkamai interpretuoja naudojimosi taisyklių 30 punktą. Ši nuostata, kurioje įtvirtinta, kad, sudarius perdavimo sutartį, prašymo teikėjas tampa sistemos naudotoju ir įgyja teisę užsakyti pajėgumus, transportuoti dujas ir atlikti kitus veiksmus, apibrėžia tik bendrąsias tarpusavyje susijusias perdavimo paslaugos teises ir funkcijas. Tai nėra atskiros savarankiškos paslaugos ar automatinis pagrindas kompensacijai už jų nenaudojimą.
Pagal naudojimosi taisyklių 50 punktą, sistemos naudotojai pajėgumų užsakymus turi teikti laikydamiesi šiame punkte įtvirtintų būdų ir principų. Užsakymai ketvirčio, mėnesio ar paros pajėgumams laikomi užsakytais, kai sistemos naudotojas pateikia pajėgumų užsakymą, o PSO jį gauna ir patvirtina nustatytais terminais (naudojimosi taisyklių 52 punktas).
Teismo vertinimu, nuolatinių perdavimo pajėgumų rezervavimas pagal sutartį ir naudojimosi taisykles, nėra savarankiška, nuo dujų perdavimo paslaugos proceso atsieta paslauga, bet yra skirta užtikrinti galimybę perduoti konkrečius dujų kiekius, kurių realus poreikis sistemos naudotojo valia išreiškiamas teikiant kiekio paraiškas. Teisė užsakyti pajėgumus ir teisė transportuoti dujas sudaro nuoseklų vienos perdavimo paslaugos suteikimo procesą, o ne dvi atskiras paslaugas. Tam, kad būtų suteikta faktinė dujų perdavimo paslauga, būtina ne tik rezervuoti pajėgumus, bet ir pateikti kiekio paraišką. Teismo vertinimu, tai patvirtina tiek naudojimosi taisyklių 175.4 papunktis, nustatantis, kad ribojimo metu kiekio paraiškos teikiamos įprasta tvarka, tiek ir taisyklių 120 punktas, kuris atleidimą nuo mokėjimo sieja su faktiniu negalėjimu naudotis rezervuotais pajėgumais ilgiau kaip 14 dienų. Teismo vertinimu, dėl to ieškovės siūlymas naudojimosi taisyklių 30 punktą traktuoti kaip savarankišką teisinį pagrindą atleisti ją nuo kitų taisyklėse nustatytų pareigų yra nepagrįstas, prieštarauja sisteminiam naudojimosi taisyklių aiškinimui.
Teismas nustatė, kad sistemos naudotojai, siekdami naudotis dujų perdavimo paslaugomis, privalo pateikti kiekio paraiškas (nominacijas), kuriose nurodo dujų srauto kryptį, įleidimo (išleidimo) tašką, identifikacinius duomenis, transportuotiną kiekį bei dujų parą, kuriai pareiškiamas dujų kiekis. Nepateikus paraiškos iki P 1 paros 15.00 val., laikoma, kad kiekis lygus nuliui arba ankstesniam patvirtintam kiekiui (naudojimosi taisyklių 78, 81, 86 punktai). Nepateikus kiekio paraiškos (nominacijos) tam tikram laikotarpiui, laikoma, kad sistemos naudotojas neprašo dujų perdavimo paslaugos ir nesinaudoja įsigytais pajėgumais (naudojimosi taisyklių 81.1 papunktis).
Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė neginčijo to, jog per aktualius dujų metus kiekio paraiškas pateikė ne visam įsigytam (rezervuotam didžiausiam) nuolatinių perdavimo pajėgumų kiekiui, taip pat, kad atsakovė faktiškai perdavė mažesnį dujų kiekį, nei didžiausi perdavimo pajėgumai, kuriuos įsigijo (rezervavo) ieškovė.
Teismas, remdamasis naudojimosi taisyklių 78–89 punktuose įtvirtintomis nuostatomis, pagal kurias dujų perdavimo paslaugos užsakomos per kiekio paraiškų (nominacijų) teikimo procedūrą, t. y. konkrečiu momentu užsakoma faktinė paslauga, konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovė šiais pajėgumais realiai pasinaudojo. Įsigyti perdavimo pajėgumai suteikė ieškovei teisę naudotis perdavimo paslauga, t. y. teisę transportuoti dujas iki maksimalios rezervuotos sumos per visą užsakymo laikotarpį, tačiau, siekiant faktiškai realizuoti šią teisę, sistemos naudotojas turi pateikti kiekio paraišką, kuri pagal teisės aktus yra paslaugos užtvirtinimo (suaktyvinimo) forma.
Teismas, remdamasis atsakovės pateiktais duomenimis, nustatė, kad ieškovė ne visada pasinaudodavo rezervuotais pajėgumais. Nurodė, kad iš pateiktos lentelės matyti paraiškų trūkumas ir (ar) jų pateikimas nepilnam kiekiui. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad ieškovė kiekio paraiškas teikė mažesnėmis nei įsigyti (rezervuoti) pajėgumai apimtimis ir kitais laikotarpiais, kai pajėgumų ribojimų nebuvo. Teismo vertinimu, tai papildomai paneigia ieškovės argumentus, kad kompensacijos suma turi būti skaičiuojama vadovaujantis jos siūloma metodika, vertinant skirtumus tarp rezervuoto nuolatinių dujų perdavimo pajėgumų kiekio ir to sistemos naudotojui paskirto nuolatinių dujų perdavimo pajėgumų kiekio, sumažinto dėl remonto darbų. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė, teigdama, jog jai buvo taikyti perdavimo pajėgumų ribojimai dėl techninės priežiūros darbų, privalėjo įrodyti tokių ribojimų kiekius (pateikti konkrečias kiekių paraiškas), tačiau tokių duomenų nepateikė (CPK 178 straipsnis).
Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodinėjo, jog atitinkamais laikotarpiais teikdavo kiekio paraiškas. Atsižvelgdamas į tai, teismas pritarė atsakovės pozicijai, kad rezervuotų pajėgumų apimtis savaime neatskleidžia nei realaus poreikio, nei faktiškai planuoto sistemos naudojimo. Ieškovės pateiktoje išvadoje nurodytas teisinis vertinimas ir aiškinimas, pagal kurį kompensacija būtų siejama vien su formaliu pajėgumų rezervavimu, ignoruojant faktiškai pateiktas kiekio paraiškas ir jų tvirtinimo rezultatus, teismo vertinimu, neatitinka nei sutarties esmės ir tikslo, nei naudojimosi taisyklių, nei dujų perdavimo sistemos veikimo principų, o išvadoje pateikta analizė akivaizdžiai neatsižvelgia į šio reguliuojamo sektoriaus specifiką.
Teismas, atsižvelgdamas į ginčo sutarties pobūdį, nusprendė, kad naudojimosi taisyklės, kurios yra sudėtinė ginčo sutarties dalis, nėra vienašališkai atsakovės nustatomos, nes jos yra viešai derinamos, be to, reguliuojamos ir tvirtinamos Tarybos. Visi rinkos dalyviai, taip pat ir ieškovė turi teisę teikti pastabas ir pasiūlymus dėl taisyklių. Vadinasi, naudojimosi taisyklės nėra vienašališkai nustatytos kitai šaliai ir, atitinkamai, yra taikomos vienodai ir be išimčių visiems rinkos dalyviams.
Nors ieškovė reikalavimus grindžia ir „Conexus“ (Latvijos perdavimo sistemos operatorės) dokumentais, tačiau teismas šiais dokumentais nesirėmė, nurodęs, kad perdavimo pajėgumų paskirstymo ir, atitinkamai, jų ribojimo taisyklės yra taikomos Latvijoje, kurios nebūtinai turi sutapti su Lietuvoje taikomomis taisyklėmis. Pažymėjo, kad ginčo sutarčiai taikoma Lietuvos Respublikos teisė (sutarties 13.1 papunktis). Be kita ko, „Conexus“ duomenys rodo faktiškai panaudotus ir (ar) deklaruotus pajėgumus Latvijos teritorijoje, todėl vienareikšmiai daryti išvadą, kad „Conexus“ duomenys yra tinkami atliekant skaičiavimus šioje byloje, teismo vertinimu, nėra pagrindo.
Teismas pažymėjo, kad ieškovė neneigė atsakovės akcentuojamos aplinkybės, jog ieškovė apie planinius dujų perdavimo sistemos ribojimus 2022–2023 m. žinojo iš anksto (ši informacija iš anksto skelbiama atsakovo tinklapyje ir viešai neatskleistos informacijos (UMM) pranešimų platformoje). Dėl to aplinkybė, kad ginčo sutartyje nėra detalizuota kompensacijos apskaičiavimo tvarka, teismo vertinimu, savaime nereiškia, jog tokia teisė egzistuoja. Priešingai, tai patvirtina, kad iki naujos naudojimosi taisyklių redakcijos tokia pareiga nebuvo įtvirtinta. Be to, pasak teismo, kilęs neaiškumas negali būti aiškinamas taip, kad visa su perdavimo sistemos eksploatavimu susijusi rizika būtų perkelta tik atsakovei, ypač tais atvejais, kai perdavimo sistemos operatorius iš anksto informavo ieškovę apie atitinkamais laikotarpiais galimus pajėgumų ribojimus, o ieškovė, žinodama apie šias aplinkybes, nesiėmė veiksmų galimai verslo žalai sumažinti ar jos išvengti ir vis tiek rezervavo pajėgumus (nors konkrečių paraiškų neteikė), o vėliau siekia, kad atsakovė atlygintų visą rezervuotų pajėgumų apimtį. Teismas pažymėjo, kad toks aiškinimas reikštų ne kompensavimo instituto taikymą, bet nepagrįsto praturtėjimo sukūrimą, leidžiantį sistemos naudotojui gauti naudą nepriklausomai nuo faktinių ketinimų naudotis perdavimo sistema. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas taikyti contra proferentem (prieš tą, kuris parengė) taisyklę šiuo atveju yra teisiškai nepagrįstas ir neatitinka nei sutartinių santykių pusiausvyros, nei teisinio apibrėžtumo ir nuspėjamumo principų.
Apibendrinęs teismas priėjo prie išvados, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas atsakovei dėl kompensacijos priteisimo yra nepagrįstas, todėl ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė „Latvenergo, AS“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Tarp šalių nėra ginčo dėl situacijos faktinių aplinkybių ir (arba) jų vertinimo. Ginčas tarp ieškovės ir atsakovės yra dėl kompensacijos už apribotus pajėgumus apskaičiavimo tvarkos, kuris pasireiškia skirtingu naudojimosi taisyklių 120 punkto, reglamentuojančio sistemos naudotojo atleidimą nuo pareigos apmokėti už nuolatinius perdavimo pajėgumus ribojimų atvejais, aiškinimu. Teismo aiškinimas, kad ieškovė neturi teisės kreiptis dėl už nuolatinių perdavimo pajėgumų rezervavimą sumokėtų lėšų grąžinimo, atsižvelgiant į pritaikytus pajėgumų ribojimus, yra klaidingas. Remiantis naudojimosi taisyklių 117 punktu, ieškovė ne vėliau kaip iki 7-os po ataskaitinio laikotarpio kalendorinės dienos gauna iš atsakovės galutinę sąskaitą už per ataskaitinį laikotarpį suteiktas perdavimo paslaugas, įskaitant ir už sistemos naudotojo šiam laikotarpiui rezervuotus dujų perdavimo pajėgumus. Teismas nevertino tarp šalių susiklosčiusios sutartinių santykių praktikos. Visas sąskaitas 2022–2023 m. atsakovė išrašė paskutinę ataskaitinio mėnesio dieną. Praktikoje tai reiškia, kad ieškovės atleidimas nuo mokėjimo pareigos gali įvykti tik tokiu atveju, jei pati atsakovė, išrašydama sąskaitą už ataskaitinį mėnesį, atsižvelgia į tą mėnesį buvusius nuolatinių perdavimo pajėgumų ribojimus ir išrašomą sąskaitos sumą iš karto sumažina. Atsakovė taip nesielgė. Naudojimosi taisyklių 121 punktas įtvirtino, kad atsakovė, gavusi sistemos naudotojo sąskaitą už ribotus nuolatinius perdavimo pajėgumus per ataskaitinį laikotarpį, turi ją apmokėti iki 14-tos mėnesio, einančio po ataskaitinio laikotarpio, kalendorinės dienos. Taigi naudojimosi taisyklėse nėra nustatytas sistemos naudotojo atleidimas nuo mokėjimų už apribotus dujų perdavimo pajėgumus ateityje. Naudojimosi taisyklės numato, kad ieškovė, kaip sistemos naudotoja, turi teisę išrašyti atsakovei sąskaitą už jos apribotus pajėgumus, o atsakovė privalo šią apmokėti.
Nesutinka, kad dujų perdavimo pajėgumų rezervavimas nėra savarankiška paslauga. Pajėgumų rezervavimo ir dujų perdavimo, realizuojamo per kiekio paraiškų teikimą, atskirumą patvirtina lingvistinė ir sisteminė naudojimosi taisyklių bei šalių sudarytos sutarties nuostatų analizė. Pats sutarties dalykas tiesiogiai expressis verbis (aiškiais žodžiais) įtvirtina, kad atsakovė įsipareigoja teikti ne vieną, bet kelias paslaugas, susijusias su gamtinių dujų perdavimu. Pajėgumų rezervavimo ir faktinio dujų kiekio perdavimo atskirumą patvirtina ir naudojimosi taisyklėse naudojamų sąvokų apibrėžimai. Sistemos naudotojui rezervavus (užsakius) dujų perdavimo pajėgumus, atsakovei sukuriama prievolė užtikrinti (garantuoti), kad šio sistemos naudotojo, kaip ir bet kurio kito sistemos naudotojo, rezervuotas pajėgumų kiekis per atitinkamą laiko vienetą bus jam pasiekiamas ir sistemos naudotojas galės juo pasinaudoti. Naudojimosi taisyklių 9.50 papunktyje nustatyta, kad pajėgumų rezervavimas sukuria sistemos naudotojui teisę, bet ne pareigą, šiais pajėgumais naudotis. Remiantis sutarties ir naudojimosi taisyklių nuostatų lingvistiniu ir sisteminiu aiškinimu, pagrįsta teigti, kad pajėgumų rezervavimas ir faktinio dujų kiekio perdavimas yra dvi atskiros paslaugos, kurias atsakovė įsipareigoja suteikti pagal sutartį. Nuspręsdamas priešingai, teismas akivaizdžiai netinkamai pritaikė sutarčių aiškinimo taisykles. Esminis dviejų paslaugų (teisių) atskirumas patvirtina, kad atsakovės siūlomas kompensacijos apskaičiavimo metodas, kuriam pritarė teismas, kai kompensacija už vieną netinkamai suteiktą paslaugą (pajėgumų rezervavimą) yra skaičiuojama kitos paslaugos (faktinio dujų kiekio perdavimo) pagrindu, yra nelogiškas, klaidingas ir prieštarauja naudojimosi taisyklių esmei.
Nesutinka su teismo vertinimu, kad kompensacija už apribotus nuolatinius perdavimo pajėgumus gali būti mokama tik esant pateiktai kiekio paraiškai ir tik už ieškovės pareikštą, bet atsakovės nesuteiktą (apribotą) dujų kiekį. Naudojimosi taisyklių 120 punkte tiesiogiai nurodyta, kad: 1) sistemos naudotojas atleidžiamas nuo pareigos apmokėti būtent už rezervuotus (užsakytus) nuolatinius perdavimo pajėgumus; ir 2) už pritaikytus rezervuotų (užsakytų) nuolatinių perdavimo pajėgumų ribojimus. Minimi tik nuolatiniai perdavimo pajėgumai, kurie pagal naudojimosi taisykles yra rezervuojami (užsakomi). Apie tai, kad kompensacijos dydis gali priklausyti nuo sistemos naudotojo pateiktų kiekio paraiškų ir (arba) jų dydžio naudojimosi taisyklių 120 punkte nėra jokios užuominos. Ieškovės siūlomas kompensacijos už apribotus pajėgumus apskaičiavimo metodas (būdas) yra daug artimesnis naudojimosi taisyklių gramatinei išraiškai.
Naudojimosi taisyklės nenustato sistemos naudotojui jokių sąlygų, susijusių su realiu poreikiu naudotis pajėgumais, faktiniu pajėgumų panaudojimu, kiekio paraiškų teikimu ir pan. Jeigu sistemos naudotojui atliekant pajėgumų rezervavimą (užsakymą) jo realus poreikis dėl pajėgumų panaudojimo nėra vertinamas ir į jį nėra atsižvelgiama, sąžininga bei pagrįsta būtų pripažinti, kad, skaičiuojant kompensaciją už apribotus pajėgumus, taip pat neturėtų būti atsižvelgiama į realų poreikį naudotis pajėgumais. Naudojimosi taisyklės nustato tam tikrus atvejus, kai sistemos naudotojo nenaudojami pajėgumai gali būti iš jo paimti, tačiau šiais atvejais sistemos naudotojas yra atleidžiamas nuo mokėjimo pareigos. Tai reiškia, kad atsakovės prievolė sistemos naudotojui garantuoti (laikyti rezervuotais jo naudai) jo apmokamus pajėgumus yra absoliuti, niekaip nepriklauso nuo kiekio paraiškų ir išlieka visa apimtimi net tais atvejais, jei sistemos naudotojas, pasinaudodamas jam suteikta diskrecijos teise, šių pajėgumų nenaudoja teikdamas kiekio paraiškas. Dėl to ieškovė nesutinka su teismo teiginiu, kad naudojimosi taisyklių 50 ir 52 punktai suteikia pagrindą išvadai, jog tik pateiktos ir patvirtintos kiekio paraiškos sudaro pagrindą svarstyti dėl kompensacijos ribojimo atveju.
Ieškovės siūlomas kompensacijos apskaičiavimo metodas turėtų būti laikomas pagrįstu ir teisingu. Kompensacija už apribotus nuolatinius dujų perdavimo pajėgumus turėtų būti nustatoma apskaičiuojant skirtumą tarp atitinkamą dujų dieną ieškovės rezervuoto (užsakyto) nuolatinių dujų perdavimo pajėgumų kiekio ir dėl ribojimų sumažėjusio nuolatinio dujų perdavimo pajėgumų kiekio. Ieškovė apskaičiavo, kad už 2023 dujų metais atsakovės taikytus nuolatinių dujų perdavimo pajėgumų ribojimus ieškovei priklausanti bendra kompensacijos suma lygi 103 553,92 Eur. Įvertinus atsakovės anksčiau sumokėtą 3 527,29 Eur kompensacijos dalį, ieškovei priteistina 100 026,63 Eur.
Skaičiuojant delspinigius nuo atsakovės nesumokėtos 100 026,63 Eur kompensacijos, ieškovei iš atsakovės priteistina 5 761,53 Eur delspinigių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai netaikė contra proferentem taisyklės. Už naudojimosi taisyklių spragas ar neaiškumus yra atsakinga atsakovė. Naudojimosi taisyklių 120 punktas yra suformuluotas nepakankamai aiškiai ir dviprasmiškai. Šią aplinkybę pripažįsta tiek atsakovė, tiek Taryba, tiek ir teismas. Sistemos naudotojai turi teisę teikti pastabas viešajai konsultacijai tik tada, kai yra atliekami naudojimosi taisyklių pakeitimai. Taigi dujų perdavimo sutartys yra sudaromos prisijungimo būdu, visos sąlygos būna jau suderintos ir patvirtintos. Byloje yra pateikti duomenys, kad ieškovė teikė pastabas dėl 2025 m. naudojimosi taisyklių redakcijos ir į šias pastabas buvo nuspręsta neatsižvelgti. Byloje nėra įrodymų apie paskelbtą viešą konsultaciją dėl 2023 m. naudojimosi taisyklių redakcijos. Kita vertus, pastabų teikimo galimybė negali būti laikoma realiomis derybomis.
Nesutinka, kad jos informavimas apie ketinamus taikyti pajėgumų ribojimus pats savaime yra pakankamas, tam, jog ieškovė galėtų objektyviai įvertinti galimus nuostolius veiklai. Tam, kad ieškovė galėtų įsivertinti kiek tiksliai jai bus apribota pajėgumų ribojimų dienomis, ji turi žinoti ne tik tikslią ribojimų datą, bet ir kitų sistemos naudotojų rezervuotus (užsakytus) pajėgumų kiekius ir jų tipą (trukmę). Be to, ne visi ribojimai buvo planiniai. Iš 52 kalendorinių dienų, kai buvo taikomi pajėgumų ribojimai 2023 dujų metais, tik 19 buvo planiniai. Atitinkamai, 33 dienas vyko neplaniniai pajėgumų ribojimai. Tam, kad ieškovė galėtų tinkamai įsivertinti galimą su sistemos naudojimu susijusią riziką, visos sutarties ir naudojimosi taisyklių nuostatos turi būti atsakovės suformuluotos aiškiai ir suprantamai (nedviprasmiškai). Atsakovės informavimas apie pajėgumų ribojimą niekaip nepašalina jos atsakomybės už netinkamai parengtas naudojimosi taisyklių nuostatas.
Nesutinka su teismo argumentu, kad ieškovės siūlomas kompensacijos apskaičiavimas reikštų nepagrįstą praturtėjimą. Laikantis ieškovės siūlomo kompensacijos apskaičiavimo metodo, sistemos naudotojai a priori (iš anksto) negali praturtėti, nes kompensacijos yra prašoma už visiškai apmokėtus nuolatinius perdavimo pajėgumus (jų atitinkamą dalį), kurie nebuvo suteikti dėl taikomų ribojimų.
Atsiliepimas
Atsakovė AB „Amber Grid“ pateikė atsiliepimą, prašydama apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė sutarties bei naudojimosi taisyklių nuostatas. Teismas, spręsdamas ginčą, pagrįstai rėmėsi ne vien lingvistiniu ginčo nuostatų aiškinimu, bet ir vertino jų taikymą realiame, specialiai reguliuojamo energetikos sektoriaus kontekste. Apeliantės siūlomas naudojimosi taisyklių 120 punkto aiškinimas sukurtų nepagrįstą šalių teisių ir pareigų disbalansą, nes perdavimo sistemos operatoriui būtų perkelta finansinė rizika už faktiškai nesuteiktą ir nepareikalautą perdavimo paslaugą.
Nors naudojimosi taisyklių 120 punkte expressis verbis minimi nuolatiniai perdavimo pajėgumai, ši nuostata negali būti aiškinama atskiriamai nuo kitų imperatyvių naudojimosi taisyklių nuostatų, apibrėžiančių, kada laikoma, jog sistemos naudotojas išreiškė realią valią naudotis perdavimo paslauga. Pagal naudojimosi taisyklių 81.1 papunktį, nepateikus kiekio paraiškos, laikoma, kad sistemos naudotojo pareiškiamas dujų kiekis yra lygus nuliui, t. y. perdavimo paslaugos tokiu laikotarpiu apskritai neprašyta. Todėl vien nuolatinių perdavimo pajėgumų rezervavimo faktas savaime negali būti laikomas pakankamu pagrindu taikyti naudojimosi taisyklių 120 punkte įtvirtintą atleidimą nuo pareigos apmokėti, nes tokia teisė siejama su faktiniu ribojimų poveikiu pareikštai valiai naudotis perdavimo paslauga. Taigi rezervuoti pajėgumai suteikia sistemos naudotojui galimybę naudotis perdavimo paslauga iki tam tikros ribos, tačiau šios galimybės realizavimas pagal naudojimosi taisykles nėra automatinis ir siejamas su aktyviu sistemos naudotojo veiksmu – kiekio paraiškos pateikimu. Tai patvirtina ir naudojimosi taisyklių 175.4 papunktis, kuriame aiškiai nustatyta, kad net ir ribojimų metu kiekio paraiškos teikiamos įprasta tvarka. Teismo išvada, kad atleidimas nuo pareigos apmokėti už rezervuotus (nuolatinius) perdavimo pajėgumus gali būti taikomas tik ta apimtimi, kuria sistemos naudotojas pateikė kiekio paraiškas ir buvo objektyviai apribotas jas realizuoti, nėra naujos sutarties sąlygos sukūrimas, kaip teigia apeliantė, bet tiesioginis visos naudojimosi taisyklių sistemos rezultatas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pagrįstai konstatavo, kad nuolatinių dujų perdavimo pajėgumų rezervavimas pagal sutartį ir naudojimosi taisykles nėra atskira ir savarankiška paslauga, bet sudaro nuoseklų vienos dujų perdavimo paslaugos suteikimo proceso etapą, skirtą užtikrinti galimybę perduoti konkretų dujų kiekį. Aplinkybė, kad perdavimo paslaugos teikimas apima skirtingus veiksmus ar etapus (pajėgumų rezervavimą ir faktinį perdavimą), savaime nereiškia, jog tai yra kelios atskiros paslaugos civilinės teisės prasme. Vien perdavimo pajėgumų turėjimas nesuponuoja nei faktinio dujų perdavimo, nei perdavimo paslaugos suteikimo, kadangi ši teisė materializuojasi tik pateikus kiekio paraišką.
Naudojimosi taisyklių 81.1 papunktyje imperatyviai nustatyta, kad nepateikus kiekio paraiškos tam tikrai parai, laikoma, jog sistemos naudotojo pareiškiamas dujų kiekis yra lygus nuliui. Ši nuostata reiškia, kad nepateikus kiekio paraiškos, laikytina, jog sistemos naudotojas atitinkamu laikotarpiu apskritai nesikreipė dėl dujų perdavimo paslaugos suteikimo ir nesinaudojo įsigytais pajėgumais. Naudojimosi taisyklių 175.4 papunktis aiškiai nustato, kad pajėgumų ribojimo atveju kiekio paraiškos (nominacijos) teikiamos įprasta naudojimosi taisyklėse nustatyta tvarka, t. y. pats ribojimų faktas neatleidžia sistemos naudotojo nuo pareigos teikti paraiškas dėl planuojamo perduoti dujų kiekio.
Apeliantės argumentas, kad kompensacijos (mokėjimo pareigos sumažinimo) siejimas su faktiškai pateiktu ir patvirtintu kiekiu panaikintų rezervavimo (užsakymo) instituto prasmę, yra teisiškai klaidinga ir prieštarauja reguliavimo tikslui. Iš naudojimosi taisyklių sisteminio aiškinimo matyti, kad būtent kiekio paraiškų institutas suteikia realų turinį užsakymui, nes kiekių užsakymas užtikrina teisę pareikšti valią naudotis pajėgumais, o kiekio paraiškos yra vienintelė objektyvi forma, kuria ši valia išreiškiama ir kuri leidžia nustatyti, ar ribojimai faktiškai turėjo poveikį konkrečiam sistemos naudotojui.
Apeliantė nepagrįstai kvestionuoja atsakovės taikomą sąskaitų faktūrų išrašymo mėnesio pabaigoje ir jų pateikimo kitą mėnesį praktiką, siekdama šią aplinkybę susieti su tariamu nepagrįstu mokėjimo pareigos atsiradimu. Sąskaitos išrašymas mėnesio pabaigos data ir jos pateikimas kitą mėnesį yra neatsiejami nuo perdavimo paslaugos pobūdžio.
Apeliantės siūlomas kompensacijos apskaičiavimo metodas neatitinka naudojimosi taisyklėse įtvirtintos teisinės konstrukcijos ir sukuria atleidimo nuo pareigos apmokėti taikymo modelį, kurio šios taisyklės nenumato. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą atleidimo nuo pareigos apmokėti taikymo apimtis gali būti nustatoma tik tais atvejais, kai konstatuojama, kad sistemos naudotojas dėl perdavimo sistemos ribojimų negalėjo realizuoti savo pareikštos valios naudotis perdavimo paslauga. Tokią logiką įtvirtina naudojimosi taisyklių 81.1 papunktis. Tais laikotarpiais, kai kiekio paraiška nepateikta, pagal taisykles laikoma, kad nebuvo pareikštas poreikis naudotis perdavimo paslauga, o tai teisiškai eliminuoja galimybę konstatuoti ribojimo poveikį tokiam galimam, bet nepareikštam kiekiui. Net ir esant techniniams perdavimo sistemos ribojimams sistemos naudotojo poreikis gali būti pilnai patenkintas ir tokiais atvejais sistemos naudotojas objektyviai nepatiria jokio suvaržymo. Apeliantės atveju būtent taip ir buvo – jos pareikštų kiekių visiškai pakako ir jie neviršijo galimų patvirtinti apimčių, o tai reiškia, kad rezervuoti pajėgumai buvo pertekliniai. Taigi vien techninis perdavimo sistemos ribojimų egzistavimas savaime nereiškė ribojimo poveikio apeliantės pareikštam kiekiui.
Apeliantės argumentai dėl contra proferentem taisyklės taikymo nepagrįsti. Naudojimosi taisyklių 120 punktas negali būti aiškinamas izoliuotai. Sisteminė šios nuostatos analizė kartu su naudojimosi taisyklių 81.1 ir 175.4 papunkčiais aiškiai atskleidžia, kad atleidimo nuo pareigos apmokėti taikymas siejamas su objektyviai nustatomu ribojimo poveikiu sistemos naudotojo pareikštam naudotis kiekiui, o ne su abstrakčia ar hipotetine galimybe naudotis visa rezervuotų pajėgumų apimtimi. Tai reiškia, kad šiuo atveju sutarties ir naudojimosi taisyklių turinys buvo išaiškintas, todėl nėra pagrindo taikyti contra proferentem taisyklės. Naudojimosi taisyklės yra viešai derinamos, reguliuojamos ir tvirtinamos Tarybos, taikomos vienodai visiems sistemos naudotojams ir nėra individualios sutarties sąlygos, parengtos konkrečiam kontrahentui. Be to, apeliantė yra profesionali rinkos dalyvė, veikianti griežtai reguliuojamoje energetikos rinkoje, todėl jai taikomas padidintas atidumo ir rūpestingumo standartas, o jos priimami sprendimai, įskaitant pajėgumų rezervavimą, preziumuojami kaip sąmoningai pasverti rizikos prasme ir racionalūs. Tokiomis aplinkybėmis pats savaime prisijungimo faktas nesudaro pagrindo nei automatiškai laikyti apeliantę silpnesniąja sutarties šalimi, nei taikyti contra proferentem taisyklę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Byloje nustatyta, kad ieškovė „Latvenergo, AS“ (tinklo naudotoja) ir atsakovė AB „Amber Grid“ 2022 m. rugsėjo 26 d. sudarė gamtinių dujų perdavimo paslaugų sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo teikti gamtinių dujų perdavimo paslaugas ieškovei, laikantis sutarties sąlygų, o atsakovė – tinkamai atsiskaityti už sutarties pagrindu teikiamas paslaugas.
Byloje nekilo ginčo, kad 2023 dujų metais (nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. spalio 1 d.) buvo laikotarpių (iš viso 52 kalendorinės dienos), kai atsakovė dėl techninės priežiūros darbų ribojo dujų perdavimo pajėgumus Lietuvos ir Latvijos jungties taške Kiemėnai, Latvijos kryptimi. Dėl vykdytų techninės priežiūros darbų visiems Kiemėnų jungties taško naudotojams buvo apriboti (sumažinti) jų rezervuoti dujų perdavimo pajėgumai.
Ieškovė 2023 m. lapkričio 9 d. kreipėsi elektroniniu laišku į atsakovę ir nurodė, kad dėl vykdytų techninės priežiūros darbų jai faktiškai buvo suteiktas mažesnis dujų perdavimo pajėgumų kiekis, nei buvo rezervuota ir apmokėta, todėl pareikalavo kompensacijos už susidariusį skirtumą.
Atsakovė apskaičiavo ieškovei 3 527,29 Eur dydžio kompensaciją, kurią išmokėjo 2024 m. balandžio 16 d., išrašydama ieškovei kreditinę sąskaitą faktūrą.
Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl to, ar atsakovė, vadovaujantis sutarties bei naudojimosi taisyklių nuostatomis, turi sumokėti ieškovei pastarosios reikalaujamą 100 026,63 Eur kompensaciją dėl gamtinių dujų perdavimo pajėgumų ribojimo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčas iš esmės kilo dėl šalių skirtingo naudojimosi taisyklių 120 punkto, reglamentuojančio sistemos naudotojo (ieškovės) atleidimą nuo pareigos mokėti už nuolatinius perdavimo pajėgumus jų ribojimų atvejais, aiškinimo ir taikymo.
Apeliantė (ieškovė) įrodinėja, kad gamtinių dujų perdavimo pajėgumų rezervavimas ir faktinis dujų perdavimas (transportavimas) yra dvi savarankiškos teisės, kurios apmokestinamos atskirai. Teigia, kad naudojimosi taisyklių 120 punkte minimi tik nuolatiniai perdavimo pajėgumai, kurie pagal naudojimosi taisykles yra rezervuojami (užsakomi). Apie tai, kad kompensacijos dydis gali priklausyti nuo sistemos naudotojo pateiktų kiekio paraiškų naudojimosi taisyklių 120 punkte nėra nurodoma. Dėl to, ieškovės manymu, kompensacijos dydis turi būti siejamas tik su rezervuotais perdavimo pajėgumais, nevertinant faktinio dujų perdavimo sistemos naudotojui. Atitinkamai, ieškovė kompensacijos dydį apskaičiavo už visą apribotą nuolatinių perdavimo pajėgumų kiekį.
Savo ruožtu atsakovė įrodinėja, kad dujų perdavimo paslauga yra viena nedaloma paslauga, kurios teikimas vyksta dviem etapais: rezervuojant (užsakant) dujų perdavimo pajėgumus ir pateikiant kiekio paraiškas (nominavimą), todėl vien pajėgumų rezervavimas nėra pakankamas pagrindas, vėliau PSO taikius pajėgumų ribojimus dėl vykdomų techninės priežiūros darbų, reikalauti kompensacijos.
Šalių sudarytos gamtinių dujų perdavimo paslaugų sutarties 2.3 papunktis nustatė, kad tinklo naudotojas (nagrinėjamu atveju – ieškovė) įsipareigoja laikytis naudojimosi taisyklėse ir balansavimo taisyklėse nustatytų reikalavimų bei sumokėti už perdavimo ir balansavimo paslaugas. Naudojimosi taisyklės ir balansavimo taisyklės yra neatsiejama sutarties dalis (sutarties 3.2 papunktis). Sutarties 9.1 papunktyje nustatyta, kad dujų perdavimas gali būti apribotas arba nutrauktas teisės aktuose, naudojimosi taisyklėse ir balansavimo taisyklėse nustatytais atvejais ir tvarka.
Remiantis naudojimosi taisyklių 120 punktu, pajėgumų ribojimo atvejais, nurodytais taisyklių XVIII skyriuje, PSO (atsakovė) neprisiima atsakomybės ir atleidžiama nuo įpareigojimo (pagal 2023 m. naudojimosi taisyklių 119 punktą) sistemos naudotojams apmokėti dėl nuolatinių pajėgumų ribojimo galimai patirtus nuostolius. Šiame punkte taip pat numatyta, kad sistemos naudotojas (ieškovė) atleidžiamas nuo pareigos apmokėti už nuolatinius perdavimo pajėgumus tik tuo atveju, jei nuolatinių perdavimo pajėgumų ribojimas užtrunka ilgiau nei 14 dienų per dujų metus ir tik už pritaikytus ribojimus viršijant 14 dienų per dujų metus terminą.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu ir šios bylos šalimis, kad naudojimosi taisyklių 120 punktas nėra pakankamai apibrėžtas, jame nedetalizuojama, ar perdavimo pajėgumų ribojimas apima tik dujų perdavimo pajėgumų rezervavimą, kaip teigia apeliantė, ar pajėgumų faktinį perdavimą, kaip įrodinėja atsakovė. Dėl to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, susiklosčiusi situacija reikalauja sisteminio sutarties bei naudojimosi taisyklių aiškinimo.
CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.
Sutarčių aiškinimo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra gausi, nuosekli ir išplėtota. Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyviojo sutarties aiškinimo metodo prioritetas: kilus šalių ginčui dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Sutartis turi būti aiškinama, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019, 27 punktas; 2025 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-381/2025, 51 punktas). Taigi teismas, spręsdamas su sutarčių vykdymu ar konkrečios sąlygos taikymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims.
Minėta, kad šalių sudarytos sutarties dalykas – gamtinių dujų perdavimo paslaugos (sutarties 2.1 papunktis). Pagal naudojimosi taisyklių 50 punktą sistemos naudotojai pajėgumų užsakymus turi teikti laikydamiesi šiame punkte įtvirtintų būdų ir principų. Pagal naudojimosi taisyklių 52 punktą užsakymai ketvirčio, mėnesio ar paros pajėgumams laikomi užsakytais (įsigytais), kai sistemos naudotojas (ieškovė) pateikia pajėgumų užsakymą, o PSO (atsakovė) jį gauna ir patvirtina nustatytais terminais.
Remiantis naudojimosi taisyklių 78–89 punktais, dujų perdavimo paslaugos užsakomos, laikantis dujų perdavimo sistemos kiekio paraiškų (nominacijų) teikimo ir patvirtinimo tvarkos. Pažymėtina, kad dujų kiekio paraiška (kiekio paraiška), remiantis naudojimosi taisyklių 9.8 papunkčiu – tai sistemos naudotojo išankstinis pranešimas perdavimo sistemos operatoriui apie faktinį dujų srautą, kurį sistemos naudotojas nori įleisti į sistemą arba išleisti iš jos.
Naudojimo taisyklių 78 punktas nustato, kad sistemos naudotojai, pageidaujantys, jog sutartu laikotarpiu būtų vykdomas dujų perdavimas, privalo iš anksto ir nurodytais terminais pranešti PSO apie dujų srautą, kurį nori įleisti į sistemą arba išleisti iš jos. Kiekio paraiškos parai P gali būti pateikiamos bet kuriuo metu, tačiau priimamos tik tos kiekio paraiškos, kurios pateikiamos iki kiekio paraiškų pateikimui skirto galutinio termino – ne vėliau nei iki P – 1 paros 15.00 val. (naudojimosi taisyklių 86 punktas). Nepateikus kiekio paraiškų tam tikrai parai, laikoma, kad sistemos naudotojo pareiškiamas kiekis yra lygus nuliui (naudojimosi taisyklių 81.1 papunktis). Ši nuostata reiškia, kad nepateikus kiekio paraiškos laikytina, jog sistemos naudotojas atitinkamu laikotarpiu nesikreipė dėl dujų perdavimo paslaugos suteikimo ir nesinaudojo įsigytais pajėgumais.
Taigi sisteminė paminėtų naudojimosi taisyklių analizė patvirtina, kad vien tik pajėgumų įsigijimas (rezervavimas) nereiškia dujų transportavimo perdavimo sistema. Būtina, kad sistemos naudotojas (ieškovė) pateiktų kiekio paraiškas (nominacijas), o atsakovė jas patvirtintų naudojimosi taisyklių nustatyta tvarka. Vadinasi, tik pateikus kiekio paraišką (nominaciją) ir ją PSO patvirtinus, atsakovei kyla pareiga vykdyti faktišką kiekio paraiškoje (nominacijoje) numatytos apimties dujų perdavimą – teikti dujų perdavimo paslaugą. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad dujų perdavimo pajėgumų rezervavimas pagal sutartį ir naudojimosi taisykles, skirtingai nei įrodinėja apeliantė, nėra savarankiška nuo faktinio dujų perdavimo proceso atsieta paslauga. Priešingai, tiek rezervavimas, tiek faktinis dujų perdavimas yra ieškovės sutartimi įsigytos gamtinių dujų perdavimo paslaugos sudėtinės, tarpusavyje susijusios dalys.
Taigi tam, kad būtų suteikta faktinė dujų perdavimo paslauga, būtina ne tik rezervuoti pajėgumus, bet, kaip minėta, laiku pateikti atsakovei kiekio paraišką. Tai patvirtina ir naudojimosi taisyklių 120 punktas, kuris, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atleidimą nuo mokėjimo sieja su negalėjimu naudotis pajėgumais ilgiau kaip 14 dienų. Pažymėtina, kad nors naudojimosi taisyklių 120 punkte, kaip teigia apeliantė, minimi nuolatiniai perdavimo pajėgumai, ši nuostata negali būti aiškinama atskirai nuo kitų, prieš tai aptartų naudojimosi taisyklių nuostatų, apibrėžiančių, kada laikoma, jog sistemos naudotojas išreiškė valią naudotis dujų perdavimo paslauga. Vien nuolatinių perdavimo pajėgumų rezervavimo faktas savaime negali būti laikomas pakankamu pagrindu taikyti naudojimosi taisyklių 120 punkte įtvirtintą atleidimą nuo pareigos apmokėti (reikalauti kompensacijos) už perdavimo pajėgumus jų ribojimo atveju. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės siūlomas naudojimosi taisyklių 120 punkto aiškinimas, kad kompensacijos dydis turi būti siejamas tik su rezervuotais perdavimo pajėgumais, nevertinant faktinio dujų perdavimo, sukurtų nepagrįstą šalių teisių ir pareigų disbalansą, nes perdavimo sistemos operatoriui (atsakovei) būtų perkelta finansinė rizika už faktiškai nesuteiktą ir sistemos naudotojo (ieškovės) nepareikalautą dujų perdavimo paslaugą.
Apeliantės teigimu, sistemos naudotojas turi teisę nuspręsti, ar ir kokiu mastu naudotis rezervuotais pajėgumais. Teisėjų kolegija sutinka, kad sistemos naudotojui, remiantis prieš tai aptartomis naudojimosi taisyklių nuostatomis, suteikiama diskrecija apsispręsti dėl faktinės dujų naudojimosi apimties. Kita vertus, tokia diskrecijos teisė nesukuria savarankiškos teisės į mokėjimo pareigos sumažinimą ar kompensaciją, kai tokia valia naudotis perdavimo paslauga nėra aktyviai pareikšta. Sutiktina su atsakove, kad priešingas aiškinimas reikštų, jog sistemos naudotojas galėtų pasinaudoti jam suteikta diskrecija nesinaudoti paslauga, tačiau tuo pačiu išsaugoti teisę reikalauti finansinės naudos tais atvejais, kai dėl techninės priežiūros darbų laikinai ribojami dujų perdavimo pajėgumai. Tai nėra suderinama nei su sutartinių santykių pusiausvyra, nei su teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnis). Taigi sistemos naudotojo sprendimas nesinaudoti pajėgumais ar naudotis jais mažesne apimtimi (tiek tais atvejais, kai pajėgumais naudojamasi įprastai, tiek tada, kai pajėgumai yra ribojami dėl techninės priežiūros darbų) laikytinas jo paties komerciniu pasirinkimu, kurio pasekmės negali būti perkeliamos atsakovei.
Minėta, kad rezervuoti perdavimo sistemos pajėgumai gali būti panaudoti visa apimtimi, panaudoti tik iš dalies ar visai nepanaudoti. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė ne visada naudojosi rezervuotais pajėgumais. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (duomenys apie ieškovės užsakytus pajėgumus, pateiktas kiekio paraiškas ir gautus kiekius) patvirtina, kad ieškovė kiekio paraiškas (nominacijas) teikė mažesniems nei rezervuoti pajėgumai kiekiams tiek pajėgumų ribojimo metu, tiek ir nesant tokių ribojimų. Taigi dujų neperdavimą lėmė ne taikyti perdavimo pajėgumų ribojimai, o ieškovės sprendimai ir (ar) veiksmai.
Be to, byloje nustatyta, kad atsakovė apie visus remonto darbus skelbdavo savo internetiniame tinklapyje ir UMM pranešimų platformoje, kaip tai nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1227/2011 „Dėl didmeninės energijos rinkos vientisumo ir skaidrumo“ 4 straipsniu. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad informacija apie 2022 m. ir 2023 m. planinius remonto darbus, paveikiančius Kiemėnų taško pajėgumus, buvo viešai prieinama atsakovės internetiniame tinklapyje bei UMM platformoje. Atsakovė, kartu su Latvijos, Estijos ir Suomijos perdavimų sistemų operatoriais, iš anksto 2021 m. gruodžio 30 d. paskelbė apie 2022 m. planuojamus ribojimus (aktualūs spalio–gruodžio mėnesiai), o 2022 m. birželio 30 d. paskelbė apie 2023 m. planuojamus ribojimus Kiemėnų taške. Ieškovė neneigė to, kad apie paskelbtus planinius dujų perdavimo sistemos ribojimus 2022–2023 m. ji žinojo iš anksto. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pati ieškovė, iš anksto žinodama apie būsimus ribojimus, nesiėmė veiksmų verslo žalai, jei tokia būtų, sumažinti ar jos išvengti.
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad dujų perdavimo sutartys yra sudaromos prisijungimo būdu, o naudojimosi taisyklių 120 punktas suformuluotas nepakankamai aiškiai ir dviprasmiškai, nepagrįstai netaikė contra proferentem taisyklės.
CK 6.193straipsnio 4 dalyje įtvirtinta vadinamoji contra proferentem taisyklė, pagal kurią sutarties sąlygos aiškintinos jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Ši taisyklė grindžiama logika, kad šalis, kuri siūlo tam tikrą sutarties sąlygą, turi pareigą ją suformuluoti maksimaliai aiškiai, kad ateityje ji būtų aiškinama vienodai. Esant situacijai, kai tam tikra sąlyga buvo parengta išimtinai vienos sutarties šalių (pavyzdžiui, sutartis sudaryta prisijungimo būdu pagal standartines sąlygas) ir ji yra dviprasmiška, contra proferentem taisyklė perkelia visą neigiamų padarinių riziką sąlygą pasiūliusios ir parengusios šalies nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-916/2020, 79 punktas; 2022 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2022, 32 punktas).
Vis dėlto contra proferentem taisyklė turi būti taikoma atsižvelgiant į sutarčių aiškinimo taisyklių visumą ir negali būti taikoma prioritetiškai prieš kitus aiškinimo metodus, kaip visais atvejais lemianti sutarties aiškinimą pagal prisijungusios šalies poziciją; toks contra proferentem taisyklės taikymas keltų riziką, kad bus iškreipta sutartinių santykių esmė ir sukurta jos neatitinkanti šalių interesų disproporcija. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatą, yra nurodęs, kad contra proferentem taisyklė, pagal kurią neaiškios ir dviprasmiškos sutarties sąlygos aiškinamos jas pasiūliusios šalies nenaudai, yra subsidiari sutarčių aiškinimo taisyklė. Ji taikoma, kai nepasiseka išaiškinti sutarties, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatytomis CK 6.193 straipsnio 1–3 dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-16-403/2022, 75 punktas; 2026 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-469/2026, 30 punktas).
Pažymėtina, kad nors naudojimosi taisyklių 120 punktas nėra suformuluotas pakankamai aiškiai, minėta, jog ši sąlyga negali būti aiškinama izoliuotai. Prieš tai aptarta sisteminė sutarties bei naudojimosi sąlygų analizė atskleidžia, kad naudojimosi taisyklių 120 punkte įtvirtintas sistemos naudotojo atleidimas nuo pareigos apmokėti už dujų perdavimo pajėgumus sietinas ne su apribota abstrakčia galimybe naudotis rezervuotais pajėgumais, o su apribotais faktiniais pajėgumais, t. y. esant sistemos naudotojo pateiktai kiekio paraiškai. Atsižvelgiant į tai, kad sutarties turinys, įskaitant naudojimosi taisyklių 120 punktą, remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnio 1–3 dalys), buvo išaiškintas ir atskleistas, pirmosios instancijos teismo sprendimas netaikyti contra proferentem taisyklės yra pagrįstas.
Apeliantė skunde taip pat atkreipia dėmesį į atsakovės taikomą sąskaitų faktūrų išrašymo mėnesio pabaigoje ir jų pateikimo kitą mėnesį (iki 7 dienos) praktiką, šią aplinkybę siedama su kompensacijos mokėjimo pareigos atsiradimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad sąskaitų už suteiktas paslaugas išrašymo ir jų pateikimo tvarka nelemia kitokio sutarties bei naudojimosi taisyklių, įskaitant ir jų 120 punkto, nustatančio sistemos naudojo atleidimą nuo pareigos mokėti už perdavimo pajėgumų ribojimą, aiškinimo. Sutiktina su atsakove, kad tik pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui galima tiksliai nustatyti faktiškai suteiktų paslaugų apimtį, įvertinti pateiktas paraiškas ir apskaičiuoti mokėtiną sumą. Taigi sąskaitos išrašymas mėnesio pabaigoje ir jos pateikimas kitą mėnesį yra susijęs tik su faktiškai suteiktų paslaugų apimtimi ir, kaip minėta, nelemia kitokio naudojimosi taisyklių 120 punkto aiškinimo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartus argumentus, konstatuoja, kad apeliantės aiškinimas, jog ji turi teisę į kompensaciją dėl atsakovės taikytų apribojimų rezervuotiems dujų perdavimo pajėgumams yra nepagrįstas. Minėta, kad gamtinių dujų perdavimo pajėgumų rezervavimas ir faktinis dujų perdavimas yra gamtinių dujų perdavimo paslaugos sudėtinės dalys, todėl atleidimo nuo pareigos apmokėti už dujų perdavimo pajėgumus apimtis, remiantis sisteminiu sutarties bei naudojimosi taisyklių aiškinimu, gali būti nustatoma tik pagal faktiškai pateiktas kiekio paraiškas (faktinį dujų perdavimą), o ne pagal abstrakčią teisę ir galimybę ateityje naudotis rezervuotais pajėgumais. Be to, pažymėtina ir tai, kad apeliantė reikalavimą dėl kompensacijos sumokėjimo grindė tik pajėgumų ribojimo faktu, tačiau neįrodinėjo koks konkretus jos užsakytų dujų kiekis buvo apribotas (CPK 178 straipsnis).
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias CK normas bei kasacinio teismo praktiką ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog apeliantė neįrodė turinti teisę reikalauti kompensacijos iš atsakovės. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantės „Latvenergo, AS“ apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Atsakovė AB „Amber Grid“, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos jų faktą ir dydį pagrindžiančių dokumentų neteikė, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.