Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-18841-820/2026, sprendžiant ieškovės L. P. ieškinio (patikslinto ieškinio) atsakovui A. B. dėl skolos ir nuostolių priteisimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, trečiasis asmuo R. G., priėmimo klausimą.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme ieškovė L. P. pateikė ieškinį (patikslintą ieškinį) atsakovui A. B. dėl skolos ir nuostolių priteisimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, trečiasis asmuo R. G.. Ieškiniu ieškovė prašė: priteisti iš atsakovo 4 000 Eur skolą; priteisti iš atsakovo 2 238 Eur nuostolių atlyginimą; priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas; Taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitą turtą ar turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, o jo nesant arba esant nepakankamai – areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose, iš esmės neviršijant prašomos priteisti 6 238 Eur sumos.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. balandžio 17 d. nutartimi nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Ieškovė pateikė patikslintą ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 4 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės L. P. ieškinį (patikslintą ieškinį) atsakovui A. B. dėl skolos ir nuostolių priteisimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Išaiškino ieškovei, kad su šiuo ieškiniu ji turi teisę kreiptis į Vilniaus regiono apylinkės teismą.

Teismas nustatė, kad pateiktame ieškinyje ginčas kyla dėl atsakovo negrąžintos paskolos ieškovei. Kaip atsakovo gyvenamąją vietą ieškovė nurodo (duomenys neskelbtini). Ieškovei patikslinus ieškinį, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO gyventojų registro duomenimis nustatyta, jog atsakovo A. B. paskutinė deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Ieškinys turi būti pareiškiamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą (CPK 29 straipsnis). Ieškinyje nėra duomenų, kad ginčo šalys būtų susitarę dėl teismingumo pakeitimo (CPK 30 straipsnis), todėl konstatavo, kad ieškinys paduotas nesilaikant CPK nustatytų teismingumo taisyklių.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė L. P. prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį; įpareigoti Vilniaus miesto apylinkės teismą priimti ieškinį nagrinėti; išspręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas neįvertino alternatyvaus teismingumo taisyklių ir nepagrįstai taikė tik bendrąją teismingumo taisyklę.

Pagal CPK nuostatas ieškovas turi teisę pasirinkti teismą tais atvejais, kai: ginčas kyla iš piniginės prievolės; prievolės vykdymo vieta sutampa su kreditoriaus buvimo vieta. Šiuo atveju: reikalavimas grindžiamas vekseliu; vekselis sukuria besąlyginę piniginę prievolę; ieškovė gyvena Vilniaus mieste. Todėl ieškovė turėjo teisę pasirinkti Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teismas visiškai nevertino prievolės vykdymo vietos, neanalizavo vekselio teisinės prigimties, nepasisakė dėl alternatyvaus teismingumo taikymo galimybės.

Skundžiama nutartis nepagrįstai apriboja ieškovės teisę pasirinkti teismą, sukuria perteklinę procesinę naštą; neatitinka proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principų. Teismas pasirinko perteklinį formalizmą, nors byla galėjo būti nagrinėjama šiame teisme.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu - kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

Ieškovė atskirajame skunde iš esmės laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik bendrąja teritorinio teismingumo taisykle ir neatsižvelgė į alternatyvaus teismingumo galimybę. Ieškovės teigimu, jos pareikštas reikalavimas kyla iš piniginės prievolės, reikalavimas grindžiamas vekseliu, o prievolės įvykdymo vieta sutampa su kreditorės (ieškovės) gyvenamąja vieta Vilniaus mieste, todėl ieškovė turėjo teisę pareikšti ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teisme. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirojo skundo argumentais nesutinka.

CPK 29 straipsnyje įtvirtinta bendroji teritorinio teismingumo taisyklė, pagal kurią ieškinys fiziniam asmeniui pareiškiamas pagal jo gyvenamąją vietą. Taigi įstatymų leidėjas kaip bendrąjį civilinės bylos teritorinio teismingumo kriterijų yra nustatęs ne ieškovo, bet atsakovo gyvenamąją vietą. Nukrypti nuo šios bendrosios taisyklės galima tik esant CPK ar kituose įstatymuose nustatytam teisiniam pagrindui.

CPK 30 straipsnyje nustatyti alternatyvaus teritorinio teismingumo atvejai, kai įstatymų leidėjas ieškovui suteikia teisę pasirinkti vieną iš kelių teismų, kuriems byla yra teisminga. CPK 30 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad ieškinys dėl sutarčių, kuriose nurodyta įvykdymo vieta, gali būti pareiškiamas taip pat pagal sutarties įvykdymo vietą. CPK 30 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad teisė pasirinkti vieną iš kelių teismų, kuriems byla teisminga, priklauso ieškovui.

Taigi ieškovo teisė pasirinkti teismą nėra absoliuti. Tokia teisė atsiranda tik tuomet, kai egzistuoja bent vienas įstatyme nustatytas alternatyvaus teismingumo pagrindas. Vien aplinkybė, kad ginčas kilo dėl piniginės prievolės, savaime nepatenka į CPK 30 straipsnyje nustatytų alternatyvaus teritorinio teismingumo atvejų sąrašą. CPK 30 straipsnio 9 dalies taikymui nepakanka konstatuoti, kad sutartinis teisinis santykis apima piniginę prievolę – būtina nustatyti papildomą šioje proceso teisės normoje tiesiogiai įtvirtintą sąlygą, t. y. kad sutartyje būtų nurodyta jos įvykdymo vieta.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad CPK 30 straipsnio 9 dalis taikoma tais atvejais, kai šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, sutartyje nustato jos įvykdymo vietą. Materialinio teisinio pobūdžio šalių susitarimas dėl sutarties įvykdymo vietos tokiu atveju sukelia ir procesinius padarinius – suteikia ieškovui alternatyvaus teritorinio teismingumo galimybę. Sprendžiant dėl šios normos taikymo reikšminga ne vien tai, kur faktiškai gali būti vykdoma viena ar kita iš sutarties kylanti prievolė, bet tai, ar šalys susitarė dėl sutarties pagrindinių prievolių įvykdymo vietos (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1109/2009; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-326-178/2016; 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1052-790/2020).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad prievolės esmė objektyviai lemtų jos vykdymą būtent Vilniaus mieste ar kad šalys būtų nustačiusios Vilniaus miestą kaip prievolės įvykdymo (mokėjimo) vietą. Vekselyje nurodyta, kad pagal šį vekselį jo davėjas iki 2021 m. kovo 1 d, įsipareigoja sumokėti ieškovei 4000 Eur, o greta ieškovės duomenų nurodyti jos asmens duomenys ir gyvenamosios vietos adresas: „gyv. adresu: (duomenys neskelbtini). Taip pat vekselyje nurodyti mokėtojo duomenys ir jo adresas: „Adresas: (duomenys neskelbtini). Tačiau vien ieškovės gyvenamosios vietos adreso įrašymas šalia jos, kaip asmens, kuriam turi būti sumokėta vekselyje nurodyta suma, duomenų nesudaro pagrindo šį adresą vertinti kaip šalių nustatytą prievolės įvykdymo (mokėjimo) vietą. Šiuo aspektu nagrinėjama situacija skiriasi nuo atvejų, kai pati prievolės esmė objektyviai lemia konkrečią jos įvykdymo vietą, pavyzdžiui, kai sutarties dalykas yra konkrečioje vietoje esančio nekilnojamojo turto remonto darbai, kurių neįmanoma atlikti kitoje vietoje (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1052-790/2020).

Be to, teismų praktikoje, sprendžiant iš esmės analogišką teritorinio teismingumo klausimą dėl reikalavimo, grindžiamo paprastuoju vekseliu, yra konstatuota, kad vekselyje kartu su kreditoriaus rekvizitais nurodytas jo adresas savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog šalys šį adresą nustatė kaip prievolės įvykdymo vietą (pvz., Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-420-227/2015). Nagrinėjamu atveju ieškovės gyvenamosios vietos adresas vekselyje taip pat nurodytas kartu su ją identifikuojančiais duomenimis, o atskiro įrašo, iš kurio būtų galima spręsti, kad šis adresas nustatytas kaip vekselio apmokėjimo vieta, nėra.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, kad alternatyvus teismingumas nagrinėjamu atveju kyla iš piniginės prievolės pobūdžio. CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad, jeigu prievolės įvykdymo vieta nenustatyta, piniginė prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu. Tačiau ši materialiosios teisės norma reglamentuoja prievolės įvykdymo vietos nustatymą, o ne civilinės bylos teritorinį teismingumą.

CPK 30 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta alternatyvaus teismingumo taisyklė siejama su konkrečia sąlyga – sutarties įvykdymo vieta turi būti nurodyta sutartyje. Todėl CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta taisyklė, taikoma būtent tada, kai prievolės įvykdymo vieta nėra nustatyta, savaime nesudaro pagrindo taikyti CPK 30 straipsnio 9 dalį. Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punktas nėra taikytinas sprendžiant ginčą dėl teismingumo, kadangi ši materialiosios teisės norma teritorinio teismingumo nenustato, teismingumo klausimus reglamentuoja CPK nuostatos (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1109/2009; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-114-803/2023). Priešingas aiškinimas reikštų, kad iš esmės kiekvienas kreditorius, reiškiantis reikalavimą dėl piniginės prievolės, galėtų pasirinkti savo gyvenamosios vietos teismą, nors tokio alternatyvaus teismingumo pagrindo CPK nenustato.

Atskirojo skundo argumentas dėl vekselio teisinės prigimties taip pat nesudaro pagrindo kitokiai išvadai. Aplinkybė, kad vekseliu įtvirtinamas besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą, apibūdina iš vekselio kylančios prievolės pobūdį, tačiau savaime nenustato teritorinio teismingumo. Vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinė prigimtis nepanaikina CPK nustatytų teritorinio teismingumo taisyklių ir nesuteikia vekselio turėtojui bendros teisės ieškinį vekselio davėjui reikšti pagal vekselio turėtojo gyvenamąją vietą.

Nagrinėjamu atveju atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad ieškovė gyvena Vilniaus mieste, patvirtina jos gyvenamosios vietos faktą, tačiau neįrodo, kad Vilniaus miestas buvo šalių nustatyta vekselio apmokėjimo ar kitos prievolės įvykdymo vieta. Kadangi vekselyje šalia ieškovės duomenų esantis Vilniaus miesto adresas pagal jo turinį identifikuoja ieškovę, o ne nustato mokėjimo vietą, vien šiuo įrašu CPK 30 straipsnio 9 dalyje nustatyta alternatyvaus teismingumo sąlyga nėra įgyvendinta.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta ieškovės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, nepagrįstai apribojo jos teisę pasirinkti teismą, sukūrė perteklinę procesinę naštą ir nesilaikė proceso ekonomiškumo bei operatyvumo principų.

Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Viena iš tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinių sąlygų yra bylos teismingumas tam teismui, į kurį kreipiamasi. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktą teisėjas atsisako priimti ieškinį, jeigu jis neteismingas tam teismui. Taigi teritorinio teismingumo taisyklių laikymasis negali būti vertinamas kaip perteklinis formalizmas vien todėl, kad ieškovei būtų patogiau ar operatyviau bylą nagrinėti jos pasirinktame teisme. Proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai nepakeičia įstatyme nustatytų teritorinio teismingumo taisyklių ir nesukuria savarankiško pagrindo teismui priimti bylą, kuri jam pagal CPK nustatytas taisykles nėra teisminga.

Ieškovės teisė į teisminę gynybą skundžiama nutartimi taip pat nėra paneigiama. Atsisakymas priimti ieškinį dėl jo teritorinio neteismingumo neužkerta ieškovei kelio savo reikalavimą pareikšti kompetentingame teisme, laikantis CPK nustatytų teritorinio teismingumo taisyklių.

Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo, kurio gyvenamoji vieta yra Vilniaus rajone, ir byloje nenustačius CPK 30 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto alternatyvaus teritorinio teismingumo pagrindo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju taikytina CPK 29 straipsnyje nustatyta bendroji teritorinio teismingumo taisyklė – ieškinys turi būti reiškiamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Todėl vertintina kaip pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismui neteismingas.

Dėl procesinės bylos baigties

Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti atskirojo skundo motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Dėl nurodyto skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.