- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-29
- Bylos Nr.
- e2S-849-1059/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-09-3-01603-2025-3
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Ignas Totilas
- Atsakovas
- A. L.
- Ieškovas
- Druskininkų butų ūkis
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Ignas Totilas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutarties, kuria atsakovės apeliacinis skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 22 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Druskininkų butų ūkis“ patikslintą ieškinį atsakovėms I. V. ir A. L. dėl skolos už suteiktas paslaugas ir kaupiamųjų lėšų priteisimo. Kaip matyti iš byloje esančio pirmosios instancijos teismo 2026 m. gegužės 25 d. lydraščio, teismo sprendimas A. L. buvo išsiųstas per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą. Išverstas teismo sprendimas atsakovei I. V. išsiųstas elektroniniu paštu. 2026 m. birželio 22 d. pirmosios instancijos teisme buvo gautas atsakovės A. L. apeliacinis skundas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. birželio 25 d. nutartimi atsakovei A. L. nustatė 7 dienų terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti teismui apeliacinio skundo įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą vertimą į rusų kalbą (CPK 113 straipsnio 3 dalis). Nutartimi atsakovei buvo išaiškinta, kad per nustatytą terminą nepašalinus trūkumų, apeliacinis skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui. Atsakovei 2026 m. birželio 25 d. nutarties kopija išsiųsta 2026 m. birželio 25 d. ir 2026 m. liepos 20 d. per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi atsakovės A. L. apeliacinį skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Teismas nurodė, kad atsakovei A. L. 2026 m. birželio 25 d. nutarties kopija išsiųsta 2026 m. birželio 25 d. ir 2026 m. liepos 20 d. per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, todėl laikoma įteikta 2026 m. birželio 26 d., 2026 m. liepos 21 d. (CPK 175¹ straipsnio 10 dalis). Terminas trūkumams pašalinti suėjo 2026 m. liepos 28 d. Per nustatytą terminą atsakovė trūkumų nešalino. Byloje nėra gauta prašymų pratęsti terminą nutartyje nurodytiems trūkumams pašalinti. Tokios aplinkybės sudaro CPK 115 straipsnyje įtvirtintą pagrindą grąžinti atsakovei apeliacinį skundą, nepašalinus teismo nurodytų trūkumų.
Atskirojo skundo teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė A. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutartį.
Nurodo, kad, remiantis CPK 306, 311 bei 315 straipsnių nuostatomis nėra pagrindo pripažinti, jog procesinio dokumento vertimo į užsienio kalbą nepateikimas yra trūkumas ir pagrindas apeliacinį skundą grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, pažeidęs CPK 117, 121, 122 straipsnių reikalavimus, nustatyta tvarka neįteikė atsakovėms nė vieno iš priimtų procesinių dokumentų, o be to atsakovės neprašė procesinių dokumentų įteikimo elektroniniu būdu.
Šiuo atveju teismas ignoravo CPK 801 bei 803 straipsnių nuostatas ir atsakovei I. V. procesinių dokumentų neįteikė nustatyta tvarka. Be to, iš ieškinio ir teismo sprendimo turinio matyti, kad ieškovės atstovas nenurodė atsakovės A. L. asmens kodo, atsakovės I. V. pilietybės ar gyvenamosios vietos, taip pat nepateikė procesinių dokumentų su tinkamais vertimais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovė A. L. nepašalino teismo 2026 m. birželio 25 d. nutartyje nustatytų apeliacinio skundo trūkumų, dėl ko apeliacinis skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį bei atsakovės atskirąjį skundą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius duomenis bei taikė procesinės teisės normas.
Atskiruoju skundu apeliantė nurodo, jog CPK normos, reglamentuojančios apeliacinio skundo nepriėmimą ir grąžinimą jį padavusiam asmeniui (CPK 315 straipsnis), nenumato apeliacinio skundo vertimo nepateikimo, kaip pagrindo nepriimti apeliacinio skundo.
Žemesnės instancijos teismas
Išties, CPK 315 straipsnio 2 dalyje nėra įtvirtinta, jog apeliacinis skundas gali būti nepriimamas dėl to, jog nebuvo pateiktas jo vertimas į kitai proceso šaliai suprantamą kalbą. Tačiau CPK 302 straipsnyje įtvirtinta, jog apeliaciniam procesui taikomos šio Kodekso bendrosios nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios šiame skyriuje nurodytoms taisyklėms. Be to, CPK 306 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai įtvirtinta, jog be bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, apeliaciniame skunde turi būti nurodytos ir kitos aplinkybės.
Taigi, apeliaciniam skundui yra taikomos bendrosios procesiniams dokumentams numatytos taisyklės, kurios įtvirtintos CPK 113 bei CPK 115 straipsniuose, taip pat specialiosios normos, tiesiogiai aptariančios apeliaciniam skundui keliamus reikalavimus. Dėl to asmens pateikiamas apeliacinis skundas turi atitikti tiek bendruosius procesiniams dokumentui, tiek konkrečiai apeliaciniam skundui keliamus reikalavimus.
Pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje yra ne kartą nurodyta, kad teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d., 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimai); ši konstitucinė teisė negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimai), nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).
Vis dėlto, nors asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – tai fundamentali ir pamatinė, tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų reikalavimų, kuriuos turi įgyvendinti asmuo, siekiantis teisminės savo pažeistų teisių gynybos. Pažeista asmens teisė gali būti apginta teismine tvarka tik tuo atveju, jeigu suinteresuotas asmuo savo teisę į teisminę gynybą realizuoja laikydamasis įstatyme nustatytų sąlygų (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-734-464/2022).
Žemesnės instancijos teismas
CPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jo formai ar turiniui keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priimta nutartį ir joje nustato pakankamą terminą trūkumams pašalinti. Jei asmuo pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu nepašalina trūkumų, ieškinys laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).
CPK 113 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus CPK ir kituose teisės aktuose numatytas išimtis. Kai dalyvaujantys byloje asmenys, kuriems turi būti įteikti procesiniai dokumentai, nemoka valstybinės kalbos, teismui turi būti pateikti šių dokumentų vertimai į jiems suprantamą kalbą. Jeigu pateikiami dokumentai šio Kodekso numatytais atvejais turi būti išversti į užsienio kalbą, dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti teismui įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus jų vertimus.
Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą pažymėjo, kad procesinių dokumentų pateikimo valstybinės kalbos nemokančiam asmeniui reikalavimai nustatyti tam, kad tiek teismas, tiek byloje dalyvaujantys asmenys galėtų susipažinti su procesinių dokumentų esme, tinkamai ir laiku pasinaudotų procesinėmis gynybos priemonėmis, pareikšdami atsikirtimus ir pateikdami įrodymus, o teismas galėtų kuo operatyviau pareikštus reikalavimus išnagrinėti ir priimti pagrįstą spendimą. Procesinių dokumentų ir jų priedų pateikimas nesilaikant įstatymo reikalavimų ir tvarkos, laikytini trukdančiais įgyvendinti šiuos civilinio proceso tikslus (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-44-241/2016; 2018 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-397-302/2018; 2018 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-791-553/2018).
Papildomai pastebėtina, jog teisminės praktikos apibendrinime taip pat yra išreikšta nuomonė, kad tais atvejais, kai pateikiami procesinių dokumentų priedai nevaidina esminio vaidmens ir kai jų vertimai gali būti pateikti jau priėmus ieškinį, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi svarstyti, ar galima pradėti civilinį procesą ieškovui nepateikus visų ieškinio priedų vertimų. Tačiau pradėjus procesą, jie teismui turi būti pateikti pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 2-181-178/2018).
Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas 2026 m. vasario 17 d. nutartyje nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu tapo žinoma, jog atsakovė I. V. yra Rusijos Federacijos pilietė, gyvenanti ne Lietuvoje, o byloje nėra duomenų, kad ji moka lietuvių kalbą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas aptariama nutartimi nustatė terminą ieškovei pateikti ieškinio su priedais vertimą į atsakovei suprantamą rusų kalbą.
Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų, ieškovė teismo nustatytą reikalavimą įvykdė, o teismas atsakovei I. V. siųstus teismo pranešimus bei teismo sprendimą taip pat vertė į rusų kalbą.
Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės A. L. pateikto apeliacinio skundo, kurio vertimas į rusų kalbą pateiktas nebuvo, priėmimo klausimą, visiškai pagrįstai vadovavosi CPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir nustatė terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, kartu atsakovei išaiškindamas, kad jei ji per teismo nustatytą terminą nepašalins nurodytų trūkumų, apeliacinis skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, susiklosčiusioje situacijoje, kai bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme yra baigtas ir sprendžiamas apeliacinio skundo priėmimo klausimas, nėra pagrindo vertinti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę taikyti ne trūkumų šalinimo, o įpareigojimo pateikti procesinio dokumento vertimą institutą, kadangi CPK 315 straipsnyje įtvirtintas pakankamai trumpas (3 darbo dienų) terminas apeliacinio skundo priėmimo klausimui išspręsti, o, nesant kitų šalių pateiktų apeliacinių skundų, apeliacinio proceso pradžia yra sąlygota išimtinai to apeliacinio skundo, kurio vertimas nepateiktas, priėmimo klausimo išsprendimu.
Kartu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad yra būtina pateikti apeliacinio skundo vertimą į kitai atsakovei suprantamą kalbą, yra nuoseklus proceso normų taikymas bei šalių lygiateisiškumo užtikrinimas. Priešingu atveju vienai iš šalių bei pačiam teismui CPK 113 straipsnio 3 dalies reikalavimai būtų taikomi, o kita šalis, nesant jokių svarbių aplinkybių, nuo įstatyme įtvirtintos pareigos būtų nepagrįstai atleista.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 2026 m. birželio 25 d. nutarties kopija atsakovei buvo išsiųsta 2026 m. birželio 25 d. ir 2026 m. liepos 20 d. per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, dėl ko laikoma įteikta 2026 m. birželio 26 d., 2026 m. liepos 21 d. (CPK 175¹ straipsnio 10 dalis), tačiau atsakovė teismo nustatytų apeliacinio skundo trūkumų per nustatytą laiką (iki 2026 m. liepos 28 d.) ir per protingą laiką po to nepašalino, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi atsakovės A. L. apeliacinį skundą pagrįstai laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.
Priešingų išvadų nesudaro pagrindo daryti ir apeliantės argumentai, susiję su neva netinkamu teismo priimtų procesinių dokumentų įteikimu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutartis atsakovei A. L. buvo išsiųsta du kartus per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą. Nors atsakovė atskirajame skunde nurodo, kad jai teismas neįteikė procesinių dokumentų tinkamu būdu ir ji neprašė procesinius dokumentus jai įteikti elektroniniu būdu, tačiau pastebėtina, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų matyti, kad atsakovei A. L. ieškovės pareikštas ieškinys buvo įteiktas siunčiant jį paštu (2026 m. sausio 27 d. DOK-13809), po ko pati atsakovė A. L. pateikė teismui 2026 m. vasario 1 d. prašymą suteikti prieigą prie šios civilinės bylos ir tokiu būdu išreiškė sutikimą procesinius dokumentus gauti per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą. Prašymo, kad procesiniai dokumentai jai ir toliau būtų siunčiami paštu, neteikė, o atsiliepimą teismui ir kitus procesinius dokumentus, įskaitant ir apeliacinį skundą bei atskirąjį skundą, pati atsakovė A. L. pateikė būtent per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, taip pat įvertindamas tai, jog atsakovei A. L. pirmosios instancijos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutartis buvo siųsta ir pakartotinai, neturi pagrindo pripažinti, jog šiai atsakovei procesiniai dokumentai buvo įteikti netinkamai.
Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas tik pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovės A. L. apeliacinis skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Atsakovės atskirajame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su atsakovei I. V. siųstų procesinių dokumentų būdu ir tinkamumu, nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių atsakovės argumentų plačiau nepasisako ir jų nenagrinėja. Kita vertus, atsakovė A. L. neteikė įrodymų, jog įstatymų nustatyta tvarka yra tinkama atsakovės I. V. atstovė ir gali jai atstovauti teisminiame procese.
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).
Įvertinęs pirmiau išdėstytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovės pateikto apeliacinio skundo trūkumus bei vertindamas jų nepašalinimo aplinkybes, tinkamai taikė procesinės teisės normas, dėl ko atsakovės atskirasis skundas yra atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutartį nepakeistą.