Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 17 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tempus novum“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tempus novum“ ieškinį atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis asmuo „Zepelin s.r.o.“, dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tempus novum“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas) 2026 m. gegužės 29 d. sprendimą, kuriuo viešojo pirkimo „Pripučiamosios palapinės su papildoma įranga (nuo 40 kv. m iki 65 kv. m)“ (pirkimo ID 6784124) (toliau – ir viešasis pirkimas), laimėtoju I ir II dalyse pripažintas „Zepelin s.r.o.“ pasiūlymas ir nuspręsta su „Zepelin s.r.o.“ sudaryti sutartį; pripažinti, kad „Zepelin s.r.o.“ viešajame pirkime pateiktas pasiūlymas neatitinka Pirkimo sąlygų Techninės specifikacijos reikalavimų ir šiuo pagrindu pašalinti „Zepelin s.r.o.“ iš viešojo pirkimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki ginčo šioje byloje išnagrinėjimo pabaigos sustabdyti viešojo pirkimo „Pripučiamosios palapinės su papildoma įranga (nuo 40 kv. m iki 65 kv. m)“ (pirkimo ID 6784124) procedūras ir įpareigoti atsakovą Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą nesudaryti pirkimo sutarties su „Zepelin s.r.o.“, o tuo atveju jeigu pirkimo sutartis būtų sudaryta – sustabdyti jos vykdymą.

Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė grindė tuo, kad jos ieškinys yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio, preliminariai) pagrįstas, nes ieškinyje išdėstytas ieškinio faktinis pagrindas bei nurodyti argumentai bei pateikti įrodymai, kurie patvirtina ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumą.

Pasak ieškovės, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas arba taps neįmanomas. Pagrindinis tiekėjo, dalyvaujančio viešajame pirkime, tikslas yra pirkimo sutarties sudarymas, o nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, neteisėto sprendimo pagrindu bus sudaryta ir vykdoma pirkimo sutartis. Vėliau ieškinį pripažinus pagrįstu, bus neįmanoma tinkamai įvykdyti tokio teismo sprendimo, kadangi pirkimo sutartis jau bus įvykdyta visa apimtimi ar bent didžiąja jos dalimi.

Viešuoju pirkimu siekiamas patenkinti atsakovo poreikis nesudaro ypatingos skubos, dėl kurios laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sukeltų didesnę žalą nei jų netaikymas. Viešuoju pirkimu siekiama įsigyti pripučiamąsias palapines su papildoma įranga. Šis viešojo pirkimo objektas nėra susijęs su svarbiausių konstitucinių gėrių – visuomenės saugumo, individų sveikatos ar panašių vertybių – apsauga, todėl jo įsigijimo laikinas atidėjimas negali sukelti akivaizdžios ir neištaisomos žalos visuomenei.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 17 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki ginčo šioje byloje išnagrinėjimo pabaigos sustabdė viešojo pirkimo „Pripučiamosios palapinės su papildoma įranga (nuo 40 kv. m iki 65 kv. m)“ (pirkimo ID 6784124) procedūras ir įpareigojo atsakovą nesudaryti pirkimo sutarties su „Zepelin s.r.o.“, o tuo atveju jeigu pirkimo sutartis būtų sudaryta – sustabdė jos vykdymą.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, galimas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes, siekdamas užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatytus pakankamai trumpus maksimalius viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo terminus, nusprendė, kad yra pagrindas patenkinti ieškovės prašymą ir iki ginčo šioje byloje išnagrinėjimo pabaigos sustabdė viešojo pirkimo procedūras ir įpareigojo atsakovą nesudaryti pirkimo sutarties su „Zepelin s.r.o.“, o tuo atveju jeigu pirkimo sutartis būtų sudaryta – sustabdė jos vykdymą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 17 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas, remdamasis vien abstrakčiais ieškovės argumentais dėl ieškinio prima facie pagrįstumo, tačiau neišanalizavęs bylos aplinkybių ir neįvertinęs prie ieškinio pridėtų įrodymų, nepagrįstai konstatavo, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes grindžiamas iš esmės tik ieškovės subjektyviais samprotavimais ir jos pateiktais skaičiavimais apie viešojo pirkimo laimėtojo pasiūlymo neatitikimą techninės specifikacijos kai kuriems reikalavimams. Ieškovės pridėti skaičiavimai, kuriuos pati ieškovė pateikia kaip vertinimo kriterijus, yra tik pačios ieškovės vertinimo matas, nes atsakovas nei viešojo pirkimo dokumentuose, nei techninėje specifikacijoje tokių kriterijų ir paskaičiavimų nebuvo pateikęs ir nereikalavo iš tiekėjų. Be to, ieškinyje keliami argumentai dėl techninės specifikacijos reikalavimų, kurie ikiteisminėje ginčo stadijoje (ieškovės pretenzijoje) net nebuvo keliami ir nebuvo nagrinėjami.

Šiuo atveju neigiamos laikinųjų apsaugos priemonių pasekmės akivaizdžiai viršija teigiamą jų naudą. Viešasis pirkimas finansuojamas valstybės rezervo lėšomis, o skundžiamo viešojo pirkimo objektas tiesiogiai lemia valstybės saugumą ir pasirengimą reaguoti į grėsmes. Sustabdžius viešąjį pirkimą ir nesudarius sutarties, valstybė negalės laiku suformuoti arba atnaujinti būtinųjų išteklių atsargų ir tinkamai reaguoti į susidariusias grėsmes, kurios gali kilti bet kuriuo metu. Tai sukelia tiesioginį pavojų nacionaliniam saugumui ir visuomenės gerovei, kas yra svarbu užtikrinti dabartiniu metu. Šiuo atveju perkančioji organizacija gina visos valstybės ir jos piliečių saugumo interesus, kai tuo tarpu ieškovė gina tik savo siaurą komercinį interesą (gauti užsakymą arba panaikinti laimėtojo statusą).

Ieškovė UAB „Tempus novum“ atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais atsikirtimais:

Teismas pagrįstai įvertino, kad ieškovės ieškinys yra prima facie pagrįstas. Atsakovas nepagrįstai painioja ieškinio preliminarų pagrįstumo vertinimą su bylos nagrinėjimu iš esmės ir nepagrįstai reikalauja, kad teismas jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje būtų detaliai išanalizavęs visus įrodymus bei pasisakęs dėl ginčo esmės.

Teismas pagrįstai nusprendė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turėtų būti naudojamas užtikrinti viešąjį interesą dėl viešųjų pirkimų reguliavimo laikymosi, sąžiningos tiekėjų konkurencijos ir techninės specifikacijos reikalavimus atitinkančio viešojo pirkimo objekto įsigijimo. Šiuo konkrečiu atveju nėra galimybės prioritetą suteikti būtent viešajam interesui dėl skubaus viešojo pirkimo objekto įsigijimo. Pripučiamos palapinės su papildoma įranga yra logistinio ir ūkinio pobūdžio turtas, perkamas į valstybės rezervą atsargai, o ne konkrečiam ir neatidėliotinam panaudojimui. Atsakovas nepagrindė ir neįrodė, kad šiuo atveju viešasis interesas skubiai įsigyti viešojo pirkimo objektą turėtų būti iškeltas aukščiau už sąžiningą tiekėjų konkurenciją.

Valstybės rezervo lėšų panaudojimo klausimai ir galimybė prarasti viešojo pirkimo objektui skiriamas lėšas nepatvirtina skubos kuo greičiau vykdyti viešąjį pirkimą. Nespėjus panaudoti valstybės rezervo lėšų, jos grįžtų į valstybės biudžetą, o ne būtų prarastos valstybės lygiu, kaip pvz., yra dėl Europos Sąjungos fondų lėšų. Juo labiau kad paties atsakovo veiksmai dėl viešojo pirkimo paskelbimo momento, viešajame pirkime nustatytų prekių pristatymo ir atsiskaitymo terminų praktiškai užprogramuoja situaciją, kad atsakovas neturėjo beveik jokių galimybių įsigyti prekes ir už jas atsiskaityti panaudojant valstybės rezervo lėšas per einamuosius metus.

Trečiasis asmuo „Zepelin s.r.o.“ atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą prašo jį patenkinti ir panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais atsikirtimais:

Ieškovės ieškinys yra prima facie nepagrįstas. Teismas nutartyje tik pacitavo su tuo susijusią teismų praktiką, tačiau nepasisakė apie ieškovės ieškinio pagrįstumo preliminaraus vertinimo.

Atsižvelgiant į viešojo pirkimo objekto paskirtį ir atsakovo vykdomas funkcijas, akivaizdu, kad šių priemonių įsigijimo tikslas yra užtikrinti valstybės pasirengimą galimoms ekstremaliosioms situacijoms ar krizėms. Tokios priemonės savo esme nėra įsigyjamos tik tada, kai ekstremalioji situacija jau yra kilusi. Priešingai, jų paskirtis yra tokia, kad reikiamos atsargos turi būti sukauptos iš anksto, kad prireikus jos galėtų būti nedelsiant panaudotos. Be to, viešasis pirkimas yra finansuojamas valstybės rezervo lėšomis, o atsakovui yra pavesta užtikrinti einamųjų metų valstybės rezervo formavimą, tai patvirtina, kad pirkimas yra tiesiogiai susijęs su valstybės pasirengimu ekstremaliosioms situacijoms ir todėl pasižymi itin reikšmingu viešuoju interesu kaip įmanoma greičiau įsigyti viešojo pirkimo objektą. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atveju valstybės ir visuomenės galimi praradimai būtų didesni nei ieškovės nuostoliai – negautos pajamos. Tuo tarpu valstybės nepasirengimo galimos pasekmės visuomenės saugumui negali būti analogiškai pašalintos ar kompensuotos vėliau. Šiuo atveju ne tik atsakovas, bet ir visa visuomenė, gyventojai patirtų žymiai didesnę žalą, palikus galioti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nei ieškovė – laikinąsias apsaugos priemones panaikinus.

Laikinosios apsaugos priemonės neužtikrina ekonomiškumo ir proporcingumo principų įgyvendinimo. Atsakovas neįsigys reikiamų būtinų išteklių atsargų ir galimai ekstremalios situacijos ar krizės atveju neturės reikalingų rezervo išteklių. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės neabejotinai suvaržo atsakovo, atitinkamai ir visos visuomenės, teises daugiau nei būtina teisėtam tikslui pasiekti bei suteikia ieškovei perdėtą pranašumą, tokiu būdu iškreipiant proceso šalių pusiausvyrą.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimo tikėtinas pagrįstumas, 2) grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo. Be to, viešųjų pirkimų bylose, priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi vadovautis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais bei viešuoju interesu – teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą (CK 423⁷ straipsnio 1 dalis). CPK 423⁷ straipsnio 2 dalyje įvardytos viešųjų pirkimų bylose galimos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, be kita ko, viešojo pirkimo procedūrų sustabdymas.

Taigi, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų bylose, teismas, visų pirma, turi įvertinti, ar egzistuoja bendrosios CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kurioms esant yra priimamas sprendimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą, visų antra, nustatyti, ar egzistuoja grėsmė galutiniu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymui. Nustatęs, kad tokia grėsmė egzistuoja, teismas turi įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nepažeis viešojo intereso ir nesukels didesnės žalos nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs galimas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes, viešojo intereso apsaugos užtikrinimą ir atsižvelgęs į CPK nustatytus pakankamai trumpus maksimalius viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo terminus, nusprendė taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Tiek apeliantas atskirajame skunde, tiek ir trečiasis asmuo atsiliepime į atskirąjį skundą, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių sąlygų (ne)egzistavimo vertinimo. Pasak apelianto ir trečiojo asmens, šiuo atveju neegzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nenustatytos būtinosios sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinys nėra preliminariai pagrįstas, nenustatyta grėsmė teismo sprendimo įvykdymui netaikius šių priemonių, pritaikytos priemonės pažeidžia viešąjį interesą ir neatitinka proporcingumo reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek šalių pateiktų procesinių dokumentų, tiek ir skundžiamos nutarties turinį, iš esmės su nurodytais apelianto ir trečiojo asmens argumentais sutinka.

Visų pirma, kaip pagrįstai nurodo apeliantas ir trečiasis asmuo, pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi nutardamas patenkinti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apsiribojo deklaratyviais motyvais dėl galimo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmių, viešojo intereso apsaugos užtikrinimo ir CPK nustatytų pakankamai trumpų maksimalių viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo terminų. Nagrinėjamu atveju nurodyti pirmosios instancijos teismo motyvai objektyviai neleidžia patikrinti, ar teismas atliko CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo ir grėsmės galutiniu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymui vertinimą bei CPK 423⁷ straipsnyje reikalaujamą ekonomiškumo, efektyvumo, proporcingumo ir viešojo intereso analizę.

Antra, kaip jau aptarta pirmiau, teismas turi įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas konkrečiu atveju atitiks ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus bei viešąjį interesą, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neigiamos pasekmės viešajam interesui neviršys teikiamos naudos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad viešojo intereso apsauga sprendžiant viešųjų pirkimų ginčus turi apimti abu jo aspektus – tiek visuomenės interesą dėl tam tikro pirkimo objekto (prekės, paslaugos, darbų rezultato) ir jo teikiamos naudos, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi – nė vienas iš jų a priori (iš anksto) neturi pirmenybės vienas kito atžvilgiu; sprendimas ginti viešąjį interesą kaip visuomenės suinteresuotumą pirkimo objektu ir jo teikiama nauda turėtų būti grindžiamas realios ar realiai numatomos žalos visuomenei ar jos daliai, neigiamos įtakos žmonių gerovei pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad pirmiau nurodyti pagrindai turėtų būti aiškinami ir taikomi siaurai bei apimti tik tam tikras išskirtines situacijas, inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į šiuos kriterijus: a) ar tam tikras visuomenės interesas dėl pirkimo objekto nebuvo tenkintas ilgą laiką arba niekada ir tokia situacija per se (savaime) nėra ar anksčiau nebuvo laikoma kaip sukelianti realios žalos visuomenei; b) ar visuomenei nekyla akivaizdžios ir neištaisomos žalos, susijusios su svarbiausių konstitucinių gėrių apsauga (visuomenės saugumas, individų sveikata ir pan.); c) ar visuomenės intereso patenkinimas reikalauja ypatingos skubos, kuri pateisintų pirkimo objekto poreikio iškėlimą prieš sąžiningą tiekėjų konkurenciją, ir kt.

Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl tiekėjų pažeistų teisių gynybos priemonių taikymo reikšmės, taip pat išaiškinta, kad teismai, priimdami sprendimus netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių (sustabdyti viešojo pirkimo procedūras, įpareigoti nesudaryti viešojo pirkimo sutarties, sustabdyti jos vykdymą, kt.), turi atsižvelgti į viešojo intereso sudėtinių dalių tarpusavio derinimą, įvertinti neteisėtai sudaryto sandorio išsaugojimo grėsmes, riziką, kad nepagrįstai iš viešojo pirkimo pašalintas ar jo laimėtoju nepripažintas ūkio subjektas gali siekti prisiteisti negautas pajamas. Dėl tokios situacijos viešosios lėšos gali būti išleidžiamos neracionaliai (perkančiosios organizacijos gali susidurti su dvigubo mokėjimo už sutartį situacijomis). Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas ir teismų taikomos bylų nagrinėjimo organizacinės priemonės suponuoja palyginti operatyvų viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimą. Dėl to pagrįsta ir racionalu, išskyrus tam tikras specifines situacijas, kai iš tiesų būtina skubiai, neatsižvelgiant į ginčo baigtį, užtikrinti viešąjį interesą dėl pirkimo objekto ar jo teikiamos naudos, apginti ieškovų tiekėjų turtinius interesus, inter alia (be kita ko), dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir neteisėtai sudarytos viešojo pirkimo sutarties panaikinimo, jau pirmame teismo procese dėl neteisėtų perkančiųjų organizacijų veiksmų, o ne vėliau sprendžiant ginčus dėl pastarųjų civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-468/2018, 32, 38 ir 39 punktai).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas vykdo viešąjį pirkimą „Pripučiamosios palapinės su papildoma įranga (nuo 40 kv. m iki 65 kv. m)“, kurio objektas – pripučiamos palapinės, skirtos žmonėms apgyvendinti arba valdymo centrui (punktui) įkurdinti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir už jos ribų lauko sąlygomis. Byloje taip pat nustatyta, kad viešasis pirkimas yra finansuojamas valstybės rezervo lėšomis bei, jog atsakovas yra įpareigotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu užtikrinti einamųjų metų valstybės rezervą.

Nekvestionuotina, kad viešojo pirkimo objektas yra susijęs su viešuoju interesu, kadangi įsigyjant pripučiamas palapines siekiama užtikrinti valstybės pasirengimą galimoms ekstremaliosioms situacijoms ar krizėms. Kaip pagrįstai pastebi apeliantas ir trečiasis asmuo, tokios priemonės savo esme nėra įsigyjamos, kai ekstremalioji situacija jau yra kilusi, priešingai, tokio viešojo pirkimo tikslas yra sukaupti atsargas iš anksto, kad prireikus jos galėtų būti nedelsiant panaudotos. Atsižvelgiant į aptartą viešojo pirkimo objektą ir jo įsigijimu siekiamo tikslo, spręstina, kad taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra sudaromos prielaidos pažeisti viešąjį interesą, kuris, šiuo atveju, yra svarbesnis nei ieškovės privatus interesas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad egzistuoja reali rizika, jog ekstremalių situacijų atveju gali būti neužtikrinta gyventojų apsauga. Dėl šios priežasties viešojo intereso požiūriu svarbu užtikrinti, kad pirkimo procedūros būtų užbaigtos operatyviai, sudarant sąlygas pasirengimo galimoms ekstremaliosioms situacijoms ar krizėms užtikrinimui. Taigi, įvertinus perkamo objekto pobūdį, pagrįsta ir teisinga manyti, kad šiuo atveju egzistuoja būtinybė ginti viešąjį interesą kaip valstybės ir visuomenės suinteresuotumą pirkimo objektu ir jo teikiama nauda, kuri grindžiama svarbiausių konstitucinių gėrių apsauga, t. y. visuomenės apsauga. Palikus galioti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, visuomenės galimi praradimai būtų žymiai didesni negu ieškovės galimi nuostoliai, be to, kiltų grėsmė neįgyvendinti pirkimo objektu siekiamų tikslų, turinčių reikšmės visuomenės ir valstybės interesams.

Galiausiai, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO2) duomenimis, pirmosios instancijos teismas 2026 m. rugsėjo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. eP2-2457-432/2026 išnagrinėjo bylą pagal ieškovės ieškinį ir jį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovės teiginiai, jog trečiojo asmens pasiūlymas neatitinka techninės specifikacijos 5.1, 5.9 ir 7.2 papunkčių nuostatų, yra nepagrįsti ir konstatavo, kad trečiojo asmens pasiūlymas atitiko pirkimo sąlygas ir šis pasiūlymas pagrįstai pripažintas laimėjusiu viešąjį pirkimą.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atsiranda ir tuomet, kai ieškovui nepalankus teismo sprendimas yra priimtas po teismo nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu priėmimo, nors toks sprendimas dar neįsiteisėjo (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-149-790/2021; 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-817-464/2021; 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-986-330/2021; 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-975-302/2021).

Nors Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. sprendimas nėra įsiteisėjęs, tačiau pagal dabartinius bylos duomenis ir pirmiau nurodytą teismų praktiką atsiranda pagrįstos abejonės dėl galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo šioje byloje ir nebėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus, o nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, tai šiuo atveju papildomai pagrindžia, kad taikyti ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nėra pagrindo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad šiuo atveju yra pakankamas pagrindas teigti, jog susiklosčiusi situacija yra specifinė dėl pirkimo objekto, todėl pirmosios instancijos teismo išvada patenkinti ieškovės prašymą ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėjamu atveju dėl vyraujančio viešojo intereso, įvertinus duomenis, kad pirkimo objektas turi būti įsigyjamas neatidėliotinai, nesudarė pagrindo tenkinti ieškovės prašymo ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad, tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų susidariusios faktinės situacijos ypatumų, taip pat neatliko CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo ir grėsmės galutiniu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymui vertinimo bei CPK 423⁷ straipsnyje reikalaujamo ekonomiškumo, efektyvumo, proporcingumo ir viešojo intereso analizės, tai lėmė, jog neatlikus tokio vertinimo, nebuvo atsižvelgta į reikšmingas aplinkybes ir, atitinkamai, laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nesant pakankamo pagrindo joms taikyti. Dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pagal apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos procesinę baigtį apelianto (atsakovo) atskirasis skundas patenkintas, todėl jam grąžinamas už atskirąjį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 5 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsnis,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tempus novum“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.

Grąžinti atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, juridinio asmens kodas 188601311, 60 Eur (šešiasdešimties eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2026 m. rugsėjo 23 d. mokėjimo nurodymu Nr. 0922134015021.