- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-14
- Bylos Nr.
- e2A-512-1136/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24346-2025-7
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Miltenytė
- Atsakovas
- UAB Dpmotors
- Ieškovas
- UAB Legal Balance
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Miltenytė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Dpmotors“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Dpmotors“ dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Legal Balance“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Dpmotors“ 655,00 Eur skolą, 61,32 Eur palūkanas, 40,00 Eur skolos administravimo mokestį pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau ir – MAPKSVPĮ) 7 straipsnį, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, vadovaujantis MAPKSVPĮ 2 straipsnio 5 dalimi, ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovė ir pradinė kreditorė UAB „Glasauta“ (toliau – ir pradinė kreditorė) 2024 m. gruodžio 18 d. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria pradinė kreditorė perleido reikalavimą į UAB „Dpmotors“ įsiskolinimą pagal 2024 m. liepos 8 d., liepos 9 d. PVM sąskaitas faktūras, išrašytas už automobilių stiklus ir jų keitimą. Atsakovė buvo tinkamai informuota apie reikalavimo teisės perleidimą registruotu ir elektroniniu paštu, taip suteikiant visą reikalingą informaciją bei reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančių dokumentų kopijas.
Teigė, kad atsakovė iš pradinės kreditorės užsakė automobilių stiklus bei jų pakeitimo paslaugą. Pradinė kreditorė išrašė atsakovei minėtas PVM sąskaitas faktūras. Atsakovė, gavusi išrašytas PVM sąskaitas faktūras, jų neginčijo, informavo pradinę kreditorę, jog sąskaitos išsiųstos buhalterei, kuri atliks mokėjimą, be kita ko, atsiprašė už vėlavimą, tačiau pavedimas nebuvo gautas. Atkreipė dėmesį, kad .neginčijusi turimo įsiskolinimo, tačiau vis atidėdavusi skolos grąžinimo terminą, Atsakovė, vykdant ikiteisminius skolos išieškojimo veiksmus, su turima skola pradėjo nesutikti, motyvuodama tuo, jog PVM sąskaitos faktūros nepasirašytos, vėliau laikėsi argumento, jog nėra atliktų darbų akto, dar vėliau informavo, kad skola apmokėta, o paprašius tai patvirtinančių įrodymų, nurodė, kad jų nesiųs.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Panevėžio apylinkės teismas 2026 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 655,00 Eur skolą, 61,32 palūkanas, 40,00 Eur skolos išieškojimo išlaidas, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. rugsėjo 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1 167,27 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovės susiklostė rangos teisiniai santykiai, susiję su automobilių remonto (stiklų keitimo) darbais. Pažymėjo, kad tokio pobūdžio sutarčiai įstatymas nenumato privalomos rašytinės formos, todėl ji gali būti sudaryta raštu, žodžiu arba konkliudentiniais veiksmais.
Teismas nustatė, kad pradinė kreditorė ir atsakovė, kurį laiką bendradarbiavo. Pagal jų nusistovėjusią bendradarbiavimo praktiką, atsakovės direktorius telefonu siųsdavo automobilių VIN kodus, o pradinė kreditorė atlikdavo darbus ir išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kurias atsakovė apmokėdavo. Ilgalaikė bendradarbiavimo praktika buvo grindžiama faktiniais darbų užsakymais ir jų vykdymu, nors darbų užsakymai, jų rezultato perdavimas atsakovei ir jų priėmimas rašytiniais dokumentais nebuvo įforminamas.
Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ji buvo tik nemokama tarpininkė tarp savo klientų ir pradinės kreditorės, nes toks elgesys prieštarauja verslo logikai ir reikalauja didelių pastangų - turėti konkretaus kliento automobilio transporto priemonės registracijos liudijimą, kuriame nurodomas automobilio VIN kodas, jį persiųsti stiklų užsakymo ir pakeitimo paslaugas teikiančiai įmonei, derinti kainą, mobilių paslaugų teikimo vietą ir pan.
Pirmosios instancijos teismas 2024 m. lapkričio 15 d. atsakovės vadovo siųstą žinutę pradinei kreditorei, kurioje atsiprašoma už vėlavimą atsiskaityti, vertino kaip prievolės atsiskaityti pripažinimą. Kadangi minėta žinutė buvo išsiųsta praėjus 4 mėnesiams nuo sąskaitų išrašymo ir išsiuntimo, teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ji pasimetė sąskaitų gausoje ir galvojo, kad šie užsakymai buvo įvykdyti. Pažymėjo, kad per tiek laiko atsakovės atsakingi asmenys turėjo galimybių pasitikrinti užsakymus, ginčyti sąskaitas ir pan. Juolab, jog po ginčytinų sąskaitų išrašymo nutrūko šalių bendradarbiavimas ir nebebuvo vykdomi jokie užsakymai.
Aplinkybė, kad atsakovė automobilių, kurių VIN kodus jos atstovas atsiuntė pradinei kreditorei, ir kuriems ši užsakė stiklus, nevaldė nuosavybės teisėmis, nepaneigė pareigos atsiskaityti su ieškove.
Pirmosios instancijos teismas atsakovės pateiktą rašytinį paaiškinimą pasirašiusio asmens A. M. (A. M.), kuriuo jis patvirtino, jog yra automobilių Mercedes-Benz W221 ir BMW G20 savininkas, laikė nepatikimu. Nurodė, kad šiame paaiškinime nėra nurodyti nei automobilių VIN kodai, nei valstybiniai registracijos numeriai, paaiškinimas pateiktas tik kopija, be to, atsakovė atsisakė šį asmenį apklausti kaip liudytoją.
Vien aplinkybė, kad pradinė kreditorė priimdama užsakymus iš atsakovės neatliko visų veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2023 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 2023-07157 patvirtintame Transporto priemonių techninės priežiūros, remonto, techninės pagalbos ir perdirbimo paslaugų teikimo tvarkos ir aplinkos apsaugos reikalavimų apraše (toliau – Aprašas), nepanaikino atsakovės pareigos sumokėti už atliktus darbus, nes pagal pradinės kreditorės ir atsakovės bendradarbiavimo praktiką nebuvo laikomasi nustatytų apraše įtvirtintų reikalavimų.
Atsižvelgęs į tai, kad pradinė kreditorė vykdė atsakovei rangos darbus (pakeitė automobilių stiklus), įsigijo tam reikalingas medžiagas (automobilių stiklus) po ko išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurias netrukus pateikė atsakovei, o pastaroji neteikė įrodymų, kad būtų pagrįstai kvestionavusi pradinės kreditorės jai siųstas sąskaitas ir jose nurodytas patirtas išlaidas bei darbų atlikimo faktą, teismas konstatavo, jog atsakovės prievolė atsiskaityti yra atsiradusi ir neįvykdyta.
Sprendė, kad ieškovei buvo perleistas egzistuojantis reikalavimas, atsakovė buvo tinkamai informuota apie reikalavimo teisės perleidimą, ir ieškovė turėjo teisę reikalauti, jog atsakovė įvykdytų pagal pradinę kreditorę ir atsakovę siejusius sutartinius teisinius santykius neįvykdytas prievoles.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Dpmotors“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; arba panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. kovo 4 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Teigia, jog teismas sprendimą grindė prielaidų pobūdžio teiginiais, labiau tikėtina laikant aplinkybę, kad pradinė kreditorė vis tik atliko rangos darbus, nors tokiai išvadai padaryti ieškovė nepateikė jokių realių įrodymų. Apeliantė negalėjo įrodyti fakto, kad rangos darbai nebuvo atlikti, nėra įmanoma įrodyti to, kas neegzistuoja, nepadaryta. Priešingai, ieškovė turėjo pateikti pakankamus ir patikimus įrodymus, kad rangos darbus atliko, o tokių nepateikus, ieškinys turėjo būti atmestas. Ankstesnė šalių bendradarbiavimo praktika negali patvirtinti, kad konkrečiu atveju rangos darbai, kuriais neva pradinis kreditorius atliko automobilių priekinių stiklų keitimo darbus, realiai buvo atlikti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas sprendime neįvertino ieškovės įrodymų trūkumo, kurie patvirtintų, kad rangos darbai ir darbų pradžia iš apeliantės pusės būtų priimti ir patvirtinti; kad rangos darbų rezultatas kokia nors forma (atliktų darbų aktu) būtų apeliantės priimtas. Šių aplinkybių ieškovei neįrodžius, teismas nepagrįstai sprendė, kad rangos darbai buvo faktiškai atlikti. Pažymi, kad atliktų darbų perdavimas ir priėmimas yra privaloma procedūra, o Apraše yra aiškiai reguliuojama automobilių remonto darbų atlikimo tvarka.
Apeliantė jokia forma ir būdu neišreiškė sutikimo su rangos darbais, nebuvo apibrėžtos esminės sąlygos – nei terminai, nei apimtis, nėra galimybės identifikuoti net dėl ko buvo sutarta. Iš su ieškiniu pateikto susirašinėjimo matyti tik tai, kad apeliantė siuntė VIN kodus – nei teiravosi dėl darbų, nei ieškovė siūlė kainą, paslaugas, nei apeliantė priėmė tokio neidentifikuotos apimties užsakymo pasiūlymo. Teigia, kad neegzistavo apeliantės akceptas, nebuvo susitarta dėl esminių, apskritai jokių, sutarties sąlygų, todėl teismas sprendime negalėjo vadovautis prielaidomis ir konstatuoti, kad nenustatytos apimties rangos darbai buvo atlikti. Pažymi, kad ginčo atveju komunikacija kokybiškai skyrėsi nuo ankstesnių užsakymų: nebuvo nurodyta nei automobilių buvimo vieta, nei suderintos esminės sutarties sąlygos (kaina, terminai, apimtis), nei pradinė kreditorė vėliau siuntė patvirtinimą apie atliktus darbus.
Tvirtina, jog Sąskaita123 išrašas patvirtina tik tai, kad ankstesniais laikotarpiais sąskaitos būdavo apmokamos, tačiau nei kokiu principu užsakymai vykdavo, nei būdavo ar nebūdavo pasirašomi užsakymai, duodami patvirtinimai, priėmimo-perdavimo ar atliktų darbų aktai, šis įrodymas nepatvirtina ir byloje tokių įrodymų nėra, ieškovė jų nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai išskirtinę reikšmę suteikė aplinkybei, kad apeliantė atsiprašo už mokėjimo vėlavimą ir tai laikė tariamu patvirtinimu, kad rangos darbai yra atlikti. Iš susirašinėjimų nėra galimybės identifikuoti, apie kokių sąskaitų, už kokias paslaugas apmokėjimą yra kalbama. Apeliantė, turėdama daug automobilių savo žinioje, pagrįstai galėjo klysti dėl patvirtinimo, kad pastarąsias sąskaitas tuoj apmokės.
Nesutinka su teismo vertinimu dėl automobilių savininko pateikto paaiškinimo. Teigia, kad teismas, priimdamas šį įrodymą į bylą, patvirtino, kad šis įrodymas atitinka leistinumo bei sąsajumo kriterijus.
Teigia, kad teismas, spręsdamas apie tai, kad neturėjo būti pasirašomi užsakymai, atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktai ar pildoma kitokia dokumentacija, vadovavosi išimtinai šalių bendradarbiavimu, o šalių ankstesnė komunikacija negali eliminuoti imperatyvių pareigų, įtvirtintų teisiniame reglamentavime ir teismų praktikoje, kad atliktų darbų faktas įforminamas priėmimo-perdavimo aktu.
Pažymi, kad pagal Aprašą remonto darbai atliekami tik pasirašius užsakymo paraiškos formą, o vien tai, kad anksčiau toks dokumentas nebuvo pasirašytas, nešalina tokios pareigos ginčo atveju. Tokios dokumentacijos nebuvimas tik patvirtina, kad jokie rangos darbai ginčo atveju nebuvo atlikti.
Teigia, kad pradinė kreditorė rangos darbų neatliko, todėl turėtų būti konstatuota, kad ieškovė niekada reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu negalėjo įgyti jokių materialinių reikalavimų į apeliantę, o pati reikalavimo teisių perleidimo sutartis yra negaliojanti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Legal Balance“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Teigia, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ne tik ankstesne šalių bendradarbiavimo praktika, bet ir visa įrodymų visuma, įskaitant tai, jog pradinė kreditorė vykdydama darbus įsigijo tam reikalingas medžiagas (automobilių stiklus), apeliantės vadovo siųsta žinute, kurioje atsiprašoma už atsiskaitymo vėlavimus, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar pažeidė pareigą motyvuoti teismo sprendimą.
Aiškina, jog aplinkybė, kad darbų priėmimo-perdavimo aktas nebuvo pasirašytas, nesudaro pagrindo išvadai, kad darbai nebuvo atlikti ir apeliantei nekilo pareiga apmokėti PVM sąskaitas faktūras.
Pažymi, kad 2024 m. lapkričio 15 d. susirašinėjime apeliantės atstovas patvirtino, jog tarp jo ir pradinės kreditorės būta užsakymo, akceptas bei darbų atlikimas, nes apeliantės atstovas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog pagal pradinės kreditorės išrašytas PVM sąskaitas faktūras atsiskaitys.
Tai, kad Sąskaita123 išrašas nepatvirtina, kokiu būdu užsakymai vykdavo ir kokie dokumentai buvo pasirašomi, nereiškia, kad teismas aplinkybes dėl pradinės kreditorės ir apeliantės bendradarbiavimo nustatė nepagrįstai. Teigia, jog pagal pradinės kreditorės ir apeliantės bendradarbiavimo praktiką, užsakymai buvo teikiami žinute, nurodant automobilių VIN kodus ir patvirtinami žodiniu susitarimu. Apeliantė apmokėdavo pradinės kreditorės pateiktas sąskaitas, o dokumentai raštu pagal Apraše nurodytus reikalavimus nebuvo pildomi.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovės pateikti įrodymai leidžia padaryti išvadą dėl darbų atlikimo fakto nustatymo bei pareigos apeliantei atsiskaitymo. Tuo tarpu, apeliantė neįrodė paties jos nurodytų aplinkybių dėl tarpininkavimo, neturėjimo jokių sąsajų su automobiliais – apeliantė bylos nagrinėjimo metu keitė savo poziciją, buvo nenuosekli, o jos nenuoseklumo pasekmės negali sudaryti pagrindo panaikinti sprendimo.
Teigia, jog teismas pagrįstai neatsižvelgė į A. M. paaiškinimą, nes iš jo nėra galimybės nustatyti ar jis yra automobilių savininkas, nėra nurodyti automobilių VIN kodai ar registracijos numeriai, kad būtų galima susieti paaiškinimus su nagrinėjama byla. Be to, apeliantė nesutiko šį asmenį kviesti į teismo posėdį liudytoju.
Pažymi, jog apeliantė transporto priemonių techninės priežiūros paslaugų teikimui pasitelkė trečiąjį asmenį - pradinę kreditorę, kuri atvyko į apeliantės patalpas ir atliko darbus su apeliantės klientų automobiliais, šiuo atveju tarp apeliantės ir pradinės kreditorės nebuvo privaloma sudaryti jokių užsakymo paraiškų ar kitų dokumentų. Apeliantė atsakė už pradinės kreditorės suteiktas paslaugas galutiniams klientams, kurie kartu su apeliante turėjo užpildyti užsakymo paraiškas. Apraše nurodyti dokumentai neturėjo būti sudaromi tarp apeliantės ir pradinės kreditorės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Dėl įrodymų vertinimo
Apeliantė teigia, kad teismas sprendimą grindė prielaidų pobūdžio teiginiais, labiau tikėtina laikant aplinkybę, kad pradinė kreditorė vis tik atliko rangos darbus, nors tokiai išvadai padaryti ieškovė nepateikė jokių realių įrodymų. Apeliantės vertinimu, ankstesnė šalių praktika negali patvirtinti, kad konkrečiu atveju rangos darbai, kuriais neva pradinė kreditorė atliko automobilių priekinių stiklų keitimo darbus, realiai buvo atlikti. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad įrodinėjimo procesas civilinėje byloje grindžiamas CPK 185 straipsnyje įtvirtintu įrodymų lygybės principu. Vadovaujantis CPK 185 straipsnio 1 dalimi, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2026).
Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą; 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28–30 punktus)
Bylos duomenimis nustatyta, kad pradinę kreditorę UAB „Glasauta“ ir atsakovę UAB „Dpmotors“ siejo faktinė bendradarbiavimo, atliekant automobilių stiklų užsakymą, jų įsigijimą ir pakeitimą bei atsakovės atsiskaitymą už atitinkamas prekes ir darbus, praktika. Be ieškovės paaiškinimų, šias aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai: Viber programėlės žinutės, kuriose yra nurodomi automobilių, kuriems yra reikalingas stiklo keitimas, VIN kodai (2025 m. lapkričio 24 d. dubliko Nr. DOK-60834 priedas Nr. 3); pradinės kreditorės naudojamos buhalterinės programos Sąskaita 123 ekrano fotofiksacijos duomenys, iš kurių matyti, kad apeliantė apmokėdavo pradinės kreditorės pateiktas PVM sąskaitas faktūras už atliktus darbus (2025 m. rugsėjo 23 d. ieškinio Nr. DOK-49102 priedas Nr. 3); PVM sąskaitos faktūros (2025 m. lapkričio 24 d. dubliko Nr. DOK-60834 priedas Nr. 1, 2) pradinei kreditorei UAB „Glasauta“ išrašytos UAB Eurograss Distribution (2024 m. liepos 9 d. PVM sąskaita faktūra serija (duomenys neskelbtini), už stiklą automobiliui Mercedes W221 ir 2024 m. liepos 8 d. PVM sąskaita faktūra serija (duomenys neskelbtini) – už stiklą automobiliui BMW G20), kurios patvirtina, jog pradinė kreditorė pirko automobilių stiklus pagal apeliantės užsakymą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, pagrįstai sprendė, kad labiau tikėtina, jog apeliantė užsakė automobilių BMW G20 ir Mercedes Benz W221 stiklų pakeitimą, nurodydamas per Viber programėlę jų VIN kodus, o pradinė kreditorė, atlikusi užsakymus, išrašė PVM sąskaitas faktūras už atliktus darbus.
Apeliacinės instancijos teismas apeliantės teiginius dėl nebuvusio priimto užsakymo dėl automobilių stiklų keitimo pasiūlymo vertina tik kaip gynybinę apeliantės poziciją, kurios nepatvirtina byloje pateikti įrodymai. Tarp ginčo šalių susiformavusi ilgalaikė bendradarbiavimo praktika suteikė pirmosios instancijos teismui pagrindą įsitikinti, kad visgi buvo iš apeliantės pateiktas užsakymas dėl automobilių stiklų keitimo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantė, pateikusi 2024 m. liepos 5 d. ir liepos 8 d. automobilių VIN kodus, būtų kokiu nors būdu informavusi pradinę kreditorę, jog automobilių stiklų keitimas nereikalingas.
Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė įrodymų vertinimo ar aplinkybių nustatymo klaidų, savo išvadas pagrindė byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad teismo sprendimas remiasi nepagrįstomis prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017; 2017 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017). Tam tikro fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas ir netiesioginiais įrodymais, tačiau šie netiesioginiai įrodymai turi būti patvirtinami pirminiais faktų šaltiniais, atspindėti faktinę būklę ir su visuma kitų bylos aplinkybių leisti daryti išvadą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių, jog apeliantė pagal rangos sutartį užsakė automobilių BMW G20 ir Mercedes Benz W221 stiklų pakeitimą (rašytinė sutartis dėl šių darbų pasirašyta nebuvo), o esant tik netiesioginiams įrodymams (Viber susirašinėjimas, PVM sąskaitos faktūros, šalių paaiškinimai bei tarp pradinės kreditorės ir apeliantės nusistovėjusi bendradarbiavimo praktika), daro išvada, kad labiau tikėtina, nei netikėtina, jog apeliantė pas pradinę kreditorę užsakė automobilių stiklo pakeitimo darbus. Tai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
Dėl rangos teisinius santykius reglamentuojančių taisyklių pažeidimo
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas rangos darbų atlikimą, rezultatų priėmimą, visiškai nesivadovavo rangos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis bei imperatyvais. Pažymi, jog rangos darbų atlikimo faktui įrodyti yra būtinas atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas, ko šiuo atveju nebuvo. Teismas nepagrįstai grįsdamas prielaidomis konstatavo, kad pradinė kreditorė realiai atliko darbus ir atitinkamai tai sukuria apeliantei pareigą atsiskaityti.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp pradinės kreditorės ir apeliantės buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai (CK 6.645 straipsnis). Rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.644 straipsnio 1 dalis.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad įstatyme rangos sutarčiai sudaryti nėra nustatyti privalomi formos reikalavimai, todėl rangos sutartis gali būti sudaryta bet kokiu šalių pasirinktu būdu: raštu, žodžiu, konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnis).
Kaip jau minėta nutarties 36 punkte, pradinę kreditorę UAB „Glasauta“ ir apeliantę siejo bendradarbiavimo atliekant automobilių stiklų užsakymą, jų įsigijimą ir pakeitimą praktika. Apeliantė susisiekdavo su pradine kreditore ir per telefoninę programėlę Viber atsiųsdavo jai automobilių, kuriems reikalingas stiklas ir jo pakeitimas VIN kodus, o pradinė kreditorė pagal atitinkamus VIN kodus suradusi tinkamą stiklą suteikdavo mobilią paslaugą, t. y. pakeisdavo atvykę į vietą automobilio stiklą, po ko buvo išrašoma už stiklą ir jo pakeitimą sąskaita, kurią išsiųsdavo elektroniniu paštu apeliantei, o ši iki ginčo sąskaitų išsiuntimo, visada tokias sąskaitas apmokėdavo. Taigi, kaip matyti, pradinė kreditorė teikdavo PVM sąskaitas faktūras apmokėti po atliktų darbų be jokių papildomų dokumentų surašymo. Apeliantė neįrodinėjo ir nepateikė jokių duomenų, kad vykdant ankstesnius užsakymus kartu su sąskaitomis jai būdavo teikiami darbų atlikimo aktai ar panašūs rašytiniai dokumentai. Tokiu būdu pati apeliantė savo konkliudentiniais veiksmais buvo akceptavusi būtent tokį bendradarbiavimo būdą.
Apeliantė jokia forma nepateikė įrodymų, jog iki ginčo kilimo būtų reikalavusi atliktų darbų priėmimo akto ar kad tokie aktai šalių santykiuose apskritai anksčiau būdavo rengiami. Rašytinio darbų perdavimo-priėmimo akto nebuvimas nėra besąlygiška prielaida konstatuoti, kad darbų rezultato apeliantė nepriėmė ir neturi pareigos už juos sumokėti. Todėl reikalavimas taikyti formalios dokumentacijos pasirašymo procedūrą tik šioms konkrečioms ginčo sąskaitoms yra nepagrįstas.
Byloje esantis 2024 m. lapkričio 15 d. susirašinėjimas tarp pradinės kreditorės ir apeliantės leidžia pagrįstai teigti, jog tarp apeliantės ir pradinės kreditorės buvo užsakymas dėl automobilių stiklų pakeitimo. Apeliantės atstovas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog pradinės kreditorės išrašytas ginčo PVM sąskaitas faktūras išsiuntė buhalterei, kuri padarys pavedimą. Taip pat atsiprašė už vėlavimus. Apeliantė, neigdama pradinės kreditorės teiktas sąskaitas ir patį darbų atlikimo faktą, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme nenurodė, dėl kokių konkrečiai kitų sąskaitų faktūrų vėlavimo atsiprašė apeliantės vadovas, jei siųstoje žinutėje pateiktas atsiprašymas nebuvo susijęs su ginčytinomis sąskaitomis. Nesant jokių kitų identifikuotų prievolių tarp šalių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį atsiprašymą įvertino kaip aiškų materialiojo reikalavimo bei skolos už atliktus darbus pripažinimą.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė apeliantės pateiktu A. M. paaiškinimu dėl automobilių Mercedes W221 ir BMW G20 stiklo keitimo darbų neužsakinėjimo, nes šiame paaiškinime nėra galimybės identifikuoti nei pačių automobilių, nei, kad A. M. yra iš tiesų minėtų automobilių savininkas. Nesant nurodytų automobilių identifikacinių duomenų (VIN kodų), neįmanoma nustatyti sąsajumo su nagrinėjama byla. Be to, pati apeliantė atsisakė šį asmenį kviesti apklausti byloje kaip liudytoją. Vien ta aplinkybė, kad šis įrodymas buvo priimtas į bylą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad minėtų automobilių stiklo keitimo darbai nebuvo atlikti.
Pažymėtina, jog Aprašo normos yra taikytinos tiesioginiam paslaugų teikėjui ir gavėjui (galutiniam vartotojui). Apeliantė transporto priemonių techninės priežiūros paslaugų teikimui pasitelkė trečiąjį asmenį, t. y. pradinę kreditorę, kuri atvyko į apeliantės patalpas ir atliko darbus su jos klientų automobiliais. Šiuo atveju tarp apeliantės ir pradinės kreditorės nebuvo privaloma sudaryti jokių užsakymo paraiškų ar kitų dokumentų (Aprašo 29, 34 punktai). Apeliantė atsakė už pradinės kreditorės suteiktas paslaugas galutiniams klientams, kurie kartu su apeliante turėjo užpildyti užsakymo paraiškas. Be to, apeliantė nepateikė jokių užsakymo paraiškų, kurios galėjo būti pildomos iki ginčo sąskaitų išrašymo, todėl tokios dokumentacijos nebuvimas nepatvirtina, kad jokie rangos darbai ginčo atveju nebuvo atlikti.
Kadangi darbų atlikimo faktas bei apeliantės prievolė sumokėti už gautą rezultatą yra visiškai įrodyti, t. y. pradinė kreditorė turėjo galiojančią reikalavimo teisę, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė perėmė faktiškai neegzistuojančią reikalavimo teisę.
Dėl proceso baigties
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialiąsias teisės normas, susijusias su rangos santykiais, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį naikinti ir priimti naują sprendimą ar panaikinus sprendimą, perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
Ieškovė prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų, kad tokias išlaidas patyrė, nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.