- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-03
- Bylos Nr.
- e2-827-567/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01387-2025-3
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Neringa Švedienė
- Suinteresuotas asmuo
- Savas namas
- Kreditorius
- K. V.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Savas namas“, atstovaujamos nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Solventa“, atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 17 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal kreditorės K. V. skundą dėl atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Savas namas“ pakartotinio pirmojo kreditorių susirinkimo sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Savas namas“ (toliau – ir atsakovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta mažoji bendrija (toliau – MB) „Solventa“ (toliau – ir nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2026 m. vasario 19 d. Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutartimi patvirtintas atsakovės bankrutuojančios UAB (toliau – BUAB) „Savas namas“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris buvo patikslintas vėlesnėmis teismo nutartimis. Kreditorė K. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovės BUAB „Savas namas“ visus 2026 m. birželio 30 d. pakartotinio pirmojo kreditorių susirinkimo sprendimus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kreditorė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo procesinio sprendimo dėl skundo įsiteisėjimo sustabdyti ginčijamų sprendimų vykdymą ir uždrausti nemokumo administratorei jais remtis, be kita ko, inicijuojant atsakovės pripažinimą likviduojama dėl bankroto, atliekant veiklos nutraukimo ir turto realizavimo veiksmus, išmokant bazinį atlygį bei taikant ginčijamas balsavimo ir informacijos teikimo taisykles. Kreditorė K. V. nurodė, kad skundas yra preliminariai pagrįstas, o ginčijamų sprendimų vykdymas iki ginčo išnagrinėjimo gali sukelti procesinius ir turtinius padarinius bei apsunkinti būsimo kreditorei galimai palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymą. Kreditorės teigimu, prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos, nes netrukdytų nemokumo administratorei atlikti kitų įstatyme nustatytų ir atsakovės turto apsaugai būtinų veiksmų.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2026 m. liepos 17 d. nutartimi patenkino kreditorės K. V. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė atsakovės BUAB „Savas namas“ visų 2026 m. birželio 30 d. pakartotinio pirmojo kreditorių susirinkimo sprendimų vykdymą iki šios bylos galutinio sprendimo įsiteisėjimo. Teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nustačius dvi kumuliatyvias sąlygas – skundo preliminarų pagrįstumą ir grėsmę kreditorei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Kreditorė suformulavo skundo dalyką ir pagrindą, nurodė skunde aplinkybes pagrindžiančius įrodymus ir pasirinko įstatyme nustatytą savo teisių gynimo būdą. Teismas nustatė, kad skundo reikalavimai yra preliminariai pagrįsti ir kreditorė turi teisę kreiptis į teismą, todėl pripažino egzistuojant pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą. Spręsdamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, susijęs su viešuoju interesu, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis turi būti įvertintas, atsižvelgiant į konkretaus ginčo pobūdį ir visų kreditorių interesus. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštais reikalavimais ir pagrįstos būtinybe išspręsti konkretų ginčą. Teismas nustatė, kad kreditorė ginčija visus 2026 m. birželio 30 d. pakartotinio pirmojo kreditorių susirinkimo sprendimus. Priimtų sprendimų neteisėtumas grindžiamas tuo, kad kreditorei nebuvo užtikrinta teisė dalyvauti ir balsuoti kreditorių susirinkime. taip pat nesudaryta galimybė atsiskaityti su visais kreditoriais. Teismas nustatė, kad nemokumo administratorė, dar nepasibaigus kreditorių susirinkimo sprendimų apskundimo terminui, kreipėsi į teismą dėl atsakovės pripažinimo likviduojama dėl bankroto. Teismas konstatavo, kad ginčijamų sprendimų pagrindu galėtų būti atliekami tolesni bankroto proceso veiksmai, be kita ko, sprendžiamas atsakovės likvidavimo dėl bankroto klausimas, šaukiami nauji kreditorių susirinkimai ir išmokamas nemokumo administratorės atlygis, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas. Tokie veiksmai galėtų užkirsti kelią kreditorės siekiui atsiskaityti su visais atsakovės kreditoriais, nutraukti bankroto bylą ir tęsti atsakovės veiklą. Teismas konstatavo, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su ginčo esme ir būtinos esamai padėčiai išsaugoti iki kreditorės skundo išnagrinėjimo. Teismas konstatavo, kad egzistuoja abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, todėl yra pagrindas iki galutinio teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti visų ginčijamų kreditorių susirinkimo sprendimų vykdymą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė BUAB „Savas namas“ (toliau – ir apeliantė), atstovaujama nemokumo administratorės MB „Solventa“, atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditorės K. V. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus šio prašymo, apeliantė prašo skundžiamą nutartį pakeisti – sustabdyti 2026 m. birželio 30 d. pakartotinio pirmojo kreditorių susirinkimo darbotvarkės 6-uoju ir 9-uoju klausimais priimtų sprendimų vykdymą, o kitą kreditorės prašymo dalį atmesti.
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė grėsmę būsimo kreditorei galimai palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymui. Kreditorių susirinkimo sprendimas dėl tolesnės bankroto procedūros savaime nesuteikia atsakovei likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens statuso, nes šis klausimas sprendžiamas atskiroje byloje, kurioje kreditorė turi teisę pareikšti savo reikalavimus bei atsikirtimus. Nemokumo administratorės bazinio atlygio išmokėjimas priklauso nuo nutarties dėl atsakovės pripažinimo likviduojama dėl bankroto įsiteisėjimo, o išmokėtos lėšos prireikus gali būti išieškotos įstatymų nustatyta tvarka. Laikinosios apsaugos priemonės dėl kreditorių susirinkimo kitų aštuonių sprendimų sustabdymo pritaikytos nepagrįstai, nes kreditorė nenurodė konkrečių jų vykdymo galimų padarinių, o pirmosios instancijos teismas šių sprendimų neįvertino individualiai. Taigi, pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga nustatyta nepagrįstai, nes grėsmė būsimo kreditorei galimai palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymui yra hipotetinė ir nepagrįsta objektyviais duomenimis.
Kreditorių susirinkimo visų sprendimų vykdymo sustabdymas neatitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principų. Kreditorės nurodyti galimi neigiami padariniai iš esmės susiję tik su sprendimais dėl atsakovės likvidavimo dėl bankroto ir nemokumo administratorės bazinio atlygio mokėjimo, tačiau pirmosios instancijos teismas sustabdė ir organizacinio bei procedūrinio pobūdžio sprendimų vykdymą. Teismas neįvertino, ar siekiamas tikslas galėtų būti pasiektas mažiau varžančiomis priemonėmis. Sustabdžius sprendimų dėl kreditorių susirinkimų šaukimo, balsavimo ir informacijos teikimo tvarkų vykdymą, nepagrįstai trikdoma visa tolesnė atsakovės bankroto proceso eiga.
Skundžiama nutartis prieštarauja nemokumo proceso efektyvumo ir kreditorių lygiateisiškumo principams bei bankroto byloje egzistuojančiam viešajam interesui. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės riboja kitų kreditorių galimybes siekti savalaikio jų finansinių reikalavimų patenkinimo ir trukdo nemokumo administratorei vykdyti įstatyme nustatytas pareigas bei daugumos kreditorių valią.
Kreditorės prašymo apimtis ir jo pateikimo aplinkybės rodo siekį vilkinti bankroto procesą, o ne apginti realiai pažeistą teisę. Kreditorė yra buvusi atsakovės vadovė ir akcininkė, todėl jos asmeninis suinteresuotumas išvengti atsakovės likvidavimo skiriasi nuo bendro kreditorių intereso. Be to, kreditorė savo prieštaravimus gali pareikšti teismui nagrinėjant nemokumo administratorės prašymą pripažinti atsakovę likviduojama dėl bankroto. Taigi, nebuvo objektyvaus poreikio taikyti tokios plačios apimties laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorė K. V. prašo jį atmesti ir Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą bei priimti kartu su atsiliepimu pateiktus naujus įrodymus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Grėsmė būsimo kreditorei galimai palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymui yra reali ir patvirtinta konkrečiais nemokumo administratorės veiksmais. Dar nepasibaigus kreditorių susirinkimo sprendimų apskundimo terminui, nemokumo administratorė kreipėsi į teismą dėl atsakovės pripažinimo likviduojama dėl bankroto. Taigi, ginčijamas kreditorių susirinkimo sprendimas jau pradėtas vykdyti. Aplinkybė, kad dėl atsakovės pripažinimo likviduojama dėl bankroto turi būti priimta atskira teismo nutartis, nepaneigia grėsmės būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui. Tolesnis procedūrų vykdymas ginčijamų sprendimų pagrindu gali lemti naujų procesų ir tarpusavyje nesuderinamų teisinių padarinių atsiradimą bei sumažinti kreditorei palankaus teismo procesinio sprendimo praktinę reikšmę.
Sprendimai dėl atsakovės likvidavimo ir nemokumo administratorės bazinio atlygio mokėjimo yra tarpusavyje susiję, nes dalies bazinio atlygio išmokėjimas numatytas įsiteisėjus nutarčiai dėl atsakovės pripažinimo likviduojama dėl bankroto. Išmokėjus šį atlygį, kreditorei palankaus teismo procesinio sprendimo atveju tektų papildomai spręsti lėšų grąžinimo klausimą ir galėtų kilti naujas ginčas. Kreditorės vertinimu, apeliantės nurodyta galimybė vėliau išieškoti išmokėtas lėšas nepaneigia, bet patvirtina papildomų teisinių ir turtinių padarinių atsiradimo riziką.
Visų ginčijamų sprendimų vykdymo sustabdymas yra proporcingas ir nesustabdo atsakovės bankroto proceso. Skundžiama nutartimi nesustabdytos įstatyme nustatytos nemokumo administratorės funkcijos ir neuždrausta atlikti kasdienių bankroto administravimo bei atsakovės turto apsaugos veiksmų. Nemokumo administratorės teisė šaukti kreditorių susirinkimus ir vykdyti kitas pareigas kyla tiesiogiai iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ), todėl ginčijamų vidaus tvarkų taikymo sustabdymas nepanaikina šių jos teisių ir pareigų.
Kreditorių susirinkimo visų sprendimų vykdymo sustabdymą pateisina skundo dalykas ir pagrindas. Kreditorė ginčija ne tik atskirų sprendimų turinį, bet ir viso pakartotinio pirmojo kreditorių susirinkimo sušaukimo, informavimo, dalyvavimo bei balsavimo procedūrą. Be to, dalis ginčijamų sprendimų nustato tolesniame bankroto procese taikytinas taisykles arba suteikia kreditorių susirinkimo pirmininkui atitinkamas teises. Leidus jais remtis, galėtų būti priimami nauji iš ginčijamų sprendimų kylantys sprendimai. Organizacinio pobūdžio sprendimų, kurie jau faktiškai įgyvendinti ir nebesukuria savarankiškų vykdymo veiksmų, sustabdymas savaime nesuvaržo nemokumo administratorės veiklos.
JANĮ įtvirtinti nemokumo proceso efektyvumo ir kreditorių lygiateisiškumo principai nepaneigia būtinybės iki ginčo išsprendimo išsaugoti esamą padėtį. Atsakovės bankroto procesas turi būti ne tik operatyvus, bet ir teisėtas, skaidrus bei užtikrinantis kreditorių teisę dalyvauti priimant sprendimus. Apeliantė negali remtis ginčijamais balsavimo rezultatais kaip neginčijama kreditorių daugumos valia, nes byloje sprendžiama būtent dėl to, ar pagrįstai nebuvo įskaityti reikšmingą visų finansinių reikalavimų dalį turinčios kreditorės balsai.
Šalies argumentai
Apeliantės teiginiai dėl kreditorės siekio vilkinti bankroto procesą yra deklaratyvūs ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Kreditorės teisės ginčyti kreditorių susirinkimo sprendimus nepaneigia aplinkybė, kad ji yra buvusi atsakovės vadovė ir akcininkė. Be to, po skundžiamos nutarties priėmimo kreditorė savo lėšomis iš dalies įvykdė atsakovės prievoles kreditoriams, todėl šie veiksmai, jos vertinimu, patvirtina siekį atsiskaityti su kreditoriais ir išsaugoti galimybę tęsti atsakovės veiklą. Kadangi šie įrodymai atsirado po skundžiamos nutarties priėmimo, jų pateikimo būtinybė iškilo tik apeliantei atskirajame skunde pareiškus teiginius apie proceso vilkinimą.
Prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones išnagrinėjimas iš anksto nepranešus nemokumo administratorei nepažeidė proceso teisės normų, nes Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 147 straipsnio 1 dalyje nenustatyta imperatyvioji pareiga apie tokio prašymo nagrinėjimą visais atvejais pranešti kitai šaliai. Skubaus sprendimo poreikį patvirtino ir pačios nemokumo administratorės veiksmai, dar nepasibaigus kreditorių susirinkimo sprendimų apskundimo terminui inicijuojant atsakovės pripažinimą likviduojama dėl bankroto.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 17 d. nutarties, kuria patenkintas kreditorės K. V. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki galutinio teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo sustabdytas visų atsakovės BUAB „Savas namas“ 2026 m. birželio 30 d. pakartotiniame pirmajame kreditorių susirinkime priimtų sprendimų vykdymas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjant atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra sprendžiamas skundo dėl kreditorių susirinkimo sprendimų panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas tikrina, ar pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į skundžiamos nutarties priėmimo metu egzistavusias aplinkybes, tinkamai nustatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas ir parinko su pareikštais reikalavimais susijusias bei proporcingas laikinąsias apsaugos priemones.
Dėl naujų įrodymų
Kreditorė K. V. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus rašytinius įrodymus, patvirtinančius po skundžiamos nutarties priėmimo jos atliktus mokėjimus atsakovės kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismui pateiktas prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo pagrįstas tuo, kad jų pateikimo būtinybė iškilo apeliantei atskirajame skunde pareiškus teiginius apie kreditorės siekį vilkinti atsakovės BUAB „Savas namas“ bankroto procesą. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ši taisyklė taikoma ir nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020, 34 punktas). Apeliacinės instancijos pažymi, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, todėl asmuo, siekiantis pasinaudoti CPK 314 straipsnyje įtvirtinta bendrosios taisyklės išimtimi, turi ne tik suformuluoti prašymą priimti naujus įrodymus, bet ir pagrįsti jų reikšmę nagrinėjamam klausimui. Taip pat CPK 180 straipsnyje įtvirtinta įrodymų sąsajumo taisyklė, pagal kurią teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-499-553/2025, 52 punktas). Nagrinėjamu atveju kreditorės K. V. pateikti įrodymai atsirado po skundžiamos nutarties priėmimo, todėl objektyviai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Tačiau vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo juos priimti. Pateikti įrodymai patvirtina vėliau kreditorės atliktus mokėjimus atsakovės kreditoriams, o ne aplinkybes, reikšmingas vertinant CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas ir jų poreikį skundžiamos nutarties priėmimo metu. Todėl šie duomenys nepatenka į apeliacinės instancijos teismo bylos nagrinėjimo ribas ir šios konkrečios bylos dalyką, kadangi teismas tiria tik tas aplinkybes, kurios yra tiesiogiai susijusios su kreditorės ginčijamais 2026 m. birželio 30 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo sprendimais. Taigi, pateikti įrodymai neturi reikšmės sprendžiant dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti kaip neatitinkančius CPK 180 straipsnyje įtvirtinto sąsajumo su apeliacijos objektu reikalavimo.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
JANĮ, reguliuojančio juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus, 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nemokumo bylos nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus JANĮ nustatytas išimtis. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti arba padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimus ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme įtvirtintos dvi būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, kurios yra kumuliatyvios, t. y tuo atveju, kai bent vienos iš šių sąlygų nėra, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.
Siekiant nustatyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas pirmiausia įvertina skundo reikalavimų pagrįstumą bei tikimybę, kad jie bus patenkinti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad toks skundo reikalavimų įvertinimas yra preliminarus. Tai reiškia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas nenagrinėja ginčo iš esmės ir nepateikia galutinio įvertinimo dėl pateiktų įrodymų patikimumo bei pakankamumo.
Tikėtino skundo pagrįstumo pagal prima facie (preliminariai, iš pirmo žvilgsnio) doktriną sąlyga reiškia, kad teismas preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas pareiškėjai palankus teismo procesinis sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2023 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1129-933/2023, 22 punktas; 2025 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-991-567/2025, 28–30 punktai). Preliminarus skundo įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pareiškėjas pasirinko neleistiną ar objektyviai neįmanomą savo teisių gynimo būdą arba prašoma užtikrinti reikalavimą, kuris nėra pagrįstas skunde nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1609-407/2020, 12 punktas; 2021 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-307-370/2021, 16 punktas; 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-891-553/2021, 15 punktas).
Pagal JANĮ 55 straipsnio 2 dalį kreditorius turi teisę apskųsti kreditorių susirinkimo sprendimą įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka. Nagrinėjamu atveju kreditorė pasirinko įstatyme nustatytą savo teisių gynimo būdą, suformulavo skundo dalyką ir pagrindą, nurodė faktinius bei teisinius argumentus ir pateikė juos, jos vertinimu, pagrindžiančius įrodymus. Kreditorė skundą iš esmės grindžia tuo, kad jai nebuvo tinkamai užtikrinta teisė dalyvauti pakartotiniame pirmajame kreditorių susirinkime ir jame balsuoti.
Apeliantė atskirajame skunde nepateikė argumentų, leidžiančių spręsti, kad kreditorės reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti arba kad jai palankus teismo procesinis sprendimas objektyviai negalėtų būti priimtas. Tai, ar kreditorės teisė dalyvauti kreditorių susirinkime ir jame balsuoti iš tiesų buvo pažeista, ar toks pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti ginčijamus sprendimus, bus nustatyta išnagrinėjus kreditorės skundą iš esmės. Taigi, egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – preliminariai tikėtinas skundo pagrįstumas.
Vertinant antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtiną sąlygą – grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui – pažymėtina, kad nei CPK, nei JANĮ nenustato pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas sprendžiamas įvertinus konkrečias faktines aplinkybes, pareikšto reikalavimo pobūdį ir padarinius, kurių siekiama išvengti. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad draudimas vykdyti kreditorių susirinkimo sprendimus, kol bus išspręstas jų teisėtumo klausimas, gali būti tinkama būsimo teismo sprendimo įvykdymą užtikrinanti laikinoji apsaugos priemonė, padedanti išvengti interesų konflikto, papildomų ginčų ir užtikrinti bankroto proceso stabilumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1272/2010; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1616/2010; 2016 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1656-157/2016, 20 punktas; 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-909-467/2025, 18–21 punktai).
Apeliantė nurodo, kad kreditorių susirinkimo sprendimas dėl tolesnės atsakovės bankroto procedūros savaime nesuteikia atsakovei likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens statuso. Tam būtina atskira teismo nutartis, o kreditorė, nagrinėjant šį klausimą, gali pareikšti savo prieštaravimus. Dėl to, apeliantės vertinimu, kreditorės nurodyta grėsmė yra hipotetinė ir pernelyg nutolusi.
Apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirojo skundo argumentais nesutinka. Bylos duomenys patvirtina, kad nemokumo administratorė, dar nepasibaigus kreditorių susirinkimo sprendimų apskundimo terminui, kreipėsi į teismą dėl atsakovės pripažinimo likviduojama dėl bankroto. Taigi, ginčijamas kreditorių susirinkimo sprendimas nėra tik galimas vykdyti ateityje – jo pagrindu jau pradėti tolesni atsakovės bankroto proceso veiksmai.
Aplinkybė, kad atsakovė likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens statusą gali įgyti tik teismo nutarties pagrindu, nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Pats kreipimasis į teismą dėl atsakovės pripažinimo likviduojama dėl bankroto yra ginčijamo kreditorių susirinkimo sprendimo vykdymas. Tęsiant šią procedūrą dar neišsprendus ginčo dėl sprendimo, kuriuo ji grindžiama, teisėtumo, galėtų atsirasti naujų procesinių ir turtinių padarinių, kuriuos vėliau tektų šalinti papildomais procesiniais veiksmais. Tokiu atveju kreditorei galimai palankus teismo procesinis sprendimas prarastų dalį savo praktinės reikšmės.
Apeliantė taip pat nurodo, kad sprendimo dėl nemokumo administratorės bazinio atlygio mokėjimo vykdymas nesukeltų sunkiai pašalinamų padarinių, nes išmokėtos lėšos prireikus galėtų būti susigrąžintos įstatymų nustatyta tvarka. Ginčijamame sprendime dalies bazinio atlygio išmokėjimas siejamas su nutarties dėl atsakovės pripažinimo likviduojama dėl bankroto įsiteisėjimu, todėl sprendimai dėl atsakovės likvidavimo dėl bankroto ir bazinio atlygio mokėjimo yra tiesiogiai susiję.
Išmokėjus bazinio atlygio dalį, o ginčijamą kreditorių susirinkimo sprendimą vėliau panaikinus, galėtų kilti naujas ginčas dėl išmokėtų lėšų grąžinimo. Apeliantės nurodyta galimybė vėliau susigrąžinti išmokėtas lėšas nepašalina papildomų teisinių bei turtinių padarinių atsiradimo rizikos. Prevencinių laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra išvengti tokių padarinių, o ne juos šalinti po to, kai ginčijami sprendimai jau įvykdyti.
Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sustabdė kreditorių susirinkimo visų sprendimų vykdymą, nors kreditorės nurodyti galimi neigiami padariniai iš esmės susiję tik su sprendimais dėl atsakovės likvidavimo ir nemokumo administratorės bazinio atlygio mokėjimo. Apeliantės vertinimu, kitais darbotvarkės klausimais priimti sprendimai yra organizacinio arba procedūrinio pobūdžio, todėl jų vykdymo sustabdymas neproporcingai riboja tolesnę atsakovės bankroto proceso eigą.
Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su byloje pareikštais reikalavimais, atitikti siekiamą tikslą ir neapriboti kitų asmenų teisių daugiau, negu būtina šiam tikslui pasiekti. Pagal CPK 145 straipsnio 2 dalį laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Šis principas suponuoja pareigą išlaikyti proceso dalyvių interesų pusiausvyrą ir taikyti tokią priemonę, kuri būtų pakankama būsimo teismo sprendimo veiksmingumui užtikrinti, tačiau nesukeltų neproporcingų suvaržymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-194-467/2022, 36–39 punktai).
Nagrinėjamu atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės tiesiogiai susijusios su skundo dalyku, nes sustabdytas būtent tų kreditorių susirinkimo sprendimų, kuriuos kreditorė prašo panaikinti, vykdymas. Skundžiama nutartimi nenustatyta su pagrindiniu reikalavimu nesusijusių nemokumo administratorės veiklos ribojimų. Kreditorė ginčija ne tik kreditorių susirinkimo atskirų sprendimų turinį, bet ir viso pakartotinio pirmojo kreditorių susirinkimo procedūros teisėtumą. Kreditorės skundas grindžiamas tuo, kad jai nebuvo tinkamai užtikrinta teisė dalyvauti kreditorių susirinkime ir jame balsuoti. Jeigu šios aplinkybės būtų nustatytos išnagrinėjus ginčą iš esmės, jos galėtų turėti reikšmės visų šiame susirinkime priimtų sprendimų teisėtumui. Be to, sprendimai dėl kreditorių susirinkimo pirmininko išrinkimo, balsavimo elektroninėmis priemonėmis, informacijos teikimo ir kreditorių susirinkimų šaukimo tvarkų nėra susiję vien su pasibaigusia kreditorių susirinkimo procedūra. Šie sprendimai skirti tolesnių atsakovės bankroto proceso veiksmų atlikimui. Leidus jais remtis iki ginčo išsprendimo, jų pagrindu galėtų būti šaukiami nauji kreditorių susirinkimai, teikiama informacija ir priimami nauji sprendimai. Tai didintų teisinį neapibrėžtumą ir galėtų lemti naujų ginčų atsiradimą. Aplinkybė, kad dalis organizacinio pobūdžio sprendimų galėjo būti faktiškai įgyvendinti jų priėmimo metu ir nebesukelti savarankiškų vykdymo veiksmų, savaime nepatvirtina pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neproporcingumo. Taigi, tokie sprendimai nesukelia vykdytinų padarinių, todėl jų vykdymo sustabdymas nesukuria apeliantei papildomų faktinių suvaržymų.
JANĮ 3 straipsnyje įtvirtinti nemokumo proceso principai, be kita ko, reikalauja užtikrinti nemokumo proceso efektyvumą ir kreditorių lygiateisiškumą. Bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, kuriame turi būti derinami juridinio asmens ir visų jo kreditorių interesai. Tačiau nemokumo proceso efektyvumas negali būti suprantamas vien kaip siekis kuo greičiau atlikti bankroto procedūras, neatsižvelgiant į jų teisėtumą. Bankroto procesas turi būti ne tik operatyvus, bet ir teisėtas, skaidrus bei užtikrinantis realią kreditorių galimybę dalyvauti priimant sprendimus. Bankroto proceso ekonomiškumo ir operatyvumo aspektais racionaliau pirmiausia išspręsti kreditorių susirinkimo sprendimų teisėtumo klausimą ir tik tada juos vykdyti, jeigu skundas dėl jų panaikinimo būtų atmestas (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-991-567/2025, 39 punktas; 2025 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1114-854/2025, 25–26 punktai).
Kreditorių susirinkimo sprendimai yra privalomi tiek, kiek jie priimti teisėtai ir neperžengiant kreditorių susirinkimui įstatymu priskirtos kompetencijos. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta, kad privalomai vykdytini tik tie kreditorių susirinkimo sprendimai, kurie priimti neperžengiant kreditorių susirinkimo kompetencijos ribų (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1586-381/2020, 9–10 punktai). Nagrinėjamoje byloje sprendžiama būtent dėl to, ar, neįskaičius kreditorės balsų, ginčijami sprendimai išreiškė teisėtai suformuotą kreditorių daugumos valią. Dėl to laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje apeliantė negali ginčijamo balsų neįskaitymo rezultatais remtis kaip jau nustatyta teisėta kitų kreditorių daugumos valia. Šis klausimas bus išspręstas išnagrinėjus kreditorės skundą iš esmės.
Skundžiama nutartimi nėra sustabdytas visas atsakovės bankroto procesas ir nėra apribotos tiesiogiai iš JANĮ kylančios nemokumo administratorės funkcijos. Nemokumo administratorės teisė šaukti kreditorių susirinkimus ir pareiga atlikti bankroto proceso administravimo veiksmus kyla tiesiogiai iš JANĮ. Todėl ginčijamų kreditorių susirinkime patvirtintų vidaus tvarkų taikymo sustabdymas nepanaikina nemokumo administratorės įstatyme nustatytų teisių ir pareigų. Nemokumo administratorė ir toliau gali atlikti kasdienius, tiesiogiai iš įstatymo kylančius bankroto administravimo ir atsakovės turto apsaugos veiksmus, tačiau iki ginčo išsprendimo negali remtis ginčijamais kreditorių susirinkimo sprendimais. Dėl to apeliantės teiginys, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sustabdo visą atsakovės bankroto procesą, nėra pagrįstas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis.
Atsižvelgdamas į kreditorės skundo pagrindą, ginčijamų sprendimų tarpusavio ryšį ir dalies jų tęstinį taikymą, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad tik 6-uoju ir 9-uoju darbotvarkės klausimais priimtų sprendimų vykdymo sustabdymas neužtikrintų esamos padėties stabilumo iki ginčo išnagrinėjimo. Dėl to apeliantės alternatyvus prašymas pakeisti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį, sustabdant 6-uoju ir 9-uoju darbotvarkės klausimais priimtų sprendimų vykdymą, netenkinamas.
Apeliantės teiginiai, kad kreditorė siekia vilkinti atsakovės bankroto procesą dėl savo buvusios atsakovės vadovės ir akcininkės statuso, grindžiami prielaidomis. Aplinkybė, kad kreditorė yra buvusi atsakovės vadovė ir akcininkė, nepaneigia JANĮ nustatytos jos teisės ginčyti kreditorių susirinkimo sprendimus ir savaime nepatvirtina piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Apeliantė nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių kreditorės siekį vilkinti bankroto procesą.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčijamų kreditorių susirinkimo sprendimų pobūdį, jų tarpusavio ryšį ir nemokumo administratorės jau pradėtus šių sprendimų vykdymo veiksmus, konstatuoja, kad, panaikinus pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kreditorei galimai palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba šis sprendimas galėtų netekti praktinės reikšmės. Taigi, egzistuoja ir antroji būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė kreditorei galimai palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad kreditorės skundas yra preliminariai pagrįstas, egzistuoja reali grėsmė būsimo jai galimai palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymui, o pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais ir proporcingos siekiamam tikslui, daro išvadą, kad nėra CPK 144 ir 145 straipsnių pažeidimo.
Dėl bylos procesinės baigties
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bankroto proceso specifiką ir konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista, nes klausimas išspręstas teisingai. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina. Apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo, nes jį spręs pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į teisinį rezultatą po bylos išnagrinėjimo iš esmės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą.