Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjo (kreditoriaus) PRS1 pareiškimas pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Home of cars“ bankrotą tyčiniu, suinteresuoti asmenys SUA2 , SUA1 .

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Home of cars“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta mažoji bendrija (toliau – MB) „Elandas“. Nutartis įsiteisėjo 2026 m. vasario 19 d.

Teisme gautas pareiškėjo (kreditoriaus) PRS1 pareiškimas dėl UAB „Home of cars“ bankroto pripažinimo tyčiniu, juo prašyta nustatyti, kad už UAB „Home of cars“ tyčinį bankrotą atsakingi buvęs bendrovės vadovas SUA2 ir kontroliuojantis akcininkas SUA1 .

Pareiškėjo vertinimu, tyčinį bendrovės bankrotą lėmė sistemingas galimai nusikalstamas bendrovės valdymo modelis, kuris tęsėsi ir bendrovei jau esant faktiškai nemokiai, t. y. klientų automobilių priėmimas komisui, vėlesnis jų pardavimas tretiesiems asmenims ir už juos gautų lėšų tyčinis pasisavinimas ar iššvaistymas, neatsiskaitant su automobilių savininkais pagal su jais sudarytas sutartis, taip pat ydingas bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymas, kurį patvirtina faktas, kad bendrovės nemokumo administratorei nebuvo perduoti bendrovės dokumentai ir turtas.

Pareiškėjas įrodinėjo, kad UAB „Home of cars“ nemokumas kilo dėl sąmoningo, tyčinio ir nesąžiningo buvusio vadovo SUA2 veikimo – bankroto bylos neinicijavimo laiku, sistemingo lėšų išvedimo ir dokumentų slėpimo, dėl to bendrovės skolos augo, ji neteko likvidaus turto. Taip pat pabrėžė, kad kontroliuojančio akcininko SUA1 toleruotas nemokios bendrovės gyvavimas, esant kritinei finansinei padėčiai, sukūrė prielaidas tolesniam skolinimuisi, o vadovo laiku neinicijuotas bankrotas, turto iššvaistymas bei buhalterijos slėpimas privedė bendrovę prie nemokumo. Dėl to, pareiškėjo vertinimu, už bendrovės tyčinį bendrovės bankrotą atsakingi jie abu.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018 yra pasisakęs dėl bendrovės akcininko pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir atsakomybės, kai akcininkas teigia nedalyvavęs įmonės veikloje. Kasacinis teismas suformavo taisyklę, kad, net ir aktyviai nedalyvaujant bendrovės veikloje, akcininkui taikoma civilinė atsakomybė, jei nustatoma, jog jis pažeidė minimalią pareigą domėtis bendrovės veikla. Suinteresuotas asmuo SUA1 , būdamas bendrovės kontroliuojančiu akcininku, turėjo teisę ir pareigą tvirtinti bendrovės metines finansines ataskaitas, taigi turėjo ir minimalią pareigą domėtis UAB „Home of cars“ veikla bei nustatyti jos nemokumo momentą. Akcininkas pažeidė pareigą domėtis bendrovės veikla ir taip prisidėjo prie tyčinio bankroto bei žalos kreditoriams didinimo. Vertinant 2023 ir 2024 metų finansines ataskaitas, kurias akcininkas privalėjo tvirtinti eilinio akcininkų susirinkimo metu, buvo akivaizdu, kad įmonės įsipareigojimai (302 510 Eur) beveik tris kartus viršijo įmonės turtą. Akcininkas SUA1 negalėjo nematyti bendrovės nemokumo, tačiau veiksmų inicijuoti jos bankrotą nesiėmė. Akcininko neveikimas leido vadovui toliau veikti, sudarinėti sutartis su klientais, didinti skolas. Šis neveikimas nulėmė tai, kad bendrovės skolos augo ilgą laiką. SUA1 laiku neinicijavus bankroto susidarė nauja skola pareiškėjui, kurios nebūtų buvę, jei akcininkas būtų laiku atlikęs savo pareigas.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi pareiškėjo (kreditoriaus) PRS1 pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu patenkino. Pripažino UAB „Home of cars“ bankrotą tyčiniu; konstatavo, kad asmuo, kurio veiksmai sukėlė UAB „Home of cars“ tyčinį bankrotą, yra SUA2 ; priteisė suinteresuotam asmeniui SUA1 iš SUA2 2 541 Eur bylinėjimosi išlaidas, o pareiškėjui PRS1 iš SUA2 – 1 101,10 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Teismas pažymėjo, kad bendrovė faktiškai buvo nemoki jau pagal 2024 m. gruodžio 31 d. ir 2025 m. gegužės 31 d. finansinius duomenis. Tačiau ne vėliau kaip 2025 m. liepos 28 d., kai bendrovės vadovas pateikė aktualų balansą ir pristatė bendrovės finansinę padėtį bendrovės akcininkui, turėjo būti akivaizdu, kad bendrovė atitinka Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ) nustatytus nemokumo kriterijus, todėl nuo šio momento kilo pareiga inicijuoti jos nemokumo procesą.

Teismas konstatavo, kad bendrovės vadovo sudaryti nuostolingi bendrovei nenaudingi sandoriai, susiję su naujų transporto priemonių įsigijimu, bei dėl jų nuosekliai bloginta bendrovės finansinė padėtis atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį. Teismas vertino, kad nors bylos duomenys savaime nepatvirtina, jog transporto priemonė Porsche Cayenne buvo perleista už mažesnę nei rinkos kainą, nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog vykdant šį sandorį nebuvo laikytasi teisės aktuose nustatytos atsiskaitymo grynaisiais pinigais tvarkos, o už bendrovei priklausiusio turto perleidimą gautos lėšos ir jų panaudojimas nebuvo tinkamai apskaitytas. Teismas taip pat konstatavo, kad egzistuoja ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyti tyčinio bendrovės bankroto požymis – dėl netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkytos apskaitos bei bendrovės dokumentų neperdavimo nėra galimybės nustatyti bendrovės turto dydžio ir struktūros bei atsekti jo judėjimo. Bendrovės turtas nemokumo administratorei neperduotas, o dokumentų, leidžiančių patikrinti jo realumą, panaudojimą, nėra.

Teismas, išanalizavęs byloje surinktus duomenis, padarė išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog bendrovės akcininkas atliko tyčinius veiksmus, kuriais būtų siekta bendrovės bankroto ar kurie būtų reikšmingai prisidėję prie jos nemokumo, pažymėdamas, kad vien aplinkybė, jog asmuo buvo bendrovės akcininkas, nesant duomenų apie jo konkrečius veiksmus, turėjusius įtakos bendrovės nemokumui ar bankrotui, savaime nesudaro pagrindo pripažinti jį atsakingu už tyčinį bendrovės bankrotą. Tačiau teismas konstatavo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, jog buvęs bendrovės vadovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas, neveikė geriausiais bendrovės interesais, nesilaikė jam, kaip juridinio asmens vadovui, tenkančių rūpestingumo ir lojalumo pareigų bei neužtikrino tinkamo bendrovės veiklos organizavimo. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad buvusio bendrovės vadovo veiksmai ir neveikimas buvo sąmoningi ir kryptingi, reiškiantys blogą bendrovės valdymą bei sudaro pagrindą buvusį bendrovės vadovą SUA2 pripažinti atsakingu už bendrovės privedimą prie bankroto tyčiniais veiksmais.

Pareiškėjas PRS1 (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutarties dalį, kuria netenkinta jo pareiškimo dalis dėl suinteresuoto asmens SUA1 atsakomybės, ir šiuo klausimu priimti naują sprendimą – pripažinti kontroliuojantį akcininką SUA1 solidariai atsakingu (kartu su buvusiu vadovu SUA2 ) už UAB „Home of cars“ tyčinio bankroto sukėlimą bei kreditoriams padarytos žalos atlyginimą. Likusią Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutarties dalį prašo palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti solidariai iš suinteresuotų asmenų SUA1 ir SUA2 apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi formaliais argumentais, kad SUA1 nebuvo bendrovės valdymo organo narys, o vien akcininko statusas bendrovėje savaime nesukelia civilinės atsakomybės už tyčinį bankrotą. Tokia teismo pozicija prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018 suformuotai praktikai, kad kontroliuojantis akcininkas laikytinas sužinojusiu (turėjusiu sužinoti) apie bendrovės finansinę padėtį nuo to momento, kai turėjo įvykti, nors ir neįvyko, eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas, kuriame turėjo būti tvirtinama finansinė atskaitomybė už praėjusius metus, nes vienasmenis ar kontroliuojantis akcininkas turi minimalią pareigą domėtis bendrovės veikla bent tiek, kad patvirtintų metinių finansinių ataskaitų rinkinį. Apelianto vertinimu, esminės šios bylos aplinkybės atitinka kasacinio teismo analizuotą situaciją. Taigi, SUA1 neveikimas, laiku neinicijuojant bendrovei bankroto bylos, laikytinas neteisėtu bei sudaro teisinį pagrindą taikyti jam solidariąją atsakomybę.

Teismas netinkamai aiškino JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, nes apsiribojo tik aktyvių tyčinių neteisėtų veiksmų paieška ir neanalizavo SUA1 tęstinio, sąmoningo neveikimo (stebėsenos pareigos pažeidimo, sukeliančio deliktinę atsakomybę pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir JANĮ 71 straipsnį) įtakos bendrovės nemokumo gilinimui. Tai prieštarauja įstatymams bei pirmiau minėtai kasacinio teismo praktikai. Skundžiama nutartis sukuria precedentą, kurio pagrindu kontroliuojantis akcininkas gali išvengti civilinės atsakomybės už tyčinį bankrotą, deklaruodamas nesidomėjimą bendrovės padėtimi.

Teismas nepagrįstai eliminavo priežastinį ryšį tarp SUA1 neveikimo ir kreditorių nuostolių. Jeigu SUA1 vėliausiai po 2025 m. gegužės 22 d. ataskaitų patvirtinimo (arba po termino visuotiniam bendrovės akcininkų susirinkimui – 2025 m. balandžio 30 d.) būtų domėjęsis bendrove ir inicijavęs jos bankrotą, bendrovės veikla būtų sustabdyta ir nauji sandoriai (įskaitant sandorį su apeliantu, sudarytą 2025 m. liepos 21 d.) nebūtų buvę sudaryti, taigi, būtų išvengta žalos kreditoriams.

Bendrovė įregistruota 2023 m. liepos 20 d. Pagal pateiktą 2023 metų metinę finansinę atskaitomybę, per pirmus penkis veiklos mėnesius bendrovė patyrė 56 783,00 Eur nuostolių, o jos nuosavas kapitalas iškart tapo neigiamas (-55 783,00 Eur). Bendrovė neturėjo kito pajamų šaltinio, tik automobilių paėmimą iš fizinių asmenų komiso pagrindu. Tai įrodo, kad bendrovė nesiekė vykdyti realios, sąžiningos ir įprastos ūkinės komercinės veiklos, o nuo pat jos įsteigimo veikė kaip priedanga neteisėtai veiklai – klientų turtui bei lėšoms pasisavinti. SUA1 , būdamas 51 proc. akcijų savininku, negalėjo nežinoti, kokią veiklą bendrovė vykdo. SUA1 ne tik neinicijavo valdymo organų kontrolės ar bendrovės veiklos nutraukimo, bet ir toleravo ydingo veiklos modelio tęsimą.

SUA1 akcentavo, kad jis, sužinojęs apie direktoriaus sukčiavimą, kreipėsi į teisėsaugą. Tačiau į policiją jis kreipėsi tik tada, kai žala kreditoriams jau buvo negrįžtamai padaryta. Toks kreipimasis yra apsimestinis, siekiant išvengti asmeninės civilinės bei baudžiamosios atsakomybės, o ne apsaugoti bendrovę ir jos kreditorius.

SUA1 neveikimo nepateisina teiginys, kad SUA2 jį ilgą laiką klaidino ir teikė melagingus pažadus bei suklastotus tarpinius balansus. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad SUA1 iki 2025 metų vasaros būtų raštu pareikalavęs vadovo pateikti pirminius banko sąskaitų išrašus, realią automobilių aikštelės inventorizacijos ar atsiskaitymų su klientais ataskaitą. Tai patvirtina SUA1 nerūpestingumą. Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad UAB „Home of cars“ vadovo pareigas nuo bendrovės įregistravimo (2023 m. liepos 20 d.) iki 2025 m. gegužės 21 d. ėjo M. V. (suinteresuoto asmens SUA1 giminaitis). SUA2 bendrovės vadovu paskirtas 2025 m. gegužės 21 d. Oficiali bendrovės 2024 metų metinė finansinė atskaitomybė (balansas), kurioje užfiksuotas 139 096,00 Eur nuostolis ir nuosavo kapitalo deficitas (-194 880,00 Eur), sudarytas 2025 m. gegužės 5 d., t. y. tuo metu, kai SUA2 dar neužėmė vadovaujančių pareigų bendrovėje. Šį balansą SUA1 patvirtino visuotiniame akcininkų susirinkime 2025 m. gegužės 22 d. – praėjus vienai dienai po SUA2 paskyrimo direktoriumi. SUA1 , 2025 m. gegužės 22 d. tvirtindamas 2024 metų bendrovės balansą, turėjo žinoti apie kritinę jos būklę.

SUA1 nurodo, kad paskolino bendrovei 52 000 Eur, todėl patyrė didžiausią finansinę žalą. Tačiau patirta asmeninė žala nereiškia, kad savo ilgalaikiu neveikimu akcininkas nesukėlė žalos kitiems kreditoriams. Todėl šie argumentai negali atleisti SUA1 nuo solidariosios atsakomybės.

UAB „Home of cars“ nemokumo administratorė MB „Elandas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirajame skunde pareikštus reikalavimus spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime į atskirąjį skundą dėstomi šie argumentai:

Nemokumo administratorė laikosi pozicijos, kad Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. UAB „Home of Cars“ bankrotas pagrįstai pripažintas tyčiniu, o asmeniu, kurio veiksmai ir neveikimas sukėlė bendrovės tyčinį bankrotą, pagrįstai pripažintas SUA2 .

Teismas pagrįstai nustatė, kad byloje nepakanka objektyvių duomenų, patvirtinančių SUA1 sąmoningus veiksmus ar neveikimą, sukėlusius bendrovės nemokumą ar iš esmės pabloginusius jau nemokios bendrovės padėtį. Vien aplinkybių, kad SUA1 valdė 51 proc. bendrovės akcijų ir patvirtino jos finansinių ataskaitų rinkinį, nepakanka jo faktiniam dalyvavimui valdant bendrovę ir priežastiniam ryšiui su tyčiniu bankrotu konstatuoti.

Byloje surinkti duomenys tyčinio bankroto aplinkybes sieja su buvusio bendrovės vadovo SUA2 veiksmais ir neveikimu. Byloje nėra pakankamai duomenų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl SUA1 atsakomybės už tyčinį bendrovės bankrotą nebuvimo.

Suinteresuotas asmuo SUA1 atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti iš apelianto PRS1 suinteresuotam asmeniui SUA1 bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Civilinės deliktinės atsakomybės taikymo klausimas negali būti tapatinamas su JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatytu teismo juridinio asmens tyčinio bankroto byloje sprendžiamu klausimu. Apeliantas nepagrįstai tapatina deliktinės civilinės atsakomybės ir tyčinio bankroto institutus, jų esmę, paskirtį ir taikymo prielaidas, todėl atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti.

Apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018, kurioje kasacinis teismas nagrinėjo didžiosios akcininkės civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto inicijavimą pagrindus, o ne bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą. Precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Apelianto nurodoma teismo praktika nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remtis tiek dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo, tiek dėl bylų faktinių aplinkybių, dalyko ir pagrindo nesutapimo.

Pagal JANĮ nuostatas, juridinio asmens dalyviai nepriskiriami nei prie asmenų turinčių pareigą, nei prie asmenų turinčių teisę inicijuoti nemokumo procesą juridiniam asmeniui. Suinteresuotas asmuo neužėmė pareigų bendrovėje, nevykdė jos valdymo ar administravimo funkcijų, o pagal JANĮ 4 ir 5 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, esant įstatyme numatytiems pagrindams, bankroto procesą turi teisę ir privalo inicijuoti juridinio asmens vadovas. Būtina atskirti juridinių asmenų vadovų ir (ar) dalyvių kompetenciją bei jų atsakomybės pagrindus.

Apeliantas atskirajame skunde pateikia netinkamas ir nepagrįstas JANĮ 70 straipsnio interpretacijas bei iškraipo šiame straipsnyje įtvirtintų teisės normų turinį, bandydamas nepagrįstai išplėsti juridinių asmens dalyvių pareigų apimtį ir atsakomybės dėl tyčinio bankroto ribas. Apeliantas dėsto tikrovės neatitinkančius teiginius, kad bendrovė nesiekė vykdyti realios, sąžiningos ir įprastos ūkinės komercinės veiklos. Byloje esantys ir viešai prieinami duomenys patvirtina, kad nuo bendrovės įsteigimo ji realiai vykdė ūkinę komercinę veiklą. Kreditorių praradimus lėmė ne bendrovės veiklos modelis, bet SUA2 nusikalstami veiksmai.

Suinteresuoto asmens veiksmuose nėra nei tyčios, apibrėžiamos JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje, nei kurio nors iš JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nurodytų tyčinio bankroto požymių. Teisiškai nereikšmingi atskirojo skundo teiginiai, kad iki 2025 metų vasaros suinteresuotas asmuo nereikalavo bendrovės pateikti apelianto nurodomų finansinių duomenų. 2024 metais patvirtinus 2023 m. gruodžio 31 d. finansinę atskaitomybę nebuvo pagrindo vertinti, kad bendrovės veikla neperspektyvi ar ją stabdyti, nes nuo jos įregistravimo Juridinių asmenų registre 2023 m. liepos 20 d. buvo praėję tik 5 mėnesiai. Natūralu, kad juridinio asmens veiklos pradžioje yra patiriamos sąnaudos, o stabilių pajamų dar nėra, todėl vien ši aplinkybė savaime negalėjo sudaryti pagrindo abejoti bendrovės veiklos mokumu.

Nėra teisiškai reikšmingi ir atskirojo skundo argumentai, kad oficiali bendrovės 2024 metų finansinė atskaitomybė buvo sudaryta tuo metu, kai SUA2 dar nebuvo bendrovės vadovas, be to, apeliantas nekonkretizuoja, kokią reikšmę finansinės atskaitomybės sudarymo data ar tuo metu bendrovei vadovavusio asmens duomenys galėtų turėti sprendžiant atskirajame skunde keliamus klausimus. Juolab kad 2024 metų metinės finansinės atskaitomybės patvirtinimo metu, t. y. 2025 m. gegužės 22 d., bendrovės vadovo pareigas jau ėjo SUA2 .

Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad suinteresuotas asmuo nereikalavo duomenų apie bendrovės finansinę būklę – tokių duomenų buvo reikalaujama. Po 2024 metų finansinės atskaitomybės patvirtinimo, bendrovės vadovui SUA2 teigiant, kad 2024 m. gruodžio 31 d. balansas neatspindi esamos bendrovės finansinės padėties, nes dalis bendrovės atsiskaitymus ir įsipareigojimų įvykdymą patvirtinančių dokumentų nėra pateikta buhalterijai, suinteresuotas asmuo pareikalavo bendrovės vadovo sudaryti aktualų bendrovės balansą ir pagrįsti esamą bendrovės finansinę padėtį. Tai patvirtina į bylą pateikti duomenys apie 2025 m. liepos mėn. vykusius susitikimus, patikinimus, kad balansas netrukus bus sudarytas. 2025 m. liepos mėnesį pateikto 2025 m. gegužės 31 d. balanso duomenimis bendrovės įsipareigojimai žymiai sumažėjo – beveik trečdaliu per 5 mėnesius nuo 2024 metų pabaigos.

Juridinio asmens dalyvio pareigos negali būti aiškinamos taip, kad į uždarąją akcinę bendrovę investuojantis akcininkas, įsigydamas akcijas ar kitu būdu investuodamas į bendrovę, siekdamas išvengti galimos atsakomybės, privalėtų nuolat tikrinti bendrovės veiklą, kontroliuoti vadovo priimamus sprendimus ir faktiškai vykdyti valdymo organo funkcijas. Toks aiškinimas paneigtų pačią akcinės bendrovės valdymo esmę, iškreiptų akcininko, kaip investuotojo ir bendrovės kapitalo teikėjo, teisinį statusą ir neatitiktų esminių akcinių bendrovių valdymo principų.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir bylos ribų

Nustatyta, kad UAB „Home of cars“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2023 m. liepos 20 d. Bendrovės vadovo pareigas nuo bendrovės įregistravimo iki 2025 m. gegužės 21 d. ėjo M. V.; nuo 2025 m. gegužės 21 d. iki 2026 m. vasario 19 d. (iki teismo nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo) – suinteresuotas asmuo SUA2 . Bendrovės akcininkai: SUA2 (49 vnt.) ir SUA1 (51 vnt.).

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1447-779/2026 UAB „Home of cars“ iškelta nemokumo (bankroto) byla, nemokumo administratore paskirta MB „Elandas“. Nutartis įsiteisėjo 2026 m. vasario 19 d.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. nutartimi bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, teismas konstatavo, kad už jį atsakingas asmuo – buvęs bendrovės vadovas SUA2 .

Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto bendrovės nemokumo momento, dėl UAB „Home of cars“ tyčinio bankroto fakto ir dėl to, kad už jį atsakingas buvęs bendrovės vadovas SUA2 . Apeliacine tvarka kvestionuojama tik tai, ar bendrovės akcininkas (valdantis 51 proc. jos akcijų) SUA1 pagrįstai pirmosios instancijos teismo nebuvo pripažintas solidariai atsakingu už tyčinį bendrovės bankrotą.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Atskirajame skunde apeliantas suformulavo reikalavimą – pripažinti SUA1 solidariai atsakingu už UAB „Home of cars“ tyčinio bankroto sukėlimą bei kreditoriams padarytos žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje byloje nebuvo kelti reikalavimai dėl žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenustatinėjo ir nevertino nei SUA1 , nei jokio kito asmens civilinės atsakomybės dėl galimos kreditoriams padarytos žalos pagrindų bei sąlygų. Vadinasi, atskirojo skundo reikalavimas pripažinti, kad SUA1 yra atsakingas už bendrovės kreditoriams padarytą žalą, nepatenka į nagrinėjamos bylos ribas, o tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu neturi pagrindo pasisakyti, taigi, ir vertinti SUA1 veiksmų galimo neteisėtumo šiuo aspektu.

Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teisme nagrinėtos bylos, taip pat į atskirojo skundo ribas, apeliacijos objektą šiuo atveju sudaro Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atmestas kreditoriaus PRS1 prašymas pripažinti akcininką SUA1 atsakingu už UAB „Home of cars“ tyčinį bankrotą kartu su buvusiu bendrovės vadovu SUA2, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl akcininko atsakomybės už tyčinį bendrovės bankrotą

Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

Teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje (JANĮ 70 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šis tyčinio bankroto požymių sąrašas nėra baigtinis, teismas, vertindamas, ar juridinis asmuo prie bankroto privestas tyčia, gali atsižvelgti ir į kitus požymius.

Skirtingai nei pagal iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, JANĮ atskirai nėra įtvirtinta, jog valdymo organams įstatymuose ir (ar) juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytų pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas, taigi, ir įstatyme nustatytos pareigos inicijuoti nemokumo bylą nevykdymas, yra vienas iš tyčinio bankroto požymių. Kita vertus, imperatyvios juridinio asmens vadovo pareigos, juridiniam asmeniui tapus nemokiam nedelsiant inicijuoti jo nemokumo procesą (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte) nevykdymas patenka į juridinio asmens netinkamo valdymo (neveikimu) apibrėžtį, todėl, jeigu aptariama pareiga nevykdoma sąmoningai, žinant, jog tokiu neveikimu pažeidžiamos nemokaus juridinio asmens, jo kreditorių teisės ir (arba) teisėti interesai, bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 39 punktas; 2024 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-869-450/2024, 42 punktas; 2025 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-985-934/2025, 52 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki; tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-219/2020, 26 punktas). Vadinasi, bankrotas pripažįstamas tyčiniu tada, kai teismas konstatuoja, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus. Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. JANĮ 70 straipsnio normų sisteminis aiškinimas pirmiau aptartos teismų praktikos kontekste lemia išvadą, kad už tyčinį bankrotą atsakingu yra pripažįstamas tas asmuo, kurio tyčiniais veiksmais ar neveikimu juridinis asmuo privestas prie bankroto, t. y. tas subjektas, kuris sąmoningai blogai valdė juridinį asmenį. Už tyčinį bankrotą asmenį atsakingu galima pripažinti tik tuomet, jei būtų įrodyta, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl to konkretaus asmens sąmoningų individualių veiksmų arba neveikimo (imperatyvios pareigos nevykdymo), tyčia siekiant juridinį asmenį privesti prie bankroto ar pabloginti jo finansinę padėtį, taip pažeidžiant kreditorių interesus.

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. pirmosios instancijos teismo nutartimi už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingu pripažintas jos buvęs vadovas SUA2 , ši nutarties dalis nėra apskųsta ir yra įsiteisėjusi. Reikšminga tai, kad apeliantas neįrodinėja, kad konkretūs požymiai, buvę pagrindu konstatuoti UAB „Home of cars“ tyčinį bankrotą (įtvirtinti JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose – Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. 83 punktas), buvo nulemti būtent akcininko SUA1 veiksmų ar neveikimo. Apelianto prašymas pripažinti akcininką SUA1 atsakingu už tyčinį bendrovės bankrotą, argumentuojamas tuo, kad akcininkas pažeidė pareigą domėtis bendrovės veikla, laiku neinicijavo jos nemokumo proceso ir taip prisidėjo prie tyčinio bankroto bei žalos kreditoriams didinimo.

Atsakingu už sąmoningą netinkamą juridinio asmens valdymą gali būti pripažintas tik tas asmuo, kuris turėjo pareigą ir realią galimybę veikti bendrovės vardu arba daryti jai lemiamą įtaką. Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Juridinio asmens vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą (ABĮ 37 straipsnio 8 dalis). Juridinio asmens dalyvis nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, balsuoti akcininkų susirinkime, vadovaudamasis savo interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470-969/2015). Juridinio asmens dalyvis, skirtingai nei bendrovės valdymo organai, valdant įmonę nedalyvauja. Akcininkas nėra prievolės dėl valdymo organų civilinės atsakomybės subjektas, nes jis neturi kompetencijos priimti verslo sprendimus, taip pat jis neturi fiduciarinių pareigų, būdingų valdymo organams. Būtent verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 35 punktas).

Taisyklė dėl būtent valdymo organams priskirtinų pareigų gali turėti išimčių, jei nustatoma, kad akcininkas veikė kaip de facto (faktiškai) vadovas. Sprendžiant atsakomybės už tyčinį bankrotą klausimą, vadovu gali būti laikomas ne tik asmuo, kuris de jure (teisiškai) tuo metu ėjo juridinio asmens vadovo pareigas, tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad juridinis asmuo veikė jo vadovaujamas (vadovas de facto). Šiuo atveju apeliantas neįrodinėja ir byloje nėra duomenų, kad SUA1 būtų de facto valdęs bendrovę, priiminėjęs verslo sprendimus, sudarinėjęs sandorius ar davęs nurodymus paskirtam bendrovės vadovui.

Įvertinęs apelianto teiginius apie tai, kad SUA1 tariamai nepakankamai domėjosi bendrovės veikla ir jos finansine padėtimi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad jie buvo nukreipti į tyčinį bendrovės bankrotą.

Nesutiktina, kad rašytinių reikalavimų vadovui pateikti pirminius dokumentus ar ataskaitas nebuvimas įrodo akcininko SUA1 nerūpestingumą ir sudaro pagrindą laikyti jį asmeniu, kurio veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Pirma, apeliantas nepagrįstai tapatina galimą akcininko nerūpestingumą su tyčia privesti bendrovę prie bankroto. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį tyčinio bankroto pripažinimui būtina įrodyti tyčinius sąmoningus veiksmus, nukreiptus į įmonės padėties bloginimą. Atskirajame skunde apeliantas taip pat pabrėžia, kad SUA1 , 2025 m. gegužės 22 d. tvirtindamas 2024 metų balansą, turėjo žinoti apie kritinę bendrovės finansinę būklę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 2024 metų finansinių ataskaitų patvirtinimas 2025 m. gegužės 22 d. ir jų pateikimas Juridinių asmenų registrui nei patvirtina, nei paneigia akcininko siekį tyčiniais veiksmais sukelti bendrovės bankrotą. Finansinės atskaitomybės patvirtinimas yra akcininko įstatyminės pareigos įvykdymas, o neigiamas bendrovės kapitalas pats savaime neįrodo JANĮ 70 straipsnyje nustatytų tyčinio bankroto požymių.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su apelianto teiginiu, kad būtent SUA1 pažeidė pareigą laiku inicijuoti bendrovės bankrotą, juolab nesutiktina, kad tai buvo UAB „Home of cars“ tyčinio bankroto priežastis.

Pirma, bankroto bylos neinicijavimas laiku pats savaime nėra savarankiškas tyčinio bankroto požymis. Pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai, aiškiai suvokiant, kad bendrovė nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto, taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 29 punktas). Tokios aplinkybės šioje byloje nenustatytos.

Antra, nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą (JANĮ), juridinio asmens dalyvis (akcininkas) neturi tiesioginės pareigos inicijuoti nemokumo proceso teisme – ši pareiga tenka išimtinai bendrovės vadovui (JANĮ 8 straipsnis). Teisės doktrinoje pažymima, kad JANĮ aiškiai skiria dvi subjektų grupes nemokumo procesui inicijuoti – asmenis, turinčius pareigą (juridinio asmens vadovas ir likvidatorius), ir asmenis, turinčius teisę inicijuoti nemokumo procesą (juridinio asmens vadovas ir kreditorius) (JANĮ 5–6 straipsniai); taigi pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą, juridinio asmens dalininkai neturi ne tik pareigos, bet ir teisės kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo (E. Tamošiūnienė, V. Višinskis, A. Balsiukienė, M. Kirkutis, Juridinio asmens dalyvio teisinis statusas bankroto procese. Teisė, 2022).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas sutapatina du skirtingus teisės institutus – bendrovės bankroto pripažinimą tyčiniu (JANĮ 70 straipsnis) ir galimą juridinio asmens dalyvio civilinę atsakomybę (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Jau minėta, kad galimi bendrovės kreditorių nuostoliai ir jų atlyginimo klausimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Tyčinio bankroto nustatymo procedūra yra speciali, savarankiška nemokumo proceso stadija, kurios tikslas – nustatyti teisinį faktą, ar bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčiniais asmenų veiksmais. Pripažinus bankrotą tyčiniu, kreditoriai gauna pagrindinę ekonominę (kompensacinę) naudą – teisę reikšti tiesioginius ieškinius bendrovės vadovams bei dalyviams. Tačiau įstatymas su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių nesieja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-324-915/2017). Bankroto pripažinimo tyčiniu metu teismas nesprendžia asmenų civilinės atsakomybės (žalos atlyginimo) klausimo, nepriteisia konkrečios žalos kreditoriams, nenustatinėja atsakomybės formos – solidarioji ar dalinė. Vien bankroto pripažinimas tyčiniu iš esmės nedaro įtakos kreditorių teisių (operatyvaus reikalavimo patenkinimo kuo didesne apimtimi) apsaugai ir nesukelia teisinių padarinių paties bankroto proceso eigai. Žalos atlyginimo klausimai galėtų būti atskiro ieškinio nagrinėjimo dalykas, kreditoriams įrodinėjant akcininko veiksmų neteisėtumą ir kitas jo civilinės atsakomybės sąlygas.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad apeliantas atskirajame skunde, dėstydamas nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi argumentus, nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018 nagrinėjo klausimą dėl civilinės atsakomybės (žalos atlyginimo) taikymo bendrovės akcininkei už tai, kad ji laiku neinicijavo bankroto bylos pagal tuo metu galiojusio ĮBĮ 8 straipsnį. Sutiktina su suinteresuoto asmens SUA1 pozicija, kad ši apelianto nurodoma nutartis nagrinėjamu atveju negali būti laikoma precedentu ir ja nesivadovautina, nes skiriasi bylų dalykas, pagrindas ir jose nustatinėtos konkrečiam teisiniam klausimui spręsti reikšmingos faktinės aplinkybės. Apelianto nurodytoje kasacinio teismo byloje buvo sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas, uždelsus iškelti bendrovei bankroto bylą, o nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad akcininko pareigos juridinio asmens nemokumo situacijoje ĮBĮ ir JANĮ apibrėžiamos skirtingai.

Įvertinęs proceso dalyvių argumentų ir byloje esančių įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad vien tik akcininko galimas nepakankamas aktyvumas, nesant įrodytų sąmoningų ir tyčinių veiksmų, kuriais būtų siekta privesti bendrovę prie bankroto ar išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, negali būti laikomas veiksmais (neveikimu) nukreiptu į tyčinį bendrovės bankrotą. Apeliantas nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti apie suinteresuoto asmens SUA1 tyčinius veiksmus ar sąmoningą siekį pakenkti bendrovės ir kreditorių interesams (CPK 178, 185 straipsniai). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, vykdydamas JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą, pagrįstai nepripažino SUA1 atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą.

Kitokio teisinio vertinimo nesuponuoja ir apelianto nurodomos aplinkybės apie tai, kad UAB „Home of cars“ vadovo (direktoriaus) pareigas nuo bendrovės įregistravimo (2023 m. liepos 20 d.) iki 2025 m. gegužės 21 d. ėjo M. V. (galimai suinteresuoto asmens SUA1 giminaitis). Ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam klausimui, juolab kad apeliantas nekonkretizuoja, kokią reikšmę finansinės atskaitomybės sudarymo data ar tuo metu bendrovei vadovavusio asmens duomenys, galėtų turėti nustatant asmenį, atsakingą už tyčinį bendrovės bankrotą. Teisiškai nereikšmingi ir apelianto teiginiai, kad bendrovė tariamai nesiekė vykdyti realios, sąžiningos ir įprastos ūkinės komercinės veiklos, o nuo pat jos įsteigimo veikė kaip priedanga neteisėtai veiklai – klientų turtui bei lėšoms pasisavinti – nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių duomenų, kurie tai pagrįstų. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad SUA1 steigė bendrovę, turėdamas tikslą pasisavinti klientų lėšas ir tyčia privesti ją prie bankroto.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už juridinio asmens tyčinį bankrotą, teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė pagrįstą išvadą, jog SUA1 nėra atsakingas už tyčinį bendrovės bankrotą. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, todėl ji paliekama nepakeista.

Kreditoriaus atskirąjį skundą atmetus, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo suinteresuotas asmuo SUA1 (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Suinteresuotas asmuo SUA1 pateikė įrodymus apie apeliacinėje instancijoje patirtas 1 452 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidas ir prašo priteisti jas iš apelianto.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Kadangi atsiliepimas į atskirąjį skundą parengtas 2026 m. rugpjūčio mėnesį, sprendžiant prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą, taikytinas 2026 m. I ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 2 554,20 Eur. Atsižvelgiant į nurodytą dydį ir Rekomendacijų 8.16 papunktyje nustatytą rekomenduojamą dydį (0,4), daroma išvada, kad maksimalus už atsiliepimą į atskirąjį skundą priteistinas dydis yra 1 021,68 Eur, taigi, suinteresuoto asmens prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų priteistiną dydį. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių šiuo atveju turėtų būti priteisiama didesnė, nei numatyta Rekomendacijose, bylinėjimosi išlaidų suma. Įvertinęs atsiliepimo į atskirojo skundo turinį, jo apimtį, byloje kilusius ir nagrinėtus faktų bei teisės klausimus, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia suinteresuotam asmeniui iš apelianto priteisti 1 021,68 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui SUA1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) iš apelianto PRS1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) 1 021,68 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt vieną eurą ir 68 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.