- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-24
- Bylos Nr.
- e2-927-881/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00695-2025-4
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Suinteresuotas asmuo
- D. S.
- Kreditorius
- "Vėsus oras"
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutarties, kuria likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Vėsus oras“ bankrotas pripažintas tyčiniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 25 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Vėsus oras“ iškelta nemokumo (bankroto) byla, nemokumo administratore paskirta UAB „AdMinus“ (toliau – ir nemokumo administratorė).
Likviduojama dėl bankroto UAB „Vėsus oras“, atstovaujama nemokumo administratorės, pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė pripažinti UAB „Vėsus oras“ bankrotą tyčiniu, dėl tyčinio UAB „Vėsus oras“ bankroto kaltu pripažinti buvusį pareiškėjos vadovą D. S. (toliau – ir vadovas, suinteresuotas asmuo) ir priteisti iš D. S. bylinėjimosi išlaidas. Nemokumo administratorė nurodė, kad:
Suinteresuotas asmuo D. S. iki bankroto bylos iškėlimo buvo UAB „Vėsus oras“ vadovas ir vienintelis akcininkas, todėl, kaip pareiškėjos vienasmenis valdymo organas, asmeniškai priėmė visus su bendrovės valdymu susijusius sprendimus ir turėjo galimybę užtikrinti, kad jo vadovaujamos bendrovės veikla atitiktų teisės aktų reikalavimus.
Pagal bendrovės balanso, sudaryto bankroto bylos iškėlimo dieną (2025 m. rugpjūčio 14 d.), finansinius rodiklius, bendrovė turėjo turto už 158 162,29 Eur, tačiau įsipareigojimai buvo 212 977,77 Eur. Taigi, bendrovės įsipareigojimų suma viršijo turto vertę – bendrovė buvo nemoki balanso testo prasme. Be kita ko, Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 25 d. nutartimi konstatavo, kad bendrovė neturi nei vieno darbuotojo, paskutiniai pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai yra iki 2023 m. gruodžio 31 d., turimas turtas yra areštuotas, o skolos kreditoriams nėra apmokamos nuo 2024 m. vasario mėn., todėl bendrovė nemokia tapo vėliausiai 2024 m. vasario mėn.
Bendrovės sąskaitų likučių žiniaraštis nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. rugpjūčio 14 d. patvirtina, kad D. S. sąskaitos debeto likutis buvo 13 228,65 Eur, o suteiktos paskolos – 40 000 Eur. Tai patvirtina, kad buvęs vadovas naudojosi pareiškėjos lėšomis asmeniniais tikslais arba jas pasisavino. 40 000 Eur paskola buvusiam bendrovės vadovui iš pareiškėjos lėšų suteikta net nesudarant paskolos sutarties, tokiu būdu pažeidus rūpestingumo, lojalumo pareigas bei pareigą nepainioti savo ir bendrovės interesų bei nesinaudoti bendrovės turtu asmeniniais tikslais. Panašūs debeto likučiai fiksuojami ir kitų asmenų vardu – 555,59 Eur ir 4 450,25 Eur, tai rodo, kad tokia praktika buvo sisteminė. Bendrovė iki bankroto bylos iškėlimo patyrė 96 265,31 Eur nuostolių, todėl jos veikla ilgą laiką buvo nuostolinga, bendrovė nebuvo gyvybinga, tačiau suinteresuotas asmuo nesiėmė teisės aktuose nustatytų veiksmų.
Buvęs bendrovės vadovas, nepaisant nemokumo administratorės raginimų bei teismo skirtos baudos, nemokumo administratorei neperdavė bendrovės turto. Nors buvęs vadovas perdavė nemokumo administratorei bendrovės dokumentus, tačiau tikėtina, kad didžioji dalis dokumentų nebuvo perduota arba buvo netinkamai tvarkyta buhalterinė apskaita, kadangi neperduoti turto perleidimo, nurašymo dokumentai, o tai suvaržė nemokumo administratorės galimybes identifikuoti bendrovės turto sudėtį ir įvertinti visas atliktas ūkines operacijas. Tokiu būdu buvęs vadovas elgėsi nesąžiningai, siekdamas išvengti teisinių pasekmių dėl neteisėtų veiksmų atlikimo.
Be to, bendrovė ilgą laiką veikė nuostolingai, kaupdama skolas kreditoriams, tačiau buvęs vadovas neinicijavo bankroto bylos, nors bendrovė buvo nemoki ir nebuvo perspektyvų atkurti mokumą. Buvęs vadovas imperatyvios pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdė, toliau tęsė bendrovės veiklą nuostolingomis sąlygomis, tuo pablogindamas jos finansinę padėtį ir kreditorių galimybes patenkinti finansinius reikalavimus.
Iš sąskaitų likučio žiniaraščio matyti, kad bendrovės kasoje bankroto bylos iškėlimo dieną buvo 21 236,79 Eur, tačiau buvęs vadovas šių lėšų nemokumo administratorei neperdavė. Lėšos galėjo ir turėjo būti naudojamos kreditorių finansiniams reikalavimams padengti.
Egzistuoja priežastinis ryšys tarp buvusio vadovo sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo (arba jau faktiškai nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo), nes: 1) buvęs vadovas, vadovaudamas bendrovei nuo 2021 m. birželio 30 d., turėjo galimybę laiku inicijuoti nemokumo bylą ir taip sumažinti kreditorių nuostolius, tačiau to nepadarė; 2) buvęs vadovas sistemiškai naudojosi bendrovės lėšomis asmeniniais tikslais (13 228,65 Eur debeto likutis jo vardu, 40 000 Eur paskola), taip sumažindamas pareiškėjos turtą ir pablogindamas kreditorių galimybes gauti finansinių reikalavimų patenkinimą; 3) pareiškėjos veikla ilguoju periodu generavo tik nuostolius (96 265,31 Eur), tačiau buvęs vadovas veiklą tęsė, sąmoningai prisiimdamas naujus įsipareigojimus kreditoriams; 4) pareiškėjos turtas – grynieji pinigai kasoje (21 236,79 Eur), transporto priemonės (56 033,83 Eur įsigijimo savikaina), suteiktos paskolos (40 000 Eur) – nėra perduotas nemokumo administratorei.
Visuma nustatytų aplinkybių – naudojimasis bendrovės lėšomis asmeniniais tikslais, turto neperdavimas, pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdymas, veiklos tęsimas esant bendrovės nemokumui, atsisakymas vykdyti teismo nustatytus įpareigojamus – leidžia daryti išvadą, kad D. S. veiksmai atitinka tyčinio bankroto dėl sąmoningo blogo juridinio asmens valdymo požymius.
Suinteresuotas asmuo D. S. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į pareiškimą nepateikė. UAB „Vėsus oras“ bankroto byloje buvo gautas prašymas pratęsti terminą dokumentams bei įrodymams pateikti, tačiau per pratęstą terminą teisme nebuvo gauti jokie dokumentai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi nutarė likviduojamos dėl bankroto UAB „Vėsus oras“ bankrotą pripažinti tyčiniu; pripažinti buvusį UAB „Vėsus oras“ vadovą D. S. kaltu dėl tyčinio bankroto.
Teismas nustatė, kad UAB „Vėsus oras“ įregistruota 2019 m. liepos 5 d., o jos vadovo pareigas nuo 2020 m. gegužės 15 d. iki nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. 2025 m. rugpjūčio 14 d., ėjo D. S..
Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 25 d. nutartimi UAB „Vėsus oras“ iškėlė bankroto bylą ir nemokumo administratore paskyrė UAB „AdMinus“. 2025 m. spalio 31 d. nutartimi teismas patvirtino 63 551,74 Eur bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą.
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 10 d. nutartimi buvusiam bendrovės vadovui D. S. paskyrė 1 000 Eur baudą už 2025 m. liepos 25 d. nutartimi nustatytų įpareigojimų nevykdymą. Ta pačia nutartimi teismas trejiems metams apribojo vadovui teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. gegužės 28 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį pakeitė ir nustatytą apribojimo terminą sutrumpino iki vienerių metų.
Teismas nustatė, kad UAB „Vėsus oras“ buvo nemoki ne vėliau kaip nuo 2024 m. vasario mėn., tačiau buvęs bendrovės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Teismas nenustatė pakankamo pagrindo išvadai, kad bendrovei jau esant nemokiai D. S. naudojo bendrovės lėšas asmeniniais tikslais, nes byloje nebuvo duomenų, leidžiančių nustatyti, kada tiksliai atsirado jo ir kitų atskaitingų asmenų skolos. Nors 13 228,65 Eur skola bendrovei, 40 000 Eur paskola ir kitų atskaitingų asmenų skolos yra nustatytos, byloje nėra duomenų nustatyti, kada įsipareigojimai atsirado. Be to, 2025 m. sausio 1 d.–2025 m. rugpjūčio 14 d. papildomų lėšų atskaitingiems asmenims nebuvo suteikta, o buvusio vadovo skola sumažėjo 183,59 Eur. Todėl teismas nenustatė, kad buvęs vadovas bendrovei jau esant nemokiai sąmoningai atliko veiksmus, pažeidžiančius bendrovės ir kreditorių interesus.
Teismas pripažino, kad buvęs vadovas bendrovės lėšas naudojo neatsakingai ir asmeniniais tikslais. Tokie veiksmai gali būti vertinami kaip ekonomiškai nenaudingi bendrovei sandoriai ar sprendimai, kurie pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau –JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus gali sudaryti vieną iš tyčinio bankroto požymių.
Teismas nustatė, kad buvęs bendrovės vadovas priėmė bendrovei ekonomiškai nenaudingus sprendimus ir sudarė kreditorių interesus pažeidžiančius sandorius. Tai, be kita ko, grindžiama aplinkybe, kad bendrovės apskaitoje buvo fiksuotas 13 228,65 Eur vadovo įsiskolinimas bendrovei, taip pat kitų atskaitingų asmenų 555,59 Eur ir 4 450,25 Eur įsiskolinimai. Be to, bendrovė buvo suteikusi 40 000 Eur paskolą, kuri nebuvo grąžinta, o paskolos sutartis nebuvo perduota nemokumo administratorei. Teismas taip pat įvertino, kad bendrovė ilgą laiką veikė nuostolingai (nuostoliai sudarė 96 265,31 Eur), tačiau vadovas laiku nesiėmė veiksmų nemokumo situacijai spręsti ir neužtikrino tinkamo bendrovės turto bei dokumentų išsaugojimo. Šias aplinkybes teismas įvertino kaip bendrovės interesams prieštaraujantį ir jos finansinę padėtį bloginusį valdymą, kuris, kartu su kitomis nustatytomis aplinkybėmis, lėmė esminį jau nemokios bendrovės finansinės padėties pablogėjimą.
Teismas nustatė, kad buvęs vadovas iš esmės pablogino jau nemokios bendrovės padėtį, nes nemokumo administratorei neperdavė bendrovės turto ir visų dokumentų. Neperduoti 21 236,79 Eur ir 56 033,83 Eur už transporto priemones. Šių lėšų būtų pakakę padengti didžiąją dalį bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų. Be to, neperduoti dokumentai ir informacija apie turtą (paskolos sutartis, automobilių dokumentai ir jų buvimo vieta) neleido nustatyti turto likimo. Šias aplinkybes teismas įvertino ne tik kaip esminį bendrovės padėties pabloginimą, bet ir kaip savarankišką tyčinio bankroto požymį dėl netinkamo buhalterinės apskaitos pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą tvarkymo.
Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo tris tyčinio bankroto požymius: ekonomiškai nenaudingų ir nuostolingų sandorių bei sprendimų priėmimą (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas), atsiskaitymo už turtą atidėjimą bendrovei ekonomiškai nenaudingu laikotarpiu (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Todėl teismas UAB „Vėsus oras“ bankrotą pripažino tyčiniu ir atsakingu dėl tyčinio bankroto pripažino buvusį bendrovės vadovą D. S..
III. Atskirojo skundo argumentai
Suinteresuotas asmuo D. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu arba perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priimti kartu su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą juos įvertinti, taip pat įvertinti atliktus atsiskaitymus su kreditoriais, sumažėjusius finansinius įsipareigojimus, papildomai perduotą bendrovės turtą, sudarytus susitarimus dėl įsipareigojimų perkėlimo, bendradarbiavimą su nemokumo administratore ir rengiamą taikos sutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliantas nurodo, kad 2026 m. rugpjūčio 3 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą pratęsti terminą dokumentams ir įrodymams pateikti iki 2026 m. rugsėjo 1 d., nes iki nustatyto termino nebuvo objektyvios galimybės surinkti visos bylai reikšmingos medžiagos. Po termino pratęsimo buvo perduota papildoma bendrovės turto dalis, atlikti atsiskaitymai su kreditoriais, sumažėjo bendrovės įsipareigojimų apimtis, vyko derybos su nemokumo administratore ir rengiamas atnaujintas taikos sutarties projektas.
Šios aplinkybės patvirtina, kad bendrovės turto perdavimo, kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo ir atsiskaitymų procesas dar nebuvo pasibaigęs, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstą nutartį, turėjo įvertinti ne tik ankstesnę situaciją, bet ir tuo metu vykusius veiksmus bei jų galimą reikšmę kreditorių interesams. Neįvertinus šių aplinkybių galėjo būti neišsamiai nustatytos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės.
Po 2026 m. rugpjūčio 3 d. prašymo buvo aktyviai atliekami konkretūs veiksmai, susiję su bendrovės finansinių įsipareigojimų mažinimu ir turto perdavimu. Dalis kreditorių finansinių reikalavimų buvo visiškai ar iš dalies padengti, dėl dalies skolų sudaryti jų perkėlimo susitarimai, derinami mokėjimo grafikai, vykdomos derybos su kreditoriais ir bendradarbiaujama su nemokumo administratore.
Tai patvirtina, kad bendrovės įsipareigojimų ir turto klausimai buvo faktiškai sprendžiami ir po pirmosios instancijos teismo nustatyto termino. Todėl teismas, spręsdamas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir kreditorių interesų pažeidimo, turėjo įvertinti šių aplinkybių reikšmę.
Bendrovės finansinių įsipareigojimų apimtis faktiškai sumažėjo. Dalis kreditorių finansinių reikalavimų buvo visiškai padengta iš asmeninių suinteresuoto asmens lėšų, daliai kreditorių atlikti daliniai mokėjimai, o dėl dalies įsipareigojimų sudaryti arba suderinti jų perkėlimo UAB „Saulės inžinerija“ susitarimai. Taip pat buvo siūlomi mokėjimo grafikai ir derinamos kitų skolų atsiskaitymo sąlygos.
Veiksmai neapsiribojo formaliais pasiūlymais, bet apėmė ir faktinius mokėjimus bei susitarimų dėl įsipareigojimų vykdymo sudarymą. Kadangi dėl suinteresuoto asmens veiksmų bendrovės finansinių įsipareigojimų apimtis sumažėjo, todėl teismas, vertindamas kreditorių interesų pažeidimą ir bendrovės bankroto tyčinį pobūdį, turėjo atsižvelgti ir į po bankroto bylos iškėlimo atliktus veiksmus bei jų nulemtus pokyčius.
Dalis kreditorių, tarp jų Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – VSDFV), buvo informuoti apie atliktus mokėjimus, o dėl kitų kreditorių finansinių reikalavimų vyko susirašinėjimas ir derybos dėl mokėjimo grafikų ar skolų perkėlimo. Šias aplinkybes patvirtina mokėjimo dokumentai, susirašinėjimas ir kiti prašomi priimti įrodymai.
Taigi, vertinant suinteresuoto asmens veiksmus ir bendrovės kreditorių interesų pažeidimą, turėjo būti atsižvelgta ne tik į ankstesnę bendrovės įsipareigojimų būklę, bet ir į vėlesnius faktinius mokėjimus, sumažėjusius įsipareigojimus bei atliktus veiksmus dėl likusių skolų padengimo.
Šiuo metu faktiškai mažinami kreditorių finansiniai reikalavimai: visiškai padengtos skolos UAB „Literna“ (917,03 Eur), UAB „Linde Gas“ (1 500 Eur), UAB „Finansų bitė verslui“ (3 292,53 Eur) ir Ramirent Baltic, AS (590,03 Eur), iš viso 6 299,59 Eur. Be to, atlikti daliniai mokėjimai VMI (300 Eur), UAB „Celsis“ (300 Eur) ir VSDFV (200 Eur), o dėl UAB „Frostpro“ ir UAB „Baltic Refrigeration Group“ įsipareigojimų sudaryti jų perkėlimo UAB „Saulės inžinerija“ susitarimai. Dėl kitų kreditorių buvo derinami mokėjimo grafikai ir kiti atsiskaitymo būdai.
Taigi, buvo imtasi konkrečių veiksmų kreditorių finansiniams reikalavimams sumažinti, todėl situacija negali būti vertinama taip, tarsi kreditorių reikalavimai būtų ignoruojami. Šie veiksmai yra reikšmingi sprendžiant, ar suinteresuoto asmens elgesys gali būti vertinamas kaip sąmoningai nukreiptas į kreditorių interesų pažeidimą ir ar egzistuoja tyčinio bankroto konstatavimui būtinas priežastinis ryšys.
Nepagrįsta teismo išvada, kad bendrovės turto neperdavimas nemokumo administratorei patvirtina sąmoningą bendrovės turtinės padėties pabloginimą. 2026 m. rugpjūčio 3 d. prašymu teismas buvo informuotas apie papildomai perduotą bendrovės turtą, todėl turto perdavimo procesas buvo tęsiamas ir nebuvo ignoruojamas.
Sprendžiant dėl bendrovės privedimo prie bankroto tyčia negalima remtis vien ankstesne bendrovės turto neperdavimo situacija, neįvertinus vėliau faktiškai perduoto turto ir kitų atliktų veiksmų. Apelianto veiksmai patvirtina jo siekį bendradarbiauti su nemokumo administratore ir rasti sprendimą dėl bendrovės įsipareigojimų vykdymo.
Atsiliepimas
BUAB „Vėsus oras“ nemokumo administratorė UAB ,,AdMinus“ pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bendrovė buvo nemoki ne vėliau kaip nuo 2024 m. vasario mėn., o byloje nustatytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą pripažinti jos bankrotą tyčiniu. Apelianto argumentai nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių ir jų teisinio įvertinimo.
Teismas pagrįstai nustatė, kad apeliantas, būdamas bendrovės vadovu, sudarė ekonomiškai nenaudingus sandorius ir priėmė bendrovei nuostolingus sprendimus: iš bendrovės lėšų sau išmokėjo ir negrąžino 13 228,65 Eur, bendrovė suteikė 40 000 Eur paskolą, kuri nebuvo grąžinta, o paskolos sutartis nebuvo pateikta nemokumo administratorei. Be to, bendrovė ilgą laiką veikė nuostolingai, patyrė 96 265,31 Eur nuostolių, tačiau apeliantas nesiėmė veiksmų susidariusiai nemokumo situacijai spręsti ir toliau didino bendrovės finansinius įsipareigojimus.
Esminę reikšmę turi ir tai, kad jau bendrovei esant nemokiai bei iškėlus bankroto bylą apeliantas nemokumo administratorei neperdavė 21 236,79 Eur grynųjų pinigų, 56 033,83 Eur už transporto priemonių įsigijimą ir visų bendrovės dokumentų. Tokie veiksmai lėmė reikšmingą jau nemokios bendrovės turtinės padėties pablogėjimą ir sutrukdė nemokumo administratorei nustatyti bei panaudoti bendrovės turtą kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti.
Nurodytų aplinkybių visuma atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nustatytus tyčinio bankroto požymius. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apelianto veiksmai ne tik buvo ekonomiškai nenaudingi bendrovei, bet ir iš esmės pablogino jau nemokios bendrovės padėtį, todėl teisėtai pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu.
Atskirajame skunde apeliantas nepateikia argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas esmines aplinkybes ar pagrindžiančių, kad teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Iš esmės apeliantas neginčija aplinkybių, kuriomis teismas grindė išvadą dėl bendrovės bankroto tyčinio pobūdžio. Taip pat apeliantas nepaneigia aplinkybių, kad nemokumo administratorei nebuvo perduot 21 236,79 Eur, reikšmingos vertės transporto priemonės ir visa bendrovės dokumentacija, taip pat nebuvo tinkamai užtikrintas buhalterinės apskaitos tvarkymas.
Apeliantas neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, o iš esmės remiasi vėlesniais po bankroto bylos iškėlimo atliktais veiksmais. Tačiau tokie veiksmai savaime nepaneigia iki bankroto bylos iškėlimo atliktų veiksmų ir jų reikšmės, vertinant, ar bendrovės bankrotas buvo tyčinis. Todėl atskirajame skunde nenurodyta pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl tyčinio bankroto požymių egzistavimo.
Atskirajame skunde taip pat nepaneigtos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl bendrovės lėšų panaudojimo. Byloje nustatyta, kad bankroto bylos įsiteisėjimo dieną buvusio vadovo D. S., kaip atskaitingo asmens, skola bendrovei buvo 13 228,65 Eur, o bendrovė buvo suteikusi 40 000 Eur paskolą, kuri nebuvo grąžinta.
Šios aplinkybės pagrįstai buvo įvertintos kaip ekonomiškai nenaudingas bendrovės lėšų panaudojimas ir sąmoningai blogas bendrovės valdymas. 40 000 Eur paskola buvo suteikta nesant byloje duomenų apie tinkamą jos įforminimą ir grąžinimą, todėl bendrovė neteko didelės pinigų sumos, kuri galėjo būti panaudota kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti.
Be to, panašūs debeto likučiai buvo fiksuojami ir kitų atskaitingų asmenų vardu – 555,59 Eur ir 4 450,25 Eur. Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad bendrovės lėšos buvo naudojamos netinkamai, o toks bendrovės valdymas neatitiko jos ir kreditorių interesų bei prisidėjo prie bendrovės turtinės padėties blogėjimo.
Bendrovės vadovas privalo veikti rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, tinkamai valdyti, apskaityti ir išsaugoti bendrovės turtą bei užtikrinti tinkamą finansinių operacijų apskaitą. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą saugoti bendrovės turtą, tinkamai jį apskaityti ir išsaugoti duomenis apie juridinio asmens finansines operacijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmai ir neveikimas neatitiko šių pareigų.
Atsakovo veiksmai ir neveikimas prisidėjo prie jau nemokios bendrovės turtinės padėties pablogėjimo. Neperduotas bendrovės turtas ir dokumentai apsunkino galimybę nustatyti turto likimą ir jį panaudoti kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti, o laiku neinicijuotas bankroto procesas sudarė sąlygas tolesniam kreditorių reikalavimų didėjimui. Todėl šios aplinkybės pagrįstai įvertintinos kaip sąmoningai netinkamo bendrovės valdymo ir tyčinio bankroto požymiai.
Apelianto nurodomi po bankroto bylos iškėlimo, o dalis jų – ir po nutarties priėmimo atlikti veiksmai, įskaitant dalinį atsiskaitymą su kreditoriais, bendradarbiavimą su nemokumo administratore ar papildomą turto perdavimą, nepaneigia iki bankroto bylos iškėlimo nustatytų aplinkybių ir jų teisinio vertinimo.
Be to, apeliantas tinkamai neįvykdė pareigos perduoti nemokumo administratorei visą bendrovės turtą ir dokumentus. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 10 d. nutartimi konstatavo netinkamą turto perdavimo pareigos vykdymą ir skyrė apeliantui 1 000 Eur baudą, o Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. gegužės 28 d. nutartimi apribojo jo teisę vienerius metus eiti juridinio asmens vadovo ar kolegialaus valdymo organo nario pareigas.
Turto ir dokumentų neperdavimas yra svarbus vertinant tyčinį bankrotą, nes dėl dokumentų trūkumo apsunkinama galimybė nustatyti bendrovės turto, finansinių operacijų ir įsipareigojimų likimą, o neperduotas turtas negali būti panaudotas kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti. Todėl šie veiksmai vertintini kaip reikšmingas jau nemokios bendrovės turtinės padėties pabloginimas ir atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį.
Atsižvelgiant į tai, apelianto vėlesni veiksmai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad bendrovės turtas nebuvo tinkamai išsaugotas ir perduotas, o jos buhalterinė apskaita ir dokumentai nebuvo tinkamai tvarkomi. Priešingai, šių aplinkybių visuma patvirtina, kad jau nemokios bendrovės turtinė padėtis buvo iš esmės pabloginta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu.
Apelianto teiginiai apie tariamai vykusias derybas su nemokumo administratore ir pastangas atsiskaityti su kreditoriais nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų kreipęsis į nemokumo administratorę dėl konkretaus veiksmų plano ar pateikęs taikos sutarties projektą, taip pat nėra kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių realiai vykusias derybas. Be to, net ir faktiškai atlikti vėlesni atsiskaitymai su atskirais kreditoriais savaime nepaneigtų iki bankroto bylos iškėlimo atliktų veiksmų ir neveikimo bei jų reikšmės vertinant bendrovės bankroto tyčinį pobūdį.
Apelianto nurodomi skolos perkėlimo sandoriai taip pat negali būti vertinami kaip tinkamas kreditorių reikalavimų atsiskaitymo būdas. Įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, bendrovės valdymo organai netenka įgaliojimų, o bendrovės turtą valdo ir kreditorių reikalavimų tenkinimu rūpinasi nemokumo administratorius (JANĮ 56 straipsnis, 66 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktai). Be to, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.116 straipsnio 1 dalį skolos perkėlimui būtinas kreditoriaus sutikimas. Apeliantas nepateikė duomenų, kad tokie sutikimai buvo gauti.
Apeliantas taip pat nepagrindė naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlygų. Nors atskirajame skunde nurodoma apie 17 dokumentų, jie kartu su skundu į bylą faktiškai nepateikti, todėl nėra galimybės įvertinti jų turinio ir reikšmės. Be to, apeliantas nenurodo objektyvių priežasčių, dėl kurių šie įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, taip pat nenurodo, kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsniu, nėra pagrindo šiuos įrodymus priimti apeliacinės instancijos teisme.
Apelianto argumentai iš esmės grindžiami ne nustatytų aplinkybių paneigimu, o vėlesnio jo elgesio ir atliktų veiksmų subjektyviu vertinimu. Tačiau vėlesni veiksmai, atlikti jau po bankroto bylos iškėlimo ar net po nutarties priėmimo, nepaneigia ankstesnių veiksmų, dėl kurių bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Priešingai, bendrovės turto ir dokumentų neperdavimas, nepaisant nemokumo administratorės reikalavimų ir teismo pritaikytų poveikio priemonių, patvirtina, kad bendrovės turtinė padėtis po nemokumo atsiradimo buvo iš esmės pabloginta.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo sąlygą ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nustatytus tyčinio bankroto požymius. Apeliantas nepateikė nei teisinių, nei faktinių argumentų, kurie paneigtų šias išvadas ar sudarytų pagrindą abejoti nutarties teisėtumu ir pagrįstumu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos prašymas pripažinti likviduojamos dėl bankroto UAB „Vėsus oras“ bankrotą tyčiniu ir buvusį bendrovės vadovą D. S. pripažinti kaltu dėl tyčinio bankroto, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Apeliantas kartu su atskiruoju skundu prašo priimti naujus įrodymus, patvirtinančius atliktus mokėjimus kreditoriams, visiškai ar iš dalies padengtus įsiskolinimus, susitarimus dėl įsipareigojimų perkėlimo, pasiūlytus mokėjimo grafikus, papildomai perduotą bendrovės turtą, duomenis, patvirtinančius bendradarbiavimą su nemokumo administratore ir taikos sutarties projekto rengimą. Apelianto teigimu, šie įrodymai yra reikšmingi, nes patvirtina po bankroto bylos iškėlimo atliktus konkrečius veiksmus ir sudaro pagrindą įvertinti faktinę bendrovės finansinių įsipareigojimų bei turto situaciją. Apeliantas nurodo, kad sprendžiant dėl bendrovės tyčinio bankroto nepakanka įvertinti vien iki bankroto bylos iškėlimo susiklosčiusias aplinkybes – turi būti įvertinta jų visuma, įskaitant ir vėlesnius suinteresuoto asmens veiksmus, kuriais buvo siekiama sumažinti kreditorių finansinius reikalavimus ir kreditorių patiriamus nuostolius. Todėl, apelianto vertinimu, naujai pateikti įrodymai ir jo po bankroto bylos iškėlimo atlikti veiksmai turėjo būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, sprendžiant dėl tyčinio bankroto požymių buvimo ir apelianto atsakomybės.
Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai būtinybė juos pateikti iškilo vėliau. Spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo priėmimo, apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti, ar egzistavo objektyvi galimybė pateikti šį įrodymą pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis jo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ar įrodymas gali turėti reikšmės sprendžiant šalių ginčą ir ar šalis nepiktnaudžiauja teise pateikti įrodymus vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-611/2025, 41 punktas).
Nors atskirajame skunde nurodoma, kad apeliantas prašo priimti 17 papildomų įrodymų, šie įrodymai kartu su atskiruoju skundu faktiškai nepateikti. Todėl teismas neturi galimybės susipažinti su jų turiniu, įvertinti jų reikšmės nagrinėjamam ginčui ir nustatyti, ar egzistuoja pagrindas juos priimti pagal CPK 314 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į tai, klausimas dėl nurodytų įrodymų prijungimo prie bylos nesprendžiamas.
Dėl tyčinio bankroto požymių (ne)buvimo
JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti požymiai, į kuriuos teismas, spręsdamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, gali atsižvelgti.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į bendrovės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, bendrovė nebūtų tapusi nemokia. Jau nemokia tapusi bendrovė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios bendrovės turtinė padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginama. Todėl net jei bendrovės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios bendrovės turtinę padėtį gali iš esmės pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje bendrovėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama bendrovės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir tolesnio nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 19 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).
Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad bendrovė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 20 punktas).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Vėsus oras“ buvo nemoki ne vėliau kaip nuo 2024 m. vasario mėn. Spręsdamas dėl bendrovės bankroto tyčinio pobūdžio, teismas įvertino ne tik aplinkybes, susijusias su bendrovės finansinės padėties blogėjimu iki nemokumo atsiradimo, bet ir veiksmus, atliktus bendrovei jau esant nemokiai, dėl kurių jos turtinė padėtis buvo toliau reikšmingai pabloginta. Taigi, išvada dėl tyčinio bankroto buvo grindžiama nustatytų aplinkybių visuma.
Vertindamas bendrovės finansinės padėties blogėjimą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad buvęs bendrovės vadovas iš bendrovės lėšų sau buvo sumokėjęs 13 228,65 Eur ir šių lėšų negrąžino, kiti atskaitingi asmenys negrąžino atitinkamai 555,59 Eur ir 4 450,25 Eur, taip pat bendrovė buvo suteikusi 40 000 Eur paskolą, kuri nebuvo grąžinta. Teismas taip pat nustatė ilgalaikį bendrovės nuostolingumą ir tai, kad vadovas nesiėmė teisės aktuose nustatytų veiksmų bendrovės finansinei padėčiai spręsti. Šias aplinkybes teismas įvertino kaip bendrovės turtinei padėčiai nenaudingus sprendimus ir sandorius, reikšmingus vertinant bendrovės finansinės padėties blogėjimą ir kreditorių interesų pažeidimą.
Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybes, susijusias su jau nemokios bendrovės turtinės padėties tolesniu esminiu pabloginimu. Nemokumo administratorei nebuvo perduota 21 236,79 Eur piniginių lėšų ir transporto priemonės, kurių įsigijimo savikaina – 56 033,83 Eur, taip pat nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai ir informacija apie jos turtą. Dėl to buvo apsunkinta galimybė nemokumo administratorei nustatyti bendrovės turto sudėtį, jo buvimo vietą ir likimą bei panaudoti šį turtą kreditorių reikalavimams patenkinti.
Šiame kontekste reikšminga ir tai, kad pirmosios instancijos teismas dokumentų ir informacijos neperdavimą įvertino ne tik kaip aplinkybę, apsunkinusią bendrovės turto nustatymą ir kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimą, bet ir kaip savarankišką tyčinio bankroto požymį pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Teismas nustatė, kad nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai ir informacija, leidžiantys nustatyti bendrovės turto likimą, įskaitant paskolos dokumentus, transporto priemonių dokumentus ir duomenis apie jų buvimo vietą.
Taigi, pirmosios instancijos teismas bendrovės tyčinį bankrotą grindė ne vien bendrovės nemokumo atsiradimo aplinkybėmis ir ne vien turto neperdavimo faktu, bet ir tarpusavyje susijusių aplinkybių visuma. Viena vertus, buvo nustatyti suinteresuoto asmens veiksmai ir neveikimas, dėl kurių bendrovės finansinė ir turtinė padėtis blogėjo, įskaitant bendrovės lėšų panaudojimą, 40 000 Eur paskolos suteikimą ir jos negrąžinimą, ilgalaikį veiklos nuostolingumą bei pareigos imtis veiksmų dėl bendrovės finansinės padėties stabilizavimo nevykdymą. Kita vertus, nustatyta, kad bendrovei jau esant nemokiai nebuvo tinkamai išsaugotas ir perduotas reikšmingas jos turtas bei visa informacija apie jį. Šių aplinkybių visuma sudarė pagrindą teismui nuspręsti, kad bendrovės turtinė padėtis buvo sąmoningai bloginama, o bendrovei tapus nemokiai – toliau iš esmės pabloginta.
Įvertinęs nustatytas aplinkybes jų visumos kontekste, pirmosios instancijos teismas konstatavo JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytus tyčinio bankroto požymius: bendrovei ekonomiškai nenaudingus sandorius ir sprendimus, atsiskaitymo už turtą atidėjimą bendrovei ekonomiškai nenaudingu laikotarpiu bei netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Nors teismas nenustatė pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad visi vadovo įsiskolinimai atsirado jau bendrovei esant nemokiai, ši aplinkybė nepaneigė kitų nustatytų aplinkybių visumos ir išvados, jog bendrovei esant nemokiai jos turtinė padėtis buvo esmingai pabloginta.
Apeliantas, nesutikdamas su šiomis išvadomis, iš esmės remiasi po bankroto bylos iškėlimo atliktais veiksmais: po bankroto bylos iškėlimo atliktais mokėjimais kreditoriams, sumažėjusiais kreditorių finansiniais reikalavimais, papildomu bendrovės turto perdavimu, susitarimais dėl skolų perkėlimo, mokėjimo grafikų derinimu, bendradarbiavimu su nemokumo administratore bei taikos sutarties projekto rengimu. Apelianto teigimu, šios aplinkybės turėjo būti įvertintos sprendžiant dėl bendrovės bankroto tyčinio pobūdžio ir kreditorių interesų pažeidimo.
Šie apelianto argumentai savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir jų pagrindu padarytų išvadų. Sprendžiant dėl bankroto tyčinio pobūdžio, vertinama, kokiais veiksmais ar neveikimu buvo sąmoningai bloginama bendrovės turtinė padėtis ir pažeidžiami kreditorių interesai. Vėlesni veiksmai gali būti reikšmingi tiek, kiek jie paneigia ankstesnių veiksmų faktą, jų pasekmes arba nustatytą ryšį tarp bendrovės vadovo veiksmų ir bendrovės turtinės padėties pablogėjimo. Vien tai, kad po bankroto bylos iškėlimo buvo atliekami mokėjimai kreditoriams, perduodamas papildomas turtas ar derinamos atsiskaitymo sąlygos, nepatvirtina, jog ankstesni veiksmai nebuvo atlikti ar kad jų sukeltos pasekmės buvo visiškai pašalintos.
Nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodo, kuri konkreti pirmosios instancijos teismo nustatyta faktinė aplinkybė jo nurodomais vėlesniais veiksmais yra paneigiama. Priešingai, pats apeliantas nurodo, kad papildomas turtas buvo perduodamas, kreditoriams buvo atliekami mokėjimai ir derinamos atsiskaitymo sąlygos jau po to, kai susidarė aplinkybės, kuriomis pirmosios instancijos teismas grindė išvadą dėl tyčinio bankroto. Todėl šios aplinkybės nepaneigia teismo nustatyto ankstesnio turto ir lėšų neišsaugojimo bei neperdavimo fakto.
Apelianto nurodoma aplinkybė, kad 2026 m. rugpjūčio 3 d. jis prašė pratęsti terminą papildomiems dokumentams ir įrodymams pateikti, taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių. Prašymas pratęsti terminą nepatvirtina, kad iki apskųstos nutarties priėmimo teismo nustatytos aplinkybės buvo netikslios ar kad jų pagrindu padarytos išvados buvo paneigtos. Be to, šiame prašyme nurodyti vėlesni veiksmai nėra tapatūs aplinkybėms, kuriomis pirmosios instancijos teismas grindė išvadą dėl bendrovės tyčinio bankroto.
Apelianto nurodomi konkretūs mokėjimai kreditoriams taip pat nesudaro pagrindo kitokiai išvadai. UAB „Literna“, UAB „Linde Gas“, UAB „Finansų bitė verslui“ ir Ramirent Baltic, AS finansinių reikalavimų apmokėjimas, daliniai mokėjimai VMI, UAB „Celsis“ ir VSDFV, jeigu jie faktiškai atlikti, patvirtina tam tikrų kreditorių finansinių reikalavimų sumažėjimą, tačiau nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl bendrovės turto ir lėšų neišsaugojimo bei neperdavimo nemokumo administratorei.
Kartu pažymima, kad, vertinant vėlesnių mokėjimų reikšmę, būtina atskirti faktinį kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą nuo ketinimo atsiskaityti ar pasiūlymo dėl atsiskaitymo. Todėl apelianto nurodomi derinami mokėjimo grafikai ir kiti pasiūlymai kreditoriams gali būti reikšmingi tiek, kiek jie faktiškai pakeitė kreditorių finansinių reikalavimų apimtį arba bendrovės turtinę padėtį. Vien derybos ar pasiūlymai nepanaikina anksčiau atsiradusių faktinių ir teisinių pasekmių.
Toks pats vertinimas taikytinas ir apelianto nurodomiems susitarimams dėl UAB „Frostpro“ ir UAB „Baltic Refrigeration Group“ skolų perkėlimo. Vien susitarimo dėl skolos perkėlimo sudarymo faktas nepatvirtina, kad pradinė bendrovės prievolė buvo tinkamai ir galutinai pašalinta. Pagal CK 6.116 straipsnio 1 dalį skolos perkėlimui reikalingas kreditoriaus sutikimas, todėl reikšmę gali turėti tik tinkamai sudarytas ir kreditoriaus priimtas susitarimas. Tačiau net ir nustačius, kad konkretūs susitarimai dėl skolų perkėlimo buvo galiojantys, tai savaime nepaneigtų kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl bendrovės turto ir lėšų neišsaugojimo bei neperdavimo nemokumo administratoriui.
Atskirai pasisakytina dėl papildomo bendrovės turto perdavimo. Net jeigu po pirmosios instancijos teismo nutarties buvo perduota papildoma bendrovės turto dalis, ši aplinkybė nepaneigia teismo nustatyto fakto, kad iki tol nemokumo administratorei nebuvo perduota 21 236,79 Eur piniginių lėšų ir transporto priemonės, kurių įsigijimo savikaina buvo 56 033,83 Eur, taip pat visi bendrovės dokumentai ir informacija. Vėlesnis turto perdavimas gali būti reikšmingas vertinant faktiškai likusią neperduoto turto dalį ir jos pasekmes, tačiau jis nepanaikina ankstesnio turto neperdavimo fakto.
Apelianto argumentai dėl bendradarbiavimo su nemokumo administratore ir taikos sutarties projekto rengimo taip pat vertintini pagal faktinį, o ne deklaruojamą jų rezultatą. Pats bendradarbiavimo faktas, ketinimas perduoti turtą ar siekis susitarti su kreditoriais nepašalina jau nustatytų aplinkybių. Reikšminga tai, kokie konkretūs veiksmai buvo atlikti, kada jie atlikti ir kokią faktinę įtaką jie turėjo bendrovės turtui bei kreditorių galimybei patenkinti finansinius reikalavimus.
Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad jo nurodomi vėlesni veiksmai paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytą ryšį tarp bendrovės vadovo veiksmų ir bendrovės turtinės padėties pabloginimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė ne vien atskirą turto neperdavimo faktą, bet aplinkybių visumą, apimančią bendrovės ilgalaikį veiklos nuostolingumą, ekonomiškai nenaudingus sprendimus ir sandorius, 40 000 Eur paskolos negrąžinimą, turto ir lėšų bei visų dokumentų ir informacijos neperdavimą nemokumo administratorei. Šios aplinkybės buvo įvertintos tarpusavyje, o ne izoliuotai.
Šiame kontekste reikšminga ir tai, kad apeliantas iš esmės nesutinka ne su konkrečių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktų egzistavimu, bet su jų reikšmės teisiniu įvertinimu. Tačiau vien aplinkybė, kad vėliau dalis kreditorių reikalavimų buvo sumažinta ar dalis bendrovės turto perduota, nepaneigia teismo nustatyto ankstesnio bendrovės turtinės padėties pabloginimo. Tam, kad būtų paneigta pirmosios instancijos teismo išvada, turėtų būti nustatyta, jog apelianto nurodomi vėlesni veiksmai faktiškai pašalino arba paneigė būtent tas aplinkybes, kuriomis grindžiama išvada dėl tyčinio bankroto. Tokių duomenų apeliantas nepateikė.
Taigi, apelianto nurodomos aplinkybės – vėlesni mokėjimai kreditoriams, dalies finansinių reikalavimų padengimas, skolų perkėlimas, papildomo turto perdavimas, mokėjimo grafikų derinimas ir bendradarbiavimas su nemokumo administratore – gali būti vertinamos kaip vėlesni bendrovės prievolių vykdymo ar jos turto administravimo veiksmai. Tačiau jos nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir jų pagrindu padarytos išvados dėl bendrovės turtinės padėties esminio pabloginimo jai jau esant nemokiai.
Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai nesudaro pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo išvadą dėl bendrovės bankroto tyčinio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, pagrįstai nusprendė dėl JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto sąlygų ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytų požymių. Apeliantas nepaneigė nei pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, nei jų reikšmės, vertinant bendrovės turtinės padėties blogėjimą ir jos esminį pabloginimą jai jau esant nemokiai.
Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime išdėstyti argumentai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas išvadas, neturi esminės reikšmės apskųstos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, dėl to priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atskirojo skundo netenkinus, apelianto bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).
Pareiškėja pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą patyrė 960 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teisinės pagalbos išlaidos yra laikomos pagrįstomis, todėl priteisiamos pareiškėjai iš suinteresuoto asmens.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Priteisti iš suinteresuoto asmens D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Vėsus oras“, juridinio asmens kodas 305207059, 960 Eur (devynių šimtų šešiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.