Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Byla Nr. 1A-139-1083/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31864-2025-4 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.1.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS NUOSPRENDIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. rugsėjo 10 d. Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Mariaus Jankausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Petro Meidaus ir Dainos Vaidachavičienės,

Rezoliucinė dalis

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Sigitos Kairienės ir nuteistojo KAL1 apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo, be kita ko, nuspręsta:

- KAL1 pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 4 metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. sausio 6 d. nuosprendžiu už BK 178 straipsnio 5 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą ir Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2025 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu už BK 243 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą, bei vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2025 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu už BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų nusikaltimų padarymą bei paskirti KAL1 galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 metams;

- KAL3 išteisinti iš kaltinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat buvo nuteisti KAL2 ir KAL4, tačiau apeliaciniai skundai dėl to nebuvo paduoti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Bylos esmė

KAL2, KAL1 ir KAL4 buvo nuteisti už tai, kad jie, laikotarpiu nuo 2025 m. rugsėjo 6 d. apie 22.34 val. iki 2025 m. rugsėjo 7 d. apie 0.09 val., nukentėjusiojo NKA1 bute, esančiame (duomenys neskeltini), veikdami kartu, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį NKA1 (bendrais veiksmais smurtavo prieš nukentėjusįjį; panaudojo pjaunančių savybių turintį daiktą, kuriuo galima žaloti žmogų ir mažiausiai 2 trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajam pjautines žaizdas kaktos kairėje bei dešinėje šlaunyje; mažiausiai 7 trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajam odos nubrozdinimus kaktos dešinėje, kairiame užausyje, poodines kraujosruvas abiejų pečių srityse, krūtinėje, kairiame dilbyje) ir sukėlė nukentėjusiajam NKA1 fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė jo sveikatą; tokiais bendrais veiksmais atėmė galimybę nukentėjusiajam NKA1 priešintis ir pagrobė bendros 5801 Eur vertės nukentėjusiojo NKA1 turtą.

KAL3 buvo kaltinama tuo, kad žinodama, jog laikotarpiu nuo 2025 m. rugsėjo 6 d. 22.34 val. iki 2025 m. rugsėjo 7 d. apie 0.09 val. daiktai buvo pagrobti iš nukentėjusiojo NKA1, veikdama kartu su KAL2, KAL1 ir KAL4, šį turtą laikė savo bute, esančiame (duomenys neskeltini) ir dalį šio pagrobto turto kartu su KAL2, KAL1 ir KAL4 realizavo – 2025 m. rugsėjo 7 d. apie 12 val. prie parduotuvės (duomenys neskeltini), esančios (duomenys neskeltini), už 50 Eur pardavė LUD1 (nežinančiam apie daromą nusikalstamą veiką) bendros 1000 Eur vertės turtą; 2025 m. rugsėjo 8 d. apie 17 val. lauko pavėsinėje, esančioje (duomenys neskeltini), už 55 Eur pardavė LUD2 (nežinančiam apie daromą nusikalstamą veiką) bendros 548,50 Eur vertės turtą; taip kartu su KAL2, KAL1 ir KAL4 realizavo bendros 1548,50 Eur vertės nukentėjusiojo NKA1 turtą, žinodama, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu.

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistojo KAL1 apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Išnagrinėjusi prokurorės ir nuteistojo KAL1 apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistuosius KAL2, KAL1 ir KAL4 pripažindamas kaltais pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, o išteisintąją KAL3 išteisindamas iš jai pareikšto kaltinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo visus reikšmės turinčius įrodymus, juos išsamiai išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą (sąsajumą), leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo argumentų, motyvų ir padarytų išvadų dėl nuteistųjų bei išteisintosios kaltės ar jomis abejoti ir su jomis sutinka, todėl visų jų nekartoja.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje ir BPK 44 straipsnyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą bei tai, kad įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, t. y. pareigą įrodyti asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką turi valstybės kaltintojas. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ar spėjimais, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, reikalingas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Šis principas įpareigoja visas abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai bei draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-251/2010, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K-529/2013, 2K-171/2014 ir kt.).

Visų pirmiausiai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šioje byloje išteisintoji KAL3 pagal BK 189 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad žinodama, jog turtas buvo gautas nusikalstamu būdu, šį turtą laikė savo namuose ir dalį jo realizavo veikdama kartu su nuteistaisiais KAL2, KAL1 ir KAL4. Tačiau tokia pati nusikalstama veika, numatyta BK 189 straipsnio 1 dalyje (nusikalstamu būdu gauto turto laikymas ir jo dalies realizavimas veikiant kartu su kitais bendrininkais), paminėtiems nuteistiesiems nebuvo inkriminuota. Todėl šiuo konkrečiu atveju nėra teisinio pagrindo spręsti, kad išteisintoji jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką galėjo padaryti veikdama kartu su nuteistaisiais, kuriems šios veikos padarymas nėra inkriminuotas.

Nors pagal byloje esančius duomenis seka, kad išteisintoji KAL3 visąlaik buvo šalia nuteistųjų, jai buvo žinoma apie pagrobto nukentėjusiojo NKA1 turto laikymą (valdymą), realizavimą ir ji neprieštaravo tam, byloje nėra duomenų apie tai, kad ji būtų galėjusi laisvai disponuoti jos namuose buvusiu pagrobtu turtu savo nuožiūra ir savarankiškai priimti kokius nors sprendimus dėl šio turto laikymo (valdymo) bei jo dalies realizavimo – kaip jau buvo paminėta pirmiau, visa tai darė kiti asmenys (kuriems BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika nebuvo inkriminuota). Išteisintoji neatliko jokių savarankiškų ir aktyvių veiksmų, nukreiptų į pagrobto turto valdymą ir realizavimą – ji nenešė pagrobto turto į savo namus, nenurodė kitiems asmenims pagrobtą turtą nunešti į jos namus ir ten jį laikyti (valdyti), ji nefotografavo pagrobto turto, neskelbė apie šio turto pardavimą, nesuteikė kitiems asmenims jokių turto dalies realizavimą palengvinančių priemonių, nebendravo su interesantais (pagrobto turto dalies pirkėjais) ir aktyviai neprisidėjo prie pagrobto turto valdymo bei jo dalies realizavimo. Už pagrobto turto dalies pardavimą gautų pinigų išteisintoji KAL3 taip pat negavo ir jais laisvai nedisponavo – ji negalėjo spręsti dėl šių pinigų paskirties bei jų panaudojimo, nes šiuos pinigus (bilietams į (duomenys neskeltini) ir alkoholiui) taipogi savo nuožiūra išleido kiti asmenys. Akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju išteisintoji KAL3 buvo suvaržyta susiklosčiusių aplinkybių, nepriklausiusių nuo jos valios, ji neturėjo realios pasirinkimo laisvės bei galimybės savarankiškai spręsti disponavimo pagrobtu turtu klausimų, o taip pat užkirsti kelią disponavimui pagrobtu turtu. Šioje byloje nėra patikimų ir neginčijamų duomenų apie tai, kad išteisintoji KAL3 kaltinime nurodytomis aplinkybėmis norėjo (turėjo tikslą) savarankiškai disponuoti pagrobtu turtu (laikyti (valdyti) jį bei realizuoti jo dalį) ir taip veikė (savarankiškai laikė (valdė) pagrobtą turtą ir realizavo jo dalį), o tai, kad ji visąlaik buvo šalia kitų asmenų, kad ji matė ir žinojo apie nusikalstamu būdu gauto turto laikymą (valdymą) bei jo dalies realizavimą, neužkirto tam kelio bei už dalies pagrobto turto realizavimą gautus pinigus kiti asmenys panaudojo, be kita ko, ir išteisintosios poreikiams tenkinti, nesuteikia pagrindo manyti kitaip. Akivaizdu, kad išteisintosios KAL3 veikoje nėra būtinojo BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymio – tiesioginės tyčios.

Įvertinusi visų byloje surinktų ir užfiksuotų įrodymų visumą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo konkrečiu atveju byloje nepakanka duomenų vienareikšmiškai ir neginčijamai išvadai, jog išteisintoji KAL3 kaltinime nurodytomis aplinkybėmis disponavo nusikalstamu būdu gautu nukentėjusiojo NKA1 turtu ir taip padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje. Visos, taip pat ir pirmiau šiame nuosprendyje neaptartos prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės ir prielaidos pirmosios instancijos teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia. Kaip jau buvo paminėta pirmiau, apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis ar spėlionėmis. Todėl skirtingai, nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria KAL3 buvo išteisinta iš jai pareikšto kaltinimo, yra teisėta ir pagrįsta, išteisindamas KAL3 pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų ir nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Naikinti paminėtą skundžiamo nuosprendžio dalį prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo KAL1 apeliacinio skundo

Dėl veikos kvalifikavimo ir bausmių skyrimo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad aptariamo įvykio metu tiek nuteistieji, tiek išteisintoji, tiek nukentėjusysis buvo stipriai neblaivūs, jie negalėjo tiksliai prisiminti ir detalizuoti visų aptariamo įvykio aplinkybių. Nepaisant to, nukentėjusysis NKA1 nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad aptariamo įvykio metu prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas, kad prieš jį smurtavo visi trys nuteistieji (1 t., 12–13, 61–62, 65–68 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis KAL2 patvirtino, kad jis panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį (sudavė nukentėjusiajam, dėl ko šis nugriuvo; po to nuteistieji pasodino nukentėjusįjį ant lovos, kur pastarasis buvo laikomas apkabintas) (5 t., 34–36; 49–50, 59–60 b. l.). Nuteistasis KAL1 parodė, kad tiek jis, tiek nuteistasis KAL4 matė fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, po kurio pastarasis nugriuvo, o jiedu (nuteistieji KAL1 ir KAL4 ) pasodino nukentėjusįjį ant lovos ir nuramino nuteistąjį KAL2 (7 t., 24–26 b. l.). Tokius savo parodymus ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis NKA1 ir nuteistieji KAL2 bei KAL1 patvirtino akistatų metu (5 t., 41–44 b. l.; 6 t., 41–43 b. l.; 7 t., 34–37 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus papildydamas, kad jis paprieštaravo nuteistųjų veiksmams (daiktų rinkimui), tada prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas, po kurio jis (nukentėjusysis) jau nebeprieštaravo nuteistiesiems; prieš jį smurtavo visi nuteistieji, jis juto grėsmę iš visų trijų nuteistųjų (9 t., 76–78 b. l.). Nuteistieji KAL2 ir KAL1 teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas (9 t., 20–22 b. l.). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis NKA1 taip pat parodė, kad bute iki aptariamo konflikto su nuteistaisiais jis buvo sveikas ir jokių sužalojimų neturėjo (9 t., 76 b. l.), o liudytojas LUD4 patvirtino, kad prieš aptariamą įvykį matė nukentėjusįjį bare ir jis (nukentėjusysis) nebuvo sužalotas (9 t., 106 b. l.). Fizinio smurto panaudojimą aptariamo įvykio metu taip pat patvirtina byloje esanti specialisto išvada, pagal kurią seka, jog neužilgo po aptariamo įvykio, t. y. 2025 m. rugsėjo 7 d. 1.07 val. nukentėjusysis atvyko į gydymo įstaigą, kur jam buvo nustatyti, be kita ko, odos nubrozdinimai kaktos dešinėje, kairiame užausyje, poodinės kraujosruvos abiejų pečių srityse, krūtinėje, kairiame dilbyje buvo padarytos mažiausiai 7 trauminiais poveikiais (1 t., 93 b. l.). Be to, įvykio vietos apžiūros metu nukentėjusiojo bute buvo užfiksuota netvarka (1 t., 24–27, 29–57 b. l.), kas taip pat liudija apie tarp nuteistųjų bei nukentėjusiojo vykusias grumtynes, kurių metu buvo panaudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį. Taigi, skirtingai, nei savo apeliaciniame skunde teigia nuteistasis KAL1, pirmiau aptartų byloje esančių duomenų visuma patvirtina, jog aptariamo įvykio metu prieš nukentėjusįjį NKA1 buvo panaudotas fizinis smurtas.

Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis).

Kiekvieno bendrininkavimo atveju būtina nustatyti bent dviejų asmenų susitarimą veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Svarbu pažymėti, kad įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Jis gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais ir bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje.

Pagal faktines pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes seka, kad aptariamo įvykio metu nukentėjusiojo bute kilo konfliktas tarp nukentėjusiojo NKA1 ir nuteistųjų KAL2, KAL1 bei KAL4. Kaip jau buvo aptarta pirmiau, fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo visi trys nuteistieji – jie sudavė nukentėjusiajam smūgius, stūmė jį, o šiam pargriuvus ant grindų pasodino jį ant lovos ir laikė apkabinus. Taip pat šio konflikto metu prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas pjaunančių savybių turintis daiktas, kuriuo galima žaloti žmogų. Būtina pažymėti, kad šiuo daiktu nukentėjusiajam buvo padaryti akivaizdūs sužalojimai veide (kaktos kairėje) bei dešinėje šlaunyje, po kurių nukentėjusiajam pradėjo bėgti kraujas (prilašėjęs kraujas buvo rastas ne tik bute ant įvairių paviršių (ant grindų, ant stalo ir kt.), bet ir namo laiptinėje). Taigi, visiems nuteistiesiems neabejotinai buvo matomi nukentėjusiojo sužalojimai ir jų pobūdis. Nepaisant to, jie visi toliau kartu tęsė savo veiką ir skundžiamame nuosprendyje nurodytu būdu pagrobė nukentėjusiojo turtą. Tokie nuteistųjų KAL2, KAL1 bei KAL4 bendri veiksmai, nukreipti į smurtavimą prieš nukentėjusįjį, pastarojo sužalojimą pjaunančių savybių turinčiu daiktu ir nukentėjusiojo bute buvusio turto pagrobimą rodo, kad visi trys nuteistieji, taip pat ir apeliantas, nukentėjusiojo turtą pagrobė bendrais tyčiniais nusikalstamais veiksmais, t. y. veikdami bendrininkų grupėje, kiekvienam iš jų įvykdant bent dalį plėšimo panaudojant pjaunančių savybių turintį daiktą, kuriuo galima žaloti žmogų. Visų trijų nuteistųjų (taip pat apelianto) bendrą tyčinį susitarimą pagrobti svetimą turtą rodo jų bendri suderinti veiksmai, nukreipti į bendrą tikslą – pagrobti nukentėjusiojo turtą. Nuteistieji KAL2, KAL1 bei KAL4 buvo aptariamos nusikalstamos veikos bendravykdytojai, nes kiekvienas iš jų įvykdė bent dalį plėšimui (panaudojant pjaunančių savybių turintį daiktą, kuriuo galima žaloti žmogų) būtinų objektyviosios pusės veiksmų bei kiekvieno iš jų veiksmai buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai ir jos rezultatui, nes sudarė sąlygas kito vykdytojo veiksmams ir juos papildė. Taigi, visi trys nuteistieji nukentėjusiojo turtą skundžiamame nuosprendyje nurodytu būdu pagrobė veikdami bendrininkų grupėje. Todėl kiekvieno bendravykdytojo, taip pat ir apelianto, padaryta nusikalstama veika pagrįstai buvo kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Šioje byloje prokurorė kaltinamajame akte nuteistuosius KAL2, KAL1 bei KAL4 kaltino nukentėjusiojo NKA1 turto pagrobimu panaudojant, be kita ko, peilį ir tokią jų nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai pakeitė kaltinimo faktines aplinkybes (vietoje „peilio“ nurodydamas „pjaunančių savybių turintį daiktą, kuriuo galima žaloti žmogų“) ir perkvalifikavo šią nusikalstamą veiką (iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 180 straipsnio 2 dalį). Pakeisdamas kaltinimo faktinę aplinkybę ir nusikalstamos veikos kvalifikaciją pirmosios instancijos teismas teisės aktų reikalavimų nepažeidė ir nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos – ištyrusi byloje esančius įrodymus, įrodymų tyrimo pabaigoje teisėja informavo proceso dalyvius apie galimus kaltinimo pakeitimus, sudarė jiems galimybę pasiruošti gynybai bei išsakyti savo poziciją dėl galimų pakeitimų (9 t., 190–191 b. l.).

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad visi trys nuteistieji, be kita ko, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį NKA1 sukėlė jam fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą preziumavo jam nustatytų sužalojimų, kurie teismo medicinos specialisto įvertinti kaip atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą, padarymu, o paties fizinio skausmo jam sukėlimo nei išsamiau tyrė, nei vertino bylos duomenis apie tai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis nenurodė, kad jis būtų jautęs kokį nors fizinį skausmą. Būtent dėl to nukentėjusysis savo sužalojimus pjaunančių savybių turinčiu daiktu pastebėjo ne iškart, o vėliau, nuteistiesiems ir išteisintajai išėjus iš jo namų bei pamatęs iš žaizdų bėgantį kraują. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas tiesiog pripažino, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai turėjo sukelti fizinį skausmą. Nors tai ir taip savaime suprantama, nes įprastai bet kokio sužalojimo padarymas žmogui yra mažiau arba daugiau skausmingas. Todėl, tokiu atveju, kuomet nukentėjusiajam yra padaryti sužalojimai, atitinkantys nežymų arba sunkesnį sveikatos sutrikdymą, dar atskirai inkriminuoti ir tai, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas, šio požymio atskirai neįrodinėjant, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinga praktika. Esant tokioms aplinkybėms šis požymis (fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam) iš skundžiamo nuosprendžio nustatomosios dalies šalinamas, o skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu (dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo) (pavyzdžiui, Panevėžio apygardos teismo nuosprendis byloje Nr. 1A-197-491/2025).

Skirdamas bausmes nuteistiesiems pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, nuteistųjų asmenybes ir į tai, kad yra vien tik jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pripažino nuteistųjų KAL2, KAL1 ir KAL4 atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jie padarė būdami recidyvistais (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Pagal šiuo metu formuojamą teismų praktiką seka, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu, įsiteisėjimo; iki tol asmuo recidyvisto statuso neturi; sistemiškai aiškinant BK nuostatas, susijusias su naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė (jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistu) turi būti taikoma tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, padaro naują nusikaltimą ir už jį teisiami (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-62-511/2026, Nr. 2K-86-511/2026).

Šiuo konkrečiu atveju nuteistasis KAL2 aptariamą nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (tokiu jis buvo pripažintas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. vasario 14 d. baudžiamuoju įsakymu; 5 t., 1–3 b. l.), todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu skirdamas jam bausmę už aptariamą nusikalstamą veiką pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu.

Tačiau nuteistieji KAL1 ir KAL4 nusikalstamą veiką, už kurią jie buvo nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, padarė nustatyta tvarka įsiteisėjusiais ankstesniais procesiniais sprendimais nepripažinti recidyvistais, t. y. neturėdami recidyvisto statuso (5 t., 193–200 b. l.; 6 t., 1–5, 191–193 b. l.). Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažinęs nuteistuosius KAL1 ir KAL4 recidyvistais, nepagrįstai savaime pripažino, kad aptariamą nusikalstamą veiką jie padarė būdami recidyvistais ir kad tai sunkina jų atsakomybę. Todėl ši nuteistųjų KAL1 ir KAL4 atsakomybę sunkinanti aplinkybė (numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte) šalinama iš skundžiamo nuosprendžio, o nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu (dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo) (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis byloje Nr. 1A-228-627/2026).

Įvertinus šio nuosprendžio 9.2.6. punkte nurodytas aplinkybes, pašalinus nuteistųjų KAL1 ir KAL4 atsakomybę sunkinančią aplinkybę, sušvelninti jiems paskirtas bausmes ar pakeisti bausmių vykdymo tvarką nėra pagrindo.

Subendrindamas skundžiamu nuosprendžiu apeliantui KAL1 paskirtą bausmę su ankstesniais procesiniais sprendimais jam paskirtomis bausmėmis pirmosios instancijos teismas BK reikalavimų nepažeidė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad taikydamas kelis skirtingus bausmių subendrinimo būdus (dalinio bausmių sudėjimo ir apėmimo būdus) pirmosios instancijos teismas tai padarė net per keletą bausmių subendrinimo etapų, subendrindamas ankstesniais procesiniais sprendimais už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme. Be jokių abejonių, bausmių subendrinimo etapų galėjo būti mažiau ir tai būtų pridėję bausmių subendrinimui daugiau aiškumo. Kita vertus, keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje pagrindo nėra, nes nuteistajam KAL1 paskirta galutinė subendrinta bausmė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, yra teisinga ir ji negali būti vertinama aiškiai per griežta.

Dėl pagrobto turto kiekio, jo vertės ir žalos

Apeliantas skunde teigia, kad nukentėjusiojo NKA1 parodymai apie pagrobtus daiktus ir jų vertę yra itin padriki bei netikslūs, iš jo pagrobto turto vertė jo paties parodymuose nuolat didėjo, nukentėjusysis nevedė savo turimų daiktų apskaitos, tad negalėjo detaliai nurodyti kiekvieno daikto (tarp kurių buvo gausu įvairių monetų ir kitų smulkių daiktų) nei kiekio, nei tikslaus apibūdinimo, nei vertės. Nuteistasis KAL1 mano, kad jis galėjo būti pripažintas kaltu tik dėl tų daiktų vagystės, kurie buvo surasti pas juos (nuteistuosius) arba pas pirkėjus, todėl nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo (už nesugrąžintus daiktus) turėtų būti atmestas, o dėl neturtinės žalos – sumažintas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokia nuteistojo KAL1 pozicija.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis turtinės žalos dydžio (taip pat ir pagrobto turto kiekio bei vertės) negali tiksliai įrodyti, jos dydį nustato teismas.

Tai reiškia, kad tuo atveju, kai turtinės žalos padarymo (taip pat ir turto pagrobimo) faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtos žalos dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo (taip pat ir pagrobto turto kiekio bei vertės) teismas turi priimti tada, kai žalos padarymo (taip pat ir turto pagrobimo) faktas nustatytas, t. y. kai pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 3K-3-166/2009).

Aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad bylą nagrinėjantis teismas išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą turi daryti tik įvertinęs įrodymų visetą ir negali apsiriboti vieno įrodymo įrodomosios reikšmės konstatavimu. Vertindamas įrodymų visetą teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Vertindamas įrodymus teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 3K-3-697/2013, Nr. 3K-3-399-701/2015 ir kt.).

Tais atvejais, kai nėra galimybės nustatyti tikslaus patirtos turtinės žalos dydžio (taip pat pagrobto turto kiekio ir vertės), teismas dėl žalos atlyginimo dydžio (taip pat dėl pagrobto turto kiekio bei vertės) sprendžia vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, suteikiančia teisę teismui pačiam nustatyti turtinės žalos dydį (taip pat pagrobto turto kiekį bei vertę) ir remdamasis teisingumo bei protingumo principais.

Pagal byloje esančius duomenis seka, kad nukentėjusysis NKA1 yra numizmatas ir ilgą laiką kolekcionavo ne tik monetas bei banknotus, bet ir kitus kolekcinius daiktus (pašto ženklus, sidabrinius papuošalus, laikrodžius, gintaro dirbinius ir kitus daiktus). Nukentėjusiojo bute buvo daug monetų, papuošalų, gintarų ir kitokių vertingų daiktų. Šios aplinkybės užfiksuotos nukentėjusiojo NKA1, iš dalies nuteistųjų ir išteisintosios, liudytojų LUD3, LUD1 ir LUD2 parodymuose, kratų protokoluose, daiktų pateikimo protokoluose. Svarbu tai, jog tiek pas nuteistuosius, tiek pas liudytojus LUD1 bei LUD2 surasti daiktai buvo įtraukti į nukentėjusiojo NKA1 pateiktą pagrobtų daiktų sąrašą, kas, skirtingai, nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis KAL1, leidžia pagrįstai manyti, jog nukentėjusysis pakankamai tiksliai žinojo kokie jo daiktai buvo pagrobti ir kokia jų vertė. Nuteistasis KAL1 apeliaciniame skunde teigia, kad pas juos (nuteistuosius) ir liudytojus LUD1 bei LUD2 nebuvo surasta tiek daiktų, kiek jų, pagal nukentėjusiojo parodymus, buvo pagrobta, kad jie pagrobė tik tuos daiktus, kurie buvo surasti. Tokios pozicijos apeliantas laikėsi ir pirmosios instancijos teisme (9 t., 22 b. l.). Tačiau šioje vietoje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuteistieji KAL2 ir KAL4 parodė, kad pastarajam nešant dėžę su pagrobtais daiktais, ši dėžė suplyšo ir dalis daiktų iškrito (jis pakeliui barstė nešamus pagrobtus daiktus) (5 t., 49–50 b. l.; 6 t., 32–33 b. l.; 9 t., 21, 74 b. l.), kas akivaizdžiai paneigia apelianto teiginius apie pagrobto turto kiekį ir vertę (kad pagrobti buvo tik tie daiktai, kurie buvo surasti). Tai, kad dėl turėtų bei pagrobtų daiktų gausos nukentėjusysis NKA1 iškart negalėjo tiksliai nurodyti pagrobtų daiktų kiekio ir jų vertės, kad proceso metu šias aplinkybes jis patikslino ir taip iš jo pagrobto turto kiekis bei vertė išaugo, nepaneigia nukentėjusiojo parodymų apie pagrobto turto kiekį ir jo vertę teisingumo.

Nuteistasis KAL1 apeliaciniame skunde akivaizdžiai nepagrįstai teigia, kad nukentėjusiajam NKA1 nebuvo sugrąžinti du iš pastarojo pagrobti vairuotojo pažymėjimai ir šių dokumentų likimas yra nežinomas, nes iš tiesų šie du dokumentai, kartu su kitais daiktais, nukentėjusiajam NKA1 buvo sugrąžinti 2025 m. spalio 22 d. (3 t., 80–81 b. l.), o procesiniuose dokumentuose esantys neesminiai netikslumai (pavyzdžiui, tai, kad vietoje ispaniškos monetos „5 sentimų“ buvo nurodyta „5 centai“) neeliminuoja nukentėjusiojo turto pagrobimo fakto ir nesuteikia pagrindo sumažinti iš nukentėjusiojo pagrobto turto kiekį ir jo vertę.

Atsižvelgdama į visas pirmiau paminėtas aplinkybes, į nuoseklius ir vienas kitą papildančius pirmiau paminėtus byloje esančius įrodymus, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad atmesdamas iš esmės deklaratyvius ir jokiais bylos duomenimis nepatvirtintus apelianto teiginius apie pagrobto turto kiekį ir vertę, pirmosios instancijos teismas nustatė teisingą iš nukentėjusiojo NKA1 pagrobto turto kiekį ir šio turto vertę, o taip pat ir nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos dydį (dėl jam nesugražintų daiktų). Todėl šioje dalyje nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį, sumažinant iš nukentėjusiojo pagrobto turto kiekį, vertę, o taip pat jam solidariai priteistą pinigų sumą turtinei žalai atlyginti.

Kartu netenkinamas visiškai deklaratyvus ir byloje esančiais duomenimis nepagrįstas apelianto prašymas sumažinti nukentėjusiajam NKA1 priteistą neturtinę žalą (nuteistasis KAL1 savo apeliaciniame skunde nenurodė tokio savo prašymo argumentų). Įvertinusi visus byloje esančius duomenis, atsižvelgdama į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas neturtinės žalos dydžio nustatymui svarbias aplinkybes ir pagrįstai nustatė, jog nukentėjusysis NKA1 patyrė 3000 Eur dydžio neturtinę žalą bei tokią sumą neturtinei žalai atlyginti priteisė solidariai iš nuteistųjų. Toks pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis yra realus, teisingas, sąžiningas ir protingas, todėl keisti jį pagrindo nėra.

Apibendrindama visus byloje surinktus ir posėdžio metu patikrintus įrodymus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi jie patvirtina, jog nuteistieji KAL2, KAL1 ir KAL4, laikotarpiu nuo 2025 m. rugsėjo 6 d. apie 22.34 val. iki 2025 m. rugsėjo 7 d. apie 0.09 val., nukentėjusiojo NKA1 bute, esančiame (duomenys neskeltini), veikdami kartu, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį NKA1 (bendrais veiksmais smurtavo prieš nukentėjusįjį; panaudojo pjaunančių savybių turintį daiktą, kuriuo galima žaloti žmogų ir mažiausiai 2 trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajam pjautines žaizdas kaktos kairėje bei dešinėje šlaunyje; mažiausiai 7 trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajam odos nubrozdinimus kaktos dešinėje, kairiame užausyje, poodines kraujosruvas abiejų pečių srityse, krūtinėje, kairiame dilbyje) ir nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo NKA1 sveikatą; tokiais bendrais veiksmais atėmė galimybę nukentėjusiajam NKA1 priešintis ir pagrobė bendros 5801 Eur vertės nukentėjusiojo NKA1 turtą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2026 m. rugpjūčio 26 d. pažymą Nr. (duomenys neskeltini) ir 2026 m. rugsėjo 1 d. pažymą Nr. (duomenys neskeltini), patvirtinančias, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjai advokatai Antanas Cemnolonskas ir Vytautas Kupcikevičius teikė teisinę pagalbą išteisintajai KAL3 bei nuteistajam KAL1 ir teisinės pagalbos išlaidos išteisintajai KAL3 sudaro 233,33 Eur, nuteistajam KAL1 – 212,50 Eur, prašydama šias sumas išieškoti iš nuteistojo ir išteisintosios.

Tačiau BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos gali būti išieškotos tik iš kaltu pripažinto kaltinamojo (iš nuteistojo). Todėl nėra teisinio pagrindo išieškoti iš išteisintosios KAL3 išlaidas už jai apeliacinės instancijos teisme suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Be to, įstatymų leidėjas nustatė, jog apeliaciniame procese gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo (išteisintojo) valios. Nuteistasis KAL1 niekur nedirba, jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, taip pat iš jo priteistas civilinis ieškinys. Nuteistojo turtinė padėtis nėra gera ir byloje nėra duomenų apie tai, kad artimiausiu metu ji galėtų pagerėti. Todėl teisėjų kolegija netenkina Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo išieškoti iš nuteistojo KAL1 išlaidas už jam suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu teisėjų kolegija

nusprendžia:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. gegužės 7 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti tai, kad joje nurodytomis aplinkybėmis nuteistieji KAL2, KAL1 ir KAL4 nukentėjusiajam NKA1 sukėlė fizinį skausmą.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nuteistųjų KAL1 ir KAL4 atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jie nusikalstamą veiką padarė būdami recidyvistais (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Neišieškoti iš išteisintosios KAL3 233,33 Eur ir iš nuteistojo KAL1 212,50 Eur už jiems suteiktą teisinę pagalbą pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymas.