Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Ernesto Rimšelio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė. L. S. pripažintas recidyvistu.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš L. S. konfiskuotas mobiliojo ryšio telefonas „Samsung Galaxy A54“ ir išieškota automobilio „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma – 1 690 Eur.

L. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 292 straipsnio 2 dalį dėl to, kad veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam byla išskirta, dėl savanaudiškų paskatų, už nenustatyto asmens pažadėtą 500 Eur atlygį už vieno asmens pervežimą, neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius: 2024 m. liepos 10 d., tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką automobiliu „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai įvežė nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius Afganistano Islamo Respublikos piliečius A. G. M., T. K., S. K., S. D. ir A. M., gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje, kol 2024 m. liepos 10 d. apie 15.40 val., (duomenys neskelbtini), juos sulaikė policijos pareigūnai.

Nuteistasis L. S. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir skirti jam švelnesnę bausmę. Nurodo, kad gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Pažymi, kad turi triušių ir vištų ūkį, kurio priežiūra laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu nebus tinkamai užtikrinta, ir jis patirs nuostolių. Teigia, kad laisvės atėmimo bausmės metu negalės mokėti būsto paskolos įmokų, todėl jo turtas bus areštuotas. Pažymi, kad 2025 m. lapkričio mėn. jam diagnozuotas (duomenys neskelbtini), kurio gydymas įkalinimo įstaigoje nebus užtikrinamas. Prie apeliacinio skundo prideda medicininius dokumentus apie savo sveikatos būklę. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Nuteistojo L. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis L. S. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos padarymo faktinių aplinkybių, nusikaltimo teisinės kvalifikacijos ir paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, todėl dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus bausmės nuteistajam L. S. skyrimo motyvus, pakartotinai išanalizavusi reikšmingą bylos medžiagą ir aktualią teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas netinkamai taikė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas, todėl ši nuosprendžio dalis keičiama panaikinant L. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas. Įvertinusi tai, kad parinkdamas bausmės rūšį ir dydį teismas atsižvelgia ir į nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, teisėjų kolegija, šiuo nuosprendžiu panaikinusi vieną iš jų, iš naujo analizuoja nuteistajam L. S. skiriamos bausmės proporcingumą, kartu atkreipdama dėmesį į apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistojo išreikšto gailesčio padarius nusikaltimą, prastos jo sveikatos būklės ir įkalinimo laikotarpiu gresiančių nuostolių.

Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas L. S. skiriamą bausmę, kaip vieną iš reikšmingų aplinkybių nuosprendyje nurodė, jog nusikaltimo metu nuteistasis buvo recidyvistas ir tai laikė jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktą. Teisėjų kolegija, įvertinusi tokias teismo išvadas, konstatuoja, kad jos neatitinka 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusių baudžiamojo įstatymo pakeitimų esmės ir aktualios teismų praktikos dėl asmens pripažinimo recidyvistu. Pagal ankstesnę BK 27 straipsnio 1 dalies redakciją (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) recidyvistu savaime buvo laikomas asmuo, praeityje teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, padaręs vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Atskiro teismo sprendimo dėl tokio asmens pripažinimo recidyvistu nereikėjo. Tuo tarpu 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojus BK 27 straipsnio 1 dalies pakeitimams (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) asmuo laikomas recidyvistu ne savaime, nustačius pakartotinės nusikalstamos tyčinės veikos padarymo faktą, o tik po nuosprendžio, kuriuo teismo aiškiai, detaliai tą nurodant rezoliucinėje dalyje, buvo pripažintas recidyvistu, įsiteisėjimo. Taigi, nepaisant asmens ankstesnių teistumų, iki nuosprendžio, kuriuo jis pripažįstamas recidyvistu, priėmimo, asmuo recidyvisto statuso neturi. Naujausioje teismų praktikoje pripažįstama, jog sistemiškai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas, susijusias su BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu 2025 m. vasario 1 d., BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62-511/2026, Nr. 2K-86-511/2026, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-49-1020/2026). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad L. S. padarė sunkų nusikaltimą, numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje, turėdamas neišnykusį teistumą (3 t., b. l. 72). Vis dėlto, kadangi L. S. kitu ankstesniu teismo nuosprendžiu nebuvo pripažintas recidyvistu, šioje byloje nėra pagrindo pripažinti baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, todėl ji iš skundžiamo nuosprendžio šalinama, kaip nepasitvirtinusi.

Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam L. S. skirtiną bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė sunkų tyčinį baigtą nusikaltimą, anksčiau teistas (3 t., b. l. 48–72), baustas administracine tvarka (3 t., b. l. 77–78), nustatė, kad nuteistais prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, tai teismas laikė aplinkybe, lengvinančia jo atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), įvertino tai, kad L. S. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, tai laikė aplinkybe, sunkinančia jo atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įvertinęs šių aplinkybių visumą bei laikydamas, kad nusikaltimą padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), teismas konstatavo, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus L. S. 3 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad net ir pašalinus nuteistojo L. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, jam negali būti skiriama švelnesnė bausmė. Laikytina, kad 2 metų laisvės atėmimo bausmė už padarytą sunkų nusikaltimą, atsižvelgiant į L. S. sisteminį nusikalstamą elgesį, yra proporcinga padaryto nusikaltimo bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, yra teisinga bei užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą. Atkreiptinas L. S. dėmesys į tai, kad teismas kiekvienu atveju įvertina pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams sukėlė asmens padaryta nusikalstama veika. Nuteistajam skiriama sankcija privalo savo griežtumu ir dydžiu atitikti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, paveikti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, padėti jį auklėti laikytis įstatymų ir gerbti bendro gyvenimo taisykles. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, jį siejant tik su nuteisto asmens interesais. L. S. padarė pavojingą nusikaltimą – dėl savanaudiškų paskatų, už atlygį, neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius, dėl šios veikos išskirtinio pavojingumo įstatymų leidėjas už jos padarymą yra numatęs griežtą iki 8 metų laisvės atėmimo bausmę, o tokia sankcija nuteistajam nebuvo paskirta. Šiuo atveju aktualūs siekiai ne tik nubausti nuteistąjį, bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, paveikti jį, kad atlikęs bausmę toliau laikytųsi įstatymų, o to padaryti, teisėjų kolegijos vertinimu, skiriant minimalaus dydžio bausmę nėra įmanoma.

Nuteistojo L. S. vertinimu, jam galėtų būti taikoma su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, tačiau teisėjų kolegija nenustatė pagrindų ar išskirtinių aplinkybių, kurie leistų teismui išeiti už baudžiamojo įstatymo ribų. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nusikalstama veika paaiškėjo ne dėl nuteistojo valinio apsisprendimo pranešti teisėsaugos institucijoms apie savo nusikalstamus veiksmus, o ikiteisminio tyrimo institucijoms atlikus intensyvų tyrimą, taigi nėra BK 62 straipsnio 1 dalies sąlygų. Nenustatyta ir aplinkybių, būtinų švelninant bausmę BK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu. Nusikalstama veika nėra atsitiktinė, L. S. teisiamas jau 17 kartą, nėra pagrindo išvadoms, kad jo padaryta veika yra gerokai mažiau pavojinga nei įprastinis šios rūšies nusikalstamos veikos pavojingumo lygis, kurį įstatymų leidėjas įvertino nustatydamas iki 8 metų laisvės atėmimo sankciją už tokio nusikaltimo padarymą, taigi nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad L. S. situacija yra išskirtinė ir bausmė turėtų būti švelninama taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, buvo tinkamai įvertinti ir nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys – L. S. gailestis dėl padaryto nusikaltimo pirmosios instancijos teismo jau buvo pripažintas lengvinančia nuteistojo atsakomybę aplinkybe bei įvertintas taikant BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažinant galutinę skiriamą bausmę, todėl pakartotinai į jį atsižvelgti nėra teisinio pagrindo.

Skunde nurodomos aplinkybės, kad L. S. turi gyvūnų ūkį, finansinių įsipareigojimų ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu patirs nuostolių, yra daugiau tipinės, o ne išimtinės, kurios leistų nuteistojo asmenybę vertinti kaip mažiau pavojingą. Nuteistasis turi galimybę ieškoti būdų, padedančių užkirsti kelią galimiems nuostoliams – dirbti laisvės atėmimo vietoje ir turėti įplaukų, kurias galėtų panaudoti ūkio išlaikymui ir būsto paskolai užtikrinti, įpareigoti kitus asmenis prižiūrėti jo ūkį ir laiku įgyvendinti turtinius įsipareigojimus kreditoriams, kreiptis į kreditorius dėl lankstesnio įsipareigojimų vykdymo ir pan., tačiau šių aplinkybių egzistavimas savaime nelaikytinas priežastimi keisti paskirtą bausmę. Pažymėtina, kad pernelyg švelni, tik L. S. norą likti laisvėje atitinkanti bausmė, pažeistų humaniškumo principą ir tiek pačiam nuteistajam, tiek visai visuomenei, formuotų nebaudžiamumo, galimybės išvengti realios bausmės už padarytą nusikalstamą veiką požiūrį, sudarytų prielaidas menkinti įstatymo saugomas vertybes, o tai yra nesuderinama su baudžiamojo proceso tikslais.

Skunde nurodoma, kad nuteistasis L. S. turi sveikatos problemų – 2025 m. lapkričio mėn. jam diagnozuotas (duomenys neskelbtini) – tačiau ir šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neeliminuoja būtinybės riboti nuteistojo laisvę ir taikyti griežtas poveikio priemones. Byloje nėra duomenų, jog nuteistasis dėl nustatytos ligos negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės, įkalinimo įstaigoje jam bus teikiama sveikatos priežiūra ir gydymas, pagalba laikantis nustatyto gydymo plano. Nuteistojo sveikatos būklei blogėjant, ligai progresuojant ir įkalinimo įstaigoje nesant galimybės nuteistajam užtikrinti tinkamą gydymą, bus sprendžiamas klausimas dėl galimo L. S. atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo.

Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. gegužės 19 d. pažyma, kurioje nurodytas apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam L. S. pagal 2026 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. KTS-2026-02677 ir prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą. Pažymoje nurodoma, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba patyrė 229,17 Eur dydžio išlaidas.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendimas išieškoti/neišieškoti proceso išlaidas priimamas įvertinus kaltinamojo turtinę padėtį bei kitas svarbias sąlygas – koks yra gynėjo paskyrimo pagrindas, ar kaltinamasis atlieka realią laisvės atėmimo bausmę, pagal kieno skundus buvo nagrinėjama byla, koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-56-495/2022, Nr. 2K-248-495/2023, Nr. 2K-7-119-719/2024, Nr. 2K-27-788/2024). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą paprastai tik tada, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikiama realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam ar nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-697/2021, Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-56-495/2022, Nr. 2K-240-489/2022).

Įvertinusi bylos medžiagą, susijusią su valstybės išlaidomis, patirtomis L. S. suteikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija tenkina Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. gegužės 19 d. prašymą. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių sunkią nuteistojo L. S. turtinę padėtį, jis yra jaunas, darbingo amžiaus vyras, viso proceso metu (išskyrus laikino sulaikymo laiką nuo 2024 m. liepos 10 d. 15.20 val. iki 2024 m. liepos 12 d.) buvęs laisvėje, dirbęs ir realiai galėjęs gauti pajamų, iš kurių gali atlyginti savo nusikalstamų veiksmų tyrimo metu kilusias procesines išlaidas. Nors nuosprendžiu L. S. skirta laisvės atėmimo bausmė – ji yra gana trumpo, 2 metų termino, tiek bausmės atlikimo metu, tiek išėjęs į laisvę, nuteistasis turės galimybę dirbdamas atlyginti valstybės išlaidas. Apeliacinis procesas vyko nuteistojo L. S. iniciatyva, jo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamai paskirtos bausmės iš esmės nepasitvirtino. Nuteistojo gynėja advokatė D. Kisinienė rengėsi bylos nagrinėjimui teisme ir aktyviai dalyvavo teismo posėdyje. Laikytina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašomos išieškoti teisinės pagalbos išlaidos (229,17 Eur) yra pagrįstos. Išlaidų suma laikytina proporcinga, todėl išieškotina.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nuosprendį pakeisti:

Pašalinti L. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš L. S. išieškoti 229,17 Eur (du šimtus dvidešimt devynis eurus ir septyniolika centų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų atstovaujant nuteistajam L. S. Lietuvos apeliaciniame teisme.