- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-19
- Bylos Nr.
- e2A-327-589/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-46-3-02807-2025-1
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Dambrauskaitė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybės įmonė „Turto bankas“, Šilalės rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, VĮ Turto bankas
- Kategorijos
- 2.4.2.3Nuosavybės teisės įgijimas
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
- 3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų teisėja Rita Dambrauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2026 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-169-607/2026 pagal pareiškėjos V. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Valstybės įmonė „Turto bankas“, Šilalės rajono savivaldybės administracija, Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Šilalės skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Pareiškėja V. K. (toliau – ir pareiškėja) prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, pastatą – svirną, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esantį valstybei priklausančiame nesuformuotame žemės sklype, greta pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad 1998 m. lapkričio 10 d. jos sutuoktinis V. K. iš A. P. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įsigijo (duomenys neskelbtini) sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini) esantį žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas (duomenys neskelbtini) ha, taip pat įsigijo minėtame žemės sklype esančius pastatus – plytų sodo namą, šiltnamį ir kiemo įrenginius. Parduodant minėtą žemės sklypą ir jame esančius statinius, pareiškėjai ir jos sutuoktiniui buvo perleista nuosavybės teisė ir į pastatą – svirną (toliau – ir ginčo svirnas), kuris buvo pastatytas ant valstybei priklausančio, nesuformuoto žemės sklypo ir naudojamas kaip pastatas žemės ūkio produkcijai tvarkyti. Ginčo svirno statytojas turėjo būti A. P.. Pareiškėja kartu su sutuoktiniu minėtu pastatu disponavo nuo jo įsigijimo momento, nes sudarant 1998 m. lapkričio 10 d. pirkimo – pardavimo sandorį, pareiškėjai ir jos sutuoktiniui buvo perduoti raktai nuo minėto pastato. Nuo 1998 m. lapkričio 10 d. iki dabar pareiškėja minėtu pastatu disponuoja kaip savo turtu, jį prižiūri, tvarko ir naudoja pagal paskirtį. A. P. pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo metu pareiškėjai paaiškino, kad ginčo svirnas yra pastatytas ant valstybinio žemės sklypo, tačiau buvo tvirtinama, kad dėl pastato registracijos ateityje problemų nebus, nes tam, kad įregistruoti pastatą, tereikia iš valstybės įsigyti žemės sklypo dalį. Po aukščiau nurodyto nekilnojamojo turto įsigijimo pareiškėja nesikreipė dėl valstybinio žemės sklypo dalies įsigijimo, nes tuo metu pirmiausia buvo siekiama pagerinti įsigytą turtą, pritaikyti turtą naudojimui pagal paskirtį. 2010 m. pareiškėja kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT prie ŽŪM) dėl žemės sklypo dalies iš valstybės įsigijimo ir jai buvo paaiškinta, kad ji pirmiausia turi inicijuoti valstybinio žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto parengimą, įsigyti valstybei priklausančio žemės sklypo dalį ir tik tuomet, neradus archyvuose papildomų dokumentų, kurie patvirtintų ginčo svirno priėmimo – perdavimo naudoti faktą, inicijuoti teisminį procesą dėl nuosavybės teisių į ginčo svirną įteisinimo. NŽT prie ŽŪM Šilalės žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 33VĮ-(14.33.2.)-51 buvo nuspręsta vykdyti valstybinėje žemėje sklypo formavimo projektą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje greta esančio kolektyvinio sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), padidinant ne daugiau kaip (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypo plotą, perduodant sklypo formavimo projekto rengėjo organizatoriaus funkcijas V. K.. 2011 m. sausio 25 d. buvo gautas sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) sutikimas, kuriuo leista privatizuoti (duomenys neskelbtini) arų sklypą. Minėti dokumentai buvo priimti tikslu suformuoti žemės sklypą ginčo svirno tinkamam naudojimui. 2014 m. rugpjūčio 25 d. uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Juozita“ parengė žemės sklypo planą, kuriame ginčo svirnas pažymėtas „N“ raide. Dokumentų rengimo eigoje keitėsi teisės aktai, todėl pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, asmuo, siekdamas įsigyti valstybei priklausančio žemės sklypo dalį, pirmiausia turi būti įregistravęs nuosavybės teises į pastatą, dėl kurio naudojimo ir yra siekiama suformuoti žemės sklypą. Pažymėjo, kad siekdama įteisinti turimą nuosavybės teisę į ginčo svirną, kreipėsi į matininką, kuris parengė nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą ir ginčo svirnui buvo suteiktas unikalus Nr. 4400-6763-9588. Remiantis nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje esančiais pastato ir jo sudėtinių dalių kadastro duomenimis matyti, kad tai nesudėtingas statinys, kurios statybos pradžios ir pabaigos metai sutampa, pažymint, kad statybos metai – 1986 m. Turto pardavėjas A. P. 2014 m. rugpjūčio 14 d. mirė, todėl detalesnių aplinkybių, susijusių su pastato statyba, nėra galimybės pateikti. Taip pat nėra galimybės teismui pateikti papildomų įrodymų, kad ginčo svirnas pareiškėjai nuosavybės teise buvo perleistas 1998 m. lapkričio 10 d. pirkimo – pardavimo sandorio pagrindu. Dėl šių priežasčių nuosavybės teisės nustatymas galimas tik teismo sprendimu. Susidarė situacija, dėl kurios pareiškėja nuo 1998 m. lapkričio 10 d. valdo nuosavybės teise ginčo svirną, esantį valstybei priklausančiame žemės sklype, greta jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, adresu – (duomenys neskelbtini), tačiau nuosavybės teisės negali įregistruoti valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) „Registrų centras“, nes ginčo svirnas nebuvo nurodytas 1998 m. lapkričio 10 d. pirkimo – pardavimo sutartyje. Pareiškėja, neturėdama nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento, negali visapusiškai disponuoti turimu turtu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmai 2026 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas nustatė, kad 1992 m. liepos 15 d. Šilalės rajono valdybos potvarkiu Nr. 155-V „Dėl namų valdos ir sodų sklypų pardavimo“ nustatyta, jog vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimą Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ buvo leista Šilalės miesto (duomenys neskelbtini) sodininkų bendrijų nariams pirkti sodų sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Pagal 1992 m. liepos 15 d. Šilalės rajono valdybos potvarkio Nr. 155-V 3 priedėlį, ties numeriu (duomenys neskelbtini) fiksuojama, kad P. A. buvo leista įsigyti žemės sklypą. 1998 m. lapkričio 10 d. žemės sklypo su pastatais pirkimo – pardavimo sutartimi (Registro Nr. 2-2614) nustatyta, kad V. K., pareiškėjos sutuoktinis, iš A. P. nupirko (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiame žemės sklype esančius pastatus – plytų sodo namą, šiltnamį ir kiemo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini) sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini). Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatė, kad V. K. 1998 m. lapkričio 10 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 2-2614 pagrindu nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypas su statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). 2011 m. sausio 21 d. NŽT prie ŽŪM Šilalės žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 33VĮ-(14.33.2.)-51 buvo nuspręsta vykdyti valstybinėje žemėje sklypo formavimo projektą Biržų Lauko kadastro vietovėje greta esančio kolektyvinio sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), padidinant ne daugiau kaip 0,0400 ha žemės sklypo plotą, perduodant sklypo formavimo projekto rengėjo organizatoriaus funkcijas V. K.. 2011 m. sausio 25 d. sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) pirmininko sutikimu V. K. leista privatizuoti (duomenys neskelbtini) arų sklypą. Iš VĮ Registrų centro pažymos nustatė, kad A. P., gimęs (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini). UAB „Juozita“ 2014 m. rugpjūčio 25 d. parengė žemės sklypo planą, kuriame ginčo svirnas pažymėtas „N“ raide. 2025 m. rugpjūčio 11 d. matininkė V. V. parengė nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą ir ginčo svirnui, esančiam (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane IJ1/ž, buvo suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Iš Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Tauragės filialo pažymos Nr. 6RTA nustatė, kad A. P. išduoto 1988 m. lapkričio 3 d. statinio priėmimo naudoti akto kopijos archyvas pateikti negali, nes Šilalės rajono savivaldybės administracijos archyvinio fondo 1998 m. individualių gyvenamųjų namų eksploatacijon perdavimo – priėmimo aktų bylos Klaipėdos regioniniam valstybės archyvui nėra perduotos saugoti. Minėtu raštu taip pat nurodoma, kad archyvas negali pateikti ir 1998 m. spalio 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 583 kopijos, kurios pagrindu žemės sklypas buvo parduotas A. P., nes Šilalės rajono notarinės kontoros dokumentai nebuvo perduoti saugoti archyvui. Teismas nurodė, kad ginčo svirnas nebuvo įteisintas ir įregistruotas viešajame registre. Pareiškėja siekia įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į svirną. Šį pagrindą įrodinėja paaiškinimais, 2011 m. sausio 21 d. NŽT prie ŽŪM Šilalės žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 33VĮ-(14.33.2.)-51, 2011 m. sausio 25 d. sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) pirmininko sutikimu V. K. leisti privatizuoti (duomenys neskelbtini) arų sklypą, 2014 m. rugpjūčio 25 d. UAB „Juozita“ parengtu žemės sklypo planu, Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Tauragės filialo pažyma Nr. 6RTA, 2025 m. rugpjūčio 11 d. statinio kadastrinių matavimų byla. Pareiškėja teigė, kad svirno statytojas yra A. P. ir kad svirno statybos metai yra 1986 m. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų dėl ginčo turto priklausymo valstybei / savivaldybei. Dalyvaujantys byloje asmenys aplinkybių, kad ginčo turtas nepriklauso valstybei / savivaldybei neginčijo, jas paneigiančių duomenų bei įrodymų neteikė. Ginčo turtas nėra registruotas ir kito asmens vardu. Pareiškėja į bylą pateikė Kadastro ir registro bylos kopiją, tačiau to nepakanka konstatuoti, kad statinys pastatytas teisėtai. Neteisėtas nekilnojamojo daikto sukūrimas pareiškėjui negali sukelti nuosavybės teisių į jį, nes statinys gali tapti nuosavybės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Pagal formuojamą teismų praktiką tokie statiniai vertintini kaip turto objektai, turintys vertę (pvz. statybinės medžiagos ir pan.). Nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas nekilnojamąjį daiktą suformuoti. Įstatymų nuostatos aiškiai ir konkrečiai numato nekilnojamųjų daiktų suformavimo ir įregistravimo procedūras. Be to, ūkio pastatas – svirnas (nesudėtingas statinys), žymėjimas plane IJ1/ž, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra pastatytas nesuformuotame žemės sklype, o tai reiškia, valstybei priklausančiame žemės sklype, todėl jo statybos teisėtumo įrodymui reikalinga pateikti ne tik Kadastro ir registro bylą bei deklaraciją apie statybos užbaigimą, tačiau ir žemės sklypo valdytojo NŽT prie Aplinkos ministerijos sutikimą. NŽT prie Aplinkos ministerijos tokio sutikimo nėra davusi. Taigi, šiuo atveju nėra teisiškai sukurto ir įteisinto nuosavybės teisės objekto – nekilnojamojo daikto. Neteisėtas daikto sukūrimas negali suteikti nuosavybės teisių. Esant nurodytoms aplinkybėms, t. y. nesant byloje pakankamai įrodymų, pagrindžiančių ginčo statinio teisėtą statybą, teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė, kad nekilnojamas turtas – ūkio pastatas – svirnas (nesudėtingas statinys), žymėjimas plane IJ1/ž, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, todėl sprendė, kad šis daiktas nėra privačios nuosavybės teisės objektas bei jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Statybos teisėtumas negali būti preziumuojamas, o įrodinėjimo našta, jog minėtas statinys sukurtas pagal statybą reglamentuojančius teisės aktus, priklauso pareiškėjai. Pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, susijusių su pastato statyba. Atitinkamai teismas konstatavo, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Pareiškėja V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2026 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą tenkinti.
Pareiškėja nurodo, kad su priimtu teismo sprendimu nesutinka, nes mano, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, visapusiškai ir nuodugniai bylos neištyrė, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Teigia, kad šiuo atveju ir yra susidariusi teisinė spraga, dėl kurios apeliantė negali įregistruoti savo nuosavybės teisės į ginčo pastatą. Apeliantė nebuvo pastato statytoja ir jai nėra žinomos aplinkybės susijusios su pastato statymu, konkrečiu statymo laikotarpiu, todėl atsižvelgiant į tai, kad Nekilnojamojo turto registre nebuvo registruota daugiau savininkų, kurie būtų turėję nuosavybės teisę į pagrindinį pastatą – namą, teigė, kad ūkinio pastato – svirno, statytojas turėjo būti A. P., tačiau minėtas asmuo mirė (duomenys neskelbtini)., duomenų apie jo artimuosius apeliantė taip pat neturi, todėl teismui buvo keliama prielaida, kad statytoju galėjo būti A. P.. Apeliantė negali teismui pateikti įrodymų, susijusių su statinio nuosavybės teisės perėjimu apeliantei, kadangi dokumentai nėra išlikę. Būtent dėl šios priežasties – dėl neišlikusių dokumentų – buvo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.
Pažymi, kad šioje byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog pastatas – svirnas, buvo pastatytas neteisėtai. Priešingai, byloje yra pateiktas 2011 m. sausio 21 d. NŽT prie ŽŪM Šilalės žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymas Nr. 33VĮ-(14.33.2.)-51, kuriuo buvo nuspręsta vykdyti valstybinėje žemėje sklypo formavimo projektą Biržų Lauko kadastro vietovėje greta esančio kolektyvinio sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), padidinant ne daugiau kaip (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypo plotą, perduodant sklypo formavimo projekto rengėjo organizatoriaus funkcijas V. K.. Šis įsakymas buvo priimtas tikslu suteikti nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį, ant kurios yra pastatytas pastatas – svirnas. Taigi, NŽT, kaip institucijai, kuri buvo atsakinga už valstybinės žemės sklypų valdymą patikėjimo teise, taip pat nekilo jokių abejonių ar prieštaravimų, dėl to, kad pastatas – svirnas buvo pastatytas ant nesuformuoto žemės sklypo. Taip pat 2011 m. sausio 25 d. buvo gautas sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) sutikimas, kuriuo leista privatizuoti (duomenys neskelbtini) arų sklypą. Tiek 2011 m. sausio 21d. NŽT prie ŽŪM įsakymas, tiek ir 2011 m. sausio 25 d. sutikimas buvo priimti tikslu suformuoti žemės sklypą pastato – svirno tinkamam naudojimui.
Akcentuoja, kad pastato – svirno plotas sudaro (duomenys neskelbtini) kv. m, t. y. nedidelis statinys, pagal kurio plotą 1986 m. statybos leidimas ar projektas net nebuvo reikalingas, juolab, kad pastatas buvo pastatytas kaimo vietovėje. Vien ta aplinkybė, kad pastatas stovi ant nesuformuoto žemės sklypo nesudaro pagrindo konstatuoti, kad svirnas pastatytas neteisėtu būdu, nes pačios NŽT pozicija patvirtina, kad ji prieštaravimų dėl pastato buvimo vietos neturėjo ir buvo priėmusi sprendimą, kuriuo turėjo būti suformuojamas žemės sklypas pastato – svirno naudojimui. Mano, kad statyba be Šilalės rajono valdybos žinios ir pritarimo negalėjo būti atliekama ir vykdoma. Kadangi nuo 1986 m. jokia institucija nereiškė pretenzijų dėl pastato statybos teisėtumo, pastatas buvo pastatytas laikantis tuo metu galiojusių reikalavimų, dokumentų neišlikimas nesudaro pagrindo teigti, kad svirnas pastatytas neteisėtai. Pastato – svirno kadastro duomenys yra nustatyti ir tai patvirtina byloje pateikta 2025 m. rugsėjo 3 d. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, registro Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau viešojo administravimo subjektas negali priimti sprendimo įregistruoti pastatą – svirną apeliantės vardu, nes šis pastatas nebuvo įrašytas į 1998 m. lapkričio 10 d. pirkimo – pardavimo sutartį, nors nuosavybės teisė į minėtą pastatą buvo de facto perduota minėtos sutarties pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nors sprendime ir nurodė, kad NŽT prie Aplinkos ministerijos nėra išdavusi susikimo dėl naudojimosi nesuformuotu žemės sklypu, tačiau byloje esantis teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad institucija pati pripažino, jog ji neturi tokių duomenų ar sutikimas – leidimas buvo išduotas, nes tokio pobūdžio sutikimai būdavo išduodami Apskrities viršininko administracijos ir jų saugojimo terminas būdavo tik 10 m. Mano, kad apeliantės nuosavybės teisės įteisinimas negali būti apribojamas vien ta aplinkybe, kad apeliantė negali teismui pateikti dokumentų, kurie nėra išlikę. Be to, peržiūrėjus teismų praktiką, matyti, kad panašaus pobūdžio bylose, juridiniai faktai yra nustatomi nepaisant to, ar statiniai yra ant suformuoto ar nesuformuoto žemės sklypo. Būtent juridinio fakto nustatymas ir suteikia teisę papildomai kreiptis į instituciją, dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą įgijimo, tam, kad nuosavybės teise valdomu pastatu būtų galima tinkamai naudotis.
Pastebi ir tai, kad Lietuvoje deklaracijos apie statybos užbaigimą, kaip oficialus dokumentas, pradėtos taikyti nuo 2010 m. spalio 1 d., įsigaliojus naujai Statybos įstatymo redakcijai ir statybos techniniam reglamentui STR 1.11.01:2010. Pastato – svirno statybos metai fiksuojami kaip 1986 m., tuo laikotarpiu deklaracija apie statybos užbaigimą, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas, nebuvo išduodama, todėl pareiškėja negali pateikti tokio pobūdžio dokumento. Apeliantės pateikti įrodymai byloje, patvirtina, kad ji yra sąžininga pastato – svirno, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), įgijėja, pastatą valdo, jį prižiūri ir juo disponuoja kaip savo turtu daugiau nei 27 m., per pastato valdymo laikotarpį nėra sulaukusi skundų ar pretenzijų dėl pastato teisėtumo, tiek apeliantė, tiek ir aplinkiniai suvokė, kad niekas neturi daugiau teisių į minėtą pastatą nei pati apeliantė, ką patvirtina ir sodų bendrijos išduotas sutikimas dėl žemės sklypo privatizavimo, bei NŽT prie AM įsakymas dėl žemės sklypo formavimo, tikslu, kad būtų galima tinkamai naudotis turimu pastatu.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad savo argumentus ginčo klausimu jau išdėstė pirmosios instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente, kuris visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė bei įvertino visus byloje esančius įrodymus, teisingai išaiškino ir nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su apeliantės reiškiamu prašymu, taip pat pagrįstai ir motyvuotai savo sprendime nurodė priežastis, dėl kurių jis negali būti patenkintas.
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos Šilalės skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pritaria teismo išvadai, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti, nes pareiškėja neįrodė, kad nekilnojamas turtas – ūkio pastatas – svirnas (nesudėtingas statinys), žymėjimas plane IJ1/ž, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pareiškėjos V. K. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus. Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjos V. K. pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo netenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
Pareiškėja V. K. 2026 m. kovo 6 d. pateikė rašytinius įrodymus: 2026 m. vasario 3 d. prašymo Šilalės rajono savivaldybės archyvui, 2026 m. vasario 6 d. Šilalės rajono savivaldybės administracijos atsakymo, 2026 m. vasario 13 d. prašymo Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai dėl informacijos suteikimo ir 2026 m. kovo 5 d. Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atsakymo kopijas. Prašydama juos priimti pareiškėja nurodo, kad šie dokumentai tik patvirtina apeliacinio skundo argumentus, jog nėra išlikę jokie papildomi rašytiniai įrodymai apie pastato – svirno, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esančio valstybei priklausančiame nesuformuotame žemės sklype, statybos aplinkybes, anksčiau šių dokumentų pateikti negalėjo, nes jų neturėjo, papildomų įrodymų pateikimas neapsunkins bylos nagrinėjimo. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Kasacinio teismo ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su į bylą pateiktais naujais rašytiniais įrodymais, konstatuoja, jog nors šie įrodymai galėjo būti surinkti ir pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, vis tik teikiami dokumentai yra susiję su byloje nustatinėtinomis aplinkybėmis ir byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėja nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjama civilinė byla yra elektroninė, ginčo šalys turėjo galimybę su šiais duomenimis susipažinti ir pateikti savo poziciją dėl jų, taip pat į nagrinėtinos bylos pobūdį, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pateikiami nauji įrodymai priimami ir vertintini byloje esančių įrodymų visumoje pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.
Dėl bylos faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
Šioje byloje pareiškėja V. K. prašė nustatyti faktą, kad ji pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į pareiškime nurodytą ūkinį pastatą – svirną, galimai 1986 m. statybos, esantį valstybei priklausančiame nesuformuotame žemės sklype, greta pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ir jame esančių statinių, adresu (duomenys neskelbtini). Šį faktą, kaip turintį juridinę reikšmę, pareiškėja prašė nustatyti tam, kad būtų galima atlikti ginčo svirno ir nuosavybės teisės į jį teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėja nurodė, kad ginčo svirnas buvo įgytas 1998 m. lapkričio 10 d. pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo metu kartu su minėtu žemės sklypu ir jame esančiais statiniais, adresu (duomenys neskelbtini)., tačiau nuosavybės teisė į ginčo svirną nebuvo įregistruota, nes pastarasis nebuvo įtrauktas į 1998 m. lapkričio 10 d. pirkimo – pardavimo sutarties turinį. Pareiškėja tvirtino, kad ginčo svirną teisėtai, atvirai ir sąžiningai valdo jau 27 metus, visą šį laikotarpį nebuvo gauta jokių pretenzijų dėl ginčo svirno neteisėtumo, nebuvo inicijuoti teisminiai procesai dėl nuosavybės teisės pripažinimo, todėl yra visos sąlygos juridinio fakto nustatymui. Turto pardavėjas A. P. (duomenys neskelbtini) mirė, jo artimųjų nepažįsta, todėl detalesnių aplinkybių, susijusių su ginčo svirno statyba, neturi galimybės pateikti. Pirmosios instancijos teismas pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nagrinėjamoje byloje atmetė padaręs išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog ginčo svirnas yra sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir byloje nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių šio statinio teisėtą statybą, todėl šis daiktas nėra privačios nuosavybės teisės objektas, jis neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad statybos teisėtumas negali būti preziumuojamas, o įrodinėjimo našta, jog ginčo statinys sukurtas pagal statybą reglamentuojančius teisės aktus, priklauso pareiškėjai, tačiau ji nepateikė jokių dokumentų, susijusių su ginčo svirno statyba. Pareiškėja su priimtu teismo sprendimu nesutinka, nes mano, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, visapusiškai bylos neištyrė, tinkamai neįvertino byloje pateiktų įrodymų, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, kas lėmė neteisingo teismo sprendimo priėmimą.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
Pareiškėja V. K. apeliaciniame skunde iš esmės tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad ji nebuvo ginčo svirno statytoja ir jai nėra žinomos aplinkybės, susijusios su ginčo svirno pastatymu, konkrečiu statymo laikotarpiu. Pareiškėjos įsitikinimu, jos pateikti įrodymai byloje patvirtina, kad ji yra sąžininga ginčo svirno įgijėja, jį valdo, prižiūri ir juo disponuoja kaip savo turtu daugiau nei 27 metus, per visą valdymo laikotarpį nėra sulaukusi skundų ar pretenzijų dėl ginčo svirno teisėtumo, tiek pareiškėja, tiek ir aplinkiniai suvokė, kad niekas neturi daugiau teisių į minėtą statinį nei pati pareiškėja, ką patvirtina ir sodų bendrijos išduotas sutikimas dėl žemės sklypo privatizavimo, bei NŽT prie AM įsakymas dėl žemės sklypo formavimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie argumentai nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą.
Žemesnės instancijos teismas
CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą ir sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje Nr. e3K-3-71-916/2023 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 26 punktas).
Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008. Teismų praktika. 2008, 30).
Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai), ir suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015). Vadinasi, pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles procesinė pareiga įrodyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą tenka pareiškėjui (CPK 178 straipsnis), ir jam šios aplinkybės neįrodžius pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo teismo turi būti atmestas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-701/2024).
Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju ginčo svirnas, dėl kurio pareikštas reikalavimas, nėra įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka, taip pat nėra įregistruotos daiktinės teisės į šį daiktą. Ginčo svirnas yra pastatytas valstybei priklausančiame nesuformuotame žemės sklype.
Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateikti paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai nėra pakankami pripažinti, kad ginčo svirnas yra sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Priešingą išvadą leidžiančių padaryti įrodymų nepateikta ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
Pareiškėjos apeliaciniame skunde akcentuojamame 2011 m. sausio 21 d. NŽT prie ŽŪM Šilalės žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakyme Nr. 33VĮ-(14.33.2.)-51, kuriuo buvo nuspręsta vykdyti valstybinėje žemėje sklypo formavimo projektą Biržų Lauko kadastro vietovėje greta esančio kolektyvinio sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), padidinant ne daugiau kaip (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypo plotą, perduodant sklypo formavimo projekto rengėjo organizatoriaus funkcijas pareiškėjos sutuoktiniui V. K., taip pat 2011 m. sausio 25 d. sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) sutikime, kuriuo leista pareiškėjos sutuoktiniui V. K. privatizuoti (duomenys neskelbtini) arų sklypą, nėra nurodyta jokių duomenų apie ginčo svirną, jo statybos aplinkybes, kad minėti dokumentai buvo priimti tikslu suformuoti žemės sklypą ginčo svirno tinkamam naudojimui. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad šie dokumentai įrodo ginčo svirno statybos teisėtumą.
Pareiškėja bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme į bylą pateikė Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Tauragės filialo pažymą Nr. 6RTA, kurioje nurodyta, kad A. P. išduoto 1988 m. lapkričio 3 d. statinio priėmimo naudoti akto kopijos archyvas pateikti negali, nes Šilalės rajono savivaldybės administracijos archyvinio fondo 1998 m. individualių gyvenamųjų namų eksploatacijon perdavimo – priėmimo aktų bylos Klaipėdos regioniniam valstybės archyvui nėra perduotos saugoti. Minėtame rašte taip pat nurodoma, kad archyvas negali pateikti ir 1998 m. spalio 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 583 kopijos, kurios pagrindu žemės sklypas buvo parduotas A. P., nes Šilalės rajono notarinės kontoros dokumentai nebuvo perduoti saugoti archyvui. Apeliacinės instancijos teismui pareiškėja pateikė 2026 m. vasario 3 d. prašymą, kurį pareiškėja teikė Šilalės rajono savivaldybės archyvui, ir 2026 m. vasario 6 d. Šilalės rajono savivaldybės administracijos atsakymą į šį prašymą, taip pat 2026 m. vasario 13 d. prašymą Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai dėl informacijos suteikimo ir 2026 m. kovo 5 d. šios įstaigos atsakymą į prašymą, kuriuose irgi nurodoma, kad prašomų dokumentų – 1998 m. spalio 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 583 kopijos, 1992 m. liepos 15 d. Šilalės rajono valdybos potvarkio Nr. 115-v kopijos ir nurodyti, ar Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose yra fiksuoti įrašai apie pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini) ir kas buvo minėtų pastatų statytojai – pateikti negali, nes tiek Šilalės rajono savivaldybės archyve jie nėra saugomi, tiek Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento archyve prašyme minimų dokumentų nėra. Nors pareiškėja šiais dokumentais įrodinėjo, kad ginčo svirno statybos dokumentai nėra išlikę, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie dokumentai taip pat leidžia pagrįstai spręsti, kad nėra jokių dokumentų, kuriais būtų oficialiai įformintos ginčo svirno statybos procedūros (CPK 178 straipsnis).
Jokių kitų net ir netiesioginių duomenų, leidžiančių spręsti apie ginčo svirno teisėtą statybą, teisės naudotis valstybine žeme suteikimą A. P., kuris, pareiškėjos teigimu, yra ginčo svirno statytojas, ar kitam asmeniui, pareiškėja į bylą nepateikė.
Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad ji nėra ginčo svirno statytoja ir jai nėra žinomos aplinkybės, susijusios su šio statinio pastatymu, konkrečiu statymo laikotarpiu, neatleidžia jos nuo procesinės pareigos šioje byloje įrodyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad per 27 metų ginčo svirno valdymo laikotarpį jokios valstybės institucijos nebuvo pareiškusios pretenzijų dėl galimai savavališkos statybos, taip pat savaime nereiškia statybos teisėtumo ir neperkelia įrodinėjimo naštos institucijoms, atsakingoms už statybos teisėtumo priežiūrą.
Nesant byloje pakankamai įrodymų, pagrindžiančių ginčo svirno teisėtą statybą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad neteisėtos statybos rezultatas – ginčo svirnas – negali būti privačios nuosavybės teisės objektu (CPK 178, 185 straipsniai). Nuosavybės teisių į statinį patvirtinimas nesant duomenų apie jo statybos teisėtumą neatitiktų įgyjamosios senaties instituto tikslų, taptų įrankiu įtraukti į civilinę apyvartą statinius, apeinant jų, kaip nekilnojamojo turto objektų, įteisinimo procedūras. Pripažinti faktą, kad daiktas nuosavybės teise įgytas įgyjamosios senaties būdu galima tik tuo atveju, jeigu yra šios nutarties 32 punkte nurodytų sąlygų visetas. Pareiškėjai neįrodžius teisėto daikto valdymo (vienos iš sąlygų), pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo dėl fakto nustatymo.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, be kita ko, ir netiesioginius, ir savo išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku šioje byloje esančių faktų (ne)buvimą padarė iš įrodymų visumos, juos įvertinęs pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintas ir teismų praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėja neįrodė, jog ginčo svirnas yra sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog jos padarytos taikant pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą, netinkamai sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad pastaroji pirmosios instancijos teismo išvada dėl teisės aktų, reglamentuojančių įgyjamąją senatį, taikymo yra pagrįsta, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas sąlygas, kurios keliamos nekilnojamam daiktui kaip privačios nuosavybės teisės objektui, nes jis turi atitikti visas įgyjamosios senaties taikymo sąlygas.
Dėl bylos procesinės baigties
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjant šią bylą buvo padaryti materialiosios ir (ar) proceso teisės normų pažeidimai, dėl kurių reikėtų naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Dėl to pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai vertintini kaip neturintys įtakos skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, pareiškėjos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2026 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.