Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių N. P. ir J. M., trečiųjų asmenų M. M. bei R. V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovei N. P. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir atsakovės N. P. priešieškinį ieškovui V. P., V. P. reikalavimą atsakovėms N. P. ir J. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, M. M. bei R. V. reikalavimus V. P. ir N. P. dėl skolos priteisimo už turto pagerinimą. Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos esminiai teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamoje byloje, sprendžiamas teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys ir atsakovės priešieškinis dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų, taip pat ieškovo reikalavimas dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, atmesti trečiųjų asmenų savarankiški reikalavimai, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tiek ieškinį, tiek priešieškinį tenkino iš dalies – nutraukė šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atmetė atsakovės reikalavimus dėl neturtinės ir turtinės žalos priteisimo, padalijo santuokos metu įgytą kilnojamąjį turtą. Teismas taip pat patenkino ieškovo reikalavimą dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, priteisė šį turtą atsakovei, o ieškovui – kompensaciją pinigais. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovė jau bylos nagrinėjimo metu perleido neatlygintinu dovanojimu sandoriu ginčo nekilnojamąjį turtą kitai atsakovei (savo dukrai), šį sandorį teismas pripažino negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ir taikė restituciją (CK 3.85 straipsnio 2 dalies, CK 6.67 straipsnio 1 punkto, CK 6.145 straipsnio 1 dalies pagrindu). Teismas atmetė abiejų trečiųjų asmenų reikalavimus dėl skolų iš atsakovės ar solidariai iš atsakovės ir ieškovo kaip neįrodytus.

Dėl sprendimo dalių, kurios apeliaciniais skundai neskundžiamos, teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl atsakovės N. P. apeliacinio skundo dalies dėl vieno sutuoktinio kaltės, neturtinės bei turtinės žalos priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo ir kompensacijos priteisimo

Teismas, spręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Kasacinis teismas, aiškindama sutuoktinių pareigų esmę, yra nurodęs, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos. CK yra nustatyti atvejai, kai sutuoktinio kaltė yra preziumuojama, t. y. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra neištikimas, paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. CK 3.60 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos. Kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejama santuokos iširimo kaltės prezumpcija), bet dėl kitų priežasčių. Teismui nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį išsaugojimui tarpusavio santykiams jų pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-220/2007; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; kt.).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais ir teismo vertintais įrodymais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje iš esmės nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų faktą apie ieškovo neištikimybę iki faktinio santuokos iširimo. Nors atsakovė pateikė, galbūt, ieškovo susirašinėjimą su kita moterimi, teisėjų kolegijos vertinimu, šių įrodymų nepakanka tokiems kaltiems atsakovo veiksmams konstatuoti, kokius įrodinėja ieškovė, nes iš pateiktų nuotraukų nėra įmanoma nustatyti nei rašančio asmens tapatybės, nei datos, kada tiksliai vyko susirašinėjimas. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės yra pakankamai griežta atsakomybės forma, todėl ji taikoma tik tinkamai nustačius jos taikymo sąlygas – kaltus sutuoktinio veiksmus ar neveikimą ir jų priežastinį ryšį su kilusiais žalingais padariniais – santuokos nutraukimu. Pažymėtina, kad atsakovė priešieškinyje nurodė, jog su atsakovu santuokinio gyvenimo neveda jau nuo 2022 m. pavasario, prie teismui pateiktų nuotraukų atsakovė pridėjo įrašus, kad žinutės rašytos 2023 m. rugpjūčio mėn. Ta aplinkybė, kad ieškovas, galbūt, jau po faktinio šalių nebegyvenimo kartu, kaip įrodinėjo atsakovė, palaikė artimus santykius su kita moterimi, neįrodo, kad šalių santuoka iširo būtent dėl šio atsakovės įrodinėjamo fakto. Atsakovės teiktas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis taip pat neįrodė atsakovės deklaruojamų aplinkybių apie žiaurų ieškovo elgesį, nes būtent šiuo įrodymu ieškovas įrodinėjo atsakovės kaltus prieš ieškovą veiksmus, nebūtus kaltinimus ir įtarinėjimus.

Pasisakant dėl apeliantės argumentų, susijusių su liudytojo, jos brolio, parodymais, pažymėtina, kad liudytojų parodymai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus – ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi. Išvada dėl liudytojų parodymų patikimumo darytina pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2014). Atsižvelgus į tai, visiškai pagrįstai skundžiamame sprendime nesiremta R. V. parodymais dėl ieškovo neištikimybės, nes jokių konkrečių įrodomąją reikšmę turinčių aplinkybių jis nenurodė, be to, akivaizdu, kad jis yra artimas atsakovei asmuo ir, įvertinus jo procesinį elgesį reiškiant turtines pretenzijas ieškovui, laikytinas siekiančiu atsakovei palankaus teismo sprendimo šioje byloje.

CK 3.61 straipsnio, reglamentuojančio abiejų sutuoktinių kaltę, 1 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Remdamasis šio straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nagrinėjamoje byloje ne tik atsakovė kaltino ieškovą nebuvus lojaliu, tačiau ir ieškovas nurodė argumentus, kad gyvenimas tapo negalimas dėl atsakovės elgesio, jos įtarinėjimų, turto slėpimo ir pan., todėl, atsižvelgus į tai, kad iš esmės abu sutuoktiniai kaltino vienas kitą dėl santuokos iširimo, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė šalių santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

CK 3.70 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos iširimo sutuoktinio neturtinės žalos atlyginimo. Ši nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nagrinėjamu atveju atsakovė neturtinės žalos atlyginimą siejo su jos įrodinėtais kaltais atsakovo veiksmais (neištikimybe, žiauriu elgesiu su atsakove ir pan.), kurie, pasak atsakovės, lėmė ne tik santuokos iširimą, bet ir sunkius jos emocinius išgyvenimus, atsakovė teigė buvusi palaužta ir sugniuždyta.

Visų pirma, kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad šalių paaiškinimai (duoti tiesiogiai ar per atstovus) yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Įrodymai, kurie yra fizinių asmenų – civilinės bylos šalių – paaiškinimuose, gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, faktinius duomenis gaunant tiesiogiai (stebint, skaitant, klausant ar kitokiu būdu tiesiogiai surenkant informaciją), turint normalius gebėjimus rinkti, įsiminti, atgaminti ir perteikti informaciją, sugebant būti pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Jeigu šių reikalavimų asmens gebėjimai ar teikiama informacija neatitinka, tai įrodymai vertinami pagal konkrečias aplinkybes kaip mažiau patikimi, abejotini ar nepatikimi (CPK 185, 186 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2009). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės nurodomi teiginiai apie santuokos reikšmę jai ir santuokos iširimą, apie patirtus sunkius išgyvenimus ir pan., ir teiginiai menkinantys ieškovo vaidmenį atsakovės gyvenime (buvo tik meilužis, priimtas gyventi kartu, kad nudirbtų statybos darbus), į ką atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas, nesisieja tarpusavyje, jie laikytini deklaratyviais ir neįrodytais. Dėl to pagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo išvada dėl reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetimo.

Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė, konstatuodamas, kad atsakovė teismui nepateikė visiškai jokių duomenų, iš kurių teismas galėtų spręsti, jog jos nurodomos turtinės žalos išlaidos susidarė dėl neteisėtų ieškovo veiksmų. Teismas pažymėjo, kad visos atsakovės nurodomos išlaidos buvo patirtos šalims gyvenant santuokoje, vykdant CK 3.27 įtvirtintą pareigą sutuoktiniams remti vienas kitą, be to, galiojant sutuoktinių turto teisiniam režimui (CK 3.87 straipsnio 1 dalis).

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, atsakovė jame nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir pirmosios instancijos teismui, tačiau nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių ir materialiųjų teisės normų pažeidimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė nepaneigė prezumpcijos dėl bendrosios sutuoktinių jungtinės nuosavybės, kuri reiškia, kad visas šalių turtas, įgytas santuokoje, yra bendra sutuoktinių nuosavybė. Tiek atsakovės išleistos lėšos mokant už atsakovą draudimą, tiek pinigai automobilių pirkimui ar remontui tuo metu buvo bendri sutuoktinių pinigai. Atsakovei neįrodžius deklaruojamų paskolinių teisinių santykių, neįrodžius, kad tarp šalių buvo aiškus ir konkretus susitarimas transporto priemones įgyti asmeninės nuosavybėn, t. y. nesant byloje tokius atsakovės teiginius pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis), atsakovės reikalavimas dėl 8 000,35 Eur turtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teisme atmestas pagrįstai.

Tais pačiais argumentais atmestini ir apeliantės teiginiai, jog teismas nepagrįstai priteisė ieškovui V. P. 5 225 Eur kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažinimą. Apeliantė nurodo, kad parduotas automobilis buvo pirktas iš atsakovės asmeninių lėšų ir ieškovas dėl to pretenzijų niekada nereiškė. Visų pirma, byloje nekilo ginčas, kad atsakovės minima transporto priemonė, kurią ji pardavė, buvo įgyta santuokos metu, o bendros jungtinės nuosavybės prezumpcija, kaip jau minėta, šioje byloje nebuvo paneigta, taip pat nebuvo įrodyta, kad buvo aiškiai išreikšta vieno sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Apeliantės nuomonė, kad automobiliai, nepaisant to, jog jie įgyti santuokoje ir iš bendrų sutuoktinių lėšų, yra laikytini asmeniniu šalių turtu, prieštarauja CK 3.88 straipsnyje įtvirtintai bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijai, tuo pačiu ir CK 3.89 straipsnyje įtvirtintam asmeninio turto apibrėžimui, automobiliai neatitinka CK 3.89 straipsnyje įtvirtintų asmeninio naudojimo daiktų išimties paskirties ir nėra priskiriami daiktams, skirtiems išimtinai vieno sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad 5 225 Eur kompensacija ieškovui iš atsakovės už bendro sutuoktinių turto sumažinimą pardavus santuokoje įgytą transporto priemonę priteista pagrįstai ir šios sprendimo dalies neteisėtumo apeliaciniu skundu atsakovė neįrodė.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismo sprendimo dalis dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių reikalavimų yra teisėta ir pagrįsta, o apeliantė apeliacinio skundo argumentais jos teisėtumo nepaneigė, todėl ši skundžiama sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe

Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo reikalavimą iš dalies ir pripažino, kad V. P. ir N. P. abu kartu lygiomis dalimis po ½ įgijo bendrą dalinę nuosavybę – gyvenamąjį namą su statiniais, atidalino šį turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakovei N. P. asmeninės nuosavybės teise priteisdamas minėtą turtą, o ieškovui iš atsakovės priteisdamas 65 100 Eur kompensaciją už N. P. atitenkančią 1/2 V. P. turto dalį. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas jungtinės veiklos pagrindu įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kadangi pats ieškovas nurodė, kad perkant šį žemės sklypą jis pinigais prie jo pirkimo neprisidėjo, o byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų iš esmės pagerinęs šį žemės sklypą. Šios sprendimo dalies ieškovas neskundė, apeliacinio skundo neteikė, todėl teisėjų kolegija dėl jos pagrįstumo ir teisėtumo nepasisakys.

Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, kuria rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).

Nagrinėjamu atveju, byloje nustatyta, kad nors šalys santuoką sudarė tik (duomenys neskelbtini) m., bendrą gyvenimą pradėjo dar (duomenys neskelbtini) m., ir jis tęsėsi, kaip teigia atsakovė, iki (duomenys neskelbtini) m., ieškovo teigimu – iki (duomenys neskelbtini) m., t. y. šalių santykiai tęsėsi beveik su dešimtmečius. 2006 m. atsakovės vardu buvo įgytas ginčo nekilnojamasis turtas, kuris, kaip patvirtina bylos duomenys, buvo rekonstruojamas, iš esmės pertvarkomas, investuojant abiejų šalių asmenines lėšas. Nors apeliantė teigia, kad ieškovas prie namo prisidėjo tik kaip darbininkas ir jam už tai buvo atlyginta, bylos duomenys tokius atsakovės argumentus paneigia. Visų pirma, byloje yra daug rašytinių įrodymų apie ieškovo vardu atliktus užsakymus bei mokėjimus už įvairias namo remontui reikalingas statybines medžiagas, langus, kitas prekes ir pan. Aplinkybę, kad šalys nevedė bendro gyvenimo ir ieškovas buvo reikalingas tik kaip darbininkas paneigia ieškovo į bylą pateikti įrodymai, kad ieškovo tėvui 2007 m. pardavus savo gyvenamąjį namą ieškovui ne tik buvo pervesti 110 000 Lt, tačiau ieškovo tėvas apsigyveno ginčo name, jame deklaravo savo gyvenamąją vietą ir jame ilgą laiką gyveno. Šios nustatytos aplinkybės paneigia ir atsakovės teiginius, kad ieškovas neturėjo pinigų ir negalėjo prisidėti prie namo remonto. Byloje esantis atsakovės sąskaitos, iš kurios buvo kas mėnesį nuskaičiuojama paskolos suma, išrašas patvirtina, kad į šią sąskaitą nuo pat pradžių epizodiškai įvairias sumas pervesdavo ir ieškovas, pirmosios instancijos teisme iš šalių paaiškinimų buvo nustatyta, kad atsakovė gaudavo ieškovui skiriamą užmokestį už ieškovo atliktą darbą kitiems asmenims, kad ji perduodavo šias sumas ieškovui, kas visiškai paneigia atsakovės teiginius, kad šalys nevedė jokio bendro ūkio. Kad statybos darbus ir medžiagų pirkimą organizavo ir vykdė ieškovas patvirtino tiek atsakovė, tiek byloje apklausti liudytojai. Nors apeliantė mano, teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovės ieškovui suteiktas įgaliojimas, susijęs su ginčo turu, įrodo, kad šalys siekė turtą įgyti bendrai, pažymėtina, kad teismas tokių išvadų nepriėjo ir atsakovės įgaliojimo ieškovui suteikimą vertino kaip įrodantį didelį pasitikėjimą vienas kitu ir bendro ūkio vedimą.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma daug argumentų dėl byloje esančių sąskaitų išrašų, apeliantė argumentuoja, kad tik jos banko sąskaitos išrašai patvirtina apie namo įsigijimui ir remontui naudotas jos asmenines lėšas, byloje nustatytos aplinkybės ir įrodymai patvirtina, kad ieškovas turėjo finansines galimybes prisidėti prie bendro turto kūrimo, priešingai nei įrodinėjo atsakovė, prie šio turto sukūrimo prisidėjo (pvz., ieškovo AB SEB bankas išrašas patvirtina, kad būtent iš ieškovo lėšų 2007 m. rugsėjo mėn. buvo sumokėta 16 084 Lt suma už akyto betono blokelius, grynų pinigų nuėmimai iš dalies sutampa su prekių užsakymais ar mokėjimo kvitais grynaisiais ir pan.) kaip ir atsakovė (atsakovės teikti rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina įvairių prekių ir statybinių medžiagų pirkimą), už kai kurias prekės šalys mokėjo bendrai (pvz., už 2009 m. pirktas šarvo duris dviem mokėjimais mokėjo tiek ieškovas, tiek atsakovė), ir nors nėra įmanoma nustatyti kokia konkrečia pinigine suma ieškovas prisidėjo prie ginčo turto vertės, byloje nustatytos aplinkybės apie ieškovo prisidėjimą savo darbu neabejotinai patvirtina didelį ieškovo įnašą į bendrą turtą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog turtas buvo įgytas bendru šalių sutarimu, siekiant ne tik bendro turo įgijimo, bet šalių bendra valia turėti bendrus namus ir juose gyventi, kas ir buvo daroma labai ilgą laiką, po šalių santuokos sudarymo 2018 m. šalys toliau gyveno name kaip sutuoktiniai, prižiūrėjo ir rūpinosi turtu bendrai.

Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovė, įrodinėjimą reglamentuojančių procesinių teisės normų nepažeidė ir įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių, rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų visumą, priėmė vidiniu įsitikimu paremtą išvadą, kad šalys, ilgą laiką iki santuokos gyvendamos kartu kaip šeima, turėjo bendrą tikslą sukurti šeimos namus ir buvo susitarę veikti bendrai, todėl ginčo turtas yra laikytinas ieškovo ir atsakovės jungtinės veiklos objektu ir pripažintinas bendrąja daline šalių nuosavybe.

Pagal CK 6.970 str. 2 d. preziumuojama, jog partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamu atveju abi šalys prisidėjo prie ginčo turto sukūrimo, atsakovė – sumokėdama už turto įsigijimą (dalį asmeninėmis lėšomis, nes kita dalis sumokėta gauta paskola, kuri mokėta iš bendrų lėšų šalims vedant bendrą ūkį, o vėliau, esant santuokoje), ieškovas savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie ginčo turto remonto, pertvarkymo ir pagerinimo. Toks abiejų šalių prisidėjimas laikytinas tikslingais jungtinės veiklos dalyvių veiksmais tiek įgyjant, tiek ir gerinant bendrosios dalinės nuosavybės turtą, todėl ieškovui pagrįstai pripažinta nuosavybės teisė į pusę ginčo gyvenamojo namo su statiniais.

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas suklydo šį bendrąja daline nuosavybe šalims pripažintą turtą, įgytą iki santuokos, įtraukdamas į santuokoje įgyto turto balansą (51 – 55 sprendimo punktai) ir spręsdamas dėl jo vertės ir kompensacijos priteisimo toje sprendimo dalyje, kurioje dalinamas šalių santuokoje įgytas turtas (bendroji jungtinė nuosavybė), tačiau, kaip matyti iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies, šio turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, atidalijimo ir kompensacijos priteisimo klausimai išspręsti iš esmės teisingai.

Nors apeliantė nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi dėl kompensacijos priteisimo, teigdama, kad tenkindamas ieškovo ieškinio dalį dėl atidalintino turto, teismas nepagrįstai rėmėsi UAB „Verslavita“ 2023 m. rugsėjo 1 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad tokio turto vidutinė rinkos vertė yra apie 146 500 Eur, apeliantės argumentai apie UAB „Verslavita“ išvadą ir jos neatitikimą turto vertinimo išvadoms keliamų reikalavimų yra deklaratyvūs, nenurodant kokių konkrečių reikalavimų ši išvada neatitinka ir kodėl teismas negalėjo ja remtis. Be to, apeliantei argumentuojant, kad teismas nepagrįstai nesirėmė jos į civilinę bylą Nr. e2-2500-837/2024 pateikta Oberhaus nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) vertinimo ataskaita, kuri atitinka turto vertinimui keliamus reikalavimus, o joje nurodyta nekilnojamojo turto kaina – 129 000 Eur, pažymėtina, kad tokio rašytinio įrodymo LITEKO sistemoje nei šioje, nei prijungtoje byloje Nr. e2-2500-837/2024 nėra. Dėl to spręsti, kad teismas šioje byloje neteisingai nustatė atsakovės ieškovui mokėtinos kompensacijos už priteistą turto dalį dydį, nėra teisinio pagrindo.

Dėl dovanojimo sandorio negaliojimo

Ieškovas V. P. pareikštu ieškiniu taip pat prašė pripažinti negaliojančia 2024 m. sausio 2 d. Dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovė N. P. padovanojo atsakovei J. M. nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).60/100 Pastato Gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatą - Ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatą - Garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatą - Ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatą - Malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kitus inžinerinius statinius - Šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 Kitų inžinerinių statinių - Šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini).

Ieškinį ieškovas grinė actio Pauliana pagrindu bei bendrosiomis šeimos turto režimą reglamentuojančiomis normomis (CK 3.84 – CK 3.85 straipsniais), CK 1.80 straipsniu. Ieškovas teigė, kad atsakovė, gavusi ieškinį su reikalavimu pripažinti ginčo turtą bendrąja daline nuosavybę, neteisėtai, būdama nesąžininga ir siekdama išvengti dalies turto praradimo, jį perleido savo dukrai.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamą sandorį nusprendė pripažinti negaliojančiu remdamasis kitu ieškovo nurodytu pagrindu – CK 3.85 straipsnio 2 dalis numato, kad sutuoktinis, kuris yra nekilnojamojo daikto, priskirto šeimos turtui, savininkas, gali perleisti nuosavybės teisę į jį, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jį tik gavęs kito sutuoktinio rašytinį sutikimą, bei CK 6.67 straipsnio pagrindu, kuris reglamentuoja kreditoriaus nesąžiningumo prezumpciją. Teismas nurodė, kad ginčo turtas – gyvenamasis namas su priklausiniais yra priskirtinas šeimos turtui (CK 3.84 straipsnis), nes sutuoktiniai ieškovas ir atsakovė N. P. jame gyveno, ieškovo gyvenamoji vieta šiuo adresu deklaruota, be to, turtas buvo perleistas artimam giminaičiui – dukrai, todėl sandorio šalys laikytos nesąžiningomis.

Su šia sprendimo dalimi nesutinka atsakovės N. P. ir J. M.. Apeliantės skunduose teigia, kad atsakovė N. P. ginčo turtą įgijo su tikslu, kad turtas atiteks jos dukrai, kai jai jo prireiks. Atsakovės teigia, kad J. M. susilaukus vaikų, tapo nepatogu gyventi name, todėl atsakovė nutarė ginčo turtą padovanoti dukrai, kad ji jame galėtų gyventi su šeima.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptariamo ginčo esmę, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nors ir nurodė, kad byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir tarp šalių susiklosčiusių santykių teisinis kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai, tačiau pripažindamas ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 3.85 straipsnio 2 dalies pagrindu, bei taikydamas CK 6.67 straipsnį, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, tačiau šią pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimo klaidą gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

Visų pirma, šiuo konkrečiu atveju, actio Pauliana institutas ginčo sandorio pripažinimui negaliojančiu netaikytinas, nes šis institutas taikytinas išskirtinai prievoliniuose santykiuose tarp kreditoriaus ir skolininko, o jo tikslas – nuginčijus sandorį padidinti skolininko turto masę tam, kad būtų galima įvykdyti prievolę kreditoriui, todėl CK 6.67 straipsnis, reglamentuojantis sandorio šalių nesąžiningumą, šiuo konkrečiu atveju, netaikytinas. Antra, šiuo konkrečiu atveju, netaikytinas ir teismo pasirinktas CK 3.85 straipsnio 2 dalyje numatytas pagrindas, reglamentuojantis atvejus, kai vienas iš sutuoktinių sudaro sandorį dėl šeimos turto, negavęs kito sutuoktinio sutikimo. Tam, kad nekilnojamasis turtas būtų pripažintas šeimos turtu, būtinos dvi sąlygos: tai turi būti turtas, nuosavybės teise priklausantis vienam arba abiem sutuoktiniams, ir šis turtas turi būti šeimos gyvenamoji patalpa, t. y. gyvenamoji patalpa, kurioje gyvena šeima, t. y. iš tikrųjų gyvena, faktiškai naudojasi kaip savo šeimos būstu. Šioje konkrečioje byloje nustatyta, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu faktinė šalių santuoka jau buvo nutrūkusi (ieškovas jau buvo pareiškęs ieškinį teisme dėl santuokos nutraukimo), ieškovas ginčo turte jau negyveno.

Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotojam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1dalis). Tačiau dovanojimo sutartis negalioja, jeigu dovanotojas nebuvo dovanos savininkas arba nebuvo tinkamai įgaliotas sudaryti tokią sutartį (CK 6.470 straipsnio 3 dalis). Ši CK 6.470 straipsnio 3 dalies norma yra imperatyvi.

Sutartis gali būti pripažinta niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu tuomet, kai ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms.

Nagrinėjamu atveju, byloje konstatavus, kad 2006 m. ieškovas ir atsakovė ginčo turtą (gyvenamąjį namą su statiniais) įgijo jungtinės veiklos pagrindu, kad bendru darbu šį turtą remontavo, tvarkė ir pripažinus ieškovui konkrečią dalį šiame turte kartu su atsakove bendrosios dalinės nuosavybės teisė, pripažintina, kad atsakovė N. P. nebuvo tinkamas savininkas sudaryti ginčijamą dovanojimo sandorį, nes dalies ginčo turto savininku pripažintinas ir ieškovas. Šioje konkrečioje byloje svarbu ir tai, šią aplinkybę akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, kad ginčo sandorio sudarymo metu teisme jau vyko ginčas dėl viso turto, ieškovas teisme jau buvo pareiškęs ieškinį dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir atsakovei N. P. apie šį reikalavimą buvo akivaizdžiai žinoma. Ginčo sandorio – dovanojimo sutarties, sudarymu su savo dukra netrukus po ieškovo ieškinio kopijos įteikimo atsakovė akivaizdžiai siekė ne apeliaciniuose skunduose deklaruojamų tikslų (kad J. M. būtų patogiau gyventi), o pašalinti ginčo turtą iš savo nuosavybės, kad ieškovo pretenzijos į dalį turto arba nebūtų patenkintos, arba jų realizavimas būtų apsunkintas. CK 1.137 straipsnio 3 dalis numato, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo sudarytas sandoris tiek dėl žemės sklypo, tiek dėl gyvenamojo namo su statiniais akivaizdžiai prieštarauja ir šiai imperatyviai teisės normai, todėl ieškovo reikalavimas ginčo dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), pareikštas turint tam pagrįstą teisinį pagrindą.

Tai leidžia spręsti, kad 2024 m. sausio 2 d. Dovanojimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovė N. P. padovanojo atsakovei J. M. ginčo nekilnojamąjį turtą, esančius adresu (duomenys neskelbtini), prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Nors pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo pagrindus, sprendimas pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu iš esmės yra teisingas, ginčijama dovanojimo sutartis yra niekinė ir negalioja nuo jo sudarymo momento (ab initio) (CK 1.80 straipsnis, CK 1.137 straipsnio 3 dalis, CK 6.470 straipsnio 3 dalis).

Nors apeliantė N. P. nesutinka ir su taikyta vienašale restitucija, nurodydama, kad dėl taikytos restitucijos turtas grįžta jai, kai ieškovui tiesiog galėtų būti sumokėta kompensacija, CK 1.80 straipsnio 2 dalis numato, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. CK 6.146 straipsnis numato, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims, tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje atsakovė neįrodinėjo, jog netaikant vienašalės restitucijos, ji turės visas galimybes sumokėti ieškovui jo prašomą kompensaciją, tokio restitucijos būdo taikyti neprašė, todėl teismas tokio būdo taikymo galimybės nevertino. Dėl to spręstina, kad apeliantės nurodomi argumentai apeliacinės instancijos teisme laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Dėl trečiųjų asmenų turtinių reikalavimų pagrįstumo byloje

Byloje trečiasis asmuo R. V. pareiškė 11 300 Eur reikalavimą atsakovei N. P. dėl atlyginimo už rangos darbus pagal šalių žodžiu sudarytą sutartį, arba, jeigu teismas tenkintų ieškovo V. P. ieškinį, ir pripažintų, kad ginčo nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas tarp ieškovo ir atsakovės buvo įgytas bendrosios jungtinės veiklos pagrindu, alternatyvų reikalavimą priteisti 11 300 Eur solidariai iš ieškovo V. P. ir atsakovės N. P. pagal rangos sutartį už atliktus darbus.

Atmesdamas šį savarankišką reikalavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta jokios rangos sutarties, jokių priėmimo ir perdavimo aktų, kurie bent iš dalies patvirtintų apie susitarimo egzistavimą. Trečiasis asmuo skunde nurodo, kad skundžiamu sprendimu teismas tik išvardino dalį bylos įrodymų, ir vertino tik išimtinai ieškovo parodymus, o apelianto parodymus atmetė net nemotyvuodamas, tik konstatuodamas, jog jis ieškinio nepagrindė ir neįrodė. Apeliantas teigia, kad ieškinyje jis aiškiai nurodė, jog pagal žodinę rangos sutartį sesers (atsakovės N. P.) užsakymais jis nuo 2006 m. gegužės l d. iki 2013 m. lapkričio 5 d. atliko labai daug darbų remontuojant gyvenamąjį namą, priklausinius, statant kitus statinius, ieškinyje nurodė atliktų darbų sąrašą, todėl mano, kad nepagrįstas sprendimo motyvas, jog savo reikalavimo dėl rangos sutarties sudarymo su atsakove N. P. trečiasis asmuo neįrodė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi teisme pareikštus trečiojo asmens reikalavimus bei teismo skundžiamo sprendimo argumentus, neturi pagrindo su pastaraisiais nesutikti.

Remiantis CK 6.644 straipsnio 1 dalimi, rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Nors specialiosiose statybos rangos teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose ir bendrosiose rangos teisinius santykius reglamentuojančiose nuostatose nėra nustatyta specialių reikalavimų, keliamų statybos rangos sutarties formai, todėl šiai sutarčiai yra taikomos bendrosios CK nustatytos taisyklės dėl sandorių formos, kas reiškia, kad rangos (statybos rangos) sutartis gali būti sudaroma tiek pasirašant atitinkamą dokumentą, tiek ir žodžiu ar net konkliudentiniais veiksmais, nagrinėjamos bylos atveju, neįrodytas nei vienas rangos sutarties požymis.

Trečiajam asmeniui, reiškiančiam reikalavimą dėl atlyginimo už darbus pagal žodinę statybos rangos sutartį, tenka procesinė našta įrodyti, kad žodinė statybos rangos sutartis buvo sudaryta ir šalys buvo susitarusios tiek dėl darbų apimties, tiek dėl jų atlikimo kainos (CPK 178 straipsnis). Trečiajam asmeniui jo pareikštame ieškinyje nurodžius atliktus darbus (14 punktų), į bylą nepateiktas nei vienas rašytinis įrodymas, kad šalys tarėsi būtent dėl tokių atlygintinų rangos darbų, kad buvo tartasi dėl darbų apimties ir jų kainos, apmokėjimo sąlygų. Byloje neginčijamai nustatyta, kad prie šalių ginčo namo remonto darbais prisidėjo daug abiejų šalių artimųjų ir draugų, todėl trečiojo asmens pagalba prie ūkio būdu atlikto namo remonto negali būti laikoma atlygintinais rangos darbais, dėl kurių liko skolingi atsakovė ir ieškovas, kaip turto bendraturčiai. Dėl to visiškai pagrįstai R. V. reikalavimas priteisti jam iš V. P. ir N. P. 11 300 Eur atmestinas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.

Kitas trečiasis asmuo M. M. taip pat pareiškė reikalavimą byloje ieškovui ir atsakovei N. P. dėl 5 535 Eur sumos priteisimo, nurodydamas, kad ginčijamu sandoriu jo sutuoktinei (kitai atsakovei byloje J. M.) įgijus turtą, M. M. savo nuožiūra į dovanoto namo sutvarkymą investavo savo lėšas.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad trečiasis asmuo nepagrįstai remiasi CK 6.150 straipsniu, kuris numato, jog grąžinti turtą privalančio asmens išlaidos, susijusios su grąžintino turto priežiūra ir saugojimu, atlyginamos pagal šio kodekso ketvirtosios knygos normas, reglamentuojančias sąžiningą ir nesąžiningą turto valdymą, nes nuginčytu dovanojimo sandoriu trečiasis asmuo turto neįgijo. Atmesdamas reikalavimą, teismas nurodė, kad M. M. nurodyti darbai nors ir įkainoti, tačiau nėra įrodyti. Apeliantas su teismo sprendimo dalimi dėl jo reikalavimo atmetimo nesutinka ir teigia, kad ieškovas šioje civilinėje byloje neginčijo ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė trečiojo asmens atliktų būtinųjų darbų. Apeliantas nurodo, kad sutuoktinei įgijus minimą turtą, jis privalėjo rūpintis minimu turtu, investuoti savo asmenines lėšas, tai buvo būtinieji darbai, kurie yra būtini siekiant tinkamai eksploatuoti namą. Apeliantas mano, kad teismas buvo šališkas, nes konstatavo, kad trečiasis asmuo pats prisiėmė riziką negauti atlygio už turto išlaikymą ir remontą, nors tokių aplinkybių nenurodė nei ieškovas, nei atsakovė. Apeliantas mano, kad jis elgėsi sąžiningai, nes ankstesnėje byloje pirmos instancijos teismas pripažino, jog sandoris, kuriuo jo sutuoktinė įgijo turtą, yra teisėtas.

Nustatyta, kad trečiasis asmuo reikalavimą reiškia iš esmės dėl turėtų išlaidų atlyginimo, atliekant būtinąjį turto remontą, nes atsakovei J. M. dovanojimo sutartimi gavus turtą, jis buvo priverstas jį tinkamai prižiūrėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju, svarbu yra tai, kad trečiojo asmens deklaruojamos išlaidos patirtos jo sutuoktinei ginčo turtu disponuojant neteisėtai, nes dovanojimo sandoris pripažintas niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Be to, kaip teisingai nurodė teismas ir pažymima ir ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą, M. M. apskritai niekada jokiu teisiniu pagrindu nedisponavo turtu, nes ginčo turtas jo sutuoktinei buvo padovanotas asmeninėn nuosavybėn, todėl jo nurodomas teisinis reikalavimo pagrindas – CK 6.150 straipsnis, reglamentuojantis pagal restituciją privalančio grąžinti turtą asmens su turto priežiūra susijusių išlaidų atlyginimą, šiuo konkrečiu atveju negali būti taikomas. Dėl to pripažintina, kad trečiojo asmens reikalavimas ieškovui ir atsakovei teisėtai atmestas kaip nepagrįstas, nes turtines pretenzijas dėl panaudotų lėšų remontuojant jo sutuoktinės neteisėtai disponuotą turtą jis gali reikšti savo sutuoktinei.

Apelianto argumentai, kad jis buvo sąžiningas, kad pagrįstai manė, jog turtas teisėtai priklauso jo sutuoktinei, nes kitoje byloje teismas jau buvo atmetęs ieškovo reikalavimus dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, nors ir nėra teisiškai reikšmingi vertinant jo reikalavimo dėl išlaidų priteisimo pagrįstumą, jie nėra pagrįsti, nes 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimas neįsiteisėjo, jis buvo panaikintas apeliacinės instancijos teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutartimi, o byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys ir jose padarytos išvados, kuriomis buvo atmesti trečiųjų asmenų savarankiški reikalavimai byloje, yra teisėtos ir pagrįstos, tinkamai motyvuotos ir apeliantai apeliaciniais skundais jų teisėtumo nepaneigė. Visgi, kaip teisingai pažymėtina trečiojo asmens R. V. apeliaciniame skunde, teismas, sprendimo motyvuojamoje dalyje atmetęs trečiųjų asmenų savarankiškus reikalavimus, tokio sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė. Kadangi toks teismo sprendimo trūkumas gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija, nekeisdama skundžiamo sprendimo, papildo jo rezoliucinę dalį, nurodant, kad trečiųjų asmenų reikalavimai yra atmetami (CPK 276 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai turi būti susiję ne su bylos išsprendimo teisingumu, bet su konkrečiais pirmosios instancijos teismo sprendimo defektais. Nors apeliantai apeliaciniuose skunduose nurodo daug argumentų, pastaraisiais tiesiog nesutinkama su teismo išvadomis, nenurodant kokias konkrečias procesinės ar materialinės teisės normas teismas pažeidė. Teisėjų kolegijos vertinumu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės normas ir padarė logiškas, pagrįstas išvadas, kurių apeliantai apeliacinių skundų argumentais nepaneigė. Be to, atsakovės J. M. apeliaciniame skunde nurodoma daug argumentų, susijusių su santuokos nutraukimo pagrindu, su ieškovo ir atsakovės tarpusavio santykiais, su reikalavimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo (ne)pagrįstumu, tačiau minėta atsakovė nėra bylos dalies dėl santuokos nutraukimo ar jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gyvenant nesusituokus šalis, bendraatsakove ji į bylą buvo įtraukta dėl reikalavimo pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia, dėl to teisėjų kolegija dėl minėtų apeliantės skundo argumentų, susijusių su santuokos nutraukimo pagrindu, su bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimu, ir neturinčių teisinės reikšmės bylos baigčiai, plačiau nepasisako. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kurio teisėtumo atsakovai apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nepaneigė, todėl naikinti ar keisti sprendimo nėra teisinio pagrindo. Dėl to apeliantų apeliaciniai skundai atmetami ir skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). CPK 95 straipsnio 1 dalis numato, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Nors atsiliepime į atsakovės N. P. ir trečiojo asmens R. V. apeliacinius skundus ieškovas prašo skirti šiems dalyvaujantiems byloje asmenims baudas už piktnaudžiavimą procesu teikiant nepagrįstus apeliacinius skundus, naujus įrodymus, teikiant procesinius dokumentus su trūkumais, teisėjų kolegijos vertinimu, teisė į apeliaciją šalims numatyta įstatymu, įstatymas reglamentuoja tiek teisę pašalinti skundo trūkumus, tiek galimybę pateikti teismui naujus įrodymus, todėl vien ta aplinkybė, kad byloje dalyvaujantys asmenys pasinaudojo teise skųsti nepalankų teismo sprendimą, nelemia piktnaudžiavimo proceso. Dėl to ieškovo prašymai dėl baudų šiems asmenims skyrimo netenkinami.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apeliantų apeliacinius skundus, ieškovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nors atsiliepimuose į apeliacinius skundus ieškovas nurodė pateiksiantis įrodymus dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų, iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos tokių įrodymų ieškovas nepateikė, dėl to bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme klausimas nesprendžiamas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Papildyti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. vasario 19 d. sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad trečiųjų asmenų M. M. bei R. V. savarankiški reikalavimai atmetami.