Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žilvinas Terebeiza, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 16 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos skundas dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Drustila“ 2026 m. gegužės 8 d. kreditorių susirinkimo (pakartotinio) darbotvarkės 2–uoju klausimu priimto nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Drustila“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla. Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartimi UAB „Drustila“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (toliau – LUAB). Teismo 2023 m. vasario 21 d. nutartimi bendrovės nemokumo administratore paskirta Rasa Prakienė (toliau – ir nemokumo administratorė).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šioje byloje absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 16 d. nutarties, kurias atmestas pareiškėjos – LUAB „Drustila“ kreditorės D. V. M. skundas dėl LUAB „Drustila“ 2026 m. gegužės 8 d. kreditorių susirinkimo (pakartotinio) 2–uoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo patvirtinti nemokumo administratorės pasiūlytą turto – bendrovės turimų reikalavimo teisių, pardavimo tvarką, panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. JANĮ 55 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimą, jeigu jis priimtas pažeidžiant šio įstatymo nuostatas ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos sprendimo turiniui, taip pat jeigu kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimas prieštarauja įstatymams arba pažeidžia prieš šį sprendimą balsavusių kreditorių arba kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi įstatymo ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos, nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus, panaikina kreditorių susirinkimo nutarimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382-313/2015; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-687/2020). Taigi, pagal JANĮ 55 straipsnio nuostatas kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimai gali būti naikinami dviem alternatyviais pagrindais, t. y. dėl esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo (komiteto) sprendimo priėmimu, padarymo, galėjusių nulemti neteisėtą tokio nutarimo turinį, arba dėl materialiųjų aspektų (turinio) neteisėtumo, kuris pasireiškia imperatyviųjų įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis) bei kreditorių ir (ar) bankrutuojančios įmonės interesų esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-469/2022; 2022 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-823/2022). Teismų praktikoje pažymima, kad net nustačius tam tikrus teisės aktų ar nurodytų principų pažeidimus, kreditorių susirinkimo nutarimai galėtų būti pripažinti neteisėtais ne dėl formalių mažareikšmių pažeidimų, o tuo atveju, jei yra pagrindas konstatuoti tokio lygmens pažeidimus, kurie turi (gali turėti) pakankamai reikšmingą įtaką bankroto procedūrų teisėtumui, skaidrumui, kreditorių interesams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo ir nemokumo administratorės atsiliepimo į jį argumentus, pirmosios instancijos teismo motyvus, pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis nenustatė.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Nemokumo administratorė su atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą – Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-264 798/2026. Nemokumo administratorė atskirajame skunde nurodo, kad pateikta nutartis priimta po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo ir galutinai paneigia esminį atskirojo skundo argumentą, kad ginčo turto pardavimo tvarka nepagrįstai nutarta kartu, kaip vieną „paketą“, pardavinėti teisiniu statusu skirtingus objektus – vienas reikalavimo teises, patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ir kitas, kurios įsiteisėjusiu teismo sprendimu nepatvirtintos, kad tokia turto pardavimo tvarka neatitinka JANĮ įtvirtintų turto pardaivmo nemokumo procese principų. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas yra ribojamas: apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant naujų įrodymų priėmimo apeliacinėje instancijoje, įvertintina, ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024). Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorės pateiktas naujas įrodymas, kaip nurodo nemokumo administratorė, yra susijęs su esminiu pareiškėjos skundo dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, kartu – ir atskirojo skundo, argumentu, jog ginčo kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinta turto pardavimo tvarka nepagrįstai nutarta kartu, kaip vieną „paketą“, pardavinėti teisiniu statusu skirtingus objektus – reikalavimo teises, patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ir kitas, kurios įsiteisėjusiu teismo sprendimu nepatvirtintos. Pateikti duomenys, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, narinėjamoje byloje reikšmingi ir susiję su ginčo dalyku. Atsižvelgiant į tai, jog pateikta nutartis priimta po šioje byloje apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo, nėra pagrindo vertinti, kad jos pateikimu nemokumo administratorė piktnaudžiautų procesinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nemokumo administratorės pateiktas naujas įrodymas – Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-264 798/2026, priimamas ir prijungimas prie bylos medžiagos (CPK 314 straipsnis).

Dėl papildomų rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo

2026 m. rugpjūčio 12 d. byloje gauti apeliantės pateikti papildomi paaiškinimai (DOK-19738). Papildomais paaiškinimais apeliantė nurodo, kad jei šioje byloje teismas atmestų apeliantės atskirąjį skundą, prašo atmesti bendrovės LUAB „Drustila“ prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsniu, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Įvertinęs apeliantės pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų turinį, teismas nusprendžia, kad juo nėra pakeičiamas ar papildomas pareiškėjos atskirasis skundas, pateikti rašytiniai paaiškinimai nėra nukreipti į priešingos šalies argumentus, išsakytus pirmosios instancijos teisme ar atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą, o susiję su nemokumo administratorės su atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą pateiktu prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinėje instancijoje – klausimu, kuris nebuvo pirmosios instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, teismas apeliantės pateiktus papildomus rašytinius paaiškinimus priima (CPK 42, 302, 338 straipsniai).

Dėl reikalavimo teisių pardavimo tvarkos (ne)teisėtumo

Atskirajame skunde apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismo motyvas, jog turto pardavimo tvarkos nustatymas yra kreditorių susirinkimo kompetencija, yra formalus ir pagrindo teismui nevertinti nustatytos turto pardavimo tvarkos (ne)atitikties turto pardavimo nemokumo procese principams nesudarė. Apeliantė nurodo, kad pareiškėjos argumentai patvirtina, jog nustatyta turto – iš atskirų teismo sprendimų kylančių reikalavimo teisių, pardavimo tvarka, kuria šios teisės parduodamos kaip vienas nedalomas pardavimo paketas, atsižvelgiant į tai, jog vienas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, kitas – ne, prieštarauja turto pardavimo nemokumo procese principams ir todėl neatitinka bendrovės ir jos kreditorių interesų. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliantės vertinimu nesutinka ir tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pirma, teismas atmeta kaip nepagrįstą apeliantės teiginį, kad pirmosios instancijos teismas skundą atmetė formaliai nurodydamas, jog turto pardavimo tvarkos nustatymas yra kreditorių susirinkimo kompetencija, ir ginčo turto pardavimo tvarkos JANĮ nustatytiems turto pardavimo nemokumo procese principams neįvertino.

Pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė kasacinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad kreditorių kompetencijai priskirti klausimai, susiję su turto pardavimo tvarkos ir pradinės kainos nustatymu, yra susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu; kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota; teismas iš esmės negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinės turto pardavimo kainos. Tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyviąsias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino, jog CK nedraudžia parduoti ir ginčijamų reikalavimo teisių (CK 6.427 straipsnis); atsižvelgiant į JANĮ nuostatas, nemokumo administratorė pagrįstai pasiūlė reikalavimo teises pardavinėti varžytynėse (JANĮ 91 straipsnio 1 dalis), tinkamai nustatė turto pardavimo varžytynėse kainą, o pareiškėja nepateikė jokių objektyvių jos poziciją pagrindžiančių įrodymų ir neįrodė, kad atskirų reikalavimo teisių pagal įsiteisėjusį ir neįsiteisėjusį teismo sprendimą pardavimas vienu paketu sumažintų jų vertę ar realizavimo galimybes. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas neapsiribojo argumentu, jog turto pardavimo tvarkos nustatymas yra kreditorių susirinkimo kompetencija, o, įvertinęs pareiškėjos argumentus, konstatavo, kad pareiškėja nepateikė objektyvių jos poziciją pagrindžiančių duomenų ir neįrodė, kad atskirų reikalavimo teisių pagal įsiteisėjusį ir neįsiteisėjusį teismo sprendimą pardavimas vienu paketu sumažintų jų vertę ar realizavimo galimybes, atitinkamai – ir kad nustatyta turto pardavimo tvarka pažeistų turto pardavimo nemokumo procese principus.

Antra, kita vertus, nemokumo administratorės su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti nauji įrodymai patvirtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-264-798/2026 išnagrinėjo atsakovo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 10 d. sprendimo ir 2026 m. birželio 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Taigi, po pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo faktinė situacija yra pasikeitusi ir šiuo metu visos ginčo turto pardavimo tvarka numatytos parduoti reikalavimo teisės yra patvirtintos įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi patenkino pareiškėjos D. V. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdė LUAB „Drustila“ 2026 m. gegužės 8 d. įvykusio kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 2–uoju darbotvarkės klausimu, vykdymą iki nutarties, kuria bus išnagrinėtas pareiškėjos D. V. M. skundas dėl LUAB „Drustila“ 2026 m. gegužės 8 d. kreditorių susirinkimo 2–uoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo panaikinimo, priėmimo. Dėl to varžytynės Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atšauktos ir iki šiol neįvyko. Tai reiškia, kad pagal nustatytą ginčo turto pardavimo tvarką dar tik įvyksiančiose varžytynėse bus parduodamos tik reikalavimo teisės, kylančios iš įsiteisėjusių teismo sprendimų. Atsižvelgiant į nurodytą bei tai, kad pareiškėjos skundas ir jo argumentai dėl ginčo turto pardavimo tvarkos buvo paremti būtent aplinkybe, kad viena iš parduodamų reikalavimo teisių nebuvo patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (dėl jos priimtas Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 10 d. sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs), sutiktina su nemokumo administratore, kad šie pareiškėjos argumentai neteko faktinio pagrindo ir, atitinkami, tapo nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, be kita ko, įvertinus tai, jog po apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo ginčo faktinė situacija pasikeitė, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė ginčo nutarimo ir juo patvirtintos turto pardavimo tvarkos neatitikties JANĮ įtvirtintiems turto pardavimo nemokumo procese principams neįrodė.

Dėl reikalavimo teisių pardavimo tvarkos (ne)motyvuotumo

Atskirajame skunde apeliantė argumentuoja, kad, priešingai negu nusprendė pirmosios instancijos teismas, nemokumo administratorė nepagrindė, kodėl teisiniu statusu priešingos reikalavimo teisės privalo būti sujungtos į vieną nedalomą paketą, taip neįvykdė JANĮ 86 straipsnio 3 dalyje nustatytos jai galiojančios pareigos. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliantės vertinimu nesutinka.

Pirma, kaip minėta, pareiškėjos skundas ir jo argumentai dėl ginčo turto pardavimo tvarkos neteisėtumo buvo paremti aplinkybe, kad vieną iš parduodamų reikalavimo teisių patvirtinantis Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 10 d. sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs. Minėta, šiuo metu faktinė situacija yra pasikeitusi ir nurodytas Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 10 d. sprendimas jau yra įsiteisėjęs, visos ginčo turto pardavimo tvarka varžytynėse numatytos parduoti reikalavimo teisės yra patvirtintos įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atsižvelgiant į tai, klausimas, ar nemokumo administratorė, pateikusi ginčo turto pardavimo tvarkos siūlymą, pakankamai argumentavo, kodėl skirtingo statuso reikalavimo teisės (patvirtintos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir patvirtintos dar neįsiteisėjusiu teismo sprendimu) numatytos parduoti kartu, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ginčo nutarimo (ne)teisėtumo ir (ne)panaikinimo, tapo teisiškai nereikšmingas.

Antra, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teikdamas parduodamo turto kainos pagrindimą kreditorių susirinkimui, nemokumo administratorius neprivalo turto kainos visais atvejais grįsti profesionalia turto vertinimo ataskaita. Turto kaina gali būti pagrįsta įvairiais būdais, pvz., remiantis Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta turto verte ir (ar) nekilnojamojo turto pardavimo portalų duomenimis, atlikus lyginamąją panašių objektų turto vertės analizę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-381/2023).

Taigi, pasiūlymą parduoti reikalavimo teises kartu už pradinę bendrą 66 797 Eur kainą nemokumo administratorė pagrindė prielaida, jog abi piniginės reikalavimo teisės, nepriklausomai nuo to, kad dėl vienos iš jų teismo sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs, yra vienos vertės ir turėtų būti parduotos už kainą, lygią skolų be palūkanų sumai, sumažintai 20 proc., o jų pardavimas vienam pirkėjui leistų išvengti kelių atskirų pardavimo procedūrų organizavimo, tai sumažintų administravimo sąnaudas. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad nemokumo administratorė nepateikė pagrindimo, kodėl atskiros reikalavimo teisės turėtų būti parduodamos kartu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad JANĮ nenustato draudimo tam pačiam juridiniam asmeniui priklausančius kelis atskirus turto objektus realizuoti kartu kaip vieną pardavimo kompleksą, juridinio asmens turtas parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, išskyrus iš varžytynių parduodamą turtą (JANĮ 86 straipsnio 2 dalis). Taigi, nemokumo administratorė galėjo siūlyti, o kreditorių susirinkimas – patvirtinti tokią turto pardavimo tvarką.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos argumentai nepatvirtina jos pozicijos, kad nagrinėjamu atveju reikalavimo teisės, patvirtintos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ir reikalavimo teisės, dėl kurių priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs, turėjo būti vertinamos skirtingai ir todėl parduodamos atskirai. Kiekvieno nemokumo procese realizuotino turto objekto vertė ir pardavimo kaina įvertinama ir nustatoma individualiai. Siekiant parduoti ginčijamą reikalavimo teisę, aktualu tai, kad teismo sprendimu skolos reikalavimo teisė nėra sukuriama, o teismine tvarka patvirtinama. Taigi, nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo, patvirtinančio parduodamų reikalavimo teisių galiojimą, tiek kreditoriai, balsuodami už nemokumo administratorės pasiūlytos kainos ir pardavimo tvarkos (ne)patvirtinimą, tiek ir potencialūs pirkėjai, atitinkamai tvarkai esant patvirtintai, reikalavimo teisės negaliojimo riziką gali nustatyti ir individualiai įvertinę duomenis ir dokumentus, kuriais tokio reikalavimo galiojimas grindžiamas. Šie duomenys, jų įrodomoji reikšmė, kiekvieno ginčo dėl skolos (ne)buvimo atveju gali būti ir yra skirtingi, todėl tai, jog, kaip nurodė pareiškėja, jos pateiktuose varžytinių pavyzdžiuose ginčijamos ar nepriteistos reikalavimo teisės parduodamos 2 – 4 kartus pigiau, savaime negali sudaryti pagrindo spręsti, jog ir nagrinėjamu atveju reikalavimo teisių nepriteisimo rizika buvo tokia, jog jos turėjo būti parduotos 2 – 4 kartus pigiau. Nagrinėjamu atveju bendrovės kreditoriai, žinodami, kuo yra grįstas reikalavimas, dėl kurio priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs, įvertinę ir patį palankaus pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo faktą, priimdami ginčo nutarimą juo numatytas parduoti reikalavimo teises ir jų realizavimo perspektyvas galėjo įvertinti vienodai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos pateikti pavieniai varžytinių pavyzdžiai negali būti laikomi objektyviu konkretaus turto rinkos vertės įrodymu, nes nėra žinomos tų bylų aplinkybės, skolininkų mokumas, išieškojimo galimybės, reikalavimų pobūdis, jų užtikrinimo priemonės bei kitos reikšmingos aplinkybės.

Dėl kreditorių susirinkimo protokolo priedo nepateikimo

Atskirajame skunde apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismo aiškinimas, jog pareiga prie kreditorių susirinkimo protokolo pridėti dokumentus apie kreditorių informavimą (JANĮ 52 straipsnio 3 dalies 4 punktas) skirta tik teismui ar susirinkimo pirmininkui, o ne kreditoriams, yra ydingas, nes informavimo dokumentų viešumas ir prieinamumas užtikrina viso nemokumo proceso skaidrumą ir teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Pirma, Lietuvos apeliacinis teismas jau yra nurodęs, kad JANĮ 52 straipsnio 3 dalyje reglamentuota kokie dokumentai turi būti pridėti prie kreditorių susirinkimo protokolo (kreditorių registravimo sąrašas; įgaliojimai ir kiti dokumentai, kuriais patvirtinama asmenų teisė balsuoti; iš anksto balsavusių kreditorių balsavimo dokumentai; dokumentai, kuriais įrodoma, kad kreditoriai laiku buvo informuoti apie kreditorių susirinkimo sušaukimą), o JANĮ 52 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad nemokumo administratorius, parengęs kreditorių susirinkimo protokolą, perduoda jį su pridedamais dokumentais susirinkimui pirmininkavusiam asmeniui pasirašyti. Taigi, kaip matyti iš JANĮ nuostatų, nemokumo administratorius privalo kreditorių susirinkimo protokolą su visais priedais pateikti tik susirinkimo pirmininkui, bet ne visiems įmonės kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-271-881/2021). Taigi, kaip pagrįstai ir teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, JANĮ 52 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatyta pareiga minėtus dokumentus pridėti prie susirinkimo protokolo, kuris pateikiamas kreditorių susirinkimui pirmininkavusiam asmeniui, kuris pasirašo protokolą, o ne kreditoriams. Antra, kaip nurodyta pirmiau, kreditorių susirinkimo nutarimai gali būti pripažinti neteisėtais tuo atveju, jei yra pagrindas konstatuoti tokio lygmens pažeidimus, kurie turi (gali turėti) pakankamai reikšmingą įtaką bankroto procedūrų teisėtumui, skaidrumui, kreditorių interesams ir pan. Tačiau nagrinėjamu atveju tokios įtakos pareiškėja, argumentuodama, kad nemokumo administratorė kreditoriams nepateikė kreditorių susirinkimo protokolo su dokumentais apie kreditorių informavimą, nenurodo. Pareiškėja neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, jog tiek pati pareiškėja, tiek kiti kreditoriai apie šauktą 2026 m. balandžio 30 d. kreditorių susirinkimą ar 2026 m. gegužės 8 d. kreditorių susirinkimą, kuriame priimtas ginčo nutarimas, buvo informuoti laiku ir tinkamai: kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, nemokumo administratorės į bylą pateikti dokumentai patvirtina, jog visi kreditoriai apie šaukiamą kreditorių susirinkimą buvo informuoti per Nemokumo procesų informacinį portalą (NPIP) bei el. paštu kreditorių nurodytais elektroninio pašto adresais. Dėl to, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėja galėjo pasinaudoti ir pasinaudojo teise apskųsti kreditorių susirinkime priimtą nutarimą. Atsižvelgiant į tai, apeliantės prielaida, jog nemokumo administratorei nepateikus su kreditorių susirinkimo protokolu jo priedo – dokumentų, patvirtinančių kreditorių informavimą, ginčo nutarimas buvo priimtas pažeidžiant nemokumo proceso skaidrumo principą (JANĮ 3 straipsnio 3 punktas), atmestina kaip nepagrįsta.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrinant nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų atskirajame skunde pateiktų argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, nes jie yra išvestiniai arba neturi esminės įtakos pirmosios instancijos teismo apskųstos nutarties pagrįstumui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 10 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nemokumo administratorė nurodė ir su atskiruoju skundu pateikė duomenis, kad šioje byloje bendrovė patyrė 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato teisinei paslaugai – atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimui, prašo priteisti bendrovei jų atlyginimą iš pareiškėjos.

Apeliantė pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose su nurodytu bendrovės prašymu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodė, kad nemokumo administratorė nepagrindė patirtų bylinėjimosi išlaidų būtinumo, pirmosios instancijos teisme bendrovė neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, todėl visiškai nesuprantamas ir teisiškai nepagrįstas tokio poreikio atsiradimas apeliacinėje instancijoje, kai skundas jau yra išnagrinėtas iš esmės. Argumentuoja, kad šioje byloje nagrinėjamas skundo dalykas yra susijęs išimtinai su juridinio asmens nemokumo procesą reglamentuojančiomis teisės normomis, kurių išmanymas priskirtinas prie nemokumo administratoriaus profesinei veiklai priskiriamų tiesioginių funkcijų, už kurių vykdymą administratorius gauna teisės aktais nustatytą atlyginimą. Administratoriaus elgesio ir siūlomo nutarimo atitiktis teisės aktams, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams privalo būti vertinama nutarimo siūlymo ir priėmimo momentu, todėl vėlesni įvykiai, pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. birželio 30 d. nutartis, negali retrospektyviai pateisinti administratoriaus veiksmingumo trūkumo ar nutarimo nepagrįstumo jo siūlymo dieną. Apeliantė taip pat pažymi, kad nemokumo administratorė visos nemokumo procedūros metu turėjo advokatą kitose bylose, tačiau atsiliepimui į atskirąjį skundą šioje byloje sudarė naują teisinių paslaugų sutartį su kitu advokatu, dėl šios naujos sutarties sudarymo bei iš jos kylančių išlaidų kreditorių susirinkimas nebuvo informuotas ir šio klausimo nesvarstė.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos)).

Rekomendacijų 2 punkte numatyta, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų atlyginimo nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-378/2020). Teismas, spręsdamas klausimą dėl byloje patirtų teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo, negali remtis vien tik šalies prašyme nurodytais duomenimis ir aplinkybėmis. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu yra nurodyta, kad teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos patirtos (CPK 88 straipsnis); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023; 87 punktas; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Spręsdamas klausimą, ar prašomos atlyginti išlaidos yra patirtos, teismas turi įvertinti ne tik tai, ar šios išlaidos yra faktiškai patirtos, bet ir tai, ar jos yra susijusios su nagrinėjama byla, taip pat ar teisinės paslaugos, už kurias patirtas išlaidas prašoma atlyginti, nėra akivaizdžiai perteklinės (Lietuvos Aukščiausiojo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023).

Taigi, išlaidos advokato teisinėms paslaugoms turi būti susijusios nagrinėjama byla, jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad bendrovės patirtos 600 Eur bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei paslaugai – atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimui, būtų buvusios nebūtinos ar nepagrįstos, ar kad bendrovė neturėtų teisės į jų atlyginimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje ginčas kilo dėl kreditorių susirinkimo priimto nutarimo (ne)teisėtumo. Tačiau nemokumo administratorė byloje veikė kaip bendrovės atstovė (JANĮ 66 straipsnio 2 dalis). JANĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatytos nemokumo administratoriaus bankroto proceso metu atliekamos funkcijos. Nemokumo administratorius, be kita ko, gina visų kreditorių, taip pat juridinio asmens teises ir teisėtus interesus, atstovauja juridiniam asmeniui teisme (JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3, 10 punktai).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nemokumo administratorius teisme veikia bankrutuojančios įmonės vardu ir interesais, nebent nemokumo administratorius, įgyvendindamas juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas, būtų sudaręs su kitais asmenimis atstovavimo sutartis (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-924-881/2024, 14 punktas); kreditoriai pagal JANĮ neturi teisės perimti ar riboti nemokumo administratorės imperatyvios teisės dėl bankrutuojančio (bankrutavusio) juridinio asmens atstovavimo teisme, kuri apima ir teisę sudaryti teisinio atstovavimo sutartis su kitais asmenimis (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-154-450/2025, 55 punktas). Taigi, atstovaudamas bankrutuojantį juridinį asmenį, nemokumo administratorius turi teisę sudaryti teisinio atstovavimo sutartis su kitais asmenimis. Tai, ar kreditorių susirinkimas bankroto administravimo išlaidų sąmata yra patvirtinęs išlaidas teisiniam atstovavimui, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga; šis klausimas taptų aktualus tik kreditoriui susirinkimui sprendžiant dėl galutinės bankroto ataskaitos (ne)patvirtinimo.

Pagal Rekomendacijas (rekomendacijų 7 punktas, 8.16 papunktis), maksimalus atlygintinas bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą dydis yra 1 010,72 Eur. Taigi, bendrovės ir nemokumo administratorės prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos (600 Eur) maksimalių atlygintinų neviršija, jos susijusios su bendrovės ir jos kreditorių interesų gynimu, jų patyrimas pagrįstas pateiktais dokumentais, todėl šios išlaidos vertintinos kaip protingos ir pagrįstos, atitinkamai – priteistinos bendrovei iš pareiškėjos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Priteisti likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Drustila“ (juridinio asmens kodas 152113178) iš D. V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.