Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Antano Rudzinsko ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. N. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Antakalnio poliklinikai dėl neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, BTA Baltic Insurance Company filialas Lietuvoje.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ieškovė S. N. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei viešajai įstaigai (toliau – VšĮ) Antakalnio poliklinikai (toliau – ir atsakovė, Poliklinika), prašydama priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei visas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė paaiškino, kad 2013 m. liepos mėn. sportuodama ir vaikščiodama su šunimi patyrė dešinės kojos (pėdos ir čiurnos srities) traumą, koja ištino. 2013 m. liepos 31 d. ieškovė atvyko pas šeimos gydytoją B. ir paprašė patikrinti, ar nėra lūžio. Tą pačią dieną ieškovė buvo nukreipta pas chirurgą S., kuris nusiuntė ieškovę padaryti dešinės kojos rentgeną. Vėliau ieškovė šeimos gydytojo buvo nuvesta pas traumatologą, kuris, apžiūrėjęs koją, nurodė, kad gali būti patempimas. Jokie tyrimai nebuvo atlikti, siuntimai nebuvo išrašyti. Chirurgas S. pažymėjo, kad įtaria pėdos (duomenys neskelbtini), todėl ieškovė buvo nuvesta pas reumatologę R.. Kadangi lūžis nebuvo nustatytas ir įtartas pėdos (duomenys neskelbtini), buvo trumpam išrašyti NVNU (nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo), jokio kito gydymo nebuvo skirta. Ieškovės teigimu, ji gyveno su kojos skausmu, tinimu, kurį ramino vaistais nuo skausmo. Negalėjo tinkamai vaikščioti ir prisėsti. 2020 metais pirmosios konsultacijos pas traumatologą M. K. metu pakartotinai atliktas dešinės kojos radiologinis tyrimas (rentgenas), kuriame buvo aiškiai matoma kaulo trauma ir kaulo dalies nebuvimas. Po šio radiologinio tyrimo traumatologas nukreipė ieškovę atlikti kojos kompiuterinę tomografiją. 2020 m. lapkričio 25 d. atliktas radiologinis tyrimas patvirtino diagnozę: „(duomenys neskelbtini)“

Ieškovės teigimu, atsižvelgiant į 2020 metais nustatytą diagnozę, 2013 metais nustatyta diagnozė neatitiko tikrovės – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra dvi skirtingai gydomos ligos. Be to, nustatyta tvarka ieškovė nebuvo nukreipta pas traumatologą, jai tinkamai nesuteikta traumatologo konsultacija. Ieškovės įsitikinimu, dėl nediagnozuotos traumos jos dešinė koja (duomenys neskelbtini), atsirado stuburo (duomenys neskelbtini) iš dešinės, pažeista (duomenys neskelbtini).

Dėl besitęsiančių skausmų ieškovė 2023 metais kreipėsi į traumatologę I. K., kuri nukreipė atlikti MRT (magnetinio rezonanso tyrimas) su diagnoze „(duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini))“ bei išdavė siuntimą į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikas ortopedo traumatologo konsultacijai. Gydytojas ortopedas traumatologas L. K. 2023 m. spalio 10 d., apžiūrėjęs dešinę koją, išanalizavęs 2020 m. lapkričio 25 d. atliktą dešinės kojos kompiuterinę tomografiją Nr. 840997 ir 2023 m. rugsėjo 20 d. atliktą čiurnos sąnario MRT Nr. 2787719, nurodė, kad pašalinti negydyto lūžio pasekmes įmanoma tik atliekant operaciją. Kartu įspėjo, kad atliekant operaciją gali būti amputuota koja.

Ieškovė pažymėjo, kad, laiku nustačius lūžį ir jį gydant, tokių pasekmių būtų išvengta. Nurodė, kad kojos lūžio nediagnozavimas ir negydymas turėjo neigiamą reikšmę ir ieškovės tolimesniam gydymui, kai nuo 2014 metų jos organizme prasidėjo uždegiminis procesas – pradėjo tinti keliai, o vėliau rankų plaštakos bei kiti sąnariai. Negerėjant būklei, ieškovė 2016 m. gegužės 5 d., 2017 m. sausio 6 d. ir 2019 m. gegužės 8 d. buvo gydyta VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų reumatologiniame skyriuje, esant aukštiems uždegiminiams rodikliams ((duomenys neskelbtini)). Po visų atliktų tyrimų buvo suformuluota klinikinė diagnozė „(duomenys neskelbtini)“, tačiau uždegiminio proceso priežastis nebuvo nustatyta. Gydymo metu nei ieškovei, nei kitiems gydytojams nebuvo žinoma, kad yra dešinės kojos lūžis. Ieškovė pažymėjo, kad jai nuo 2017 m. vasario 3 d. nustatytas (duomenys neskelbtini) procentų darbingumo lygis neterminuotai. Pabrėžė, kad dėl laiku nenustatyto bei negydyto kojos lūžio patyrė didelę moralinę žalą, buvo šokiruota, iki šiol vartoja skausmą malšinančius vaistus, tepalus, išgyvena dvasinį sukrėtimą, nes tiek metų buvo apribotas jos judėjimas. Ieškovė labai išgyvena dėl to, kad, priėmus sprendimą daryti kojos chirurginę operaciją, gali netekti kojos.

Ieškovė taip pat nurodė, kad ji 2023 m. lapkričio 24 d. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai (toliau – ir Komisija) pateikė prašymą atlyginti 50 000 Eur neturtinę žalą, kilusią dėl atsakovės netinkamai suteiktų paslaugų: 1) dešinės kojos lūžio nediagnozavimo ir negydymo nuo 2013 iki 2020 metų; 2) uždegiminio proceso ligų, prasidėjusių 2014 metais po kojos lūžio ir tebesitęsiančių iki šiol (ieškovės vertinimu, kadangi uždegiminio proceso priežastis nenustatyta, gali būti šių ligų ir nuo 2013 iki 2020 metų nediagnozuoto bei negydyto kojos lūžio priežastinis ryšys). Komisija 2024 m. sausio 26 d. priėmė sprendimą, kuriuo vienbalsiai nuspręsta, kad žala ieškovės sveikatai, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas Poliklinikoje, nepadaryta, todėl pareiškėjos prašymas atlyginti 50 000 Eur neturtinę žalą netenkintas.

Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti ieškinį, taikant ieškinio senaties terminą, o nusprendus, kad senaties terminas nepraleistas, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad sveikatos priežiūros paslaugos, dėl kurių ieškovė kreipėsi į teismą, buvo teikiamos 2013 metais, todėl žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir PTŽSAĮ) nuostatomis, galiojusiomis iki 2019 m. gruodžio 31 d.

Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino, nurodė, kad ieškinį dėl žalos, kildinamos iš 2013 metais netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo ieškovė pareiškė 2024 metais, t. y. praėjus daugiau nei dešimčiai metų. Teismas pažymėjo, kad ieškovė teigia, jog apie buvusį lūžį sužinojo 2020 m. lapkričio mėn., tačiau toks ieškovės teiginys nepagrįstas. Medicininiuose dokumentuose nėra duomenų, kad 2013 metais lūžis buvo. Diagnozė (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), siunčiant ieškovę 2020 metais atlikti kompiuterinės tomografijos tyrimą, įrašyta atsižvelgiant į pačios ieškovės pateiktą informaciją, kad praeityje ji yra patyrusi traumą, tačiau šios diagnozės įrašymas nepatvirtina ieškovės teiginių, kad jai nediagnozuotas 2013 metais buvęs lūžis. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo nesutikti su atsakovės teiginiais, jog ieškovė apie galimą savo teisės pažeidimą turėjo suvokti dar 2013–2014 metais, kai, jos nuomone, nebuvo tinkamai suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos – netinkamai atliktas radiologinis tyrimas, ieškovė nenukreipta traumatologo konsultacijai ar kitiems tyrimams. Teismas nurodė, kad ieškovė buvusius pažeidimus įrodinėja remdamasi 2020 metais įrašyta diagnoze, tačiau iš byloje esančių 2020 m. lapkričio 23–30 d. medicininių dokumentų turinio nėra pagrindo konstatuoti, kad juose objektyviai nustatytas anksčiau buvęs lūžis. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė apie savo teisės pažeidimą suvokė tik 2020 metais. Teismas konstatavo, kad ieškovė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo ir tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti.

Nagrinėdamas žalos atlyginimo klausimą, teismas, įvertinęs teismo ekspertizės, atliktos Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertų kartu su ekspertu – VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Ortopedijos traumatologijos centro gydytoju ortopedu traumatologu P. P., išvadas, nurodė, kad neturi pagrindo jomis nepasitikėti, nes išvadas patvirtina byloje esantis įrodymų visetas, ekspertų paaiškinimai teismo posėdžio metu. Įvertinęs bylos medžiagą, ekspertizės akto išvadas, teismas konstatavo, kad ieškovės neigiami išgyvenimai yra susiję ne su 2013 m. liepos 31 d. suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis, o su ieškovės sveikatos būkle, t. y. reumatinio pobūdžio ligomis. Teismas nurodė, kad išvadai, jog negydytas lūžis sukėlė uždegiminę, (duomenys neskelbtini) ligą, nėra klinikinio pagrindo, nes nėra nustatyto priežastinio ryšio tarp šios grupės susirgimų ir išorinių faktorių. Teismas taip pat nurodė, kad į kai kuriuos medicininius dokumentus informacija apie galimą lūžį įtraukta remiantis tik pačios ieškovės žodžiais, o ne objektyviais duomenimis. Teismas konstatavo, kad, nenustačius būtinųjų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos dydžio.

Ieškovė S. N. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas; apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir ištirti rašytinius įrodymus – 2013–2023 metų medicinos dokumentus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino, pirmiausia turėjo išsiaiškinti ginčo šalių materialiųjų teisinių santykių pobūdį, tačiau to nepadarė. Teismas nenurodė, kada ieškovei prasidėjo ieškinio senaties terminas. Teismas, nenurodęs motyvų ir neištyręs faktinių aplinkybių, pritarė atsakovės pozicijai, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 2013 m. liepos mėn. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2013 m. liepos 31 d. dėl prieš savaitę patirtos traumos atvyko į Polikliniką stipriai ištinusia koja ir prašė patikrinti, ar nėra kojos lūžio. Tuo metu ieškovė negalėjo įtarti, kad medikai galbūt netinkamai atliko darbą ir nepaskyrė visų būtinų tyrimų kojos traumai ištirti. Ligos istorijoje esantys duomenys rodo, kad ieškovė 2014 m. kovo 10 d. vėl atvyko pas šeimos gydytoją dėl kojos skausmų, tačiau jokie tyrimai nebuvo atlikti. 2014 m. liepos 1 d. ieškovė pakartotinai kreipėsi į šeimos gydytoją. Tai rodo, kad traumos požymiai egzistavo objektyviai. Iki 2020 m. lapkričio 23 d., kai buvo atliktas pakartotinis rentgenas ir išduotas siuntimas kompiuterinei tomografijai (KT) su diagnoze (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), ieškovė negalėjo žinoti, kad rentgeno tyrimas 2013 m. liepos 31 d. buvo atliktas netiksliai. Atlikus KT 2020 m. lapkričio 30 d. buvo pateikta išvada: „(duomenys neskelbtini).“ Sužinojusi šią išvadą, ieškovė suprato, kodėl jos dešinė koja sutrumpėjo 2 cm. Praėjus trejiems metams po 2013 m. liepos 31 d. vizito Poliklinikoje, kai buvo paskirtas gydymas (duomenys neskelbtini), ieškovės organizme išsivystė uždegiminis procesas ir ją pradėjo gydyti reumatologai. Ieškovės nuomonę patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu gauti medicininiai dokumentai. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų ortopedas traumatologas, išanalizavęs ieškovės medicininius dokumentus, 2023 m. spalio 10 d. nurodė, kad vienintelė išeitis yra subtaliarinio sąnario operacija, bei paskyrė operaciją 2024 m. rugpjūčio 20 d. Ieškovė, sužinojusi šias diagnozes, suprato, kad visa tai yra 2013 m. liepos 31 d. vizito metu nenustatytos, neištirtos ir tinkamai negydytos traumos pasekmė. Taigi, ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Ieškovė, nepraleidusi ieškinio senaties termino, 2023 m. lapkričio 27 d. kreipėsi į Komisiją dėl netinkamų Poliklinikos gydytojų veiksmų. Komisijos sprendimą gavo 2024 m. vasario 5 d., ieškinį teisme pareiškė 2024 m. kovo 5 d.

Teismas neįvertino byloje esančių ieškovės medicininių duomenų: 2013 m. liepos 31 d. ir vėlesnių tiek šeimos gydytojo, tiek gydytojų traumatologų įrašų, ieškovei atliktų tyrimų rezultatų ir rekomendacijų. Iš 2013 m. liepos 31 d. įrašų ieškovės medicininiuose dokumentuose matyti, kad buvo įtariama trauma, tačiau jokie patikslinantys tyrimai nebuvo paskirti, tik išrašyti priešuždegiminiai vaistai. Ieškovė nuolat lankėsi pas gydytojus dėl dešinės čiurnos skausmų (2014 m. liepos 1 d., 2016 m. sausio 7 d., 2016 m. rugpjūčio 16 d. ir kt.), tačiau jokie tyrimai nebuvo atlikti, rekomendacijos nenurodytos. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad nuo 2020 metų buvo žinomi ieškovės dešinės kojos tyrimai bei diagnozė – (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), o 2023 m. spalio mėn. gydytojas ortopedas traumatologas L. K., įvertinęs ieškovės kojos būklę bei susipažinęs su dokumentais, atlikęs tyrimus, paaiškino, kad vienintelė išeitis yra sudėtinga subtalarinio sąnario operacija.

Teismas pripažino, kad 2013 m. liepos 31 d. atlikus ieškovės pėdos radiologinį tyrimą išvadoje nurodyti (duomenys neskelbtini) požymiai. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra dvi savarankiškos ligos, o viena iš (duomenys neskelbtini) priežasčių yra traumos ir sužalojimai. Todėl nenuostabu, kad, ieškovei prieš kurį laiką patyrus dešinės kojos traumą, radiologiniame tyrime buvo matomi (duomenys neskelbtini) požymiai. Tačiau gydytojai neatliko visų reikiamų veiksmų (duomenys neskelbtini) požymių priežastims nustatyti ir (duomenys neskelbtini) negydė. Negydant traumos ir (duomenys neskelbtini), konservatyvaus (duomenys neskelbtini) gydymo būdo neliko. Be to, ieškovę gydantys reumatologai nurodė dar vieną su trauma susijusią diagnozę – (duomenys neskelbtini). Dėl šių aplinkybių teismas sprendime nepasisakė.

Teismas nepagrįstai ir klaidingai nurodė, kad Komisijos 2024 m. sausio 26 d. sprendimas turi didesnę įrodomąją galią. Teismas neanalizavo teismui pateiktų medicininių duomenų, esančių ligos istorijoje, traumatologų nustatytų diagnozių, medicininių tyrimų, kurie paneigia Komisijos sprendimo išvadas, nevertino įrodymų visumos. Teismas nepagrįstai pritarė Komisijos išvadoje nurodytai aplinkybei, kad gydytojas M. K. ieškovės diagnozę nustatė ir siuntimą išrašė remdamasis tik ieškovės žodžiais. Šią aplinkybę paneigia oficialūs medicininių tyrimų rezultatai (KT, MRT ir kt.) bei kiti byloje esantys duomenys, kurių teismas neanalizavo.

Ekspertizės akto išvadas teismas vertino neatsižvelgdamas į šio akto trūkumus (ekspertai išsamiai neatsakė į visus klausimus), neįvertino ekspertų įgaliojimų ir kompetencijos viršijimo (dešimtame išvados punkte ekspertai nurodė, kad 2020 m. lapkričio 23 d., 2020 m. lapkričio 30 d. bei 2023 m. rugpjūčio 30 d. nustatyta diagnozė (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) vertintina kaip nepagrįsta, nes ji padaryta remiantis tik anamneze (pacientės nurodymais), nors objektyviai traumos požymių konstatuota nebuvo. Tokia išvada prieštarauja byloje esantiems medicininiams duomenims. Be to, ekspertams nebuvo pateiktas klausimas dėl diagnozių teisingumo. Ekspertizės akto penktame punkte pateikta išvada, kad 2013 m. liepos 31 d. buvo atlikti visi reikiami tyrimai, o atliktose rentgenogramose neįtarus lūžio nebuvo indikacijos kitiems tyrimams, prieštarauja trečiame punkte pateiktai išvadai, jog 2013 m. liepos 31 d. atliktos rentgenogramos vertinimas labai ribotas dėl kulnikaulio kaulinės struktūros neišryškinimo.

Teismas ekspertizės akto išvadas turėjo vertinti visų byloje esančių įrodymų kontekste, tačiau to nepadarė, teismo ekspertizės aktui nepagrįstai suteikė prioritetą prieš kitus byloje esančius įrodymus. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir tinkamai neįvertino visų byloje esančių įrodymų, jų nepalygino, nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų.

Atsakovė VšĮ Antakalnio poliklinika atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Priešingai nei teigia apeliantė, teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Ieškovė neginčija, kad jos pareikštam reikalavimui taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, tačiau ginčija teismo padarytą išvadą, jog ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2013 m. liepos 31 d. Atsakovė nurodė, kad, jeigu ieškovei, jos teigimu, 2013 metais buvo netinkamai suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos, ji apie tai turėjo suvokti gerokai anksčiau nei 2020 metais. Visi medicininiai dokumentai ieškovei buvo prieinami visą laiką nuo 2013 metų, ieškovė turėjo visas galimybes su jais susipažinti, o ieškovės nurodoma priežastis, kodėl tik 2020 metais ji suvokė savo teisės pažeidimą, yra neįtikinama, nes diagnozė (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) įrašyta siunčiant atlikti kompiuterinės tomografijos tyrimą, atsižvelgiant į pačios ieškovės pateiktą tikrovės neatitinkančią informaciją, kad praeityje ji yra patyrusi traumą. Traumos faktas nepatvirtintas nei ieškovės sveikatos istorijos duomenimis, nei šioje byloje atliktos teismo ekspertizės išvada.

Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Įvertinus visus ieškovės sveikatos istorijos įrašus, darytina išvada, kad apeliantės teiginys, neva 2013 metais jai klaidingai nebuvo nustatytas čiurnos sąnario lūžis, kurį, įvertinęs tyrimus, neva nustatė gydytojas traumatologas 2020 metais, neatitinka tikrovės, nes nei 2013 metais, nei 2020 metais pacientės minimas čiurnos sąnario lūžis nebuvo diagnozuotas, jam diagnozuoti duomenų nebuvo ir nėra. 2013 metais atliktuose tyrimuose duomenų apie lūžius nestebėta, o pagrindinės pacientei nustatytos diagnozės buvo susijusios su (duomenys neskelbtini).

Teismas teisingai nurodė, kad Komisijos sprendimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalimi, laikomas oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią nei kiti įrodymai (išskyrus Komisijos išvadas dėl žalos dydžio) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2012).

Teismas pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo nepasitikėti teismo ekspertizės išvadomis, nes jas patvirtina byloje esančių įrodymų visetas, teismo ekspertų paaiškinimai teismo posėdžio metu. Įvertinus byloje esančią medžiagą ir ekspertizės išvadas, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovės neigiami išgyvenimai yra susiję su 2013 m. liepos 31 d. teiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Išvadai, kad negydytas lūžis sukėlė uždegiminę, (duomenys neskelbtini) ligą, nėra klinikinio pagrindo, nes priežastinio ryšio tarp šios grupės susirgimų ir išorinių faktorių nėra nustatyto. Teismas pagrįstai nurodė, kad į kai kuriuos medicininius dokumentus informacija apie galimą lūžį įrašyta remiantis tik pačios ieškovės žodžiais, o ne objektyviais duomenimis.

Apeliaciniame skunde ieškovė pateikia savo subjektyvią nuomonę dėl galimai netinkamai jai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, bandydama įrodyti, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Tačiau byloje esantys įrodymai nepatvirtina ieškovės subjektyvios nuomonės dėl neva netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų.

Tai, kad ieškovės netenkina ekspertų išvados, negali reikšti, jog teismo ekspertizė atlikta netinkamai ar ekspertams viršijant savo įgaliojimus. Teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, pagrįstai vadovavosi teismo ekspertizės išvadomis, o ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai apie ekspertizės nepagrįstumą yra neįrodyti.

Ieškovės prašymas bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka yra nemotyvuotas. Ieškovė davė išsamius paaiškinimus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ieškovės prašymu buvo apklausti teismo ekspertizę atlikę ekspertai. Byloje nėra išskirtinių aplinkybių, kurios nulemtų žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme būtinybę.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliantė (ieškovė) kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo netenkintas jos ieškinys dėl neturtinės žalos, grindžiamos Poliklinikoje ieškovei (pacientei) netinkamai suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, atlyginimo. Apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios ginčo situacijos faktines aplinkybes, ar nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, kuriomis reglamentuojamas žalos, kilusios dėl paciento sveikatos sužalojimo, atlyginimas, taip pat proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl ieškovės prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

Ieškovė apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Remiantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi ir 322 straipsniu, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus, kad tai yra būtina, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens prašymui, nėra teismo pareiga. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014). Dėl to šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022 28–29 punktai).

Ieškovė pareikšto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka niekaip nepagrindžia.

Įvertinus proceso pirmosios instancijos teisme eigą, matyti, kad byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka 2025 m. lapkričio 11 d., 2026 m. sausio 13 d., 2026 m. sausio 16 d. ir 2026 m. vasario 24 d. vykusiuose teismo posėdžiuose, kuriuose ieškovė dalyvavo ir jai buvo sudaryta galimybė išsamiai pristatyti savo poziciją, įrodinėti ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, pasisakyti dėl visų byloje esančių įrodymų ir jų įrodomosios vertės. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė aiškius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus. Teisėjų kolegija nenustatė išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų poreikis bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė 2013 m. liepos 31 d. kreipėsi į Polikliniką dėl dešinės kojos skausmų. Medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), traumos nežino. Paskirtas dešinės pėdos RO (rentgenologinis tyrimas). Nustatyti (duomenys neskelbtini) požymiai. Negalint atmesti traumos, pacientė buvo siunčiama reabilitologo, chirurgo konsultacijai (VšĮ Antakalnio poliklinikos asmens sveikatos istorija Nr. N-78).

Ieškovė 2013 m. liepos 31 d. buvo konsultuota radiologo, kuris atliko radiologinį tyrimą ir nurodė, kad (duomenys neskelbtini) (VšĮ Antakalnio poliklinikos asmens sveikatos istorija Nr. N-78).

Ieškovė 2013 m. liepos 31 d. taip pat buvo konsultuota chirurgo, kuriam ieškovė taip pat nurodė, kad ryškios traumos nepamena. Diagnozė – (duomenys neskelbtini) (VšĮ Antakalnio poliklinikos asmens sveikatos istorija Nr. N-78).

Iš medicininių dokumentų matyti, kad po 2013 m. liepos 31 d. vizito ieškovė į gydymo įstaigą kreipėsi 2014 m. vasario 19 d. dėl skausmų viršutinėje nugaros dalyje ir kaklo skausmų. Dėl dešinės čiurnos skausmų į Polikliniką kreipėsi 2014 m. liepos 1 d., 2015 m. kovo 25 d., 2015 m. spalio 29 d. Iš medicininių dokumentų nustatyta, kad ieškovė ne kartą buvo konsultuota gydytojo–reumatologo, 2014 m. liepos 1 d. nustatytas (duomenys neskelbtini), skirtas medikamentinis gydymas, reabilitologo konsultacija (VšĮ Antakalnio poliklinikos asmens sveikatos istorija Nr. N-78).

Iš medicininių dokumentų nustatyta, kad ieškovė 2016 m. sausio 7 d., konsultuojama ortopedo–traumatologo, nurodė, jog vargina dešinės čiurnos skausmai, kad prieš dvejus metus turėjo traumą. Diagnozė – (duomenys neskelbtini); būklė – (duomenys neskelbtini) (VšĮ Antakalnio poliklinikos asmens sveikatos istorija Nr. N-78).

Poliklinikos 2020 m. lapkričio 23 d. ambulatorinio apsilankymo aprašyme (gyd. ortopedas traumatologas M. K.) nurodyta: anamnezė: dešinės čiurnos, pėdos, kulno srities skausmas apie 5 metus; atsirado po traumos; gydyta reumatologų; serga (duomenys neskelbtini), išlieka skausmai; skauda judėjimo metu, stebimas rytinis sustingimas; konservatyvus gydymas neefektyvus; Diagnozės: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), nustatymo data 2020 m. lapkričio 23 d. „+“ (ūminės ir pirmą kartą gyvenime nustatytos lėtinės ligos) (2026 m. sausio 16 d., reg. Nr. DOK-1868).

VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų 2023 m. spalio 11 d. atsakyme į siuntimą nurodyta: siuntė VšĮ Antakalnio poliklinika; siuntimo diagnozė: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); diagnozė: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (lėtinės pirmą kartą šiais metais nustatytos ligos) dešinės čiurnos (duomenys neskelbtini), skundžiasi dešinės čiurnos skausmu. Anamnezėje buvo čiurnos trauma, po kurios lūžių nenustatyta. Ligonė gydyta VULSK , diagnozuota: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pacientei 2014 m. patvirtinta uždegiminė (duomenys neskelbtini), buvo gydoma (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Ieškovei paskirtas operacinis gydymas 2024 m. rugpjūčio 20 d. (2024 m. rugsėjo 5 d., reg. Nr. DOK-30362). Iš byloje esančio VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų 2025 m. rugpjūčio 8 d. atsakymo matyti, kad ieškovė operacijai 2024 m. rugpjūčio 20 d. neatvyko. Visus 2024 metus lankėsi pas reumatologą ir pulmonologą (2025 m. rugpjūčio 8 d., reg. Nr. DOK-27849). Kad ieškovė buvo gydoma reumatologo ir pulmonologo, patvirtina byloje esantys VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų 2025 m. rugpjūčio 26 d. pateikti medicininiai duomenys (reg. Nr. DOK-29457).

Ieškovė 2023 m. lapkričio 27 d. kreipėsi į Komisiją dėl patirtos žalos, netinkamai teikiant sveikatos priežiūros paslaugas Poliklinikoje 2013-2014 metais, atlyginimo. Skunde nurodė, kad 2020 m. lapkričio 30 d. sužinojo, jog dėl Poliklinikoje 2013-2014 metais nediagnozuoto lūžio jai išsivystė (duomenys neskelbtini), buvo pažeista (duomenys neskelbtini), išsivystė (duomenys neskelbtini).

Komisija 2024 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. Ž4-16 vienbalsiai nusprendė, kad žala ieškovės sveikatai, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas Poliklinikoje, nepadaryta bei netenkino ieškovės prašymo atlyginti 50 000 Eur neturtinę žalą.

Ieškovė 2024 m. kovo 18 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį keletą kartų patikslinusi prašė iš Poliklinikos priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai, kilusiai dėl laikotarpiui nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2020 m. jai nesuteikto tinkamo traumų gydymo ir neatliktų rekomenduotinų tyrimų, atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 11 d. nutartimi byloje paskirta deontologinė ekspertizė, kurią pavesta atlikti biudžetinei įstaigai Valstybinei teismo medicinos tarnybai (toliau – Valstybinė teismo medicinos tarnyba). Suformuluoti tokie klausimai: 1) ar galima nustatyti ryšį tarp lokalaus trauminio pažeidimo ir (duomenys neskelbtini) susirgimų? 2) ar įmanomas priežastinis ryšys tarp pacientės nurodyto galbūt buvusio lūžio ir dabartinės pacientės būklės? 3) ar 2013 m. liepos 31 d. dešinės kojos rentgeno nuotraukoje matoma visa pėda, taip pat ir kulnas? Ar yra nustatyti pažeidimai? Jei taip, kokie? 4) ar 2020 m. spalio mėn. rentgeno nuotraukoje, darytoje pagal traumatologo M. K. siuntimą, po kurios išduotas siuntimas KT, matomi sąnarių ar minkštųjų audinių pažeidimai? Jei taip, kokie? 5) ar 2013 m. liepos 31 d. S. N. apsilankius VšĮ Antakalnio poliklinikoje su prašymu patikrinti, ar nėra dešinės kojos lūžio, buvo atlikti visi reikiami medicininiai ir kiti tyrimai, siekiant patvirtinti ar paneigti dešinės kojos (čiurnos, pėdos) traumą? 6) ar šiuo metu galima nustatyti 2013 m. vasarą patirtą dešinės kojos (čiurna, pėda) traumą arba kitokius dešinės kojos (čiurnos, pėdos) pažeidimus? 7) jeigu šiuo metu galima nustatyti 2013 m. vasarą patirtą dešinės kojos (pėdos, čiurnos) traumą, ar ji galėjo būti padaryta S. N. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytu būdu? 8) jei šiuo metu galima nustatyti 2013 m. vasarą patirtą traumą, kokia tai yra trauma ir kokios yra jos pasekmės? 9) ar nustatant raiščių patempimą, reikia atlikti tyrimus, jei taip, kokius? 10) kokia yra 2020 m. lapkričio 25 d. kitų sąnarių (duomenys neskelbtini) priežastis? 11) kokias pasekmes sukėlė potrauminė (duomenys neskelbtini), čiurna ir pėda? 12) ar pasitvirtino įtariamas dešinės čiurnos minkštųjų audinių pažeidimas? Jeigu taip, kada jis padarytas ir kokios jo priežastys? 13) kokie medicininiai tyrimai ir išvados tapo pagrindu nuspręsti 2024 m. rugpjūčio 20 d. atlikti dešinės kojos (čiurna, pėda) operaciją ir kokios šios operacijos galimos pasekmės? 14) dėl kokios priežasties buvo paskirti supinatoriai į avalynę?

Valstybinė teismo medicinos tarnyba 2025 m. liepos 31 d. pateikė teismui ekspertizės aktą Nr. EDG 26(82)/2025(01) (reg. Nr. DOK-26869), kuriame nurodyta, kad ekspertizė pradėta 2024 m. lapkričio 7 d., baigta 2025 m. liepos 29 d. Ekspertizę atliko: vyresnysis teismo ekspertas R. R., VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Ortopedijos traumatologijos centro gydytojas ortopedas traumatologas P. P., teismo medicinos ekspertė J. M.-Č.. Į 2024 m. spalio 11 d. nutartyje suformuluotus klausimus pateiktos išvados: 1) nustatyti ryšio tarp lokalaus trauminio pažeidimo ir (duomenys neskelbtini) susirgimų negalima, nes medicininiu (etiopatogenetiniu) požiūriu toks ryšys neegzistuoja; 2) priežastinis ryšys tarp pacientės nurodyto galbūt buvusio lūžio ir dabartinės pacientės būklės neįmanomas dėl pirmajame išvados punkte nurodytos priežasties, juo labiau kad svarstoma apie „galimai buvusį“ lūžį; 3) 2013 m. liepos 31 d. dešinės pėdos rentgenogramoje, jos tiesinėje projekcijoje matomi pirštakauliai, padikauliai ir laivakaulis su kubakauliu. Įstrižinėje projekcijoje matomas ir kulnakaulis, tačiau rentgenograma atlikta centruojant į padikaulius su pirštakauliais, todėl kulnakaulio kaulinė struktūra neišryškinta, jo vertinimas labai ribotas. Vertintinų kaulų trauminių pakitimų nestebima; 4) 2020 m. spalio 23 d. atliktoje kulnakaulio šoninėje ir ašinėje rentgenogramose, darytose pagal traumatologo M. K. siuntimą, po kurių išduotas siuntimas KT, ūmiai traumai ar senoms potrauminėms deformacijoms būdingų pakitimų nestebima, matomi išreikšti (duomenys neskelbtini) pakitimai – ženklus (duomenys neskelbtini), išreikšta sąnarinių paviršių (duomenys neskelbtini), pavienės smulkios (duomenys neskelbtini) ir didelis (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) rentgeninė stadija; tai patvirtinta ir 2020 m. spalio mėn. 25 d. atliktame čiurnos/pėdos kompiuterinės tomografijos tyrime. Rentgenogramose minkštųjų audinių įvertinti nėra galimybės dėl tyrimo specifikos. Kompiuterinės tomografijos tyrime ribotų skysčio sankaupų, pakraujavimo į minkštuosius audinius nestebima, sąnarinių paviršių, raiščių ir raumenų būklės vertinimui reikalingas sudėtingesnis tyrimas – magnetinio branduolinio rezonanso tomografija; 5) 2013 m. liepos 31 d. S. N. apsilankius VšĮ Antakalnio poliklinikoje su prašymu patikrinti, ar nėra dešinės kojos lūžio, buvo atlikti visi reikiami medicininiai tyrimai, siekiant patvirtinti ar paneigti dešinės kojos (čiurnos, pėdos) traumą – atliktose rentgenogramose neįtarus lūžio, indikacijų kitiems tyrimams nebuvo; 6) šiuo metu negalima nustatyti 2013 m. vasarą patirtos dešinės kojos (čiurna, pėda) traumos ar kitokių dešinės kojos (čiurnos, pėdos) pažeidimų; 7) atsakyta šeštajame išvados punkte; 8) atsakyta šeštajame išvados punkte; 9) nustatant raiščių patempimą, įvertinama anamnezė, atliekamas klinikinis tyrimas, o užsitęsus klinikiniams simptomams gali būti atliekami ir kiti tyrimai: ultragarsinis tyrimas ir magnetinio rezonanso tomografija; 10) 2020 m. lapkričio 23 d., 2020 m. lapkričio 30 d. ir 2023 m. rugpjūčio 30 d. nustatyta diagnozė (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) vertintina kaip nepagrįsta, nes ji buvo nustatyta remiantis tik anamnezės (pacientės nurodytais) duomenimis apie buvusią traumą, nors objektyvių traumos požymių konstatuota nebuvo; 11) atsakyta dešimtajame išvados punkte; 12) pateiktuose medicininiuose dokumentuose duomenų apie dešinės čiurnos minkštųjų audinių pažeidimą, kuris galėtų būti siejamas su nurodoma 2013 m. trauma, nėra; 13) duomenų apie 2024 m. rugpjūčio 20 d. atliktą operaciją nepateikta, todėl atsakyti į klausimą negalima; 14) supinatoriai į avalynę gali būti skiriami esant daugumai čiurnos, pėdos deformacijų atvejų.

Pirmosios instancijos teismas 2026 m. kovo 19 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad: 1) ieškovė praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo; 2) įvertinus byloje esančius duomenis ir teismo ekspertizės išvadas, nėra klinikinio pagrindo konstatuoti, jog negydytas lūžis sukėlė (duomenys neskelbtini) ligą, nes nėra nustatyto priežastinio ryšio tarp šios grupės susirgimų ir išorinių faktorių; 3) į kai kuriuos medicininius dokumentus informacija apie galimą lūžį įrašyta tik iš pačios ieškovės žodžių, bet ne remiantis objektyviais duomenimis.

Apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, remdamasi tuo, kad pirmosios instancijos teismas: 1) nepagrįstai konstatavo, kad praleistas ieškinio senaties terminas; 2) netinkamai įvertino byloje esančius medicininius dokumentus; 3) Komisijos sprendimą nepagrįstai pripažino didesnės įrodomosios galios įrodymu; 4) vertindamas teismo ekspertizės išvadas neatsižvelgė į jos trūkumus, šios išvados neįvertino visų byloje esančių įrodymų kontekste.

Dėl ieškinio senaties termino

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, be kita ko, dėl praleisto ieškinio senaties termino. Teismo vertinimu, ieškovė praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Teismas įvertino, kad ieškovė apie galimą savo teisių pažeidimą turėjo suvokti dar 2013–2014 metais, kai, jos nuomone, nebuvo tinkamai suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos.

Apeliaciniame skunde ieškovė nesutinka, kad ji praleido ieškinio senaties terminą, teigia, jog apie laiku nenustatytą ir negydytą kojos lūžį sužinojo tik 2020 m. lapkričio 30 d., kai buvo įvertintas kompiuterinės tomografijos tyrimas ir pateikta išvada.

Ieškovė patirtą žalą sieja su sveikatos priežiūros paslaugomis, teiktomis 2013 metais, todėl nagrinėjamu atveju šalių ginčas turi būti sprendžiamas vadovaujantis PTŽSAĮ nuostatomis, galiojusiomis iki 2019 m. gruodžio 31 d.

Sveikatos priežiūros paslaugų, kurių netinkamu suteikimu ieškovė grindžia patirtą žalą, galiojusios redakcijos PTŽSAĮ 24 straipsnio 1 dalis numatė, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka. PTŽSAĮ 24 straipsnio 3 dalis nustatė, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti, o 8 dalis numatė, jog pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę CK nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senaties terminas – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Remiantis CK 1.125 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams CK bei kiti įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Pagal ginčo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ieškovei metu galiojusios redakcijos CK 1.125 straipsnio 8 dalį (nuo 2022 m. sausio 1 d. galiojančios CK redakcijos 1.125 straipsnio 9 dalis) reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Kasacinis teismas, aiškindamas aptartą teisinį reglamentavimą, yra nurodęs, kad šių nuostatų sisteminis aiškinimas sudaro prielaidas išvadai, jog kreipimuisi į Komisiją dėl pažeistų teisių ir žalos atlyginimo taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-611/2015). PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalyje (nagrinėjimu atveju taikomos PTŽSAĮ redakcijos, galiojusios sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ieškovei metu, 24 straipsnio 8 dalyje) įtvirtintas 30 dienų terminas, per kurį asmenys, nesutinkantys su Komisijos sprendimu, turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, teismų praktikoje kvalifikuojamas kaip procesinis terminas (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-429-934/2023).

Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017 24 punktą).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019, 22 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nagrinėjamu atveju sveikatos priežiūros paslaugos, su kuriomis ieškovė sieja patirtą žalą, buvo suteiktos 2013 metais, o ieškovė į Komisiją kreipėsi 2023 m. lapkričio 27 d., t. y. praėjus dešimčiai metų nuo paslaugų suteikimo dienos. Nors ieškovė nurodo apie savo teisės pažeidimą suvokusi tik 2020 m. lapkričio 30 d., kai buvo įvertintas kompiuterinės tomografijos tyrimas ir pateikta išvada, tačiau, teisėjų kolegijos įvertinimu, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ieškovė apie savo teisės pažeidimą galėjo ir turėjo sužinoti anksčiau nei 2020 m. lapkričio 30 d.

Tokią išvadą teisėjų kolegija daro remdamasi tuo, kad ieškovė po to, kai, jos teigimu, 2013 m. liepos mėn. patyrė traumą, iki 2020 m. lapkričio mėn., kai nurodė sužinojusi apie savo teisės pažeidimą, nuolat lankėsi pas gydytojus, jai buvo atliekami tyrimai, skiriamas gydymas. Remiantis ieškovės asmens sveikatos istorijoje esančiais įrašais (VšĮ Antakalnio poliklinikos asmens sveikatos istorija Nr. N-78, VšĮ Antakalnio poliklinikos asmens sveikatos istorijos išrašų kopijos), ieškovė nurodytu laikotarpiu dažnai skundėsi dešinės čiurnos skausmu, tinimu. Viena vertus, nėra pagrindo nesutikti su ieškove, kad pirmųjų konsultacijų 2013 m. liepos 31 d. metu ji, neturėdama medicininio išsilavinimo, negalėjo žinoti, ar medikai tinkamai atliko savo darbą. Kita vertus, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė nuo 2013 m. liepos mėn. jausdama čiurnos skausmus, nepaisant skiriamo gydymo, daugiau kaip septynerius metus nereiškė pretenzijų dėl gydymo.

Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad, 2020 m. lapkričio 30 d. gavusi kompiuterinės tomografijos tyrimo išvadą, iš viešų medicinos srities straipsnių sužinojo, jog gumbas, kuris jai buvo susidaręs čiurnos išorinėje pusėje, galėjo būti minkštųjų čiurnos ar pėdos audinių, raumenų pažeidimo ženklas, ir jai susidarė nuomonė, kad nenustatyta trauma turėjo įtakos jos imuninei sistemai ir uždegiminiam procesui organizme. Taigi, poziciją, kad būtent 2020 m. lapkričio mėn. sužinojo apie savo teisės pažeidimą, ieškovė grindžia ne kompiuterinės tomografijos tyrimo išvada, o subjektyviu savo sveikatos būklės įvertinimu. Tokį vertinimą ieškovė pateikia ir apeliaciniame skunde, nurodydama tyrimus, atliktus po 2020 m. lapkričio mėn. Apeliantės teigimu, ji, sužinojusi nurodytų tyrimų rezultatus, suprato esant priežastinį ryšį tarp 2013 m. liepos mėn. patirtos traumos ir pablogėjusios sveikatos būklės. Tačiau byloje nėra duomenų, kad tokia išvada būtų pateikta gydytojų, atlikusių tyrimus ir aprašiusių jų rezultatus. Tai patvirtina ir teismo ekspertizės išvados, kuriose nustatyta, kad 2020 m. lapkričio 23 d. atliktose kulnakaulio šoninėje ir ašinėje rentgenogramose senoms potrauminėms deformacijoms būdingų pakitimų nestebima (4 punktas), o 2020 m. lapkričio 23 d., 2020 m. lapkričio 30 d. ir 2023 m. rugpjūčio 30 d. nustatant diagnozę objektyvių traumos požymių nebuvo konstatuota (teismo ekspertizės akto 10 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės pateiktas savo sveikatos būklės suvokimas, kurio nepatvirtina specialių medicinos srities žinių turinčių asmenų išvados, negali būti laikomas momentu, kai rūpestingas ir apdairus asmuo tokiomis pačiomis aplinkybėmis turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.

Jau nurodyta, kad pagal kasacinio teismo jurisprudenciją sužinojimo apie teisės pažeidimą momentas yra nustatomas ne tik įvertinant ieškovo teiginius, bet ir tiriant, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nagrinėjamu atveju ieškovės suvokimas apie teisės pažeidimą yra paremtas pačios ieškovės subjektyvia medicininių duomenų interpretacija. Aptartos bylos faktinės aplinkybės, teisėjų kolegijos įvertinimu, patvirtina, kad apeliantė apie galbūt netinkamai 2013 metais suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas turėjo suvokti anksčiau nei 2020 m. lapkričio 30 d.

Iš medicininiuose dokumentuose užfiksuotos anamnezės (paciento gydytojui pateiktos ligos istorijos) matyti, kad ieškovė, atvykusi pas gydytojus dėl dešinės čiurnos skausmų, 2013 m. liepos 31 d. nurodė, jog traumos nepamena (VšĮ Antakalnio poliklinikos asmens sveikatos istorija Nr. N-78, 2013 m. liepos 31 d. gydytojų V. P., A. S. įrašai), o 2016 m. sausio mėn. vykusių konsultacijų (2016 m. sausio 7 d. ortopedo traumatologo konsultacija, 2016 m. sausio 12 d. fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo konsultacija) metu jau nurodė, kad prieš dvejus metus patyrė traumą. Taigi, ieškovė, nuo 2013 m. liepos mėn. iki 2016 m. sausio mėn. jausdama čiurnos skausmus, būdama apdairi ir rūpestinga dėl savo teisių, vėliausiai 2016 m. sausio mėn. galėjo ir turėjo suvokti, kad jai čiurnos skausmo gydymo paslaugos Poliklinikoje 2013 metais buvo suteiktos galbūt netinkamai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis; CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Apibendrindama aptartas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos, kildinamos iš Poliklinikoje jai 2013 metais netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo pareikšti. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad ieškovė nuo 2016 m. sausio mėn. iki 2019 m. sausio mėn. (per trejų metų ieškinio senaties terminą) objektyviai neturėjo galimybių kreiptis dėl galbūt pažeistų jos teisių gynimo, t. y. nenustatyta svarbių priežasčių praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Be to, ieškinio senaties terminas praleistas itin daug.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tačiau nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kilusio ginčo dėl paciento sveikatai galbūt padarytos žalos atlyginimo pobūdį, svarbą, pasisako ir dėl ieškovės (apeliantės) iškelto ginčo esmės.

Dėl sveikatos priežiūros įstaigos civilinės atsakomybės, grindžiamos netinkamai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis

Jau nurodyta, kad ieškovės reikalavimas atlyginti jos sveikatai kilusią žalą grindžiamas 2013 metais jai netinkamai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis, todėl, nagrinėjant šį reikalavimą, vadovaujamasi iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusiomis teisės normomis, reglamentavusiomis paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimą.

PTŽSAĮ, galiojusio sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ieškovei metu, 13 straipsnyje įtvirtinta paciento teisė į žalos, padarytos pažeidus jo teises teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimą. Turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka (PTŽSAĮ 24 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentavusias paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimą iki 2019 m. gruodžio 31 d., yra nurodęs, kad dėl sveikatos priežiūros įstaigos ar jos darbuotojo kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas pacientams atsiradusios žalos kyla deliktinė atsakomybė (CK 6.283, 6.284 straipsniai), kuri taikoma nustačius visumą būtinų sąlygų: neteisėtus veiksmus (ar neveikimą) (CK 6.246 straipsnis), žalą (CK 6.249, 6.250 straipsniai), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis), žalą padariusio asmens kaltę (CK 6.248 straipsnis). Asmuo, pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos faktą bei dydį ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018, 16 punktas). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl, siekdama paneigti civilinės atsakomybės prievolę, sveikatos priežiūros įstaiga turi įrodyti, kad jos darbuotojai nėra kalti dėl atsiradusios žalos, t. y. kad, atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jie buvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-469/2020, 29 punktas). Nenustačius bent vienos iš būtinų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžta, kad gydytojų civilinė atsakomybė už netinkamą gydymą yra profesinė atsakomybė, tai yra specialisto atsakomybė už netinkamą profesinių pareigų vykdymą, ji yra specifinė neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, aspektais. Gydytojo profesinės atsakomybės pobūdis nulemtas sveikatos priežiūros, kaip visuomenės veiklos srities, reikšmingumo ir su tuo susijusios būtinybės garantuoti tinkamą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą visuomenei. Gydytojas, kaip profesionalas, turi specialiųjų žinių, t. y. žmogui gyvybiškai svarbiais klausimais žino ir gali daugiau negu kiti, be to, jis turi pripažintą teisę taikyti specialiąsias žinias ir kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. Specialisto turima kvalifikacija sukuria teikiamų paslaugų kokybės prezumpciją. Žmogus, pasikliovęs specialistu, turi jaustis saugus, todėl atitinkamos profesijos asmeniui taikomi griežtesni atidumo, atsargumo bei rūpestingumo reikalavimai. Tai – esminis profesionalo atsakomybės bruožas. Vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant jo kaltės klausimą, turi būti taikomas gydytojo veiksmų standartas, t. y. jo veiksmai vertinami ne pagal protingo ir atidaus žmogaus, bet pagal protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Kartu kasacinio teismo yra pažymėta, kad sveikatos priežiūros srityje tikslių kriterijų, reikalavimų arba, kitaip tariant, veiksmų standarto, kuriuo gydytojas turėtų vadovautis kiekvienoje konkrečioje situacijoje, teisės aktai paprastai nenustato ir negali nustatyti, o reikalauja suteikti tinkamo rūpestingumo laipsnio paslaugas, atitinkančias gydytojo profesijos reikalavimus. Teisės aktai negali tiksliai sureguliuoti visų gydytojo veiksmų pirmiausia dėl to, kad situacijų, kuriomis gydytojas veikia, konkrečių pacientų ypatumai, galima ligos perspektyva ir panašios aplinkybės yra skirtingos, todėl neįmanoma sukurti bendro gydytojo elgesio modelio, tinkamo visais atvejais. Tačiau kuo siauresnė ir labiau specializuota yra profesionalo veiklos sritis, tuo aukštesni jam keliami reikalavimai; iš gydytojo, kuris yra tam tikros srities specialistas, reikalaujama ne tik atitikti protingo, patyrusio ir sąžiningo gydytojo standartą, bet ir atitikti būtent tos specialybės protingo, patyrusio ir sąžiningo gydytojo standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018 18 punktas).

Vis dėlto, vadovaujantis bendraisiais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, net ir profesionalo atsakomybė nėra absoliuti. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad kiekvienu atveju, siekiant konstatuoti civilinę atsakomybę už sveikatai padarytą žalą, turi būti nustatyti gydytojo neteisėti veiksmai ir kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2012). Vertinant, ar egzistuoja neteisėti veiksmai, kaip sveikatos priežiūros įstaigos civilinės atsakomybės sąlyga, turi būti atsakyta į klausimą, ar individualiu atveju pacientui buvo suteiktos kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos. Sprendžiant dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, turi būti įvertinta, ar paslaugų teikėjo veiksmai atitiko sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartą ir maksimalių pastangų kriterijų. Gydytojų veiksmus teismas turi vertinti proceso, bet ne rezultato aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-603-701/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymėta ir tai, kad maksimalių pastangų principas, vertinant gydytojo veiksmų atitiktį protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartui, nereiškia, jog gydytojas turi atlikti visus įmanomus tyrimus ir taikyti visus įmanomus gydymo metodus. Tai reiškia, kad turi būti įvertinta, ar jis veikė kaip sąžiningas, atidus, atsargus, rūpestingas, kvalifikuotas savo srities specialistas, vadovaudamasis medicinos ir kitų mokslų žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011; 2015 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-611/2015). Sprendžiant dėl gydytojų atsakomybės už netinkamą gydymą, reikšminga aplinkybė yra ir tai, kokias objektyvias galimybes medicinos mokslo ir praktikos lygis suteikia gydytojui. Medicina, kaip ir visas visuomenės pažinimo procesas, plėtojasi ir tobulėja, tačiau neišvengiamai tenka susitaikyti su realybės faktu, kad gydytojas negali padaryti daugiau, nei leidžia medicinos galimybės ir ligonio būklė. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est). Taigi, jeigu gydytojas savo darbą atliko rūpestingai, atidžiai ir taip, kaip yra tikimasi iš kvalifikuoto gydytojo, bet žala vis dėlto atsirado, nuo atsakomybės gydytojas turi būti atleidžiamas ir žala laikoma atsitiktine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2009 16 punktas).

Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad teismas neįvertino byloje esančių medicininių duomenų – 2013 m. liepos 31 d. ir vėlesnių tiek šeimos gydytojo, tiek gydytojų traumatologų įrašų, apeliantei atliktų tyrimų rezultatų ir rekomendacijų. Pasak apeliantės, nors iš 2013 m. liepos 31 d. įrašų jos medicininiuose dokumentuose matyti, kad buvo įtariama trauma, tačiau jokie patikslinantys tyrimai nebuvo paskirti, tik išrašyti priešuždegiminiai vaistai. Apeliantė akcentuoja, kad ji nuolat lankėsi pas gydytojus dėl dešinės čiurnos skausmų (2014 m. liepos 1 d., 2016 m. sausio 7 d., 2016 m. rugpjūčio 16 d. ir kt.), tačiau jokie tyrimai nebuvo atlikti, jo negavo jokių rekomendacijų. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta stokojančiais pagrįstumo.

Iš apeliantės sveikatos istorijos (VšĮ Antakalnio poliklinikos asmens sveikatos istorija Nr. N-78) įrašų matyti, kad 2013 m. liepos 31 d. ją konsultavusiems gydytojams apeliantė nurodė, jog traumos nepamena (tik pažymėjo, kad koja sutino prieš vieną savaitę) (VšĮ Antakalnio poliklinikos asmens sveikatos istorija Nr. N-78, 2013 m. liepos 31 d. gyd. V. P., gyd. chirurgo A. S. įrašai). Nepaisant to, kad apeliantė neigė patyrusi traumą, 2013 m. liepos 31 d. asmens sveikatos istorijos įraše užfiksuota, kad gydytoja V. P., siekdama atmesti kojos skausmo ir tinimo dėl traumos tikimybę, tą pačią dieną nukreipė apeliantę gydytojo reabilitologo ir gydytojo chirurgo konsultacijoms diagnozei patikslinti. 2013 m. liepos 31 d. buvo atlikta dešinės pėdos rentgenograma, apeliantę konsultavo gydytojas chirurgas, kuriam ji taip pat nurodė ryškios traumos nepamenanti. Po to apeliantė į Polikliniką kreipėsi tik praėjus pusei metų, be to, kreipėsi dėl skausmų viršutinėje nugaros dalyje ir kaklo skausmų (2014 m. vasario 19 d.). Apeliantei buvo atlikta rentgenograma, išduoti siuntimas gydytojo reabilitologo konsultacijai. Dėl dešinės čiurnos skausmų į Polikliniką kreipėsi 2014 m. liepos 1 d., t. y. praėjus beveik metams po 2013 m. liepos 31 d. vizito. 2014 m. liepos 1 d. ir 2014 m. rugsėjo 24 d. apeliantė buvo konsultuota gydytojo reumatologo. 2015 m. liepos 2 d. į gydytojo reumatologo konsultaciją neatvyko. Remiantis asmens sveikatos istorijos įrašais, apeliantė konsultavosi su šeimos gydytoja praėjus keliems mėnesiams – 2015 m. spalio 29 d., jai buvo paskirtas gydymas. Nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2023 m. spalio mėn. apeliantė ne kartą lankėsi pas šeimos gydytoją, reumatologą, echoskopuotoją, radiologą, ortopedą traumatologą, fizinės medicinos ir realibitacijos gydytoją. Sveikatos istorijoje atlikti įrašai patvirtina, kad apeliantei buvo atliekami tyrimai, paskiriamas gydymas.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamoje byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad apeliantę konsultavusių Poliklinikos gydytojų veiksmai vertintini kaip atitinkantys sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pati apeliantė, 2013 m. liepos 31 d. atvykusi pas gydytoją dėl dešinės kojos čiurnos skausmo, nurodė, jog traumos nepamena, tačiau, nepaisant to, šeimos gydytoja, siekdama išsiaiškinti tikrąją kojos skausmo priežastį, nusiuntė apeliantę gydytojo chirurgo konsultacijai, buvo atlikta rentgenograma, pagal kurią lūžio ar kitokio aiškaus trauminio pažeidimo nenustatyta. Bylos duomenys paneigia ieškovės poziciją, kad nuo 2013 m. liepos 31 d. jai tyrimai nebuvo atlikti ir neskirta rekomendacijų.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad 2020 m. lapkričio 23 d. ir 2020 m. lapkričio 30 d. asmens sveikatos istorijos įrašuose, kuriuose nustatyta diagnozė „(duomenys neskelbtini)“, nėra detalizuota, po kokios traumos atsirado dešinės čiurnos, pėdos, kulno srities skausmas. Net ir nustačius, kad (duomenys neskelbtini) (pažymėtina, kad teismo ekspertizės akto išvadų dešimtajame punkte ši diagnozė yra įvertinta kaip nepagrįsta objektyviais duomenimis), negalima vienareikšmiškai teigti, jog ją nulėmė būtent 2013 m. liepos mėn. (t. y. prieš septynerius metus) patirta trauma. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad, be pačios apeliantės teiginių, byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių galima būtų daryti išvadą apie apeliantės 2013 m. liepos mėn. patirtą dešinės kojos čiurnos traumą. Jau nurodyta, kad 2013 m. liepos 31 d. Poliklinikoje vykusių konsultacijų metu pati apeliantė šeimos gydytojai ir chirurgui nurodė, jog traumos nepamena. 2013–2023 metų apeliantės medicininiuose dokumentuose nėra duomenų apie konkrečią traumą, kuri galėtų būti siejama su ieškovės sveikatos būkle. Teismo ekspertizės išvadose nurodyta, kad šiuo metu negalima nustatyti 2013 metų vasarą patirtos dešinės kojos (čiurnos, pėdos) traumos ar kitokių dešinės kojos (čiurnos, pėdos) pažeidimų (6 punktas). Taigi, apeliantės teiginiai apie 2013 metais patirtą kojos traumą nepagrįsti jokiais kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

Be to, apeliantės pozicija stokoja nuoseklumo. Iš bylos dokumentų matyti, kad apeliantė iš karto po patirtos traumos gydytojams apie ją nepasakė, tačiau po beveik dešimties metų ieškinyje jau nurodė patyrusi traumą 2013 m. liepos mėn. (aplinkybių, kuriomis susižalojo, nedetalizavo). Vėliau, tikslindama ieškinį, apeliantė teigė, kad nepamena, ar traumą patyrė 2013 metais, ar 2014 metais. Dar vėlesniame ieškinio patikslinime nurodė 2013 metų vasaros laikotarpį ir tik teismo proceso metu rašytiniuose paaiškinimuose detaliai išdėstė aplinkybes, kuriomis patyrė traumą (vedžiodama šunį, netoliese grupei žmonių žaidžiant tinklinį pašoko ir atmušė jos pusėn skridusį kamuolį, o nusileidusi ant žemės pajuto stiprų skausmą dešinio kulno srityje). Apeliaciniame skunde apeliantė pažymėjo, kad susižalojo iki 2013 m. liepos 31 d. likus savaitei. Be to, apeliantė ieškinyje nurodė, kad 2013 m. liepos mėn. kreipėsi į šeimos gydytoją B., nors pagal įrašus jos sveikatos istorijoje ją priėmė ir siuntimus pas gydytojus specialistus (chirurgą, reabilitologą) išrašė gydytoja V. P.. Tai kelia pagrįstų abejonių, ar apeliantė tiksliai prisimena 2013 metų įvykius.

Išanalizavus byloje atliktos teismo ekspertizės aktą, kaip vieną iš įrodymų, matyti, kad pateikta išvada, jog apeliantei 2013 m. liepos 31 d. apsilankius Poliklinikoje buvo paskirti ir atlikti reikiami medicininiai tyrimai, siekiant patvirtinti ar paneigti dešinės kojos (čiurnos, pėdos) traumą – atliktose rentgenogramose neįtarus lūžio, indikacijų kitiems tyrimams nebuvo (5 punktas). Be to, išvadose pažymėta, kad nustatyti ryšio tarp lokalaus trauminio pažeidimo ir (duomenys neskelbtini) negalima, nes medicininiu (etiopatogenetiniu) požiūriu toks ryšys neegzistuoja (1 punktas), o priežastinis ryšys tarp pacientės nurodyto galimai buvusio lūžio ir dabartinės pacientės būklės neįmanomas dėl pirmame išvados punkte nurodytos priežasties (2 punktas). Ištyrus 2013 m. liepos 31 d. atliktą dešinės pėdos rentgenogramą, pažymėta, kad kulnakaulio vertinimas labai ribotas, tačiau padaryta išvada, jog vertintinų kaulų trauminių pakitimų nestebima (3 punktas). Tai, kad ekspertai į klausimą pateikė atsakymą, o ne nurodė, jog pateiktų duomenų išvadai nepakanka (kaip tai buvo padaryta 13 išvados punkte), suteikia pagrindą vertinti, kad 2013 m. liepos 31 d. atliktoje rentgenogramoje buvo pakankamai informacijos lūžiui nustatyti. Išvada, kad senoms potrauminėms deformacijoms būdingų pakitimų nestebima, padaryta išanalizavus ir 2020 m. lapkričio 23 d. atliktas kulnakaulio šoninę bei ašinę rentgenogramas (4 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialiųjų žinių, ir tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai ir pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes. Sprendžiant dėl gydytojų veiksmų diagnozuojant ligą ir atliekant tyrimus teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai. Būtent iš šių įrodymų gauta informacija yra susijusi su įrodinėjimo dalyku, t. y. gali patvirtinti ar paneigti, ar gydytojas konkrečiu atveju elgėsi taip, kaip būtų elgęsis sąžiningas, protingas ir atidus profesionalas; kitais įrodymais, kurių turinys nepagrįstas specialiosiomis žiniomis, nurodyti faktai objektyviai negali būti patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011).

Remiantis šia kasacinio teismo praktika, teismas, vertindamas gydytojų veiksmus, turi vadovautis tik tais įrodymais, kurių turinys yra pagrįstas specialiosiomis žiniomis. Tokia įrodymų vertinimo taisykle siekiama, kad teismo priimami sprendimai būtų grindžiami kuo objektyvesniais duomenimis, o ne subjektyvia asmens, neturinčio medicininio išsilavinimo, nuomone. Priešingas aiškinimas galėtų nulemti situacijas, kuriose gydytojų civilinei atsakomybei kilti pakaktų vien paties paciento ar kito asmens, kuris nėra gydytojas, atlikto sveikatos būklės vertinimo, o tai prieštarautų medicinos mokslo paskirčiai ir bendriesiems protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde apeliantės išdėstyti teiginiai savaime negali būti laikomi pagrindžiančiais neteisėtus gydytojų veiksmus, nes apeliantė pati pripažįsta, kad ji neturi medicininio išsilavinimo, o byloje esantys įrodymai nepatvirtina jos teiginių pagrįstumo. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad yra priežastinis ryšys tarp apeliantės nurodomos 2013 m. liepos mėn. patirtos traumos ir dabartinės sveikatos būklės (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Apeliaciniame skunde apeliantė remiasi įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Komisijos 2024 m. sausio 26 d. sprendimas turi didesnę įrodomąją galią. Be to, teismo ekspertizei nepagrįstai buvo suteiktas prioritetas prieš kitus byloje esančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo teismui pateiktų medicininių duomenų, esančių ligos istorijoje, traumatologų nustatytų diagnozių, medicininių tyrimų, kurie paneigia Komisijos sprendimo išvadas. Apeliantė taip pat teigia, kad byloje atlikta teismo ekspertizė yra neišsami, ekspertai, pateikdami išvadą dešimtajame ekspertizės akto punkte, viršijo savo kompetenciją. Teisėjų kolegija įvertina, kad šie apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, nepaneigiant fakto, jog bylose, kuriose yra nagrinėjami gydytojų profesinės atsakomybės klausimai, teismo medicinos ekspertizės išvada yra reikšmingas įrodymas, teismas negali teisingumo vykdymo funkcijos perduoti teismo ekspertams; ekspertizės išvada teismui nėra privaloma, o turi būti vertinama visumos kitų bylos įrodymų kontekste. Įrodinėjimo procesui ginčuose dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo taikomi bendrieji CPK įtvirtinti reikalavimai. Nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal savo objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis), t. y. ekspertizės išvada yra vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės, be kita ko, taikant įrodymų pakankamumo ir patikimumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-469/2020, 36 punktas).

Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 29, 30 punktai).

Apeliaciniame skunde apeliantė teisingai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog Komisijos sprendimas yra oficialusis rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimas nepriskiriamas prie oficialiųjų rašytinių įrodymų pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, kai kyla ginčas ir sprendžiama dėl komisijos nustatyto neturtinės žalos dydžio pagrįstumo. Nors Komisijos sprendimas yra dokumentas, kurį priima institucija pagal įstatyme nustatytą kompetenciją, bet civiliniame procese dėl šio dokumento ginčijimo ir apskundimo teisme jis neturi oficialaus rašytinio dokumento statuso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-686/2016 34 punktas). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas Komisijos sprendimą nepagrįstai laikė oficialiuoju rašytiniu įrodymu (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Tačiau ši pirmosios instancijos teismo klaida neturėjo įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes teismas Komisijos sprendimą vertino visų byloje esančių rašytinių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste.

Apeliacinio skundo argumentas, kad teismo ekspertizei nepagrįstai buvo suteiktas prioritetas prieš kitus byloje esančius įrodymus, kurių pirmosios instancijos teismas neanalizavo, pripažįstamas nepagrįstu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad neturi pagrindo nepasitikėti ekspertizės akto išvadomis, nes jas patvirtina byloje esančių įrodymų visetas, ekspertų paaiškinimai teismo posėdžio metu.

Įvertinus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigą matyti, kad, ieškovės (apeliantės) prašymu, iš atsakovės ir VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų teisme buvo gauti ieškovės medicininiai dokumentai. Be to, ieškovės prašymu, 2026 m. sausio 13 d. teismo posėdyje buvo apklausti visi teismo paskirtą ekspertizę atlikę ekspertai. Taigi, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo tiriamas ne tik ekspertizės aktas, bet ir kiti įrodymai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai neišvardijo, kokius konkrečius bylos duomenis analizavo, vertindamas juos kartu su teismo ekspertizės akto turiniu, nesudaro pagrindo išvadai, jog kiti bylos duomenys nebuvo ištirti bei įvertinti, o išvados padarytos vadovaujantis tik teismo ekspertizės aktu. Apskųstame teismo sprendime išdėstyti motyvai patvirtina, kad teismas tyrė byloje surinktų duomenų visumą ir atliko jų savarankišką vertinimą, o ne vien rėmėsi teismo ekspertizės akto išvadomis.

Teisėjų kolegija nepritaria apeliantės pozicijai, kad teismo ekspertizės akto išvados yra neišsamios. Tyrimui buvo pateikta nagrinėjama civilinė byla, apeliantės medicininiai dokumentai (asmens sveikatos istorija, KT ir MRT tyrimų duomenys), kuriais ekspertai rėmėsi. Teismo ekspertizės akto išvadose yra aiškiai ir remiantis konkrečiais medicininių dokumentų duomenimis atsakyta į užduotus klausimus.

Apeliantės argumentas dėl ekspertų kompetencijos viršijimo, atsakant į 10 klausimą, taip pat stokoja pagrįstumo. Ekspertams buvo pateiktas klausimas, kokia yra 2020 m. lapkričio 25 d. (duomenys neskelbtini) priežastis. Į šį klausimą ekspertizės išvadose atsakyta, kad 2020 m. lapkričio 23 d., 2020 m. lapkričio 30 d. ir 2023 m. rugpjūčio 30 d. nustatyta diagnozė (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) vertintina kaip nepagrįsta, nes ji nustatyta remiantis tik anamnezės (pacientės nurodytais) duomenimis apie buvusią traumą, nors objektyvių traumos požymių konstatuota nebuvo (10 punktas). Ekspertai, nustatę, kad tokia diagnozė yra nepagrįsta, objektyviai negalėjo nustatyti (duomenys neskelbtini) priežasties. Dėl to nurodytas atsakymas nelaikytinas ekspertų kompetencijos viršijimu.

Esant pirmiau aptartam apeliantės nurodytų aplinkybių ir teiginių nenuoseklumui, teisėjų kolegija, ištyrusi byloje surinktų įrodymų visumą, daro išvadą, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog 2013 m. liepos mėn. ieškovė patyrė dešinės kojos traumą, juolab – lūžį, kurio nepastebėjo 2013 m. liepos 31 d. Poliklinikoje ją apžiūrėję ir tyrimus atlikę gydytojai, o diagnozė „(duomenys neskelbtini)“ priežastiniu ryšiu yra susijusi būtent su apeliantės įvardyta 2013 m. liepos mėn. patirta trauma (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pritaria skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytoms išvadoms, kad ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų ar neteisėto neveikimo, teikiant jai sveikatos priežiūros paslaugas, priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir jai atsiradusios žalos (CK 6.246, 6.247 straipsniai; CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tarp jų – teismo ekspertizės aktą, ir byloje surinktų duomenų visumos pagrindu priėjo prie pagrįstos išvados, kad ieškovė neįrodė, jog 2013 metais Poliklinikoje jai sveikatos priežiūros paslaugos suteiktos netinkamai, t. y. nededant maksimalių pastangų, netaikant reikalingų gydymo metodų. Nenustačius būtinų sąlygų Poliklinikos civilinei atsakomybei dėl apeliantės reikalaujamos atlyginti žalos kilti, jos ieškinys negali būti tenkinamas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šalių ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, kuriomis reglamentuotas pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimas, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atsakovė nepateikė prašymo atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.