- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-21
- Bylos Nr.
- e2-620-407/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00261-2025-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Vigintas Višinskis (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „ITINA“
- Kreditorius
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, „Vilmstata“
- Atsakovas
- "Didmena24"
- Kategorijos
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „ITINA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „VILMSTATA“ prašymą patvirtinti jos finansinį reikalavimą atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Didmena 24“ nemokumo (bankroto) byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartimi UAB „Didmena 24“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė) iškelta nemokumo (bankroto) byla, atsakovės nemokumo administratore paskirta UAB „Lausona“. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 17 d. nutartimi UAB „Didmena 24“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (toliau – ir LUAB „Didmena 24“). Vilniaus apygardos teismas 2026 m. gegužės 6 d. nutartimi patenkino UAB „VILMSTATA“ prašymą patvirtinti jos finansinį reikalavimą ir patikslino UAB „VILMSTATA“ finansinį reikalavimą, jį padidindamas 5 000 Eur, taip pat patikslino kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos finansinį reikalavimą, jį sumažindamas 5 000 Eur, atsakovės bankroto byloje. Pareiškėja UAB „ITINA“ (toliau – ir pareiškėja) pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutarties dalies dėl kreditorės UAB „VILMSTATA“ finansinio reikalavimo patvirtinimo, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutarties dalį, kuria patenkintas kreditorės UAB „VILMSTATA“ prašymas ir patikslintas UAB „VILMSTATA“ finansinis reikalavimas, jį padidinant 5 000 Eur.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi pareiškėjai UAB „ITINA“ nustatė 7 kalendorinių dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos gavimo dienos atskirojo skundo trūkumams pašalinti – sumokėti 60 Eur žyminį mokestį. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 80 straipsnio 2 ir 7 dalimis, 82 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad pareiškėjai pateikus atskirąjį skundą bankroto byloje, už jį yra mokėtinas 60 Eur žyminis mokestis. Pareiškėjai nesumokėjus žyminio mokesčio, teismas jai nustatė 7 dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos sumokėti 60 Eur žyminį mokestį ir pateikti jo sumokėjimą pagrindžiančius įrodymus. Pareiškėjai išaiškino, kad per nustatytą terminą nepašalinus nurodyto trūkumo, atskirasis skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantė UAB „ITINA“ (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartį ir grąžinti atskirojo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
UAB „VILMSTATA“ finansinis reikalavimas nebuvo pareikštas iki bankroto bylos iškėlimo, todėl tokio finansinio reikalavimo tvirtinimo procesas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinio nagrinėjimą ginčo teisena, o apeliantės pateiktas atskirasis skundas – apeliacinį skundą. Dėl ko apeliantei taikytina CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, numatanti atleidimą nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Aplinkybė, kad UAB „VILMSTATA“ savo reikalavimą pareiškė ne iki, o po bankroto bylos iškėlimo, negali ir neturi pabloginti apeliantės padėties ir sukelti jai pareigą mokėti žyminį mokestį.
Atsiliepimas
Kreditorė UAB „VILMSTATA“ atsiliepime į apeliantės atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
Apeliantė nepagrįstai remiasi CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, tačiau ši norma nagrinėjamu atveju netaikytina. CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato atleidimą nuo žyminio mokesčio juridiniam asmeniui, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, taip pat kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims – už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Apeliantė nėra juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, o jos pateiktas procesinis dokumentas nėra nei apeliacinis, nei kasacinis skundas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantė atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutarties negina savo pačios netenkinto finansinio reikalavimo. Priešingai, UAB „ITINA“ ginčija kitai kreditorei palankią nutartį, kuria UAB „VILMSTATA“ finansinis reikalavimas padidintas 5 000 Eur. Taigi, UAB „ITINA“ procesinė padėtis nepatenka į teismų praktikoje pripažįstamą išimtį, kai kreditorius nemoka žyminio mokesčio dėl savo paties pareikšto, bet teismo visiškai ar iš dalies netenkinto finansinio reikalavimo.
Apeliantės pozicija dėl CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymo faktiškai paneigia CPK 80 straipsnio 2 dalies taikymą kreditorių ginčams bankroto bylose. Jei kiekvienas kreditoriaus atskirasis skundas dėl kito kreditoriaus finansinio reikalavimo būtų laikomas „pagal esmę“ apeliaciniu skundu vien dėl to, kad finansinio reikalavimo tvirtinimo procedūra turi ginčo teisenos požymių, CPK 80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė dėl žyminio mokesčio už atskiruosius skundus bankroto bylose tokio pobūdžio ginčams taptų praktiškai netaikoma. Toks aiškinimas neatitiktų nei įstatymo teksto, nei Lietuvos apeliacinio teismo suformuotos praktikos.
UAB „ITINA“ nepagrįstai teigia, kad žyminio mokesčio pareigos taikymas pablogintų jos procesinę padėtį vien dėl to, jog UAB „VILMSTATA“ reikalavimas buvo nagrinėjamas bankroto byloje. Žyminio mokesčio už atskiruosius skundus bankroto bylose taisyklė yra tiesiogiai nustatyta proceso įstatyme ir taikoma visiems bankroto byloje dalyvaujantiems asmenims, jeigu nėra konkretaus atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindo. Šiuo atveju tokio pagrindo UAB „ITINA“ nenurodė ir jis neegzistuoja.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
Absoliučių apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.
Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apeliantei nustatytas terminas atskirojo skundo trūkumui pašalinti, t. y. sumokėti žyminį mokestį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl įpareigojimo sumokėti žyminį mokestį (ne)teisėtumo
Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniuose). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 25 punktas; 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-611/2023, 19 punktas). CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra įstatyme numatyto žyminio mokesčio sumokėjimas (CPK 80 straipsnis).
Žyminis mokestis – proceso įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus CPK nustatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-248/2020, 13 punktas). Teismų praktikoje išskiriami tokie žyminio mokesčio sumokėjimo teisiniu reguliavimu siekiami viešajam interesui svarbūs tikslai: įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus procesinio rezultato byloje, pateikti piniginį užtikrinimą ir taip apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių, skundų); padengti tam tikrą valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, dalį; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir kt. (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-71-516/2020, 13 punktas; 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-124-464/2020, 13 punktas).
CPK 80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Už šioje dalyje nurodytus atskiruosius skundus mokamas 50 Eur žyminis mokestis. Jeigu procesiniai dokumentai teikiami į bylą tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos sumos (CPK 80 straipsnio 7 dalis). CPK 82 straipsnio 1 dalis numato, kad CPK nustatytą žyminį mokestį, sprendimų vykdymo išlaidas ir teismo baudas, išskyrus apskaičiuojamas procentais, teismai indeksuoja atsižvelgdami į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110. Taigi, pagal bendrąją taisyklę, nemokumo bylose paduodami atskirieji skundai yra apmokestinami žyminiu mokesčiu.
Pagal CPK 306 straipsnio, reglamentuojančio apeliacinio skundo turinį, 4 dalį su apeliaciniu skundu, be kita ko, turi būti pateikti duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis (arba, kad nuo žyminio mokesčio apeliantas yra atleistas, arba kad žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas) (CPK 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atskirojo skundo priėmimo klausimą, nustatė, kad apeliantė nėra sumokėjusi žyminio mokesčio už pateiktą atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutarties, kuria, be kita ko, patikslintas UAB „VILMSTATA“ finansinis reikalavimas, jį padidinant 5 000 Eur, todėl skundžiama nutartimi įpareigojo apeliantę pašalinti atskirojo skundo trūkumą, šiai sumokant 60 Eur žyminį mokestį. Apeliantė nesutinka su šiuo pirmosios instancijos teismo įpareigojimu, nurodydama, kad UAB „VILMSTATA“ finansinio reikalavimo tvirtinimo procesas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinio nagrinėjimą ginčo teisena, o apeliantės pateiktas atskirasis skundas – apeliacinį skundą, dėl ko apeliantei taikytina CPK 83 straipsnio 8 dalis, numatanti atleidimą nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleidžiami juridiniai asmenys, kuriems iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, taip pat juridiniai asmenys, kurių bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, ir fiziniai asmenys, kuriems iškelta bankroto byla. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Pagal CPK 83 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir už ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius bei kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta, kad atskirieji skundai bankroto ar restruktūrizavimo bylose žyminiu mokesčiu neapmokestinami tik tais atvejais, kai CPK ar kituose įstatymuose yra numatyti atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindai. Pavyzdžiui, kai atskiruosius skundus paduoda bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo asmens darbuotojai (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), valstybės ir savivaldybės institucijos, siekdamos apginti valstybės ar savivaldybės interesus (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), asmenys, kuriems iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), kreditoriai, pareiškę finansinius reikalavimus bankroto ar restruktūrizavimo bylose, kai pirmosios instancijos teismas jų reikalavimus netenkina visiškai arba iš dalies (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir Lietuvos bankas, centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Be to, atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindai gali būti nustatyti kituose įstatymuose (pavyzdžiui, asmenims, turintiems teisę į antrinę teisinę pagalbą). Kitais atvejais, siekiant užtikrinti nemokumo procesų efektyvumą ir apriboti nepagrįstus skundus, žyminis mokestis už atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį yra mokamas. Pavyzdžiui, žyminį mokestį moka bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo asmens kreditoriai – už visus bankroto ar restruktūrizavimo bylose kylančius ginčus, išskyrus dėl savo pareikšto reikalavimo patvirtinimo, taip pat bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo juridinio asmens dalyviai ar kiti bankroto ir restruktūrizavimo bylose sprendžiamais klausimais suinteresuoti asmenys (laiduotojai, garantai ir pan.), nemokumo administratorius, kai ginčas išimtinai susijęs jo statusu ir (ar) interesu (pvz., dėl administravimo išlaidų dydžio, atlyginimo, atstatydinimo ar pan.) ir kt. (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020, 20 punktas, 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-645-407/2024, 15 punktas).
Lietuvos apeliacinis teismas, plėtodamas minėtą praktiką, pažymėjo, kad, skundžiant pirmosios instancijos teismo nutartimi išspręstą atskirą procesinį klausimą (kai apeliantas nėra priskirtas CPK 83 straipsnyje nurodytiems subjektams ir skundžia nemokumo bylose priimtą nutartį, kuria išspręstas atskiras procesinis klausimas), toks klausimas patenka į CPK 80 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąvoką „bankroto ir restruktūrizavimo bylose“. Tai paaiškinama tuo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas atskirųjų skundų apmokestinimą žyminiu mokesčiu bankroto ir restruktūrizavimo bylose pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį, siekė užtikrinti nemokumo procesų efektyvumą ir apriboti nepagrįstus atskiruosius skundus, kurie ilginančiai veikia nemokumo procesus, ypač dėl nutarčių, kuriomis išsprendžiami atskiri procesiniai klausimai. Todėl, siekiant užtikrinti nemokumo procesų efektyvumą, žyminis mokestis už atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį yra taikomas ir pirmosios instancijos teismo išspręstiems atskiriems procesinio pobūdžio klausimams, nes šie klausimai tiesiogiai susiję su nemokumo proceso efektyvumu ir trukme. Taigi, atskiri procesiniai veiksmai (sprendimai) patenka į sąvoką „bankroto ir restruktūrizavimo bylose“, nes jie yra nemokumo proceso dalis, ir teikiant atskirąjį skundą turi būti apmokestinami pagal CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatytą tvarką (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-164-567/2024, 19–20 punktai).
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodyta teismų praktika dėl CPK 80 straipsnio 2 dalies taikymo, kuri yra išplėtota, nuosekli ir aiški, neturi jokio pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apeliantė už pateiktą atskirąjį skundą turi pareigą sumokėti CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio žyminį mokestį. Priešingai nei teigia apeliantė, ji, kaip likviduojamos dėl bankroto bendrovės kreditorė, šiuo atveju negali pasinaudoti CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindu, nes nagrinėjamas ginčas nėra susijęs su jos pačios pareikštu reikalavimu. Apeliantė yra pateikusi atskirąjį skundą, kuriuo ginčija nemokumo procese priimtos teismo nutarties dalį dėl kitos bendrovės kreditorės UAB „VILMSTATA“ finansinio reikalavimo patikslinimo pagrįstumo. Toks ginčas nepatenka į atleidimo nuo žyminio mokesčio instituto taikymo sritį, todėl pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį apeliantei kyla pareiga sumokėti žyminį mokestį už bankroto byloje pateiktą atskirą skundą. Būtent tokios pozicijos dėl pareigos mokėti žyminį mokestį, kai bankrutuojančio juridinio asmens kreditorius ginčija kito kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumą, laikomasi Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-345-567/2024; 2025 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-354-450/2025; 2025 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-865-881/2025).
Apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus, kad žyminio mokesčio sumokėjimo pareigos taikymas blogina jos procesinę padėtį vien dėl to, jog UAB „VILMSTATA“ reikalavimas buvo nagrinėjamas nemokumo procese, laiko nepagrįstais. Pažymėtina, kad pagal CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai tenkinti atskirąjį skundą, bankroto ar restruktūrizavimo bylose sumokėtas žyminis mokestis yra grąžinamas. Taigi bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo juridinio asmens kreditorius, pateikęs pagrįstą atskirąjį skundą dėl patvirtinto kito kreditoriaus finansinio reikalavimo, nepatiria finansinių praradimų dėl žyminio mokesčio sumokėjimo, nes, patenkinus atskirąjį skundą, sumokėtas žyminis mokestis jam grąžinamas. Be to, CPK nuostatos, esant sunkiai turtinei padėčiai ir negalint sumokėti nustatyto dydžio žyminio mokesčio bei siekiant užtikrinti teisę į teisminę gynybą, numato galimybę atleisti nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis) ar atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą (CPK 84 straipsnis).
Apibendrindamas aptartas aplinkybes ir argumentus, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjai terminą sumokėti žyminį mokestį už pateiktą atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria patikslintas kitos bendrovės kreditorės finansinis reikalavimas, nepažeidė žyminio mokesčio mokėjimą ir atleidimą nuo žyminio mokesčio reglamentuojančių proceso teisės normų ir pagrįstai skundžiama nutartimi pareiškėjai nustatė terminą pašalinti atskirojo skundo trūkumą – sumokėti žyminį mokestį.
Dėl procesinės bylos baigties
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio mokėjimą ir (ne)atleidimą nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, atskirojo skundo trūkumų šalinimą, tinkamai atsižvelgė į aktualią aukštesnės instancijos teismo praktiką ir pagrįstai įpareigojo apeliantę pašalinti atskirojo skundo trūkumus – sumokėti 60 Eur žyminį mokestį. Dėl šios priežasties apeliantės atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kadangi šios nutarties priėmimo metu pirmosios instancijos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartyje nustatytas terminas atskirojo skundo, pateikto dėl 2026 m. gegužės 6 d. nutarties, trūkumui pašalinti yra pasibaigęs, apeliantei nustatomas 7 dienų terminas, skaičiuojamas nuo šios nutarties priėmimo dienos, atskirojo skundo trūkumui pašalinti – sumokėti 60 Eur žyminį mokestį ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Nustatyti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „ITINA“ 7 (septynių) dienų terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties priėmimo dienos, atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutarties trūkumui pašalinti – sumokėti 60 Eur (šešiasdešimties eurų) žyminį mokestį už atskirąjį skundą ir pateikti Vilniaus apygardos teismui tai patvirtinančius įrodymus.