Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Jadvygos Mardosevič, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. T. (A. T.) prašymą peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2T-25-881/2026, kuria patenkintas pareiškėjos „SIA LATCON“ prašymas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Rygos miesto Kuržemes rajono teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimą byloje Nr. C28327012.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. sausio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2T-25-881/2026 patenkino pareiškėjos Latvijos Respublikoje registruotos bendrovės „SIA LATCON“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Rygos miesto Kuržemes rajono teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimą byloje Nr. C28327012, kuriuo pareiškėjai iš suinteresuoto asmens A. T. priteistas 58 592,57 Eur nuostolių atlyginimas, 6 proc. palūkanos, skaičiuojamos nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo, 1 009,70 Eur teismo išlaidų atlyginimas. Lietuvos apeliaciniame teisme 2026 m. balandžio 23 d. gautas suinteresuoto asmens A. T. prašymas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 21 d. nutarties peržiūrėjimo, kuriuo suinteresuotas asmuo prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 21 d. nutartį ir pareiškėjos „SIA LATCON“ prašymą atmesti. Suinteresuoto asmens teigimu, ginčo teismo procese Latvijos Respublikoje buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą ir efektyvią gynybą. Grįsdamas šį teiginį, suinteresuotas asmuo argumentuoja, kad teismo korespondencija buvo siunčiama suinteresuotam asmeniui pareiškėjos nurodytu adresu neužtikrinus, kad adresatas būtų iš tikrųjų pasiekiamas, be to, suinteresuotam asmeniui nebuvo užtikrintas teismo atsiųstų dokumentų vertimas į jam suprantamą kalbą. Suinteresuotas asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis, nuolat gyvenantis ne Latvijos Respublikoje ir nemokantis latvių kalbos tiek, kad galėtų visapusiškai suprasti teisinius dokumentus ir teisminį procesą. Suinteresuotas asmuo faktiškai nebuvo informuotas apie bylos iškėlimą, teismo posėdžio laiką ir vietą, priimtą sprendimą, todėl negalėjo pasinaudoti teise apskųsti sprendimą per nustatytus procesinius terminus. Suinteresuoto asmens teigimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atsisakyti pripažinti ir neleisti vykdyti Rygos miesto teismo sprendimo kaip prieštaraujančio valstybės viešajai tvarkai. Atsiliepime pareiškėja „SIA LATCON“ prašo palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, suinteresuoto asmens skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, jeigu tokių būtų. Pareiškėjos teigimu, bylos duomenys patvirtina, kad suinteresuotas asmuo buvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio datą ir vietą, o teismo sprendimas įsiteisėjo. Nuo 2014 m. suinteresuotas asmuo pasirašė įvairius dokumentus latvių kalba ir tik vėliau pradėjo remtis latvių kalbos nemokėjimu tų dokumentų atžvilgiu, kurie nustato jam pareigas. Suinteresuotas asmuo faktiškai nenaudoja lietuvių kalbos ir dokumentų turinio lietuvių kalba nesupranta, o bendrauja rusų kalba bei susipažįsta su dokumentų turiniu latvių kalba. Suinteresuotas asmuo faktiškai negyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje, o nuolat gyvena Daugpilyje. Prašomas pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimas buvo priimtas 2014 m. birželio 5 d., t. y. beveik prieš 12 metų, tačiau per šį laikotarpį suinteresuotas asmuo nebandė apskųsti sprendimo, nesiėmė jokių veiksmų sprendimui panaikinti. Latvijos Respublikos procesiniai teisės aktai numato proceso dalyvio teisę atnaujinti praleistą procesinį terminą, tačiau tokio prašymo suinteresuotas asmuo taip pat nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 810 straipsnį, įtvirtinantį teisės normų konkurencijos taisyklę, taikomą nagrinėjant užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo Lietuvos Respublikoje klausimus, užsienio teismų sprendimai yra pripažįstami tarptautinių sutarčių pagrindu, o nesant sutarties – Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 810 straipsnyje nustatytomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2012).

Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal Europos Sąjungos reglamentus vykdytini dokumentai, kai Europos Sąjungos reglamentuose numatyta šių teismų sprendimų ir kitų vykdytinų dokumentų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti procedūrų įgyvendinimo tvarka, Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal Europos Sąjungos reglamentų, šio įstatymo ir CPK nustatytą tvarką. Jeigu Europos Sąjungos reglamentai nenustato Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti procedūrų įgyvendinimo tvarkos, tačiau pagal Europos Sąjungos reglamentus yra reikalaujama šiuos sprendimus pripažinti ir leisti juos vykdyti, šie sprendimai pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal CPK LX skyriaus ketvirtąjį, penktąjį ir šeštąjį skirsnius.

Nagrinėjamu atveju prašomą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje teismo procesinį sprendimą priėmusi užsienio valstybė (Latvijos Respublika) yra Europos Sąjungos narė, todėl šiam teismo procesiniam sprendimui pripažinti turėtų būti taikomi Europos Sąjungos reglamentai, jeigu tokiuose reglamentuose būtų numatyta tokio pobūdžio teismo sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti procedūrų įgyvendinimo tvarka. Atsižvelgiant į ginčo teismo sprendimo priėmimo laiką (2014 m. birželio 5 d.), prašymas dėl šio teismo sprendimo pripažinimo bei leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje spręstinas pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas) (Reglamento 1 straipsnio 1 dalis, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 66 straipsnio 1 dalis).

Reglamento 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bet kuri šalis gali apskųsti nutartį, susijusią su prašymu dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu; 3 dalyje įtvirtinta, kad skundas nagrinėjamas pagal konfliktų sprendimo tvarką reglamentuojančias taisykles. Reglamento 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, kuriam pateikimas 43 straipsnyje nurodytas skundas, vykdymo reikalavimą atmeta arba patenkina tik esant vienai iš priežasčių, nustatytų 34 ir 35 straipsniuose. Reglamento 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad užsienio teismo sprendimas iš esmės negali būti peržiūrimas jokiomis aplinkybėmis.

Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad prašymą peržiūrėti nutartį dėl leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą nagrinėja Lietuvos apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija. Šiems prašymams nagrinėti mutatis mutandis taikomos atskirųjų skundų nagrinėjimo taisyklės. Visais atvejais teismas, išnagrinėjęs prašymą peržiūrėti nutartį dėl leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą, priima nutartį. Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teismo nutartis gali būti skundžiama kasaciniu skundu pagal bylų proceso kasaciniame teisme taisykles.

Taigi, nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo turi teisę ginčyti Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 21 d. nutartį, remdamasis Reglamento 34 ar 35 straipsniuose įtvirtintais pagrindais. Reglamento 34 straipsnyje įtvirtinta, kad teismo sprendimas nėra pripažįstamas, jeigu toks pripažinimas yra aiškiai prieštaraujantis valstybės narės, kurioje siekiama jį pripažinti, viešajai tvarkai (1 punktas); jei jis buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese, ir jei atsakovas neturėjo galimybės laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, kad galėtų susitarti dėl savo gynybos, išskyrus jei atsakovas nepradėjo proceso siekdamas apskųsti tokį sprendimą, kai jam buvo įmanoma tai padaryti (2 punktas); jei jis yra nesuderinamas su sprendimu, priimtu dėl ginčo tarp tų pačių šalių prašomoje sprendimo pripažinimo valstybėje narėje (3 punktas); jei jis yra nesuderinamas su anksčiau priimtu kitoje valstybėje narėje teismo sprendimu dėl ieškinio tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių, jei ankstesnis sprendimas atitinka sprendimų pripažinimo sąlygas prašomoje pripažinti valstybėje narėje (4 punktas).

Nagrinėjamu atveju skunde suinteresuotas asmuo teigia, kad priimant ginčo teismo sprendimą buvo pažeista jo teisė į tinkamą procesą, nes suinteresuotas asmuo nebuvo tinkamai informuotas apie teismo procesą, proceso dokumentai nebuvo išversti į jam suprantamą kalbą. Suinteresuoto asmens nurodomos aplinkybės atitinka Reglamento 34 straipsnio 2 punkte išskirtą teismo sprendimo nepripažinimo pagrindą. Įvertinusi suinteresuoto asmens argumentus, bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad suinteresuotas asmuo šio teismo sprendimo nepripažinimo pagrindo buvimo neįrodė (CPK 185 straipsnis).

Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojama teismų praktika bylose dėl užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti laikoma, kad atliekant asmens informavimo apie teismo procesą, bylos iškėlimo ar jiems lygiaverčių procesinių dokumentų įteikimo šiam asmeniui tinkamumo vertinimą, turi būti nustatoma, ar konkrečiu atveju buvo pasiekta minėto proceso teisės instituto paskirtis – užtikrintas realus asmens žinojimas apie užsienio valstybėje inicijuotą teismo procesą, ar informavimo ir procesinių dokumentų įteikimo būdas ir laikas neužkirto šiam asmeniui kelio veiksmingai naudotis atitinkamos valstybės procesiniuose teisės aktuose įtvirtintomis teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-20/2012; 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-71-781/2021). Jeigu minėtas tikslas pasiekiamas – asmuo laiku ir tokiu būdu, kuris jam leidžia suprasti teismo procesą inicijavusio asmens reikalavimo esmę, informuojamas apie procesą – laikoma, jog jis turi realią galimybę šiame procese dalyvauti ir jame gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2009 ). Dokumentai asmeniui gali būti įteikiami nebūtinai laikantis visų egzistuojančių formalių taisyklių, tačiau jie turi būti įteikiami prieš tiek laiko ir tokiu būdu, kad atsakovas galėtų veiksmingai pasirūpinti savo teisių gynimu teisme. Tokio aiškinimo tikslas yra atimti iš šalies galimybę piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis tokiu būdu, kad ji neįsitraukia į ginčo nagrinėjimą teisme, motyvuodama tuo, jog jos informavimas apie proceso pradžią turėjo formalių procesinių trūkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-13/2009, 2013 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-57/2013; 2021 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-20-943/2021).

Tais atvejais, kai civilinės bylos išnagrinėjamos nedalyvaujant vienai iš proceso šalių, reikia įvertinti šias aplinkybes: 1) ar teismas buvo pakankamai rūpestingas informuodamas šalis apie teisminį procesą ir ar šalys gali būti laikomos atsisakiusiomis savo teisės stoti prieš teismą ir gintis; 2) ar nacionalinė teisė suteikia galimybę asmenims, sužinojusiems apie dėl jų priimtą teismo sprendimą, reikalauti naujo teismo proceso, atitinkančio rungimosi principą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimas byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, pareiškimų Nr. 7942/05 ir 24838/05, par. 80). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali būti laikomas atsisakiusiu teisės stoti prieš teismą, išankstinė sąlyga yra ta, kad jis turi būti tinkamai informuotas apie tokią turimą teisę bei vykstantį teisminį procesą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Gyuleva prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 38840/08, par. 42) (Jokubauskas, R., ir kiti. Užsienio teismų sprendimų pripažinimas ir leidimas vykdyti Lietuvos Respublikoje. Monografija. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2020, l. 102).

Nagrinėjamu atveju prašytame pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Rygos miesto Kuržemes rajono teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendime konstatuota, kad atsakovas A. T. savo paaiškinimuose dėl ieškinio nurodė, jog ieškinio nepripažįsta, ir paaiškino, kad „SIA LATCON“ sudarė sutartį su SIA „Diamiks“, bet ne su fiziniu asmeniu A. T.“. Teismo sprendime taip pat nurodyta, kad atsakovas A. T. neatvyko į teismo posėdį nepranešęs apie neatvykimo priežastis; kadangi apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam buvo pranešta išsiunčiant šaukimą Civilinio proceso įstatymo 56 straipsnyje nustatyta tvarka atsakovo nurodytu adresu, teismas pripažino, jog atsakovui apie teismo posėdį pranešta (pareiškėjos prašymo dėl pripažinimo ir leidimo vykdyti priedas Nr. 1, l. 3). Taigi, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad suinteresuotas asmuo dalyvavo teismo procese priimant prašomą pripažinti ir leisti vykdyti užsienio teismo sprendimą – pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė nesutinkantis su pareikštais reikalavimais bei išdėstė nesutikimo motyvus. Pareiškėja taip pat pateikė Latvijos Respublikos Rygos miesto teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. patvirtinimą, kad atsakovas A. T. neatvyko į teismo posėdį, nepranešęs teismui apie neatvykimo priežastis; apie teismo posėdžio vietą ir laiką atsakovui buvo pranešta išsiunčiant teismo šaukimą atsakovo nurodytu adresu (pareiškėjo prašymo priedas Nr. 3). Šie įrodymai paneigia suinteresuoto asmens teiginius, kad jis nebuvo informuotas apie vykusį teismo procesą, jo nesuprato ir (ar) negalėjo pasinaudoti procesinėmis gynybos priemonėmis. Priešingai, bylos medžiaga įrodo, kad suinteresuotas asmuo apie užsienio teisme vykusį teismo procesą žinojo, klausimo dėl dokumentų teikimo jam nesuprantama kalba ir (ar) proceso esmės nesupratimo nekėlė, teismo procese dalyvavo pasisakydamas dėl bylos esmės – pateikdamas savo paaiškinimus ir išdėstydamas argumentus dėl jam pareikšto reikalavimo. Šiuos įrodymus galinčių paneigti duomenų suinteresuotas asmuo nepateikė ir priešingai neįrodė (CPK 178 straipsnis).

Teismų praktikoje išaiškinta, kad Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, jog teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 29 punktas). Atsižvelgiant į nurodytą bei tai, kad jokiais byloje esančiais įrodymais nebuvo paneigtos užsienio teismo sprendime ir pažymoje konstatuotos aplinkybės, jog suinteresuotas asmuo pateikė atsiliepimą į pareikštą ieškinį, išdėstydamas nesutikimo su pareikštu reikalavimu argumentus; nors suinteresuotas asmuo nedalyvavo teismo posėdyje, tačiau apie jį Latvijos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka buvo tinkamai informuotas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad suinteresuotas asmuo apie teismo procesą buvo tinkamai informuotas, ginčo esmę suprato, galėjo pasinaudoti procesinėmis gynybos priemonėmis ir tą padarė. Vėlesnis suinteresuoto asmens nedalyvavimas teismo posėdyje laikytinas jo valia priimtu atsisakymu naudotis savo procesinėmis teisėmis (CPK 185 straipsnis).

Apibendrinant tai, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad suinteresuotas asmuo Latvijos Respublikos Rygos miesto Kuržemes rajono teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimo byloje Nr. C28327012 nepripažinimo pagrindų (Reglamento 34, 35 straipsniai) neįrodė (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, suinteresuoto asmens skundas – prašymas panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 21 d. nutartį yra atmetamas.

Pareiškėja duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2T-25-881/2026 palikti nepakeistą. Ši nutartis per tris mėnesius nuo priėmimo dienos gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.