Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria atsakovo A. K. atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. nutarties laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui civilinėje byloje pagal ieškovės S. D. ieškinį atsakovui A. K. dėl nuosavybės teisės į turtą pripažinimo, trečiasis asmuo L. K.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovo atskirasis skundas dėl teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui teismo nustatytu terminu nepašalinus trūkumo, t. y. nesumokėjus dalies žyminio mokesčio, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina laikydamasis atskirojo skundo ribų, t. y. pagal atskirajame skunde nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

Teismas, atsižvelgdamas į CPK 180 straipsnyje įtvirtintą sąsajumo principą, priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 302, 338 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo A. K. pateiktas naujas įrodymas, t. y. 2026 m. balandžio 26 d. mokėjimo nurodymas Nr. 283, gali būti aktualus vertinant aplinkybes dėl atskirojo skundo, kuriuo skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. nutartis, laikymo nepaduotu ir grąžinimo jį padavusiam asmeniui (ne)pagrįstumo, taip pat į tai, kad naujo įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, priima minėtą pateiktą naują įrodymą bei vertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis). Kita vertus, akcentuotina, kad teismas gali naudoti duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO), todėl nėra pagrindo priimti pateiktų rašytinių įrodymų, t. y. 2026 m. balandžio 7 d. atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. nutarties kartu su 2026 m. balandžio 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 278, Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutarties, 2026 m. balandžio 15 d. lydraščio kartu su 2026 m. balandžio 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 278, Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutarties, duomenų iš elektroninės bylos kortelės, kurie yra byloje ir teismas turi teisę su jais susipažinti per minėtą sistemą (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas įvertina, kad šių minėtų įrodymų priėmimas nėra tikslingas, todėl juos priimti atsisakoma.

Dėl pagrindo atskirąjį skundą laikyti nepaduotu (ne)buvimo

Vienas iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų yra teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris reiškia, kad kiekvienam asmeniui, manančiam, jog yra pažeistos jo teisės, garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Vis dėlto konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio1 dalyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje, nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir (ar) bet kokia forma. Ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose. Viena iš tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio – įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus – sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams; padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. Žyminio mokesčio institutu siekiama, kad teise kreiptis į teismą būtų naudojamasi atsakingai ir ja nepiktnaudžiaujant (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1246-912/2022 8 punktas).

CPK 80 straipsnio 2 dalis nustato, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose; už šioje dalyje nurodytus atskiruosius skundus mokamas penkiasdešimties eurų žyminis mokestis. Procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos, bet ne mažiau kaip penki eurai (CPK 80 straipsnio 7 dalis).

Pagal CPK 115 straipsnio 3 dalį, jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu nepašalina trūkumų, procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui. CPK 316 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paduotas apeliacinis (atskirasis) skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306 ir 311 straipsniuose nurodytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti. Jeigu apeliantas per nustatytą terminą įvykdo nutartyje nurodytus reikalavimus, skundas laikomas paduotu pradinio padavimo dieną. Priešingu atveju skundas laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 316 straipsnio 2 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas A. K. 2026 m. balandžio 8 d. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. nutarties, kuria atmestas jo prašymas panaikinti Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į turtą perleidimo draudimo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atskirojo skundo priėmimo klausimą, nustatė, kad už atskirąjį skundą mokėtinas žyminis mokestis sudaro 57 Eur ((50 Eur x 75 proc.) x 1,531 indeksas), tačiau apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė įrodymą, jog sumokėjo 37,50 Eur žyminį mokestį už atskirąjį skundą, todėl 2026 m. balandžio 13 d. nutartimi atsakovui nustatė septynių dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos pašalinti atskirojo skundo trūkumą, t. y. sumokėti 19,50 Eur dydžio žyminį mokestį, ir pateikti mokėjimą patvirtinančius įrodymus. Atsakovas 2026 m. balandžio 16 d. pateikė teismui pranešimą dėl atskirojo skundo trūkumo pašalinimo kartu su 2026 m. balandžio 7 d. mokėjimo nurodymu, patvirtinančiu, kad sumokėtas 37,50 Eur žyminis mokestis už atskirąjį skundą. Apskųsta teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartimi atsakovo A. K. atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. nutarties laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui, kadangi atsakovas teismo nustatytu terminu nepašalino trūkumo, t. y. nesumokėjo 19,50 Eur dalies žyminio mokesčio už atskirąjį skundą.

Kaip matyti iš atskirojo skundo argumentų, atsakovas neginčija civilinio proceso įstatyme įtvirtintos jo, kaip teise į apeliaciją siekiančio pasinaudoti asmens, pareigos mokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kurią išspręstas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, taip pat nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatyto mokėtino 57 Eur žyminio mokesčio dydžio.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovo procesinį elgesį siekiant realizuoti teisę į apeliaciją, reikšmingomis aplinkybėmis pripažįsta tai, kad atsakovas neneigė civilinio proceso įstatyme numatytos jam pareigos mokėti žyminį mokestį, priešingai, 2026 m. balandžio 8 d. teikdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. nutarties sumokėjo 37,50 Eur žyminio mokesčio dalį, taip pat teismo nustatytu terminu atskirojo skundo trūkumui pašalinti 2026 m. balandžio 16 d. pateikė pranešimą kartu su 2026 m. balandžio 7 d. mokėjimo nurodymu, patvirtinančiu, kad sumokėtas 37,50 Eur žyminis mokestis už atskirąjį skundą. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai nuspręsti, kad atsakovas nuosekliai siekė įvykdyti CPK 80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą sumokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, bei pasinaudoti teise į apeliaciją. Nors sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2026 m. balandžio 13 d. nutartimi įpareigoto pašalinti atskirojo skundo trūkumo 2026 m. balandžio 16 d. apeliantas nepašalino, t. y. nesumokėjo 19,50 Eur dalies žyminio mokesčio, o pateikė tą patį 2026 m. balandžio 7 d. mokėjimo nurodymą, tačiau, kaip matyti iš kartu su atskiruoju skundu pateikto rašytinio įrodymo, atsakovas 2026 m. balandžio 26 d. mokėjimo nurodymu Nr. 283 sumokėjo 19,50 Eur žyminio mokesčio dalį, t. y. pašalino atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. nutarties trūkumą, o tai, kad buvo pateiktas tas pats 2026 m. balandžio 7 d. mokėjimo nurodymas, susiklosčiusios situacijos kontekste gali būti vertinama kaip atsakovo suklydimas, kuris negali paneigti jo siekio pasinaudoti teise į apeliaciją.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovo procesinis elgesys sudaro pagrindą nuspręsti, jog jis nuosekliai siekė pasinaudoti teise į apeliaciją apskundžiant Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. nutartį, kuria atmestas jo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, todėl apriboti atsakovo teisę į teisminę gynybą, eliminuojant jo galimybę atskiruoju skundu apskųsti minėtą nutartį vien dėl to, kad dalis žyminio mokesčio sumokėta 2026 m. balandžio 26 d. mokėjimo nurodymu Nr. 283, neatitiktų teisingumo bei protingumo principų. Šiuo atveju turi būti užtikrinama atsakovo teisė į prieinamą teisminę gynybą bei sudaryta galimybė pasinaudoti teise į apeliaciją apskundžiant jam nepalankią pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria taikytas nuosavybės teisės į turtą disponavimo apribojimas.

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs atsakovo atskirąjį skundą dėl 2026 m. balandžio 23 d. nutarties, įvertinęs atskirajame skunde išdėstytus argumentus ir kartu su skundu pateiktą 2026 m. balandžio 26 d. mokėjimo nurodymą Nr. 283, patvirtinantį, jog apeliantas sumokėjo 19,50 Eur žyminio mokesčio dalį, t. y. pašalino atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. nutarties trūkumą, siekdamas užtikrinti apelianto teisę į veiksmingą teisminę gynybą bei apeliaciją, galėjo pasinaudoti CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkte teise ir savo iniciatyva pasinaikinti 2026 m. balandžio 23 d. nutartį bei išspręsti atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. nutarties priėmimo klausimą, tačiau šio proceso instituto esamoje situacijoje netaikė ir tokiu būdu apribojo atsakovo teisę pasinaudoti CPK numatyta instancine nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrole.

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskyrimo

Ieškovė S. D. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skirti atsakovui 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios baudos priteisiant ieškovei. Atsiliepime į atskirąjį skundą teigiama, kad atsakovas, pateikdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutarties, siekia vilkinti procesą ir veikia prieš greitą bylos išnagrinėjimą.

Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pagrindai ir teisinės pasekmės nurodyti CPK 95 straipsnyje, pagal kurio 1 dalies nuostatą dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nustatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

Kasacinio teismas yra išaiškinęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnio, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 63 punktas). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 65 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas, pateikdamas atskirąjį skundą, pasielgė akivaizdžiai nesąžiningai, teisminį procesą naudojo ne pagal paskirtį ar veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Vien aplinkybė, kad atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, pasinaudojo civilinio proceso įstatyme įtvirtinta teise pateikti atskirąjį skundą (įgyvendino subjektinę teisę), jame nurodant teisinius ir faktinius argumentus, nereiškia, jog, teikdamas jį, atsakovas turėjo nesąžiningų tikslų. Byloje nenustatyta, kad apeliantas atskirajame skunde pateikė melagingą ar sąmoningai klaidinančią informaciją apie faktines bylos aplinkybes, siekė ne savo teisių ar teisėtų interesų gynimo, teikdamas atskirąjį skundą siekė vilkinti procesą, veikė prieš teisingą bylos išnagrinėjimą, t. y. elgėsi akivaizdžiai nesąžiningai ir sąmoningai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, pripažįstama, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtinoji sąlyga (aplinkybės, patvirtinančios, kad apeliantas procesinėmis teisėmis naudojasi akivaizdžiai ne pagal paskirtį) atsakovui taikyti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, numatytas CPK 95 straipsnio 2 dalyje, todėl ieškovės prašymas skirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkinamas.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias atskirojo skundo trūkumų šalinimo institutą bei atskirojo skundo priėmimą, ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį, todėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartis panaikinama ir atsakovo atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. nutarties priėmimo klausimas pagal kompetenciją perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartį panaikinti ir atsakovo A. K. 2026 m. balandžio 8 d. atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. nutarties priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.