Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutarties, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Abostatyba“ nemokumo (bankroto) byloje, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymas apriboti buvusio bendrovės vadovo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 8 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Abostatyba“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta mažoji bendrija (toliau – MB) „Verslo sija“. Šia nutartimi, be kita ko, atsakovės valdymo organams nustatytas 15 kalendorinių dienų terminas, skaičiuojamas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį valdymo organai privalo perduoti paskirtai nemokumo administratorei: juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis; visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla (toliau – juridinio asmens informacija), perduoti administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. gruodžio 17 d.

Bendrovės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui pateiktas 2026 m. kovo 26 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) prašymas buvusiam likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – ir LUAB) „Abostatyba“ vadovui J. K. apriboti teisę iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

VMI nurodė, kad UAB „Abostatyba“ nuo 2024 m. balandžio nevykdė mokestinių prievolių valstybei, 2024 m. liepos 30 d. bendrovės mokestinė nepriemoka sudarė 5 623,13 Eur, o 2025 m. lapkričio 3 d. bendrovės mokestinė nepriemoka, kurios didžiąją dalį sudarė pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) ir su juo susiję delspinigiai bei avansinis pelno mokestis, jau buvo 12 459,48 Eur. VMI taikė įstatyme numatytas mokestinės nepriemokos išieškojimo priemones, tačiau jos buvo neefektyvios, nes iš bendrovės banko sąskaitų ir turto skolos išieškoti nepavyko. Pagal bendrovės 2024 metų finansinės atskaitomybės duomenis, bendrovės veikla tais metais faktiškai nebuvo vykdoma, o jos įsipareigojimai jau tuomet siekė 146 509 Eur. VMI vertinimu, bendrovės vadovui J. K. ne vėliau kaip nuo 2024 m. liepos mėn. buvo kilusi pareiga inicijuoti juridinio asmens nemokumo procesą, tačiau jis šios pareigos nevykdė, todėl yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą sankciją – apriboti jam teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 9 d. nutartimi VMI pareiškimą patenkino iš dalies ir apribojo buvusio LUAB „Abostatyba“ vadovo J. K. teisę dvejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Teismas nustatė, kad J. K. pareiga inicijuoti UAB „Abostatyba“ nemokumo procesą atsirado ne vėliau kaip nuo 2024 m. liepos mėn., tačiau jis šios pareigos nevykdė, nors bendrovės mokestinė nepriemoka 2024 m. liepos 30 d. jau sudarė 5 623,13 Eur, o VMI kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo išaugusi iki 12 459,48 Eur. Teismas pažymėjo, kad bendrovė turėjo 1 493,79 Eur įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (toliau – VSDFV), nevykdė veiklos, o priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas buvo nesėkmingas, nesant turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą. Teismas konstatavo, kad bendrovės finansiniai sunkumai nebuvo laikino pobūdžio, o bendrovės vadovas, žinodamas apie įsipareigojimus ir gaudamas VMI sprendimus dėl mokesčių išieškojimo, nesiėmė veiksmų bendrovės mokumui atkurti ir nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas vertino, kad šios aplinkybės sudaro JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą pagrindą taikyti teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimą.

Be to, teismas nustatė, kad, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 8 d. nutartimi iškėlus UAB „Abostatyba“ bankroto bylą, J. K. neįvykdė pareigos iki 2026 m. sausio 2 d. perduoti nemokumo administratorei bendrovės turtą, dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą su bendrovės veikla susijusią informaciją, nors apie šią pareigą buvo tinkamai informuotas. Teismas konstatavo, kad buvusio vadovo nebendradarbiavimas su nemokumo administratore ir teismu bei finansinių ataskaitų neteikimas Juridinių asmenų registrui trukdo vykdyti nemokumo procesą ir nustatyti bendrovės finansinę padėtį, todėl egzistuoja ir JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas apriboti jo teisę eiti juridinio asmens vadovo pareigas.

Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nenustatyta duomenų apie sistemingą J. K. pareigų nevykdymą vadovaujant kitoms bendrovėms, teismas sprendė, kad dvejų metų trukmės teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimas yra pakankama ir proporcinga prevencinė priemonė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo (toliau – ir apeliantas) J. K. atskiruoju skundu (procesinio dokumento Nr. DOK-18031) prašo Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti VMI prašymą apriboti buvusio juridinio asmens vadovo teises arba sumažinti apribojimo terminą iki vienerių metų. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai konstatavo apelianto pareigos laiku inicijuoti nemokumo procesą nevykdymą. Bendrovės finansinės atskaitomybės duomenys nesudarė pagrindo vienareikšmiškai pripažinti bendrovę nemokia, kadangi pagal 2023 metų balansą bendrovės turto vertė sudarė 201 741 Eur, o įsipareigojimai – 197 989 Eur, o pagal 2024 metų balansą bendrovės turto vertė siekė 154 723 Eur, o įsipareigojimai sudarė 146 509 Eur, t. y. abiem laikotarpiais bendrovės turtas viršijo bendrovės įsipareigojimus. Byloje nėra duomenų, kad buvusio bendrovės vadovo veiksmai ar neveikimas būtų sukėlę reikšmingų neigiamų pasekmių, todėl jam taikyta dvejų metų trukmės teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo sankcija yra neproporcinga.

Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantas nebendradarbiavo su teismu ir nemokumo administratore. Apeliantas perdavė bendrovės dokumentus ir turtą nemokumo administratorei, kuri nepareiškė papildomų reikalavimų ar pretenzijų, todėl apeliantas neturėjo pagrindo tikėtis papildomų teismo įpareigojimų, dėl to nesekė bendrovės bankroto byloje vykstančių procesinių veiksmų Elektroninių paslaugų portale (EPP).

Atsakovė LUAB „Abostatyba“, atstovaujama nemokumo administratorės MB „Verslo sija“, atsiliepime į apelianto J. K. atskirąjį skundą prašo nuobaudos skyrimo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodoma, kad LUAB „Abostatyba“ bankroto byloje buvęs bendrovės vadovas J. K. perdavė bendrovės dokumentus ir turtą nemokumo administratorei, ši pretenzijų jam neturi.

Pareiškėja VMI atsiliepime į J. K. atskirąjį skundą prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas pagrįstai konstatavo JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą bei tinkamai individualizavo apeliantui skirtą poveikio priemonę. J. K. pareiga inicijuoti UAB „Abostatyba“ nemokumo procesą kilo ne vėliau kaip nuo 2024 m. liepos mėn., tačiau apeliantas šios pareigos nevykdė, nors bendrovė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, o priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas buvo nesėkmingas, bendrovei neturint turto. 2025 m. rugsėjo 23 d. bendrovei buvo išsiųstas pranešimas apie inicijuojamą nemokumo procesą, o 2025 m. gruodžio 8 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla. Apeliantas, žinodamas apie sunkią bendrovės finansinę padėtį, gaudamas sprendimus dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo ir nesiimdamas veiksmų bendrovės mokumui atkurti, nesąžiningai nevykdė JANĮ nustatytos pareigos inicijuoti bendrovei nemokumo procesą.

Nepagrįsti apelianto argumentai, kad jis nežinojo apie nagrinėjamą pareiškimą dėl jo teisių apribojimo ar neturėjo pareigos sekti informacijos EPP. Apeliantas naudojasi EPP sistema, apie bylos nagrinėjimą buvo informuotas tiek per EPP, tiek registruota pašto siunta, išsiųsta jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau atsiliepimo į pareiškimą nepateikė. Taip pat nepagrįsti apelianto argumentai dėl sankcijos neproporcingumo, nes JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė taikyti nuo vienerių iki penkerių metų trukmės ribojimus, o pirmosios instancijos teismas apeliantui skyrė mažesnį nei sankcijos vidurkis – dvejų metų trukmės – teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimą.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas VMI prašymas apriboti buvusio bendrovės vadovo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – patvirtinimą apie UAB „Abostatyba“ metinių finansinių ataskaitų už 2024 metus pateikimą 2025 m. kovo 31 d.; UAB „Abostatyba“ balanso (sutrumpinto) už 2024 metus kopiją; UAB „Abostatyba“ pelno (nuostolių) ataskaitos už 2024 metus kopiją; 2025 m. gruodžio 30 d. UAB „Abostatyba“ buhalterinės apskaitos dokumentų priėmimo–perdavimo akto Nr. 1, pagal kurį apeliantas J. K. perdavė nemokumo administratorei bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, kopiją; 2025 m. gruodžio 22 d. pasaugos sutarties, kurios pagrindu apeliantas perdavė nemokumo administratorei saugoti bendrovei priklausančią transporto priemonę „Renault Megane Scenic“, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją.

Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 43 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21–22 punktai).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismų praktikoje pripažįstamą viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, į tai, kad apelianto pateikti nauji įrodymai yra susiję su ginčo klausimu ir gali turėti reikšmės vertinant aplinkybes, susijusias su pagrindu skirti jam JANĮ 13 straipsnyje numatytus ribojimus, taip pat į tai, jog naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, o proceso dalyviai turėjo galimybę su jais susipažinti, atsiliepime į atskirąjį skundą VMI dėl apelianto teikiamų įrodymų turėjo galimybę pasisakyti, priima apelianto pateiktus naujus rašytinius įrodymus bei vertina juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.

Dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo

JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos.

Iš esmės identiškas teisinis reglamentavimas dėl juridinio asmens vadovo teisės eiti pareigas apribojimo ir jo taikymo sąlygų buvo įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje, todėl nagrinėjamu atveju taip pat yra aktuali teismų praktika, suformuota aiškinant ir taikant ĮBĮ nuostatas.

JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytas baigtinis sankcijos skyrimo teisinių pagrindų sąrašas, kuris negali būti aiškinamas plečiamai. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas šios sankcijos taikymo pagrindus, įvertino šių aplinkybių pavojingumą ir nustatė, kad kiekvienas vadovo (ne)veikimas yra pavojingas, kelia grėsmę skaidriam verslui, taigi gali būti savarankišku pagrindu atsakomybei kilti (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024). Aptariamai sankcijai taikyti užtenka nustatyti bent vieną iš šioje normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-795-370/2018).

Nagrinėjamu atveju VMI, kreipdamasi su prašymu dėl buvusio bendrovės vadovo teisių apribojimo, argumentavo prašymą JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2026 m. balandžio 9 d. nutartimi apribojo buvusio LUAB „Abostatyba“ vadovo J. K. teisę dvejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, remdamasis dviem JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais pagrindais, t. y. pritaręs VMI argumentams, kad buvęs bendrovės vadovas neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti (JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktas), be to, teismas savo iniciatyva nusprendė, kad buvusio bendrovės vadovo atsakomybė taip pat kyla jam, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą, neperdavus nemokumo administratorei viso turto, dokumentų ir (ar) informacijos, taip konstatuodamas ir JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto pagrindo sankcijos taikymui buvimą.

Teismas, vadovaudamasis JANĮ 13 straipsnio 3 dalimi turi teisę priimti sprendimą taikyti aptariamą sankciją buvusiam nemokaus juridinio asmens vadovui savo iniciatyva, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju tai, remiantis JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punktu, buvo padaryta nepagrįstai.

Apeliantas atskirajame skunde nurodo nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis nebendradarbiavo su teismu ir nemokumo administratore. Jis teigia perdavęs bendrovės dokumentus ir turtą nemokumo administratorei, kuri nepareiškė dėl to papildomų reikalavimų ar pretenzijų, o kitų įpareigojimų jam nustatyta nebuvo. Apeliantas pateikė 2025 m. gruodžio 30 d. UAB „Abostatyba“ buhalterinės apskaitos dokumentų priėmimo–perdavimo aktą Nr. 1, kuriuo nemokumo administratorei buvo perduoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai, taip pat 2025 m. gruodžio 22 d. pasaugos sutartį, kurios pagrindu bendrovės nemokumo administratorė perdavė jam saugoti bendrovei priklausančią transporto priemonę „Renault Megane Scenic“, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) Šie įrodymai patvirtina, kad apeliantas įvykdė Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 8 d. nutartimi jam nustatytą pareigą perduoti bendrovės dokumentus ir turtą paskirtajai bendrovės nemokumo administratorei. Apeliacinės instancijos teismas reikšminga aplinkybe laiko tai, kad atsiliepdama į apelianto atskirąjį skundą bendrovės nemokumo administratorė patvirtino, jog buvęs bendrovės vadovas yra įvykdęs pareigą perduoti bendrovės dokumentus ir turtą, pretenzijų dėl buvusio vadovo bendradarbiavimo bendrovės bankroto procese nemokumo administratorė nurodė neturinti.

Nors aptartos aplinkybės, tiek apeliantui, tiek bendrovę atstovaujančiai nemokumo administratorei proceso pirmosios instancijos teisme metu išlikus pasyviems, skundžiamą nutartį priėmusiam pirmosios instancijos teismui nebuvo žinomos, jos paneigia pagrindo apriboti buvusio bendrovės vadovo teises, remiantis JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, egzistavimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria konstatuota, jog apeliantas neįvykdė pareigos, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą, perduoti nemokumo administratorei turtą, dokumentus ir (ar) informaciją ir dėl to apribota jo teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, negali būti laikoma pagrįsta ir yra panaikinama.

Vertindamas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas apeliantui ribojimus pritaikė JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokį prašymą VMI grindė ir, atitinkamai, sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė remdamasis vien tik faktu, kad bendrovei tapus nemokiai jos buvęs vadovas nesikreipė dėl bankroto bylos jai iškėlimo – tai padarė VMI.

Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendrovės nemokumo faktas konstatuotas įsiteisėjusia teismo nutartimi iškelti jai bankroto bylą, dėl to apelianto argumentai, kad nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad bendrovė buvo nemoki, laikytini nepagrįstais. JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nustatyto bendrovės nemokumo pradžios momento (2024 m. liepos mėn.), priešingai nei teigia apeliantas, nepaneigia pateikti bendrovės finansinės atskaitomybės už 2024 metus duomenys. Iš jų matyti, kad nors bendrovės turto vertė 2024 metų pabaigoje siekė 154 723 Eur, o įsipareigojimai sudarė 146 509 Eur, didelę dalį turto (63 389 Eur) sudarė debitorių skolos. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad juridinis asmuo faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti bei grąžinti juridiniam asmeniui aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1081-585/2020). Nesant byloje įrodymų, kad yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į juridinio asmens turto realią vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2012-407/2016). Iš bendrovės turto atėmus debitorių įsipareigojimus, matyti, kad 2024 metų pabaigoje ji atitiko nemokaus juridinio asmens apibrėžimą, o to, jog situacija buvo iš esmės kitokia 2024 metų viduryje, apeliantas neįrodė. Be to, reikšminga tai, kad jau nuo 2024 m. liepos mėn. bendrovė nebegebėjo atsiskaityti su kreditore – VMI, o vėliau įsiskolinimai tik augo.

Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas pagrįstai nurodo, kad skundžiamoje nutartyje nekonstatuota, jog jo veiksmai ar neveikimas būtų sukėlę reikšmingų neigiamų pasekmių, o tai yra reikšminga kliūtis JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymui.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad analizuojama teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo praktikos ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016). Teisės doktrinoje pažymima, kad tokia sankcija siekiama apsaugoti visuomenę, išlaikyti aukštus įmonių standartus ir užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui. Apibendrintai galima teigti, kad visi šie tikslai skirti geram įmonių valdymui užtikrinti. Įvairių valstybių teisėje ši sankcija siejama ir su kreditorių bei rinkos apsauga (J. J. du P., J. N. de K., Disqualification of Company Directors A Comparative Analysis of the Law in the UK, Australia, South Africa, the US and Germany, Routledge (2017), p. 7–17). Taip pat daroma išvada, kad nors daugelyje šalių diskvalifikavimas yra nustatytas neturint baudžiamojo (angl. punitive) tikslo, iš esmės tai laikoma bausme (angl. punishment). Taigi tarptautinėje praktikoje ir teisės doktrinoje pripažįstama, kad draudimas įmonės vadovui užimti juridinio asmens vadovo pareigas yra griežta sankcija, taikoma tik nustačius aiškiai nepagrįstus, neteisėtus įmonės vadovo veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1111-450/2021).

Teisės doktrinoje akcentuojama, kad JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių buvimas savaime nėra pagrindas taikyti šiame straipsnyje nustatytą sankciją, ir teismas, spręsdamas dėl tokios sankcijos taikymo, turėtų neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis (R. Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija. Ksiegarnia Akademicka, 2021, p. 27).

Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas), einant savo pareigas, ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Padaryti pažeidimai yra formalūs ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialiąsias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015). Teismas, tiek nagrinėdamas suinteresuotų asmenų pateiktą prašymą taikyti įmonės vadovui teisių apribojimą, tiek tai darydamas savo iniciatyva, turi nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą. Aptariamos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1111-450/2021). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima ir tai, kad nurodytos sankcijos taikymas priklauso ir nuo šiame straipsnyje numatytų pareigų pažeidimo sukeliamų pasekmių (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-314-407/2020).

Atsižvelgiant į nurodytą bei į JANĮ 13 straipsnio 2 dalies normoje nustatytos sankcijos griežtumą, teismas, spręsdamas dėl pareigos inicijuoti nemokiam juridiniam asmeniui mokumo procesą, turi įvertinti ne tik tai, ar vadovo elgesys (ne)atitiko formaliųjų JANĮ 5 straipsnio 1 punkto ir 6 straipsnio reikalavimų, tačiau ir atsižvelgti į tokių pažeidimų reikšmingumą bendrovės finansinei būklei, jos galimybės patenkinti kreditorių reikalavimus dinamikai ir pan. Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nebuvo nei nustatinėtos, nei vertintos.

Įvertinęs apskųstos nutarties turinį, atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, ištyręs bylos faktinius duomenis, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas išimtinę sankciją – buvusio vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą – pritaikė formaliai, nenustatęs ir neišanalizavęs esminių faktinių aplinkybių, reikšmingų šiai griežtai teisinei sankcijai taikyti, tinkamai nepagrindė nei teisių apribojimo taikymo pagrindo, nei jos taikymo termino (dvejų metų). Tai suponuoja pagrindą teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas VMI prašymą taikyti buvusiam bendrovės vadovui ribojimus JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, neatskleidė nagrinėto klausimo esmės, todėl ir ši apskųstos nutarties dalis taip pat negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė esant pagrindą taikyti buvusiam LUAB „Abostatyba“ vadovui J. K. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytą sankciją šios normos 3 punkte nustatytu pagrindu, nes į bylą pateikti įrodymai paneigia pirmosios instancijos teismo konstatuotą aplinkybę, jog buvęs bendrovės vadovas, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, neperdavė paskirtai nemokumo administratorei bendrovės turto ar dokumentų. Be to, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas VMI prašymą, nenustatė, neištyrė ir neįvertino reikšmingų aplinkybių, susijusių su pagrindo taikyti buvusiam LUAB „Abostatyba“ vadovui J. K. teisių ribojimą pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktą, dėl to šiuo aspektu bylos esmė liko neatskleista. Tai sudaro pagrindą apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti.

Dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio klausimas dėl VMI prašymo pagrįstumo apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi. Tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to, panaikinus apskųstą teismo nutartį, VMI prašymas buvusiam LUAB „Abostatyba“ vadovui J. K. apriboti teisę iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu už bankroto proceso bendrovei neinicijavimą, perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).

Panaikinus skundžiamą nutartį, apeliantui grąžinamas 60 Eur dydžio už atskirąjį skundą sumokėtas žyminis mokestis, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 337 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą apriboti buvusio likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Abostatyba“ vadovo J. K. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu penkerius metus dėl bankroto bylos bendrovei neinicijavimo.

Grąžinti apeliantui J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 60 Eur (šešiasdešimties eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2026 m. gegužės 21 d., mokėjimo nurodymo Nr. 2145065723, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo nutartimi.