Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Pirklio Keidangeno namai“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 21 d. nutarties iškelti atsakovei nemokumo (bankroto) bylą civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „EB Teisė ir konsultacijos“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pirklio Keidangeno namai“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio proceso ribų ir naujų įrodymų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „Pirklio Keidangeno namai“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teisme iki teismo posėdžio pradžios buvo gauti apeliantės UAB „Pirklio Keidangeno namai“ rašytiniai paaiškinimai ir 2026 m. vasario 10 d. jungtinės veiklos sutarties kopija, kuriuos apeliantė prašo priimti ir nagrinėti bendrame kontekste su kitais įrodymais. Apeliantės teigimu, šie rašytiniai paaiškinimai ir pateikti įrodymai neleidžia konstatuoti bendrovę esant nemokia ar negalinčia atkurti mokumą.

CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsniu, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Šios nuostatos taikomos ir bylą nagrinėjant pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės rašytinių paaiškinimų turinį aptarto teisinio reglamentavimo kontekste, taip pat aplinkybę, kad šiais paaiškinimais siekiama papildyti atskirojo skundo argumentus, susijusius su bendrovės veikla, nutaria nepriimti apeliantės pateiktų rašytinių paaiškinimų, kaip pažeidžiančių CPK 323 straipsnio reikalavimus.

Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, yra pašalinama (arba sumažinama) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 19 punktas).

Kadangi draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus visgi nėra absoliutus ir naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra šio teismo diskrecija, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022 45 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad nors pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama ir su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, ši praktika neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-3-823/2020 50 punktas).

Byloje nustatyta, kad apeliantės teikiama 2026 m. vasario 10 d. jungtinės veiklos sutartis sudaryta iki priimant skundžiamą nutartį, tačiau jos apeliantė nebuvo pateikusi bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui. Ši aplinkybė pati savaime teikia pagrindą apeliacinės instancijos teismui padaryti išvadą, kad tokio pobūdžio įrodymo pateikimo į bylą būtinybė neatsirado tik bylą perdavus nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė nenurodė ir nepagrindė aplinkybių, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į byloje kilusio ginčo pobūdį ir įrodinėtas faktines bylos aplinkybes, ji siekė gauti papildomus įrodymus apie bendrovės veiklą, tačiau dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių negalėjo jų gauti ir (ar) pateikti iki skundžiamos nutarties byloje priėmimo. Kadangi tokio veiksmo atlikimas priklausė išimtinai nuo pačios apeliantės valios ir apeliantė neįrodė, kad tokio dokumento dėl nuo jos valios nepriklausančių objektyvių aplinkybių nebuvo galima pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nesutiktina, kad teikiamo įrodymo būtinybė atsirado tik bylą perdavus nagrinėti apeliacine tvarka.

Apeliantei neįrodžius CPK 314 straipsnyje įtvirtintų naujų įrodymų priimtinumo apeliacinės instancijos teisme sąlygų, jos su rašytiniais paaiškinimais pateiktą naują įrodymą (2026 m. vasario 10 d. jungtinės veiklos sutarties kopiją) taip pat atsisakoma priimti.

Dėl pagrindo atsakovei iškelti bankroto bylą

Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad bankroto byla jai iškelta nepagrįstai, nes ji nėra nemoki. Atsakovės vertinimu, pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų bendrovės nemokumą, o teismas neišreikalavo rašytinių įrodymų, todėl, priimdamas skundžiamą nutartį, neturėjo aktualių duomenų apie bendrovės finansinę būseną. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais dėl toliau išdėstomų motyvų.

Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla.

Juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Taigi nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-244-910/2023 19 punktas ir jame nurodyta praktika).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Pateikdamas tokius nemokumo požymius, kasacinis teismas nurodė, kad juridinio asmens nemokumo būsena yra siejama būtent su ilgalaikiais ir rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, kiekvienu atveju svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji turi tik laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti, išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Taip pat pažymima, kad bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus įmonės nemokumą, greičiau apsaugoti nemokios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-680-241/2020).

Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo bendrovei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama bendrovei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Todėl būtent ji turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020). Taigi pripažįstamas viešojo intereso bankroto byloje buvimas neatleidžia apeliantės nuo pareigos įrodyti jos mokumą ir gyvybingumą.

Vadinasi, atsakovė, siekdama išvengti bankroto bylos iškėlimo, turėjo pareigą pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymus, kad bendrovė yra moki, turto turi daugiau nei pradelstų įsipareigojimų ir gali laiku įvykdyti turtines prievoles.

Pažymėtina, kad teismas turi teisę atlikti JANĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytus veiksmus. Šių veiksmų tikslas – išsiaiškinti visas su juridinio asmens nemokumo bylos iškėlimu reikšmingas aplinkybes, susijusias su bendrovės nemokumo, gyvybingumo vertinimu. Remiantis teisėjo vadovavimo procesui principu, teismas, nagrinėdamas pareiškimą dėl nemokumo bylos iškėlimo, turi būti aktyvus ir nustatyti visas pareiškimo nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes (JANĮ 3 straipsnio 4 dalis). Teismas, nagrinėdamas pareiškimą dėl nemokumo bylos iškėlimo, turi teisę, bet ne pareigą atlikti JANĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytus veiksmus. Tai reiškia, kad pareiškimą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar reikalinga pateikti papildomus įrodymus. Be to, pažymėtina, kad pats juridinis asmuo, kuriam inicijuojamas nemokumo procesas, turi būti aktyvus ir pateikti teismui visus tokio pareiškimo nagrinėjimui reikalingus duomenis. Netinkamas šių pareigų vykdymas neatleidžia teismo nuo pareigos išsiaiškinti visas nemokumo bylos iškėlimui reikšmingas aplinkybes ir jas išsamiai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020 19, 22 punktai).

Siekiant tinkamai įvertinti juridinio asmens turtinę padėtį, yra reikalingi išsamūs tokias aplinkybes atspindintys duomenys. Teismų praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, kad tam, jog būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Nors įmonės (ne) mokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę. Be to, atliekant mokumo situacijos analizę, svarbi ir finansinių rodiklių dinamika (kaip kinta finansinė padėtis, ar ji gerėja, ar blogėja) (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-967-934/2024 21 punktas; 2025 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1109-467/2025 26 punktas; 2026 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-108-516/2026 22 punktas).

JANĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad juridinio asmens vadovas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo apie kreditoriaus pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo priėmimą gavimo dienos pateikia teismui šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3–7 punktuose nurodytą informaciją: 1) juridinio asmens kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodoma asmens vardas ir pavardė, jeigu jis fizinis asmuo, arba pavadinimas ir kodas, jeigu jis juridinis asmuo, gyvenamosios vietos ar buveinės adresai, reikalavimų sumos, įvykdymo terminai ir užtikrinimo būdai; 2) juridinio asmens finansinių ataskaitų rinkinį už laikotarpį nuo ataskaitinių finansinių metų pradžios iki pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikimo dienos ir praėjusių finansinių metų finansinių ataskaitų rinkinį, jeigu jis nėra pateiktas Juridinių asmenų registro tvarkytojui; 3) informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne teismo tvarka; 4) informaciją apie įkeistą turtą ir įkeitimu ar hipoteka užtikrintus įsipareigojimus; 5) juridinio asmens sąskaitų, įskaitant areštuotas sąskaitas, sąrašą; 6) kitus dokumentus, kurie jo nuomone, gali būti svarbūs nemokumo bylai iškelti.

JANĮ 25 straipsnio 1, 2 dalys numato, kad teismas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo priėmimo dienos priima nutartį dėl nemokumo bylos iškėlimo. Teismas turi teisę dėl svarbių priežasčių vieną kartą pratęsti nurodytą 30 dienų terminą, bet ne ilgiau kaip 30 dienų. Įstatymu reglamentuojant ir nustatant nemokumo bylos iškėlimo teisme terminus, siekiama apsaugoti teises, užtikrinti kreditorių galimybes maksimaliai patenkinti jų reikalavimus ir (arba) kiek įmanoma greičiau išspręsti juridinio asmens, kuriam siekiama iškelti nemokumo bylą, žalingą teisinio netikrumo būseną (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1699-585/2020 23 punktas).

Esminis juridinio asmens nemokumo bylos iškėlimo tikslas – operatyvus ir veiksmingas (efektyvus) juridinio asmens nemokumo bylos sąlygų ir aplinkybių, dėl kurių ji negali būti iškelta, įvertinimas. Atitinkamai operatyvus ir veiksmingas juridinio asmens nemokumo bylos iškėlimo stadijos atlikimas ir teismo nutarties priėmimas bei jos vykdymas yra reikšmingi sėkmingam tolesniam juridinio asmens nemokumo procesui, kuriame atliekami bankroto ar restruktūrizavimo veiksmai. Delsimas pradėti bankroto ar restruktūrizavimo veiksmus gali mažinti juridinio asmens mokumą, didinti jo įsipareigojimus, sukuria teisinį neaiškumą jo kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-806-934/2024 22 punktas).

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs 2026 m. vasario 26 d. nutartimi pareiškėjos UAB „EB Teisė ir konsultacijos“ pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, įpareigojo atsakovę per 14 kalendorinių dienų terminą nuo pareiškimo įteikimo dienos pateikti atsiliepimą į pareiškimą, o atsakovės vadovą įpareigojo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo apie kreditoriaus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimą gavimo dienos pateikti bendrovės turtinę padėtį pagrindžiančius dokumentus: juridinio asmens kreditorių ir skolininkų sąrašus; juridinio asmens finansinių ataskaitų rinkinį už laikotarpį nuo ataskaitinių finansinių metų pradžios iki pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo dienos; praėjusių finansinių metų finansinių ataskaitų rinkinį, jeigu jis nėra pateiktas Juridinių asmenų registro tvarkytojui; informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne teismo tvarka; informaciją apie įkeistą turtą ir įkeitimu ar hipoteka užtikrintus įsipareigojimus; juridinio asmens sąskaitų, įskaitant areštuotas sąskaitas, sąrašą; kitus bylai teisingai išspręsti reikšmingus dokumentus. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. kovo 23 d. pratęsė pareiškėjos UAB „EB Teisė ir konsultacijos“ pareiškimo dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nagrinėjimo procesinį terminą 30 dienų (iki 2026 m. balandžio 28 d.). Teismas 2026 m. balandžio 10 d. nutartimi patenkino bendrovės vadovo prašymą pratęsti terminą rašytiniams įrodymams dėl atsakovės mokumo pateikti ir atidėjo teismo posėdį dėl bankroto bylos (ne)iškėlimo 2026 m. balandžio 21 d. 10 val. Teismo pranešimas dėl termino atsiliepimui ir dokumentams pateikti pakartotinio pratęsimo bendrovei per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą įteiktas 2026 m. balandžio 12 d. (CPK 175¹ straipsnio 10 dalis).

Taigi, pirmosios instancijos teismas sudarė atsakovei galimybę surinkti ir pateikti aktualius finansinės atskaitomybės duomenis teismo nustatytu ir vėliau bendrovės vadovo prašymo pagrindu pratęstu terminu iki 2026 m. balandžio 21 d., kuris buvo pakankamas reikiamiems duomenims surinkti ir pateikti teismui, tačiau atsakovė to nepadarė. Iš viso bendrovei buvo nustatytas daugiau nei 1,5 mėnesio terminas pateikti reikalaujamus dokumentus, patvirtinančius atsakovės turtinę padėtį, tačiau atsakovė nenurodė objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių bendrovei visus dokumentus pateikti pirmosios instancijos teismui iki 2026 m. balandžio 21 d.

Pažymėtina, kad pareiškimas dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo priimtas 2026 m. vasario 26 d., skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis – 2026 m. balandžio 21 d., todėl bendrovė ir jos vadovas turėjo pakankamai laiko pateikti bankroto bylos iškėlimą nagrinėjančiam teismui duomenis, iš kurių būtų galima spręsti apie atsakovės mokumą ir (ar) gyvybingumą ne tik iš pareiškėjos pateiktų duomenų ir viešųjų registrų, bet ir iš atsakovės pateiktų dokumentų, tačiau to nepadarė. Be kita ko, apeliantė pirmosios instancijos teismo reikalautų dokumentų, patvirtinančių aktualią bendrovės turtinę padėtį, nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, situacija, kai juridinis asmuo, kuriam pareikštas reikalavimas iškelti bankroto bylą, pateikia prašymą bankroto bylos iškėlimo klausimą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui pratęsti terminą mokumą ir gyvybingumą patvirtinantiems dokumentams pateikti, tačiau aktualių dokumentų nepateikia, lemia (patvirtina) paties juridinio asmens siekį vilkinti bankroto bylos iškėlimo procesą ir nenorą pagrįsti tikrąją finansinę padėtį, o ne teismo padarytų išvadų nepagrįstumą ir (ar) pareigų nevykdymą.

Apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas teisines priemones pranešti atsakovei apie jai inicijuojamą bankroto bylą ir sudarė galimybę pateikti atsiliepimą į pareiškimą bei aktualią turtinę padėtį pagrindžiančius įrodymus. Atsakovė nepateikė nei atsiliepimo, nei finansinės atskaitomybės dokumentų, nei kitų įrodymų, patvirtinančių, kad vykdo ūkinę komercinę veiklą, įsipareigojimus kreditoriams, turi perspektyvą stabilizuoti finansinę padėtį, turi kito viešuose registruose neregistruoto turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Taigi bendrovė, būdama šiame procese pasyvi, neįvykdė jai tekusios pareigos įrodyti, kad yra moki, gyvybinga ir realiai vykdo veiklą bei iš vykdomos veiklos generuojamų pajamų gali atsiskaityti su kreditoriais.

Kadangi atsakovė nepateikė pirmosios instancijos teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo klausimą, teismas apie bendrovės mokumą pagrįstai sprendė iš pareiškėjos ir savo surinktų duomenų iš viešųjų registrų, net jeigu jie galbūt nebuvo pakankamai išsamūs. Pažymėtina, kad išsamesnių duomenų atsakovė į bylą nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismams nepateikė, o, sprendžiant, ar juridinis asmuo yra (ne)mokus, svarbu atsižvelgti ne tik į finansinės atskaitomybės dokumentuose pateiktus duomenis, bet ir visų kitų duomenų visumą, nes pavienis faktas ar aplinkybė neleidžia daryti išvadų apie juridinio asmens finansinę būklę.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakovės nemokumą konstatavo remdamasis tuo, kad atsakovė nevykdo ūkinės veiklos, iš kurios gautų pajamų ir būtų pajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Apeliantė UAB „Pirklio Keidangeno namai“, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, nurodo, kad pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus negalima konstatuoti, jog atsakovė yra nemoki, tačiau priešingų duomenų neteikia.

Paskutinę finansinę ataskaitą Juridinių asmenų registrui atsakovė yra pateikusi už 2024 metus. Tais metais bendrovė turėjo turto už 35 405 Eur, iš kurio trumpalaikis turtas (atsargos) – 11 000 Eur, ilgalaikis turtas (materialusis turtas) – 24 405 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 33 301 Eur, grynasis pelnas – 769 Eur. Bendrovė nei Juridinių asmenų registrui, nei bankroto bylos iškėlimo klausimą nagrinėjančiam teismui nepateikė finansinės atskaitomybės duomenų už 2025 metus, todėl jos turtinė padėtis vėlesniu laikotarpiu nėra žinoma.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad: atsakovė neturi darbuotojų; jos skola VSDF biudžetui sudaro 6 217,53 Eur, skola VMI – 648,44 Eur; neturi nekilnojamojo turto; turi dvi registruotas transporto priemones, iš kurių – vienos eismas keliuose draudžiamas, abiem taikomi apribojimai; taip pat bendrovė yra vienos transporto priemonės valdytoja (eismas keliuose draudžiamas). Šių teismo nustatytų faktinių aplinkybių apeliantė nekvestionuoja, nors ir teigia, kad jos turimų transporto priemonių vertė viršija pareiškėjos finansinio reikalavimo sumą, tačiau įrodymų neteikia.

Atskirojo skundo nagrinėjimo metu iš viešai prieinamų duomenų nustatyta, kad atsakovės įsiskolinimas VSDF biudžetui 2026 m. gegužės 28 d. yra 6 217,53 Eur, įsiskolinimas VMI 2026 m. gegužės 28 d. duomenimis – 648,65 Eur, t. y. iš esmės nepakitęs (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad tinkamas mokestinių prievolių vykdymas pripažįstamas reikšminga aplinkybe, sprendžiant dėl įmonės mokumo, gyvybingumo, todėl aplinkybė, kad atsakovės skola valstybės biudžetui nuolat didėja ir ji neišieškoma priverstine tvarka ilgą laiką, patvirtina atsakovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, o kartu ir jos nemokumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-401-567/2022 34 punktas).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad VSDFV Panevėžio skyrius 2026 m. gegužės 7 d. pareiškimu kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Šiaulių apygardos teismas 2026 m. gegužės 11 d. nutartimi pareiškimą atsisakė priimti, nes klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra išspręstas, bet nutartis neįsiteisėjusi. Šios aplinkybės papildomai patvirtina, kad atsakovė netinkamai vykdo prievoles, įskaitant mokestines prievoles, kreditoriams ir yra nemoki.

Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą bankroto byla negali būti keliama bendrovei, kuri yra gyvybinga (JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis).

Apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad bendrovė vykdo ar artimiausiu metu galės atnaujinti ūkinės komercinės veiklos, galinčios stabilizuoti bendrovės turtinę padėtį ir atsiskaityti su kreditoriais, vykdymą.

Tai, kad atsakovė yra įsiskolinusi valstybės biudžetui, VSDF biudžetui, o apdraustųjų asmenų (darbuotojų) nėra, patvirtina jos vykdomos veiklos faktinį sustojimą, negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, o kartu ir negyvybingumą bei nemokumą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau išdėstytas aplinkybes ir įrodymus, daro išvadą, kad apeliantė nėra pajėgi laiku vykdyti prievolių kreditoriams ir nėra realių perspektyvų stabilizuoti jos finansinę padėtį. Šią išvadą paneigiančių aplinkybių ir įrodymų apeliantė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Kadangi konstatuota atsakovės turtinė padėtis atitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą nemokumo sampratą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, apeliantei iškėlė bankroto bylą (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis, 21 straipsnio 2 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, jų nepažeidė, atskleidė bylos esmę, o taip pat teisingai pritaikė JANĮ nuostatas, reglamentuojančias nemokumo bylos iškėlimą, ir nusprendė, jog apeliantė UAB „Pirklio Keidangeno namai“ atitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą nemokumo sampratą, todėl teisingai apeliantei iškėlė bankroto bylą. Atsižvelgiant į tai, kad atskiruoju skundu nebuvo paneigtas pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumas ir teisingumas, atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.