Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės U. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Roott“ (ankstesnis pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė „TRATE“) ieškinį atsakovei U. S. dėl be teisinio pagrindo įgyto turto priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo, atsiliepimo į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo apeliantei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, obligacijas, o jų nesant ar nepakankant – atsakovės turtines teises ir (ar) pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose ir (ar) pas kitus trečiuosius asmenis, bendrai 205 086,67 Eur sumai užtikrinti. Apeliantė atskirajame skunde iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimo, taikytų priemonių proporcingumo, jų apimties bei skundžiamos nutarties motyvavimo pakankamumo. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines ir teisines aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad egzistuoja CPK 144 straipsnyje įtvirtintos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, ir ar pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka jų taikymui keliamus proporcingumo bei ekonomiškumo reikalavimus.

Dėl naujų rašytinių įrodymų priėmimo

Su atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė UAB „Roott“ pateikė naujus įrodymus: antstolio S. U. 2026 m. kovo 31 d. turto aprašą; valstybės įmonės Registrų centro 2026 m. gegužės 4 d. Arešto aktų registro išrašą; ieškovės 2026 m. balandžio 12 d. pretenziją atsakovei U. S. CPK 314 straipsnyje įtvirtintas ribojimas priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas, spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018, 54–55 punktai). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė nenurodė aplinkybių, kurios leistų spręsti, jog naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo ar kad nebuvo objektyvios galimybės jų pateikti anksčiau. Be to, dalis su atsiliepimu pateiktų duomenų yra viešųjų registrų informacija, kuri apeliacinės instancijos teismui yra prieinama CPK 179 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, pateikti nauji įrodymai neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, nes nėra tiesiogiai susiję su vertinamomis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygomis ir negali lemti kitokio jų vertinimo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovės UAB „Roott“ su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamu atveju sąlygų

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti turi būti nustatytos dvi sąlygos – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas. Šios dvi sąlygos yra kumuliatyvios – nenustačius bent vienos iš jų, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-123-798/2022, 8 punktas).

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad ieškovė preliminariai pagrindė ieškinį procesine prasme – aiškiai išdėstė faktines aplinkybes ir pridėjo tam tikrus įrodymus. Remdamasis tuo, kad nenustatyta akivaizdaus pareikštų reikalavimų nepagrįstumo, teismas padarė išvadą, jog yra pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Apeliantė atskirajame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškinys preliminariai yra pagrįstas, remiasi tuo, kad ieškovė neįrodė antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Atsižvelgdamas į apeliantės atskirajame skunde nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas vertins, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė įrodė antrąją sąlygą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

Sprendžiant dėl antrosios laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos sąlygos – grėsmės teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovei, įvykdymui, pažymima tai, kad CPK neįtvirtinta pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus konkrečios situacijos faktines aplinkybes.

Pagal tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (esamos padėties) išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

Teismų praktikoje pažymima, kad grėsmę teismo sprendimo įvykdymui gali pagrįsti duomenys apie atsakovo veiksmus, kuriais siekiama pakeisti jo turtinę padėtį ir apsunkinti būsimo teismo sprendimo vykdymą. Dėl to sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo svarbu vertinti ne vien atsakovo turtinę padėtį ar pareikšto ieškinio sumos reikšmingumą, bet ir jo elgesį sąžiningumo aspektu (2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-268-516/2019, 15 punktas). Kita vertus, būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali nulemti ir poreikis išsaugoti esamą turtinę padėtį iki ginčo išsprendimo iš esmės, taip užtikrinant teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-744-464/2024, 62 punktas). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikianti šalis kartu turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi ar gali imtis veiksmų turimo turto masei sumažinti, jį nuslėpti, apsunkinti ar pan.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio, kuriuo ieškovė prašo iš apeliantės priteisti 205 086,67 Eur nepagrįstai gautą turtinę naudą už jai nuosavybės teise priklausančio turto renovavimą, taip pat ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad šalys buvo susitarusios dėl gyvenamojo namo renovavimo projekto vykdymo, kurio metu ieškovė finansavo nekilnojamojo turto pagerinimą, o apeliantė turėjo realizuoti renovuotą turtą ir pasidalyti gautą naudą, įvertino, jog ieškovės nurodytos aplinkybės gali būti reikšmingos sprendžiant dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.

Apeliacinės instancijos teismas visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė atskirajame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo, nesiremia tuo, jog ieškovo išdėstytos aplinkybės aiškiai neatitinka tikrosios situacijos, remiasi tik bendro pobūdžio argumentais, kad šio ieškinio pareiškimas susijęs su siekiu padaryti jai poveikį santuokos nutraukimo byloje. Iš deklaratyvaus pobūdžio teiginių, nepagrįstų objektyviais duomenimis, teismas negali daryti išvadų.

Ieškovė, grįsdama grėsmę teismo sprendimo, jeigu šis būtų priimtas jos naudai, įvykdymui, pateikė duomenis apie atsakovės ketinimus realizuoti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurio pagerinimui, ieškovės teigimu, buvo panaudotos ieškovės lėšos ir dėl kurių priteisimo yra pareikštas ieškinys. Apeliantė atskirajame skunde neginčija aplinkybės, kad siekia realizuoti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Priešingai, apeliantė nurodo, kad šis turtas yra įkeistas kredito įstaigai, yra sudaryti preliminarūs susitarimai dėl jo dalių pardavimo, o turto realizavimas yra būtinas siekiant įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovė taip pat pridėjo duomenis, kuriais remdamasi teigia, kad atsakovė neturi kito vertingo turto, iš kurio galėtų būti padengta ieškiniu reikalaujama suma, jeigu būtų priimtas jai palankus teismo sprendimas. Taigi, ieškovė prašymą imtis laikinųjų apsaugos priemonių jos pareikšto atsakovei reikalavimo įvykdymui užtikrinti, grindė ne abstrakčiomis prielaidomis dėl grėsmės galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui, bet konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir šioms aplinkybėms patvirtinti pridėtais objektyviais duomenimis. Atsakovė, paduodama atskirąjį skundą, neišdėstė argumentų ir nepateikė objektyvių duomenų, kurie paneigtų nurodytas aplinkybes, joms pagrįsti pridėtus įrodymus, ir sudarytų pagrindą priešingai išvadai.

Apeliantės argumentai, kad byloje nėra pakankamų duomenų apie jos nesąžiningus veiksmus, savaime nepaneigia grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo. Grėsmė teismo sprendimo įvykdymui gali būti faktinė ir hipotetinė (teoriškai įmanoma) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2236/2014). Teisės doktrinoje pažymima, kad, atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisinius padarinius, būtina įrodyti ne teorinę, o faktinę (realią) grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, tačiau tai savaime nereiškia, kad privaloma pateikti neabejotinų įrodymų apie grėsmę teismo sprendimo įvykdymui (Doržinkevič, A. ir kt., Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas civiliniame procese. Vilnius: MRU, 2024, 75 p.).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantės argumentai dėl duomenų apie grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui nebuvimo yra nepagrįsti, nes pačios apeliantės nurodytos aplinkybės, be kita ko, vertinant jas pareikšto ieškinio faktinio pagrindo ir reikalavimo dydžio kontekste, šioje pradinėje civilinio proceso stadijoje suteikia pagrindą daryti išvadą, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba tapti neįmanomas.

Apeliantės argumentai, kad ji neketina vengti teismo sprendimo vykdymo, nepaneigia pirmiau nurodytų aplinkybių. Jau pažymėta, kad, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vertinama objektyviais duomenimis grindžiama rizika, jog dėl atsakovės atliekamų ar ketinamų atlikti veiksmų būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, o ne subjektyvūs pareiškimai apie ketinimus įvykdyti galimą teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo ir ekonomiškumo principų. Skundžiama nutartimi areštuotu turtu uždrausta disponuoti, tačiau neapribota teisė šį turtą valdyti ir juo naudotis pagal tiesioginę paskirtį. Apeliantės argumentai, kad dėl pritaikyto turto arešto ji negali užbaigti namo statybos darbų, atlikti registravimo veiksmų vėlgi nepagrįsti įrodymais. Draudimas disponuoti areštuotu turto savaime nevaržo galimybių užbaigti statybos darbus, atlikti nekilnojamojo turto registravimo veiksmus. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių mastas apribotas pareikšto ieškinio suma (205 086,67 Eur), o jų taikymo eiliškumas (pirmiausia areštuojant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nepakankant – turtines teises ir pinigines lėšas) atitinka CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ekonomiškumo ir proporcingumo reikalavimus. Ta aplinkybė, kad skundžiama nutartimi leista taikyti areštą ne konkrečiam nekilnojamajam turtui, bet ir kitam apeliantei priklausančiam turtui, nesudaro pagrindo konstatuoti proporcingumo principo pažeidimo, nes arešto mastas apribotas būtent ieškinio suma.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pritaikė kitą laikinąją apsaugos priemonę, o ne prašytą ieškovės. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra saistomas vien pareiškėjo nurodyto konkretaus priemonės būdo ir turi teisę parinkti tokias priemones, kurios, jo vertinimu, efektyviausiai užtikrins galimo teismo sprendimo įvykdymą, laikantis proporcingumo ir ekonomiškumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1250-180/2018, 24 punktas). Teismo teisė parinkti kitokias, nei prašė ieškovė, laikinąsias apsaugos priemones kyla iš laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirties – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Dėl to aplinkybė, kad ieškovė prašė atlikti įrašą draudžiantį perleisti konkretų nekilnojamąjį turtą, o teismas pritaikė bendrą turto areštą, nesudaro pagrindo naikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, juolab kad areštuojant turtą uždrausta tik disponavimo teisė. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovės pasiūlyta konkreti laikinoji apsaugos priemonė nėra tinkamiausia pagal pareikšto reikalavimo pobūdį, tačiau savo iniciatyva parinko kitą priemonę, nesudaro pagrindo konstatuoti nutarties prieštaringumo, nes teismas tinkamai motyvavo tokį pasirinkimą, nepažeidė proporcingumo, ekonomiškumo principų.

Dėl apeliantės argumentų, kad nekilnojamojo turto areštas objektyviai trukdo realizuoti šalių planuotą projektą ar vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, pažymėtina tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės savaime nepaneigia galimybės spręsti klausimus dėl turto realizavimo. Tai atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo ir ieškovė.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šioje pradinėje civilinio proceso stadijoje byloje esančiais duomenimis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog yra pagrindas imtis laikinųjų apsaugos priemonių, nes ieškovė pagrindė abi būtinas sąlygas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Atsakovės atskirajame skunde nurodyti argumentai šios išvados nepaneigia, į bylą nėra pateikta įrodymų, kurie leistų daryti kitokią išvadą.

Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neeliminuoja galimybės apeliantei spręsti klausimų, susijusių su turto realizavimu, kreiptis į ieškovę, antstolį, o pasikeitus faktinėms aplinkybėms, prašyti teismo pakeisti ar panaikinti pritaikytas laikinąsias priemones (CPK 148 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šioje pradinėje civilinio proceso stadijoje pateiktus į bylą duomenis, tinkamai pritaikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą nutartį, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą.