Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. V. (S. V.) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-967-479/2018 pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovui S. V. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į turtą pripažinimo ir kompensacijos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė V. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui S. V. ir prašė pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovo 37 974,86 Eur kompensaciją už bendrosios dalinės nuosavybės teise šalims priklausiusį ir atsakovo parduotą nekilnojamąjį turtą, pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 50 proc. UAB „Navigatio Solis“ ir 50 proc. UAB „Navisolis“ akcijų.Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), uždrausti perleisti atsakovui jo vardu registruotas UAB Jūrų agentūros „Navigatio Solis“ ir UAB „Navisolis“ akcijas, uždrausti atsakovui UAB Jūrų agentūros „Navigatio Solis“ ir UAB „Navisolis“ vardu sudaryti sandorius, kuriais būtų mažinama šių bendrovių valdomo turto vertė ar suvaržomos, apsunkinamos šių bendrovių teisės į joms priklausantį turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Dėl naujų įrodymų

Kartu su atskiruoju skundu atsakovas S. V. pateikė apeliacinės instancijos teismui naują įrodymą – ieškovės V. M. 2017 m. rugpjūčio 21 d. prašymą dėl atleidimo iš darbo UAB Jūrų agentūroje „Navigatio Solis“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šis įrodymas nėra susijęs su nagrinėjamu klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir galėtų būti reikšmingas tik bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui (CPK 180, 314 str.). Dėl šios priežasties teismas šį įrodymą atsisako priimti.

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra. Atskirajame skunde apeliantas kvestionuoja abiejų paminėtų sąlygų egzistavimą.

Dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo

Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų, iš pirmo žvilgsnio) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016). Preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pvz., ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1203-464/2018). Pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, kad ieškinyje yra išdėstytos faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovė grindžia savo reikalavimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į turtą pripažinimo, ir pridėti šį reikalavimą grindžiantys rašytiniai įrodymai. Ieškinys teismo priimtas, atitinka CPK reikalavimus. Taigi akivaizdžių duomenų, kad nagrinėjamoje byloje nebūtų galima priimti ieškovei palankaus teismo sprendimo, nėra. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys tikėtinai pagrįstas.Apelianto argumentai iš esmės susiję su ieškinio pagrindo bei dalyko vertinimu (galėjo ar negalėjo šalys įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise) yra ginčo nagrinėjimo iš esmės dalykas. Paminėta, kad sprendžiantį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ginčas iš esmės nesprendžiamas. Apeliantas neįrodė, kad ieškinio reikalavimai tikėtinai nepagrįsti ir negalėtų būti patenkinti.

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui

Sprendžiant dėl tikėtinos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, aktuali naujausia Lietuvos apeliacinio teismo suformuota tokios grėsmės aiškinimo taisyklė, t., y. tai, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, t. y. bent tikėtinai pagrindžiančių sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-773-464/2018; 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; kt.). Prievolės kreditoriui nevykdymas ar nepalanki skolininko (atsakovo) turtinė padėtis savaime nepatvirtina egzistuojančios grėsmės įvykdyti teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018).Iš esmės tokia pati išvada darytina ir iš Lietuvoje privalomo tarptautinio teisės akto – Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. gegužės 15 d. Reglamento (ES) Nr.655/2014, kuriame nustatyta europinio sąskaitos blokavimo įsakymo procedūra, siekiant palengvinti tarpvalstybinių skolų išieškojimą civilinėse ir komercinėse bylose. Reglamento preambulės 5 punkte nurodyta, kad visose valstybėse narėse yra nustatytos nacionalinės procedūros dėl apsaugos priemonių, pavyzdžiui, sąskaitų blokavimo, tačiau labai skiriasi tokių priemonių skyrimo sąlygos ir jų įgyvendinimo procedūros, todėl būtina ir tikslinga patvirtinti privalomą ir tiesiogiai taikomą Sąjungos aktą, kuriuo būtų sukurta nauja Sąjungos procedūra, sudaranti galimybę tarpvalstybiniais atvejais veiksmingai ir greitai blokuoti banko sąskaitose laikomas lėšas. Reglamento preambulės 14 punkte nustatyta, kad sąlygomis, kuriomis remiantis išduodamas blokavimo įsakymas, turėtų būti nustatyta tinkama kreditoriaus interesų siekti, kad būtų išduotas įsakymas, ir skolininko interesų užkirsti kelią piktnaudžiavimui įsakymu, pusiausvyra. Todėl kreditorius turėtų įrodyti, kad esama realios rizikos, jog gali būti trukdoma arba gerokai sunkiau įvykdyti esamą arba būsimą teismo sprendimą, nes skolininkas gali būti iššvaistęs, paslėpęs ar sunaikinęs savo turtą arba jį perleidęs už mažesnę vertę, perleidęs neįprastą jo kiekį arba tai padaręs neįprastu būdu. Kita vertus, vien tai, kad skolininkas nemoka ar užginčija reikalavimą, arba vien tai, kad skolininkas turi daugiau kaip vieną kreditorių, neturėtų būti laikoma savaime pakankamu sprendimo neįvykdymo grėsmės įrodymu. Taip pat ir tai, kad skolininko finansinės aplinkybės yra nepalankios arba blogėja, savaime neturėtų būti pakankamu pagrindu tokiam įsakymui išduoti. Į šiuos veiksnius teismas gali atsižvelgti bendrai vertindamas, ar esama rizikos (Reglamento (ES) Nr.655/2014 preambulės 14 p. 4 d.).Nagrinėjamu atveju S. V. atskirajame skunde nurodo, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė, o teismas jas taikydamas nenustatė jokių realių ir objektyvių aplinkybių, patvirtinančių atsakovo nesąžiningumą. Dėl to laikinosios apsaugos priemonės neturėjo būti taikomos. Įvertinęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas su šiuo atsakovo argumentu nesutinka. Ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, kad atsakovo nesąžiningą elgesį bei grėsmę būsimo jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui rodo jo veiksmai bendro šalių gyvenimo pabaigoje perleidus šalių įkurtos įmonės nekilnojamąjį turtą naujai įkurtai įmonei ir pardavus šalių bendro gyvenimo metu įgytą dalį nekilnojamojo turto. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų (CPK 179 str. 3 d.) nustatyta, kad 2017 m. lapkričio 24 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 6161 atsakovas pardavė jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), 1/11 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), o 2018 m. sausio 26 d. pirkimo – pardavimo sutartimi – žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini). Be to, panašiu metu, ieškovės teigimu šalių bendro gyvenimo pabaigoje, atsakovui priklausanti UAB Jūrų agentūra „Navigatio Solis“ perleido kitai atsakovo įmonei UAB „Navisolis“ nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini), butą, esantį (duomenys neskelbtini), butą, esantis (duomenys neskelbtini). Nors aplinkybė, kad šis turtas (nekilnojamasis turtas ir įmonių akcijos) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovei, byloje dar nėra patvirtinta teismo sprendimu, tačiau šis turtas byloje yra ginčo objektas. Tai, kad atsakovas, tikėtiną šalių bendrą turtą bendro gyvenimo pabaigoje perleido ar sumažino jo vertę, yra pagrindas konstatuoti galimą atsakovo nesąžiningumą, o kartu ir grėsmę, kad tikėtina palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas, neapsaugojus ginčo turto, atsakovui jį realizavus ar sumažinus jo vertę, galėtų būti apsunkintas arba būtų neįmanoma jį (sprendimą) įvykdyti. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pagrįsta. Sutinkama su atsakovo atskirojo skundo argumentu, kad byloje kilus ginčui dėl nuosavybės teisės į 50 proc. abiejų įmonių akcijų (aplinkybės, kad atsakovui priklauso kitos 50 proc. akcijų ieškovė neginčija), teismas turėjo pagrindą taikyti areštą tik dėl šios dalies reikalavimo, nes laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos ieškinio reikalavimams užtikrinti ir negali jų viršyti (CPK 145 str. 2 d.). Priešingu atveju būtų pažeistas proporcingumo principas. Tai pagrindas skundžiamą nutartį pakeisti, areštuojant atsakovui priklausančių po 50 vnt. (atitinka 50 proc.) UAB Jūrų agentūros „Navigatio Solis“ ir UAB „Navisolis“ akcijų.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kurių taikyti ieškovė neprašė. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nagrinėjantis teismas nėra saistomas prašyme nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšių ir gali jas parinkti savo nuožiūra, pakoreguoti, kas šiuo atveju ir buvo padaryta.Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. birželio 5 d. nutartimi ištaisė skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą, nurodydamas, kad paminėtoms atsakovo įmonėms uždraudžiama sudaryti sandorius dėl joms nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto perleidimo. Taigi atskirojo skundo nagrinėjimo metu nebėra aktualus atsakovo skundo argumentas dėl nutarties rezoliucinėje dalyje padaryto rašymo apsirikimo. Į esminius atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus atsakytą. Kiti nėra reikšmingi, sprendžiant dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir apgrįstumo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, remdamasi Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutarties dalį, kurioje nutarta areštuoti atsakovui S. V. nuosavybės teise priklausančių 100 vnt. vardinių paprastųjų uždarosios akcinės bendrovės „Navisolis“ ir 100 vnt. vardinių paprastųjų uždarosios akcinės bendrovės Jūrų agentūros „Navigatio Solis“ akcijų, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę, pakeisti: vietoje areštuotų 100 vnt. vardinių paprastųjų atsakovui priklausančių paminėtų įmonių akcijų, areštuoti atsakovui S. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančių 50 vnt. vardinių paprastųjų uždarosios akcinės bendrovės „Navisolis“ ir 50 vnt. vardinių paprastųjų uždarosios akcinės bendrovės Jūrų agentūros „Navigatio Solis“ akcijų, uždraudžiant jas perleisti, įkeisti, kitaip iš esmės sumažinti jų vertę.

Kitą teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.