Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-202-516/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-06-18
Bylos Nr.: e2A-202-516/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00092-2025-7
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Dalia Kačinskienė, Giedrė Čėsnienė
Atsakovas: „Tolmeta“
Ieškovas: „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“

Kategorijos

2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
2.6.2.1Netesybos
2.6.8.8Sutarčių aiškinimas

Civilinė byla Nr. e2A-202-516/2026 Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00092-2025-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.2.1; 2.6.8.8 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. birželio 18 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tolmeta“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tolmeta“ dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Tolmeta“ 376 142,49 Eur skolą, 7 710,92 Eur delspinigių, 4 807,63 Eur palūkanų, 11,15 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą laikotarpiu nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2022 m. gruodžio mėnesį šalys sudarė sutartį Nr. 1-23-0336-E-1F (toliau – Sutartis 1), pagal kurios priedą Nr. 3 atsakovė įsipareigojo nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. per ieškovės terminalą į eksportuojančius laivus pateikti pakrovimui garantuojamą minimalų krovinio kiekį – 250 000 t metalo laužo. Sutarties 1 priedu Nr. 3 buvo susitarta, kad tuo atveju, jei atsakovė nepakrauna šio garantuojamo minimalaus krovinio kiekio, už kiekvieną nepakrautą toną atsakovė privalo ieškovei sumokėti 4 Eur. Atsakovė per nurodytą laikotarpį pakrovė per ieškovės terminalą 164 158 t metalo laužo, tai yra nevisiškai įvykdė įsipareigojimą, nepateikė 85 842 t metalo laužo. Dėl nepakrauto krovinio kiekio vyko šalių derybos, šalys susitarė, kad 2023 m. neįvykdytas įpareigojimas bus perkeltas į 2024 m. Ieškovė su šiuo perkėlimu sutiko tik atsakovei įsipareigojus sudaryti 2024 m. vasario 8 d. sutartį Nr.17-24-0336-E-35F (toliau – Sutartis 2), kuria šalys sudarė naują sutartį 3 metų laikotarpiui, atsakovė įsipareigojo kasmet pateikti ieškovei (užsakovei) ne mažiau 250 000 t garantuojamą minimalų krovinio kiekį; 2024 metais be 250 000 t taip pat pateikti ieškovei krovai trūkstamą krovinio dalį (85 842 t). Tai yra, atsakovė 2024 metais turėjo pateikti 335 842 t krovinio, o nevykdant įsipareigojimo pateikti garantuojamą krovinio kiekį – taikyti 4 Eur už toną (toliau – Eur/t) įkainį. Vykdant Sutartį 2 atsakovė 2024 metais nepateikė viso sutarto garantuojamo minimalaus krovinio kiekio – nepateikė 77 715,39 t. Atsižvelgiant į už nepakrautą garantuojamą krovinio kiekį taikomą įkainį, ieškovė išrašė 376 142,49 Eur (310 861,56 Eur + pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM)) sąskaitą atsakovei, kurios apmokėjimo terminas baigėsi 2025 m. vasario 4 d., tačiau atsakovė sąskaitos neapmokėjo, prašė be teisinio pagrindo anuliuoti išrašytą sąskaitą bei perkelti krovinio kiekį į 2025–2026 m. laikotarpį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. vasario 9 d. sprendimu ieškovės AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 310 861,56 Eur netesybas, 2 124 Eur palūkanas ir 6 proc. dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 7 544,32 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas, įvertinęs Sutarties 2 nuostatas, nusprendė, kad Sutarties 2 priedo Nr. 3 1 punktu, apibendrinančiu, kaip bus kompensuoti ieškovės galimi praradimai atsakovei neįvykdžius sutartinio įsipareigojimo perkrauti garantuojamąjį 2024 metais 335 842 tonų metalo kiekį, šalys susitarė dėl netesybų baudos forma, o ne dėl mokesčio (kainos dalies) už krovos (vagonų ir autotransporto, laivų pakrovos ir iškrovos įrangos) ir sandėliavimo pajėgumų rezervavimą atsakovei.

Atitinkamai, teismas ieškovės reiškiamą reikalavimą priteisti 376 142,49 Eur skolą kvalifikavo kaip reikalavimą priteisti 376 142,49 Eur netesybas. Teismas pripažino nepagrįstais atsakovės argumentus, kad teismas neturi pagrindo nagrinėti tokio ieškovės reikalavimo dėl netesybų priteisimo, kadangi reikalavimas pareikštas dėl prievolės įvykdymo natūra, o ne dėl netesybų priteisimo. Teisiškai kvalifikavus, kad ieškovės reikalavimas yra ne dėl skolos, o dėl netesybų priteisimo, nebuvo nustatomos ir nebuvo vertinamos šalių neįrodinėtos faktinės aplinkybės, nenurodytos kaip ieškinio pagrindas ar atsakovės nesutikimo su ieškiniu argumentai. Atsakovės nurodomos aplinkybės dėl ieškovės turėtų nuostolių dydžio, ieškovės reiškiamą reikalavimą kvalifikuojant kaip reikalavimą dėl netesybų, nėra teisiškai reikšmingos, nes kreditoriaus patirti nuostoliai reikšmingi tada, kai sprendžiamas skolininko reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas, kai reikalavimas jau yra kvalifikuotas kaip netesybos. Atsakovė nurodytose kasacinio teismo nutartyse teisės išaiškinimai pateikti bylose, kurių ratio decidendi (argumentai, kuriuo grindžiami procesiniai sprendimai) skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.

Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, nusprendė, kad pagal imperatyvų įstatymo teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 3 straipsnio 1 dalis) netesybos negali būti pridėtinės vertės mokesčio objektas, todėl ieškovė nepagrįstai iš atsakovės reikalauja mokėti PVM už netesybas, todėl šios ieškovės reikalavimo dalies netenkino.

Teismas priėjo išvadą, kad ieškovė įrodė, jog atsakovė netinkamai įvykdė savo sutartinę prievolę 2024 metais perkrauti 335 842 t metalo, nes perkrovė 258 126,61 t, tai yra, 77 715,39 t mažiau.

Atsakovė, turėdama pareigą įrodyti, kad ieškovė yra kalta dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, šios pareigos neįvykdė, tai yra, nepateikė įrodymų, objektyviai patvirtinančių, jog ieškovė prisidėjo prie to, kad atsakovė neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, susijusių su garantuojamu minimaliu krovinio kiekiu. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė 2024 metais būtų pateikusi duomenis ieškovei, jog planuoja perkrauti 335 842 t metalo ir prašo organizuoti tokio kiekio metalo krovimo darbus, o ieškovė šio metalo kiekio nesugebėjo perkrauti ar neužtikrino pajėgumų tokios apimties krovai.

Teismas priėjo išvadą, kad ieškovė įvykdė savo kaip paslaugos teikėjos pareigą, atskleidė informaciją, kokiomis sąlygomis ieškovė turės galimybę atsakovei teikti paslaugas, o atsakovė, sudarydama Sutartį 2, sutiko, jog paslaugas ieškovė teiks tokiomis sąlygomis, kurios buvo sutarties sudarymo metu, tai yra, nesant tokių vagonų svarstyklių, kurios galėtų sverti vadinamuosius žaliuosius vagonus, ir nesant švieslentės. Atsakovė, manydama, kad nurodomos aplinkybės (dėl svarstyklių žaliesiems vagonams, švieslentės, radiacinių vartų buvimo) turėjo esminės reikšmės Sutartimi 2 prisiimtų įsipareigojimų įvykdymui, elgdamasi sąžiningai ir rūpestingai, dar prieš sudarydama sutartį privalėjo atskleisti ieškovei šias aplinkybes ir dėl jų derėtis, įtraukti atitinkamas sąlygas į sutartį, tačiau byloje šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nėra.

Teismo vertinimu, faktinė aplinkybė, kad ieškovė nesutiko modernizuoti vagonų svarstyklių, kurios buvo atsakovei sudarant Sutartį 2, prisiimdama visas išlaidas, nesudaro pagrindo įvertinti, jog ieškovė nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų.

Taip pat pažymėjo, kad Sutartyje 2 nėra ieškovės įsipareigojimų padidinti 2024 metais krovos normą iki 8 000 t per parą, Sutarties 2 priedo Nr. 3 5 punkte numatyta, jog krovos norma į laivą – 6 000 t per parą. Teismas nustatė ir tai, kad Sutartyje 2 nebuvo numatyta konkreti ieškovės pareiga pradėti eksploatuoti E-kraną ir E-krano eksploatacijos pradžios data, todėl pripažino nepagrįstu atsakovės argumentą, jog Sutartimi 2 vykdytinus įsipareigojimus atsakovė prisiėmė, tikėdamasi, kad bus pradėtas eksploatuoti E-kranas. Per 2024 metus atsakovė nesikreipė į ieškovę, nurodydama, kad ji negalės įvykdyti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų 2024 metams dėl to, jog ieškovė nepradeda eksploatuoti E-krano.

Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad 2024 metais, pristatant juodojo metalo atliekas į krantinę Nr. (duomenys neskelbtini), susidarydavo sunkvežimių eilės, dėl kurių būtų neįvykdyti atsakovės sutartiniai įsipareigojimai 2024 metais perkrauti 335 842 t metalo, nėra įrodymų, jog atsakovė 2024 metais kreipėsi į ieškovę, nurodydama, kad negali tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų dėl jos nurodomų susidarančių eilių. Byloje nėra įrodymų, kad dėl netinkamų ieškovės sutartinių įsipareigojimų vykdymo atsakovė būtų sustabdžiusi savo darbus apie tai informuodama ieškovę.

Teismo vertinimu, atsakovės pateikti statistiniai duomenys dėl metalo eksporto sumažėjimo iš Lietuvos neįrodo, kad atsakovei dedant maksimalias pastangas, siekiant Sutartį 2 įvykdyti visa apimtimi, Sutarties 2 įvykdyti ji negalėjo. Atsakovei žinant, kad 2023 metais mažėjo metalo eksportas iš Lietuvos, tačiau 2024 metais prisiimant tokius pat sutartinius įsipareigojimus, kurių ji neįvykdė jau 2023 metais, kartu įsipareigojant perkrauti ir 2023 m. neperkrautą kiekį metalo, leido teismui padaryti išvadą, jog atsakovė buvo nepakankamai rūpestinga, todėl turi prisiimti tokių rizikingų veiksmų pasekmes.

Teismas nusprendė, kad atsakovė neįrodė, jog netesybos yra aiškiai per didelės. Šalis sieja tęstiniai vykdomos veiklos santykiai, tai yra, atsakovė nuo 2019 metų perka paslaugas iš ieškovės. Įkainis už neperkrautą metalo kiekį buvo nustatytas nuo pat šalių bendradarbiavimo pradžios, 2019–2021 metais buvo 5 Eur/t, o nuo 2022 metų yra 4 Eur/t. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė, esant šiai sąlygai – 4 Eur/t būtų dėjusi pastangas šį įkainį pakeisti, dėl jo derėjusis, siekdama jį sumažinti. Ši tarp šalių susiklosčiusi dalykinė praktika patvirtina, kad jos turėjo suprasti viena kitos ketinimus, o atsakovei ši sąlyga buvo priimtina ir ji buvo pasiruošusi tokio dydžio netesybas mokėti, neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų.

Įvertinus tai, kad mažiausias įkainis už ieškovės teikiamas paslaugas pagal Sutartį 2 yra 7,03 Eur/t, ieškovė turėjo pagrįstą lūkestį gauti papildomai 546 339,19 Eur pajamų. Taikant atsakovės nurodomą ieškovė paslaugos vidutinį įkainį 8 Eur/t – 621 723,12 Eur pajamų. Paslaugos nebūtų buvę teikiamos tik žemiausiais įkainiais, todėl ieškovės pajamos galėtų būti dar didesnės.

Atsakovei 2023 metais neįvykdžius savo sutartinių įsipareigojimų, ieškovė sutiko, kad šie įsipareigojimai būtų vykdomi 2024 metais ir nereikalavo priteisti netesybų už neperkrautas 85 842 t, kurios būtų 343 368 Eur, dėl to teismas nusprendė, jog ieškovė sutartiniuose santykiuose elgėsi sąžiningai ir bendradarbiavo su atsakove.

Teismas nesutiko su atsakovės vertinimu, kad ieškovė turėjo pareigą įrodyti, jog patyrė realius nuostolius, tačiau šios aplinkybės neįrodė, todėl neturi teisės reikalauti netesybų. Kadangi ieškovė nereiškė reikalavimo atlyginti nuostolius dėl prievolės neįvykdymo, o reikalavimas yra tik dėl netesybų, nėra teisinio pagrindo reikalauti, kad ieškovė tiksliai įrodytų jos realiai patirtų nuostolių dėl atsakovės pažeistos sutartinės prievolės dydį.

Šalies argumentai

Ieškovė nurodė aplinkybes dėl jos tikėtinų patiriamų nuostolių, teikė šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Negautos pajamos dėl atsakovės neįvykdytų sutartinių įsipareigojimų lėmė ieškovės nuostolius. Taip pat ieškovė pateikė įrodymus, kad ieškovė neįvykdė krovos įsipareigojimo pagal sutartį su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija (toliau – KVJUD) ir sumokėjo KVJUD 361 003,50 Eur su PVM mokestį už krovos įsipareigojimo nevykdymą, o tai susiję ir su atsakovės sutartinių įsipareigojimų perkrauti atitinkamą kiekį metalo neįvykdymu. Sutarties 2 priedo Nr. 3 1 punktu šalys susitarė, kad ieškovė atsakovės naudai rezervuoja krovos (vagonų ir autotransporto, laivų pakrovos ir iškrovos įrangą) ir sandėliavimo ties krantine Nr. (duomenys neskelbtini) pajėgumus metalo laužo krovai į eksportuojančius laivus per ieškovės terminalą trejiems metams nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2026 m. gruodžio 31 d. Atsakovė nepateikė įrodymų, objektyviai paneigiančių, kad ši sutarties nuostata nebuvo vykdoma, todėl, atsakovei nevykdant krovos darbų, ieškovė patiria nuostolius.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, 310 861,56 Eur netesybos, kai ieškovė nereiškia reikalavimo atlyginti nuostolius, nėra neprotingai didelės ir nėra pagrindo jas mažinti. Nustačius tokio dydžio netesybas būtų užtikrinta prievolės šalių interesų pusiausvyra – tiek ieškovės interesas, kad netesybos išliktų kompensuojamojo pobūdžio, tiek netesybos nebūtų baudinės atsakovei bei nebūtų pažeistas sutarties laisvės principas. Atsakovė nenurodo, kad netesybos prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.

Sutarties 2 4.4 papunkčio nuostata suteikia teisę reikalauti delspinigių, kai nevykdoma prievolė apmokėti už eksportuojančių laivų krovos darbus, bet ne prievolė sumokėti baudą, kuri yra civilinės atsakomybės forma. Teismo vertinimu, netesybų taikymas už netesybų nesumokėjimą neatitiktų civilinėje teisėje galiojančios taisyklės dėl baudinių netesybų netaikymo, todėl ieškovės reikalavimą dėl 7 710,92 Eur delspinigių priteisimo atmetė.

Nagrinėjamoje byloje ieškovei priteisiamos netesybos, kurios yra pripažįstamos minimaliais nuostoliais, todėl šiuo atveju Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą nuostatos netaikytinos ir nesudaro pagrindo priteisti ieškovei prašomų 11,15 proc. palūkanų. Dėl ieškovės prašomų palūkanų priteisimo teismas nusprendė vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normomis. Įvertinęs, kad abi sutarties šalys verslininkės, iš atsakovės ieškovei priteisė 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamos už 310 861,56 Eur netesybų sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Įvertinęs ieškiniu patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, teismas nustatė, kad ieškovės ieškinys patenkintas 80,53 proc. Atitinkamai ieškovei priteisė 13 253,71 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei – 5 706,39 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikęs šių sumų įskaitymą, ieškovei iš atsakovės teismas priteisė 7 544,32 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė UAB „Tolmeta“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimu teisėtai priteistos netesybos – netesybas sumažinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, nukrypdamas nuo teismų praktikos bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) reikalavimų, nepagrįstai modifikavo ieškinio pagrindą bei dalyką. Nors ieškovė prašė priteisti skolą už paslaugas, pirmosios instancijos teismas ieškovės naudai priteisė tai, ko ieškovė neprašė ir ką nuosekliai neigė – netesybas. Esant nurodytiems skirtingiems ieškinio pagrindams iš esmės keičiasi ir įrodinėtinos aplinkybės.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimų, teismo teisės modifikuoti ieškinio pagrindą ir (ar) dalyką ir teismo pareigos tinkamai taikyti teisę, ne tik nesivadovavo aktualiais kasacinio teismo išaiškinimais, priešingai – vadovavosi tais išaiškinimais, kurie aiškiai šiai bylai nėra ir negali būti taikomi. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai taikė alternatyvų ieškovės teisių gynimo būdą (tai yra, ieškovei pasirinkus savo teises ginti reikalaujant įvykdyti pareigą natūra (CK 1.138 straipsnio 4 punktas), teismas taikė kitą teisių gynimo būdą, numatytą CK 1.138 straipsnio 6 punkte – netesybų priteisimas).

Ieškovė neįrodė krovos ir sandėliavimo pajėgumų rezervavimo paslaugų suteikimo bei tokių paslaugų perdavimo atsakovei fakto.

Taikęs alternatyvų ieškovės teisių gynimo būdą, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo aktualia kasacinio teismo praktika netesybų mažinimo klausimu. Ieškovė privalėjo pagrįsti patirtus nuostolius, o to nepadarius – pirmosios instancijos teismas privalėjo mažinti ieškovei iš atsakovės priteisiamas netesybas.

Šioje byloje atsakovei pareikštu ieškiniu ieškovė siekia atsakovės sąskaita kompensuoti visus ieškovės turėtus nuostolius dėl nepakankamo krovos kiekio visoje krantinėje Nr. (duomenys neskelbtini), o ne jos dalyje, nors atsakovės veiksmai tokiems nuostoliams įtakos neturėjo. Ieškovės krovos įsipareigojimo nevykdymas KVJUD yra 339 827 tonos, kai atsakovės įsipareigojimų nevykdymas – tik 77 715,39 tonos. Nors atsakovė nepakrovė pakankamo krovinio kiekio į eksportuojančius laivus, savo įsipareigojimų vykdymą ieškovei atsakovė iš esmės kompensavo iš importuojančių laivų atliktais krovos darbais. Kadangi Sutartyje 2 numatyta bauda yra 4 Eur už toną, o ieškovės ir KVJUD sutartyje – 0,877 Eur už toną, tai sudarė prielaidas ieškovei kompensuoti įsipareigojimo KVJUD nevykdymą visoje krantinėje Nr. (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina, kad atsakovei Sutartyje 2 numatyta bauda yra neprotingai didelė bei sudaranti prielaidas ieškovei pasipelnyti.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo iniciatyva skundžiame sprendime nurodyti nuostolių dydį pagrindžiantys skaičiavimai nieko bendro su ginču neturi, nes juose yra apskaičiuotos gautinos pajamos, iš jų neatimant ir krovos darbams, kurie faktiškai nebuvo atlikti, reikalingų sąnaudų. Jeigu ir būtų galima atitinkamai skaičiuoti ieškovės negautas pajamas, tokie skaičiavimai turėtų būti atliekami skaičiuojant grynąjį pelną, tai yra, įvertinant ir tokioms paslaugoms suteikti reikalingas sąnaudas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, kad: (a) atsakovė yra sąžininga sutartinių santykių su ieškove šalis; (b) atsakovė su ieškove bendradarbiauja ilgą laiką ir nuolat bei dideliais kiekiais viršydavo savo įsipareigojimus, todėl ieškovė atsakovės dėka gavo žymiai didesnį užsakymų kiekį, nei pagal galiojančias sutartis atsakovė buvo įsipareigojusi; (c) atsakovė nevengė atsakomybės, priešingai – siūlė trūkstamą krovinio kiekį perkelti į kitus metus ir taip įvykdyti įsipareigojimus ieškovei; (d) 2023 metais buvęs krovos į eksportuojančius laivus trūkumas susidarė dėl objektyviai nedėkingų ir išskirtinių rinkos sąlygų Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, su kuriomis susidūrė ne tik atsakovė, bet ir visas šio verslo sektorius (šias aplinkybes patvirtina oficialūs Lietuvos Respublikos statistiniai duomenys, taip pat ir kita viešai prieinama informacija); (e) krovos į eksportuojančius laivus trūkumui įtakos turėjo ir tai, kad pati ieškovė tinkamai nevykdė Sutarties 2 ir kokybiškai neteikė paslaugų; (f) netesybos yra neprotingai didelės, kadangi dėl Sutarties 2 pažeidimo ieškovė nuostolių neturėjo ir jų neįrodė.

Atsiliepimas

Ieškovė AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovei iš atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo griežtai laikydamasis pareikštų reikalavimų ribų ir jų neperžengė. Aplinkybė, kad teismas sutartinę atsakovės prievolę – įsipareigojimą mokėti 4 Eur už kiekvieną nepatiektą toną – teisiškai kvalifikavo kaip netesybas, o ne kaip užmokestį už krovos pajėgumų rezervavimo paslaugas, nereiškia ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimo. Tai yra tiesioginis teismo pareigos ex officio (pagal pareigas) tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius aiškinant sutartį įgyvendinimas.

Kadangi šios bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017 nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės bei sutartinių nuostatų formuluotės iš esmės sutampa, nėra teisinio pagrindo šioje byloje taikyti kitokį kvalifikavimą. Atsakovės bandymai interpretuoti kasacinio teismo nutartį per atmestus kasatorės argumentus yra nepagrįsti ir atmestini.

Atsakovė ginčo prievolę – mokėti 4 Eur už kiekvieną nepakrautą toną – aiškiai identifikavo ir įvardijo kaip netesybas dar iki bylos iškėlimo. Atsakovės procesinė pozicija pirmosios instancijos teisme buvo nuosekliai grindžiama tuo, kad ginčo suma turi būti kvalifikuojama kaip netesybos, ieškovė taip pat teikė argumentus ir įrodymus, pagrindžiančius atsakovės prievolę mokėti ieškiniu reikalaujamą sumą, jei teismas šalių susitarimą kvalifikuotų kaip netesybas, todėl atsakovės argumentai, jog dėl byloje reikalaujamos sumos kaip netesybų nebuvo sprendžiama, yra nepagrįsti.

Sutarties 2 nuostatos ir jų turinys, taip pat liudytojo paaiškinimai patvirtina, kad ieškovė atsakovės naudai rezervavo reikšmingus infrastruktūrinius ir organizacinius išteklius. Atsakovė faktiškai naudojosi ieškovės infrastruktūra, kaupė joje krovinį, siekė tęsti ir toliau tęsia bendradarbiavimą vykdant atsakovės metalo laužo krovos darbus. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl tariamai nepakankamų pajėgumų yra deklaratyvūs ir nepagrįsti įrodymais.

Atsakovė nepagrįstai sutapatina pajėgumų rezervavimą su išimtinio infrastruktūros nenaudojimo kitiems klientams pareiga. Atsakovė neįrodė, kad pajėgumai nebuvo rezervuoti. Atsakovė ilgą laiką naudojosi ir tebesinaudoja jai suteikta infrastruktūra ir iš to gaunamais komerciniais privalumais, aiškiai suprasdama tokio susitarimo ekonominę logiką. Atsakovės bandymai ginčo stadijoje kvestionuoti tiek pajėgumų rezervavimo faktą, tiek sutarties sąlygų turinį, vertintini kaip nenuoseklūs ir neatitinkantys sąžiningo verslo praktikos standartų. Tokia pozicija iš esmės reiškia bandymą ex post facto (po fakto) paneigti anksčiau parsiimtus įsipareigojimus, siekiant išvengti jų nevykdymo pasekmių.

Atsakovė ne tik gerai žinojo rinkos situaciją, bet ir pati garantavo, kad 2024 m. bus pajėgi patiekti tiek minimalų garantuojamą kiekį už 2024 m., taip pat ir padengti krovos apyvartos trūkumą už 2023 m. naudodamasi ta infrastruktūra, kurią turi ieškovė. Atsakovė sąmoningai siekė šio susitarimo, kad išvengtų finansinių sankcijų už 2023 m., tačiau gavusi šią naudą, bando retrospektyviai teigti, jog 2024 m. sąlygos jai neva buvo netikėtai nepalankios. Jeigu atsakovė būtų maniusi, kad rinka yra tokia nepalanki, ji nebūtų prašiusi didinti 2024 m. krovos plano pridėdama praėjusių metų nevykdymą. Atsakovė turi didelę verslo patirtį, todėl pasirašydama Sutartį 2 ir derėdamasi dėl jos nuostatų suprato prisiimamų įsipareigojimų apimtį bei privalėjo įvertinti savo galimybes juos įvykdyti.

Atsiliepimas

Atsakovės teiginiai apie metalo laužo trūkumą yra nesuderinami su faktinėmis aplinkybėmis. Atsakovė realiai valdė pakankamą krovinio kiekį, tačiau jį panaudojo savo finansinių kaštų mažinimui ir logistikos diversifikavimui kitur, taip pati padarydama Sutarties 2 pažeidimą, už kurį dabar nepagrįstai vengia atsakyti.

Atsakovės argumentai, esą ankstesniais laikotarpiais ji viršijo minimalios krovos kiekius, šiam ginčui neturi teisinės reikšmės. Pagal šalių Sutartį 2, minimalios krovos įsipareigojimas yra susietas išimtinai su krova į eksportuojančius laivus, todėl iš importuojančių laivų vykdyta krova neturi ryšio su byloje reiškiamu reikalavimu, nes dėl jos minimalaus masto šalys nesitarė, kaip ir nesitarė dėl to, kad ja galėtų būti kompensuojamas krovos į eksportuojančius laivus apyvartos nevykdymas. Atsakovės argumentas, esą Sutartis 2 nebuvo įvykdyta dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių, o ji pati dėjo visas pastangas, yra visiškai deklaratyvus, paneigtas faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, kvalifikavęs ieškovės reikalaujamą priteisti sumą kaip netesybas, detaliai pasisakė dėl susitarimo dėl netesybų esmės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, taikomos netesybų institutui, vertino netesybų pagrįstumą. Jeigu abi sutarties šalys vertino, kad tokie nuostoliai yra galimi ir pagrįstai tikėtini, tai yra vienareikšmis patvirtinimas, jog susitartas įkainis nėra akivaizdžiai per didelis ir tokiu atveju netesybų mažinimo klausimas net neturi būti sprendžiamas. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios rodytų 4 Eur/t nepagrįstumą. Priešingai – nustatytas dydis yra nuosaikus, ekonomiškai pagrįstas ir atitinka teismų praktiką.

Ieškovė neprivalėjo įrodinėti jos patirtų nuostolių. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad ieškovė nepatiria sąnaudų, nuostolių ar kaip nors tariamai siekia pasipelnyti. Ieškovė patyrė nuostolius dėl atsakovės įsipareigojimo nevykdymo: 1) negavo planuotų pajamų iš sutarties; 2) negavo pajamų už atsakovės krovinio sandėliavimą; 3) patiria pastovias sąnaudas; 4) išmokėjo kompensaciją KVJUD.

Aplinkybė, ar ieškovė mokėjo, ar nemokėjo KVJUD, nedaro įtakos atsakovės prievolei sumokėti 4 Eur už nepatiekto krovinio toną pagal Sutartį 2 ir nėra šios sumos mokėjimo sąlyga. Ieškovės sutartiniai santykiai su kitais klientais neturi teisinės reikšmės šioje byloje. Krantinėje Nr. (duomenys neskelbtini) yra kraunami ne tik atsakovės, bet ir kitų klientų kroviniai, tačiau ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad atsakovė turėjo jos naudai rezervuotus sandėliavimo pajėgumus ir šioje krantinės dalyje ieškovė neturėjo galimybės gauti pajamų ir taip pagerinti ar net visiškai įvykdyti savo sutartinį įsipareigojimą KVJUD.

Kompensacija KVJUD yra tik viena iš ieškovės netekimų sudedamųjų dalių dėl atsakovės krovos apyvartos nevykdymo. Kompensacija KVJUD ir atsakovės pagal Sutartį 2 mokėtinos sumos yra nustatytos skirtingų kreditorių naudai ir negali būti tapatinamos. Apeliantės argumentai, kad bendra ieškovės KVJUD sumokėta suma yra artima ieškiniu reikalaujamai sumai ir neva taip siekiama dengti išlaidas KVJUD, nepagrįsti, nes ieškovės ieškinio reikalavimas remiasi išimtinai Sutartimi 2.

Apeliantės argumentai dėl tariamo ieškovės įsipareigojimų nevykdymo nėra pagrįsti leistinais įrodymais ir neturi priežastinio ryšio su pagrindinės atsakovės prievolės nevykdymu. Atsakovė klaidina, teigdama, kad ieškovė vilkino derybas ir primetė Sutarties 2 sąlygas, pasinaudodama atsakovės beviltiška padėtimi. Šie teiginiai neatitinka tikrovės ir paneigti rašytiniais bylos įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Ieškovė atsakovei teikia krovos ir sandėliavimo paslaugas nuo 2019 metų. Šalių sudarytų sutarčių pagrindu ieškovė teikė ir teikia atsakovei krovinių priėmimo, sandėliavimo, išdavimo, krovos paslaugas ieškovės (duomenys neskelbtini) perkėlos terminalo teritorijoje, esančioje prie krantinės Nr. (duomenys neskelbtini). Šalys 2022 m. gruodžio mėn. sudarė Sutartį 1, pagal kurios priedo Nr. 3 1 punktą atsakovė įsipareigojo nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. per ieškovės terminalą į eksportuojančius laivus pateikti pakrovimui garantuojamą minimalų krovinių kiekį – 250 000 t metalo laužo. Sutarties 1 priedo Nr. 3 1 punktu taip pat buvo susitarta, kad tuo atveju, jeigu atsakovė neperkrauna šio garantuojamo minimalaus krovinio kiekio, už kiekvieną neperkrautą toną atsakovė privalo ieškovei sumokėti 4 Eur. Ši sąskaita faktūra turi būti apmokėta užsakovės per 14 kalendorinių dienų nuo sąskaitos faktūros išrašymo datos. Atsakovė nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. faktiškai pateikė krovai į eksportuojančius laivus 164 158 tonų metalo laužo krovinio, tai yra, nepateikė 85 842 tonų metalo laužo krovinio. Šalys susitarė, kad 2023 metų sutartimi neįvykdytas įsipareigojimas bus perkeltas į 2024 metus ir dėl jo vykdymo sąlygų buvo susitarta 2024 m. vasario 8 d. šalių sudaryta Sutartimi 2. Sutartimi 2, kurios galiojimo terminas yra nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2026 m. gruodžio 31 d., šalys susitarė, kad bendrovė (ieškovė) užsakovo (atsakovės) naudai rezervuoja krovos (vagonų ir autotransporto, laivų pakrovos ir iškrovos įrangą) ir sandėliavimo ties krantine Nr. (duomenys neskelbtini) pajėgumus metalo laužo krovai į eksportuojančius laivus per bendrovės (ieškovės) terminalą trejiems metams nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2026 m. gruodžio 31 d. (Sutarties 2 priedas Nr. 3). Atsakovė įsipareigojo kasmet pateikti ieškovei (užsakovui) ne mažiau 250 000 t garantuojamą minimalų krovinio kiekį; 2024 metais be 250 000 t taip pat pateikti ieškovei krovai trūkstamą krovinio dalį (85 842 t), tai yra atsakovė 2024 metais turėjo pateikti 335 842 t krovinių, o nevykdant įsipareigojimo pateikti garantuojamo krovinio kiekio – sumokėti 4 Eur/t nepateikto krovinio. Už įsipareigojimų nevykdymą išrašomos sąskaitos faktūros turi būti apmokėtos užsakovės per 14 kalendorinių dienų. Atsakovė, vykdydama Sutartį 2, 2024 metais nepateikė viso sutarto garantuojamo minimalaus krovinio kiekio, tai yra, pateikė 77 715,39 t mažiau. Atsižvelgiant į už nepakrautą garantuojamą krovinio kiekį taikomą įkainį, ieškovė išrašė 376 142,49 Eur (310 861,56 Eur + PVM) sąskaitą atsakovei, kurios apmokėjimo terminas baigėsi 2025 m. vasario 4 d., atsakovė sąskaitos neapmokėjo, prašė anuliuoti be teisinio pagrindo išrašytą sąskaitą bei perkelti krovinio kiekį į 2025–2026 m. laikotarpį.

Dėl ieškovės pareigos suformuluoti ieškinio reikalavimus ir teismo vaidmens kvalifikuojant teisinį santykį

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad Sutarties 2 priedo Nr. 3 1 punkto sąlygų turinys atitinka CK 6.71 straipsnyje įtvirtintą netesybų sampratą baudos forma, todėl ieškovės reikalavimą priteisti skolą kvalifikavo kaip reikalavimą priteisti netesybas.

Apeliantė, nesutikdama su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, remiasi argumentu, kad teismas viršijo byloje pareikštus reikalavimus, kadangi priteisė ieškovei iš atsakovės netesybas (baudą), kai ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą dėl visiškai kitokio savo teisių gynimo būdo – reikalavimo įvykdyti prievolę natūra. Šį atsakovės argumentą teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu.

Pagal CPK 135 straipsnyje nustatytus reikalavimus dėl ieškinio turinio, ieškinyje turi būti tiksliai suformuluoti ieškinio elementai – ieškinio dalykas (ieškovo reikalavimas) ir faktinis ieškinio pagrindas (aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia reikalavimą, bei šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai), nes ieškinio elementai apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme dalyką.

Byloje pareikštu reikalavimu ieškovė, remdamasi Sutarties 2 priedo Nr. 3 1 punktu, prašė priteisti iš atsakovės 376 142,49 Eur skolą už neįvykdytą sutarties dalį – neperkrautą krovinių kiekį. Taigi, ieškinio dalykas šiuo atveju buvo 376 142,49 Eur priteisimas ieškovei iš atsakovės. Reikalaudama priteisti šią skolą, kaip ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes ieškovė nurodė tai, kad šalys Sutartimi 2 buvo susitarusios dėl tam tikro kiekio krovinių krovos per apibrėžtą laikotarpį, kad atsakovė šio įsipareigojimo tinkamai neįvykdė (perkrovė mažesnį kiekį), todėl turi sumokėti už neperkrautą kiekį ieškovei infrastruktūros (vagonų ir autotransporto, laivų pakrovos ir iškrovos įrangos, sandėliavimo) pajėgumų rezervavimo mokestį (4 Eur/t). Nesutikdama su šiuo reikalavimu, atsakovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad Sutartyje 2 numatytas 4 Eur/t įkainis vertintinas ne kaip prievolės vykdymo natūra elementas, bet kaip netesybos už neįvykdytą sutarties dalį. Taigi jau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kilo šalių ginčas dėl to, kaip turėtų būti kvalifikuojamas sutartyje numatytas 4 Eur/t neperkrauto krovinių kiekio mokestis – kaip prievolės vykdymo natūra elementas ar kaip netesybos.

Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, minėta, privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą. Teisiniu ieškinio pagrindu pripažįstamos konkrečios materialiosios teisės normos, kuriose reglamentuojami materialieji ginčo teisiniai santykiai ir kurios yra pagrindas teismui patenkinti ieškinį, tačiau ieškinyje teisinio pagrindo nurodyti neprivaloma, nes parinkti byloje taikytinas teisės normas yra teismo pareiga (CPK 3 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Pagal nustatytas faktines aplinkybes teismas ginčo teisinius santykius kvalifikuoja ir atitinkamą teisės normą pritaiko savarankiškai. Teisinė ieškinio aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškovo nurodytas teisinis ieškinio kvalifikavimas teismui neprivalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2010; 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2013).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, atsižvelgęs į abiejų ginčo šalių argumentus dėl aptarto įkainio kvalifikavimo, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, pripažino, kad 4 Eur/t įkainis už neperkrauto krovinio kiekį vertintinas ne kaip tam tikros uosto krantinės infrastruktūros bei įrangos rezervavimo mokestis, bet kaip netesybos, tai yra pripažino pagrįsta atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Teismo išvados, kad aptariamas įkainis vertintinas kaip netesybos, apeliantė neginčija, tačiau mano, jog priteisdamas netesybas, o ne rezervavimo mokestį, teismas ne atliko ginčo santykio teisinį kvalifikavimą, bet patenkino byloje nepareikštą reikalavimą, peržengdamas pareikšto ieškinio ribas.

Kasacinio teismo praktikoje savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės analogiškoje situacijoje buvo pasisakyta, kad ginčo sutarties sąlyga (sumokėti tam tikrą sumą už neatvežtas (nepakrautas) garantuojamojo krovinio tonas) nustatė netesybas už netinkamai įvykdytą sutartį, kuri nėra sutartinės kainos dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017). Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai kvalifikavo ginčo sutarties sąlygą – pirmosios instancijos teismas ją vertino kaip nustatančią netesybas, apeliacinės instancijos teismas – kaip užmokestį už neatvežtas (nepakrautas) garantuojamojo krovinio tonas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ieškovės prašomą priteisti skolą kvalifikavo kaip netesybas už netinkamai įvykdytą sutarties sąlygą ir tokio šalių santykių teisinio kvalifikavimo nevertino kaip byloje pareikštų reikalavimų viršijimo (ieškinio ribų peržengimo).

Analogiškai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-823/2019 buvo nagrinėjamas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės kompensaciją dėl sutarties nevykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad atsakovė, surašydama įsipareigojimą ir priedą–patvirtinimą, sudarė vienašalius sandorius, kurių pagrindu atsirado vienašalė prievolė: atsakovė įgijo pareigą bendradarbiauti su ieškove, teikdama techninės pagalbos paslaugas savo klientams, o ieškovė įgijo teisę reikalauti šio atsakovės įsipareigojimo įvykdymo, atsakovės įsipareigojimo pažeidimo atveju – teisę reikalauti nuostolių atlyginimo (CK 6.63 straipsnio 2 dalis). Šią vienašaliuose sandoriuose numatytą prievolę kasacinis teismas įvertino ne kaip alternatyviąją, bet pagrindinę, už kurios nevykdymą nustatytas įsipareigojimas sumokėti netesybas, o reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo kvalifikavo kaip reikalavimą priteisti netesybas dėl prievolės nevykdymo.

Nagrinėjamoje byloje susiklostė iš esmės analogiška situacija, kuomet ieškovės ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo pirmosios instancijos teismo buvo kvalifikuotas kaip netesybos ir toks perkvalifikavimas, vadovaujantis minėta kasacinio teismo praktika, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas ir savo iniciatyva pakeitė ieškinio pagrindą ir (ar) dalyką. Nustačius, kad Sutarties 2 priedo Nr. 3 1 punkte nustatytas 4 Eur/t įkainis yra netesybos, o ne susidariusi skola neįvykdžius šios sutartinės prievolės, aplinkybė, jog ieškovė nereiškė reikalavimo dėl netesybų priteisimo, tačiau reikalavo įvykdyti prievolę natūra (CK 1.138 straipsnio 4 punktas), negali būti vertinama kaip modifikuotas ieškinio pagrindas ir (ar) dalykas.

Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi neaktualiais kasacinio teismo išaiškinimais pasisakydamas dėl teisės modifikuoti ieškinio pagrindą ir (ar) dalyką bei pareigos tinkamai taikyti teisę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti analogiškose bylose, tai yra, precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009; 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336-701/2021, 44 punktas). Įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi minėtomis kasacinio teismo nutartimis civilinėse bylose Nr. 3K-3-95-313/2017 ir Nr. e3K-3-366-823/2019, atsižvelgus į šiose bylose pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai jomis vadovavosi kaip precedentais.

Apeliantės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2024 šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis, kadangi toje byloje kasacinis teismas pripažino ieškinio ribų peržengimą situacijoje, kuri nėra tapati ar panaši situacijai nagrinėjamoje byloje. Kasacinis teismas pripažino, kad buvo peržengtos ieškinio ribos nagrinėtos bylos ieškovams įrodinėjus paskolos teisinių santykių buvimą, tačiau nereiškus reikalavimo grąžinti be teisinio pagrindo gautą turtą ir nekeliant klausimo dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo. Todėl apeliacinės instancijos teismas toje byloje neturėjo pagrindo nuspręsti dėl ieškinio reikalavimų patenkinimo remdamasis ieškinyje ir visuose bylos dokumentuose nenurodytomis aplinkybėmis dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo; apeliacinės instancijos teismo išvada dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo neatitiko ieškovų įrodinėto faktinio ieškinio pagrindo. Taigi, aptariamoje byloje kasacinis teismas įvertino galimybę kvalifikuoti teisinį santykį, kuomet ieškinys grindžiamas prievolių teisės normomis, byloje buvo įrodinėjamos aplinkybės, susiklosčiusios prievolinių (paskolos) santykių pagrindu. Būtent tokiame kontekste ir buvo pripažinta, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas yra visiškai kitoks, savarankiškas civilinių santykių atsiradimo pagrindas, juo remiantis, byloje turi būti įrodinėjamos kitokio pobūdžio faktinės aplinkybės, kurios tuo atveju nebuvo įrodinėtos.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė kito ieškinio faktinio pagrindo (kitokių faktinių aplinkybių), kurioms nebuvo grindžiamas ieškinys, bet, aiškindamas Sutarties 2 priedo Nr. 3 1 punkto turinį, nustatė, jog tikroji šalių valia, sudarant aptariamo turinio susitarimą, buvo netesybų už prievolės pažeidimą nustatymas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliantės nurodytoje kasacinio teismo nutartyje nėra kitaip aiškinamos nagrinėjamam ginčui aktualios civilinio proceso teisės normos dėl galimybės modifikuoti ieškinio pagrindą ir (ar) dalyką, kurios galėtų būti aktualios nagrinėjamoje byloje. Nuspręsdamas dėl netesybų priteisimo, pirmosios instancijos teismas nesirėmė jokiomis aplinkybėmis, kurios nebūtų įrodinėtos bei nagrinėtos byloje, dėl kurių šalys nebūtų pasisakiusios. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus, susijusius su atitinkamo įkainio, nustatyto sutartyje, tikslu bei paskirtimi, atliko šalių teisinių santykių kvalifikavimą ir byloje pareikšto ieškinio reikalavimo neperžengė.

Dėl krovos ir sandėliavimo pajėgumų rezervavimo paslaugų (ne)suteikimo

Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad netesybos ieškovei priteistos nepagrįstai, kadangi ji neįrodė krovos ir sandėliavimo pajėgumų rezervavimo paslaugų suteikimo bei tokių paslaugų perdavimo apeliantei fakto. Šis apeliantės argumentas taip pat nepripažįstamas pagrįstu. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Priešingai nei teisinis ieškinio pagrindas, našta įrodyti faktines aplinkybes, tai yra, faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo naštą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 26 punktas). Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2014). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo teismo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-701/2016, 27 punktas). Sutarties 2 priedo Nr. 3 1 punkte, be kita ko, nurodyta, kad bendrovė (ieškovė) užsakovės (apeliantės) naudai rezervuoja krovos (vagonų ir autotransporto, laivų pakrovos ir iškrovos įranga) ir sandėliavimo ties krantine Nr. (duomenys neskelbtini) pajėgumus metalo laužo krovai į eksportuojančius laivus per bendrovės terminalą trejiems metams. Nors apeliantė teigia, kad krantinėje jokie pajėgumai jai nėra rezervuoti, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, kurie pagrįstų šiuos apeliantės argumentus. Iš apeliantės 2025 m. sausio 20 d. elektroninio laiško nustatyta, kad ji buvo ieškovei pateikusi duomenis apie pakrautus kiekius į eksportuojančius laivus ir konteinerius 2024 m. (t. 1, b. l. 45–47), kiti byloje pateikti duomenys patvirtina, jog ieškovė priimdavo metalo laužą, spręsdavo situacijas, susijusias su užimto ploto atlaisvinimu, apie tai informuodavo atsakingus asmenis (t. 4, b. l. 145–150). Šios aplinkybės patvirtina paslaugų suteikimo faktą. Duomenų, kurie paneigtų ieškovės galimybes turėti pakankamus pajėgumus aptarnauti apeliantės įsipareigotą krovinių apyvartą, byloje nėra. Įvertinus tai, kad Sutarties 2 priedo Nr. 3 1 punktu ieškovė įsipareigojo rezervuoti pajėgumus, o byloje pateikti duomenys patvirtina paslaugų suteikimo faktą, nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė neužtikrino pakankamų pajėgumų ar apribojo galimybę jais naudotis vykdant sutartį. Šiuo atveju apeliantė bando paneigti ieškovės suteiktų paslaugų tinkamumą, todėl, vadovaujantis CPK 12 ir 178 straipsniais bei minėta kasacinio teismo praktika, būtent apeliantei kilo pareiga paneigti Sutarties 2 priedo Nr. 3 1 punkte numatytą pajėgumų rezervavimo faktą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog buvo susiklosčiusi situacija, kuomet ieškovė neužtikrino atsakovės pristatytų krovinių, atitinkančių sutartyje numatytą kiekį, perkrovimo. Apeliantės argumentai, susiję su netinkamu ieškovės prievolės vykdymu arba siejami su aplinkybėmis, kurios nebuvo numatytos sutartyje (dėl svarstyklių žaliesiems vagonams, švieslentės, radiacinių vartų, E-krano, 8 000 t per parą krovos ir pan.) arba nėra įrodytos (kad dėl susidariusių transporto eilių nebuvo perkrauti atsakovės pristatyti kroviniai ir dėl to nebuvo įvykdyta prievolė, kad atsakovė būtų informavusi ieškovę, jog pristatys krovinius, o ši neužtikrino jų krovos), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė neužtikrino šios prievolės tinkamo vykdymo ar kad kokybiškai neteikė paslaugų.

Dėl pagrindo sumažinti netesybas

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius sutartinių arba ikisutartinių įsipareigojimų ar juos įvykdžius netinkamai (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-1075/2022, 38 punktas).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sutartimi nustatytos netesybos yra ne tik prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, bet ir civilinės atsakomybės forma. Pagrindinis civilinės atsakomybės principas – nuostolių atlyginimas – visada turi išlikti kompensuojamojo, o ne baudinio pobūdžio. Vienas iš šio principo įgyvendinimo pavyzdžių yra CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas taikyti baudines netesybas – reikalauti ir prievolės įvykdymo, ir netesybų, išskyrus tada, kai praleidžiamas prievolės įvykdymo terminas. Vis dėlto galimi ir kiti atvejai, kai pažeidžiamas kompensuojamasis netesybų, kaip civilinės atsakomybės formos, pobūdis ir jos teismo gali būti pripažintos baudinėmis. Pavyzdžiui, kai šalys už tą patį prievolės pažeidimą nustatė ir baudą, ir delspinigius, arba kai pats netesybų dydis yra neprotingai didelis. Visais šiais atvejais tokio pobūdžio netesybos gali būti pripažintos baudinėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-162-378/2022, 66 punktas).

Apeliantė teigė, kad pirmosios instancijos teismas, taikęs alternatyvų ieškovės teisių gynimo būdą, nesivadovavo aktualia kasacinio teismo praktika netesybų mažinimo klausimu. Ieškovė privalėjo pagrįsti patirtus nuostolius, o to nepadarius – pirmosios instancijos teismas privalėjo atitinkamai mažinti priteistinų netesybų dydį. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad netesybos yra neprotingai didelės, kadangi dėl Sutarties 2 pažeidimo ieškovė nuostolių neturėjo ir jų neįrodė.

Nagrinėjamu atveju ieškovės ir apeliantės sutartys yra sudarytos tarp dviejų juridinių asmenų, joms ilgą laiką bendradarbiaujant, ieškovei vykdant krovinių priėmimo ir sandėliavimo paslaugas, o apeliantei vykdant metalo laužo importą ir eksportą. Apeliantė, sudariusi ginčo Sutartį 2, prisiimdama galimą prievolės neįvykdymo riziką, Sutarties 2 priedo Nr. 3 1 punkte sutiko su fiksuotu 4 Eur/t įkainiu nepateikus minimalaus šiame punkte susitarto krovinio kiekio. Taigi, apeliantė, pasirašydama Sutartį 2, žinojo ir suprato, kad, nepateikus minimalaus krovinio kiekio ieškovei, jai už kiekvieną nepateikto krovinio toną bus skaičiuojamas fiksuotas 4 Eur įkainis. Pažymėtina, kad netesybos pripažįstamos per didelėmis tada, kai jos yra akivaizdžiai neproporcingos prievolės pobūdžiui, jų dydis prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams bei sąžiningai verslo praktikai, taip sudarant galimybę vienai šaliai nepagrįstai praturtėti, o kitos šalies teisėtus interesus neproporcingai pažeisti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių sutartas netesybų dydis nėra neadekvatus ar neproporcingas, atitinka šalių interesų pusiausvyrą. Ieškovė pagrįstai nurodo, kad abi šalys pripažino, jog tokie nuostoliai yra galimi ir pagrįstai tikėtini. Apeliantės sutikimą su nustatytu įkainiu papildomai patvirtina ir apeliantės 2025 m. vasario 21 d. raštas ieškovei, kuriame ji nurodė, kad bendrovė ir užsakovė, sudarydamos Sutartį 2 ir numatydamos 4 Eur dydžio netesybas už kiekvieną užsakovės nepakrautą toną, tai yra, apskaičiuodamos galimus bendrovės nuostolius dėl užsakovės įsipareigojimų nevykdymo, vertino pagrįstai tikėtiną iš Sutarties 2 pažeidimo galinčią kilti sumą (t. 1, el. b. l. 53–54).

Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo argumentus, susijusius su ieškovės galimybėmis pasipelnyti, argumentuodama tai KVJUD ieškovei taikytų sankcijų apimtimi, KVJUD nustatytą 0,877 Eur plius PVM įkainį už vieną nepakrautą toną lygindama su Sutarties 2 priedo Nr. 3 1 punkte numatytu 4Eur/t įkainiu, taip pat tuo, kad taikytos sankcijos buvo ne tik dėl atsakovės, bet ir dėl kitų krantinės naudotojų neįvykdytų įsipareigojimų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad teismui sprendžiant netesybų dydžio mažinimo iki realių kreditoriaus nuostolių dydžio klausimą, teisiškai reikšmingi visi kreditoriaus patirti nuostoliai, tame tarpe ir ta jų dalis, kurią kreditorius kaip netesybas yra sumokėjęs savo kreditoriui. Šiuo atveju aplinkybė, kad ne tik atsakovė, bet ir kiti subjektai neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų ieškovei, nepaneigia fakto, jog atsakovė taip pat yra neįvykdžiusi prievolės ir dalis ieškovei taikytų sankcijų yra susijusi su atsakovės prievolės pažeidimu.

Apeliantė kvestionuoja ir pirmosios instancijos teismo iniciatyva skundžiamame sprendime nurodytus nuostolių dydį pagrindžiančius skaičiavimus, kadangi juose yra apskaičiuotos gautinos pajamos, iš jų neatimant krovos darbams, kurie faktiškai nebuvo atlikti, reikalingų sąnaudų. Apeliantės teigimu, ieškovės negautos pajamos turėtų būti apskaičiuojamos skaičiuojant grynąjį pelną. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad atsakovė neperkrovė 77 715,39 tonos metalo, mažiausias įkainis už ieškovės teikiamas paslaugas pagal Sutartį 2 yra 7,03 Eur/t, todėl apskaičiavo, jog ieškovė vykdydama veiklą būtų gavusi 546 339,19 Eur pajamų, o taikant apeliantės nurodomą ieškovės paslaugos vidutinį įkainį 8 Eur/t, ieškovė už teikiamas paslaugas turėjo gauti 621 723,12 Eur pajamų. Teismas pažymėjo, kad Sutarties 2 priedo Nr. 3 2 punkte yra numatyti 8 punktai skirtingų įkainių, dėl kurių šalys susitarė, kad paslaugos nebūtų buvusios teikiamos tik žemiausiais įkainiais, todėl ieškovės pajamos būtų buvusios dar didesnės.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nėra pareikštas ieškovės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, kuomet ieškovė turėtų įrodyti realų nuostolių dydį. Šiuo atveju teismo sprendimu yra priteistos sutartyje nustatytos netesybos, o tai reiškia, kad jau sudarydamos sutartį šalys sulygo, jog tai bus laikoma minimaliais kreditorės (ieškovės) nuostoliais, kurių dydžio ji neprivalo įrodinėti. Realių kreditorės nuostolių dydis, sprendžiant netesybų mažinimo klausimą teismo iniciatyva ar kitos šalies reikalavimu, aktualus tuo aspektu, kad netesybos negali būti mažinamos daugiau, negu realūs kreditorės patirti nuostoliai. Taigi, kreditorės nuostoliai yra minimali, bet ne maksimali galimų priteisti netesybų suma.

Todėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti ieškovės potencialiai negautų pajamų dydžiai, nustatyti remiantis Sutarties 2 priedo Nr. 3 2 punkte numatytais paslaugų įkainiais, iliustruoja ieškovės negautų pajamų, atsakovei pažeidus sutartį, dydį. Ir nors jie apskaičiuoti neįvertinus sąnaudų, kurios būtų partirtos sutarties įvykdymo atveju, šie įkainiai, lyginant juos su sutartyje numatyta bauda (4 Eur/t už neperkrautą krovinio kiekį), yra dvigubai ar net daugiau didesni, todėl akivaizdu, kad atsakovei neįvykdžius prievolės, ieškovė negavo reikšmingos dalies pajamų.

Nors apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog apeliantė yra sąžininga sutartinių santykių su ieškove šalis, bendradarbiavo ilgą laiką, dideliais kiekiais viršydavo savo įsipareigojimus, dėl to ieškovė apeliantės dėka gavo žymiai didesnį užsakymų kiekį negu pagal galiojančias sutartis apeliantė buvo įsipareigojusi, ji nevengė atsakomybės, siūlė trūkstamą krovinio kiekį perkelti į kitus metus ir taip įvykdyti įsipareigojimus ieškovei, šių aplinkybių vertinimas nesuponuoja išvados, kad sutartyje sulygtos netesybos yra nepagrįstai didelės ar kad egzistuoja kiti teisiškai reikšmingi pagrindai jas sumažinti.

Aplinkybės, susijusios su susidariusiu krovos į eksportuojančius laivus trūkumu 2023 m. šiuo atveju nėra aktualios, kadangi Sutartimi 2 2023 m. neperkrautas kiekis buvo perkeltas į 2024 m. Ieškovė dėl 2023 m. neįvykdytos prievolės nereikalavo netesybų, sutiko, kad prievolė būtų įvykdyta 2024 m. Atsakovė dėl tokio prievolės įvykdymo pakeitimo aktyviai derėjosi, būtent šių derybų išdava buvo Sutartis 2. Todėl apeliantės argumentai, kad ji siūlė 2024 m. neperkrautą krovinių kiekį perkrauti vėlesniais metais, nevertintini kaip sudarantys pagrindą mažinti netesybas.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ginčo sutarties nuostatas, pagrįstai nustatė, jog ieškovės prašoma priteisti skola yra netesybos, šis atliktas šalių teisinių santykių kvalifikavimas nevertintinas kaip ieškinio ribų peržengimas, o pagrindo sumažinti šalių sutartą netesybų dydį nėra. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Apeliacinį skundą atmetus kaip nepagrįstą, apeliacinės instancijos teisme apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Ieškovė prašo priteisti 3 974,66 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliantė nurodė, kad už atsiliepimo į apeliacinio skundą parengimą patyrė 3 284,84 Eur išlaidas, PVM – 689,82 Eur. Įvertinus apeliantės prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą, nustatyta, kad taikant Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos) 8.11 papunktį, vadovaujantis 7 punktu, maksimali galima priteisti suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą suma sudarytų 3 284,84 Eur (2 526,8 Eur x 1,3).

Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl PVM įtraukimo į priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, yra išaiškinta, kad mokesčių įstatymai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Teismai, nustatydami atlygintinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, privalo vadovautis CPK normomis ir neturi pareigos priteistiną sumą vertinti bylos šalims kaip mokesčių mokėtojams galimai kilsiančių mokestinių prievolių bei teisių aspektu ir pagal tai koreguoti priteistiną išlaidų atlyginimą. Dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo spręstina pagal bendrą advokatui sumokėtą sumą (įskaitant PVM) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-469/2018, 103 punktas).

Įvertinus tai, kad ieškovės prašoma priteisti 3 974,66 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (įskaitant PVM) viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalią galimą priteisti sumą, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, jog šiuo atveju yra pagrindas sumažinti ieškovės prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iki maksimalios galimos priteisti sumos pagal Rekomendacijas, tai yra, iki 3 284,84 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, juridinio asmens kodas 140346267, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Tolmeta”, juridinio asmens kodas 302476741, 3 284,84 Eur (tris tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus ir 84 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Teisėjos Giedrė ČėsnienėRasa GudžiūnienėDalia Kačinskienė