- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-11
- Bylos Nr.
- e2-436-866/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01140-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Asta Pikelienė (pran.)
- Kreditorius
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Atsakovas
- "Open Banking LT"
- Kategorijos
- 7.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (kreditoriaus) P. S. (P. S.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutarties atmesti šio pareiškėjo skundą dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Open Banking LT“ kreditorių susirinkimo sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Open Banking LT“ (toliau – ir bendrovė) kreditorius P. S. (toliau – kreditorius) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2026 m. sausio 5 d. LUAB „Open Banking LT“ kreditorių susirinkimo sprendimus.
Šalies argumentai
Nurodė, kad 2026 m. sausio 5 d. įvyko kreditorių susirinkimas, kurio metu turėjo būti svarstomi šie klausimai: dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo ir informacijos teikimo apie bankroto bylos eigą tvarkos; dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo; dėl konteinerio su ventiliatoriais pardavimo tvarkos nustatymo. Kreditoriaus teigimu, šio susirinkimo protokolas jam nebuvo įteiktas.
2026 m. vasario 19 d. E. V. į Vilniaus apygardos teismo civilines bylas pateikus prašymą pakeisti proceso šalį, kreditoriui tapo žinoma, apie 2026 m. vasario 3 d. sutartį dėl reikalavimų perleidimo Nr. 20250203, sudarytą tarp bendrovės ir E. V., pagal kurią ginčijamas bendrovės P. S. pareikštas 731 872,87 Eur reikalavimas už 10 000 Eur buvo perleistas E. V..
Kreditorius pažymi, kad kreditoriai nebuvo informuoti apie klausimo dėl reikalavimų teisių perleidimo nagrinėjimą kreditorių susirinkime. Kreditoriams buvo siųstas pasiūlymas tik dėl konteinerio pardavimo tvarkos.
Kreditorius pabrėžia, kad jam nebuvo pateikta jokia informacija, kad nemokumo administratoriaus jo (P. S.) atžvilgiu pareikšti reikalavimai bus parduodami ir dėl to bus sprendžiama kreditorių susirinkime. Tik nagrinėjant kitas civilines bylas (Nr. e2-118-392/2026 ir Nr. e2-1131-560/2026) paaiškėjo, kad nemokumo administratorius remiasi 2026 m. sausio 5 d. kreditorių susirinkimo protokolu, kuriame, be aiškaus kreditorių svarstymo ir balsavimo, buvo įrašyta nuoroda apie „debitorinių reikalavimų pardavimo tvarką“. Tokiu būdu kreditorius sužinojo apie galimai neteisėtą kreditorių susirikimo protokolą.
Kreditoriaus nuomone, reikalavimo teisė parduota už neproporcingai mažą kainą. Kreditorių susirinkimo dokumentuose nebuvo aiškiai nurodyta, jog bus sprendžiamas klausimas dėl ginčijamų reikalavimo teisių pardavimo, tik vėliau paaiškėjo faktinės aplinkybės, kad nemokumo administratorius jau perleido reikalavimo teises kitose teisme nagrinėjamose civilinėse bylose ir tai padarė už akivaizdžiai neproporcingą kainą, kad jis (kreditorius) objektyviai negalėjo žinoti, kad kreditorių susirinkimo sprendimas faktiškai buvo naudojamas kaip pagrindas tokiam sandoriui, prašo atnaujinti terminą skundui dėl 2026 m. sausio 5 d. kreditorių susirinkimo protokolo paduoti.
Kreditoriaus vertinimu, jei kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) iš tiesų būtų pritarusi tokiam reikalavimo teisių perleidimui, tai faktiškai reikštų, kad ji sąmoningai atsisakė bet kokios galimybės atgauti savo, kaip kreditorės, reikalavimą Bendrovės nemokumo byloje, nes ginčo reikalavimai, kurių bendra vertė viršija 700 000 Eur, buvo perleisti trečiajam asmeniui tik už 10 000 Eur sumą. Tai papildomai pagrindžia būtinybę patikrinti kreditorių susirinkimo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Kreditorių sprendimas buvo priimtas vienintelio susirinkime dalyvavusios VMI balsais, tačiau toks balsavimas galėjo būti nulemtas neišsamios ir klaidinančios informacijos apie sprendžiamo klausimo turinį. Kreditoriams pateiktuose balsavimo biuleteniuose buvo nurodyta tik informacija apie bendrovės konteinerio su ventiliatoriais pardavimo tvarkos nustatymą. Jokia informacija apie bendrovės reikalavimo teises, jų pobūdį, vertę ar galimą perleidimą tretiesiems asmenims kreditoriams nebuvo pateikta.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 16 d. nutartimi nutarė likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Open Banking LT“ kreditoriaus P. S. skundą atmesti.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kreditorius P. S. apie įvykusį kreditorių susirinkimą ir juose priimtus sprendimus sužinojo, turėjo sužinoti, 2026 m. sausio 6 d., kai nemokumo administratorius kreditorių susirinkimo protokolą pateikė į bankroto bylą. Būdamas tinkamai ir laiku informuotas apie vyksiantį kreditorių susirinkimą, elgdamasis rūpestingai ir sąžiningai, turėdamas teisinį suinteresuotumą bankroto procesu, kreditorius P. S. turėjo teisę ir šios teisės nulemtą pareigą domėtis kreditorių susirinkime priimtais sprendimais. Tokią pareigą, be kita ko, lemia ir JANĮ įtvirtinti kreditorių susirinkimo sprendimų apskundimo teismui terminai, apie kuriuos kreditoriui P. S. neabejotinai yra žinoma, kadangi jis anksčiau teismui yra apskundęs keturių ankstesnių kreditorių susirikimų sprendimus (Bendrovės bankroto bylos DOK-5268, DOK-20651, DOK-25398, DOK-24552).
P. S. teismo posėdyje iš esmės patvirtino, jog susipažino su nemokumo administratoriaus 2026 m. sausio 6 d. pateiktu protokolu, tačiau įvertinęs jo priedus, o konkrečiai turto pardavimo tvarką, pagal kurią turėjo būti parduodamas tik bendrovės jūrinis konteineris su jame įmontuotais ventiliatoriais, ir būdamas suklaidintas, kad jokio kito turto pardavimo tvarka kreditorių susirinkime nebuvo svarstoma, kreditorių susirinkimo sprendimų teismui neskundė. Pastarieji P. S. argumentai atmestini kaip nepakankami ir netinkami pateisinti daugiau nei du mėnesius praleistą JANĮ 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 14 dienų terminą skundui paduoti.
Nemokumo administratoriaus kreditoriams pateikti duomenys ir ginčijamo kreditorių susirinkimo protokolo turinys vienareikšmiai patvirtinta, jog kreditorių susirinkime buvo svarstoma ne tik jūrinio konteinerio pardavimo tvarka, tačiau ir kito turto (pagal kreditoriams iš anksto pateiktą informaciją – ginčijamų reikalavimo teisių į P. S.). Tai, kad šios reikalavimo teisės kreditorių susirinkimo protokole nurodytos netiksliai, kaip „debitoriniai reikalavimai“, nepaneigia fakto, kad kreditoriui P. S. buvo žinoma, kad kreditorių susirinkime bus sprendžiamas klausimas ne tik dėl jūrinio konteinerio, bet ir dėl reikalavimo teisių pardavimo tvarkos patvirtinimo. Nemokumo administratoriaus 2025 m. gruodžio 18 d. siųstoje informacijoje kreditoriams šis turtas aiškiai apibrėžtas, t. y. nurodyta, kokio dydžio reikalavimo teisės, kad tie reikalavimai yra nukreipti į patį P. S., kaip buvusį bendrovės vadovą ir reikalavimai yra ginčijami teisme. Teismo posėdyje VMI atstovas patvirtino, kad kreditorių susirinkime dalyvavusios kreditorės VMI tokia netiksli formuluotė nesuklaidino ir buvo priimtas sprendimas dėl teisme ginčijamų bendrovės reikalavimo teisių pardavimo.
Kreditorius P. S., susipažinęs su bendrovės bankroto byloje nemokumo administratoriaus pateiktu kreditorių susirinkimo protokolu ir jo priedais, pamatęs neatitikimą juose, privalėjo imtis aktyvių veiksmų šiems netikslumams išsiaiškinti, pvz. kreiptis į nemokumo administratorių. Tai, kad P. S., matydamas, kad kreditoriai priėmė sprendimą ne tik dėl jūrinio konteinerio pardavimo tvarkos, tačiau ir dėl kito turto (kad ir netiksliai įvardinto), nesiėmė jokių aktyvių veiksmų išsiaiškinti, kas sudaro tuos „debitorinius reikalavimus“, leidžia daryti prielaidą, kad P. S. žinojo ir suprato, kokio turto pardavimo tvarkos buvo svarstomos ir dėl kokių turto pardavimo tvarkų kreditorių susirinkime buvo priimti sprendimai.
Šalies argumentai
P. S. nurodytos termino priežastys, t. y. kreditorių susirinkimo protokolo turinio ir jo priedų neatitikimo tariamai nulemtas jo suklaidinimas, nelaikytinos objektyviomis, t. y. nuo jo paties valios nepriklausančiomis, ir tokiomis svarbiomis, kad paneigtų JANĮ 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtino termino tikslus ir paskirtį. P. S. nurodomų priežasčių kitoks vertinimas ir toleravimas tokio neatsakingo ir pasyvaus elgesio, kai kreditorius vengia dalyvavimo kreditorių susirinkimuose, o vėliau, ženkliai praleidžiant įstatyme įtvirtintą ir kreditoriui neabejotinai žinomą terminą, susirinkimuose priimtų sprendimų skundimas teismui formaliais pagrindais, būtų visiškai nesuderinamas su JANĮ 3 straipsnyje įtvirtintu bankroto proceso efektyvumo, kreditorių lygiateisiškumo principais bei akivaizdžiai pažeistų sąžiningai bendrovės bankroto procese dalyvaujančios kreditorės (VMI) teises ir teisėtus interesus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad net ir skaičiuojant terminą nuo P. S. nurodomos sužinojimo datos 2026 m. vasario 17 d., jis kreipdamasis į teismą su skundu tik 2026 m. kovo 12 d. vis tiek praleido 14 dienų terminą (JANĮ 55 straipsnio 1 dalis).
Teismas padarė išvadą, kad P. S. skundas atmestinas ir dėl to, kad skundas paduotas nepateisinamai ir ženkliai praleidus JANĮ 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą (CPK 75 straipsnio 1 dalis).
Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog kreditorius P. S., būdamas tinkamai ir laiku informuotas apie 2026 m. sausio 5 d. šaukiamą bendrovės kreditorių susirinkimą, jame nedalyvavo ir prieš kreditorių susirinkimo sprendimus nebalsavo. Taigi, kreditorius P. S., pasirinkdamas pasyvų procesinį elgesį bendrovės bankroto procese, laikytinas praradusiu teisinį suinteresuotumą ir skųsti kreditorių susirinkime priimtų sprendimų neturi teisės.
Nustačius, kad kreditorius P. S. neturi teisės skųsti kreditorių susirinkimo sprendimus, jo skundas atmestinas ir šiuo savarankišku pagrindu (JANĮ 55 straipsnio 2 dalis, CPK 5 straipsnis).
Spręsdamas dėl JANĮ 55 straipsnyje nustatytų kreditorių susirinkimo sprendimų panaikinimo sąlygų teismas nurodė, kad kreditoriaus P. S. argumentai nesuponuoja, jog ginčijami kreditorių susirinkimo sprendimai pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas ir/arba teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
Atskirojo skundo, prisidėjimo prie jo ir atsiliepimo į juos argumentai
Apeliantas (kreditorius) P. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 165 d. nutartį ir atnaujinti terminą skundui dėl 2026 m. sausio 5 d. kreditorių susirinkimo nutarimo paduoti, pripažįstant, kad termino praleidimas įvyko dėl objektyvių ir nuo apelianto valios nepriklausančių aplinkybių; išnagrinėjus bylą iš esmės, panaikinti 2026 m. sausio 5 d. kreditorių susirinkimo priimtą nutarimą dėl reikalavimo teisių pardavimo tvarkos patvirtinimo kaip neteisėtą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
Teismas nepagrįstai sutapatino kreditoriaus sužinojimo momentą su kreditorių susirinkimo protokolo įkėlimu į bylą 2026 m. sausio 6 d., neįvertinęs to, kad pats protokolo turinys buvo klaidinantis, neišsamus ir neatskleidžiantis tikrosios priimto sprendimo esmės.
Protokole buvo vartojama netiksli ir dviprasmiška sąvoka „debitoriniai reikalavimai“, kuri objektyviai neleidžia identifikuoti, jog kalbama apie konkrečius teismuose nagrinėjamus ginčus, kurių bendra suma siekia 731 872,87 Eur, taip pat neatskleidžiama, kad šie reikalavimai yra nukreipti į patį kreditorių bei gali būti perleidžiami tretiesiems asmenims.
Šalies argumentai
Net ir laikant, kad terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo momento, kai kreditorius sužinojo apie reikalavimo teisių perleidimą (2026 m. vasario 19 d.), pažymėtina, kad kreditorius kartu su skundu aiškiai prašė teismo atnaujinti praleistą terminą, nurodydamas konkrečias ir objektyvias jo praleidimo priežastis.
Atsiliepimas
Terminas skundui paduoti buvo praleistas ne dėl kreditoriaus nerūpestingumo ar pasyvumo, bet dėl to, kad iki tam tikro momento jam nebuvo atskleista esminė informacija apie kreditorių susirinkimo sprendimo turinį ir realias pasekmes. Kreditorių susirinkimo dokumentuose nebuvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog sprendžiamas klausimas dėl teismuose nagrinėjamų reikalavimo teisių, nukreiptų į patį kreditorių, pardavimo, todėl kreditorius objektyviai negalėjo suvokti tikrosios sprendimo esmės.
Sužinojęs, kad nemokumo administratorius teigia gavęs kreditorių pritarimą minėtų reikalavimų perleidimui, kreditorius nedelsdamas ėmėsi aktyvių veiksmų – kreipėsi į– VMI, kuri taip pat yra bendrovės kreditorė, siekdamas išsiaiškinti, ar ši iš tiesų buvo informuota ir pritarė tokiam sprendimui. Tokie veiksmai rodo maksimalų kreditoriaus rūpestingumą ir operatyvumą, o tai, kad VMI atsakymas nebuvo gautas iš karto, yra objektyvi aplinkybė, nepriklausanti nuo kreditoriaus valios.
Teismas, darydamas išvadą, kad kreditorius buvo tinkamai ir laiku informuotas apie kreditorių susirinkimą bei jame svarstomus klausimus, iš esmės rėmėsi vieninteliu įrodymu – kreditorės VMI pateiktu dokumentu, kuriame nurodoma, jog 2025 m. gruodžio 18 d. el. laiškas neva buvo išsiųstas tiek kreditoriui, tiek VMI. Tačiau toks įrodymas negali būti laikomas pakankamu ir patikimu, kadangi jis nebuvo tinkamai patikrintas ir įvertintas laikantis procesinių įrodinėjimo taisyklių.
Minėtas dokumentas nepagrindžia paties el. laiško egzistavimo ir jo turinio patikimumo – byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šio laiško išsiuntimo faktą, tokių kaip elektroninio laiško techniniai metaduomenys, siuntimo serverio informacija, gavimo patvirtinimai ar kiti skaitmeniniai pėdsakai. Be to, nėra aišku, ar dokumente nurodytas laiškas buvo faktiškai išsiųstas kreditoriui, ar tik formaliai nurodytas kaip išsiųstas, todėl tokio pobūdžio įrodymas negali būti laikomas pakankamu konstatuoti tinkamą ir teisėtą kreditoriaus informavimą apie esminius kreditorių susirinkime svarstytus klausimus.
VMI pateiktas dokumentas akivaizdžiai prieštarauja nemokumo administratoriaus teismui pateiktiems dokumentams, kurie buvo įkelti į EPP sistemą ir kurie, kaip matyti iš bylos medžiagos, yra datuojami 2025 m. gruodžio 16 d., juose nėra jokios informacijos apie reikalavimo teisių pardavimą ar kitų esminių su tuo susijusių sprendimų priėmimą.
Teismas faktiškai perkėlė įrodinėjimo naštą kreditoriui, nors pagal civilinio proceso teisės principus pareiga įrodyti tinkamą informavimą tenka šią aplinkybę teigiančiai šaliai – šiuo atveju nemokumo administratoriui.
Teismas netinkamai taikė JANĮ 55 straipsnio 2 dalies nuostatas. Įstatymas aiškiai sieja teisę skųsti su informavimo tinkamumu, o ne vien su formaliu dalyvavimo faktu, todėl kreditoriaus nedalyvavimas savaime negali būti laikomas pagrindu paneigti jo teisę į teisminę gynybą.
Esminė teismo klaida šiuo atveju pasireiškia tuo, kad teisės skųsti klausimas buvo išspręstas remiantis prielaida, jog kreditorius buvo tinkamai informuotas apie kreditorių susirinkimą ir jame svarstytus klausimus, nors būtent šią aplinkybę kreditorius ir ginčija.
Teismo išvada, kad kreditorius neturi teisės skųsti, nes neva buvo tinkamai informuotas, yra logiškai ydinga, nes teisės skųsti buvimas ir informavimo tinkamumas yra tarpusavyje susiję, tačiau ginčytini faktai, kurie negali būti naudojami vienas kito pagrindimui.
Teismas, vertindamas kreditorių susirinkimo sprendimo teisėtumą ir kreditorių valios formavimą, nepakankamai įvertino esminę aplinkybę, susijusią su realia ginčijamo sprendimo ekonomine ir teisine reikšme kreditoriams, taip pat su galimu kreditorių informavimo ir valios formavimo iškraipymu.
Nors VMI formaliai nurodo, kad pritarė ginčijamam sprendimui, tačiau vertinant jo realias pasekmes akivaizdu, kad toks pritarimas reiškė atsisakymą potencialios reikšmingos ekonominės naudos, kuri galėjo siekti šimtus tūkstančių eurų, bei dalyvavimo išieškojimo procese praradimą, mainais gaunant simbolinę ir ekonomine prasme nereikšmingą sumą.
Toks sprendimo turinys ir jo pasekmės objektyviai prieštarauja kreditorių interesų apsaugos principui, kadangi bankroto proceso esmė yra maksimalus kreditorių reikalavimų patenkinimas, o ne formalių sprendimų priėmimas, ignoruojant jų ekonominę prasmę.
Reikalavimo teisės buvo perleistos tuo metu, kai teismo procesai dar nebuvo išnagrinėti, nebuvo nustatytas nei žalos faktas, nei jos dydis, o tai reiškia, kad egzistavo reali ir objektyvi galimybė šias sumas prisiteisti, kas ir sudaro esminę tokio turto ekonominę vertę.
Reikalavimo teisės buvo perleistos trečiajam asmeniui, kuris, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali būti susijęs su nemokumo administratoriumi, kas kelia papildomų abejonių dėl sandorio skaidrumo ir galimo interesų konflikto.
Teismas nepakankamai ištyrė reikalavimo teisių ekonominės vertės pagrįstumą, nevertino sandorio disproporcijos masto ir neanalizavo, ar toks perleidimas atitinka bankroto proceso tikslą – maksimalų kreditorių reikalavimų patenkinimą.
Nemokumo administratorius J. V. atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie šaukiamą kreditorių susirinkimą, t. y. 2025 m. gruodžio 18 el. laišku visi kreditoriai, įskaitant P. S., buvo informuoti apie šaukiamą kreditorių susirinkimą. Tokia tvarka atitinka pačių kreditorių patvirtintą bendrovės informavimo apie susirinkimus tvarką.
Papildomai nemokumo administratorius 2025 m. gruodžio 19 d. apie šaukiamą kreditorių susirinkimą pareiškėją informavo per NPIP (Nemokumo procesų informacinį portale, https://nemokumas.avnt.lt/public/home/main) kas atitinka JANĮ 47 straipsnio 3 dalyje numatytą informavimo būdą. Dėl šios faktinės aplinkybės ginčo nėra.
Analogiška tvarka apie šaukiamą kreditorių susirinkimą informuota kreditorė VMI dalyvavo susirinkime ir balsavo “už” darbotvarkėje nurodytais klausimais. Tai reiškia, kad informavimo tvarka buvo tinkama ir aiški, P. S. buvo informuotas tinkamai ir suprantamai, todėl jis pats netinkamai naudojosi savo kreditoriaus teisėmis.
2025 m. gruodžio 18 d. el. laiško gavimo pareiškėjas neneigė, o šiame kontekste pažymėtina, kad P. S. į nemokumo administratorių visada kreipiasi el. paštu, teikia įvairioms institucijoms skundus dėl bankroto proceso ir pan., todėl laikytina, jog išmano procesą, juo domisi ir turėjo visas galimybes dalyvauti skundžiamame kreditorių susirinkime.
Teismas pagrįstai nenustatė esminių procedūrinių pažeidimų šaukiant kreditorių susirinkimą ir jame priimant sprendimus, taip pat, materialaus pažeidimo pareiškėjas neįrodė, kadangi kreditoriai gali turėti skirtingus lūkesčius dėl įmonės turto realizavimo galimybių, tačiau nemokumo procesas yra kolektyvinis procesas, todėl būtent kreditorių dauguma apsprendžia esminius turto pardavimo tvarkos ekonominio tikslingumo klausimus.
Kaip teisingai nustatė teismas, pareiškėjas pats pripažino, kad apie skundžiamą priimtą sprendimą bei jo turinį jis sužinojo dar 2026 m. sausio 6 d., o apie sprendimo pagrindu atsiradusį rezultatą – perleistą reikalavimo teisę vėliausiai sužinojo 2026 m. vasario 17 d. Tai reiškia, kad paduodamas skundą 2026 m. kovo 12 d. jis bet kuriuo atveju praleido JANĮ nustatytą 14 dienų terminą, neprašė jo atnaujinti, nepateikė jokių objektyvių duomenų pagrindui jį atnaujinti, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad skundo pateikimo terminas yra praleistas.
Valstybinė mokesčių inspekcija (kreditorė) atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
VMI pranešimą apie šaukiamą kreditorių susirinkimą su galutiniais siūlomais nutarimų projektais gavo 2025 m. gruodžio 18 d. 2025 m. gruodžio 16 d. VMI buvo gavusi pranešimus, kuriuose nebuvo siūloma patvirtinti reikalavimo teisių pardavimo tvarką. VMI balsavo pagal 2025 m. gruodžio 18 d. pateiktą kreditorių susirinkimo darbotvarkę, t. y. balsavo ir dėl reikalavimo teisių pardavimo tvarkos nustatymo. Atsižvelgus į tai, kad pranešimas apie papildytą kreditorių susirinkimo darbotvarkę gavo anksčiau nei prieš 14 dienų iki susirinkimo, laikytina, kad kreditorių susirinkimas buvo sušauktas laikantis JANĮ 47 straipsnio 1 dalyje numatyto termino.
JANĮ 44 straipsnio 8 punkte yra numatyta kreditorių susirinkimo teisė leisti bankrutuojančio asmens turtą parduoti kitu negu iš varžytinių būdu, taigi bendrovės kreditorių susirinkimas turėjo teisę priimti sprendimą dėl reikalavimo teisių pardavimo tvarkos nustatymo.
VMI pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl termino skundui paduoti skaičiavimo, kadangi ir pats kreditorius turi būti aktyvus ir susipažinęs su kreditorių susirinkimo protokolu, kuris nėra aiškus kreditoriui, turi kreiptis į nemokumo administratorių dėl neaiškumų pašalinimo.
Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad net terminą skundui paduoti skaičiuojant nuo P. S. nurodomos datos (2026 m. vasario 19 d.), terminas skundui paduoti vis tiek yra praleistas, kadangi skundas teismui pateiktas tik 2026 m. kovo 12 d. Jokių objektyvių, nuo P. S. valios nepriklausančių termino praleidimo priežasčių nebuvo nurodyta nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei atskirajame skunde.
JANĮ nenumato pareigos nemokumo administratoriui informuoti kreditorių apie planuojamą sudaryti turto perleidimo sandorį, kai turtas yra parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, kurios nemokumo administratorius privalo laikytis. Taigi aplinkybė, kad bendrovės nemokumo administratorius sudarė reikalavimo teisių perleidimo sandorį prieš jo sudarymą neinformavęs kreditorių, negali būti pagrindu panaikinti dar iki sandorio sudarymo priimtus bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimus. P. S., manydamas, kad sudarytas reikalavimo teisių perleidimo sandoris pažeidžia jo, kaip bendrovės kreditoriaus interesus, turėtų ginčyti patį reikalavimo teisių perleidimo sandorį.
Aplinkybė, kad P. S. kreipėsi į VMI ir laukė atsakymo į pateiktus paklausimus nesudaro pagrindo atnaujinti termino skundui paduoti, kadangi VMI pozicija nėra būtina kreditoriui įvertinti ar priimtais kreditorių susirinkimo nutarimais buvo pažeistos paties P. S. teisės.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad P. S. 2025 m. gruodžio 18 d. el. paštu gavo informaciją apie šaukiamą kreditorių susirinkimą ir nors P. S. teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, su tokia P. S. pozicija negalima sutikti, kadangi aplinkybė dėl informavimo el. paštu patvirtino ir bendrovės nemokumo administratorius. Jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad P. S. el. paštu nebūtų gavęs siųsto kvietimo į kreditorių susirinkimą, P. S. nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad P. S. nepatenka į JANĮ 55 straipsnio 2 dalyje nustatytų asmenų ratą, todėl P. S. neturi teisės skųsti 2026 m. sausio 5 d. vykusio kreditorių susirinkimo nutarimų.
P. S. argumentai dėl tariamo VMI suklaidinimo yra visiškai nepagrįsti. Byloje VMI buvo atstovaujama įgalioto atstovo, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai netenkino P. S. prašymo dėl VMI prie FM atstovės, kuri atstovavo VMI kreditorių susirinkime, apklausos. P. S. neturi teisės atstovauti VMI ir savo skundo grįsti įsivaizduojamu VMI teisių pažeidimu. VMI balsavo už reikalavimo teisių perleidimą ir savo pozicijos dėl reikalavimo teisių pardavimo tikslingumo nekeičia.
VMI vertinimu, perleidžiant reikalavimo teises, dėl kurių vyksta ginčas teisme, pirkėjas prisiima riziką, kad ieškiniai nebus patenkinti, be to, ieškinių palaikymas teisme gali pareikalauti papildomų išlaidų advokato paslaugoms, todėl tokios reikalavimo teisės gali būti parduotos pigiau, nei jau išieškomos reikalavimo teisės, tačiau atsižvelgus į tai, kad Bendrovė neparduodama reikalavimo teisių patiria atstovavimo teisme išlaidas, bylinėjimasis gali tęstis ilgą laiką, reikalavimo teisių pardavimas šioje bankroto proceso stadijoje atitinka bankroto proceso tikslus bei principus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
Apeliantas P. S. Lietuvos apeliaciniam teismui prašo prijungti naujus įrodymus, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 5 d. nutartį, kuria nutarta: patenkinti P. S. skundą; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo, atliekančio ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas, G. V. 2026 m. balandžio 3 d. nutartį ir dėl skundo priimti naują sprendimą; panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro A. D. 2026 m. kovo 26 d. nutarimą, kuriuo atmestas P. S. (P. S.) skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos Antrojo skyriaus vyriausiosios tyrėjos N. S. 2026 m. kovo 5 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. M-1-01-08690-26.
Anot apelianto, ši nutartis yra reikšminga nagrinėjant atskirąjį skundą, kadangi patvirtina aplinkybių, susijusių su galimais pažeidimais BUAB „Open Banking LT“ bankroto procese bei kreditorių interesų pažeidimu, egzistavimą ir būtinybę jas išsamiai ištirti.
Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Dėl šios teisės normos taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurių nebuvo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).
Pagal CPK 180 straipsnio nuostatas teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 302, 338 straipsniai). Šioje normoje įtvirtintas įrodymų sąsajumo su byla principas taip pat taikomas ir teismui sprendžiant dėl įrodymų išreikalavimo.
Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021).
Pateikta nutartis priimta ikiteisminiame tyrime neturi tiesioginio sąsajumo su šioje byloje sprendžiamu klausimu, t. y. ar apeliantas buvo tinkamai informuotas apie šaukiamą kreditorių susirinkimą ir ar yra tinkamas subjektas teikti skundą dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų panaikinimo. Iš pateiktos nutarties turinio matyti, kad ikiteisminiame tyrime tiriamos nusikalstamos veikos (sukčiavimas, turto iššvaistymas, piktnaudžiavimas) perleidžiant bendrovei priklausančias reikalavimo teises, tuo tarpu šios civilinės bylos dalyką sudaro JANĮ nustatytos kreditorių sušaukimo tvarkos patikrinimas, t. y. šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl perleidimo sandorio teisėtumo. Kita vertus, tarpinė nutartis ikiteisminiame tyrime neturi jokios prejudicinės reikšmės šioje byloje. Todėl, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujai pateiktus įrodymus.
Dėl subjekto galinčio teikti skundą dėl kreditorių susirinkimo, bei informavimo apie šaukiamą kreditorių susirinkimą tinkamumo
JANĮ 55 straipsnyje reglamentuojamas kreditorių susirinkimo sprendimų apskundimas. Pagal JANĮ 55 straipsnio 2 dalį kreditorių susirinkimo sprendimą turi teisę skųsti teismui šie asmenys: 1) kreditorius, balsavęs prieš kreditorių susirinkimo sprendimą; 2) kreditorių susirinkime nedalyvavęs kreditorius, jeigu nebuvo tinkamai apie jį informuotas; 3) nemokumo administratorius; 4) restruktūrizuojamas juridinis asmuo.
Byloje nustatyta, kad apeliantas kreditorių susirinkime nedalyvavo. Apeliantas remiasi aplinkybe, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie šaukiamą kreditorių susirinkimą, t. y. savo subjektinę teisę skųsti kreditorių susirinkimą įrodinėja JANĮ 55 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
Apeliantas atskirajame skunde kvestionuoja jo tinkamą informavimą, remiantis be kita ko aplinkybe, kad jis negavo informacijos apie tai, kad šaukiamame kreditorių susirinkime bus sprendžiama dėl reikalavimo teisių pardavimo, tebevykstančiuose teisminiuose procesuose.
Nemokumo administratorius bankroto byloje 2026 m. sausio 6 d. pateikė 2026 m. sausio 5 d. vykusio kreditorių susirinkimo protokolą (DOK-386), pagal kurį, balsuojant tik kreditorei VMI, kurios reikalavimų suma sudaro 56,14 proc., pirmuoju darbotvarkės klausimu nutarta – „Pritarti administratoriaus pasiūlymui ir patvirtinti pasiūlytą kreditorių susirinkimo sušaukimo ir informacijos teikimo apie bankroto proceso eigą tvarką“; antruoju – “Pritarti administratoriaus pateiktam sąmatos projektui ir patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą“; trečiuoju – „pritarti administratoriaus pasiūlymui ir patvirtinti jo pasiūlytą pardavimo tvarką“. Prie svarstyto trečiojo darbotvarkė klausimo nurodyta: „Administratorius siūlė patvirtinti jūrinio konteinerio su jame esančiais ventiliatoriais ir turimų debitorinių reikalavimų pardavimo tvarką (pridedu)“.
Kartu su nurodytu dokumentu pateiktas: pranešimas apie 2026 m. sausio 5 d. vyksiantį kreditorių susirinkimą, kuriame trečiuoju darbotvarkės klausimu nurodyta svarstyti „Dėl turto pardavimo tvarkos nustatymo“; sąmatos projektas; kreditorių susirinkimo tvarkos ir kreditorių informavimo apie bankroto proceso eigą taisyklės; pasiūlymas dėl turto pardavimo tvarkos Dėl konteinerio bei jame įmontuotų ventiliatorių, kuriame nurodyta siūloma pardavimo tvarka: „Parduoti konteinerį su jame įmontuotais ventiliatoriais už pasiūlytą aukščiausią kainą – skelbti apie pardavimą trejuose portaluose, kuriuose talpinami pardavimo skelbimai“.
Vertinant bankroto byloje pateiktus nemokumo administratoriaus dokumentus, būtų galima sutikti su apeliantu, kad juose nėra nurodyta, jog bus sprendžiama ir dėl reikalavimo teisių pardavimo. Tačiau, iš kitų byloje pateiktų įrodymų matyti, kad nemokumo administratorius bankroto byloje buvo pateikęs ne visus su aptariamu kreditorių susirinkimu susijusius dokumentus. Tačiau, savaime ši aplinkybė nelemia išvados, kad apeliantas buvo netinkamai informuotas apie šaukiamą kreditorių susirinkimą ir (ar) jo darbotvarkę ir (ar) negavo susijusių dokumentų.
VMI teikdama atsiliepimą į kreditoriaus skundą dėl kreditorių susirinkimo sprendimų panaikinimo (DOK-11550) pateikė: nemokumo administratoriaus 2025 m. gruodžio 18 d. el. laišką adresuotą tiek VMI, tiek apeliantui kuriame nurodoma: „Siunčiu jau trečią kvietimą į tą patį kreditorių susirinkimą, nes jį jau antrą kartą papildau siūlymu kreditoriams patvirtinti turto pradavimo tvarką“; Pasiūlymą dėl turto pradavimo tvarkos, kuriame nurodoma: „Parduoti konteinerį su jame įmontuotais ventiliatoriais už pasiūlytą aukščiausią kainą – skelbti apie pardavimą trejuose portaluose, kuriuose talpinami pardavimo skelbimai. Atsižvelgiant į faktą, kad UAB „Open Banking LT“ byla trunka jau beveik trejus metus, o net ir prisiteisus lėšas iš atsakovo P. S., tikėtina, jų atgauti nepavyks ir turimus reikalavimus reikės pardavinėti, atsižvelgiant į bankroto proceso koncentruotumą ir ekonomiškumą, nemokumo administratorius siūlo kreditorių susirinkimui patvirtinti turimų dviejų kreditorinių reikalavimų pardavimo tvarką. Bendrovė yra pateikusi ieškinius į Vilniaus apygardos teismą dėl šių dviejų reikalavimų <...>. Siūloma pardavimo tvarka: Parduoti reikalavimus kaip atskirus turtinius vienetus už pasiūlytą aukščiausią kainą – skelbti apie pardavimą trejuose portaluose, kuriuose talpinami pardavimo skelbimai“.
Taigi, akivaizdu, kad susirinkimo darbotvarkė buvo tikslinama, atitinkamai pateikiant papildomus aktualius dokumentus spręstinais klausimais, įskaitant ir papildymą dėl bendrovei priklausančio turto (reikalavimo teisių) pardavimo tvarkos. Šią aplinkybę be kita ko patvirtino ir VMI. Iš byloje pateiktų įrodymų, įskaitant nustatytą kreditorių informavimo tvarką, nėra pagrindo išvadai, kad kreditoriai (įskaitant apeliantą) apie šaukiamus kreditorių susirinkimus buvo informuojami ne el. paštu, o kokiu nors kitu būdu. Iš VMI pateikto el. laiško matyti, kad laiškas, su papildymu dėl reikalavimo teisių pardavimo, buvo adresuojamas tiek kreditorei, tiek apeliantui. Taigi, VMI patvirtinus, kad būtent pateiktu laišku ji gavo visus aktualius dokumentus ir jų pagrindu atitinkamai balsavo kreditorių susirinkime, apelianto argumentai, jog jis vis dėl to šio laiško negavo, neįtikina teismo, juolab, kad apeliantas procesiniuose dokumentuose nurodo tą patį el. pašto adresą (duomenys neskelbtini).
Nustatytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina apelianto tinkamą informavimą apie šaukiamą kreditorių susirinkimą ir jo darbotvarkę, kartu pateikiant ir su sprendimais susijusius dokumentus. Kiti apelianto argumentai, tokie kaip metaduomenų apie el. laiško išsiuntimą nepateikimas, VMI balsavimo rezultatas, sprendimo įtaka kreditorių reikalavimų tenkinimui ir kt. nepaneigia aptartų rašytinių įrodymų įrodomosios reikšmės. Todėl, sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad apeliantas buvo tinkamai informuotas apie šaukiamą kreditorių susirinkimą, taigi jis negali remtis JANĮ 55 straipsnio 2 dalimi ir teikti skundo dėl kreditorių susirinkimo sprendimų panaikinimo.
Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad teismas turi pareigą ex officio (savo iniciatyva) patikrinti, ar civilinės bylos nagrinėjimą teisme inicijuojantis asmuo turi civilinį procesinį teisnumą, t. y. ar jis gali turėti (įgyti) civilines procesines teises ir pareigas. Civilinio procesinio teisnumo neturėjimas sudaro teisinį pagrindą teismui tokį ginčą pripažinti nenagrinėtinu teisme civilinio proceso tvarka ir ieškinį atsisakyti priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jei ieškinys buvo priimtas – nutraukti civilinę bylą (CPK 293 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-282-381/2021, 19 punktas)
Kreditorius, skųsdamas kreditorių susirinkimo sprendimą teismui, privalo pagrįsti savo civilinį procesinį subjektiškumą, t. y. teisės skųsti konkretų kreditorių susirinkimo sprendimą turėjimą. Kreditoriui neįrodžius pirmiau įvardytų sąlygų, su kuriomis įstatymų leidėjas sieja jo teisės skųsti teismui kreditorių susirinkimo sprendimą atsiradimą, tokio subjekto pateiktas skundas laikytinas nenagrinėtinu teisme civilinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-282-381/2021, 21 punktas).
Lietuvos apeliacinis teismas, aiškindamas JANĮ 55 straipsnio 2 dalį, nurodė, kad jeigu iš prie skundo pridėtų įrodymų matyti, kad skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo paduoda asmuo, neatitinkantis JANĮ 55 straipsnyje nustatytų reikalavimų, teismas turi atsisakyti jį priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teisme, nes toks asmuo neturi teisės pareikšti skundo dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo, todėl nėra pagrindo pradėti civilinį procesą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-220-407/2023, 11 punktas; 2023 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1193-934/2023, 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-51-567/2024). Kreditoriui neįrodžius pirmiau įvardytų sąlygų, su kuriomis įstatymų leidėjas sieja jo teisės skųsti teismui kreditorių susirinkimo sprendimą, atsiradimą, tokio subjekto pateiktas skundas laikytinas nenagrinėtinu teisme civilinio proceso tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1093-798/2022). Tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo proceso stadijos arba turi atsisakyti priimti ieškinį (skundą), arba, jeigu civilinė byla jau yra iškelta – ją nutraukti, remdamasis atitinkamai CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu arba 293 straipsnio 1 punktu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-51-567/2024).
Nagrinėjamu atveju, nustačius, kad apeliantas vadovaujantis JANĮ 55 straipsnio 2 dalimi, neįgijo subjektinės teisės teikti skundo dėl kreditorių susirinkimo sprendimų panaikinimo, pirmosios instancijos teismas turėjo civilinę bylą pagal priimtą skundą nutraukti, vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 dalimi.
Atitinkami nustačius, kad kreditorius neturėjo subjektinės teisės teikti skundo dėl kreditorių susirinkimo sprendimų panaikinimo, nėra teisinio ir faktinio pagrindo nagrinėtini skunde suformuluotų prašymų dėl termino atnaujinimo ir (ar) kreditorių susirinkimo sprendimo panaikinimo pagrindų nustatytų JANĮ 55 straipsnio 4 dalyje.
Dėl procesinės bylos baigties
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kiek jos susijusios su apelianto tinkamu informavimu apie šaukiamą kreditorių, tačiau netinkamai pritaikė proceso teisės normas, nustatęs, kad apeliantas neturi subjektinės teisės teikti skundo dėl 2026 m. sausio 5 d. kreditorių susirinkimo panaikinimo.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, skundžiama nutartis panaikinama ir civilinė byla pagal P. S. skundą dėl 2026 m. sausio 5 d. LUAB „Open Banking LT“ kreditorių susirinkimo sprendimų panaikinimo nutraukiama (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, 293 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutartį panaikinti. Nutraukti civilinę bylą, pradėtą pagal kreditoriaus P. S. skundą dėl 2026 m. sausio 5 d. likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Open Banking LT“ kreditorių susirinkimo sprendimų panaikinimo.