Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Neringos Švedienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ūkininko E. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo likviduojamo dėl bankroto žemės ūkio kooperatyvo „LIT-KOOP“ ieškinį atsakovui ūkininkui E. J. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, A. U.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į juos nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

LŽŪK ,,LIT-KOOP“ ir E. J. 2013 m. birželio 5 d. sudarė neterminuotą Tiekimo sutartį, kuria pardavėjas (ieškovas) įsipareigojo perduoti pirkėjui (atsakovui) prekes, kurių pavadinimas, kiekis ir kaina bus nurodyti abiejų šalių pasirašytose PVM sąskaitose faktūrose ir (ar) krovinio važtaraščiuose, o pirkėjas įsipareigojo prekes priimti ir sumokėti už jas nustatytą kainą (Tiekimo sutarties 1, 20 punktai). Iš byloje pateiktų PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad prekės buvo susijusios su žemės ūkio veikla (augalų apsaugos produktai, agrochemija, sėklos, žaliavos ir kiti ūkiniai reikmenys). Šalys susitarė, kad prekėms taikoma 10 proc. didmeninė nuolaida (Tiekimo sutarties 6 punktas). Byloje pateiktos 2017–2021 m. atsakovui išrašytos PVM sąskaitos faktūros, pagal kurias už perduotas prekes nesumokėta 198 234,07 Eur.

Kauno apygardos teismas 2024 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1300-587/2024 iškėlė bankroto bylą ieškovui ŽŪK „LIT-KOOP“, nutartis įsiteisėjo 2024 m. lapkričio 7 d. Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-564-587/2025 ŽŪK „LIT-KOOP“ pripažinta likviduojama dėl bankroto.

Dėl skolos priteisimo

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat nurodęs, jog atsakovas skolą už prekes pripažino, nusprendė, kad skolos faktas ir dydis Tiekimo sutarties pagrindu įrodytas bei ieškovui priteisė iš atsakovo 198 234,07 Eur skolą už prekes.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas neginčijo nei skolos už prekes fakto, nei jos dydžio, nėra visiškai tiksli. Nors atsakovas iš esmės pripažino aplinkybę, kad yra skolingas ieškovui už pagal Tiekimo sutartį perduotas prekes, tačiau viso bylos nagrinėjimo metu teikė argumentus dėl tikslaus skolos dydžio nustatymo galimybių, nurodydamas, jog tarp šalių susiklosčiusių tęstinių atsiskaitymų, įskaitant atsiskaitymus derliumi, kontekste jam nėra aiškus galutinis skolos likutis bei kad ieškovas galėjo neįskaityti dalies atsiskaitymų derliumi. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į paties atsakovo pozicijos teismo posėdžio, vykusio 2026 m. sausio 19 d., metu nenuoseklumą. Atsakovas patvirtino, kad sutinka su 198 234,07 Eur dydžio skola už prekes, tačiau teikė paaiškinimus, jog jam neaiškus skolos dydis (garso įrašas: 39.35 min. – 42.20 min.). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors pirmosios instancijos teismo argumentas dėl skolos pripažinimo nėra visiškai tikslus, bet tai neturėjo reikšmės teisingam ginčo dalies dėl skolos priteisimo išnagrinėjimui, nes pirmosios instancijos teismas iš esmės įvertino atsakovo procesiniuose dokumentuose bei bylos nagrinėjimo metu teiktus paaiškinimus dėl skolos dydžio ir apskųstame sprendime, nors ir lakoniškai, pasisakė dėl jų pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos nagrinėjamoje byloje, pažymi, kad rungtyniško proceso esmė yra ta, jog įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 59 punktas).

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 23 punktas; 2023 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28–30 punktai). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 23 punktas).

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 37 punktas).

Nagrinėjamu atveju reikalavimą dėl skolos priteisimo pareiškęs ieškovas turi pareigą pateikti duomenis, pagrindžiančius atsakovo prievolės egzistavimą ir dydį, o atsakovui, ginčijančiam ieškovo apskaičiuotos skolos dydį bei teigiančiam, kad dalis atsiskaitymų galėjo būti neįskaityta, tenka pareiga pateikti tokius atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus ir konkrečius duomenis, leidžiančius abejoti ieškovo pateiktų apskaitos dokumentų tikslumu.

Ieškovas į bylą pateikė atsakovui nuo 2017 m. kovo mėn. iki 2021 m. rugsėjo mėn. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, 2016 m. balandžio 25 d., 2019 m. birželio 30 d. ir 2020 m. liepos 1 d. šalių pasirašytus tarpusavio atsiskaitymų aktus, 2024 m. rugsėjo 30 d. ieškovo sudarytą atsakovo skolų suvestinę, 2025 m. spalio 9 d. apyvartos žiniaraštį (tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą) už visą šalių bendradarbiavimo laikotarpį, kurie patvirtina atsakovo skolos ieškovui už suteiktas prekes faktą ir dydį – 198 234,07 Eur.

Iš byloje esančių duomenų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad šalių tarpusavio atsiskaitymai vykdavo ne tik piniginėmis lėšomis, bet ir derliumi. Byloje buvo pateiktos atsakovo ieškovui išrašytos PVM sąskaitos faktūros už produkcijos pardavimą, kurios atsispindi ieškovės 2025 m. spalio 9 d. apyvartos žiniaraštyje, t. y. atsakovui pardavus grūdus jų vertė būdavo įtraukiama į šalių tarpusavio atsiskaitymus ir įskaitoma mažinant atsakovo skolą ieškovui. Be to, byloje buvo pateikti duomenys iš VMI – atsakovo PVM deklaracijos ir i.SAF duomenys nuo 2017 m. iki 2024 m., iš kurių matyti atsakovo deklaruoti sandoriai ir PVM sąskaitos faktūros. Palyginus šiuos duomenis su ieškovo pateiktais apskaitos dokumentais ir juose užfiksuotais atsakovo atsiskaitymais, neatitikimų nenustatyta. Taigi, vien tik atsakovo akcentuojama aplinkybė, kad dalis atsiskaitymų vykdavo derliumi, nesudaro pagrindo abejoti ieškovo įrodinėjamu skolos už prekes dydžiu. Priešingai, byloje esantys apskaitos dokumentai patvirtina, kad tokio pobūdžio atsiskaitymus ieškovas fiksavo ir įtraukė į apskaitą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad kreditinės sąskaitos nebuvo įskaitytos nustatant galutinį atsakovo skolos dydį. Iš byloje pateikto 2025 m. spalio 9 d. apyvartos žiniaraščio matyti, kad atsakovo nurodytos kreditinės sąskaitos Nr. KRED17/05/2 (3 025 Eur) ir Nr. KRED18/12/21 (7 521,36 Eur) (žiniaraščio 67 ir 129 eilutės) apskaitytos kaip atskiros ūkinės operacijos, pažymėtos „pirkėjo grąžinta“, nurodant konkrečius dokumentų numerius ir sumas. Apyvartos žiniaraščio duomenys patvirtina, kad anksčiau apskaitytos pardavimo operacijos buvo koreguojamos dėl atsakovo grąžintų prekių, todėl atitinkamos sumos buvo eliminuotos iš pirkėjo skolos. Atsakovas nepateikė konkrečių duomenų ar alternatyvių skaičiavimų, kurie leistų daryti išvadą, kad kreditinių sąskaitų sumos faktiškai nebuvo įvertintos apskaičiuojant galutinį skolos dydį. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą vertina atsakovo argumentą, kad 2017 m. rugpjūčio–spalio mėn. PVM sąskaitose faktūrose (2017 m. rugpjūčio 19 d. Nr. ZU 923.5 (2 775,57 Eur) ir 2017 m. rugpjūčio 18 d. Nr. ZU 923.03 (2 005,93 Eur)) nurodytos sumos galėjo būti užskaitytos. Atsakovo teiginys yra nekonkretus, nepaaiškinama, kokiu pagrindu, tarp kokių priešpriešinių reikalavimų ir kokiu būdu aptariamos sumos galėjo būti užskaitytos.

Nors atsakovas teigia, kad PVM sąskaitos faktūros, VMI duomenys ir vienašaliai ieškovo apskaitos dokumentai savaime nepatvirtina tikslaus atsakovo prievolės dydžio, pažymima, kad teismas vertina ne kiekvieną dokumentą atskirai, o jų visumą. Nagrinėjamu atveju byloje esantys apskaitos dokumentai, tarpusavio atsiskaitymų duomenys, VMI deklaracijų ir i.SAF informacija, vertinami kartu su šalių paaiškinimais apie tarpusavio atsiskaitymo praktiką, sudaro pakankamą pagrindą nustatyti atsakovo prievolės ieškovui dydį. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovo įrodinėjimu skolos dydžiu, nepateikė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti ieškovo apskaitos dokumentų tikslumu – nenurodė, kurios konkrečios skolų suvestinėje nurodytos sumos yra nepagrįstos, kokie konkretūs atsiskaitymai ar grūdų perdavimo sandoriai nebuvo įtraukti į apskaitą. Atsakovas, kaip ūkininkas, turėjo galimybę disponuoti duomenimis apie perduotą derlių, atliktus atsiskaitymus ar kitus įvykdymus, tačiau tokių duomenų byloje nepateikė.

Teisėjų kolegija nustatė, kad atsiliepime į ieškinį atsakovas pateikė prašymą išreikalauti iš ieškovo: 1) visus ieškovo sudarytus sandorius (registruojamus viešajame registre ir neregistruojamus) nuo 2013 m. birželio 1 d. iki nemokumo bylos iškėlimo dienos, pateikiant visų nurodytų sandorių (sutarčių) kopijas; 2) informaciją apie visą ieškovo turtą (ilgalaikį ir trumpalaikį), kuriuo ieškovas disponavo nuo 2013 m. birželio 1 d. iki nemokumo bylos iškėlimo dienos; 3) visus ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentus nuo 2013 m. birželio 1 d. iki nemokumo bylos iškėlimo, įskaitant, bet neapsiribojant: pelno–nuostolių ataskaitas, balansą, finansinės atskaitomybės ataskaitas, kreditorių ir debitorių sąrašus, banko sąskaitos išrašus.

Pirmosios instancijos teismas 2025 m. gegužės 5 d. nutartimi atsakovo prašymą atmetė, motyvavęs tuo, kad atsakovas nenurodė, kokias konkrečias aplinkybes jis ketina įrodinėti jo prašomais išreikalauti duomenimis už dvylikos metų laikotarpį, prašomi išreikalauti įrodymai ir jų apimtis neatitinka sąsajumo reikalavimo, prašymas pernelyg abstraktus ir nekonkretus.

Pagal CPK 199 straipsnį asmuo gali prašyti teismo išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 199 straipsnyje nustatyti rašytinių įrodymų rinkimo būdai yra dalyvaujančio byloje asmens pareigos pateikti įrodymus įgyvendinimo išraiška; įrodymų išreikalavimas yra viena iš teismo bendradarbiavimo su dalyvaujančiais byloje asmenimis formų, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą (CPK 8 straipsnis), bet ne teismui perkeliama įrodinėjimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-641/2013; 2023 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-1120/2023, 56 punktas).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo. Atsakovas prašė išreikalauti itin plačios apimties ieškovo dokumentus – visus sudarytus sandorius, informaciją apie turėtą turtą bei visus buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau nepaaiškino ir nepagrindė, kokias konkrečias bylai reikšmingas aplinkybes šiais dokumentais siekia įrodyti. Pažymima, kad įrodymų išreikalavimo institutas nėra skirtas atsakovui palankių duomenų paieškai. Tokio pobūdžio prašymu iš esmės siekta perkelti atsakovui tenkančią įrodinėjimo pareigą kitai šaliai ar teismui. Be to, ieškovas į bylą pateikė skolos faktą ir dydį patvirtinančius įrodymus, kurie teismo pripažinti pakankamais. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas nepagrindė tokios plačios apimties dokumentų išreikalavimo būtinybės.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas byloje pateikė pakankamus įrodymus, kurių visuma patvirtina atsakovo skolos už prekes ieškovui dydį, o atsakovas nepateikė objektyvių duomenų, paneigiančių ieškovo pateiktus įrodymus ar leidžiančius abejoti ieškovo pateiktų apskaitos dokumentų tikslumu. Pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, ieškovui pagrįstai priteisė iš atsakovo 198 234,07 Eur skolą už prekes, perduotas pagal Tiekimo sutartį.

Atsakovas apeliaciniame skunde nepateikia argumentų, susijusių su teismo priteista 8 242,96 Eur skola už kurą, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Dėl palūkanų priteisimo

Pirmosios instancijos teismas Tiekimo sutarties 9 punkte numatytas 0,1 proc. dydžio palūkanas kvalifikavo kaip sutartines palūkanas už suteiktą prekinį kreditą ir, nenustatęs pagrindo jų sumažinimui, tenkino ieškovo reikalavimą dėl 249 276,13 Eur palūkanų už neapmokėtas prekes priteisimo iš atsakovo.

Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Tiekimo sutarties 9 punkte nustatytas 0,1 proc. dydžio mokėjimas kvalifikuotinas kaip sutartinės palūkanos už suteiktą prekinį kreditą, taip pat ginčija jų apskaičiavimo pagrįstumą ir dydį. Atsakovo vertinimu, Sutarties sudarymo metu šalių valia buvo aiški – susitarti dėl delspinigių (netesybų) už pavėluotą atsiskaitymą, o ne dėl palūkanų.

Tiekimo sutarties 9 punkte numatyta, kad laiku nesumokėjęs už prekes pardavėjui, pirkėjas pardavėjui įsipareigoja mokėti 0,1 proc. dydžio palūkanas už kiekvieną dieną nuo laiku neapmokėtų prekių vertės. Pirkėjas patvirtino, kad palūkanų dydis nustatytas ir pagrįstas tarpusavio susitarimu ir kad palūkanų dydis bei atsiskaitymo už prekes terminai yra tiesiogiai susieti su šalių sutartomis prekių kainomis.

Sprendžiant dėl Tiekimo sutarties 9 punkte nustatyto mokėjimo teisinės prigimties, aktualios sutarčių aiškinimo taisyklės. CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo klausimu yra nurodyta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021, 85 punktas; 2022 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-421/2022, 25 punktas).

Tarp šalių susiklostė tęstiniai didmeninio pirkimo–pardavimo santykiai su atidėto mokėjimo terminu (prekiniu kreditu), tačiau vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo Tiekimo sutarties 9 punkte numatytas palūkanas kvalifikuoti kaip mokėjimo (pelno) palūkanas už naudojimąsi suteiktu prekiniu kreditu. Tiekimo sutarties 9 punkte numatytų palūkanų skaičiavimas susietas su atsakovo prievolės įvykdymo termino praleidimu, o palūkanos skaičiuojamos tik nuo laiku nesumokėtos skolos. Tai leidžia spręsti apie kompensuojamą palūkanų, skirtų minimaliems kreditoriaus nuostoliams atlyginti, funkciją, o ne mokėjimą už naudojimąsi kreditoriaus pinigais. Šią išvadą patvirtina ir buvusio ieškovo vadovo 2026 m. sausio 19 d. teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kad rašytinių susitarimų dėl prekių apmokėjimo atidėjimo terminų nebuvo, tarp šalių (ir kitų kooperatyvo narių) buvo susiformavusi praktika, atsižvelgiant į žemės ūkio srities specifiką, kad prekių apmokėjimo terminas visada būdavo atidedamas neskaičiuojant palūkanų iki metų pabaigos. Sezono pabaigoje, paprastai rugsėjo mėnesį, kai nuimamas derlius, kooperatyvo nariai atsiskaitydavo arba grūdais, arba, pardavę derlių, pinigais. Palūkanos skaičiuojamos būdavo tik po to, jeigu ūkininkas metų pabaigoje neatsiskaito (garso įrašas: 1.20 val. – 1.25 val.).

Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į palūkanų apskaitos praktiką. Iš palūkanų sąskaitų matyti, kad ieškovas atskirai išskyrė palūkanas, apskaičiuotas nuo skolos už kurą, ir palūkanas, apskaičiuotas nuo skolos už prekes. Palūkanos nuo skolos už kurą buvo nurodomos kaip palūkanos, nuo kurių mokamas pelno mokestis, o palūkanos nuo skolos už prekes buvo nurodomos kaip palūkanos, nuo kurių pelno mokestis nemokamas. Toks ieškovo taikytas palūkanų atskyrimas rodo, kad palūkanos nuo skolos už prekes nebuvo laikomos atlygiu už naudojimąsi suteiktu prekiniu kreditu, bet buvo siejamos su pavėluotu atsiskaitymu už perduotas prekes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius visada turi teisę į palūkanas kaip kompensaciją, jeigu skolininkas nelaiku įvykdo savo prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių. Šias palūkanas įstatymų leidėjas pripažįsta minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos visais atvejais privalo atlyginti skolininkas. Palūkanos kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius per tą laikotarpį, kai jis negalėjo naudotis jam priklausančiomis lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018, 21 punktas).

Įvertinusi Tiekimo sutarties nuostatas, šalių elgesį vykdant sutartį, byloje esančius duomenis apie palūkanų apskaičiavimo praktiką, kasacinio teismo jurisprudenciją, teisėjų kolegija nusprendžia, kad Tiekimo sutarties 9 punkte nurodytos palūkanos pagal savo paskirtį yra kompensacinės palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, o ne mokėjimo (pelno) palūkanos už naudojimąsi suteiktu prekiniu kreditu (CK 6.210 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismui perkvalifikavus Tiekimo sutarties 9 punkto palūkanas, reikalavimui dėl palūkanų priteisimo taikomas ieškinio senaties terminas nesikeičia, t. y. kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas, taikomas bendrasis penkerių metų ieškinio senaties terminas dėl palūkanų ir kitų periodinių išmokų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), kuris nagrinėjamu atveju nėra praleistas.

Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas yra pagrindas nukentėjusiai šaliai reikalauti taikyti įstatyme įtvirtintus pažeistų teisių gynimo būdus. Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę (įskaitant ir piniginę), kai praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ginčo atveju nustatyta, kad atsakovas pažeidė piniginės prievolės įvykdymo terminą, todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti apginti pažeistas turtines teises, prašant priteisti kompensuojamąsias palūkanas.

Pasisakant dėl Tiekimo sutartyje numatyto kompensuojamųjų palūkanų dydžio, pažymima, kad didesni negu CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai gali būti taikomi, kai šalys dėl to susitaria (CK 6.37 straipsnio 1, 3 dalys), tačiau toks šalių susitarimas neturi prieštarauti įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Šios nuostatos reiškia, kad, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatyme nurodytas palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 1.5 straipsnis, 6.37 straipsnio 3 dalis).

Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, kitas aplinkybes. Aplinkybių, tiriamų sprendžiant dėl palūkanų mažinimo, sąrašas nėra baigtinis. Priklausomai nuo konkrečios bylos faktų ir palūkanų mažinimo aplinkybių, skirtinguose teisiniuose santykiuose įstatymams ir teisės principams neprieštaraujančiu palūkanų dydžiu gali būti pripažinti įvairūs palūkanų dydžiai.

Nagrinėjamu atveju abi šalys yra ūkinę komercinę veiklą vykdantys asmenys, laisvai susitarę dėl didesnio nei įstatyme nustatyto palūkanų dydžio (CK 6.156 straipsnis) – 0,1 proc. palūkanų normos už vieną dieną (36,5 proc. metinės normos). Sutinkama su pirmosios instancijos teismu, kad komerciniuose teisiniuose santykiuose, kai abi šalys turi iš esmės vienodą derybinę galią ir nėra akivaizdaus derybinio disbalanso, remiantis sutarties laisvės ir sutarties privalomumo principais, šalių suderintų sutarties sąlygų paprastai turi būti paisoma.

Nors šalys Tiekimo sutartyje buvo susitarusios dėl 0,1 proc. dydžio palūkanų normos už vieną dieną, faktiškai didžiąją šalių bendradarbiavimo laikotarpio dalį už pavėluotą atsiskaitymą buvo taikoma 0,033 proc. palūkanų norma už vieną dieną (12,05 proc. metinė norma). Iš ieškovo 2025 m. birželio 19 d. rašytiniuose paaiškinimuose pateiktos lentelės Nr. 2 matyti, kad 0,1 proc. palūkanų norma buvo taikoma tik paskutinėms trims išrašytoms palūkanų sąskaitoms Nr. 20-24.04.1 (palūkanos apskaičiuotos nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2024 m. kovo 31 d.), Nr. 20-24.06.2 (palūkanos apskaičiuotos nuo 2024 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. birželio 30 d.) ir Nr. 20-24.09.3 (palūkanos apskaičiuotos nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad didžiąją šalių bendradarbiavimo laikotarpio dalį už pavėluotą atsiskaitymą faktiškai buvo taikoma 0,033 proc. dydžio dienos palūkanų norma, teisėjų kolegija nusprendžia, kad tarp šalių buvo susiformavusi tokio dydžio palūkanų taikymo praktika. Vien ieškovo nurodoma aplinkybė, kad mažesnio dydžio palūkanos buvo taikomos kaip tam tikra lengvata ar dėl ieškovo turėto finansavimo lengvatinėmis sąlygomis, savaime nepaneigia fakto, kad būtent tokio dydžio palūkanos tarp šalių ilgą laiką buvo faktiškai taikomos. Byloje nėra duomenų apie vėlesnį aiškų šalių susitarimą keisti faktiškai taikytą palūkanų normą ar esminį šalių santykių pobūdžio ar atsiskaitymo tvarkos pasikeitimą, kuris pateisintų beveik tris kartus didesnių palūkanų taikymą, nors formaliai sutartyje ir numatyta 0,1 proc. dienos palūkanų norma. Teisėjų kolegija taip pat vertina tai, kad pagal tris sąskaitas palūkanos, apskaičiuotos taikant 0,1 proc. dienos normą, sudaro 217 264,54 Eur, t. y. palūkanų suma viršija skolą už prekes (198 234,07 Eur). Šios aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad 0,1 proc. palūkanų normos taikymas pagal paskutines tris ieškovo atsakovui išrašytas sąskaitas neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis, 6.37 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, didžiąją laiko dalį tarp šalių taikyta 0,033 proc. palūkanų norma užtikrina kreditoriaus interesą gauti kompensaciją už pavėluotą atsiskaitymą, tačiau kartu nelemia akivaizdžiai neproporcingo rezultato ir pasipelnymo iš atsakovo.

Teisėjų kolegija nusprendžia, kad yra pagrindas pagal paskutines tris ieškovo atsakovui išrašytas sąskaitas apskaičiuotas palūkanas perskaičiuoti, taikant 0,033 proc. dienos palūkanų normą. Perskaičiavimas atliekamas remiantis ieškovo taikyta formule, pagal kurią palūkanų suma apskaičiuojama neapmokėtos skolos už prekes sumą dauginant iš atitinkamo laikotarpio dienų skaičiaus ir taikomos dienos palūkanų normos. Nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2024 m. kovo 31 d. (913 dienų) pagal sąskaitą Nr. 20-24.04.1 palūkanos apskaičiuojamos taip: 198 234,07 Eur × 913 × 0,033 proc. = 59 725,94 Eur; nuo 2024 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. birželio 30 d. (91 diena) pagal sąskaitą Nr. 20-24.06.2 palūkanos apskaičiuojamos taip: 198 234,07 Eur × 91 × 0,033 proc. = 5 952,97 Eur; nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. (92 dienos) pagal sąskaitą Nr. 20-24.09.3 palūkanos apskaičiuojamos taip: 198 234,07 Eur × 92 × 0,033 proc. = 6 018,39 Eur. Taigi, pagal paskutines trejas palūkanų sąskaitas apskaičiuota palūkanų suma (217 264,54 Eur) mažinama iki 71 697,30 Eur (59 725,94 Eur + 5 952,97 Eur + 6 018,39 Eur).

Atsakovas apeliaciniame skunde kelia abejones dėl palūkanų apskaičiavimo teisingumo, tačiau šie argumentai vertinami kaip deklaratyvūs. Atsakovas nenurodo, kokios konkrečios palūkanų sumos apskaičiuotos neteisingai, nenurodo argumentų dėl ieškovo nurodytų konkrečių palūkanų skaičiavimo laikotarpių, nepateikia alternatyvaus palūkanų skaičiavimo.

Apibendrindama aptartus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta esant pagrindą sumažinti pirmosios instancijos teismo iš atsakovo ieškovui priteistas 249 276,13 Eur palūkanas už prekes iki 103 708,89 Eur (249 276,13 Eur – 217 264,54 Eur + 71 697,30 Eur).

Atsakovas apeliaciniame skunde argumentų dėl už skolą už kurą priteistų 7 108,70 Eur palūkanų teisinio kvalifikavimo, apskaičiavimo pagrįstumo ar jų dydžio nepateikia, todėl teisėjų kolegija šiais klausimais nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindama šiame procesiniame sprendime nustatytas aplinkybes ir aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl skolos už prekes priteisimo, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepažeidė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, todėl pagrįstai pripažino, jog byloje esančių įrodymų visumos pakanka atsakovo prievolės ieškovui dėl skolos už prekes egzistavimui, jos dydžiui nustatyti ir pagrįstai patenkino ieškinio reikalavimą dėl skolos už prekes priteisimo

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl palūkanų, neteisingai įvertino Tiekimo sutarties 9 punkte nustatytų palūkanų teisinę prigimtį ir šalių tikruosius ketinimus, todėl nepagrįstai palūkanas kvalifikavo kaip mokėjimo (pelno) palūkanas už naudojimąsi suteiktu prekiniu kreditu, o ne kompensuojamąsias palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą. Neteisingai kvalifikavęs palūkanas, neatsižvelgęs į tarp šalių ilgą laiką faktiškai taikytą mažesnio dydžio palūkanų normą bei susiklosčiusią atsiskaitymo praktiką, teismas nepagrįstai nenustatė pagrindo palūkanų pagal paskutines tris palūkanų sąskaitas sumažinimui.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl nurodytų priežasčių pakeičiamas – ieškinys tenkinamas iš dalies, iš atsakovo ieškovui priteistų palūkanų pagal Tiekimo sutartį dydis sumažinamas iki 103 708,89 Eur, taip pat pakeičiama suma, už kurią skaičiuojamos pirmosios instancijos teismo priteistos 6 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, atmetant kit1 ieškinio dalį dėl palūkanų priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, patenkintų reikalavimų dalis sudaro 68,55 proc., atmestų reikalavimų dalis – 31,45 proc.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas patyrė 2 904 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Atsakovas duomenų apie pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Pagal patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalis, ieškovui iš atsakovo priteisiama 1 990,69 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Ieškovas buvo atleistas nuo 4 447 Eur žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo, todėl pagal patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalis iš atsakovo į valstybės biudžetą priteisiama 3 048,42 Eur žyminio mokesčio (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinio skundo patenkintų reikalavimų dalis sudaro 31,45 proc., atmestų reikalavimų dalis – 68,55 proc.

Ieškovas pateikė duomenis, kad jis patyrė ir apmokėjo 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidas už teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Atsakovas duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Pagal patenkintų ir atmestų apeliacinio skundo reikalavimų dalis, ieškovui iš atsakovo priteisiama 995,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 5 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Ieškovo likviduojamo dėl bankroto žemės ūkio kooperatyvo „LIT-KOOP“ ieškinį atsakovui ūkininkui E. J. dėl skolos ir palūkanų priteisimo tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo ūkininko E. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovui likviduojamam dėl bankroto žemės ūkio kooperatyvui „LIT-KOOP“, juridinio asmens kodas 302482089, 198 234,07 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt aštuonis tūkstančius du šimtus trisdešimt keturis eurus 7 ct) skolą už prekes, 8 242,96 Eur (aštuonis tūkstančius du šimtus keturiasdešimt du eurus 96 ct) skolą už kurą, 103 708,89 Eur (vieną šimtą tris tūkstančius septynis šimtus aštuonis eurus 89 ct) kompensuojamąsias palūkanas, 7 108,70 Eur (septynis tūkstančius vieną šimtą aštuonis eurus 70 ct) palūkanas už neapmokėtą kurą ir 6 (šešių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (317 294,62 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. vasario 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo ūkininko E. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovui likviduojamam dėl bankroto žemės ūkio kooperatyvui „LIT-KOOP“, juridinio asmens kodas 302482089, 1 990,69 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus devyniasdešimt eurų 69 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo ūkininko E. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą 3 048,42 Eur (tris tūkstančius keturiasdešimt aštuonis eurus 42 ct) žyminį mokestį. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660.“.

Priteisti iš atsakovo ūkininko E. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovui likviduojamam dėl bankroto žemės ūkio kooperatyvui „LIT-KOOP“, juridinio asmens kodas 302482089, 995,35 Eur (devynis šimtus devyniasdešimt penkis eurus 35 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.