- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-16
- Bylos Nr.
- e2S-118-565/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26356-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Burdulienė
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- J. S.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 2.3.3.4Tėvystės nustatymas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės A. K. ieškinį atsakovui J. S. dėl tėvystės nustatymo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti, kad J. S. yra D. T. K. tėvas, o D. T. K. yra J. S. sūnus; nustatyti nepilnamečio vaiko T. K. gyvenamąją vietą kartu ieškove; priteisti iš atsakovo nepilnamečio vaiko išlaikymui po 300 Eur kas mėnesį, priteisti iš atsakovo 10 800 Eur nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimą už 3 metus; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, jog 2005 metais, gyvendama Londone, susipažino su atsakovu ir artimai bendravo. (duomenys neskelbtini) jiems gimė sūnus, tačiau atsakovas atsisakė dalyvauti vaiko gyvenime, teisiškai pripažinti tėvystę vengia, neprisideda prie vaiko išlaikymo. Ieškovės žiniomis atsakovas yra Lietuvos pilietis, šiuo metu gyvena ir dirba Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini). Ieškovė su sūnumi gyvena Belgijoje, (duomenys neskelbtini). Paaiškino, jog ieškovė šiuo metu dirba (duomenys neskelbtini) pagal laikiną darbo sutartį, kuri baigiasi 2020-04-30. Pasibaigus darbo sutarčiai, kai sūnui baigsis mokslo metai (2020 m. liepos mėnesį), ieškovė su sūnumi ketina grįžti į Lietuvą. Iki išvykimo į Briuselį ieškovė dirbo (duomenys neskelbtini), Vilniuje nuosavybės teise ieškovė turi butą, esantį (duomenys neskelbtini).
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartimi nustatė ieškovei A. K. 10 dienų terminą, nutartyje nurodytiems ieškinio trūkumams pašalinti – pateikti teismui duomenis, patvirtinančius, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės pateiktą ieškinį dėl tėvystės nustatymo, vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikui priteisimo.
Šalies argumentai
4. Ieškovė pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad išvyko dirbti į Briuselį pagal laikiną darbo sutartį. Ieškovei išvykstant, buvusioje darbovietėje jai buvo suteiktos vienerių metų tobulinimosi atostogos, išsaugant darbo vietą – ieškovės darbo sutartis (duomenys neskelbtini) įsigaliojo 2014-05-01, o valstybės tarnybos santykiai nutraukti tik 2015-04-27. Ieškovė planavo savo darbą Briuselyje tik kaip laikiną. Jos darbo sutartis (duomenys neskelbtini) buvo kelis kartus pratęsta, esant darbo jėgos poreikiui, tačiau negali tapti nuolatinio darbo sutartimi ir jau nebegalės būti pratęsta dėl darbo (duomenys neskelbtini) reglamentavimo, todėl ieškovė su sūnumi planuoja persikelti gyventi į Vilnių. Darbo sutarties baigimasis ir garantuotas grįžimas į Lietuvą, įvertinus teisminio proceso trukmę, paskatino ieškovę kreiptis į teismą iš anksto, kad vaikas gautų išlaikymą iš tėvo. Nurodė, kad gyvenimo Briuselyje laikotarpiu ieškovė ir jos sūnus išlaikė tamprius ryšius su Lietuva, kadangi ketino grįžti čia gyventi. Nurodė, kad ieškovės sūnus lankosi pas šeimos gydytoją R. V., (duomenys neskelbtini). Siekiant nustatyti sūnaus specialiojo ugdymosi ir švietimo pagalbos poreikius, dėl jų nustatymo buvo kreiptasi Lietuvoje. Nuo kitų mokslo metų sūnų planuoja leisti į ugdymo įstaigą Lietuvoje. Ieškovė teigia, jog per gyvenimo metus Briuselyje nepavyko užmegzti ryšių su Belgija, nei vaikas, nei ieškovė gerai nemoka prancūzų ir olandų kalbų, kurios yra Belgijos valstybinės kalbos. Tuo tarpu lietuvybę bei socialinius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais draugais ir giminaičiais ieškovė su sūnumi intensyviai puoselėja.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės A. K. ieškinį atsakovui J. S. dėl tėvystės nustatymo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog:
5.1. Dėl ieškinio reikalavimo nustatyti tėvystę:
5.1.1. 2003 m. lapkričio 27 d. Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos reglamento Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio 2000 m. gegužės 29 d. Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos reglamentą Nr. 1347/2000 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo“, 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta šio reglamento taikymo išimtis: a) tėvystės (motinystės) nustatymas ar nuginčijimas, kuri yra susijusi su fizinio asmens teisinio statuso klausimais, kurių Europos Sąjungos teisė nereglamentuoja. 1996 m. Hagos konvencija taip pat neapima tėvystės nustatymo klausimų. Lietuva taip pat neturi sudariusi tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių su Belgijos Karalyste ar Jungtine Karalyste. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 785 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Taigi, CPK 785 straipsnis nustato išimtinę Lietuvos Respublikos teismų kompetenciją tėvų ir vaikų teisinių santykių bylose, jei viena iš bylos šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje;
5.1.2. ieškovė, jos nepilnametis vaikas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau ieškovė nurodo, kad ji su sūnumi gyvena ir dirba Belgijoje. Ieškovė nepateikė pakankamų duomenų, kurie sudarytų pagrindą pripažinti, kad ieškovės ir jos sūnaus asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centras yra Lietuvos Respublikoje. Lietuvos teismų informacinės sistemos Gyventojų registro duomenimis ieškovė yra deklaravusi išvykimą į Belgiją. Ieškovė su nepilnamečiu vaiku nuo 2014 metų gegužės mėnesio, t. y. daugiau nei penkerius metus, negyvena Lietuvos Respublikoje. Byloje pateikti duomenys apie epizodinį ieškovės ir jos vaiko lankymąsi Lietuvos Respublikoje nepatvirtina aplinkybės, kad Lietuvos Respublika laikytina ieškovės ir jos nepilnamečio sūnaus nuolatine gyvenamąja vieta. Teismo vertinimu, tai, kad su ieškove yra sudaryta terminuota darbo sutartis ir ji baigiasi 2020-04-30, neįrodo fakto, jog ieškovė neišvengiamai grįš į Lietuvos Respubliką, kadangi ieškovė turi galimybę sudaryti nuolatinę darbo sutartį esamoje darbovietėje ar įsidarbinti kitose pareigose, be to, ieškovė nepateikė teismui duomenų apie darbo paieškas Lietuvos Respublikoje. Ieškovės pateikta gyvenamojo būsto nuomos sutartis, kuri sudaryta 2017-04-01 9 metų terminui, patvirtina ieškovės tikslą Belgijos Karalystėje įsikurti ilgam laikui arba nuolatos;
5.1.3. ieškovei daugiau nei penkerius metus negyvenant Lietuvos Respublikoje, šį laikotarpį dirbant Belgijos Karalystėje, ieškovės nepilnamečiui sūnui šioje valstybėje lankant mokyklą, gaunant socialines paslaugas, ryšį su Lietuvos Respublika palaikant tik epizodiškai, nuolatine ieškovės ir nepilnamečio vaiko gyvenamąją vieta laikytina Belgijos Karalystė. Ieškovės nurodomos aplinkybės, jog ieškovė Lietuvoje turi jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, savaime nepaneigia išvados dėl ieškovės ir jos sūnaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės. Teismas, spręsdamas dėl jurisdikcijos turėjimo nagrinėti atitinkamą ginčą, kai byla yra su tarptautiniu elementu, sprendžia pagal ieškinio pateikimo momentu esančią situaciją. Ieškovės deklaratyvaus pobūdžio pareiškimai, jog ieškovė savo ir savo sūnaus asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centru laiko būtent Lietuvos Respubliką, nepagrindžia aplinkybės, jog ieškovės ir jos sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis CPK 29 straipsniu, 30 straipsnio 4 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą arba ieškinys dėl išlaikymo priteisimo ir dėl tėvystės nustatymo gali būti pareiškiamas taip pat pagal ieškovo gyvenamąją vietą, reikalavimas dėl tėvystės nustatymo teismingas ieškovės arba atsakovo gyvenamosios vietos teismui, todėl ieškinį dėl tėvystės nustatymo ieškovė turi reikšti Belgijos Karalystės arba Jungtinės Karalystės kompetentingam teismui.
5.2. Dėl ieškinio reikalavimo nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą:
5.2.1. kai šalių ar vienos iš jų ir (ar) vaiko yra skirtinga pilietybė ar jų gyvenamoji vieta yra skirtingose ES valstybėse narėse, taikomas ES teisinis reguliavimas. 2003 m. lapkričio 27 d. Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos reglamento Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio 2000 m. gegužės 29 d. Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos reglamentą Nr. 1347/2000 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo“ (toliau – Reglamentas „Briuselis II bis“) 8 straipsnis įtvirtina bendrąją jurisdikcijos nustatymo taisyklę – pagal vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą;
5.2.2. iš pateiktų duomenų matyti, kad ieškovė ir šalių vaikas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, apie atsakovo pilietybę byloje duomenų nėra. Ieškovė nurodė, kad su vaiku nuo 2014 m. gegužės mėn. iki dabar gyvena Belgijos Karalystėje, šalių nepilnametis vaikas Belgijos Karalystėje lanko mokyklą. Nors ieškovė nurodė, kad jos su vaiku buvimas Belgijos Karalystėje yra laikinas, tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie ieškovės ir šalių nepilnamečio vaiko ketinimus grįžti į Lietuvos Respubliką, ketinimą grindė tik bendro, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.
5.2.3. Reglamento „Briuselis II bis“ 9, 10 ir 12 straipsniuose įtvirtinti papildomi teismingumo kriterijai atskirose situacijose: nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten nuolatinę gyvenamąją vietą (9 straipsnis), jurisdikcija vaiko grobimo atvejais (10 straipsnis) ir jurisdikcijos prorogacija (12 straipsnis). Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose įtvirtintos sąlygos turi būti aiškinamos ne kaip alternatyvios, o kaip kumuliatyvios, t. y. tikroji jų loginė jungtis yra ne „arba“, o „ir“. Taigi jurisdikcijos prorogacija, remiantis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas: 1) vaiko esminį ryšį su ta valstybe nare; 2) aplinkybę, kad teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys ir tos valstybės narės teismų jurisdikcija labiausiai atitinka vaiko interesus. Nagrinėjamu atveju nustatyta tik viena iš būtinųjų jurisdikcijos prorogacijai taikytinų sąlygų – vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau nepateikta duomenų, kad teismas galėtų pripažinti teismingumą nagrinėti reikalavimą nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą;
5.2.4. pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Bylos duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju bylos iškėlimo momentu ar vėliau Lietuvos teismo jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje netenkinama privaloma jurisdikcijos prorogacijos sąlyga pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies b punktą, todėl, nesant nurodytos sąlygos, nevertintina kita tame pačiame punkte numatyta privaloma jurisdikcijos prorogacijos sąlyga – ar bylos teismingumas Lietuvos teismams labiausiai atitinka vaiko interesus;
5.2.5. valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Atsižvelgiant į gyvenimo Belgijos Karalystėje trukmę – daugiau nei penkeri metai, reguliarumą – ieškovė su nepilnamečiu vaiku į Lietuvos Respubliką grįžta tik epizodiškai, vaikas lanko Belgijos Karalystėje ugdymo įstaigą, ieškovei šioje šalyje dirbant vienoje darbovietėje ilgiau nei penkerius metus, šioje valstybėje yra užtikrinami vaiko socialiniai interesai bei būtini poreikiai, taip pat įvertinus tai, kad šio pobūdžio bylose turi būti užtikrinama vaiko teisė būti išklausytam, ieškovei nepateikus pakankamai duomenų, kad nepilnamečio šalių vaiko socialinių interesų centru laikytina Lietuvos Respublika bei nepateikus atsakovo sutikimo bylą nagrinėti Lietuvos Respublikoje, teismo vertinimu, reikalavimas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, o ieškovė dėl šių reikalavimų turi kreiptis į Belgijos Karalystės kompetentingą teismą.
5.3. Dėl ieškinio reikalavimo priteisti išlaikymą nepilnamečiam vaikui:
5.3.1. reikalavimų dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo jurisdikcijos nustatymui, atsižvelgiant į valstybę, su kuria yra susiję šie reikalavimai, taikytinos 2008 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos reglamento Nr. 4/2009 „Dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje“ (toliau – ir Išlaikymo reglamentas) nuostatos dėl jurisdikcijos;
5.3.2. Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punkte įtvirtinti bendrosios jurisdikcijos principai nustato, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas. Išlaikymo reglamentas nustato ir kitas jurisdikcijas taisykles, tokias kaip bendroji jurisdikcija (3 straipsnio a, b punktai); pagalbinė (šalutinė) jurisdikcija (3 straipsnio c, d punktai). Bendroji jurisdikcija nustatoma pagal atsakovo (skolininko) arba kreditoriaus įprastinę gyvenamąją vietą. Ieškovė atsakovo gyvenamąją vietą nurodė Jungtinėje Karalystėje, ieškovės ir šalių vaiko – Belgijos Karalystėje. Paprastai jurisdikciją dėl išlaikymo priteisimo turi kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos teismas, kadangi kreditoriaus, t. y. asmens, kuriam reikalingas išlaikymas, gyvenamojoje vietoje gali būti geriausiai įvertintos jam reikalingos gyvenimo sąlygos. Tačiau reikalavimas dėl išlaikymo gali būti keliamas ir skolininko gyvenamosios vietos valstybėje, jei taip pasirenka kreditorius. Išlaikymo reglamento jurisdikcijos taisyklės bus visuomet taikomos valstybėje narėje, nepaliekant galimybės taikyti nacionalinę teisę (Išlaikymo reglamento konstatuojamosios dalies 15 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 2 d. Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalga);
5.3.3. konstatavus, kad reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismingas Belgijos Karalystės kompetentingam teismui, darytina išvada, kad ieškovės reikalavimai dėl išlaikymo priteisimo yra neteismingi Lietuvos Respublikos teismams.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Ieškovė A. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartį ir ieškovės ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde nurodo šiuos esminius argumentus:
6.1. nėra nustatyto nuolatinės gyvenamosios vietos apibrėžimo ir kiekvienu atveju šis vertinimas yra individualus. Teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-443- 969/2016 yra išaiškinęs, kad terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai, pirmiausia atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nurodytus principus: būtina atsižvelgti į individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį, specifines konkrečios bylos aplinkybes; sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5) pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos susijusios aplinkybės. Ieškovė Belgijoje dirba pagal laikiną terminuotą darbo sutartį, nėra šioje šalyje įsigijusi turto, nemoka šios šalies valstybinės kalbos. Su Lietuva ieškovę sieja pilietybė, turimas nekilnojamas turtas, valstybinės kalbos mokėjimas, kiti socialiniai ryšiai su šeimos nariais, todėl ieškovės socialinių ir ekonominių interesų centras yra Lietuvos Respublikoje. Gyventojų registro duomenimis ieškovė deklaravo išvykimą į Belgiją, tačiau asmens registracijos buvimas nėra privaloma sąlyga nuolatinės gyvenamosios vietos patvirtinimui. Kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios piliečiu jis yra, išlieka. Šeimos institutų konstitucinė svarba suponuoja aiškų ir nedviprasmišką poreikį suteikti valstybės narės piliečiui galimybę sprendžiant šeiminį ginčą tam tikrais atvejais kreiptis į savo pilietybės valstybės narės teismus. Kreipiantis į Lietuvos teismus bus geriau ginami vaiko interesai, o visos teisės nuostatos kurtos būtent šiam tikslui pasiekti, todėl vadovaujantis Lietuvos Konstitucijos 38 straipsniu, ieškinio reikalavimas nustatyti tėvystę yra teismingas Lietuvos teismui;
6.2. abi šalys ir jų vaikas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl pirmosios instancijos argumentas, jog byloje nėra duomenų apie atsakovo pilietybę yra klaidingas. Jeigu pirmosios instancijos teismui trūko duomenų, teismas turėjo apklausti atsakovą, nes tik jis šioje byloje gali patvirtinti, ar nėra pasikeitusi jo pilietybė. Teismas, vertindamas, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, turi patikrinti, ar iš ieškinio turinio ir (ar) kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams, remiantis kitais reglamente nustatytais jurisdikcijos pagrindais, ir tik padaręs neigiamą išvadą šiuo klausimu - spręsti, ar atitinkamu klausimu jurisdikciją turi kitos valstybės narės teismas (reglamento „Briuselis II bis“ 17 straipsnis). Ieškovė, kreipdamasi į teismą, dėl objektyvių priežasčių neturi galimybės pateikti dalies įrodymų (atsakovo pilietybės, jo pozicijos dėl teismingumo), patvirtinančių aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų tarptautinio teismingumo. CPK 376 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo šeimos bylose, teismas šeimos bylose įgalinamas veikti aktyviai, kad būtų maksimaliai apsaugoti nepilnamečių vaikų interesai. Teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingi klausimai. Atsakovui aiškiai išreiškus nesutikimą su bylos nagrinėjimu Lietuvos Respublikos teismuose, būtų netenkinamos „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies įtvirtintos privalomos sąlygos, būtinos jurisdikcijos prorogacijos taikymui. Tai sudarytų pagrindą ieškinio reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo palikti nenagrinėtą (CPK 782 straipsnis), o neturint duomenų apie atsakovo poziciją, nėra pagrindo atsisakyti taikyti reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį. Yra tikimybė, kad ir atsakovui bus paprasčiau bylinėtis Lietuvos teismuose ir jis gali sutikti su šiuo teismingumu;
6.3. kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nesant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos, aiškinančios Išlaikymo reglamente naudojamą įprastinės gyvenamosios vietos sampratą, nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad ji turėtų būti aiškinama kitaip, nei reglamente „Briuselis II bis“ naudojama nuolatinės gyvenamosios vietos samprata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016). Išlaikymo reglamento 5 straipsnyje įtvirtinta, kad jurisdikciją turi valstybės narės teismas, kurio procese dalyvauja atsakovas, todėl reikalavimams dėl vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo jurisdikcija gali būti pasirenkama. Analogišku atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2016 konstatavo, kad nagrinėjat reikalavimą dėl tėvystės nustatymo (pagal reglamentą - susijusį su asmens statusu), reikalavimai dėl išlaikymo taip pat nagrinėtini Lietuvos Respublikos teismuose. Pagal CPK 785 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas. Taigi išlaikymo klausimas grindžiamas ne tik Išlaikymo reglamentu, bet ir CPK normomis. Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe. Taigi, klausimas dėl išlaikymo gali būti teismingas Lietuvos teismams bei nagrinėjat reikalavimą dėl tėvystės nustatymo (pagal reglamentą - susijusį su asmens statusu), reikalavimai dėl išlaikymo taip pat nagrinėtini Lietuvos Respublikos teismuose kaip ir reikalavimai, susiję su tėvų pareigomis (vaiko gyvenamosios vietos nustatymu).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo medžiagą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
8. Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių tarptautinės jurisdikcijos bylose dėl tėvystės nustatymo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nustatymo klausimus.
9. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi.
10. Tais atvejais, kai byla yra su tarptautiniu elementu, teismingumo taisyklės nustatomos pagal tarptautinio civilinio proceso teisės normas, reglamentuojamas tarptautinėse sutartyse, Europos Sąjungos (toliau – ES) teisėje arba nacionaliniuose teisės aktuose, priklausomai nuo to, su kokia užsienio valstybe yra susijęs byloje esantis tarptautinis elementas.
11. Spręsdamas, ar šeimos byla yra su tarptautiniu (užsienio) elementu, teismas turi įvertinti šias aplinkybes: 1) ar byloje egzistuoja tarptautinis (užsienio) elementas; 2) koks yra šio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdis; 3) su kokia valstybe (kokiomis valstybėmis) jis yra susijęs.
12. Nagrinėjamoje byloje ieškovė 2019 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį dėl tėvystės nustatymo, nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo. Ieškinyje buvo nurodyta, kad ieškovė su atsakovu susipažino gyvendami Jungtinėje Karalystėje (duomenys neskelbtini). Iš kartu su ieškiniu pateikto sūnaus gimimo liudijimo, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), jog (duomenys neskelbtini) gimė sūnus. Paaiškino, jog ieškovė su sūnumi gyvena Belgijoje, (duomenys neskelbtini), Belgijoje taip pat yra ieškovės darbo vieta, o atsakovas gyvena Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini). Ieškovė prašė nustatyti tėvystę, nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su ja ir priteisti išlaikymą iš atsakovo.
13. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje egzistuoja tarptautinis elementas. Pažymėtina, jog nors vaikas ir jo motina yra Lietuvos Respublikos piliečiai (duomenų apie atsakovo pilietybę atsakovė nepateikė), tačiau tiek vaikas, tiek jo motina, tiek jo tėvas iki ieškinio pateikimo gyvena užsienio valstybėse (atsakovas – Jungtinėje Karalystėje, ieškovė su sūnumi – Belgijos Karalystėje).
14. Nustatęs, kad byloje yra tarptautinis elementas, teismas turi spręsti, koks jo pobūdis ir intensyvumas, t. y. ar tarptautinis elementas gali lemti teismingumo klausimo sprendimą. Šeimos bylose su tarptautiniu elementu teismas turi būti itin atidus ir nuosekliai vertinti faktines bylos aplinkybes. Tai, kad vienos iš šalių gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, gali būti svarbus veiksnys sprendžiant ne tik dokumentų įteikimo klausimą, bet ir tai, ar ieškinio reikalavimas yra teismingas teismui. O vaiko, dėl kurio reiškiamas reikalavimas, gyvenamoji vieta yra ypač svarbi aplinkybė tokio pobūdžio bylose. Būtent ji lemia, ar šeimos byla su tarptautiniu elementu, kurioje reiškiami reikalavimai dėl vaiko, yra teisminga konkrečios valstybės teismui.
15. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog vaikas Belgijos Karalystėje lanko ugdymo įstaigą, ieškovei šioje šalyje vienoje darbovietėje dirba ilgiau nei penkerius metus, 2017 metais sudarė ilgalaikę gyvenamosios vietos nuomos sutartį, šioje valstybėje yra užtikrinami vaiko socialiniai interesai bei būtini poreikiai, vaikas čia lankosi pas šeimos gydytoją. Ieškovė nepateikė pakankamai duomenų, kad nepilnamečio šalių vaiko socialinių interesų centru laikytina Lietuvos Respublika. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, jog tai, kad ieškovė su sūnumi epizodiškai grįžta į Lietuvą, taip pat, kad planuoja grįžimą į Lietuvą ateityje, turi čia nekilnojamojo turto – butą, savaime nepatvirtina, jog ieškinys teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui.
16. Nustatęs, kad byloje egzistuoja tarptautinis elementas, pirmosios instancijos teismas nustatinėjo, su kokia valstybe jis yra susijęs, ir pagal tai parinko taikytinus teisės aktus bylos teismingumo klausimui išspręsti.
17. Ieškovė nurodė atsakovo, vaiko tėvo, gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje, paaiškino, jog tikslių duomenų apie atsakovo pilietybę pateikti negali, tačiau, jos žiniomis, atsakovas yra Lietuvos Respublikos pilietis, taip pat pažymėjo, kad ieškinio pateikimo metu ji kartu su vaiku gyveno (a) Belgijoje. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byla yra susijusi su ES valstybėmis narėmis Jungtine Karalyste ir Belgijos Karalyste, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad jai taikytinas ES teisinis reguliavimas.
18. Tais atvejais, kai tarptautinis elementas yra susijęs su ES valstybe nare, išskyrus Daniją, taikomi ES reglamentai. Šeimos bylose su tarptautiniu elementu šią dieną yra aktualūs du teisės aktai: klausimams dėl santuokos ir tėvų pareigų teismingumo – 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo“ (reglamentas ,,Briuselis II bis“), o klausimams dėl išlaikymo – 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 „Dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje“ (Išlaikymo reglamentas). Šie ES reglamentai ir jų nustatytos jurisdikcijos taisyklės turi viršenybę prieš CPK nustatytas tarptautinio teismingumo taisykles (CPK 780 straipsnis).
19. Spręsdamas bylos teismingumo klausimą, teismas turi nustatyti ieškinio dalyką ir išskirti jį sudarančius reikalavimus, jei byloje pareiškiamas ne vienas reikalavimas. Išskyręs ieškiniu reiškiamus reikalavimus, teismas turi nustatyti kiekvienam iš jų taikytiną teisės aktą ir, vadovaudamasis jame nustatytomis taisyklėmis, spręsti kiekvieno ieškinio reikalavimo teismingumo klausimą atskirai.
20. Nagrinėjamoje byloje ieškovė buvo pareiškusi tris reikalavimus: 1) dėl tėvystės nustatymo, 2) dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir 3) dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikui priteisimo.
21. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nurodytas aplinkybes įvertino ir išsamiai dėl jų pasisakė, pirmosios instancijos teismo konkrečiu atveju atlikta teisinių santykių kvalifikacija pripažintina pagrįsta.
22. Reikalavimui dėl tėvystės nustatymo taikytino CPK 785 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.
23. Taikant CPK 785 straipsnio 1 dalį, joje įtvirtinta nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka aiškintina pagal CK 2.12 straipsnį. Tuo tarpu taikant reglamentą „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo reglamentą juose įtvirtintos nuolatinės gyvenamosios vietos ir įprastinės gyvenamosios vietos sąvokos tiek ieškovės, tiek vaiko atžvilgiu aiškintinos autonomiškai, nesiejant jų su nuolatinės gyvenamosios vietos institutu nacionalinėje teisėje.
24. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės nuolatinės gyvenamosios vietos grindžiama šiomis teismo nustatytomis ir įvertintomis aplinkybėmis: ieškovė nuomojasi butą Belgijos Karalystėje (nuomos sutartis sudaryta 2017-04-01 9 metų terminui); ieškovė turi darbą Belgijoje nuo 2014 metų; ieškovė yra deklaravusi išvykimą į Belgijos Karalystę. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, papildomai vertino šias aplinkybes: vaikas gyvena kartu su ieškove Belgijos Karalystėje; vaikas Belgijoje lanko ugdymo įstaigą, lankosi pas šeimos gydytoją, gauna socialines paslaugas. Spręsdamas dėl atsakovo gyvenamosios vietos, teismas taip pat nustatė, jog jis yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę, fakto, jog atsakovo gyvenamoji vieta yra šioje šalyje, neginčija ir ieškovė.
25. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog sprendžiant dėl ieškinio teismingumo pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino pačios ieškovės į bylą pateiktus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsižvelgiant į gyvenimo Belgijos Karalystėje trukmę – daugiau nei penkeri metai, reguliarumą – ieškovė su nepilnamečiu vaiku į Lietuvos Respubliką grįžta tik epizodiškai, vaikas lanko Belgijos Karalystėje ugdymo įstaigą, šioje valstybėje yra užtikrinami vaiko socialiniai interesai bei būtini poreikiai, taip pat, kad ieškovė savo grįžimą į Lietuvą grindžia tik deklaratyviais teiginiais, nurodydama, jog jos darbo sutartis baigiasi 2020-04-30, nepateikia jokių įrodymų apie darbo paieškas Lietuvoje, taip pat nepateikia jokių kitų įrodymų patvirtinančių ieškovės deklaruojamo grįžimo į Lietuvos Respubliką aplinkybių (CPK 12 straipsnis), pateikiamos fotonuotraukos tokių aplinkybių nepatvirtina, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
26. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad nenustačius nei vienos iš šalių nuolatinės gyvenamosios vietos buvimo Lietuvoje, remiantis CPK 785 straipsnio 1 dalimi, ieškovės reikalavimas dėl tėvystės nustatymo neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti jį priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
27. Minėta, jog klausimams, susijusiems su tėvų pareigomis vaikui, taigi ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymu, taikomas reglamentas „Briuselis II bis“. Reglamento „Briuselis II bis“ 8, 9, 10, 12 ir 13 straipsniuose įtvirtinti jurisdikcijos pagrindai yra grindžiami įvairiais – tiek objektyviaisiais, tiek subjektyviaisiais, nuo bylos šalių valios priklausančiais, kriterijais (pvz., 8 straipsnyje įtvirtintas bendrasis jurisdikcijos pagrindas grindžiamas objektyvia aplinkybe – vaiko nuolatine gyvenamąja vieta, tuo tarpu 12 straipsnyje įtvirtintas jurisdikcijos pagrindas priklauso, be kita ko, nuo byloje dalyvaujančių asmenų pritarimo teismo, į kurį ieškovas kreipėsi su ieškiniu, jurisdikcijai).
28. Klausimams dėl išlaikymo priteisimo taikomas Išlaikymo reglamentas, todėl ir šio reikalavimo teismingumas turi būti nustatomas vadovaujantis šiame reglamente nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis. Bendroji jurisdikcija reikalavimui dėl išlaikymo nustatoma pagal atsakovo (skolininko) arba kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją vietą (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a, b punktai). Paprastai jurisdikciją dėl išlaikymo priteisimo turi kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos teismas, laikantis pozicijos, kad kreditoriaus, t. y. asmens, kuriam reikalingas išlaikymas, gyvenamojoje vietoje gali būti geriausiai įvertintos jam reikalingos gyvenimo sąlygos.
29. Esant pareikštam ieškiniui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, nors abiem reikalavimams ir taikomi skirtingi ES reglamentai, esminis klausimas sprendžiant dėl bylos teismingumo yra vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymas. Atsižvelgdamas į ją teismas priima ir atitinkamą procesinį sprendimą: 1) priima ieškinį, jei vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje; 2) atsisako priimti ieškinį, jei vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje ir Lietuvoje negyvena vaiko skolininkas, kaip nagrinėjamu atveju tėvas, arba sprendžia tik dėl išlaikymo reikalavimo priėmimo, jei vaiko skolininkas gyvena Lietuvoje; 3) palieka pareiškimą nenagrinėtą, jei teismas, priimdamas ieškinį dėl duomenų trūkumo ar netinkamo jų interpretavimo, neteisingai nustatė vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą ir iškėlė jam neteismingą bylą.
30. Nagrinėjamu atveju teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad vaiko, dėl kurio pareiškiamas reikalavimas, nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje ir dėl to byla teisminga Lietuvos Respublikos teismui. Vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta Lietuvoje turi būti nustatoma bylos iškėlimo momentu, todėl atmestini atskirojo skundo argumentai, jog ateityje ieškovė su vaiku planuoja grįšti į Lietuvą, taip pat, kad vaikas ateityje čia lankys ugdymo įstaigą. Be to byloje nustatyta, kad ir vaiko tėvo gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, taip pat, kad konkrečiu atveju nėra kitos šalies (atsakovo) pritarimo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai.
31. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nuosekliai vertino bylos aplinkybes ir išsamiai pasisakė tiek dėl Lietuvos teisės, tiek dėl ES teisės taikymo, spręsdamas ieškinio teismingumo klausimą, taip pat nurodė ieškovei kurios valstybės teismui kiekvienas ieškovės pareikštas reikalavimas yra teismingas. Teismo padarytų išvadų nepaneigia ir atskirajame skunde cituojama teismų praktika. Nurodytų išvadų nepaneigia ir skundžiamoje nutartyje nurodyta teismų praktika. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-175/2014).
32. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nustatyti ieškovės reiškiamo ieškinio teismingumo kitaip, nei sprendė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, jog apeliantė turėjo ir tebeturi galimybę reikalavimus dėl tėvystės nustatymo pareikšti Belgijos Karalystės arba Jungtinės Karalystės kompetentingam teismui, reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo pareikšti vadovaudamasi atitinkamuose ES teisės aktuose (reglamente „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo reglamente) įtvirtintomis teismingumo taisyklėmis – t. y. Belgijos Karalystės arba Jungtinės Karalystės kompetentingam teismui arba, atsiradus reglamente „Briuselis II bis“ nustatytoms jurisdikcijos prorogacijos sąlygoms, Lietuvos teisme. Taip pat pažymėtina, kad pasikeitus ieškovės, atsakovo ir (ar) vaiko nuolatinei (įprastinei) gyvenamajai vietai, kaip ji suprantama pagal reglamentą „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo reglamentą, Lietuvos teismai gali įgyti jurisdikciją nagrinėti reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir (ar) išlaikymo priteisimo.
33. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimtos nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
34. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir taikė bylos teismingumą bei atsisakymą priimti ieškinį reglamentuojančias proceso teisės normas, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo, remiantis atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.