- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-23
- Bylos Nr.
- 1A-196-380/2025
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Lapinskienė, Daiva Jazbutienė, Aurelija Sadauskaitė
- Civilinis ieškovas
- UAB „(duomenys neskelbtini)“
- Advokatai
- Vaidotas Rutavičius
- Kategorijos
- 1.2.14.1.2.1Atvira vagystė (BK 178 str. 2 d.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Daivos Jazbutienės, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, L. K. gynėjui advokatui Vaidotui Rutavičiui,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, L. K. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. gegužės 14 d. nutarties, kuria pripažinta, kad L. K., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą.
Nutarta L. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki šios nutarties įsiteisėjimo, po to, panaikinti.
Procesas dėl civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimo nutrauktas.
Nutarta daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: skaitmeninę laikmeną – nutarčiai įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. L. K. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje dėl to, kad jis 2024-07-24, apie 19.28 val., iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nuo prekystalio, matant parduotuvės kasininkei – pardavėjai, pagrobė 1 butelį degtinės „Lithuania Vodka“ 12,49 Eur vertės ir 1 pakelį cigarilių „Winston“ 2,50 Eur vertės. Tokiu būdu L. K. atvirai pagrobė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 14,99 Eur vertės turtą.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Apeliaciniu skundu asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, L. K. gynėjas advokatas V. Rutavičius prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2025-05-14 nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo pripažinti L. K. padarius veiką būnant nepakaltinamam ir atsisakyti taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Apeliacinis skundas grindžiamas toliau nurodomais esminiais argumentais.
2.1. Nesutinkama su skundžiama nutartimi. Šiuo atveju apylinkės teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pats teismas nurodė, kad pagal kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-648/2015 vagystė laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą; kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Taigi, siekiant vagystę kvalifikuoti kaip atvirąją, būtina nustatyti du atvirumo požymius: objektyvųjį ir subjektyvųjį. Atvirumo konstatavimą objektyviuoju požiūriu lemia šios aplinkybės: 1) pagrobimas padarytas nusikalstamos veikos padarymo vietoje; esant kaltininkui, pašaliniam asmeniui; 2) pašalinis asmuo pastebi ir suvokia kaltininko daromų veiksmų esmę; 3) pašalinis asmuo parodo, jog supranta, kad vyksta svetimo turto pagrobimas. Tik visų aplinkybių visuma sudaro objektyvųjį atviro pagrobimo kriterijų. Byloje nėra ginčo, kad visos šios aplinkybės yra nustatytos ir įrodytos, t. y., kad šiuo atveju egzistuoja objektyvusis atvirosios vagystės požymis (kriterijus).
2.2. Subjektyvųjį požymį apibrėžia paties kaltininko subjektyvus situacijos suvokimas: kaltininkas žino, kad pašaliniai asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę, t. y. kaltininkas suvokia, kad veikia atvirai. Taigi, atvirąją vagystę gali padaryti tik pakaltinamas asmuo, nes nepakaltinamas asmuo „neturi suvokimo“. Todėl, kai atvirąją vagystę pagal objektyviuosius požymius padaro nepakaltinamas asmuo, veika turi būti kvalifikuojama kaip paprasta vagystė, nes nėra subjektyviojo atvirosios vagystės požymio – kaltininko suvokimo. Šiuo atveju nustatyta, kad D. K. veikė būdamas nepakaltinamu, todėl nors jo veikoje ir yra objektyvieji atvirosios vagystės požymiai, tačiau nėra subjektyviojo atvirosios vagystės požymio, nes jo ir negali būti dėl nepakaltinamumo.
2.3. Teismas šiuo atveju privalėjo veiką kvalifikuoti kaip paprastą vagystę, kuriai kvalifikuoti nereikalingas subjektyvusis požymis, o pakanka tik objektyviųjų požymių. Veiką kvalifikavus kaip paprastą vagystę jos mastas nesiekia tokios vertės, už kurią numatyta baudžiamoji atsakomybė, todėl laikoma, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, dėl to baudžiamasis procesas nėra galimas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 10 straipsnio 2 dalį asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, už padarytą administracinį nusižengimą pagal šį kodeksą neatsako. Todėl D. K. negalima ir administracinio nusižengimo teisena, nes teismas pripažino, kad veiką jis padarė būdamas nepakaltinamas.
3. Teismo posėdyje L. K., kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis), ir baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-296-942/2018, 2K-7-39-1073/2022).???
6. Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, jog yra ginčijamas L. K. padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, kvalifikavimas, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, prašoma minėtą veiką (atvirąją vagystę) kvalifikuoti kaip „paprastą“ (slaptąją) vagystę, atsisakyti taikyti L. K. priverčiamąsias medicinos priemones. Būtent šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
7. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamos nutarties motyvus bei teismui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą 2025-05-14 nutartį pripažinti L. K. padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, būnant nepakaltinamu ir jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą.
8. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nėra ginčo dėl to, kad šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyti ir įrodyti visi atvirosios vagystės objektyvieji požymiai, todėl šiame procesiniame sprendime dėl šių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų plačiau pasisakoma nebus, nes visa tai buvo labai išsamiai atskleista skundžiamoje nutartyje. Tačiau niekaip negalima sutikti su apelianto teiginiais, jog L. K. 2024-07-24 padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika negalėjo būti kvalifikuojama kaip atviroji vagystė, kadangi, apelianto nuomone, atvirąją vagystę gali įvykdyti tik pakaltinamas asmuo.
9. L. K. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje dėl to, kad jis 2024-07-24, apie 19.28 val., iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nuo prekystalio, matant parduotuvės kasininkei – pardavėjai, pagrobė 1 butelį degtinės „Lithuania Vodka“ 12,49 Eur vertės ir 1 pakelį cigarilių „Winston“ 2,50 Eur vertės. Tokiu būdu L. K. atvirai pagrobė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 14,99 Eur vertės turtą.
10. BK 178 straipsnio 2 dalį kvalifikuojantis požymis, atskiriantis veiką nuo slaptosios vagystės, yra kaltininko veiksmų atvirumas. Vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, tačiau to nepaiso (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272-648/2015, 2K-111-697/2022).??? ???
11. BK 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumą apibūdina du kriterijai – medicininis ir juridinis. Medicininio kriterijaus išraiška yra asmens psichikos sutrikimas, juridinis kriterijus reiškia tokį asmens psichikos sutrikimą, kuris atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę (intelektinis požymis) ir (ar) galėjimą juos valdyti (valinis požymis). Nustačius šiuos abu kriterijus atitinkančias aplinkybes, pripažįstama, kad asmens padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės, todėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo jam klausimai nesprendžiami, tačiau tai sudaro pagrindą pradėti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-222/2018, 2K-253-976/2019, 2K-135-697/2022).??? ???
12. Įstatymas nenustato, už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Teismas turi diskreciją spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti jų rūšį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-135-697/2022).
13. Kaltės klausimas priverčiamosios medicinos priemonių taikymo procese nesprendžiamas ir negali būti sprendžiamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-222/2018, 2K-253-976/2019, 2K-117-976/2020, 2K-5-976/2021). Priverčiamosios medicinos priemonės gali būti taikomos tik asmenims, padariusiems pavojingas veikas, įtvirtintas BK specialiojoje dalyje, t. y. padarytos veikos turi atitikti nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų objektyviuosius požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244-942/2016, 2K-274-976/2023).??? ???
14. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas jas taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialiojoje dalyje nustatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-208-788/2020, 2K-87-697/2021). Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį, t. y. pagal poreikį gali taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis arba stacionarinį stebėjimą bendro arba sustiprinto, arba griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-628/2021).
15. Atsižvelgdama į šio procesinio sprendimo 10–14 punktuose aptartą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nuo teismų praktikos nenukrypo, baudžiamąjį įstatymą taikė ir aiškino tinkamai. Tuo tarpu apeliantas akivaizdžiai klaidingai ir subjektyviai interpretuoja tiek priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą, tiek asmens nepakaltinamumo institutą.
16. Kaip jau minėta, kaltės klausimas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese negali būti sprendžiamas, taip pat nei baudžiamasis įstatymas, nei teismų praktika nenustato už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas, įtvirtintas BK specialiojoje dalyje, jas padariusiems asmenims galima taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Nustačius, kad asmuo yra nepakaltinamas, automatiškai pripažįstama, kad asmens padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės, todėl tikrinama iš esmės tai, ar asmens padaryta veika atitinka tam tikro nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, įtvirtinto BK specialiojoje dalyje, objektyviuosius požymius.
17. Dėl šių priežasčių apeliantas, kuris pats sutinka, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo nustatyti (įrodyti) visi BK 178 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo objektyvieji požymiai, visiškai nepagrįstai analizuoja L. K. kaltės turinį (subjektyvųjį požymį) ir nurodo, kad L. K. dėl savo nepakaltinamumo negalėjo būti pripažintas įvykdęs atvirąją vagystę, o tik slaptąją vagystę. Šiuo atveju yra patikimai nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad L. K. 2024-07-24 iš parduotuvės nuo prekystalio, matant parduotuvės kasininkei – pardavėjai, atvirai pagrobė 1 butelį 12,49 Eur vertės degtinės ir 1 pakelį 2,50 Eur vertės cigarilių. Jis veikė atvirai, patalpoje esant parduotuvės darbuotojai, mačiusiai tokius jo veiksmus, suvokusiai neteisėto turto pagrobimo faktą, netgi bandžiusiai L. K. sustabdyti. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad L. K. atvirąją vagystę 2024-07-24 įvykdė būdamas nepakaltinamas, negali būti analizuojamas jo kaltės turinys, subjektyvus situacijos suvokimas, kaip tai yra bandoma daryti apeliaciniame skunde, o aktualūs iš esmės yra būtent objektyvieji BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, kurie šiuo atveju neabejotinai yra nustatyti. Dar kartą akcentuotina, kad baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtintos pavojingų veikų kategorijos ar konkrečios veikos, už kurias jas padariusiems nepakaltinamiems asmenims gali arba negali būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, pakanka to, kad pavojinga veika būtų įtvirtinta BK specialiojoje dalyje. Darytina išvada, jog baudžiamasis įstatymas aptariamu atveju buvo pritaikytas tinkamai, L. K. padaryta pavojinga veika pagal objektyviųjų požymių pasireiškimą buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, jos perkvalifikuoti apelianto pageidaujamu būdu nėra jokio teisinio pagrindo. Juo labiau negalima L. K. 2024-07-24 atliktų veiksmų traktuoti kaip administracinio nusižengimo.
18. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ir abstraktų apeliacinio skundo prašymą atsisakyti taikyti L. K. priverčiamąsias medicinos priemones. Šioje byloje Teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, įstatymo uždraustos veikos padarymo metu (2024-07-24) L. K. konstatuotas organinis kliedesinis (panašus į šizofreniją) sutrikimas, dėl kurio šios veikos padarymo metu jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Kadangi L. K. konstatuojama: organinis kliedesinis (panašus į šizofrenija) sutrikimas, dalinė remisija, dėl psichikos būsenos jis gali suprasti bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei duoti apie tai parodymus. L. K. rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pagal gyvenamąją vietą (t. 1 b. l. 153–160). Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą ir parinkdamas jos rūšį, vadovavosi minėtu teismo psichiatrijos ekspertizės aktu, jį parengusios teismo psichiatrės ekspertės L. Š. paaiškinimais teismo posėdyje – ji pakartojo ekspertizės akte padarytas išvadas ir patvirtino, kad L. K. reikia ambulatoriškai stebėti, kadangi jo būsena gali bet kada pablogėti (t. 2, b. l. 21), ir BK 98 straipsnio nuostatomis. Teisėjų kolegija nenustatė, kad L. K. parenkant priverčiamųjų medicinos priemonių rūšį – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą, būtų netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo nepritarti apylinkės teismo išvadai, kad šiuo metu L. K. yra tikslinga taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Pastebėtina, jog apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodoma jokių argumentų, kurie galėtų pagrįsti sprendimą atsisakyti taikyti L. K. priverčiamąsias medicinos priemones.
19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, naikinti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,
nutaria:
asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, L. K. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus apeliacinį skundą atmesti.