Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-06-17 · Civilinė byla Nr. 2A-548-798/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-17
Bylos Nr.
2A-548-798/2014
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-17017-2012-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto
Ieškovas
N. S. R., V. B.
Atsakovas
I. P.
Trečiasis asmuo
G. P.
Kategorijos
  • 93.2.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-548-798/2014 (S)Teisminio proceso Nr. 2-01-3-17017-2012-7Procesinio sprendimo kategorijos: 93.2.11; 30.10; 51; 114.5; 114.9.2; 121.14; 121.18; 121.21
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Veniulytės- Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių N. S. R. ir V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių N. S. R. ir V. B. ieškinį atsakovei I. P. dėl savininko pažeistų teisių atstatymo, trečiasis asmuo G. P.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę savo lėšomis atstatyti išgriautą sieną ir duris, skiriančias patalpas 1-6 ir 1-7 bei atstatyti duris tarp patalpų 1-7 ir 1-8 name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog plane indeksu 1-7 pažymėtas koridorius visą laiką buvo bendro naudojimo patalpa. Ieškovių teigimu, atsakovė, žinodama minėtą aplinkybę maždaug prieš 6-7 metus išėmė tarp patalpų 1-6 ir 1-7 buvusias duris, dėl ko pasidarė žemesnė temperatūra kambaryje, pažymėtame indeksu 1-8, kuris priklauso ieškovėms ir kuris yra šalia bendro naudojimo koridoriaus, pažymėto 1-7. Pagal ieškoves, atsakovė I. P. atėmė teisę joms naudotis 2,34 kv. m ploto bendro naudojimo patalpa 1-7, nors tam reikėjo bendraturčių – ieškovių sutikimo. Taip pat atsakovė užkalė bendro naudojimo koridoriuje 1-7 buvusias duris, iš kurių patenkama į ieškovių kambarį 1-8. Tuo atsakovė pažeidė ieškovių teisę naudotis bendra nuosavybe. Kai ieškovių motina M. R. pareiškė pretenzijas dėl atsakovės atliktų pertvarkymų, ieškovės sulaukė atsakovės sutuoktinio grasinimų. Atsakovė neįrodė savo teiginio, kad pertvarkymus atliko ieškovės N. S. R. motina M. R. ir M. R. nebuvo davusi atsakovei jokio sutikimo atlikti rekonstrukcijos darbus. M. R. negalėjo atlikti tokių pertvarkymų, kurie jai nenaudingi, nes pakeitimais buvo prarasta galimybė patekti į rūsį ir virtuvę.

Atsiliepimas

Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Atsakovė savo iniciatyva jokių patalpų pertvarkymų neatliko, o tai savo lėšomis padarė ieškovės N.S. R. motina M. R. Buvę patalpų savininkai, tarp kurių ir atsakovė, neprieštaravo tokiam pertvarkymui. Tokia tvarka patalpų savininkams buvo priimtina apie 15 m. iki M. R. mirties (2012 m.). Ieškovės, ignoruodamos nusistovėjusią tvarką ir norėdamos pakeisti tai, kas buvo atlikta jų motinos iniciatyva, iš esmės piktnaudžiauja savo teisėmis, nes nėra įrodymų apie tai, jog pertvarkymai buvo atlikti atsakovės iniciatyva. Ieškovės nenurodė kada tiksliai buvo padaryti pertvarkymai ir ieškovės iki pat M. R. mirties name (duomenys neskelbtini), negyveno. Atsakovei buvo žinoma, kad M. R. kambaryje, pažymėtame indeksu 1-18, po pertvarkymų tapo šalta, tačiau tai buvo ištaisyta įrengus papildomą šildymą, po ko koridorius 1-7 tapo šilčiausia namo vieta. Ieškovės naudojasi bendro naudojimo koridoriumi be jokių apribojimų.

Trečiasis asmuo G. P. paaiškino, kad jų šeimos iniciatyva buvo įrengtos durys į rūsį bei buvo pakeistos išorinės įėjimo į namą durys, per kurias pirmiausia patenkama į patalpą 1-6. Minėtos lauko durys yra seifinės, apšiltintos ir tai buvo suderinta su ieškovės N. S. R. motina. M. R. 10 metų nereiškė jokių pretenzijų, nes šalims susitarus tai buvo padaryta siekiant sumažinti iš bendro koridoriaus sklindantį triukšmą bei vėsų orą į M. R. kambarį 1-8. (duomenys neskelbtini) šeimai 1996 m. įsikrausčius į namą (duomenys neskelbtini), durų tarp patalpų 1-6 ir 1-7 nebuvo. Kaimynės naudojasi durimis tarp patalpų 1-4 ir 1-7. Pretenzijas ieškovės pradėjo reikšti 2012 m., tačiau, trečiojo asmens nuomone, šios pretenzijos labiau susiję su šalių ginčais kitose bylose. G. P. neprieštarautų, jei ieškovės už savo lėšas įrengtų antras duris koridoriuje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 31 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovių N. S. R. ir V. B. bylinėjimosi išlaidas – 2577,30 Lt, iš kiekvienos ieškovės po 1288,65 Lt, atsakovės I. P. naudai. Taip pat teismas iš ieškovių valstybės naudai priteisė 50,00 Lt pašto išlaidų, t. y. po 25,00 Lt iš kiekvienos.

Teismas nustatė, kad atsakovei I. P. priklauso 12/40 dalių gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais (duomenys neskelbtini), o M. R. priklausė 28/40 dalys minėto nekilnojamo turto (b.l.6). Po M. R. mirties 2012-02-15 jos palikimą priėmė N. S. R. ir V. B. (b.l.3,4). Ieškovės naudojasi namo pirmojo aukšto gyvenamosiomis patalpomis, o atsakovė gyvena antrame aukšte.

Teismas, apibrėždamas ieškinio dalyką, nustatė, kad ieškovės pareiškė ieškinį atsakovei CK 4.37 ir 4.75 straipsnių pagrindu, reikalaudamos įpareigoti atsakovę atstatyti sienas ir duris, kurių pašalinimo faktą atsakovė neigė, t.y. teigė, jog durų tarp koridoriaus patalpų 1-6 ir 1-7 atsakovei apsigyvenus name (duomenys neskelbtini), nebuvo iš viso, o sieną vietoje buvusių durų tarp bendrojo naudojimo koridoriaus 1-7 ir ieškovių kambario 1-8 atsakovė įrengė suderinusi su N. S. R. motina M. R., faktiškai - pačios M. R. prašymu.

Teismas nustatė, kad šalys bylos nagrinėjimo metu rėmėsi priešpriešiniais argumentais dėl įrodymų trūkumo, t.y. ieškovės teigė, jog atsakovė nepateikė įrodymų apie tai, kad durų nebuvo, o atsakovė nurodė priešingai, kad ieškovės neįrodė, jog antros durys bendro naudojimo koridoriuje buvo. Teismas konstatavo, kad rašytinių įrodymų savo argumentams pagrįsti nepateikė abi šalys (CPK 178 str.). Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi aplinkybių tikėtinumo pripažinimo arba atmetimo nuostatomis bei pripažino tikėtinu tai, jog M. R. neprieštaravo tam, kad tarp bendro koridoriaus 1-7 ir kambario 1-8 vietoje durų būtų įrengta sienelė. Teismas nustatė, kad atsakovė savo lėšomis koridoriuje 1-7 įrengė elektrinį radiatorių, todėl atmetė ieškovių argumentą dėl nuolatos esančios per žemos temperatūros kambaryje 1-8. Teismas pažymėjo, kad ieškovės, kurioms pirmame namo aukšte priklauso patalpos 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-8, 1-9, 1-10, 1-11, 1-12, 1-13, turi galimybę iš virtuvės (1-4) patekti į koridorių 1-7, o iš jo į patalpą 1-5 bei namo rūsį (b.l.70) ir tokį naudojimosi patalpomis būdą vertino kaip racionalų bei nepažeidžiantį ieškovių teisių, todėl atmetė argumentą, kad ieškovės negali laisvai naudotis savo patalpomis ir, kad atsakovė savo veiksmais kaip nors suvaržė ieškovių teisę bendrame name naudotis savo nuosavybės dalimi bei bendrojo naudojimo patalpomis. Teismas pripažino neįrodyta aplinkybe, kad atsakovė I. P. išardė duris tarp patalpų 1-6 ir 1-7, o sienelė tarp koridoriaus 1-7 ir kambario 1-8, teismo vertinimu, įrengta esant M. R. sutikimui. Teismas pažymėjo tai, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė I. P. bei trečiasis asmuo G. P. nurodė, jog neprieštarauja tam, kad duris tarp patalpos 1-6 ir 1-7 ieškovės įsirengtų savo lėšomis. Teismas nenustatė, kad atsakovė I. P., naudodamasi savo ar bendrojo naudojimo patalpomis name (duomenys neskelbtini), būtų pažeidusi ieškovių teisę naudotis, valdyti savo nuosavybę.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovės N. S. R. ir I. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantės skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, netinkamai vertino įrodymus. Teismas sprendime pasisakė dėl civilinėje byloje nenagrinėtinų faktų, t.y. dėl pertvaros įrengimo. Pertvara tarp koridoriaus 1-7 ir tambūro 1-6 buvo, tai matyti iš techninės inventorinės bylos, o atsakovė ją išgriovė. Teismas rėmėsi išgalvotais atsakovės atsikirtimais, kurie nepagrįsti jokiais įrodymai, t. y. kad M. R. sutiko dėl durų išėmimo, kad siena 1-8 yra apšildyta ir kad M. R. nebuvo būtinas patekimas iš kambario 1-8 į koridorių 1-7. Teismas turėjo vadovautis liudytojo R. Ž. parodymais (CPK 177 straipsnis). Teismas atmetė ieškovių argumentą ir R. Ž. parodymus dėl žemos temperatūros, nors byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų apie gyvenamojo namo temperatūrą. Teismas nenurodė, kokie įrodymai patvirtina, kad buvo M. R. sutikimas dėl 1-7 ir 1-8 sienelės įrengimo, ar yra išlikęs koks nors pareiškimas leisti pertvarkyti perplanavimą bute-name, ar buvo patvirtintas naujas susitarimas dėl naudojimosi patalpomis. Teismas priėmė sprendimą grįstą prielaidomis, o ne įrodymais, priėmė neracionalų sprendimą, nes nusprendė, kad M. R. pati sau pasiblogino gyvenimo sąlygas, išgriaudama sieną, siejančią su koridoriumi, užsikalė kambario 1-8 duris ir atėmė galimybę tiesiogiai patekti į virtuvę 1-4. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo - tikimybių pusiausvyros principo – taisyklę, nes yra daugiau tikimybės, kad atsakovė I. P. be M. R. sutikimo išvertė sieną bei uždėjo pertvarą, taip apribodama patekimą iš kambario 1-8 į bendrą koridorių, tuo pažeisdama apeliančių, kaip savininkių, teises, nes pastatyta pertvara atskyrė ieškovėms nuosavybės teise priklausantį kambarį 1-8 bei apribojo patekimą į bendrojo naudojimo koridorių. Apeliantės prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes prašys apklausti liudytojus, o pirmosios instancijos teisme tokia teise pasinaudoti negalėjo (CPK 314 straipsnis).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė I. P. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. sprendimą. Atsiliepime iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentais bei pažymima, kad byloje nėra jokių duomenų apie atsakovės neteisėtus veiksmus, todėl ieškinys pagrįstai atmestas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantės prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes prašys apklausti liudytojus, o pirmosios instancijos teisme tokia teise pasinaudoti negalėjo (CPK 314 straipsnis).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Akcentuotina, kad dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus, atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismas apklausė liudytoją A. Ž., teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei nurodo apeliantės, ieškovės ne tik galėjo pasinaudoti teise prašyti teismo kviesti liudytojus, bet šia teise jos ir pasinaudojo (b.l. 112, 113-115), todėl nagrinėjamu atveju nėra būtina apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kadangi rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeidžia šalių teisių ir užtikrina civilinio proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų įgyvendinimą, todėl teisėjų kolegija apeliančių prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina (CPK 185 straipsnis, 321 straipsnio 1 dalis, 322 straipsnis).

Dėl ginčo esmės

Apeliantės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus byloje įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo - tikimybių pusiausvyros principo - taisyklę, todėl nenustatė ieškovių, kaip savininkių, teisių pažeidimo.

CK 4.98 straipsnyje, kuriame įtvirtintas savininko teisių gynimo būdas – negatorinis ieškinys, nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisių pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. R. K., bylos Nr. 3K-3-949/2001; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. M. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. L. v. AB ,,Rytų skirstomieji tinklai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-189/2011; kt.).

Pirmosios instancijos teismas ieškovių ieškinį atmetė, nes bendraturčių naudojimosi patalpomis būdą vertino kaip racionalų bei nepažeidžiantį ieškovių teisių bei nenustatė, jog atsakovė savo veiksmais kaip nors suvaržė ieškovių teisę bendrame name naudotis savo nuosavybės dalimi bei bendrojo naudojimo patalpomis. Apeliantės ginčydamos šią teismo išvadą nurodo, jog atsakovė pažeidė jų teisę naudotis patalpa koridoriumi 1-7, nes užkalė duris, išardė sieną, dėl ko ieškovėms priklausančios patalpos tapo šaltos.

Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 str.). Ieškovas privalo įrodyti jo reikalavimo teisę pagrindžiančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – juos turi įrodyti atsakovas, atsikirtinėdamas į ieškovo reikalavimą. Pagal CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K., Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. draudimo UAB ,,Baltijos garantas“, byla Nr. 3K-3-98/2008).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškinio pagrįstumą, vertino šalių argumentus, pateiktus įrodymus, liudytojų parodymus, todėl padarė išvadą, kad ieškovės iš savo patalpų gali pateikti į patalpą 1-7. Šios aplinkybės apeliantės nenuginčijo. Tai, kad ieškovės pageidautų patogesnio patekimo į šią patalpą nėra pagrindas išvadai, kad jų, kaip savininkių, teisės pažeistos. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovės neįrodė, jog siena tarp patalpų 1-7 ir 1-8 įrengta nesuderinus su M. R., nes byloje nėra duomenų apie tai, kad pastaroji būtų kreipusis dėl galimo savo teisių pažeidimo. Ieškovės, teigdamos, kad duris išėmė ir įrengė atsakovė savavališkai, turėjo pateikti tai pagrindžiančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Dėl to, vadovaujantis įrodymų tikimybių pusiausvyros principu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sienelė įrengta be M. R. sutikimo (CPK 185 str.). Taip pat nėra pagrindo teigti, kad minėtą išvadą teismas būtų padaręs byloje surinktus įrodymus ištyręs nevisapusiškai ar (ir) šališkai.

Atkreiptinas apeliančių dėmesys į tai, kad civilinis procesas yra grindžiamas rungimosi principu, kuris reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 7, 178 str.). Jokių konkrečių įrodymų nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme apie tai, kad joms nuosavybės teise priklausančiose patalpose yra šalta dėl atsakovės veiksmų nepateikė. Kaip minėta, civilinis procesas yra grindžiamas rungimosi principu, todėl ieškovės, grįsdamos ieškinį, turėjo pateikti šį teiginį pagrindžiančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju, tokių duomenų nagrinėjamoje byloje, nėra. Pažymėtina tai, kad teismas vertino A. Ž. parodymus (b. l. 119), tačiau nustatė, kad jo parodymai nepagrindžia ieškovių nurodytų aplinkybių.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės nepateikė jokių įrodymų, kad namo pertvarkymai buvo atlikti be M. R. sutikimo ar kad ieškovės negali laisvai naudotis savo patalpomis.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir neturi teisinės reikšmės kitokiam civilinės bylos išsprendimui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Apeliacinį skundą atmetus, spręstinas klausimas dėl atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Atsakovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius apie patirtas 1923,00 Lt atstovavimo išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kurio suma viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatytą dydį. Atsižvelgiant į tai, iš ieškovių atsakovės naudai priteistina 1500,00 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovių N. S. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme – 1500,00 Lt, iš kiekvienos ieškovės po 750,00 Lt atsakovės I. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Teisėjai Natalja CikotoAntanas RudzinskasRūta Veniulytė-Jankūnienė