Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo R. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. D. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Atsakovas R. D. pateikė prašymą pakeisti 2020 m. kovo 5 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti (duomenys neskelbtini) laikiną gyvenamąją vietą su pareiškėja; panaikinti 2020 m. kovo 5 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo nutarties dalį dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo po 215 Eur kiekvienam per mėnesį.

3. Nurodė, kad pareiškėja, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo, neteisingai nurodė aplinkybes, susijusias su šeimos iširimo priežastimis bei su nepilnamečių vaikų išlaikymu. Atsakovas niekada nevartojo pareiškėjos ir nepilnamečių vaikų atžvilgiu nei fizinio, nei psichologinio smurto, gerbė pareiškėjos asmeninę laisvę. Pažymėjo, kad atsakovas visą laiką teikė išlaikymą vaikams natūra - apmokėdamas už vaikų lankomas ikimokyklines įstaigas, be to, pirkdamas vaikams reikalingus daiktus bei maisto produktus. Atsakovas, teikdamas išlaikymą natūra, atsižvelgė į aplinkybę, kad kiekvienas vaikas iš valstybės gauna per mėnesį 100 Eur išmoką, be to, prie vaikų išlaikymo turi prisidėti ir motina. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjos gaunamas pajamas. Mano, kad teismo priteistas išlaikymas vaikams yra nepagrįstai per didelis, tuo tarpu pareiškėja nepagrindė jų poreikių. Teismas, skirdamas laikiną išlaikymą vaikams, nevertino atsakovo turtinės padėties, atsakovas yra nepajėgus teikti tokio dydžio išlaikymo vaikams. Atsakovas prašo nustatyti dviejų vaikų - (duomenys neskelbtini) laikiną gyvenamąją vietą su tėvu, kadangi su pareiškėja šiuo metu yra nustatyta keturių sutuoktinių bendrų vaikų gyvenamoji vieta, be to, su pareiškėja gyvena dar vienas sūnus. Atsakovo įsitikinimu, tai yra labai didelis fizinis ir emocinis krūvis pareiškėjai, dėl ko nukenčia nepilnamečių vaikų priežiūros kokybė. Be to, sūnaus A. aiškiai išreiškė norą gyventi su tėvu, tuo tarpu sūnus A. yra prisirišęs prie brolio A., todėl mano, kad jų atskyrimas negalimas. Atsakovo nuomone, laikinos vaikų gyvenamosios vietos pakeitimas, nustatant sūnų laikiną gyvenamąją vietą su tėvu, atitiktų ir pareiškėjos interesus, tai sumažintų ruošos darbus.

5. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos byloje išvados nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Teismas nutartyje padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėja nesugebėtų sukurti tinkamos aplinkos vaikų fizinei, psichologinei bei socialinei raidai, kol byla bus sprendžiama teisme. Šiuo atveju teismas nutartyje nepaneigė atsakovo galimybių tinkamai rūpintis bei prižiūrėti sūnus, kurių laikinoji gyvenamoji vieta būtų nustatyta su tėvu. Atsakovas pateikė vaizdo įrašą, kuriame matyti, kad sūnus A. nurodo, kad mama ir močiutė jį muša, tačiau teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas atsakovas savo prašymą grindžia ne tik teiginiu, kad 5 mažamečių vaikų priežiūra vienai pareiškėjai yra sudėtinga, tačiau ir pozicija dėl galimo smurto prieš vaiką. Tėvas gyvena šeimos name, kuriame yra vaikų kambariai, baldai, daiktai, todėl vaikai grįžtų į įprastą aplinką ir jų poreikiai būtų tinkamai tenkinami. S. A. ir A. yra labai prisirišę prie tėvo. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad vaikus sieja glaudūs santykiai paremtas tik ieškovės paaiškinimais. B. A. ir A. su 4 mėnesių sesute faktiškai nebendrauja. Artimesnis ryšys yra tik tarp brolių. Atsakovo nuomone, mergaičių bendravimas su broliais nenutrūktų, nes atsakovas yra pateikęs teismui prašymą dėl laikinos bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo. Teismas skundžiamą 2020-04-30 nutartį priėmė byloje nesant pateiktos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atsiliepimo/išvados. Teismas rėmėsi tik pareiškėjos byloje pateiktais argumentais, ignoravo atsakovo pateiktus duomenis. Nutartyje nurodė CPK nuostatų neatitinkantį nutarties apskundimo terminą.

13. Teismas pagrįstai konstatavo, jog priteisiamas išlaikymas turi būti orientuotas ir į ateitį. Todėl teismas detaliai dėl pareiškėjos išleidžiamų sumų nepilnamečių vaikų išlaikymui pasisakyti neprivalo. Vieną mėnesį vaiko poreikiai gali būti didesni, kitą mažesni. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsižvelgiant į šalių vaikų amžių (4 mėnesiai, 2 metai, 4 metai, 6 metai) pareiškėjos nurodytos sumos, reikalingos vaikų poreikiams patenkinti, iš esmės laikytinos protingomis. Siekiant, jog vaiko interesai būtų tenkinami visapusiškai, kad vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimu. Minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Atsakovo pajamos iki 350 Eur sumažėjo tik pareiškėjai pareiškus, kad skirsis su atsakovu ir išsikrausčius iš namų. Todėl atsakovas, galimai siekdamas išvengti pareigos mokėti išlaikymą nepilnamečiams vaikams, susimažino atlyginimą. Tai atsakovui padaryti galimai nebuvo sudėtinga, kadangi atsakovas dirba jo motinai priklausančioje įmonėje.

14. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas vaikų gyvenamosios vietos klausimą pagrįstai akcentavo vaikų amžių bei į tai, kad šalių nepilnamečiai vaikai gyvena su mama, kuri užtikrina tinkamas vaikams vystytis ir augti sąlygas. Tuo tarpu atsakovas savo prašyme nepagrindė aplinkybės, kad pareiškėja nesudaro tinkamų sąlygų visiems vaikams augti bei vystytis. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, neva pagrindžiančių, jog vaikams tapo nesaugu būnant pareiškėjos gyvenamojoje aplinkoje, todėl atsakovo motyvai dėl neva naudoto fizinio smurto vaikų atžvilgiu laikytini neįrodytais. Pažymėtina, kad sūnūs A. ir A. yra per mažo amžiaus, kad išreikštų savo nuomonę dėl savo gyvenamosios vietos. Pažymėtinos ir kitos aplinkybės, dėl kurių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta negali būti nustatyta su atsakovu - atsakovo agresyvus elgesys. Kad atsakovo elgesys yra agresyvus, patvirtina ir byloje pateikti pareiškėjos ir atsakovo susirašinėjimai, kuriais atsakovas pripažįsta, kad pareiškėjos atžvilgiu naudojo fizinį ir psichologinį smurtą. Dėl agresyvaus atsakovo elgesio pareiškėja kartu su vaikais buvo priversta išsikraustyti iš bendrų šeimos namų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

17. Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2020 m. kovo 5 d. nutartimi iš dalies tenkino pareiškėjos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo dienos ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – iki byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas nustatė šalių nepilnamečių vaikų: (duomenys neskelbtini) nepilnamečių vaikų išlaikymui iš atsakovo, priteisė po 215 Eur kas mėnesį kiekvienam iš vaikų, viso 860 Eur kas mėnesį, laikiną išlaikymą. Atsakovas pateikė prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti sūnaus (duomenys neskelbtini) laikiną gyvenamąją vietą su pareiškėja; panaikinti 2020 m. kovo 5 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo nutarties dalį dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo po 215 Eur kiekvienam per mėnesį.

Dėl laikino išlaikymo dydžio

18. Pagal CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas (CPK 144 str.. 1 d., 145 str. 1 d. 11 p., CK 3.65 str. 1 d., 2 d. 4 p.). Pažymėtina, kad šia specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Visais atvejais, netgi nevertinant tėvų turtinės padėties, tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiams vaikams turi atitikti bent minimalius vaikų poreikius jų normaliam vystymuisi.

19. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį tuo pagrindu, kad priteistas laikinas išlaikymas yra neproporcingas jo turtinei padėčiai, teismas, spręsdamas dėl laikino vaiko išlaikymo vadovavosi tik orientaciniu kriterijumi, neatsižvelgė į atsakovo turtinę padėtį, nenustatė realių vaikų poreikių, neįvertino ieškovės turtinės padėties ir to, kad ji gauna išmokas iš valstybės už kiekvieną vaiką.

20. Įvertinęs bylos medžiagą, šalių argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šie atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Iš tiesų pagal formuojamą praktiką Išmokų vaikams įstatymo pagrindu gaunami vaiko pinigai turi būti įskaičiuojami į bendrą vaikams išlaikyti nustatytiną dydį. Sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, turi būti nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis, kuris mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis, ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys. Tačiau pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės konkrečiai nustatyti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikams dydžio bei realių tėvų galimybių teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės.

21. Apeliantas nesutikimą su priteistu išlaikymo dydžiu iš esmės grindžia savo prasta finansine padėtimi. Tačiau tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog atsakovas būdamas jaunas, darbingo amžiaus turi galimybes uždirbti didesnes nei 350 EUR pajamas. Kita vertus atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas nurodė išleidžiantis per mėnesį apie 1000 EUR dengdamas paskolas, taip pat moka už vaikų privatų darželį. Šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad atsakovas neatskleidžia tikrosios savo turtinės padėties. Pažymėtina, jog vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-915/2015).

22. Esant tokioms bylos aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos pagrįstai spręsdamas dėl laikino išlaikymo dydžio vadovavosi orientaciniu kriterijumi. Teismų praktikoje pripažįstama, jog minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Pažymėtina, jog nereikia įrodinėti, jog nepilnamečiams vaikams yra reikalingi maistas, drabužiai, higienos priemonės, vaistai, gyvenamasis plotas, ugdymo priemonės, pramogos, poilsis ir laisvalaikis, tačiau išlaidų šiems poreikiams patenkinti dydis turi būti protingas ir realus. Byloje esantys duomenys sudaro pagrindą spręsti, kad vyresnieji šalių nepilnamečių vaikai lanko privatų darželį, vienas iš jų lanko plaukimo būrelį. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteistas išlaikymo dydis laikytinas protingo dydžio ir pakankamas, kad bylos nagrinėjimo eigoje būtų užtikrinti būtinieji šalių nepilnamečių vaikų poreikiai.

Dėl vaikų laikinos gyvenamosios vietos pakeitimo

23. Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria atmestas jo prašymas nustatyti dviejų šalių nepilnamečių sūnų gyvenamąją vietą su juo.

24. Sprendžiant nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, kaip ir kitus klausimus, susijusius su nepilnamečiu vaiku, prioritetas ir esminė reikšmė turi būti teikiami nepilnamečio vaiko teisėms ir interesams (Civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Remiantis kasacinio teismo praktika, vaiko interesus pirmiausia lemia jo, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, augimas ir tobulėjimas, todėl, spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai tėvai gyvena skyrium, teismas turi atsižvelgti į tokius juridinius faktus, susijusius su kiekvieno iš tėvų galimybėmis ir pastangomis užtikrinti vaikui tinkamas gyvenimo ir aplinkos sąlygas. Visapusiškas šių juridinių faktų įvertinimas yra galimas tik atlikus išsamų teisminį tyrimą, tai yra išnagrinėjus bylą iš esmės, o, sprendžiant nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, yra atliekamas preliminarus nurodytų juridinių faktų vertinimas.

25. Pažymėtina, jog atsakovo galimybės užtikrinti vaikams tinkamas gyvenimo sąlygas iš esmės nėra ginčijamos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog šiuo atveju šalių nepilnamečiams sūnums būnant pakankamai nedidelio amžiaus ( 4 ir 2 metai) svarbus gyvenamosios vietos nustatymas su motina. Taip pat svarbi aplinkybė yra tai, kad broliai ir seserys nebūtų atskirti vieni nuo kitų. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį, jog vaikai su motina auga nuo pat gimimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė išsikėlė iš bendrų šeimos namų ir jau beveik metus gyvena nuomojame būste. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nesant įrodymų, jog ieškovė nėra pajėgi užtikrinti tinkamų gyvenimo sąlygų nepilnamečiams vaikams, pakartotinis gyvenamosios vietos keitimas neatitiktų nepilnamečių A. D. ir A. D. interesų. Pažymėtina, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą sutikti su atsakovo argumentais apie naudojamą smurtą vaiko atžvilgiu. Taip pat atkreiptinas atsakovo dėmesys, jog EŽTT praktikoje susijusioje su šeimos bylomis pripažįstama vaiko nuomonės svarba – kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų teikiama jo pareikštam norui. Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, vaiko amžių, kritiškai vertinti atsakovo argumentai, jog vienas iš sūnų galėtų savarankiškai išreikšti nuomonę dėl savo gyvenamosios vietos.

26. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nesudarančius pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, apelianto nurodomą formalų pažeidimą, t.y. nutartyje klaidingai nurodytą nutarties apskundimo terminą.

27. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

28. Nurodytų argumentų pagrindu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą, prioritetinius šalių nepilnamečių vaikų interesus užtikrinančią nutartį, kurios naikinti remiantis atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalimi, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.