Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, atstovas, apie posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Kybartų PN pareigūnų veiksmais laikotarpiu nuo 201-12-02 iki 2015-12-10 neužtikrinant reglamentuotos vienam nuteistajam tenkančios gyvenamojo ploto normos, pažeidžiant higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimus.

Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo kalinamas Kybartų PN netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010-12-02 iki 2015-12-10. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Kybartų PN pradžios, t. y. kaip nurodo pareiškėjas nuo 2010-12-02, tačiau į teismą kreipėsi tik 2018-07-17 (b. l. 6).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie patalpų perpildymą kalinamais asmenimis bei kalinimo sąlygų trūkumus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovės prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010-12-02 iki 2015-07-16 taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2015-07-17 iki 2015-12-10.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas numato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2 punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto, todėl, skaičiuojant kameros gyvenamąjį plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).

Atsakovės atstovas pateikė teismui duomenis (b. l. 10-11) patvirtinančius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-07-17 iki 2015-12-10 buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas Nr. 114 (drausmės grupėje). Ginčo kameros plotas 16,49 kv. m. Pareiškėjo kalėjimo šioje kameroje metu joje gyveno nuo 2 iki 4 asmenų, todėl atitinkamai tam tikrais periodais vertinamuoju laikotarpiu vienam asmeniui kameroje teko nuo 4,1 kv. m iki 8,2 kv. m gyvenamojo ploto.

Nustatyta, kad pareiškėjo kalėjimo 114 kameroje metu jam buvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkama kameros temperatūra, ventiliacija, apšvieta, tvirtino, kad kameroje buvo šalta, drėgna, tvanku, prieblanda ir pan.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo iki 2015-11-01)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. (Higienos normos HN 76:2010 22 p.) .

Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 p., pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 735-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s.

Analogiškos nuostatos išdėstytos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) (įsigaliojusios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 14, 16, 17 ir 39 punktuose.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016,; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03)).

Atsakovės atstovas į bylą pateikė Kybartų PN Ūkio skyriaus vedėjo tarnybinį pranešimą (b. l. 25), kuriame nurodyta, kad Kybartų PN Drausmės grupės pastate (kamerose) yra sumontuota mechaninė -elektrinė ištraukiamoji ventiliacijos sistema, be to, yra galima ir patalpų natūrali ventiliacija per langus. Kamerose įrengtas liuminescensinis apšvietimas atitinka higienos normų reikalavimus. Sugedę ar sugadinti apšvietimo įrenginiai yra nuolat remontuojami.

Teismo nuomone, atsakovo atstovas nepateikė teismui objektyvių įrodymų, apie ginčo kameros apšvietos, ventiliacijos, santykinės oro drėgmės, oro temperatūros atitiktį nurodytų higienos normų reikalavimams (t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kameros nuotraukų, duomenų apie atliktus remonto darbus (suremontuotus apšvietimo įrenginius) ir pan.) bylai aktualiu laikotarpiu, todėl šios aplinkybės lieka nepaneigtos ir vertinamos pareiškėjo naudai, taigi šiame kontekste konstatuotini atsakovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su per mažu pasivaikščiojimo kiemu.

Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir jų eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai. Teismas pažymi, kad šiame teisės akte reikalavimų pasivaikščiojimo kiemų plotui nėra reglamentuota, todėl, byloje nenustačius gyvenamųjų patalpų perpildymo fakto, pareiškėjo pretenzijos dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemo yra nepagrįstos.

Pareiškėjas nurodė, kad maistas pataisos namuose buvo nekaloringas.

Pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo paneigia atsakovės atstovo į bylą pateiktas Kauno technologijos universiteto Maisto tyrimo instituto Maisto tyrimų centro cheminių tyrimų protokolai (b. l. 42, 43), iš kurių matyti, kad Kybartų PN teikiamo paros maisto davinio kaloringumas atitinka nustatytą vidurkį. Remiantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 patvirtintu valgiaraščiu, nedirbančiam vyrui per parą nustatytas maisto davinio kaloringumo vidurkis - 2421 kcal, o pagal aukščiau minėtus protokolus – 2490 kcal, 2738 kcal. Jokių kitų pareiškėjo skundą pagrindžiančių aplinkybių, kad buvo pažeista jo teisė gauti pilnavertį, kokybišką maistą nepateikta. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad valgiaraščiuose nurodytas patiekalų svoris gramais, dienos maisto davinio cheminė sudėtis ir energetinė vertė yra užtikrinama. Pareiškėjas dėl netinkamo maitinimo prašymais ar skundais į pataisos namų administraciją nesikreipė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais įrodymais dėl pataisos namuose laikomų asmenų maitinimo organizavimo atitikties nustatytiems reikalavimams. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl nepilnaverčio, nekokybiško maisto laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl neveikiančio iškvietimo mygtuko kamerose. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punkte nurodyta, kad kamerose turi būti įrengta pareigūnų iškvietimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog informacijos, kad ginčui aktualiu laikotarpiu iškvietimo mygtukas neveikė, neturi (b. l. 11). Be to, pareiškėjas aiškiai nedetalizavo ir nenurodė, kada konkrečiai pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu dėl neturėjimo galimybės išsikviesti pareigūnus, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, jog karštu vandeniu duše galėjo naudotis tik kartą per savaitę.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Šiuo atveju pareiškėjas neneigia, kad vieną kartą per savaitę galimybė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta.

Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo pakankamai užtikrintos kultūros, švietimo, sporto, kūrybos mokymo programos. Šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Skundų Kybartų PN administracijai dėl kūrybos mokymo programos, galimybės sportuoti ar kitokio laisvalaikio organizavimo, neteikė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad atsakovas pareiškėjo teisių dėl pareiškėjo užimtumo organizavimo nepažeidė.

Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų tuo aspektu, jog 114 kameroje jo kalėjimo metu buvo neužtikrinti fizikiniai parametrai - tinkama apšvieta, oro temperatūra, ventiliacija, santykinė oro drėgmė.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė papildomus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, tačiau šioms aplinkybėms patvirtinti nepateikė įrodymų. Administracinėje byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, teismas neturi pagrindo išvadai, kad kalinimo sąlygos galėjo įtakoti pareiškėjo nurodytus sveikatos ar psichinės būklės sutrikimus (ABTĮ 56 str.).

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), bet CK 1.138 straipsnio 8 punktas taip pat numato, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (pvz. 2000 m. spalio 10 d. EŽTT sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, konstatavo, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (ABTĮ 13 str., 20 str.). Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. LVAT, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A-2147-624/2017, Nr. A-667-602/2017 nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovui nepaneigus aplinkybių dėl netinkamos ginčo kameros apšvietos, ventiliacijos, santykinės oro drėgmės, oro temperatūros, tačiau byloje nesant įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis bei, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu skundais ar prašymais į Kybartų PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas nesikreipė, įvertinęs faktinę aplinkybę, kad buvimą drausmės grupės sąlygomis kameroje sąlygojo paties pareiškėjo valiniai veiksmai - bausmės atlikimo režimo pažeidimai, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjo teisė į teisės aktų nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo R. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.