Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Jadvygos Mardosevič ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ELEKTRUM LIETUVA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ELEKTRUM LIETUVA“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „METMEDĖ“ dėl sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „METMEDĖ“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „ELEKTRUM LIETUVA“ dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į j argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio proceso ribų

20. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas apeliantės (ieškovės) UAB „ELEKTRUM LIETUVA“ ieškinys atsakovei UAB „METMEDĖ“ dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo ir patenkintas atsakovės priešieškinis dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

Dėl ginčo situacijai reikšmingo teisinio reguliavimo

Dėl Direktyvos 12 straipsnio perkėlimo į Lietuvos nacionalinę teisę apimties ir tiekėjo teisės taikyti sutarties nutraukimo mokestį

37. Visų pirma, apeliantės ir atsakovės teisiniams santykiams yra taikytinos ne bendrosios CK normos, bet specialiosios, t. y. EEĮ įtvirtintas reglamentavimas (lot. lex specialis derogat legi generali) – šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos elektros energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės bei veiklos elektros energetikos sektoriuje organizavimo teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoja elektros energijos vartotojų, elektros energijos rinkos dalyvių, tinklų operatorių ir valstybinį elektros energetikos sektoriaus reguliavimą, priežiūrą ir kontrolę vykdančių institucijų tarpusavio santykius veiklos, asmens duomenų ir privatumo apsaugos bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo srityse (EEĮ 1 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede (EEĮ 1 straipsnio 2 dalis). Įsigaliojus pakeitimui 1, EEĮ priede keturioliktuoju numeriu aiškiai nurodyta 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES.

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjamai bylai precedentinę reikšmę turinčioje 2024 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, šiuo aspektu pažymėjo, kad CK 6.71–6.75 ir 6.258 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios netesybas, netaikytinos, nes šalių teisinius santykius reglamentuoja ne bendrosios teisės normos, o specialiosios, būtent – EEĮ 47 straipsnio 3 dalis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad specialiosios teisės normos, skirtos konkrečiai santykių grupei reglamentuoti, taikomos prioritetiškai bendrųjų, taikomų platesniam santykių ratui, normų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-469/2019 21 punktas; 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 51 punktas).

39. Antra, Direktyva nesuteikia besąlygiškos teisės tiekėjams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius. Ji tik leidžia valstybėms narėms pačioms nuspręsti, ar jos nori tokią galimybę suteikti, ir jei taip – kokiomis sąlygomis (kurios turi atitikti Direktyvos minimalius reikalavimus dėl proporcingumo, informavimo ir kt.).

40. Taigi Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, turėdamas galimybę pagal Direktyvos 12 straipsnio 3 dalį leisti tiekėjams taikyti nutraukimo mokesčius (su sąlyga, kad jie būtų proporcingi ir atitiktų kitus reikalavimus), pakeitimu 1 įtvirtindamas, jog buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti sutartis, sudarytas po šios redakcijos įsigaliojimo (po 2021 m. liepos 15 d.), pasirinko to nedaryti minėtoms vartotojų grupėms ir naujai sudaromoms sutartims. Žodis „neatlygintinai“ rodo, kad už patį sutarties nutraukimo faktą jokie mokesčiai negali būti taikomi. Vadinasi, Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas pasirinko minėtoms vartotojų grupėms taikyti aukštesnį apsaugos standartą, nei būtų buvęs, jei Lietuva būtų tiesiog perkėlusi Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatą, leidžiančią mokesčius, ir pakeitimo 1 priėmimas reiškė, kad nuo 2021 m. liepos 15 d. įstatymo lygmeniu buvo užtikrinta, jog namų ūkio vartotojai ir mažosios įmonės (buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ), nutraukdamos sutartis vienašališkai, nemokės tiekėjo pakeitimo (įskaitant sutarties nutraukimo) mokesčių.

41. Aplinkybę, kad Direktyvos 12 straipsnio 3 dalis nebuvo perkelta į nacionalinę teisę, t. y. Lietuva nepasinaudojo teise nacionalinėje teisėje nustatyti išimtį iš bendros taisyklės, įtvirtintos Direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje, leidžiant tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius buitiniams vartotojams, labai mažomis įmonėms ir mažomis įmonėms, konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje precedentinėje byloje priimtoje nutartyje. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje aiškiai nustatyta valstybių teisė nacionalinėje teisėje nustatyti išimtį iš bendros taisyklės, įtvirtintos Direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje, ir leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams. Tačiau perkeliant Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę EEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo projekte, remiantis Direktyvos ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymo projekto Atitikties lentelės duomenimis, nebuvo nustatytos išimtys iš Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų, o 2 dalis, buvo įgyvendinta visa apimtimi. Tai reiškia, kad Direktyvos 12 straipsnio 3 dalis nebuvo perkelta į nacionalinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 50 punktas).

42. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė negali reikalauti iš atsakovės sutarties nutraukimo mokesčio, nes toks reikalavimas nėra suderinamas su sutarties sudarymo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu (2023 m. vasario 27 d. galiojusia EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija).

43. Šiame kontekste teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad netesybų draudimas su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis sudaromose elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse, nustatytas imperatyviąją įstatymo norma, įsigaliojo tik 2023 m. birželio 1 d., t. y jau po sutarties (2023 m. vasario 27 d.) su atsakove sudarymo ir galiojo tik naujai (po pakeitimo 2 įsigaliojimo) sudaromoms sutartims.

45. Priešingai, nei teigia apeliantė, tai, kad pakeitimo 2 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo (pakeitimo 2) 2 straipsnyje išdėstyta EEĮ 47 straipsnio 3 dalis taikoma elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartims arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartims, sudarytoms su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, po šio įstatymo įsigaliojimo dienos (2023 m. birželio 1 d.), nereiškia, kad draudimas buitiniam vartotojui, labai mažai įmonei ir mažai įmonei taikyti netesybas vienašališko sutarties nutraukimo atveju imperatyviai buvo nustatytas tik naujai sudaromoms sutartims.

46. Sistemiškai ir lingvistiškai analizuojant pirmiau nurodytą EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakciją su iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusia redakcija, taip pat jų įsigaliojimo nuostatas, matyti, kad jei ankstesnė redakcija suteikė vartotojui teisę nutraukti sutartį neatlygintinai (be jokių mokesčių), tai nuo 2023 m. birželio 1 d. galiojanti EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija (įsigaliojus pakeitimui 2) buitiniams vartotojams, labai mažoms įmonėms ir mažoms įmonėms, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, įtvirtino ne tik teisę vienašališkai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju, bet ir aiškų draudimą tiekėjui įtraukti tokias sąlygas (dėl sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčių ir (ar) netesybų taikymo) į sutartį.

47. Kasacinio teismo teisėjų kolegija minėtoje precedentinėje byloje taip pat konstatavo, kad nepriklausomai nuo to, kada buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, t. y. iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos ar jai įsigaliojus, sutartyse šalys negalėjo sulygti dėl sąlygos, kad nurodytų subjektų vienašališko sutarties nutraukimo atveju mokami sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčiai ir (ar) netesybos, nes tokia sąlyga prieštaravo iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, jog tokias sutartis buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai, ir nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai – draudimui tokius mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyse, taip pat neatitiko Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų. Taigi abiem atvejais buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms, vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti tokių mokesčių ir (ar) netesybų, nepriklausomai nuo to, ar yra šie mokėjimai nustatyti sudarytose sutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 47 punktas).

48. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad apeliantės UAB „ELEKTRUM LIETUVA“ ir atsakovės UAB „METMEDĖ“ 2023 m. vasario 27 d. sudarytoje sutartyje, net ir esant sulygtoms nuostatoms dėl sutarties nutraukimo mokesčio taikymo ir jo apskaičiavimo tvarkos, tokios nuostatos negalėjo būti taikomos, nes atsakovė, patekdama į labai mažų įmonių ir mažų įmonių kategoriją (ginčo byloje dėl to nėra), turėjo teisę neatlygintinai, t. y. be jokių mokesčių, nutraukti sutartį prieš terminą. Taip pat tai reiškia, kad apeliantė tokių analogiškų sąlygų apskritai nebegalėjo įtraukti į po 2023 m. birželio 1 d. sudaromas sutartis, bet ne tai, kad vienašališkų sutarčių nutraukimo atveju sutartyse sulygto sutarties nutraukimo mokesčio apeliantė negalėjo taikyti tik nuo 2023 m. birželio 1 d., kadangi, kaip minėta, jokių mokesčių apeliantė negalėjo taikyti jau nuo 2021 m. liepos 15 d. (įsigaliojus pakeitimui 1). Vien tai, kad sutarties nutraukimo mokestis buvo abipusis, t. y. kad tokį mokestį būtų turėjusi sumokėti ir apeliantė vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą jos iniciatyva atveju, nepanaikina (nepanaikino) atsakovės teisės vienašališkai neatlygintinai nutraukti sutartį prieš terminą, garantuojamos įstatymo.

49. Atitinkamai apeliantė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino pakeitimu 1 įtvirtintą EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakciją, ją prilygindamas pakeitimu 2 pakeistai šios normos redakcijai, dėl to nepagrįstai konstatavo pastarosios expressis verbis nustatytą naują ir nuo 2023 m. birželio 1 d. taikomą sutarties nutraukimo mokesčių (netesybų) draudimą, kaip privalomą bylos šalių sutartiniams teisiniams santykiams pagal 2023 m. vasario 27 d. sudarytą sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuva, įgyvendindama Direktyvą, pasirinko griežtesnį ir vartotojams (įskaitant labai mažas įmones ir mažas įmones) palankesnį reguliavimą, EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2021 m. liepos 15 d. (pakeitimas 1) numatydama neatlygintiną nutraukimą sutartims, sudarytoms po šios redakcijos įsigaliojimo. Vėlesnė EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija, įsigaliojusi nuo 2023 m. birželio 1 d. (pakeitimas 2), šią apsaugą dar labiau sugriežtino, uždrausdama numatyti tokius sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas sutartyse.

50. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 40–41 punktuose pateiktų išaiškinimų, atsižvelgus į tai, kad Europos Komisijos vertinimu, Direktyvos 2 straipsnio 16, 17 punktuose įtvirtintos tiekėjo pakeitimo ir sutarties nutraukimo mokesčio sąvokos nebuvo aiškiai reglamentuotos nacionalinėje teisėje, taip pat atsižvelgiant į teismų praktikoje kylančius ginčus dėl EEĮ 47 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir sutartinės atsakomybės taikymo (ne)galimumo, buvo parengtas pakeitimo 2 projektas, pagal kurį EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje buvo nuspręsta įtvirtinti reikalavimus šių subjektų sudaromoms sutartims, būtent – draudimą sutartyse nustatyti civilinę atsakomybę už elektros energijos pirkimo–pardavimo (ir persiuntimo paslaugos teikimo) sutarties vienašališką nutraukimą, t. y. nustatyti Direktyvos 2 straipsnio 16, 17 punktuose įtvirtintus ir pagal šios Direktyvos 12 straipsnio 2 dalį negalimus tiekėjo pakeitimo ir sutarties nutraukimo mokesčius pačioje sutartyje. Tačiau dar 2021 m. liepos 15 d. redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta galimybė tokias sutartis sudariusiems buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms neatlygintinai vienašališkai nutraukti sutartis. Tai iš esmės reiškė, kad net ir tuo atveju, jeigu kokie nors mokesčiai, sankcijos, netesybos ar kiti mokėjimai buvo tokiems subjektams nustatyti sudarytose sutartyse, elektros energijos tiekėjai neturėjo (neturės) teisės jų reikalauti iš sutartį vienašališkai nutraukusios (nutraukiančios) šalies.

51. Kitokio vertinimo nesuponuoja apeliantės argumentai, kad ji sudarydama sutartį su atsakove, vadovavosi sutarties sudarymo metu galiojusiu elektros energijos tiekimo veiklos teisiniu reglamentavimu ir 2021–2023 m. kompetentingų valstybės institucijų suformuota bei nuosekliai taikyta reguliacine praktika, kurią, priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas iš esmės paneigė. Teisėjų kolegija pažymi, kad nė viena iš apeliantės nurodytų institucijų nebuvo ir nėra įgaliota oficialiai aiškinti įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų. Tai daryti gali tik teismas.

52. Remdamasi pirmiau nurodytais motyvais, kaip nepagrįstus teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisinės valstybės ir lex retro no agit principus. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė apeliantės lūkesčių ir (ar) teisinio saugumo principų, kadangi įgyti teisėtų lūkesčių pagal neteisėtas sutarties sąlygas, kurias, be kita ko, pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiomis, ieškovė negalėjo (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-469-464/2024 19 punktas). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė iš esmės nenurodo savarankiškų argumentų, kodėl priešieškinis dėl sutarties sąlygų, įtvirtinančių sutarties nutraukimo mokestį ir jo apskaičiavimo tvarką, pripažinimo negaliojančiomis turėjo būti atmestas, kadangi paties ieškinio atmetimą apeliantė grindė argumentais dėl netinkamo skirtingų EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijų aiškinimo ir jų sutapatinimo, kurie pirmiau nurodytų motyvų pagrindu šioje nutartyje paneigti, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl priešieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo nepasisako.

53. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesiremti apeliantės kvestionuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, išaiškinimais.

54. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018 17 punktas).

55. Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma; pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (sprendimo pagrindas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2022 62 punktas; 2024 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-378/2024 43 punktas).

56. Apeliantės kvestionuojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, buvo analizuojamas tas pat teisinis reglamentavimas, taikytinas tos pačios kategorijos subjektams (labai mažoms ir mažoms įmonėms) kaip ir šioje byloje, todėl tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi, tiek ir apeliacinės instancijos teismas turi pareigą laikytis aukštesnės instancijos teismo analogiškoje byloje sukurto precedento. Juo labiau kad ir pati apeliantė prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėtas kasacinis skundas minėtoje byloje, tokiu būdu pripažindama šios kasacinio teismo nutarties prejudiciją nagrinėjamai civilinei bylai.

Dėl prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo

57. Apeliantė (ieškovė) apeliaciniame skunde reiškia prašymą kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: 1) ar terminas „bauda“ (angl. penalty) įtvirtintas 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (nauja redakcija), 2 straipsnio 16 dalyje apima ir iš anksto šalių sutartyje numatytus minimalius nuostolius (netesybas), skirtus kompensuoti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius dėl išankstinio (prieš terminą) terminuotos sutarties nutraukimo, ar tik baudines netesybas (angl. punitive penalties), kurios viršija realius nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius; 2) ar 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (nauja redakcija), 12 straipsnio 3 dalis, leidžianti nukrypti nuo šios Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį, turi būti aiškinama taip, kad šios Direktyvos 12 straipsnio 3 dalis turi būti perkelta į nacionalinę teisę pažodžiui, nepriklausomai nuo valstybėje narėje jau galiojančio teisinio reglamentavimo (EEĮ 47 straipsnio, CK 6.71 straipsnio, 6.245 straipsnio nuostatos).

58. Apeliantė, remdamasi ESTT praktika, pažymi, kad direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę nebūtinai reikalauja, jog jos nuostatos būtų formaliai ir pažodžiui įtrauktos į aiškius, specialius teisės aktus; bendras teisinis kontekstas, atsižvelgiant į direktyvos turinį, gali būti tinkamas šiam tikslui, jei jis iš tiesų užtikrina visišką direktyvos taikymą pakankamai aiškiai ir tiksliai. Apeliantė nurodo, kad CK nuostatos dar iki Direktyvos priėmimo reglamentavo netesybų institutą kaip šalies patirtus minimalius nuostolius (CK 6.71 straipsnis, 6.245 straipsnis). Šios nuostatos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių atžvilgiu niekada nebuvo keičiamos.

59. Apeliantė nurodo, kad Direktyvos 2 straipsnio „Terminų apibrėžtys“ 16 dalyje ir 17 dalyje nėra apibrėžta / pateikta „mokesčio“ ir „sankcijos“ sąvoka. Todėl nėra aišku, ar šios sąvokos apima netesybas bendrąja prasme, ar tik baudines netesybas taip, kaip jos suprantamos Lietuvos Respublikos teisės doktrinoje ir (ar) kasacinio teismo praktikoje. Todėl, ieškovės įsitikinimu, pasikeitusi Lietuvos Respublikos institucijų pozicija dėl tariamo Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies neperkėlimo į nacionalinę teisę yra nepagrįsta, kadangi Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies tikslai bei esmė buvo įtvirtinta jau pačiame CK bei pažodinis Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatų perkėlimas nebuvo reikalingas, kadangi Direktyva niekuomet nesiekė apriboti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų teisės reikalauti šiems atlyginti jų patirtus realius, o ne baudinius nuostolius / netesybas (nuostolius, kurie akivaizdžiai nėra nei realūs, nei pagrįsti).

60. Apeliantė taip pat teigia, kad minimi Europos Sąjungos teisės taikymo klausimai yra aktualūs ne tik šiai bylai teisingai išnagrinėti ir priimti sprendimą, bet ir kitoms dešimtims bylų, kuriose nagrinėjami nepriklausomų elektros energijos tiekėjų bei vartotojų ginčai, susiję su sutarčių nutraukimo mokesčių priteisimu. Šie klausimai išskirtinai susiję su Europos Sąjungos teisės aiškinimu (o ne faktinių bylos aplinkybių vertinimu). ESTT iki šiol nėra pasisakęs šiame prašyme keliamais klausimais. Be to, šiame prašyme keliami Europos Sąjungos teisės klausimai nėra akivaizdūs jau vien dėl pačių valstybės institucijų elgesio, kuomet šios laikė sutarčių nutraukimo mokesčius teisėtais bei pagrįstais, o vėliau kategoriškai šią poziciją pakeitė, taip pat dėl to, kad įstatymų leidėjas tik 2023 m. balandžio 27 d. pakeitė EEĮ 47 straipsnio nuostatas, tiesiogiai įtvirtindamas draudimą nepriklausomiems elektros energijos tiekėjams reikalauti sumokėti sutarčių nutraukimo mokesčius (netesybas), kadangi kitu atveju nesuvokiama, jei iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios EEĮ nuostatos neva draudė reikalauti mokėti sutarčių nutraukimo mokesčius, kam buvo reikalingas EEĮ nuostatų pakeitimas, įtvirtinant analogišką nuostatą.

61. Atsakovė UAB „METMEDĖ“ atsiliepime nurodo, kad kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės išaiškinimo ar galiojimo priėmimo išimtinė kompetencija nustatyta tik nacionaliniam teismui, kuriam turi iškilti Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimas, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pasisakęs dėl analogiško prašymo ir konstatavęs, jog jam nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo, siekiant tinkamai išspręsti bylą, todėl ir šioje byloje tais pačiais motyvais ieškovės prašymas dėl kreipimosi į ESTT turi būti atmestas.

62. Atsakovė pažymi, kad Direktyvos 12 straipsnio 2 dalis yra aiški ir ji nesikeitė nuo 2019 m. birželio 5 d., todėl, nepriklausomai nuo EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijos, teisė nutraukti sutartis, nemokant jokių mokesčių, nesikeitė. EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija buvo papildyta konkrečiu draudimu, reaguojant į nepriklausomų elektros energijos tiekėjų piktnaudžiavimą bei ydingą Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies ir EEĮ 47 straipsnio 3 dalies interpretavimą. Įstatymų leidėjo suteiktos teisės nutraukti sutartį vienašališkai neatlygintinai įgyvendinimas negali būti laikomas sutartinių įsipareigojimų pažeidimu, todėl jokia civilinės atsakomybės forma atsakovei negali būti taikoma. Asmeniui pasinaudojus įstatyme įtvirtinta teise vienašališkai neatlygintinai nutraukti sutartį, jo atžvilgiu netesybos negali būti taikomos, t. y. apeliantės cituojamos CK 6.71 straipsnio 1–2 dalys šioje byloje netaikomos dėl specialiųjų EEĮ nuostatų. Apeliantės nustatytos sutarties sąlygos, reikalaujančios sumokėti sutarties nutraukimo mokestį, yra nesąžiningos ir „pririšančios“ vartotoją prie konkretaus elektros energijos tiekėjo ir neabejotinai mažina teisę laisvai pasirinkti tiekėją bet kuriuo metu, kas iš esmės prieštarauja ir elektros energijos tiekimo rinkos liberalizavimo tikslams, numatytiems Direktyvoje.

63. Atsakovės teigimu, pirmasis ieškovės klausimas yra teisiškai nekorektiškas ir neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi: 1) baudos, kaip civilinės atsakomybės, taikymas yra galimas tik tuo atveju, jeigu yra sutarties pažeidimas. Nutraukus sutartį įstatyme nustatyta tvarka, sutarties pažeidimo nėra, todėl ir baudos taikymas objektyviai yra negalimas; 2) byloje nėra keliamas Direktyvos 2 straipsnio 16 dalies taikymo klausimas. Byloje yra keliamas EEĮ 47 straipsnio 3 dalies taikymo klausimas, kuris atitinka Direktyvos 12 straipsnio 2 dalį; 3) pagal Direktyvos 12 straipsnio 3 dalį, jeigu ši nuostata būtų perkelta į nacionalinę teisę, nepriklausomas elektros tiekėjas turėtų teisę tik į mokestį, kuris yra proporcingas ir neviršija tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas; 4) byloje ieškovė nėra pateikusi konkrečių įrodymų apie patirtus tiesioginius ekonominius nuostolius dėl sutarties nutraukimo. Pagal sutartyje nustatytą sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo formulę yra apskaičiuojamos 60 proc. ateities negautos pajamos. Negautos pajamos yra netiesioginiai nuostoliai, kurių atlyginimas pagal Direktyvos ir EEĮ nuostatas yra negalimas.

65. Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą.

66. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalies prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės taikymas yra akivaizdus ir dėl jo nekyla jokių pagrįstų abejonių, teismas neturi kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Kilus neaiškumų dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo, tik teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismui, privalo kreiptis dėl teisės išaiškinimo į ESTT (ESTT 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimas byloje Joao Filipe Ferreira da Silva e Brito ir kt. prieš Estado portugues, C-160/14, ECLI:EU:C:2015:565).

67. Remiantis Teismų įstatymo 40¹ straipsnio 2 dalimi, tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taip pat teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje (kai sprendimas negali būti toliau skundžiamas), šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

68. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018 58, 59 punktai; 2024 m. balandžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-403/2024 33 punktas).

69. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad precedentinėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, kurioje priimta 2024 m. spalio 31 d. nutartis, tos bylos ieškovė (UAB „Enefit“) taip pat prašė kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą iš esmės analogiškais ir šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamais klausimais. UAB „Enefit“ toje byloje prašė kreiptis į ESTT tam, kad būtų išaiškinta: 1) ar pagal Direktyvos 2 straipsnio 16, 17 dalis terminai „sutarties nutraukimo mokestis“ bei „tiekėjo pakeitimo mokestis“ apima ir iš anksto šalių sutartyje nustatytus realiai elektros energijos tiekėjo patirtus minimalius nuostolius, skirtus nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtiems nuostoliams dėl išankstinio (prieš terminą) terminuotos sutarties nutraukimo kompensuoti, ar tik baudines netesybas, kurios viršija realius nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius arba iš viso nėra pagrįstos jokiais tiekėjo patirtais finansiniais nuostoliais; 2) ar Direktyvos 12 straipsnio 3 dalis turi būti perkelta į nacionalinę teisę pažodžiui, nepriklausomai nuo valstybėje narėje jau galiojančio teisinio reglamentavimo (EEĮ 47 straipsnis, CK 6.71, 6.245 straipsniai).

70. Kasacinio teismo teisėjų kolegija minėtoje nutartyje nustatė, kad įgyvendinant Direktyvos tikslus ir perkeliant jos nuostatas į nacionalinę teisę, 2021 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymas (pakeitimas 1), jis įsigaliojo nuo 2021 m. liepos 15 d. Šiuo įstatymu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją; jiems nustatyta pareiga visiškai atsiskaityti su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas. Minėta, kad jokių kitų atsiskaitymų, sumokant tam tikrus mokesčius, kitus mokėjimus (sankcijas, netesybas ir pan.), įstatymo leidėjas nenustatė. Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 46, 47 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1914 (pakeitimas 2) 2 straipsniu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse, sudarytose su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, draudžiama nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas už vienašališką tokios sutarties nutraukimą. Šioje nutartyje konstatuota, kad tiek iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos, tiek jai įsigaliojus buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčių ir (ar) netesybų, nepriklausomai nuo to, ar yra šie mokėjimai nustatyti sudarytose sutartyse, o tokios sutarčių nuostatos, kuriose nustatyti nurodyti mokėjimai, yra niekinės ir negalioja. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatavo, kad Direktyvos 2 straipsnio 16, 17 dalyse reglamentuotų sutarties nutraukimo mokesčio ir tiekėjo pakeitimo mokesčio sąvokų aiškinimas nėra aktualus nagrinėjamai bylai. Nacionalinės teisės normos, į kurias buvo perkeltos šios Direktyvos nuostatos, aiškiai reglamentuoja bylos šalių teisinius santykius, atsižvelgiant į Direktyvoje nustatytus tikslus sudaryti sąlygas nurodytiems vartotojams nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis, nepatiriant jokių su sutarties nutraukimu susijusių mokėjimų (baudų, mokesčių ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 65 punktas).

71. Pasisakydama dėl Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies perkėlimo būdo kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos įstatymų leidėjas yra nusprendęs nepasinaudoti Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtimi iš šio straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės. Įstatymų leidėjas neperkėlė Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatų į nacionalinę teisę, būtent – į šalių ginčo teisinius santykius reglamentuojančią specialiąją teisės normą – EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, turinčią pirmenybę prieš ieškovės kasaciniame skunde nurodomas bendrąsias teisės normas, kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos. Tai reiškia, kad leidimas tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, savanoriškai nutraukiantiems terminuotas elektros tiekimo fiksuota kaina sutartis, nesuteiktas. Kadangi Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo perkeltos į nacionalinę teisę, tai klausimų dėl jų taikymo nekyla. Teisėjų kolegija konstatavo, kad kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo, siekiant išspręsti bylą, atitinkamai nekyla ir kasacinio teismo pareiga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, todėl ieškovės prašymo dėl tokio kreipimosi kasacinis teismas netenkino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 66–67 punktai).

72. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje neturi pagrindo kitaip vertinti apeliaciniame skunde pateikto prašymo dėl kreipimosi į ESTT ir jame nurodytų argumentų, nei tą padarė kasacinės instancijos teismas, kuris analogiško šioje byloje reiškiamam prašymui, suformuluotam iš esmės tais pačiais klausimais, netenkino pirmiau nurodytais motyvais. Juolab kad apeliacinės instancijos teismui, kaip negalutinei instancijai, nekyla pareiga kreiptis į ESTT, o savo vertinimu teisėjų kolegija pagrindo tokiam kreipimuisi neįžvelgia.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

73. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama Direktyvos tikslus ir nuostatas, pasirinko netaikyti išimties iš Direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės (kad bent buitiniams vartotojams ir mažoms įmonėms nereikėtų mokėti jokių elektros energijos tiekėjo pakeitimo mokesčių) ir į Lietuvos nacionalinę teisę neperkėlė Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje nustatytos galimybės šių subjektų atžvilgiu taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, su sąlyga, kad tokie mokesčiai yra numatyti sutartyje, kurią tas vartotojas savanoriškai sudarė, ir kad tokie mokesčiai aiškiai pranešami vartotojui prieš sudarant sutartį. Lietuva, įgyvendindama šią Direktyvą, pasirinko griežtesnį ir vartotojams (įskaitant labai mažas įmones ir mažas įmones) palankesnį reguliavimą, EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje (nuo 2021 m. liepos 15 d. galiojančioje redakcijoje) numatydama teisę neatlygintinai vienašališkai nutraukti sutartis, sudarytas po šios redakcijos (t. y. po 2021 m. liepos 15 d.) įsigaliojimo, tai reiškė, kad sutartys turi (turės) būti nutraukiamos neatlygintinai, nepaistant jose šalių įtvirtintų sulygtų sąlygų dėl sutarties nutraukimo mokesčio taikymo, o vėliau pakeitimu 2 (EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija, įsigaliojusia nuo 2023 m. birželio 1 d.) šią apsaugą, atsižvelgdama į poreikį aiškiau reglamentuoti šiuos teisinius santykius, dar labiau įtvirtino, įstatyme expresis verbis uždrausdama sutartyse, sudaromose po šios redakcijos įsigaliojimo, apskritai numatyti tokius mokesčius (sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas buitiniams vartotojams, labai mažomis įmonėms ir mažoms įmonėms už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą).

74. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas atmesti apeliantės UAB „ELEKTRUM LIETUVA“ ieškinį dėl sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo ir patenkinti atsakovės UAB „METMEDĖ“ priešieškinį dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias mažos ir labai mažos įmonės teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, ir sutarties sąlygų pripažinimą negaliojančiomis, vadovavosi aktualiais kasacinio teismo išaiškinimais ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

75. Kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina ir nepasisako.

76. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, taip pat ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies (principas „pralaimėjęs moka“). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

77. Atmetus apeliantės UAB „ELEKTRUM LIETUVA“ apeliacinį skundą, atsakovė UAB „METMEDĖ“ įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimą į apeliacinį skundą, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

78. Atsakovė UAB „METMEDĖ“ prašo iš apeliantės priteisti 2 904 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šias išlaidas patvirtina atsakovės pateikta 2025 m. vasario 20 d. PVM sąskaita faktūra Nr. EN25006 ir 2025 m. vasario 20 d. mokėjimo nurodymą patvirtinantis Citadele banko pranešimas.

79. Pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), 8.11 papunktį maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nagrinėjamu atveju sudaro 2 909,27 Eur (2 237,90 Eur x 1,3). Atsakovės prašoma priteisti 2 904 Eur suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą ir advokato darbo laiko sąnaudas (16 valandų), priteisia iš apeliantės UAB „ELEKTRUM LIETUVA“ atsakovei UAB „METMEDĖ“ 2 904 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Dėl bylos medžiagos viešumo

81. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas 2024 m. vasario 15 d. rezoliucija nutarė „Dubliką priimti; pripažinti dubliką ir su juo pateiktus priedus nevieša bylos medžiaga bei nustatyti, suteikiant galimybę su jais susipažinti tik šalims ir jų atstovams“, o 2024 m. kovo 1 d. rezoliucija nutarė „Priimti tripliką. Bylos medžiagą pripažinti nevieša; pripažinti, kad daryti ir gauti bylos išrašus, nuorašus ir kopijas bei teismo sprendimo ir nutarties kopijas, kuriuose yra informacija sudaranti komercinę paslaptį, turi teisę tik šalių vadovai bei šalių atstovai; bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose“.

82. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad nagrinėjamos civilinės bylos medžiaga buvo pripažinta nevieša rezoliucija išsprendus tripliko priėmimo klausimą, nors, viena vertus, triplike toks prašymas nebuvo atsakovės reiškiamas. Kita vertus, dublike apeliantė poreikį dubliką ir su juo pateiktus priedus pripažinti nevieša bylos medžiaga ir bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose grindė argumentais, kad dublike pateikiama ir pateiktuose prieduose esanti informacija sudaro apeliantės komercinę paslaptį.

83. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje dėl viešo bylų nagrinėjimo teisme principo yra pasisakęs taip: „Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas viešo bylų nagrinėjimo teisme principas, iš Konstitucijos, inter alia (taip pat) jos 25 straipsnio, kylantis visuomenės interesas būti informuotai, Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalis, pagal kurią pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį, konstitucinis teisinės valstybės principas, inter alia teisinio aiškumo reikalavimas, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą bylų nagrinėjimo teisme santykius įstatymu reguliuoti taip, kad proceso dalyviams ir visuomenei būtų sudarytos sąlygos inter alia žinoti apie teismuose nagrinėjamas bylas, bylą nagrinėjančio teismo sudėtį, bylose sprendžiamus ginčus, priimtus sprendimus. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją viešas bylų nagrinėjimas nėra savitikslis. Viešas bylų nagrinėjimas yra viena iš teisingumo vykdymo ir užtikrinimo sąlygų. Viešu bylų nagrinėjimu teisme sudaromos prielaidos užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti asmens teises ir laisves. Užtikrindamas viešo bylų nagrinėjimo teisme principą įstatymų leidėjas privalo vadovautis Konstitucijos normomis ir kitais principais, nesudaryti prielaidų pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (inter alia asmens teises ir laisves)“ (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas byloje Nr. 33/2009, nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.1 papunktis).

84. Akcentuotina, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Teismas tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek po bylos išnagrinėjimo gali apsaugoti šalies pateiktą informaciją, pripažindamas ją nevieša, taip nepaneigdamas viešo bylų nagrinėjimo principo imperatyvumo. Atsižvelgiant į teismo proceso viešumo svarbą ir reikšmę, teisinis reguliavimas taip pat nedraudžia teismui po bylos išnagrinėjimo išviešinti dalį bylos medžiagos net ir tuo atveju, kai byla buvo nagrinėta uždarame teismo posėdyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017).

85. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės dublike išdėstytus argumentus bei atsižvelgdama į konstitucinį teisės viešumo imperatyvą, nutaria, kad nevieša bylos medžiaga pripažintini tik ieškovės dublikas ir su dubliku teikiami priedai Nr. 1, 2, 3 (ir juose esanti informacija, bet kokia forma minima kitoje bylos medžiagoje): 2022 m. birželio 16 d. Elektros energijos pirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis Nr. 00376000006 (priedas Nr. 1); 2022 m. rugsėjo 13 d. Elektros energijos pirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis (priedas Nr. 2); 2024 m. vasario 3 d. Susitarimas dėl pakeitimų 2010 m. rugsėjo 14 d. Sutartyje dėl elektros energijos ir gamtinių dujų prekybos Lietuvoje (priedas Nr. 3). Su šiais dokumentais teisę turi susipažinti tik apeliantės UAB „ELEKTRUM LIETUVA“ ir atsakovės UAB „METMEDĖ“ vadovai bei šioje byloje šalims atstovaujantys advokatai. Visa kita su bylos medžiaga ir duomenys, įskaitant bylos šalis, pateiktą reikalavimą ir kitus į bylą pateiktus dokumentus, turi būti vieša. Teisėjų kolegija nemato teisinio pagrindo viešumo principo riboti daugiau nei būtina siekiant apsaugoti apeliantės komercines paslaptis, įtvirtintas minėtuose dokumentuose.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ELEKTRUM LIETUVA“ (juridinio asmens kodas 301506046) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „METMEDĖ“ (juridinio asmens kodas 123412715) 2 904 Eur (dviejų tūkstančių devynių šimtų keturių eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Nevieša bylos medžiaga laikyti šiuos civilinėje byloje esančius dokumentus – ieškovės dubliką ir su dubliku teikiamus priedus Nr. 1, 2, 3 (ir juose esančią informaciją, bet kokia forma minimą kitoje bylos medžiagoje): 2022 m. birželio 16 d. Elektros energijos pirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 00376000006 (priedas Nr. 1); 2022 m. rugsėjo 13 d. Elektros energijos pirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį (priedas Nr. 2); 2024 m. vasario 3 d. Susitarimą dėl pakeitimų 2010 m. rugsėjo 14 d. Sutartyje dėl elektros energijos ir gamtinių dujų prekybos Lietuvoje (priedas Nr. 3). Nevieša laikyti ir bylos medžiagą (jos dalį), kurioje bet kokia forma cituojami ir atgaminami šie dokumentai. Nustatyti, kad su šiais dokumentais teisę turi susipažinti tik ieškovės UAB „ELEKTRUM LIETUVA“ ir atsakovės UAB „METMEDĖ“ vadovai bei šioje byloje šalims atstovaujantys advokatai. Nustatyti, kad visa kita bylos medžiaga yra vieša.