- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-05
- Bylos Nr.
- e2A-381-264/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-22753-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Lozoraitytė, Aušra Baubienė, Virginija Gudynienė
- Ieškovas
- S. P.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybei
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Virginijos Gudynienės ir Virginijos Lozoraitytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2895-429/2018 pagal ieškovės S. P. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškinyje prašė atnaujinti J. P. teisių parėmėjai S. P. ieškinio senaties terminą ir pripažinti J. P. teisę privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis butą/patalpą-butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), įpareigojant atsakovę per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su J. P. teisių perėmėja S. P. šio buto pirkimo - pardavimo lengvatinėmis sąlygomis sutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ginčo bute nuo 1974 metų gyveno J. M. P. bei jos sūnus A. P.. 1992m. rugpjūčio 23 d. J. P. sumokėjo 100 rublių avansą už buto privatizavimą bei pateikė prašymą Respublikiniam valstybiniam inventorizavimo, projektavimo paslaugų biurui dėl buto pirkimo. Siekiant tęsti buto privatizavimo procedūrą J. P. turėjo pateikti savo sūnaus A. P. sutikimą. Daugiau dokumentų, susijusių su buto privatizavimu nėra išlikę. 1999 m. sausio 6 d. orderio pagrindu sudaryta buto nuomos sutartis su buto nuomininke J. P., kuri mirė 2016 m. spalio 19 d.. Po jos mirties palikimą priėmė jos sūnus A. P., su kuriuo 2016 m. kovo 17 d. buvo sudaryta Savivaldybės būsto nuomos sutartis Nr. SRK-0140. 2017 m. kovo 25 d. A. P. mirė, palikimą po jo mirties priėmė dukra – ieškovė.
Atsiliepimas
3. Atsakovė, Kauno miesto savivaldybė, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė savo teiginiams pagrįsti nėra pateikusi jokių įrodymų, patvirtinančių ieškinyje nurodytas aplinkybes. Pažymėjo, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės pagal pateiktą ieškinį, nes ji nepriėmė palikimo po J. P. mirties, be to praleido ieškinio senaties terminą, per kurį galėjo priverstinai įgyvendinti savo pažeistas teises ir nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių šis terminas buvo praleistas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas konstatavo, jog ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, kad J. M. P. buvo pateikusi Kauno miesto savivaldybei visus reikiamus dokumentus buto privatizavimui iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos, išskyrus tai, kad sumokėjo 100 rublių avansą. Atsižvelgė į tai, kad jeigu J. M. P. ar jos sūnus A. P. būtų siekę privatizuoti ginčo butą, tačiau to jiems nepavykus padaryti dėl valstybės institucijų neveikimo, per 24 metus po avanso sumokėjimo jie būtų ėmęsi atitinkamų veiksmų, kreipęsi į atitinkamas institucijas dėl procedūros užbaigimo. Tačiau toks neveikimas kaip tik patvirtina, kad J. M. P. ir A. P. iš tiesų galutinai neišreiškė ketinimo privatizuoti ginčo butą.
6. Nustatęs, kad ieškovė paveldėjo ne senelės J. M. P. turtą, o tėvo A. P. turtą, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės dėl J. M. P. teisių perėmimo. A. P. netapus privatizavimo santykių subjektu, iš tokių santykių kylančios teisės nepaveldėjo ir jo turto paveldėtoja – ieškovė. Šios išvados niekaip negali paneigti ir tai, kad ieškovė mokėjo nuomos mokestį už ginčo butą.
7. Teismas ieškinio senaties termino pradžia laikė momentą, kai J. M. P. 1992 m. rugpjūčio 31 d. buvo nurodyta, kokius dokumentus ji turi pateikti ginčo butui privatizuoti, paaiškinant, kad to nepadarius pretenzijos nebus priimamos, todėl laikė, kad dešimties metų ieškinio senaties terminas prasidėjo ir baigėsi daug anksčiau, t.y. dar iki J. M. P. mirties.
8. Teismas, nustatęs, kad ieškovė jokių priežasčių ir jokių įrodymų dėl ko ieškinio senaties terminas buvo praleistas nenurodė ir nepateikė, padarė išvadą, kad pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą nėra. Atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį, teismas atmetė ieškinį ir dėl to, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str.).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
9. Ieškovė S. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2895-429/2018 ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles – CPK 185 straipsnį.
9.2. Priešingai, nei konstatavo teismas, J. P. (kurios teisių perėmėja yra ieškovė priėmusi palikimą po savo tėvo A. P. mirties, o šiam priėmus palikimą po savo motinos J. P. mirties) buvo išreiškusi valią, kad ginčo butas būtų privatizuotas lengvatine tvarka.
9.3. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl rašytinių įrodymų – privatizavimo tarnybos rašto bei techninės apskaitos bylos, kuri buvo parengta siekiant privatizuoti butą.
9.4. Teismo argumentas, jog vien 100 rublių sumokėjimas neįrodo fakto, jog J. M. P. siekė privatizuoti butą yra klaidingas, kadangi avanso sumokėjimas kaip tik ir nusako šalies ketinimą pirkti bei suinteresuotumą sandoriu, nurodo valios išraišką sudaryti pagrindinį sandorį (privatizuoti turtą).
9.5. Teismas padarė CK 5.1 straipsnio taikymo klaidą, nurodydamas, jog ieškovė nėra J. M. P. teisių perėmėja, kad ji gali paveldėti tik tas turtines teises, kurias palikėjas turėjo iki mirties.
9.6. Teismo išvada, kad senaties termino pradžia tapatinama su momentu, kai J. M. P. 1992 m. rugpjūčio 31 d. buvo nurodyta, kokius dokumentus ji turi pateikti ginčo butui privatizuoti, paaiškinant, kad to nepadarius pretenzijos nebus priimamos, neteisinga, lieka neaišku kada J. M. P. sužinojo apie savo pažeistas teises.
9.7. Byloje nėra įrodymų, jog atitinkamos institucijos, kuruojančios privatizavimo procesą būtų kreipusios į ginčo bute gyvenančius asmenis dėl privatizavimo veiksmų tolimesnės eigos, neįspėjo, jog privatizavimo procesas yra nevykdomas. Tai sąlygojo, jog J. M. P. turėjo pagrįstą lūkestį, jog procedūros gali būti baigtos ir jai netapo žinoma apie tokį jos teisių pažeidimą.
Atsiliepimas
10. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2895-429/2018 palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:
10.1. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad J. P. buvo pateikusi visus reikiamus dokumentus buto privatizavimui, išskyrus tai, kad sumokėjo 100 rublių avansą.
10.2. Iš prie ieškinio pridėtų dokumentų matyti, kad J. P. Respublikinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo paslaugų biuras 1992 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. 2186 paaiškino, kad dėl buto privatizavimo ji turi atvykti į šį biurą, sumokėti avansą ir pateikti sūnaus A. sutikimą buto pirkimui, nurodant, kad neatvykus, pretenzijos dėl buto privatizavimo nebus priimtos.
Šalies argumentai
10.3. Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2017 m. lapkričio 21 d. nepagrįstai nurodydama, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 2017 m. lapkričio 20 d., kai ieškovei buvo įteiktas raštas dėl jos teisių įsigyti butą nebuvimo.
Atsiliepimas
10.4. Atsakovė atsiliepime į ieškinį visiškai palaiko pirmosios instancijos teismo nurodytus argumentus bei pažymi, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
11. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
12. Įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
13. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo, patikrinimas.
14. Apeliacinis skundas argumentuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, todėl padarė neteisingą išvadą, kad J. P. nesiekė privatizuoti ginčo buto lengvatine tvarka. Šiuos ir juos detalizuojančius argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.
15. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-686/2017 26–27 punktus).
16. Sprendžiant dėl asmens teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-261/2006; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; kt.).Pareiga įrodyti šių sąlygų buvimą tenka ieškovui (CPK 178 straipsnis).
17. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 33,14 kv. m. bendro ploto 2 kambarių butas su rūsiu, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei, kuriame nuo 1974-08-30 išduoto orderio Nr. 483 pagrindu apsigyveno ir iki pat mirties gyveno nuomininko teisėmis pagal sudarytas 1999-01-06 bei 2004-04-23 nuomos sutartis J. P. (mirė (duomenys neskelbtini)) bei jos sūnus A. P., pasirašęs su atsakove 2017-03-17 savivaldybės būsto nuomos sutartį (jis mirė (duomenys neskelbtini)), po jo mirties palikimą priėmė jo dukra - ieškovė. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad ginčo butas galėjo būti privatizavimo objektas ir J. M. P. buvo tinkamas subjektas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, turėjusi teisę privatizuoti butą.
18. Taigi, kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, butas su rūsiu, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nepriklausė nei buto nuomininkei J. P., nei jos sūnui A. P., kurie šiame bute gyveno iki jų mirties pagal nuomos sutartis. Pirmosios instancijos teismas nenustatė duomenų, kad pastarieji būtų išreiškę valią privatizuoti minėtą butą.
19. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo gyvenamųjų patalpų techninės apskaitos byla bei 1992-08-23 J. P. sumokėtas 100 rublių avansas nėra pakankamas įrodymas, jog J. P. pradėjo ginčo patalpų privatizavimo procedūrą. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, šių įrodymų nepakanka padaryti išvadai, kad tarp J. P. ir atsakovės buvo susiklostę buto privatizavimo teisiniai santykiai.
20. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2001 m. rugpjūčio 11 d.) 5 punktu, pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį namą, butą, raštu kreipiasi į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją, o įmonės, įstaigos, organizacijos balanse esantį gyvenamąjį namą, butą, – į atitinkamą administraciją.
21. Nuomininkai valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas turėjo pareikšti iki 1992 m. gruodžio 1 d., tačiau asmenims, kurie turi teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, laiku nepadavus atitinkamų pareiškimų, buvo suteikta teisė kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamąsias patalpas privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d. (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalys).
22. Iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos bylos Nr. 11161 matyti, kad buto kadastriniai matavimai buvo atlikti 1992-06-12, tačiau byloje nėra jokio prašymo, buto įkainojimo akto (e. bylos 1 tomas b.l. 9-11,14-20). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad J. M. P. ar jos sūnus A. P. iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo termino pabaigos (1998 m. liepos 1 d.), ar nuo 2001 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo nuostata, suteikianti galimybę privatizuoti nuomotas gyvenamąsias patalpas lengvatine tvarka, būtų pateikę Kauno miesto savivaldybei prašymą dėl ginčo buto privatizavimo, šeimos narių susitarimą, patvirtintą notariškai, ar kad šie dokumentai atitinkamų institucijų buvo prarasti. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad buvę nuomininkai nėra įvykdę būtinų buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutarties sudarymo sąlygų, nors dar Respublikinio valstybinio inventorizavimo projektavimo paslaugų biuro 1992-08-31 raštu J. P. buvo informuota kokius turi atlikti veiksmus (e. b. l. 23).
23. Apeliantė neginčija teismo nustatytos aplinkybės, kad buvę buto nuomininkai vėliausiai pagal sudarytas 1999-01-06 bei 2004-04-23 buto nuomos sutartis turėjo suprasti, kad jokios privatizavimo lengvatine tvarka procedūros nevyksta ar toliau nebevyksta ir kad atsakovė neketina jiems kaip buto nuomininkams suteikti nuosavybės teisių į ginčo turtą ateityje. Akivaizdu, kad buvę buto nuomininkai delsė ir neatliko jokių aktyvių veiksmų nepateisinamai ilgą laiką, o tai rodo buvusį pačių nuomininkų apsisprendimą neatlikti visų būtinų veiksmų šiai teisei įgyti. Apeliantė taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kad tam sutrukdė atsakovė ir kad ši nuomininkų teisė buvo pažeista.
24. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas padarė LR CK 5.1 straipsnio taikymo klaidą, nurodydamas, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės dėl J. M. P. teisių perėmimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė paveldėjo ne senelės J. P. turtą, o tėvo A. P. turtą (CK 5.1 straipsnio 1 d.), priešingų duomenų į bylą pateikta nebuvo. Todėl teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės dėl J. P. teisių perėmimo, nes A. P. netapo privatizavimo santykių subjektu, iš tokių santykių kylančios teisės nepaveldėjo ir jo turto paveldėtoja - ieškovė.
25. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017, 46 punktas).
26. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-421/2017, 45 punktas).
27. Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad jokių veiksmų nuo tada, kai 1992-08-23 J. P. sumokėjo 100 rublių avansą daugiau nei 24 metus jokių veiksmų neatliko, apie savo teisių pažeidimą vėliausiai turėjo suprasti pagal sudarytas 1999-01-06 bei 2004-04-23 buto nuomos sutartis, į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo jie nesikreipė, taigi ieškovės kreipimasis į teismą su ieškiniu 2017 m. lapkričio 21 d. aiškiai praleidus CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrą dešimties metų senaties terminą, nenustačius pateisinamų priežasčių jo atnaujinimui.
28. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl senaties termino pradžios, tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino pradžią reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino eigos pradžią, pagal vidinį savo įsitikinimą vertino visus byloje esančius įrodymus ir 1999-01-06 bei 2004-04-23 nuomos sutarčių sudarymo faktą laikė pakankamu ieškinio senaties pradžios momentui konstatuoti. Teismo nustatytas ieškinio senaties termino pradžios momentas ir išvada, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo, yra pagrįsta ir teisėta. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą.
29. Nors apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į ieškovės išvardytas aplinkybes, jų visapusiškai neišnagrinėjo ir todėl priėmė neteisingą sprendimą, šio savo teiginio konkrečiomis bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą, apeliantė nemotyvuoja, o tik pakartoja iš esmės tuos pačius ieškinyje išdėstytus argumentus, kurių faktinį bei teisinį vertinimą jau atliko pirmosios instancijos teismas.
30. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, dėl to jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
32. Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d.). Apeliantė teismo prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau teismui netenkinus apeliantės apeliacinio skundo nėra pagrindo priteisti apeliantei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Duomenų apie atsakovės patirtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikta, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.
33. CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Byla elektroninė, todėl apeliacinės instancijos teismas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrė, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas (CPK 96 str. 6 d.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.