- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-10-22
- Bylos Nr.
- 1-183-813/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-6-00031-2019-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Darius Kantaravičius
- Kaltinamasis
- M. Č.
- Civilinis ieškovas
- UAB „I.“
- Advokatai
- Saulius Majauskas
- Kategorijos
viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
M. Č. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, išsituokęs, aukštesniojo išsilavinimo, deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), teistas Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 60 MGL (2259 Eur) bauda. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendis pakeistas, pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskirta bauda sumažinta iki 45 MGL dydžio (1694,25 Eur). Bauda sumokėta,
kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje (BK 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 184 straipsnio 2 dalyje (BK 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. M. Č. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau, kaip 2017 m. spalio 23 d., į 2011 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d., 2011 m. rugpjūčio 29 d. paprastuosius neprotestuotinus vekselius įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad jo kaip direktoriaus atstovaujama UAB „I.” įsipareigoja iki 2013 m. liepos 15 d. sumokėti vekselio gavėjui savo tėvui Z. Č. 3 000 000 litų ir šiuos vekselius patvirtino savo parašais. Po to jis, tęsdamas nusikalstamą sumanymą apgaule įgyti UAB „I.“ pinigus bei siekdamas sukurti tariamą UAB „I.“ įsipareigojimą jo valdomai UAB „M.“, pagamino netikrą 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią Z. Č. neva perleido UAB „M.“, atstovaujamai direktoriaus M. Č., turimas tariamas reikalavimo teises pagal UAB „I.“ išduotus vekselius: 2011 m. rugpjūčio 22 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 litų, 2011 m. rugpjūčio 25 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 litų, 2011 m. rugpjūčio 29 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 litų, 2011 m. rugpjūčio 31 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 litų ir 2011 m. rugsėjo 2 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 litų. Šios netikros 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutarties ir trijų 2011 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d. ir 2011 m. rugpjūčio 29 d. vekselių kopijas M. Č. kartu su 2017 m. spalio 23 d. patikslintu ieškininiu pareiškimu bei šios reikalavimo perleidimo sutarties ir vekselių originalus kartu su 2018 m. balandžio 12 d. prašymu pateikė Kauno apygardos teismui, adresu A. Mickevičiaus g. 18, Kaunas, tokiu būdu M. Č. pagamino netikrus dokumentus.
2. Be to, jis tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau, kaip 2017 m. spalio 23 d., siekdamas apgaule įgyti UAB „I.“ pinigus, nesant jokio teisinio pagrindo, į 2011 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d., 2011 m. rugpjūčio 29 d. paprastuosius neprotestuotinus vekselius įrašęs tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, jog UAB „I.“, atstovaujama direktoriaus M. Č., įsipareigoja iki 2013 liepos 15 d. sumokėti vekselio gavėjui savo tėvui Z. Č. 3 000 000 litų, patvirtinęs vekselius savo parašais ir tokiu būdu pagaminęs netikrus dokumentus, tęsdamas nusikalstamą sumanymą – apgaule įgyti UAB „I.” pinigus bei siekdamas sukurti tariamą UAB „I.“ įsipareigojimą jo valdomai UAB „M.“, pagaminęs netikrą 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią Z. Č. neva perleido UAB „M.“, atstovaujamai direktoriaus M. Č., turimas tariamas reikalavimo teises pagal UAB „I.“ išduotus vekselius: 2011 m. rugpjūčio 22 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 litų, 2011 m. rugpjūčio 25 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 litų, 2011 m. rugpjūčio 29 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 litų, 2011 m. rugpjūčio 31 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 litų ir 2011 m. rugsėjo 2 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 litų, šią 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartį ir trijų 2011 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d. ir 2011 m. rugpjūčio 29 d. vekselių kopijas kartu su 2017 m. spalio 23 d. patikslintu ieškininiu pareiškimu bei šių vekselių originalus kartu su 2018 m. balandžio 12 d. prašymu pateikdamas Kauno apygardos teismui, adresu A. Mickevičiaus g. 18, Kaunas, tokiu būdu M. Č. pagaminęs netikrus dokumentus ir juos panaudojęs, pasikėsino apgaule įgyti UAB „I.“ didelės vertės turtą, t. y. 868 860,06 Eur (3 000 000 litų) pinigus.
3. Be to, jis žinodamas, jog jo tėvas Z. Č., gimęs (duomenys neskelbtini), nėra UAB „I.“ akcininkas ir akcijų turėtojas, nes pagal 2009 m. balandžio 16 d. UAB „I.“ akcijų pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 9/001 UAB „I.“ 2635 vienetus paprastųjų vardinių akcijų (akcijų vertė 263 500 litai) kartu su visomis šių perkamų akcijų suteikiamomis teisėmis Z. Č. buvo pardavęs J. Č., ir pagal 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo -pardavimo sutartį Nr. 11/001 UAB „I.“ likusius 2635 vienetus paprastųjų vardinių akcijų (akcijų vertė 2635 litai) kartu su visomis šių perkamų akcijų suteikiamomis teisėmis Z. Č. buvo pardavęs L. V., 2011 m. rugpjūčio 29 d. 9-ajam Kauno miesto notarų biurui, esančiam Vilniaus g. 26, Kaune, M. Č. pateikdamas žinomai netikrą 2011 m. rugpjūčio 22 d. Z. Č., kaip neva vienintelio UAB „I.“ akcininko sprendimą parduoti 41/200 dalį UAB „I.“ priklausančių negyvenamų patalpų – sandėlį su administracinėmis ir aptarnavimo patalpomis, esančiais (duomenys neskelbtini), už 30 000 litų (8689 Eur), jį panaudojo.
Žemesnės instancijos teismas
Kaltinamasis M. Č. teisme kaltu neprisipažino. Dėl kaltinimo pagaminęs netikrus vekselius paaiškino, kad to nedarė, išrašė tikrus vekselius. UAB „I.“ buvo skolinga jo tėvui Z. Č. pinigų ir tuo pagrindu buvo išrašyti vekseliai. Vekselius išrašė pats kaltinamasis M. Č., kaip UAB „I.“ direktorius ir tuo pačiu savo tėvo atstovas pagal notarinį įgaliojimą. Vekselių viso buvo 5, kiekvienas po milijoną litų. Vekselius kaltinamasis pateikė Kauno apygardos teismui prie ieškinio, nes prašė iš UAB „I.“ tas sumas priteisti. Buvo išrašyti vekselių originalai po du egzempliorius ir vieni jų 2012 metais dingo iš namų, nes J. Č. atvažiuodavo į kaltinamojo namus ir ten būdavo, taigi galimai juos pavogė, tačiau M. Č. į policiją dėl to nesikreipė. Antrieji vekselių egzemplioriai skyrėsi keliomis dienomis, vieni jų buvo įmonėje, o kiti pas kaltinamąjį. Išliko tie trijų vekselių egzempliorių originalai, kurie buvo įmonėje, todėl kaltinamasis juos ir pateikė teismui, kaip ieškinį pagrindžiančius dokumentus. Šį ieškinį nagrinėję teismai nepatikrino VMI deklaracijų, todėl ir konstatavo, kad šie vekseliai yra fiktyvūs ir ieškinį atmetė. Iš tikrųjų UAB „I.“ buvo skolinga pinigų kaltinamojo tėvui Z. Č., todėl pagal skolos sutartis kaltinamasis ir išrašė vekselius. Tėvas tuo metu sirgo psichine liga, buvo pripažintas neveiksniu. Jis nuo 2009 m. turėjo specialią priežiūrą, o M. Č. jį globojo. Tėvas turėjo tiek pinigų, kurie buvo nurodyti vekseliuose, nes buvo pardavęs žemės sklypą Garliavoje 2006 m. už 400 000 litų, 2006 m. pardavė poilsio patalpas Palangoje už 4 900 000 litų, Fredoje pardavė 5 pamatus už 2 000 000 litų, namą Domeikavoje pardavė. Todėl savo turimus pinigus, viso 5 000 000 litų, tėvas pagal paskolos sutartis tiek bankiniais pavedimais, tiek ir grynaisiais buvo paskolinęs UAB „I.“. Įmonės buhalterijoje šios lėšos buvo atvaizduotos. Buhalterė apie išrašytus vekselius nieko nežinojo, ji tik žinojo, kad Z. Č. pinigai įmonei yra paskolinti pagal sutartis. UAB „I.“ šiomis iš Z. Č. skolintomis lėšomis statė pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), nes savų lėšų neturėjo, ir statyboms išleido apie 5 000 000 litų. Šiai dienai tos Z. Č. suteiktų paskolų sutartys nėra išlikusios, nes jos dingo su visais dokumentais ir jų nėra galimybės atkurti. Kaltinamasis pripažino, kad byloje yra UAB „I.“ turto ir įsipareigojimų balansas už 2011 metus (4 t., b. l. 43), tačiau teigia, kad jis yra suklastotas, nes jį VĮ Registrų centrui pateikė tuo metu direktorėmis buvusios J. Č. ir L. V., o tikrieji dokumentai yra pateikti VMI.
Dėl kaltinimo pasikėsinus įgyti UAB „I.“ 3 milijonus litų kaltinamasis paaiškino, kad vekselius pateikė Kauno apygardos teismui su patikslintu ieškiniu. Pirminį ieškinį surašė M. Č. ir pripažino, kad su vėliau patikslintu ieškiniu teismui pateikė trijų vekselių kopijas, o jų originalus teismui pateikė atskiru 2018 m. balandžio 12 d. prašymu. Pagal reikalavimo perleidimo sutartį iš tėvo Z. Č. kaltinamojo vadovaujamai įmonei UAB „M.“ buvo perleisti turtiniai reikalavimai pagal penkis vekselius, tačiau likusių dviejų vekselių originalų kaltinamasis teismui nepateikė ir to priežastis atsisako paaiškinti.
Dėl kaltinimo notarų biure panaudojus žinomai netikrą vienintelį Z. Č. akcininko sprendimą parduoti UAB „I.“ nekilnojamąjį turtą kaltinamasis neprisipažino ir paaiškino, kad jo įsitikinimu vienintelis akcininkas buvo tik Z. Č., o apie kitus akcininkus teigė nieko nežinojęs. Kaltinamasis mano, jog buvo pateiktas suklastotas akcininkų sąrašas ir prokuratūra buvo nustačiusi šį faktą, o teismas panaikinęs akcininkų sąrašą. Dėl akcijų 2009 m. balandžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties tarp Z. Č. ir J. Č., tai kaltinamasis kaip direktorius pasirašė ant šios sutarties, bet už akcijas realiai nebuvo atsiskaityta, todėl tų akcijų M. Č. kaip UAB „I.“ direktorius niekur neregistravo. Pats akcininkas tėvas Z. Č. apie akcijų perleidimą J. Č. niekam nepranešė, nes jis jau 2009 m. sirgo psichine liga. VĮ Registrų centre buvo suklastotas M. Č. parašas ir buvo įregistruotos J. Č. akcijos be jo žinios, ir ji jokioje apskaitoje nebuvo apskaityta, J. Č. akcininko pažymėjimas nebuvo išrašytas. Taip pat M. Č. teigė nežinojęs apie 2011 m. birželio 3 d. akcijų pardavimo L. V. sutartį, nes apie tai jam niekas nepranešė. Dėl tėvo Z. Č. 2011 m. sprendimo parduoti patalpų dalį kaltinamasis paaiškino, jog nuo 2009 m. tėvas jau buvo neveiksnus, tai kaltinamasis jį slaugė ir įtikino, kad reikia parduoti dalį įmonės turto. Tėvas tuo metu buvo adekvatus ir suprato pardavimo reikšmę, be to, M. Č. turėjo tam tėvo išrašytą notarinį įgaliojimą ir tvarkė visus jo reikalus, todėl ir galėjo pats pasirašyti už tėvą. 2015 m. buvo civilinė byla, kurioje M. Č. prašė šias 2009 m. balandžio 16 d. ir 2011 m. birželio 3 d. akcijų perleidimo sutartis pripažinti negaliojančiomis, tačiau teismas ieškinį atmetė.
Civilinės ieškovės UAB „I.“ atstovė direktorė J. Č. teisme parodė, kad buvęs jos sutuoktinis M. Č. ilgą laiką buvo UAB „I.“ direktorius, o J. Č. buvo vadybininkė. Ji žinojo, kad įmonės pastate yra nuomininkai, nes patalpos adresu (duomenys neskelbtini), buvo nuomojamos. Vieną dieną atvykus į patalpas J. Č. kilo įtarimų dėl jų savininko, nes nuomininkai darėsi remontą. M. Č. vengė paaiškinti šias aplinkybes, vengė parodyti dokumentus. Pasidomėjusi VĮ Registrų centre J. Č. sužinojo, jog patalpos yra parduotos, nors tuo metu J. Č. buvo akcininkė ir jokio sutikimo dėl patalpų pardavimo nedavė. Paaiškėjo, kad įmonės patalpas pardavė M. Č., kaip UAB „I.“ direktorius. Gavusi dokumentų kopijas J. Č. sužinojo, kad įmonės neva vienintelis akcininkas yra Z. Č., kuris ir priėmė sprendimą patalpas parduoti, nors tuo metu įmonės akcininke buvo ir J. Č.. Kaltinamasis puikiai suprato, kad jo tėvas Z. Č. nėra vienintelis įmonės akcininkas, nes pats pasirašė įmonės akcininkų sąraše, pristatė jį į VĮ Registrų centrą, informacija apie visus įmonės akcininkus atsispindėjo įmonės apskaitoje. Akcininkais buvo J. Č., Z. Č., o nuo 2011 m. jais buvo J. Č. ir jos motina L. V.. Iš pradžių 50 % akcijų turėjo Z. Č., 50 % J. Č.. Ji nebuvo suteikusi įgaliojimų ar pavedimų, kad akcininkas Z. Č. galėtų priimti vienintelio akcininko sprendimą. J. Č. paaiškino, kad nežino aplinkybių dėl Z. Č. sprendimo parduoti patalpas. Jis buvo normalus žmogus, niekada nesiskundė bloga sveikata, gal buvo prostatos problemų, bet dėl atminties ar pan. tai tikrai to nepastebėjo. Dėl Z. Č. neveiksnumo, tai jis pripažintas 2013 m. neveiksniu, kai J. Č. su M. Č. kaip sutuoktiniai jau kartu negyveno ir su Z. Č. nebendravo. J. Č. manymu, Z. Č. patalpų pardavimo metu suvokė ką pasirašo ir galėjo tai suvokti, aišku gal jis pasitikėjo sūnumi M. Č. ir gal jis jam pateikė tam tikrą informaciją. Tačiau ji pati, kaip įmonės akcininkė, apie sprendimą parduoti įmonės patalpas nieko nežinojo. Buvo atvejis, kad M. Č. ir anksčiau ketino tas įmonės patalpas parduoti, siūlė J. Č. kaip akcininkei pasirašyti ant šio sprendimo, tačiau ji atsisakė tai daryti ir pasakė, kad net nesiruošia jokių patalpų parduoti. Vadinasi, M. Č. žinojo, jog įmonės akcininkas yra ne vienas Z. Č., o dar ir J. Č.. Z. Č. po 2011 m. birželio 3 d. akcijų pardavimo jų išvis nebeturėjo. Įmonė niekada neėmė didžiulių paskolų, vekseliuose nurodytų sumų niekada nesiskolino, įmonės mokestinėse deklaracijose vekseliuose nurodyti milijonai neatsispindėjo. Be to, ir pats M. Č. niekada J. Č. nėra užsiminęs, kad įmonė skolinosi tokias sumas. 2012 m. buvo atlikta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) specialisto išvada, kurioje buvo tirtos aplinkybės dėl įmonės veiklos ir niekur nesimatė, jog didelės pinigų sumos iš Z. Č. būtų pasiskolintos. Pagal UAB „I.“ įstatus direktorius gali organizuoti kasdienę įmonės veiklą, bet tokių įgaliojimų kaip pirkti, parduoti įmonės nekilnojamąjį turtą, skolintis pinigus direktorius M. Č. neturėjo. 2011 m. UAB „I.“ buvo įvestas kiekybinis atstovavimas, jog būtų direktoriaus ir prokuristo parašas, tvarkant įmonės lėšas ir turtą. Apie UAB „M.“, kurią įkūrė kaltinamojo tėvas, o direktoriumi buvo pats kaltinamasis, J. Č. sužinojo daug vėliau, kai ėmė domėtis UAB „I.“ turto pardavimu. Iš VĮ Registrų centro pažymų matė, jog visas UAB „I.“ turtas yra išnuomotas įmonei UAB „M.“, kuri neva sumoka į priekį tam tikrą sumą pinigų ir 10 metų gali naudotis nekilnojamuoju turtu. Vėliau šis sandoris buvo teismo panaikintas.
Liudytoja D. D. (buvusi pavardė K.) teisme parodė, kad M. Č. vadovaujamose įmonėse UAB „I.“ ir UAB „M.“ 2011-2012 metais dirbo buhaltere. Kiek jai žinoma, M. Č. ir jo tėvas Z. Č. buvo tų įmonių akcininkai. M. Č. tuometinė žmona J. Č. UAB „I.“ dirbo vadybininke. D. D. parodė, kad UAB „I.“ statėsi pastatą (duomenys neskelbtini). Statybos vyko už skolintas lėšas, kurias įmonei pagal rašytines paskolos sutartis, kurių buvo apie 10 vienetų, paskolino Z. Č. ir M. Č.. Šios paskolos sutartys įmonės buhalterinėje apskaitoje buvo nurodytos. Kokios pinigų sumos buvo paskolintos, liudytoja negali atsiminti. Pati įmonė kažkiek lėšų turėjo, bet tai buvo nereikšminga dalis, ir šių lėšų nepakako statyboms. Paskolų iš bankų nebuvo. UAB „I.“ turėjo automobilių, kaip ilgalaikį turtą, o nekilnojamojo turto neturėjo. Kol vyko statybos, UAB „I.“ dirbo nuostolingai, todėl ir skolinosi iš akcininkų. Šios įmonės veikla buvo autoserviso paslaugos, automobilius remontuodavo pats direktorius M. Č.. Liudytoja įmonės buhalteriją tvarkė savo namuose, M. Č. jai atveždavo visus finansinius dokumentus. UAB „I.“ jokių vekselių nebuvo.
Liudytoja L. V. teisme parodė, kad UAB „I.“ akcininkais buvo jos buvęs vyras G. K. V. ir dukra J. V., po santuokos Č.. Ši įmonė veikia daugiau nei 20 metų. Vėliau, kai UAB „I.“ akcijos buvo perrašytos Z. Č., nes juo pasitikėjo, susigiminiavo. Šiuo metu UAB „I.“ direktorė yra liudytojos dukra J. Č.. Pagal 2011 m. birželio 3 d. UAB „I.“ akcijų pirkimo pardavimo sutartį Nr. 11/001 Z. Č. 50 procentų, t. y. 2635 vnt. už 2635 Lt sumą UAB „I.“ akcijų pardavė liudytojai L. V.. Pasirašant šią sutartį dalyvavo liudytoja, Z. Č., o ar kas dar buvo, jau nebeatsimena. Dėl įmonės skolų, įsipareigojimų pirkdama akcijas ji Z. Č. neklausė, bet gal dėl to ir buvo akcijos tokios pigios. Tuo metu, kai liudytoja buvo akcininke, šios įmonės akcijų dar turėjo ir jos dukra J. Č.. Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimui dėl dukros J. Č. ir žento M. Č. (duomenys neskelbtini) sudarytos santuokos nutraukimo, kai teismas pripažino L. V. įgytas UAB „I.“ 50 procentų akcijų bendra jų jungtine sutuoktinių nuosavybe, kurios buvo įgytos jų santuokos metu, tai po santuokos nutraukimo, minėto teismo sprendimo, L. V. turėtų 2635 vnt. (50 proc.) UAB „I.“ akcijų atiteko M. Č.. Daugiau nieko plačiau paaiškinti negali, nes ji ligota ir dažnai guli ligoninėse, labai suprastėjo atmintis, ne viską atsimena. Tik ji ir jos dukra nori teisybės, nes UAB „I.“ priklausė V. šeimai.
Žemesnės instancijos teismas
Iš Kauno apygardos teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-1256-638/2018 bei Lietuvos apeliaciniame teisme apeliacine tvarka išnagrinėtos šios civilinės bylos Nr. e2A-265-381/2019 matyti, kad 2017 m. spalio 23 d. UAB „M.“ atstovas M. Č., patikslindamas atsakovei UAB „I.“ ieškinį, 2017 m. spalio 26 d. su patikslintu ieškiniu pateikė Kauno apygardos teismui priedus (dokumentų kopijas): reikalavimo perleidimo sutartį, 2011 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d., 2011 m. rugpjūčio 29 d. vekselius (1 t., b. l. 24-35). Taip pat ieškovės UAB „M.“ atstovas M. Č. Kauno apygardos teismui 2018 m. balandžio 12 d. pateikė prašymą prijungti prie bylos dokumentų originalus: tris vekselius ir reikalavimo perleidimo sutartį (1 t., b. l. 36). 2019 m. gegužės 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi ir 2018 m. gegužės 31 d. Kauno apygardos teismo sprendimu, buvo pripažinti negaliojančiais UAB „I.“ išduoti 2011 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d., 2011 m. rugpjūčio 29 d. vekseliai, išduoti įmonės UAB „I.“ Z. Č., kiekvienas vekselis po 1 000 000 Lt sumą, taip pat buvo pripažinta negaliojančia ir 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartis, sudaryta tarp Z. Č. ir UAB „M.“ (1 t., b. l. 40-57).
Akcijų pirkimo pardavimo 2009 m. balandžio 16 d. sutartimi Nr. 9/001 Z. Č. pardavė J. Č. nuosavybės teise UAB „I.“ priklausančias 2635 vnt. akcijas (50 proc.), už 263 500 Lt sumą (1 t., b. l. 86).
Akcijų pirkimo pardavimo 2011 m. birželio 3 d. sutartimi Nr. 11/001 Z. Č. pardavė L. V. nuosavybės teise UAB „I.“ priklausančias likusias 2635 vnt. akcijas (50 proc.), už 2635 Lt sumą (1 t., b. l. 87).
Akcininkų susirinkimo 2011 m. rugpjūčio 22 d. protokolu vienintelis akcininkas Z. Č. priėmė sprendimą parduoti 41/200 dalį įmonei UAB „I.” priklausančių negyvenamų patalpų – sandėlį su administracinėmis ir aptarnavimo patalpomis, esančias (duomenys neskelbtini), už 30 000 litų (1 t., b. l. 103).
Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-415-877/2019 ir Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka civilinėje byloje Nr. e2A-1025-273/2019, pripažinta, kad 2011 m. birželio 3 d. UAB „I.“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 11/001, sudaryta tarp Z. Č. ir L. V., yra apsimestinis sandoris, bet galiojantis ir nuspręsta laikyti jį sudarytu tarp Z. Č. ir J. Č., kuriuo 2635 vienetus paprastųjų vardinių UAB „I.” akcijų įgijo J. Č., t. y. pagal 2009 m. balandžio 16 d. UAB „I.” akcijų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 9/001 ir pagal 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 11/001 UAB „I.” vardinių 100 procentų, t. y. 5270 vienetų paprastųjų akcijų, kurių vertė 152 627,75 Eur (100 Lt už vienetą, ekvivalentu 28,96 Eur) priklausė J. Č. (1 t., b. l. 125-165).
Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1790-191/2013 Z. Č. pripažintas neveiksniu. Sprendime konstatuota, kad 2012 m. rugsėjo 26 d. medicininis pažymėjimas patvirtina, kad Z. Č. diagnozuota nepatikslinta demencija su ryškiu pažinimo sutrikimu, būdinga dezorientacija laike, apsunkintas savęs suvokimas. Stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės 2013 m. gegužės 30 d. - liepos 3 d. akte Nr. 75U-II-68/2013 Z. Č. nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – kita kraujagyslinė demencija. Dėl savo psichikos būklės jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (4 t., b. l. 64-65).
Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. spalio 14 d. specialisto išvados dėl UAB „I.“ ir UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-2/161/2014 matyti, kad UAB „I.“ akcininkais nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 3 d. buvo Z. Č. ir J. Č., nuo 2011 m. birželio 3 d. buvo J. Č. ir L. V.. Tuo tarpu M. Č. nuo 2003 m. gruodžio 19 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d. dirbo UAB „I.“ direktoriumi. Laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 7 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d. piniginės lėšos iš UAB „I.“ į įmonės UAB „M.“ sąskaitas nebuvo pervestos. M. Č. 2013 m. liepos 2 d. kreipėsi į Kauno miesto Santakos policijos komisariatą su pareiškimu, kad 2013 m. birželio 30 d. 9.15 val. iš „WV Toureg“ automobilio, stovėjusio (duomenys neskelbtini), išdaužus galinį automobilio stiklą, pavogtas įmonei priklausantis krepšys su dokumentais, kuriame buvo UAB „I.“, UAB „M.“ ir UAB „X“ dokumentai. Apie jų atgavimą informacijos nėra (4 t., b. l. 66-109).
Dėl netikrų vekselių ir reikalavimo perleidimo sutarties pagaminimo, pasikėsinimo sukčiauti
Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. M. Č. kaltinamas ir perduotas teismui dėl netikrų dokumentų pagaminimo, t. y. dėl netikrų trijų paprastųjų neprotestuotinų vekselių bei netikros reikalavimo perleidimo sutarties pagaminimo. Netikru dokumentu teismų praktikoje paprastai vadinamas dokumentas, surašytas ar kitaip pagamintas kito asmens vardu, išoriškai panašus į tikrą, bet pagamintas asmens, neturinčio teisės pagaminti dokumento, žinomai melagingas tikrovėje neegzistuojantis dokumentas, netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. Taigi, dokumento netikrumo kriterijumi paprastai laikomas įgaliojimų surašyti ar kitaip pagaminti tokį dokumentą nebuvimas, kai pagamintas daiktas yra tik į dokumentą panaši imitacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-788/2019).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. balandžio 30 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104-1073/2020 pabrėžė, kad tais atvejais, kai kaltinimas kildinamas iš fiktyvaus sandorio, reikia išsiaiškinti tariamai fiktyvaus sandorio sudarymo tikslus, motyvus bei jų sukeltas teisines pasekmes tam, kad būtų nustatyta tiek tikroji šalių valia, tiek tai, ar šis sandoris tikrai nesukėlė jokių teisinių pasekmių, ir atitinkamai asmenų tyčią siekti šiais savo veiksmais nusikalstamų tikslų. Be to, pasisakydamas dėl BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties – didelės žalos padarymo požymio, kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad didelės žalos požymis nėra tapatus didelės turtinės žalos požymiui (BK 190 straipsnio 1 dalis) ir negali būti preziumuojamas, jis turi būti įrodinėjamas atskirai, kaip kvalifikuojamasis BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymis.
Nagrinėjamoje byloje M. Č. kaltinamas tuo, kad netikrus dokumentus pagamino į juos įrašydamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir tuo siekė turtinių pasekmių. Iš Kauno apygardos teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-1256-638/2018 bei Lietuvos apeliaciniame teisme apeliacine tvarka išnagrinėtos šios civilinės bylos Nr. e2A-265-381/2019 buvo pareikalauti 2011 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d., 2011 m. rugpjūčio 29 d. vekselių originalai bei 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartis, o jų atliktos kopijos yra byloje (1 t., b. l. 28-34). Iš šių paprastųjų neprotestuotinų vekselių matyti, kad juose kaltinamasis M. Č., kaip vekselių davėjos UAB „I.“ atstovas ir direktorius vekselių gavėjui savo tėvui Z. Č. suteikė po 1 milijoną litų, pats už tai laiduodamas. Šių vekselių tekste yra tik kaltinamojo M. Č. parašai, o jo tėvo vekselių gavėjo Z. Č. parašų nėra. Iš minėtos 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutarties matyti, kad vekselių gavėjas Z. Č. neatšaukiamai ir besąlygiškai savo sūnaus kaltinamojo M. Č. įmonei UAB „M.“ perleido neva turimas reikalavimo teises pagal ne tik minėtus tris UAB „I.“ išduotus vekselius, bet ir pagal dar du šios įmonės išduotus vekselius, t. y. ir pagal 2011 m. rugpjūčio 31 d. paprastąjį vekselį dėl 1 000 000 litų suteikimo bei pagal 2011 m. rugsėjo 2 d. paprastąjį vekselį dėl 1 000 000 litų suteikimo vekselio gavėjui Z. Č.. Šią reikalavimo perleidimo sutartį kaltinamasis M. Č. pasirašė už abi šalis, t. y. už vekselių turėtoją pradinį kreditorių savo tėvą jis pasirašė kaip tėvo įgaliotinis, o už reikalavimo teises perėmusią įmonę – UAB „M.“ jis pasirašė kaip šios įmonės direktorius. Civilinę bylą nagrinėję Kauno apygardos ir Lietuvos apeliacinis teismai tyrė šių vekselių ir reikalavimo perleidimo sutarties tikrumą ir konstatavo, kad visi minėti penki vekseliai pripažinti negaliojančiais kaip tariami sandoriai, t. y. sudaryti tik dėl akių, nes realiai vekseliuose nurodytos pinigų sumos įmonei – UAB „I.“ Z. Č. nebuvo perduotos, paskolos, nurodytos vekseliuose, realiai nebuvo suteiktos. Tuo tarpu 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu Z. Č. buvo tokios būklės, kad negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, todėl ir ši sutartis pripažinta negaliojančiu sandoriu. Lietuvos apeliacinis teismas, 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi palikdamas nepakeistą Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą, patikslino visų penkių vekselių pripažinimo negaliojančiais pagrindą ir konstatavo, kad neįrodžius, jog pinigai UAB „I.“ buvo perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta, o ne negaliojančia, todėl vekseliai, kurie neva buvo išrašyti paskoloms įforminti, pripažinti fiktyviais bei negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu. Be to, minėtoje 2019 m. gegužės 13 d. nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartimi buvo perleistos neegzistuojančios turtinės teisės, kurių nuosavybės teise Z. Č. neturėjo, todėl ši sutartis pripažinta niekiniu ir negaliojančiu sandoriu CK 1.80 straipsnio pagrindu (1 t., b. l. 45-57). Taigi, iš šių teismų nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad vekseliuose ir reikalavimo perleidimo sutartyje buvo įrašyti melagingi (fiktyvūs) tikrovėje neegzistuojantys faktai apie paskolų suteikimą bei apie kreditorinių reikalavimų perleidimą pagal neegzistuojančias paskolas, įformintas vekseliais.
Žemesnės instancijos teismas
Sprendžiant apie šiuos netikrus dokumentus pagaminusį asmenį, akivaizdu, kad tai tyčia padarė kaltinamasis M. Č., nes visuose vekseliuose ir reikalavimo perleidimo sutartyje yra tik jo parašai. Jis save, kaip šiuos netikrus dokumentus pagaminusį asmenį, identifikavo, jų kopijas 2017 m. spalio 23 d. kartu su patikslintu ieškiniu pateikdamas Kauno apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2-12-56-638/2018, įrodinėjo jų tikrumą teismo posėdžio metu bei su 2018 m. balandžio 12 d. prašymu civilinę bylą nagrinėjančiam Kauno apygardos teismui pateikdamas šių netikrų vekselių originalus. Tai rodo, kad M. Č. suvokė šių vekselių ir reikalavimo perleidimo sutarties netikrumą, žinojo, kad vekseliuose nurodytos pinigų sumos yra tik tariamos ir kad jos neegzistuoja, todėl jo veikoje yra jam inkriminuoto BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis.
Teismo vertinimu, pasitvirtino ir M. Č. netikrų dokumentų pagaminimo tikslas – siekis apgaule įgyti turtinę teisę į UAB „I.“ turtą. Byloje nustatyta, kad būtent M. Č. UAB „M.“, kurios buvo direktoriumi, vardu kreipėsi į Kauno apygardos teismą su turtiniu reikalavimu, prašydamas iš atsakovės UAB „I.“ priteisti 868 860,06 Eur skolos, 6 proc. metinių palūkanų (221 559,30 Eur) nuo 2013 m. liepos 15 d. iki ieškinio pareiškimo teismui dienos (2017 m. spalio 23 d.), 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Savo reikalavimams pagrįsti jis su patikslintu ieškiniu pateikė minėtų trijų netikrų vekselių ir reikalavimo perleidimo sutarties kopijas, o vėliau (2018 m. balandžio 12 d.) pateikė šių trijų vekselių ir 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutarties originalus. Taigi šiais pagamintais netikrais dokumentais M. Č. siekė įgyti didelės vertės svetimą UAB „I.“ turtą. Būtent netikrų dokumentų pagaminimo faktas bei jų pateikimas Kauno apygardos teismui civilinėje byloje rodo apgaulės panaudojimą, sukuriant tariamą UAB „I.“ įsipareigojimą M. Č. valdomai UAB „M.. Iš civilinę bylą Nr. e2-12-56-638/2018 nagrinėjusių Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutarties akivaizdu, kad M. Č. veikė tiesiogine tyčia, t. y. žinojo, kad 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią Z. Č. neva perleido UAB „M.”, atstovaujamai direktoriaus M. Č., turimas tariamas reikalavimo teises pagal UAB „I.” išduotus vekselius: 2011 m. rugpjūčio 22 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 litų, 2011 m. rugpjūčio 25 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 litų, 2011 m. rugpjūčio 29 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 litų, 2011 m. rugpjūčio 31 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 litų ir 2011 m. rugsėjo 2 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 litų, yra netikri, fiktyvūs ir šiuose dokumentuose fiksuoti pinigų perdavimai neegzistuoja, vis tiek siekė tariamas pinigines sumas įgyti, šią apgaulę panaudodamas teisme civilinio proceso metu. Kadangi minėtais teismų sprendimais jo pateiktas ieškinys buvo atmestas, M. Č. savo nusikalstamo sumanymo įgyvendinti nepavyko dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.
Iš civilinėje byloje Nr. e2-1256-638/2018 esančių procesinių dokumentų matyti, kad įgyti pinigus iš UAB „I.“ siekė juridinis asmuo – UAB „M.“. Visgi šiam juridiniam asmeniui kaltinimai nėra pareikšti, o anksčiau minėta, kad apgaulės priemonę – netikrus dokumentus, pagamino pats kaltinamasis. Be to, iš bylos duomenų seka, jog UAB „M.“ vienintelis akcininkas ir direktorius kaltinimui aktualiu laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2011 m. spalio 11 d. buvo kaltinamasis M. Č., apie ką jis pripažino ir pats (4 t., b. l. 100). Taigi, akivaizdu, kad būtent kaltinamasis pasikėsino apgaule įgyti svetimą UAB „I.“ turtą – 868 860,06 Eur (3 milijonus litų) pagal teismui pateiktus netikrus dokumentus, tačiau dėl jam nepalankių teismų sprendimų to padaryti nepavyko. Dėl to teismas konstatuoja, kad M. Č. veikoje yra jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai.
Kaltinime nurodyta, kad M. Č. pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės turtinę teisę ir į pinigus, ir į turtą. Teismo manymu, šis kaltinimas nėra tikslus, pasikėsinimas į turtinę teisę inkriminuotas perteklinai, todėl kaltinimas taisytinas jame paliekant tik pasikėsinimą į didelės vertės UAB „I.“ turtą, t. y. į 868 860,06 Eur (3 milijonus litų) pinigus.
Dėl žinomai netikro vienintelio akcininko sprendimo panaudojimo
M. Č. pagrįstai inkriminuotas kaltinimas ir dėl žinomai netikro dokumento panaudojimo jam 2011 m. rugpjūčio 29 d. Kauno miesto 9-ame notarų biure pateikus žinomai netikrą 2011 m. rugpjūčio 22 d. UAB „I.“ vienintelio akcininko Z. Č. sprendimą parduoti 41/200 dalį UAB „I.“ priklausančių negyvenamųjų patalpų. Tai, kad 2011 m. rugpjūčio 22 d. UAB „I.“ vienintelio akcininko Z. Č. sprendimas savo turiniu buvo netikras, akivaizdu iš bylos duomenų. Iš FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. spalio 14 d. specialisto išvados dėl UAB „I.“ ir UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-2/161/2014 matyti, kad UAB „I.“ akcininkais nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 3 d. buvo Z. Č. ir J. Č., nuo 2011 m. birželio 3 d. buvo J. Č. ir L. V. (4 t., b. l. 66-109). Iš 2009 m. balandžio 16 d. akcijų pirkimo pardavimo sutarties Nr. 9/001 matyti, kad UAB „I.“ akcijų savininkas Z. Č. dalį akcijų, t. y. 2635 vienetus, pardavė J. Č. ir apie tai informavo M. Č., kaip už vertybinių popierių apskaitą atsakingą UAB „I.“ asmenį (1 t., b. l. 86). Iš 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo pardavimo sutarties Nr. 11/001 matyti, kad UAB „I.“ akcijų savininkas Z. Č. likusią dalį akcijų, t. y. 2635 vienetus, pardavė L. V. (1 t., b. l. 87). Byloje yra gautas Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-415-877/2019, kuriame nustatyta, kad pats M. Č. aiškino, jog 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartis Nr. 11/001 yra apsimestinis sandoris ir iš tiesų sudarytas tarp Z. Č. ir J. Č., o ne L. V.. Teismas minėtu sprendimu nusprendė pripažinti 2011 m. birželio 3 d. Z. Č. ir L. V. sudarytą akcijų pirkimo pardavimo sutartį Nr. 11/001, pagal kurią 50 procentų UAB „I.“ akcijų perleidžiama L. V., apsimestiniu sandoriu ir nustatyti, kad šis sandoris buvo sudarytas tarp Z. Č. ir J. Č., t. y. šiuo sandoriu J. Č. įsigijo 50 procentų, arba 2635 vnt., UAB „I.“ akcijų (1 t., b. l. 125-145). Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartimi, priimta bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, minėta Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimo dalis dėl apsimestinio sandorio palikta nepakeista ir įsiteisėjo (1 t., b. l. 146-165). LITEKO duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020 inter alia buvo nutarta panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 31 d. nutarties ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimo dalį, kuria:
– 2011 m. birželio 3 d. Z. Č. ir L. V. sudaryta akcijų pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 11/001, pagal kurią 50 proc. UAB „I.“ akcijų perleidžiama L. V., pripažinta apsimestiniu sandoriu ir nustatyta, kad šis sandoris buvo sudarytas tarp Z. Č. ir atsakovės J. Č., t. y. šiuo sandoriu atsakovė J. Č. įsigijo 2635 vnt. (50 proc.) UAB „I.“ akcijų;
Dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą:
– atmesti ieškovo M. Č. ieškinio reikalavimą pripažinti 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 11/001 apsimestiniu sandoriu ir nustatyti, kad šis sandoris buvo sudarytas tarp Z. Č. ir atsakovės J. Č., t. y. šiuo sandoriu atsakovė J. Č. įsigijo 2635 vnt. (50 proc.) UAB „I.“ akcijų (8 t., b. l. 157-169).
Iš šių civilinėje byloje Kauno apylinkės teismo, Kauno apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad 2011 m. rugpjūčio 22 d. Z. Č. nebuvo UAB „I.“ vienintelis akcininkas, nes tuo metu jis šios įmonės akcijų išvis neturėjo. Pagal 2009 m. balandžio 16 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartį Nr. 9/001 UAB „I.“ 50 procentų akcijų jis buvo pardavęs J. Č., o pagal 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartį Nr. 11/001 UAB „I.“ likusią 50 procentų akcijų dalį jis buvo pardavęs L. V. (šios dalies įmonės akcijų tikrasis pirkėjas nustatytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020). Taigi, nebūdamas UAB „I.“ akcininku Z. Č. negalėjo priimti 2011 m. rugpjūčio 22 d. UAB „I.“ vienintelio akcininko sprendimo parduoti 41/200 dalį UAB „I.“ priklausančių negyvenamųjų patalpų. Tai reiškia, kad šis vienintelio akcininko sprendimas aiškiai neatitinka tikrovės ir yra netikras.
Kadangi tik baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme buvo gauta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020 dėl tikrosios 2011 m. birželio 3 d. įmonės akcijų pirkimo pardavimo sutarties Nr. 11/001 šalies – akcijų pirkėjos L. V., teismas atitinkamai pakoreguoja kaltinimą, iš jo pašalindamas aplinkybes dėl akcijų įgijimo J. Č. vardu ir jos absoliutaus akcijų paketo turėjimo.
Nors prokuroro pareikštame kaltinime nurodyta, jog šis dokumentas yra suklastotas, teismas su šia sąvoka nesutinka, nes byloje nebuvo atlikta jokia specialisto išvada ar ekspertizė, nenustatyta, kas šį vienintelio akcininko sprendimą suklastojo, dėl jo suklastojimo M. Č. nėra kaltinamas. Kasacinio teismo išaiškinta, jog BK 300 straipsnyje nurodytos sąvokos dokumento suklastojimas, netikro dokumento pagaminimas atskirtos viena nuo kitos ir pateiktos kaip alternatyvios. Netikru dokumentu teismų praktikoje paprastai vadinamas žinomai melagingas tikrovėje neegzistuojantis dokumentas. Dokumento netikrumo kriterijumi paprastai laikomas įgaliojimų surašyti ar kitaip pagaminti tokį dokumentą nebuvimas, kai pagamintas daiktas yra tik į dokumentą panaši imitacija. Visgi vartojamos terminologijos „netikras dokumentas“ ir „suklastotas tikras dokumentas“ nenuoseklumas, tą patį dokumentą įvardijant ir netikru, ir suklastotu, o tas pačias veikas – dokumento suklastojimu ir netikro dokumento pagaminimu ar jo panaudojimu yra kaltinamojo akto procesinis trūkumas, tačiau, turint galvoje tą pačią minėtų sąvokų teisinę prigimtį, šis trūkumas nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, varžančiu įstatymų garantuotas kaltinamojo teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-163-788/2019). Atsižvelgiant į tai, M. Č. inkriminuotas kaltinimas patikslinamas, vietoje jam inkriminuoto žinomai suklastoto vienintelio akcininko sprendimo panaudojimo, nustatant, jog M. Č. 2011 m. rugpjūčio 29 d. 9-ame Kauno miesto notarų biure pateikė žinomai netikrą dokumentą – 2011 m. rugpjūčio 22 d. Z. Č., kaip vienintelio UAB „I.“ akcininko sprendimą parduoti 41/200 dalį UAB „I.“ priklausančių negyvenamųjų patalpų.
Teismo vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų apie tai, kad M. Č., 2011 m. rugpjūčio 29 d. 9-ame Kauno miesto notarų biure pateikdamas netikrą 2011 m. rugpjūčio 22 d. vienintelio UAB „I.“ akcininko sprendimą, žinojo, jog šis dokumentas yra netikras. Nustatyta, kad jis žinojo, jog jo tėvas Z. Č. nėra UAB „I.“ akcininkas ir žinojo, jog tėvas akcijas 2009 m. balandžio 16 d. sutartimi Nr. 9/001 ir 2011 m. birželio 3 d. sutartimi Nr. 11/001 yra pardavęs atitinkamai J. Č. ir L. V.. Iš FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. spalio 14 d. specialisto išvados dėl UAB „I.“ ir UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-2/161/2014 matyti, kad laikotarpiu nuo 2003 m. gruodžio 19 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d. kaltinamasis M. Č. dirbo UAB „I.“ direktoriumi (4 t., b. l. 66-109), todėl pagal savo užimamas pareigas ir ūkinę finansinę atsakomybę, apie ką liudija VĮ Registrų centro pateikti UAB „I.“ dokumentai (2 t., b. l. 52-200; 3 t., b. l. 1-102), žinojo, kas yra UAB „I.“ akcininkai. Be to, akcijų pirkimo pardavimo 2009 m. balandžio 16 d. sutartyje Nr. 9/001 yra M. Č. parašas, liudijantis, jog jam ši sutartis buvo pateikta pasirašytinai (1 t., b. l. 86). Dar daugiau, 2010 m. rugsėjo 10 d. Z. Č. savo sūnui M. Č. penkeriems metams suteikė notarinį įgaliojimą atstovauti tėvą visose įmonėse, įstaigose, organizacijose, institucijose, valdyti, naudotis ir disponuoti Z. Č. pinigais, sudaryti ir pratęsti sutartis ir pasirašyti už jį (6 t., b. l. 35-36). Tai reiškia, kad veikdamas pagal tėvo suteiktą įgaliojimą M. Č. negalėjo nežinoti apie tėvo atliktus sandorius dėl UAB „I.“, kurios direktoriumi tuo metu buvo pats kaltinamasis, akcijų pardavimo. Be to, iš byloje esančios įsiteisėjusios Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-830-153/2015, kuria apeliacine tvarka buvo išspręstas ginčas dėl akcijų 2009 m. balandžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 9/001 ir akcijų 2011 m. birželio 3 d. pirkimo pardavimo sutarties Nr. 11/001 pripažinimo negaliojančiomis (ieškinys šioje dalyje atmestas), matyti, jog teismas nustatė faktinę aplinkybę apie tai, kad 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimas pardavimas įvyko šventiniu laikotarpiu, akcijų pirkėjai L. V. bendraujant kartu su akcijų pardavėju Z. Č. pas sutuoktinius M. Č. ir J. Č. (4 t., b. l. 165-182). Tai reiškia, kad M. Č. akivaizdoje buvo sudaryta 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis ir šį faktą kaltinamasis žinojo.
Teismas nesutinka su gynybos argumentais, kad tikrasis UAB „I.“ akcininkių J. Č. ir L. V. sąrašas buvo įregistruotas tik 2011 m. rudenį, t. y. jau po 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo pardavimo sutarties, todėl įmonės direktorius M. Č. neva nežinojo apie akcininkų pasikeitimą ir 2011 m. rugpjūčio 29 d. 9-ame Kauno miesto notarų biure pateikdamas savo tėvo Z. Č. 2011 m. rugpjūčio 22 d. vienintelio UAB „I.“ akcininko sprendimą buvo įsitikinęs, kad akcijų vienintelis savininkas yra tik jo tėvas. Iš tiesų, Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2563-214/2014 buvo nuspręsta pripažinti negaliojančius 2010 m. spalio 5 d. ir 2011 m. lapkričio 23 d. UAB „I.“ akcininkų sąrašus (4 t., b. l. 110-131), nes jie buvo pasirašyti kitų nei jame nurodyta asmenų. Visgi, vien ta aplinkybė, kad įmonės direktorius M. Č. neapskaitė J. Č. ir L. V., kaip šios įmonės akcininkėmis tapusių asmenų, Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1041 „Dėl uždarųjų akcijų bendrovių - nematerialių akcijų savininkų asmeninių vertybinių popierių sąskaitų tvarkymo ir materialiųjų akcijų savininkų registravimo uždarosiose akcinėse bendrovėse taisyklių patvirtinimo“ nustatyta tvarka, nėra pagrindo pripažinti, kad minėtos akcijų 2009 m. balandžio 16 d. ir 2011 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartys yra negaliojančios. Pagal minėtas taisykles, duomenys apie akcininkų pasikeitimą turėjo būti nurodyti akcininkų registravimo žurnale ir akcijų apskaitos dokumentuose, kuriuose atitinkamus įrašus atlieka VĮ Registrų centras. Kaltinamasis M. Č. paaiškino, kad UAB „I.“ apskaitos, valdymo ir kitus dokumentus jis laikė automobilyje, kurie buvo pagrobti. Šiuos kaltinamojo parodymus pagrindžia FNTT 2014 m. spalio 14 d. specialisto išvada Nr. 5-2/161/2014 dėl UAB „I.“ ir UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos, kurioje konstatuota, kad 2013 m. liepos 2 d. M. Č. kreipėsi į Kauno miesto Santakos policijos komisariatą su pareiškimu, kad 2013 m. birželio 30 d. 9.15 val. iš automobilio „VW Toureg“, stovėjusio e3K-3-109-969/2020, išdaužus galinį automobilio stiklą pavogtas krepšys su dokumentais, kuriame buvo UAB „I.“, UAB „M.“ ir UAB“M. ir Ko“ dokumentai. Apie jų atgavimą duomenų nėra (4 t., b. l. 106). Tai reiškia, kad M. Č. visus UAB „I.“ apskaitos, valdymo ir kitus dokumentus turėjo savo žinioje ir negalėjo nežinoti apie akcininkų pasikeitimą. Be to, pagal Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnį, asmuo, įgijęs uždarosios akcinės bendrovės akcijų, apie akcijų įgijimą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo akcijų įgijimo dienos turi raštu pranešti atitinkamai uždarajai akcinei bendrovei. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnį bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu vienvaldiškai veikia bendrovės vadovas, kuris privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį bendrovės vadovas atsako už akcininkų nematerialių akcijų savininkų asmeninių vertybinių popierių sąskaitų tvarkymą ir materialių akcijų savininkų registravimą bendrovėje, apie akcininkų pasikeitimą ne vėliau kaip per 5 dienas nuo pranešimo bendrovėje gavimo dienos turi pranešti juridinių asmenų registro tvarkytojui. Taigi šis teisinis reguliavimas reiškia, kad akcininkų sąrašo registravimas ir jo išviešinimas VĮ Registrų centre turi esminę reikšmę tik bendrovės teisiniuose santykiuose su trečiaisiais asmenimis, bet ne vidiniuose santykiuose tarp bendrovės vadovo ir akcininkų. Be to, apie tai, kad M. Č. buvo žinoma apie netikrą vienintelio akcininko sprendimą parduoti 41/200 UAB „I.“ priklausančias patalpas, teisme paliudijo ir J. Č. bei L. V.. Civilinio ieškovo atstovė teisme teigė, kad M. Č. ir anksčiau turėjo ketinimų parduoti įmonės patalpas ir dėl to įmonės akcininkei J. Č. siūlė pasirašyti akcininkų sprendime, tačiau ši kategoriškai tai daryti atsisakė. Tai rodo, kad kaltinamasis žinojo, jog jo tėvas Z. Č. nėra vienintelis akcininkas ir negali priimti sprendimo dėl įmonės turto disponavimo.
Taigi, iš šių įrodymų visumos, sudarančios nuoseklią faktinių aplinkybių grandinę: M. Č., kaip UAB „I.“ direktorius, pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo 2009 m. balandžio 16 d. sutartyje Nr. 9/001; jis asmeniškai dalyvavo 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu savo namuose; laikotarpiu nuo 2003 m. gruodžio 19 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d. vadovavo UAB „I.“ ir turėjo savo žinioje šios įmonės apskaitos dokumentus, tame tarpe ir akcininkų registravimo žurnalą; atstovavo visose įmonėse, įstaigose, organizacijose, institucijose savo tėvui Z. Č. pagal notarinį įgaliojimą su teise tėvo vardu sudaryti, pratęsti sutartis ir pasirašyti už jį; anksčiau įmonės akcininkei J. Č. siūlė parduoti įmonės patalpas, tačiau ši nesutiko; - teismas laiko įrodytu, kad kaltinamasis žinojo, jog Z. Č. 2011 m. rugpjūčio 22 d. neva vienintelio UAB „I.“ akcininko sprendimas yra netikras, tačiau vis tiek jį tyčia panaudojo notarų biure.
M. Č. nėra kaltinamas pagaminęs netikrą 2011 m. rugpjūčio 22 d. vienintelio UAB „I.“ akcininko sprendimą, tačiau kaltinamas šį žinomai netikrą dokumentą panaudojęs, jį pateikdamas 9-ajam Kauno miesto notarų biurui nekilnojamojo turto pardavimo sandoriui registruoti. Iš tiesų, iš byloje esančios Kauno miesto 9-ojo notarų biuro notarės D. K. patvirtintos 2011 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties teksto matyti, kad M. Č., veikdamas kaip UAB „I.“ direktorius, pardavė, o S. V. pirko UAB „I.“ nuosavybės teise priklausiusias 41/200 dalį negyvenamųjų patalpų – sandėlio su administracinėmis ir aptarnavimo patalpomis, esančiomis e3K-3-109-969/2020 (1 t., b. l. 104-109). Sutartyje nurodyta patalpų kaina – 30 000 litų, iš kurių 10 000 litų pardavėjas gavo iš pirkėjo prieš pasirašant šią sutartį, o likusią 20 000 litų pirkėjas įsipareigojo sumokėti pardavėjui iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir tik galutinai atsiskaičius šalys įsipareigojo perduoti daiktą pirkėjui. Sandorį tvirtinusiai notarei M. Č. pareiškė, kad parduodamas daiktas nėra įneštas į jungtinę veiklą su trečiaisiais asmenimis, kad nėra jokių apribojimų, kurie galėtų įtakoti sandorį, kad M. Č. turi teisę parduoti daiktą (sutarties VII skyrius). 2011 m. lapkričio 4 d. tarp pardavėjos UAB „I.“ atstovo direktoriaus M. Č. ir pirkėjo S. V. buvo pasirašytas daikto priėmimo-perdavimo aktas, kuriuo nuosavybės teisė į minėtas negyvenamąsias patalpas perėjo S. V., o šis M. Č. sumokėjo likusią daikto pirkimo sumą (20 000 litų) (1 t., b. l. 110-114).
Taigi šios faktinės aplinkybės rodo, kad M. Č., būdamas UAB „I.“ direktoriumi, 2011 m. rugpjūčio 29 d. Kauno miesto 9-ajam notarų biuro notarei pateikė žinomai netikrą 2011 m. rugpjūčio 22 d. vienintelio UAB „I.“ akcininko sprendimą už 30 000 litų parduoti šiai įmonei priklausiusias negyvenamąsias patalpas, kurio pagrindu ir buvo sudaryta šių patalpų pirkimo-pardavimo sutartis. Tai reiškia, kad M. Č. žinomai netikrą dokumentą panaudojo. Nors ši sąvoka aiškiai nėra minima jam pareikštame kaltinime, tačiau kaltinimo tekste yra nurodytas žinomai netikro dokumento panaudojimo būdas – jo pateikimas notarų biure. Teismo vertinimu, šis netikslumas nėra esminis, netikro dokumento „pateikimo“ ir „panaudojimo“ sąvokos išplaukia iš tos pačios teisinės prigimties, todėl teismas kaltinimą patikslina, šio nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodydamas, kad M. Č. žinomai netikrą 2011 m. rugpjūčio 22 d. vienintelio UAB „I.“ akcininko sprendimą panaudojo 2011 m. rugpjūčio 29 d. pateikdamas jį Kauno miesto 9-ajam notarų biurui.
Prokuroras dėl šio netikro dokumento panaudojimo M. Č. inkriminavo BK 300 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.). Pagal šią BK 300 straipsnio originalią redakciją 3 dalyje už šiame straipsnyje numatytas veikas buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė juridiniam asmeniui, tačiau nagrinėjamoje byloje joks juridinis asmuo kaltinamas nėra. Vadinasi, siūlomas M. Č. veikos kvalifikavimas nėra teisingas. Be to, kaltinime nėra nurodyta, kad dėl M. Č. žinomai netikro 2011 m. rugpjūčio 22 d. vienintelio UAB „I.“ akcininko sprendimo panaudojimo buvo padaryta didelės žalos, todėl nėra teisinio pagrindo jo veiką kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 3 dalį vėlesnės, nei nurodyta kaltinamajame akte, redakciją (BK 300 straipsnio 2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija, galiojanti nuo 2006 m. vasario 11 d. iki šiol). Taigi, prokurorui kaltinamajame akte neinkriminuojant žinomai netikro dokumento panaudojimo nusikaltimo sudėties kvalifikuojančių požymių, sprendžiama, kad M. Č. veika turi būti kvalifikuota pagal dabar galiojančios redakcijos BK 300 straipsnio 1 dalį, o ne 3 dalį. Visgi pažymėtina, kad BK 300 straipsnio 3 dalyje (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija) be kita ko, numatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą, jeigu dėl to padaryta didelės žalos. Šiuo atveju yra būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu, bet ir pavojingus padarinius ir priežastinį ryšį tarp veikos ir didelės žalos padarymo. Dėl kaltinamojo paminėtų veiksmų didelė žala įmonei UAB „I.“ nebuvo padaryta, tad nebuvo padaryti ir baudžiamajai atsakomybei taikyti būtini pavojingi padariniai, t. y. nėra nusikalstamą veiką kvalifikuojančio didelės žalos požymio.
Dėl turto iššvaistymo
M. Č. buvo kaltinamas tuo, kad jis, žinodamas jog jo tėvas Z. Č., gimęs (duomenys neskelbtini), nėra vienintelis UAB „I.” akcininkas ir 2011 m. rugpjūčio 29 d. 9-ajam Kauno miesto notarų biurui, esančiam Vilniaus g. 26, Kaune, pateikdamas žinomai suklastotą 2011 m. rugpjūčio 22 d. Z. Č., kaip neva vienintelio UAB „I.” akcininko sprendimą parduoti 41/200 dalį UAB „I.” priklausančių negyvenamų patalpų – sandėlį su administracinėmis ir aptarnavimo patalpomis, esančiais (duomenys neskelbtini), už 30 000 litų bei minėtas patalpas pardavęs už 30 000 litų (8689 Eur), t. y. už ženkliai mažesnę, negu VĮ Registrų centro duomenimis nustatytą vidutinę rinkos kainą 164 000 litus (47 498 Eur), tokiu būdu bendrovei padarė ne mažesnę, kaip 134 000 litų (38 809 Eur) žalą, iššvaistė didelės vertės UAB „I.” turtą. Dėl to M. Č. buvo inkriminuotas nusikaltimas, numatytas BK 184 straipsnio 2 dalyje (BK 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija ir BK 95 straipsnio pakeitimo ir papildymo 2010 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. XI-901 redakcija).
Kaltinamasis M. Č. dėl šio kaltinimo kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad UAB „I.“ patalpas liudytojui S. V. pardavė rinkos kaina, nes patalpų buvo parduota tik 1/5 dalis. Padalijus sumą, ir gautųsi tokia jų vertė, už kokią jis ir pardavė. Be to, ši patalpos dalis buvo visiškai neįrengta – nebuvo įrengta laiptinė, nebuvo net vidinių sienų, nieko nebuvo. VĮ Registrų centro pažymoje nurodyta suma už visas tas 500 kv. m patalpas, bet ne už jų dalį. Be to, M. Č. yra pardavęs ir daugiau patalpų dalių po 40, 70 kv. m, bet dėl jų ginčų ir kaltinimų nekilo.
Civilinės ieškovės UAB „I.“ atstovė direktorė J. Č. teisme parodė, kad ji žinojo, jog įmonės pastate yra nuomininkai, nes patalpos adresu (duomenys neskelbtini), buvo nuomojamos. Vieną dieną atvykus į patalpas J. Č. kilo įtarimų dėl jų savininko, nes nuomininkai darėsi remontą. Tuo metu UAB „I.“ direktoriaus pareigas ėjęs M. Č. vengė paaiškinti šias aplinkybes, vengė parodyti dokumentus. Pasidomėjusi VĮ Registrų centre J. Č. sužinojo, jog patalpos yra parduotos, nors tuo metu J. Č. buvo akcininkė ir jokio sutikimo dėl patalpų pardavimo, kaip akcininkė, ji nedavė. Paaiškėjo, kad įmonės patalpas pardavė M. Č., kaip UAB „I.“ direktorius. Gavusi dokumentų kopijas J. Č. sužinojo, kad įmonės neva vienintelis akcininkas yra Z. Č., kuris ir priėmė sprendimą patalpas parduoti, nors tuo metu įmonės akcininke buvo ir J. Č.. Įmonės patalpų pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodytas pirkėjas S. V. ir pardavimo kaina. Tas pirkėjas J. Č. nebuvo žinomas. Dėl patalpų pardavimo už mažesnę nei VĮ Registrų centro pažymoje nurodytą rinkos kainą ir dėl šio skirtumo ji yra pareiškusi civilinį ieškinį 38 809 eurų dydžio ir prašo šią sumą priteisti iš kaltinamojo. Šio sandorio dėl patalpų pardavimo J. Č. civilinio proceso tvarka kol kas neginčijo, bet tokios galimybės neatmeta ateityje.
Liudytojas S. V. teisme parodė, kad 2011 metais iš M. Č. pirko patalpas (duomenys neskelbtini). Tuo metu liudytojas buvo įmonės „S.“ direktorius, užsiėmė nekilnojamojo turto prekyba, todėl reikėjo patalpų biurui. S. V. sužinojo, kad yra įrenginėjamas naujas pastatas (duomenys neskelbtini). Domėjosi apie galimybę įsigyti patalpas šiame pastate. Susitiko su UAB „I.“ direktoriumi M. Č., apžiūrėjo tas patalpas. Ten buvo patalpos 3 aukšte, bendras patalpų plotas buvo apie 400-500 kv.m, jos buvo neįrengtos, neperskirtos sienomis, buvo vientisa salė. M. Č. pabraižė, kur gali parduoti dalį šių patalpų, taip ir sutarė, suderino pirkimo kainą už 30 000 litų. Liudytojas iš nekilnojamojo turto verslo patirties žino, jog VĮ Registrų centro masinio vertinimo pažymose nurodyta nekilnojamojo turto vertė paprastai prasilenkia su realybe, kartais net ir 10 kartų. Sudarant notarinę sutartį, S. V. neanalizavo, kokia perkamo daikto vertė buvo nurodyta VĮ Registrų centro pažymoje. Pats liudytojas atliko perkamų patalpų vertinimą, o patalpos buvo visiškai neįrengtos. M. Č. interesas buvo įrengti kitas patalpas, o tam reikėjo pinigų, todėl derybiniai kainos svertai buvo S. V. pusėje. Sutarus patalpas nupirkti už 30 000 litų, pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, kurią patvirtino notarė. Šias patalpas S. V. turi iki šiol. Šias įsigytas patalpas liudytojas per 2-3 mėnesius sutvarkė ir įrengė pats, virino laiptinės turėklus, darė vientiso patalpų ploto pertvaras. S. V. manymu, jis šias patalpas nusipirko už normalią rinkos kainą, atsižvelgiant į jų būklę. Liudytojas išreiškė abejonę, kad VĮ Registrų centro pažymoje nurodyta turto rinkos vertė buvo ne perkamos atitinkamos turto dalies, o visų patalpų ploto, nes įgytas turtas neturi atskiro unikalaus numerio, tai nėra atskiras turtinis vienetas. Jeigu 3 aukšte yra 400-500 kv. m plotas, o S. V. priklauso tik 20-25 procentai, tai akivaizdu, kad 3 aukštas turi vieną unikalų numerį ir vieną vertę VĮ Registrų centre.
Liudytoja L. V. teisme parodė, kad tuo metu, kai ji buvo UAB „I.” akcininke, dalį įmonės patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavė M. Č., ir tai padarė be liudytojos žinios. M. Č. apie tai nei liudytojai, nei jos dukrai ir akcininkei J. Č. nieko nesakė ir tik J. pamatė registre, kad UAB „I.“ turtas – patalpos buvo parduotos, nes patalpų savininkų pavardės buvo įrašytos visai kitos.
Pirkimo-pardavimo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sutartimi, patvirtinta 9-ojo Kauno miesto notarų biuro notarės D. K., pardavėjas UAB „I.“, atstovaujamas direktoriaus M. Č., pirkėjui S. V. pardavė 41/200 dalį UAB „I.” priklausančių negyvenamų patalpų – sandėlį su administracinėmis ir aptarnavimo patalpomis, esančias (duomenys neskelbtini), už 30 000 litų. Šioje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad 2011 m. birželio 29 d. Registrų centro duomenimis parduodamo daikto vidutinė rinkos kaina 164 000 Lt (1 t., b. l. 104-109).
Pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2012, 2K-630/2013). Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims ir taip padaro žalos turto savininkui. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Turto iššvaistymui būdinga tai, kad kaltininkui patikėtas ar jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) tretiesiems asmenims perleidžiamas neteisėtai, nesilaikant nustatytos turto (turtinės teisės) perleidimo tvarkos, o teisėtam turto (turtinės teisės) savininkui jo vertė neatlyginama, t. y. padaroma žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-297-222/2016). Būtent turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą iššvaisto neatlygindamas jo vertės arba ją atlygindamas aiškiai neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2012, 2K-373/2013). Kasacinio teismo praktikoje tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007). Be to, įmonės vadovo veiksmai sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, savaime nėra nusikalstami. Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamos tada, kai įmonės vadovas sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį. Šių nuostatų turi būti laikomasi ir sprendžiant dėl BK 184 straipsnio taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-262/2013).
Turto iššvaistymo bylose itin svarbu atriboti civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų teisinių santykių. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, jog tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2A-7-9/2013).
Patikėto ar žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad fiziniams ar juridiniams asmenims sudarant sandorius, susijusius su materialinėmis vertybėmis, atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, o šalims nesilaikant sandorio (sutarties) sąlygų ir nevykdant prievolių, tokie santykiai gali pereiti į baudžiamuosius esant tam tikroms sąlygoms; baudžiamosios atsakomybės taikymas iš esmės yra kraštutinė priemonė. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai apsunkintas, neperspektyvus, pavyzdžiui, be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė, trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įsipareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-93/2013, 2K-518/2014).
Taigi daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių, taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka. Be to, baudžiamąją atsakomybę tyčinio turto iššvaistymo atveju pagrįsti leidžia ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji šios veikos požymiai. Todėl, be kitų aplinkybių, nustačius tyčios kryptingumą iššvaistyti turtą (pvz., sutarties sudarymo metu kaltininkas nesiruošė vykdyti jos sąlygų, buvo nusprendęs turtą pasisavinti arba jį perleisti tretiesiems asmenims, sąmoningai tapo nemokus, dėl to nebuvo į ką nukreipti išieškojimo ir kt.), sudaromos sąlygos kalbėti apie baudžiamosios atsakomybės kilimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-451/2014).
M. Č. turto iššvaistymas buvo inkriminuotas dėl to, kad jis 2011 m. rugpjūčio 29 d. notarine sutartimi už 30 000 litų pardavė 41/200 dalį UAB „I.“ priklausančių negyvenamųjų patalpų – dalį sandėlio su administracinėmis ir aptarnavimo patalpomis, esančio (duomenys neskelbtini), nors šio nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, VĮ Registrų centro 2011 m. birželio 29 d. duomenimis, buvo 164 000 litų, t. y. įmonės turtą pardavė už daugiau nei penkis kartus mažesnę rinkos vertę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas su šiuo kaltinimu nesutinka ir pritaria gynybos argumentams dėl jo nepagrįstumo.
Iš 2011 m. rugpjūčio 29 d. notarinės pirkimo-pardavimo sutarties 2.1. punkto matyti, kad UAB „I.“, atstovaujama direktoriaus M. Č., pardavė, o S. V. pirko 41/200 dalį negyvenamosios patalpos - sandėlio su administracinėmis ir aptarnavimo patalpomis. Šios patalpos unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o ši patalpa yra (duomenys neskelbtini), pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 104-105). Sutarties 2.2. punkte detalizuoti pirktų-parduotų patalpų žymėjimai, pobūdis, plotai, jų dalys, o būtent: buvo perleisto patalpos, pažymėtos nuo 2-57 iki 2-64; su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis 1-7 (1/6 nuo 7,87 kv. m), 1-8 (1/6 nuo 16,78 kv. m), 1-11 (1/6 nuo 7,61 kv. m), 1-12 (1/6 nuo 15,61 kv. m), 2-55 (1/6 nuo 18,51 kv. m), 2-56 (1/2 nuo 9,92 kv. m), 2-56 (1/2 nuo 9,19 kv. m). Taip pat sutarties 2.2. punkte pažymėta, kad bendras patalpos, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas yra 406,09 kv. m, o šios patalpos vidutinė rinkos vertė pagal 2011 m. birželio 29 d. vertės nustatymo datą yra 164 000 litų. Lietuvos notarų rūmai, atsakydami į teismo paklausimą, pateikė kopiją VĮ Registrų centro išrašo, kuris buvo būtinas minėtai 2011 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarčiai notariškai patvirtinti. Iš pateikto 2011 m. rugpjūčio 24 d. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad jame nurodytas patalpų adresas, sandėliavimo paskirtis, patalpų unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras 406,09 kv. m plotas, pastato, kuriame yra patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė, jos nustatymo data sutampa su duomenimis, nurodytais 2011 m. rugpjūčio 29 d. notarinėje pirkimo-pardavimo sutartyje. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše papildomai nurodyta, kad patalpų baigtumo procentas yra 83, o fizinio nusidėvėjimo procentas yra 3 (8 t., b. l. 183-184). Be to, Lietuvos notarų rūmai, atsakydami į teismo paklausimą, atkreipė dėmesį, jog šiame išraše yra pateikiami duomenys apie išrašo 2.1. aprašytą nekilnojamojo turto objektą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau 2011 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo perleista tik jo dalis.
Iš šių duomenų teismas sprendžia, kad 2011 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo perleista ne visos sandėlio su administracinėmis ir aptarnavimo patalpomis esančios negyvenamosios patalpos, o tik 41/200 jų dalis arba jų 20,5 procento. Vadinasi, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytas visų negyvenamųjų patalpų 406,09 kv. m plotas bei jų 164 000 litų vidutinė rinkos vertė negali prilygti proporcingai perleistai šių patalpų 41/200 daliai. Pagal šią proporciją teismas sprendžia, kad minėta 2011 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo perleista vos 83,24 kv. m plotas, kurio vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą buvo 33 620 litų.
Šį teismo įsitikinimą, jog sutartyje pažymėta 164 000 litų vidutinė rinkos vertė buvo nurodyta ne perleistų patalpų 41/200 dalies, o viso patalpų ploto pagal šių patalpų unikalų Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindžia ir nagrinėjamos 2011 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties IX dalis „Žymos, daiktinės teisės ir juridiniai faktai, registruojami NTR“. Šioje sutarties IX dalyje nurodyta, kad pirkėjo S. V. įgytų patalpų 41/200 dalies ir pardavėjos UAB „I.“ po sutarties sudarymo likusios patalpų 159/200 dalies unikalūs numeriai yra tie patys (Nr. (duomenys neskelbtini)), šios pakitusios patalpų dalys atskirai nebuvo inventorizuotos ir atskiri unikalūs numeriai šioms patalpų dalims nebuvo suteikti. Be to, apie tai, kad 2011 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo perleista tik apie 100 kv.m ploto patalpų dalis iš bendro trečiajame pastato aukšte esančio 400 kv. m ploto, teisme paliudijo ir šios dalies patalpų pirkėjas S. V. bei pats kaltinamasis M. Č..
Taigi, nagrinėjamoje byloje M. Č. veikos kvalifikacijos pagal BK 184 straipsnio 2 dalį pagrindimas teiginiu, kad tarp nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės (164 000 litų) ir faktinio jo pardavimo (30 000 litų) yra ženklus daugiau nei 5 kartų kainų skirtumas, kuris viršija 250 MGL dydžio sumą ir pagal BK 190 straipsnio 1 dalį yra didelės vertės, yra aiškiai nepagrįstas. Nustatyta, kad negyvenamųjų patalpų 41/200 dalis liudytojui S. V. buvo perleista už 30 000 litų, o šios dalies patalpų vidutinė aritmetinė rinkos vertė buvo 33 620 litų, tad šių kainų matematinis skirtumas buvo vos 3 620 litų. Įvertinus tai, kad perleistų 41/200 dalies patalpų baigtumo procentas buvo 83, o fizinio nusidėvėjimo procentas buvo 3, išanalizavus pirkėjo S. V. parodymus apie tai, kad jis šias patalpas įsigijo tik iš dalies įrengtas ir per 2-3 mėnesius jas pabaigė įsirengti savo lėšomis (virino laiptinės turėklus, darė vientiso patalpų ploto pertvaras), kad pats liudytojas vertėsi nekilnojamojo turto verslu ir įgyjamų patalpų rinkos vertę įsivertino pats, atsižvelgęs VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyto šių patalpų vidutinės rinkos vertės nustatymo būdo pagal atkuriamąją vertę paklaidą, teismas sprendžia, kad šios aplinkybės paneigia akivaizdų ekonominį sandorio nepagrįstumą, dėl ko M. Č. atliktas jo vadovaujamos UAB „I.“ turto dalies pardavimas nevertintinas kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukiantis veiksmas. Taigi, nėra pagrindo manyti, jog M. Č. su liudytoju S. V. sudarė akivaizdžiai su UAB „I.“ interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą ar nelogišką 2011 m. rugpjūčio 29 d. sandorį.
Dar daugiau, iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „I.“, atstovaujama direktoriaus M. Č., tretiesiems asmenims pagal kitas tris notarines nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis buvo pardavusi ir kitas sandėliavimo paskirties negyvenamųjų patalpų dalis tame pačiame (duomenys neskelbtini), pastate (1 t., b. l. 90-102; 9 t., b. l. 28-33), tačiau dėl to M. Č. akivaizdus ekonominis šių sandorių nepagrįstumas ir turto iššvaistymas nebuvo inkriminuoti. Todėl M. Č. pareikštas kaltinimas iššvaistymu tik dėl vienos 2011 m. rugpjūčio 29 d. nekilnojamojo turto dalies pardavimo sutarties sudarymo šiuo aspektu prasilenkia su teisėtų lūkesčių ir visų asmenų lygybės prieš įstatymą konstituciniais principais.
Be to, nėra pagrindo teigti, jog egzistuoja kliūtys UAB „I.“ galimai padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Civilinės ieškovės atstovė J. Č. teisme parodė, kad kol kas neiniciavo civilinio proceso dėl 2011 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau tokios galimybės neatmeta ateityje. Šiame kontekste teismas pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma sprendžiant civilinius ginčus. Aukščiau minėtoje kasacinio teismo praktikoje nusistovėję, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Toks aiškinimas kyla iš konstitucinės jurisprudencijos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), kurioje yra išaiškinta, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.).
Prokuroras dėl šio didelės vertės turto iššvaistymo M. Č. inkriminavo BK originalios redakcijos 184 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.). Pažymėtina, kad didelės vertės turto iššvaistymo veikos požymiai, sankcijoje numatyta bausmės rūšis ir dydis nesikeitė nuo pat BK originalios redakcijos priėmimo iki šiol, t. y. vėlesnė ir iki šiol aktuali BK 184 straipsnio 2 dalies redakcija (2007 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. X-1233 (galioja nuo 2007 m. liepos 21 d. iki šiol) taip pat numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ir už tai įstatyme nustatyta laisvės atėmimo bausmė iki 7 metų. Taigi be pagrindo M. Č. veika buvo inkriminuota pagal ankstesnę BK 184 straipsnio 2 dalies redakciją.
Atsižvelgiant į tai, kad M. Č. su liudytoju S. V. nesudarė akivaizdžiai nepagrįsto, nelogiško ekonominio sandorio, ši 2011 m. rugpjūčio 29 d. nekilnojamojo turto dalies pardavimo sutartis iš esmės nesutrukdė įmonės veiklai, jis iš kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisintinas, nes jo veikoje nėra šio jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tuo pačiu UAB „I.“ pareikštas civilinis ieškinys 38 809 Eur turtinei žalai atlyginti, kuris buvo grindžiamas nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės (164 000 litų) ir faktinio jo pardavimo (30 000 litų) kainų skirtumu (1 t., b. l. 117-118), paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Dėl bausmės
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.
BK 54 straipsnis įtvirtina bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį.
Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes. Atsižvelgtina į tai, kad teisingumo įgyvendinimas skiriant bausmę yra neatsiejamas nuo padarytos nusikalstamos veikos, kaltinamojo asmenybės savybių, jo elgesio prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos metu ir po jos padarymo.
M. Č. pasikėsino padaryti tyčinį sunkų savanaudišką nusikaltimą – didelės vertės sukčiavimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), 250 MGL didelės vertės dydį veikos padarymo dienai (2017 m.) viršijantį 318 kartų. Taip pat jis padarė du tyčinius nesunkius nusikaltimus, susijusius su netikrų dokumentų (vekselių ir reikalavimo perleidimo sutarties) pagaminimu ir žinomai netikro dokumento (vienintelio akcininko sprendimo) panaudojimu. Jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. M. Č. inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu teistas nebuvo (nuteistas Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartimi (7 t., b. l. 98-147)), yra baustas už administracinius nusižengimus – už kelių eismo, aplinkos apsaugos, atliekų tvarkymo taisyklių pažeidimus, teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nesilaikymą (7 t., b. l. 66-76), psichiatrijos sveikatos centre ar nuo priklausomybės ligų nėra gydytas (6 t., b. l. 156). BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo iki 8 metų bausmė ir alternatyvių bausmių šio straipsnio sankcija nenustato, todėl M. Č. atsižvelgiant į tai, jog taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra jokio pagrindo, skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios trukmė nustatytina mažesnė nei sankcijos vidurkis. Tuo tarpu BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos baudos, arešto ir laisvės atėmimo iki 3 metų bausmių rūšys. Įvertinus, kad šie nusikaltimai yra nesunkūs, vienas jų – netikrų dokumentų (vekselių ir reikalavimo perleidimo sutarties) pagaminimas – atliktas darant kitą sunkų nusikaltimą, M. Č. už nesunkius nusikaltimus skirtinos vidurkiui artimos arešto bausmės. Kadangi M. Č. netikrus vekselius ir reikalavimo perleidimo sutartį pagamino tikslu juos pateikti civilinę bylą nagrinėjančiam teismui imituojant ieškinio reikalavimą iš UAB „I.“ priteisti neegzistuojančią skolą, t. y. pasikėsinant apgaule įgyti šios įmonės 868 860,06 Eur, tai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį bei 182 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės bendrintinos jas apimant, nes yra ideali šių nusikaltimų sutaptis (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tuo tarpu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už žinomai netikro 2011 m. rugpjūčio 22 d. Z. Č., kaip neva vienintelio UAB „I.“ akcininko sprendimo parduoti 41/200 dalį UAB „I.“ priklausančių negyvenamų patalpų – sandėlį su administracinėmis ir aptarnavimo patalpomis, esančiais (duomenys neskelbtini), už 30 000 litų (8689 Eur), panaudojimą paskirta bausmė bendrintina apėmimu būdu su bausme, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį bei 182 straipsnio 2 dalį, nes šie nusikaltimai labai skiriasi savo pavojingumu ir priskiriami skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms pagal BK 11 straipsnį. BK 22 straipsnio 1 dalį bei 182 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, kuriuo buvo pasikėsinta į svetimą nuosavybę. Tuo tarpu BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra nesunkus, kurio kėsinimo objektas yra visai kitas – valstybės nustatyta dokumentų valdymo tvarka. Todėl už šiuos nusikaltimus paskirtos bausmės bendrintinos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu. M. Č. skirtina galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė, prilygstanti griežčiausiai iš paskirtų už atskirą nusikalstamą veiką bausmei.
Sprendžiant dėl BK 75 straipsnio taikymo kaltinamajam galimybės, pažymėtina, kad šios įstatymo normos taikymas yra teismo teisė. Minėta, kad vienas M. Č. padarytas nusikaltimas yra priskiriamas sunkių nusikalstamų veikų kategorijai. Nusikalstamų veikų padarymo metu bausmės vykdymo atidėjimas už sunkų nusikaltimą nebuvo galimas. Bausmės vykdymo atidėjimas už sunkų nusikaltimą baudžiamajame įstatyme buvo numatytas tik laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d. Dabartiniu metu bausmės vykdymo atidėjimas galimas, tik padarius nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Taigi nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi ir dabar galiojanti BK 75 straipsnio redakcija nenumato visiško bausmės vykdymo atidėjimo už sunkaus nusikaltimo padarymą. Šiuo nuosprendžiu nustatyta, kad netikrus vekselius bei reikalavimo perleidimo sutartį pagamino ir pasikėsino sukčiavimo būdu įgyti didelės vertės svetimus UAB „I.“ priklausančius 868 860,06 Eur (3 000 000 litų) pinigus M. Č. padarė 2017 m. spalio 23 d. Būtent nuo šios datos iki šiol BK 75 straipsnio redakcija nenumatė galimybės taikyti visiško laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo instituto sunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui, todėl už BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytą sunkų nusikaltimą skirtinai laisvės atėmimo bausmei BK 3 straipsnio pagrindu negali būti taikoma tarpinė BK 75 straipsnio redakcija.
Nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojo BK 75 straipsnio redakcija, kuri numato dalinį bausmės vykdymo atidėjimą sunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui. 2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 14 straipsnyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą.
Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra visos sąlygos ir pagrindai M. Č. taikyti dalinį bausmės vykdymo atidėjimą. Jis padarė du nesunkius nusikaltimus ir pasikėsino padaryti vieną sunkų nusikaltimą. Pastarasis numatytas BK XXVIII skyriuje, dėl kurio nėra draudžiama taikyti šio instituto. Kaltinamasis teisiamas jau antrą kartą, ankstesniu Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartimi, skirtą 45 MGL (1694,25 Eur) dydžio baudą sumokėjęs (9 t., b. l. 1), taigi visiškai atlikęs jam paskirtą bausmę. Todėl šiuo nuosprendžiu M. Č. paskirta bausmė BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu bendrintina su priimtu nuosprendžiu pirmojoje byloje paskirta ir atlikta baudos bausme, kuri visiškai įskaitytina į galutinę subendrintą bausmę (kasacinio teismo nutartis Nr. 2K-192-697/2020). Teismas vertina, kad kaltinamajam už atskiras nusikalstamas veikas skirtina subendrinta galutinė bausmė neviršija penkerių metų laisvės atėmimo ir yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti asmeniui atlikus tik jos dalį. Nors ši BK 75 straipsnio redakcija galioja tik nuosprendžio priėmimo metu, o nusikaltimų padarymo metu dar negaliojo, teismas taiko BK 3 straipsnį ir sprendžia, kad ši naujoji BK 75 straipsnio redakcija dėl naujai atsiradusio dalinio laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo instituto švelnina kaltinamojo teisinę padėtį, todėl turi grįžtamąją galią. Įvertinus M. Č. asmenybę, jo padarytų nusikaltimų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismas sprendžia, kad po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo M. Č. nedelsiant atliktina laisvės atėmimo bausmės dalis nustatytina minimali (6 mėnesiai), o likusios neatliktos bausmės vykdymas atidėtinas minimaliam 1 metų laikotarpiui.
Teismui nusprendus UAB „I.“ civilinį ieškinį dėl 38 809 Eur turtinei žalai atlyginti palikti nenagrinėtu, šiam ieškiniui užtikrinti taikoma procesinė prievartos priemonė naikintina. Tad laikinas nuosavybės teisės apribojimas ½ daliai pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu: (duomenys neskelbtini); ½ kitiems inžineriniams statiniams – kiemo statiniams, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems adresu: (duomenys neskelbtini); 339/1083 ir 169/1083 dalims žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu: (duomenys neskelbtini); 53/200 ir 53/400 dalims pastato – gyvenamo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ ir ¼ dalims pastato – šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ ir ¼ dalims pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ ir ¼ dalims pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 53/200 ir 53/400 dalims kitų statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ ir ¼ dalims kitų statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems adresu: (duomenys neskelbtini); pastatui – garažui su dirbtuvėmis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini); taip pat M. Č. ir J. Č. bendrosios nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui: žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatui – gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems adresu; (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 301-302 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304-305, 307-308 straipsniais,
nusprendžia:
M. Č. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir jį nubausti:
- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (netikrų vekselių ir netikros reikalavimo perleidimo sutarties pagaminimas) – 50 parų arešto bausme.
- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį – 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme,
- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (žinomai netikro vienintelio UAB „I.“ akcininko sprendimo panaudojimas) – 50 parų arešto bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtas bausmes subendrinti jas apimant ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti su Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartimi, paskirta 45 MGL (1694,25 Eur) dydžio bauda, bausmes visiškai sudedant, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (septyniems) mėnesiams bei 45 MGL (1694,25 Eur) dydžio baudą.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaityti visiškai atliktą (sumokėtą) 45 MGL (1694,25 Eur) dydžio baudą.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, paskirtos galutinės subendrintos 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą iš dalies atidėti. Nustatyti po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį – 6 (šešis) mėnesius, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies – 1 (vienerių) metų vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalimi, pradėjus taikyti likusios neatliktos bausmės dalies – 1 (vienerių) metų, vykdymo atidėjimą, M. Č. įpareigoti neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios.
Nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį nustatyti atlikti pataisos įstaigoje ir ją skaičiuoti nuo M. Č. faktinio sulaikymo dienos vykdant šį nuosprendį.
Iki bausmės vykdymo pradžios M. Č. palikti galioti kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, o nuosprendį pradėjus vykdyti – jį suimti.
M. Č. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
UAB „I.”, juridinio asmens kodas 132670369, civilinį ieškinį dėl 38 809 Eur turtinės žalos priteisimo palikti nenagrinėtą.
Iki nuosprendžio įsiteisėjimo pratęsti, o nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į šį M. Č. turtą:
- ½ dalį pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini);
- ½ dalį kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu: (duomenys neskelbtini);
- 339/1083 ir 169/1083 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini);
- 53/200 ir 53/400 dalį pastato – gyvenamo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ ir ¼ dalį pastato – šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ ir ¼ dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ ir ¼ dalį pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 53/200 ir 53/400 dalį kitų statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ ir ¼ dalį kitų statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu: (duomenys neskelbtini);
- pastatą – garažą su dirbtuvėmis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini);
- žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems adresu; (duomenys neskelbtini).
Dokumentus, turinčius reikšmės veikai nagrinėti – voką su trimis 2011 m. rugpjūčio 2 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d., 2011 m. rugpjūčio 29 d. vekseliais (dokumentų originalai) ir 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartimi (dokumento originalas) – nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti į Kauno apygardos teismo išnagrinėtą civilinę bylą Nr. e2-1256-638/2018.
DVD diską su elektroninės civilinės bylos Nr. e2-1256-638/2018 kopija, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.