Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-24-1076/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-06-20
Bylos Nr.: 1A-24-1076/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-03-6-00031-2019-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis, Justas Namavičius, Jolanta Čepukėnienė
Nuteistasis: M. Č.
Civilinis ieškovas: UAB ,,X“
Advokatai: Saulius Majauskas

Kategorijos

1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-24-1076/2022Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00031-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1., 1.1.10.1., 1.2.14.5.2.1., 1.2.29.1.1., 2.4.6.1 (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Jolantos Čepukėnienės ir Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei – Lisauskienei,nuteistajam M. Č.,nuteistojo gynėjui advokatui Sauliui Majauskui,civilinės ieškovės UAB ,,X“ atstovei direktorei J. Č.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Č. ir jo gynėjo advokato Sauliaus Majausko apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo M. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį (netikrų vekselių ir netikros reikalavimo perleidimo sutarties pagaminimas) areštu 50 (penkiasdešimčiai) parų, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (žinomai netikro vienintelio UAB „X“ akcininko sprendimo panaudojimas) areštu 50 (penkiasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, M. Č. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, šią bausmę subendrinus su Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartimi, paskirta 45 (keturiasdešimt penkių) MGL (1 694,25 Eur (tūkstančio šešių šimtų devyniasdešimt keturių eurų, 25 ct) dydžio bauda visiško bausmių sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (septyniems) mėnesiams su 45 (keturiasdešimt penkių) MGL 1 694,25 Eur (tūkstančio šešių šimtų devyniasdešimt keturių eurų, 25 ct) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaityta visiškai atlikta (sumokėta) 45 (keturiasdešimt penkių) MGL (1 694,25 Eur (tūkstančio šešių šimtų devyniasdešimt keturių eurų, 25 ct) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies atidėtas, nustatant po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį – 6 (šešis) mėnesius, ją atliekant pataisos namuose, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies – 1 (vienerių) metų – vykdymą atidedant 1 (vienerių) metų laikotarpiui. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalimi, pradėjus taikyti likusios neatliktos bausmės dalies – 1 (vienerių) metų – vykdymo atidėjimą, M. Č. įpareigotas neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos žinios.

M. Č. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), UAB „X” civilinis ieškinys dėl 38 809 (trisdešimt aštuonių tūkstančių aštuonių šimtų devynių) Eur turtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. Č. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2017 m. spalio 23 d., į 2011 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d., 2011 m. rugpjūčio 29 d. paprastuosius neprotestuotinus vekselius įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad jo kaip direktoriaus atstovaujama UAB „X” įsipareigoja iki 2013 m. liepos 15 d. sumokėti vekselio gavėjui savo tėvui Z. Č. 3 000 000 Lt ir šiuos vekselius patvirtino savo parašais. Po to jis, tęsdamas nusikalstamą sumanymą apgaule įgyti UAB „X“ pinigus bei siekdamas sukurti tariamą UAB „X“ įsipareigojimą jo valdomai UAB „XX“, pagamino netikrą 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią Z. Č. neva perleido UAB „XX“, atstovaujamai direktoriaus M. Č., turimas tariamas reikalavimo teises pagal UAB „X“ išduotus vekselius: 2011 m. rugpjūčio 22 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 Lt, 2011 m. rugpjūčio 25 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 Lt, 2011 m. rugpjūčio 29 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 Lt, 2011 m. rugpjūčio 31 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 Lt ir 2011 m. rugsėjo 2 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 Lt. Šios netikros 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutarties ir trijų 2011 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d. ir 2011 m. rugpjūčio 29 d. vekselių kopijas M. Č. kartu su 2017 m. spalio 23 d. patikslintu ieškininiu pareiškimu bei šios reikalavimo perleidimo sutarties ir vekselių originalus kartu su 2018 m. balandžio 12 d. prašymu pateikė Kauno apygardos teismui, adresu Kaunas, A. Mickevičiaus g. 18. Tokiu būdu M. Č. pagamino netikrus dokumentus.

1.1. M. Č. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2017 m. spalio 23 d., siekdamas apgaule įgyti UAB „X“ pinigus, nesant jokio teisinio pagrindo, į 2011 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d., 2011 m. rugpjūčio 29 d. paprastuosius neprotestuotinus vekselius įrašęs tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, jog UAB „X“, atstovaujama direktoriaus M. Č., įsipareigoja iki 2013 liepos 15 d. sumokėti vekselio gavėjui savo tėvui Z. Č. 3 000 000 Lt, patvirtinęs vekselius savo parašais ir tokiu būdu pagaminęs netikrus dokumentus, tęsdamas nusikalstamą sumanymą apgaule įgyti UAB „X” pinigus bei siekdamas sukurti tariamą UAB „X“ įsipareigojimą jo valdomai UAB „XX“, pagaminęs netikrą 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią Z. Č. neva perleido UAB „XX“, atstovaujamai direktoriaus M. Č., turimas tariamas reikalavimo teises pagal UAB „X“ išduotus vekselius: 2011 m. rugpjūčio 22 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 Lt, 2011 m. rugpjūčio 25 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 Lt, 2011 m. rugpjūčio 29 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 Lt, 2011 m. rugpjūčio 31 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 Lt ir 2011 m. rugsėjo 2 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 Lt, šią 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartį ir trijų 2011 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d. ir 2011 m. rugpjūčio 29 d. vekselių kopijas kartu su 2017 m. spalio 23 d. patikslintu ieškininiu pareiškimu bei šių vekselių originalus kartu su 2018 m. balandžio 12 d. prašymu pateikdamas Kauno apygardos teismui, adresu Kaunas, A. Mickevičiaus g. 18, M. Č., pagaminęs netikrus dokumentus ir juos panaudojęs, pasikėsino apgaule įgyti UAB „X“ didelės vertės turtą, t. y. 868 860,06 Eur (3 000 000 Lt).

1.2. M. Č. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad žinodamas, jog jo tėvas Z. Č., gimęs (duomenys neskelbtini), nėra UAB „X“ akcininkas ir akcijų turėtojas, nes pagal 2009 m. balandžio 16 d. UAB „X“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 9/001 UAB „X“ 2 635 vienetus paprastųjų vardinių akcijų (akcijų vertė 263 500 litai) kartu su visomis šių perkamų akcijų suteikiamomis teisėmis Z. Č. buvo pardavęs J. Č., ir pagal 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 11/001 UAB „X“ likusius 2 635 vienetus paprastųjų vardinių akcijų (akcijų vertė 2 635 litai) kartu su visomis šių perkamų akcijų suteikiamomis teisėmis Z. Č. buvo pardavęs L. V., M. Č., 2011 m. rugpjūčio 29 d. (duomenys neskelbtini) notarų biurui, esančiam (duomenys neskelbtini), pateikdamas žinomai netikrą 2011 m. rugpjūčio 22 d. Z. Č., kaip neva vienintelio UAB „X“ akcininko, sprendimą parduoti 41/200 dalį UAB „X“ priklausančių negyvenamų patalpų – sandėlį su administracinėmis ir aptarnavimo patalpomis, esančių (duomenys neskelbtini), už 30 000 Lt (8 689 Eur), jį panaudojo.

2. M. Č. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį tuo, kad žinodamas, jog jo tėvas Z. Č., gimęs (duomenys neskelbtini), nėra vienintelis UAB „X” akcininkas ir 2011 m. rugpjūčio 29 d. (duomenys neskelbtini) notarų biurui, esančiam (duomenys neskelbtini), pateikdamas žinomai suklastotą 2011 m. rugpjūčio 22 d. Z. Č., kaip neva vienintelio UAB „X” akcininko, sprendimą parduoti 41/200 dalį UAB „X” priklausančių negyvenamų patalpų – sandėlį su administracinėmis ir aptarnavimo patalpomis, esančių (duomenys neskelbtini), už 30 000 Lt bei minėtas patalpas pardavęs už 30 000 Lt (8 689 Eur), t. y. už ženkliai mažesnę, negu VĮ Registrų centro duomenimis nustatytą vidutinę rinkos kainą (164 000 Lt (47 498 Eur), tokiu būdu bendrovei padarė ne mažesnę, kaip 134 000 Lt (38 809 Eur) žalą, iššvaistė didelės vertės UAB „X” turtą. Apygardos teismas M. Č. dėl šio kaltinimo išteisino, konstatavęs, kad M. Č. nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neapskųsta.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. Č. ir jo gynėjas prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

3.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nemotyvuotas, neteisėtas ir nepagrįstas, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius procesinius pažeidimus, nulėmusius neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį.

3.2. Pirmosios instancijos teismas itin formaliai vadovavosi Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1256-638/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi. Nors nuosprendyje teigiama, kad civiliniame procese priimti įsiteisėję teismų sprendimai neturi res judicata galios baudžiamojoje byloje, tačiau teismas iš esmės atliko tik deklaratyvų įrodymų tyrimą, tirdamas tą patį ribotą civilinės bylos medžiagos turinį ir preziumuodamas M. Č. kaltę bei neva turėtą tyčią klastoti dokumentus ir sukčiauti. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad M. Č. teismui pateikti vekseliai yra netikri, tyčia sukurti kaip fikcija, imituojant sandorio šalių valią, nes realiai vekseliuose nurodytos pinigų sumos nebuvo perduotos UAB „X”. Tačiau teismo išvada apie neva Z. Č. realiai UAB „X” neperduotas vekseliuose nurodytas sumas, yra nepagrįsta. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme šios aplinkybės nebuvo patikrintos prieinamomis BPK įtvirtintomis priemonėmis. Byloje nėra ginčo (tai pripažino ir UAB „X” atstovė), kad UAB „X” bendrovė pastatė ir įrengė nekilnojamojo turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Nekilnojamojo turto objektas). Taip pat byloje nėra ginčo (tai pripažino ir UAB „X” atstovė bei bendrovės buhaltere dirbusi liudytoja D. D.), kad UAB „X” neturėjo savo lėšų sukurti Nekilnojamojo turto objektą, nes dirbo nuostolingai, ir kad bendrovės skolos Z. Č. grąžintos nebuvo. Šios faktinės aplinkybės yra kertinės, nes minėtas Nekilnojamojo turto objektas, esantis UAB „X” balanse, buvo sukurtas 2006 – 2011 metais būtent Z. Č. bendrovei skolintomis ir jos naudai panaudotomis lėšomis. Būtent tai parodo vekseliuose nurodytų pinigų sumų perdavimo UAB „X” realumą.

3.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad šiai baudžiamajai bylai neturi teisinės reikšmės velionio Z. Č. turtinė padėtis 2011 metais, taip pat UAB „X” pastato (duomenys neskelbtini), statybų vertė, nes vien Z. Č. lėšų turėjimas nepatvirtina, kad tos lėšos tikrai buvo suteiktos UAB „X” kaip paskolos. Taigi teismas preziumavo aplinkybes, kurias byloje atsisakė ištirti. Teismas preziumavo, kad pastatas (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas ne Z. Č. lėšomis, nors byloje yra besąlygiškai akivaizdu, kad niekas kitas bendrovei lėšų Nekilnojamojo objekto sukūrimui nesuteikė ir neturėjo priežasties juos skolinti. Gynyba byloje prašė atlikti statybos ekspertizę, siekiant įvertinti, aiškiai ir teisingai įkainoti UAB „X” balanse esančio Nekilnojamojo turto objekto sukūrimo sąnaudas. 2006 – 2011 metais UAB „X” balanse atsirado Nekilnojamojo turto objektas, kurio sukūrimas faktiškai kainavo daugiau kaip 5 000 000 Lt, kai tuo tarpu šiuo laikotarpiu bendrovė vykdė nuostolingą veiklą ir neturėjo savo ar iš dar kitų asmenų skolintų lėšų šio objekto sukūrimui. Z. Č. buvo vienintelis UAB „X” akcininkas ir investavo į bendrovę visas savo turėtas lėšas, kurias gavo pardavęs įvairų Lietuvoje turėtą nekilnojamąjį turtą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Z. Č. iš nekilnojamojo turto pardavimo gavo daugiau negu vekseliuose nurodytos sumos, todėl turėjo galimybę tokias sumas paskolinti, kaip vienintelis bendrovės akcininkas jis turėjo interesą pinigus panaudoti UAB „X” veikloje, ir tą padarė.

3.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo esmines faktines aplinkybes, t. y. ar egzistavo faktinė UAB „X” skola Z. Č. ir ar ji jam buvo grąžinta, nustatymą. Teismas nepagrįstai suabsoliutino 2011 metų bendrovės finansinės atskaitomybės (balanso) duomenis. Pažymėtina, kad jie buvo pateikti Registrų centrui laikotarpiu, kai M. Č. jau buvo nušalintas nuo vadovavimo bendrovei. Nurodomo balanso pateikimo dieną M. Č. nebuvo UAB „X” direktoriumi ir negalėjo užtikrinti šių duomenų teisingumo ir išsamumo. Šio balanso duomenų netikslumas pirmosios instancijos teismo buvo nepagrįstai pripažintas turinčiu esminę įrodomąją galią kaltinimo dėl vekselių ir reikalavimo perleidimo sutarties klastojimo ir pasikėsinimo sukčiauti patvirtinimui. Šie netikslūs duomenys 2011 metų balanse buvo pateikti asmenų, nežinančių visų faktinių aplinkybių, arba galimai sąmoningai siekiančių jas nuslėpti bendrovės valdymą perėmusių asmenų.

3.5. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad antstolės Sonatos Vaicekauskienės 2014 m. rugsėjo 22 d. turto apyrašas ir jame esantis įrašas, kad M. Č. nėra žinomi palikėjo skolininkai, paneigia išrašytų UAB „X“ vekselių Z. Č. tikrumą. Juk dar 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Z. Č. turėtos reikalavimo teisės į UAB „X“ buvo perleistos UAB „XX” ir 2014 m. rugsėjo 22 d. Z. Č. jau nebebuvo UAB „X“ kreditoriumi. Todėl turto apyraše esantis įrašas apie nežinomus palikėjo Z. Č. skolininkus yra ne kaltinantis įrodymas byloje, o teisinantis – patvirtinantis, kad Z. Č. turėtos reikalavimo teisės į UAB „X“ buvo perleistos iki jo mirties. Teismas iš 2012 m. vasario 2 d. UAB „X“ patikrinimo akto Nr. AU16-6 kaip kaltinančius vertino duomenis, nesusijusius su pareikštais kaltinimais, taip parodydamas šališkumą byloje. Minėtas aktas byloje yra svarbus, nes jame matyti UAB „X“ veiklos nuostolingumas, pelno nebuvimas, o tai patvirtina, kad Nekilnojamojo turto objektas buvo sukurtas ne bendrovės, o Z. Č. lėšomis. Velionis Z. Č. buvo M. Č. tėvas. M. Č. visą laiką valdė bendrovę ir tvarkė jos turtą, vadovaudamasis velionio tėvo, kaip akcininko, interesais. Kaip būsimas tėvo turto paveldėtojas jis neturėjo priežasties su būsimu paveldėtinu turtu elgtis neapdairiai ar neprotingai. M. Č. geriau negu bet kas kitas žinojo ir žino, kiek realiai Z. Č. lėšų buvo panaudota UAB „X” veikloje, jos vienareikšmiškai viršijo bendrą vekseliuose nurodytą sumą.

3.6. M. Č. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį inkriminuotoje veikoje 2011 metais surašant kaltinime nurodytus vekselius nėra nei inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių, nei subjektyviosios pusės požymių, kurių teismas byloje iš viso netyrė. Teismas neatskleidė bylos esmės ir neištyrė, kiek faktiškai iš viso lėšų UAB „X” skolinosi Nekilnojamojo turto objekto sukūrimui. Teismas preziumavo M. Č. neva turėtus nusikalstamus tikslus ir visiškai neįvertino pastarojo žinotų faktų apie Z. Č. lėšų panaudojimą UAB „X” veikloje, sukuriant Nekilnojamojo turto objektą. Akivaizdu, kad žinodamas apie tokios UAB „X” skolos Z. Č. egzistavimo realumą, M. Č. neturėjo priežasties manyti, kad patvirtindamas realią bendrovės skolą Z. Č., šiuo tikslu surašydamas vekselius, jis klastoja dokumentus.

3.7. Teismai, nagrinėdami civilines bylas, vadovaujasi kitomis įrodinėjimo taisyklėmis ir pareigomis. Civilinėse bylose egzistuoja teigiančios šalies pareiga įrodyti jos nurodomas aplinkybes, o teismai vadovaujasi tik tais duomenimis ir įrodymais, kuriuos šalys pateikia ir sprendimą priima vadovaudamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota tikėtinumo taisykle. Civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „XX” ieškinį atsakovei UAB „X” dėl skolos priteisimo ir atsakovės UAB „X” priešieškinį UAB „XX” dėl vekselių ir reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančiais (bylos Nr. e2-1256-638/2017) pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad UAB „XX” byloje įgijo pareigą įrodyti vekseliuose nurodytų sumų perdavimą. M. Č., kaip bendrovės atstovas byloje, neturėdamas reikiamų teisinių žinių, nebuvo pasirengęs šiam civiliniam procesui ir objektyviai neturėjo galimybės pats surinkti tam reikalingų įrodymų, nes jis jau nebebuvo UAB „X” direktoriumi. Dėl teisinių žinių stokos ir netinkamo pasirengimo bylai M. Č. civilinėje byloje nepateikė jo reikalavimo pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, dėl ko teismai tenkino priešieškinį ir pripažino vekselius negaliojančiais. Civilinio proceso reglamentuotos įrodinėjimo taisyklės nulėmė tai, kad minėtose bylose buvo priimti atitinkami sprendimai, tačiau jie negali būti vertinami kaip kartu pagrindžiantys į teismą pasikreipusio asmens baudžiamąją atsakomybę už neva tyčinį dokumentų klastojimą ir pasikėsinimą sukčiauti. M. Č. elgėsi sąžiningai ir atvirai, kreipėsi į teismą teisminės gynybos, tačiau bylą pralaimėjo, nes netinkamai jai pasirengė. Kaip matyti iš minėtos civilinės bylos, teismai sprendė, kad ieškovė UAB „XX” neįrodė vekselių kopijose nurodytų sumų suteikimo atsakovei UAB „X” ir būtent tai nulėmė atitinkamą teismo vertinimą dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais. Kaip matyti iš minėtoje byloje UAB „XX” pateikto apeliacinio skundo, M. Č. visą laiką sąžiningai grindė paskolos santykių tarp UAB „X” ir Z. Č. atsiradimą būtent iš vykdytos pastato (duomenys neskelbtini), statybos. Toks M. Č. suvokimas ir paskolos santykių vertinimas nėra akivaizdžiai nepagrįstas ar aiškiai nusikalstamas. Savo reikalavimus civilinėje byloje M. Č. grindė faktais, kad nuo 2006 metų UAB „X” buvo Z. Č. šeimos verslo bendrovė, kad Z. Č. įnešė savo lėšas į bendrovės kasą, didino kapitalą, skolino bendrovei pinigus, iš kurių buvo statomas Nekilnojamojo turto objektas. Minėtoje byloje yra FNTT atliktų tyrimų išvados, kad bendrovė dirbo nuostolingai, nuosavo kapitalo neturėjo, turėjo didelių nuostolių, tačiau iki 2014 metų pastatė ir įrengė pastatą (duomenys neskelbtini). Taigi, akivaizdu, kad M. Č. vekselių surašymo metu (2011 m. rugpjūčio mėn.) sąžiningai ir pagrįstai laikė, kad teisėtai ir teisingai pripažįsta UAB „X” faktinę skolą Z. Č.. Nuteistojo paaiškinimai, kad UAB „X” buvo skolinga Z. Č. dėl jo lėšomis bendrovei sukurto Nekilnojamojo turto objekto, nėra išgalvota jo gynybinė versijai šiai baudžiamajai bylai. M. Č. išrašė vekselius patvirtindamas (įformindamas) faktinę ir realią UAB „X” skolą Z. Č., toks jo veikimas atitinka teismų praktikoje pripažįstamą teisėtą vekselio išrašymo tikslą. Vekselių nuginčijimo faktas civiline tvarka savaime negali sukurti retrospektyvios prezumpcijos dėl neva turėtų nusikalstamų tikslų.

3.8. M. Č. išrašė vekselius, sąžiningai įvertinęs visų Z. Č. panaudotų lėšų apimtį UAB „X” veikloje ir skolą įformindamas surašytais vekseliais. Pirmosios instancijos teismas, atsiskęs ištirti jų dydį ir byloje neatlikęs statybos ekspertizės, ne tik neištyrė M. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos būtinųjų objektyviosios pusės požymių egzistavimo (faktinės skolos dydžio), bet ir subjektyviosios pusės požymių. Būtina įvertinti ir aplinkybę, kad 2013 m. liepos 2 d. M. Č. kreipėsi į policiją su pareiškimu, kad 2013 m. birželio 30 d. 9.13 val. iš automobilio „VW Touareg”, stovėjusio (duomenys neskelbtini), išdaužus galinį automobilio stiklą, buvo pavogtas krepšys su dokumentais, kuriame buvo UAB „X”, UAB „XX” ir UAB „XX ir Ko” dokumentai. Prarastų dokumentų ir kalto asmens policija nesurado. Esant UAB „X” dokumentų trūkumui, ekspertizės reikalingumas byloje yra dar labiau pagrįstas. Akivaizdu, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą ir retrospektyviai vertinant senesnius bendrovės finansinius dokumentus, nėra galimybės pilnai nustatyti tiesą. Tuo tarpu statybos ekspertizė aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytų, kiek faktiškai kainavo UAB „X” balanse esančio Nekilnojamojo turto objekto sukūrimas. Sugertinus faktiškai patirtas jo sukūrimo sąnaudas su bendrovės veiklos rezultatais bus akivaizdu, kiek Z. Č. lėšų buvo panaudota UAB „X” naudai, t. y. kokia faktinė UAB „X” skola egzistavo ją įforminant surašytais vekseliais 2011 metais. Šiuo atveju svarbu yra ir tai, kad Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2563-214/2014 nustatyta, kad dar 2013 m. liepos 15 d. UAB „X” buvo siųsti raginimai sumokėti skolą pagal vekselius (kurių klastojimu šioje byloje yra kaltinamas M. Č.) ir vekseliai buvo pateikti UAB „X” administratoriui, taigi UAB „X” apie vekselius žinojo dar 2013 metais. Šiai bendrovei geranoriškai neatsiskaičius, Z. Č. turėtos reikalavimo teisės pagal šiuos vekselius buvo perleistos Z. Č. UAB „XX” pagal 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartį.

3.9. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad M. Č. negalėjo būti abiejų sutarties pusių atstovu (reikalavimo teises perleidžiančio Z. Č. ir tas teises įgijusio UAB „XX” atstovu), tačiau toks teismo vertinimas negali būti apkaltinamuoju įrodymu dėl neva sąmoningai padaryto nusikaltimo. Teismas privalėjo vertinti subjektyviosios pusės turinį, o apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui – besąlygiškai nustatyti, kad M. Č., sudarydamas šį sandorį, siekė nusikalstamų tikslų. Nors M. Č. ir buvo tiek Z. Č. įgaliotu atstovu, tiek ir UAB „XX” atstovu, Z. Č. buvo ir UAB „XX” akcininkas, todėl sudarytas sandoris niekaip nepažeidė ir Z. Č. turtinių interesų. Tokio reikalavimo perleidimo sandorio sudarymas 2013 metais neturėjo ir neturi jokių nusikalstamų tikslų ir padarinių. Tai, jog 2019 m. gegužės 13 d. įsiteisėjo teismo sprendimas, civilinėje byloje pripažinęs šiuos vekselius negaliojančiais, nėra aplinkybė, rodanti, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas 2013 m. rugpjūčio 23 d. atitiko klastojimo nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Vekselių, pagal kuriuos reikalavimo teisės buvo perleistos dar 2013 metais, pripažinimas negaliojančiais 2019 m. gegužės 13 d., nėra teisėtas ir pagrįstas 2013 m. rugpjūčio 23 d. sudaryto reikalavimo teisių perleidimo sandorio klastojimo įrodymas. M. Č. neturėjo priežasties spręsti, kad minėta reikalavimo perleidimo sutartis gali būti laikoma dokumento klastojimu. Teismo vertinimas, kad tas pats asmuo negali būti abiejų sutarties šalių atstovu, taip pat nėra priežastis pripažinti sandorius suklastotais, nes tai, kad M. Č. pasirašė už abi sutarties šalis, nėra klastojimo nusikalstamos veikos sudėties elementas – jis buvo abiejų pusių atstovas ir sąžiningai laikė, kad turi teisę ir įgaliojimus tokį sandorį pasirašyti už abi atstovaujamas sutarties šalis. Iki pat Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutarties priėmimo M. Č. neturėjo priežasties vertinti, kad vekseliuose ir reikalavimo perleidimo sutartyje nurodyti duomenys neatitiktų tikrovės, nes buvo ir yra tikras dėl Z. Č. negrąžintos UAB „X” skolos.

3.10. Skundžiamas teismo nuosprendis dalyje dėl pasikėsinimo sukčiauti nepagrįstas dėl tų pačių priežasčių. Tiek UAB „XX”, tiek UAB „X” kreipėsi į Kauno apygardos teismą civilinėje byloje Nr. e2-1256-638/2018, siekdamos apginti savo pažeistas teises. Tai, kad Kauno apygardos teismas civiline tvarka išsprendė bylą UAB „X” naudai, nėra priežastis spręsti dėl pralaimėjusios šalies atstovo (M. Č.) nusikalstamo veikimo, juolab tą konstatuoti baudžiamojoje byloje. Pažymėtina ir tai, kad šioje civilinėje byloje M. Č., dalyvaudamas žodiniame procese be advokato, prašė pratęsti terminą susipažinti su dokumentais ir pareikšti atsiliepimą į atsakovės pateiktą prašymą dėl nuostolių kompensavimo instituto, prašė suteikti ieškovei laiko susirasti advokatą byloje dėl civilinį įrodinėjimo procesą išmanančio atstovo ieškovui reikalingumo byloje, tačiau šie prašymai buvo atmesti, todėl akivaizdu, kad civilinėje byloje nebuvo panaudotos visos įrodinėjimo priemonės ieškovo UAB „XX” reikalavimo pagrindimui, kas atitinkamai turėjo lemiamos reikšmės priimtam teismo sprendimui.

3.11. Baudžiamosios atsakomybės formalus taikymas, neįrodžius reikalavimo pagrįstumo pagal civilinio proceso įrodinėjimo taisykles, yra nesuderinamas nei su nekaltumo prezumpcija, nei su ultima ratio principu. Nagrinėjamoje situacijoje, skolininkas UAB „X”, laimėjęs bylą išvengė prievolės atsiskaityti su kreditoriaus Z. Č. teisių perėmėju UAB „XX”, tokiu būdu savo nuosavybėn įgijo Z. Č. lėšomis sukurtą Nekilnojamojo turto objektą, šiandien vertą keleto milijonų eurų. Ginčas dėl vekselių kaip skolą patvirtinančių dokumentų jau buvo sureguliuotas civiline tvarka ir UAB „XX” nenaudai. Civilinio proceso priemonės jau pilnai išsprendė skolinį-kreditorinį ginčą ir galutinis sprendimas yra ypač nuostolingas UAB „XX”, praradusiam iš Z. Č. perimtą reikalavimo teisę. Papildomas baudžiamosios atsakomybės taikymas yra ne tik formalus, bet ir pažeidžiantis ultima ratio principą baudžiamosiose bylose.

3.12. Teismas taip pat formaliai pripažino M. Č. kaltu dėl 2011 m. rugpjūčio 22 d. vienintelio UAB „X” akcininko Z. Č. sprendimo panaudojimo, vadovaudamasis civilinėse bylose priimtų teismų sprendimų vertinimais, kurie, be kita ko, taip pat buvo nenuoseklūs. Teismas visiškai nesivadovavo faktine civilinių ginčų tarp šalių seka ir šalių ginčų dėl Z. Č. turėtų akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių ginčijimo genezės. Apkaltinamasis nuosprendis dėl šio kaltinimo buvo priimtas vadovaujantis net baudžiamosios bylos eigoje priimtu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu, galutinai sureguliuojant ginčą santuokos nutraukimo byloje Nr. e3K-3-109-969/2020, priimtu jau po baudžiamosios bylos perdavimo teismui. Pastebėtina, kad kaltinamasis aktas pagal šį epizodą nebuvo pakeistas, nors kaltinamajame akte nurodomi žemesnės instancijos teismų sprendimai toje pačioje byloje buvo pakeisti kitais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tų pačių faktinių aplinkybių vertinimais. Teismas, priimdamas nuosprendį, pats koregavo M. Č. pareikštą kaltinimą, taip atlikdamas kaltintojo vaidmenį procese. Teismo iniciatyva koreguotas kaltinimas nei šioje dalyje, nei dalyje dėl inkriminuotos dokumentų klastojimo veikos požymių nebuvo atskleistas M. Č. iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio byloje. Tokiu būdu buvo suvaržyta ir gynybos teisė byloje pasisakyti dėl bet kokių galimų pareikšto kaltinimo korekcijų.

3.13. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad iš civilinėje byloje Kauno apylinkės teismo, Kauno apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad 2011 m. rugpjūčio 22 d. Z. Č. nebuvo UAB „X” vienintelis akcininkas, nes tuo metu jis šios įmonės akcijų išvis neturėjo. Toks retrospektyvus ir formalus teismo vertinimas rodo formalų baudžiamosios atsakomybės taikymą ir ignoravimą tų faktinių aplinkybių ir tos informacijos, kuria disponavo M. Č. tuo metu, kai vienintelio akcininko sprendimą pateikė notarų biurui. Be to, nepaisant nenuoseklių skirtingų instancijų teismų sprendimų civilinėje byloje, pirmosios instancijos teismas ir vėl darė kaltinančias prielaidas, kad M. Č. iš anksto žinojo, kad Z. Č. perleido turėtas bendrovės (į kurią įdėjo visas savo turėtas lėšas) akcijas J. Č. ir L. V., užuot vertinęs M. Č. elgesį, atliktus veiksmus ir priimtus sprendimus nuo to momento, kai jis sužinojo apie tokius priimtus ir juridinių asmenų registre įregistruotus sandorius (jie buvo įregistruoti ne M. Č. vadovavimo metu ir jam nežinant). Dar daugiau, ikiteisminiame tyrime atlikus M. Č. parašo ant juridinių asmenų registrui pateikto 2010 m. gegužės 5 d. akcininkų sąrašo buvo nustatyta, kad jame yra ne M. Č., o kito asmens padėtas parašas. Ši faktinė aplinkybė patvirtina, kad akcininkų sąrašai juridinių asmenų registre buvo pakeisti be M. Č. žinios, pateikiant registrui dokumentą su suklastotu M. Č. parašu. Akcininkų sąrašas dar kartą buvo atnaujintas 2011 m. rugsėjo 12 d., t. y. po to, kai M. Č. panaudojo vertinamą kaip suklastotą 2011 m. rugpjūčio 22 d. UAB „X” vienintelio akcininko Z. Č. sprendimą.

3.14. Sužinojęs apie juridinių asmenų registre įregistruotus UAB „X” akcininkų pakeitimus, M. Č. ginčijo akcijų perleidimo sutartis civiline tvarka Kauno apylinkės teismo (civilinė byla Nr. 2-2563-214/2014). Buvo atliktos ekspertizės dėl Z. Č. veiksnumo ir galėjimo suprasti savo veiksmus, nes M. Č., veikdamas kaip jo įgaliotinis pagal notarinį generalinį įgaliojimą nežinojo apie Z. Č. akcijų perleidimą ir atsiskaitymą už akcijas su pastaruoju. Pats Z. Č. dar būdamas gyvas tokio fakto sūnui M. Č. taip pat nepripažino. Šioje civilinėje byloje teismai priėmė M. Č. nepalankius sprendimus. Teismas sprendė, kad byloje nebuvo įrodyta, jog sandoriai buvo sudaryti panaudojant apgaulę ar esant kitiems jų negaliojimo pagrindams. Atsižvelgiant vien tik į tokią minėtos civilinės bylos baigtį, sprendžiant M. Č. ir J. Č. santuokos nutraukimo bylą, buvo reiškiamas reikalavimas pripažinti 2011 m. birželio 3 d. Z. Č. ir L. V. sudarytą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu ir pripažinti, kad ji buvo sudaryta su J. Č.. Tokio reikalavimo pareiškimas minėtoje byloje (Kauno apylinkės teismas priėmė sprendimą 2019 m. vasario 11 d.) buvo formuluojamas atsižvelgiant į tai, jog teismai nepripažino akcijų perleidimo sutarčių negaliojančiomis ankstesnėje civilinėje byloje, todėl šioje byloje M. Č. reikšti reikalavimai jokiu būdu nereiškė, kad jis, pateikdamas UAB „X” vienintelio akcininko Z. Č. sprendimą notarų biurui turėjo pagrindą manyti, kad Z. Č. nėra (nebuvo) tuometinis vienintelis įmonės akcininkas.

3.15. Kaip matyti iš juridinių asmenų registro duomenų viešosios paieškos duomenų (https://(duomenys neskelbtini)), 2011 m. rugsėjo 12 d. registrui buvo pateiktas ne tik atnaujintas UAB „X” akcininkų sąrašas, bet ir sprendimas dėl vadovo keitimo, o 2011 m. rugsėjo 19 d. juridinių asmenų registre M. Č. vėl buvo įregistruotas bendrovės vadovu. Akivaizdu, kad akcininkų sąrašas buvo atnaujintas ne M. Č., o, siekiant nuo jo šį faktą nuslėpti, naujų akcininkų, apie kurių pasikeitimą M. Č. nežinojo, nes tai nuo jo buvo nuslėpta. Pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad M. Č. negalėjo nežinoti apie tėvo atliktus sandorius dėl UAB „X” akcijų pardavimo yra kaltinančios teismo prielaidos. Teismas šališkai vertino kone visus byloje esančius duomenis, visur teikdamas prioritetą kaltinančioms versijoms ir paneigdamas nuteistojo nekaltumo prezumpciją. Teismas ignoravo aplinkybes, kad 2010 ir 2011 metų akcininkų sąrašai buvo pripažinti negaliojančiais ir kad jų netikrumo faktas turi M. Č. teisinančią įrodomąją vertę – asmenys, klastoję M. Č. parašą, pateikdami šiuos sąrašus juridinių asmenų registrui, galėjo turėti vienintelį tikslą – atlikti šiuos veiksmus, siekiant nuo M. Č. nuslėpti akcininkų pasikeitimo faktą. Be to, teismas visiškai nevertino duomenų dėl Z. Č. psichinės būklės perleidžiant UAB „X” akcijas. Teismo psichiatrijos aktu Nr. 78TPK-62/2019 buvo nustatyta, kad Z. Č. dar 2009 metais turėjo įgytą silpnaprotystę – kraujagyslinę demenciją su išreikštais kognityvinio sutrikimo požymiais, dėl ko jis nebegalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų vadyti. Akivaizdu, kad tokios būklės pats Z. Č. negalėjo informuoti M. Č. apie jo sudarytus akcijų perleidimo sandorius, nes dėl įgytos silpnaprotystės pats negalėjo suprasti bet kokių sudaromų sandorių reikšmės. Nors suinteresuotos liudytojos J. Č. ir L. V. kaip akcijų iš Z. Č. įgijėjos tvirtino, kad už įgytas akcijas atsiskaitė grynaisiais pinigais tiesiogiai su Z. Č., tačiau tokių atsiskaitymų pakvitavimų nepateikė, jų neturėjo ir yra akivaizdu, kad būdamas neveiksnus Z. Č. tokių pinigų negalėjo priimti ir jų nepriėmė. M. Č. tiksliai žino, kad Z. Č. žinioje tokių lėšų įplaukų neatsirado, nes jis tvarkė Z. Č. turtą ir rūpinosi jo turtinių teisių ir interesų įgyvendinimu. Z. Č. psichinės sveikatos būklė sudarė visas sąlygas nuslėpti nuo M. Č. bet kokius J. Č. ir L. V. su Z. Č. įformintus susitarimus, taip pat ir akcijų perleidimo sutartis. Apie įvykusius akcijų perleidimo faktus 2011 m. rugpjūčio 23 d. M. Č. nežinojo.

3.16. Kaltinimas dėl žinomai netikro vienintelio UAB „X” akcininko sprendimo panaudojimo betarpiškai susijęs su kaltinimu dėl turto iššvaistymo, dėl kurio M. Č. buvo išteisintas, nustačius, kad turto pardavimo kaina atitiko parduoto turto rinkos vertę ir dėl to jokia turtinė žala bendrovei nebuvo padaryta. Akivaizdu, kad M. Č. nesiekė švaistyti UAB „X” turtą, jis sąžiningai ir atvirai laikė savo tėvą Z. Č. vieninteliu UAB „X” akcininku ir veikdamas tėvo interesais bei savo paties interesais kaip Z. Č. įpėdinis, neturėjo priežasties klastoti dokumentus ar priimti bendrovei ir akcininkui nenaudingus sprendimus. Akivaizdu, kad neturėdamas siekio veikti priešingai bendrovės interesais ir nesiekdamas iššvaistyti turto, M. Č. neturėjo ir jokio intereso ar siekio klastoti 2011 m. rugpjūčio 22 d. vienintelio akcininko sprendimo. Turtas buvo parduotas už teisingą rinkos kainą ir UAB „X” įgijo turto vertę atitinkančią sumą už šios turto dalies pardavimą. Paminėtini ir gretutiniai verslo sprendimai bei siekiai, kurie buvo naudingi UAB „X” – pirkėjas įgytą patalpų dalį įsirengė, sutvarkė savo lėšomis laiptinę iki patekimo į įsigytas patalpas ir tokiais savo veiksmais ir investicijomis prisidėjo prie likusių patalpų vertės padidėjimo ir patrauklumo kitiems potencialiems pirkėjams ar patalpų nuomotojams.

3.17. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnį asmuo, įgijęs uždarosios akcinės bendrovės akcijų, apie akcijų įgijimą ne vėliau kaip per 5 dienas nuo akcijų įgijimo dienos turi raštu pranešti atitinkamai uždarajai akcinei bendrovei, tačiau nesant tokio rašytinio pranešimo įteikimo M. Č. fakto, preziumavo, kad toks pranešimas (tokie pranešimai) jam buvo įteiktas (įteikti). Teismas besąlygiškai vadovavosi J. Č. ir L. V. parodymais ir nepagrįstai tikėjo jų versijomis, visiškai neatsižvelgdamas ir nevertindamas šių asmenų turtinio suinteresuotumo bylos baigtimi, įskaitant ir turtinį interesą nepripažinti UAB „X” turėtos skolos Z. Č..

3.18. Kaltinamajame akte nurodyti duomenys, kuriais byloje buvo grindžiamas kaltinimas – tai išimtinai J. Č. ir L. V. parodymai, teismų sprendimai civilinėse bylose ir inkriminuojami kaip suklastoti dokumentai. Teismas byloje atliko vien formalųjį tokių bylos duomenų tyrimą ir atėmė galimybę M. Č. lygiaverčiai teikti į bylą jį teisinančius duomenis, užkirto kelią atlikti išsamų ir visapusišką bylos aplinkybių ištyrimą. Bylos nagrinėjimo metu gynyba prašė prijungti prie šios bylos ankstesnį ikiteisminį tyrimą (Nr. 01-1-18770-16), kuriame yra duomenys, reikšmingi ir šioje byloje (įskaitant teismo psichiatrijos aktą Nr. 78TPK-62/2019). Teismas, vertindamas tik kaltinimą palaikančio prokuroro pateiktus selektyvius duomenis, nurodytus kaltinamajame akte, ir vengdamas visapusiško ir išsamaus tiesioginio reikšmingų bylos aplinkybių ištyrimo ir ikiteisminio tyrimo metu neatliktų byloje itin reikšmingų tyrimo veiksmų (statybos ekspertizės atlikimo ir kt.), atėmė galimybę M. Č. efektyviai ir lygiaverčiai procese gintis dėl jam pareikštų kaltinimų. M. Č. procese iš esmės tebuvo stebėtojas, nes byloje tenkinami buvo tik tie gynybos prašymai, kuriuos teismas klaidingai vertino kaip, neva, kaltinančius. Teismas neatskleidė bylos esmės ir dėl to priėmė neteisėtą, nepagrįstą ir deklaratyvų apkaltinamąjį nuosprendį. Prašymų tenkinimas būtų padėjęs visapusiškai išnagrinėti baudžiamąją bylą. Netenkinus šių prašymų buvo pažeistos BPK 7, 22, 270 straipsnių nuostatos ir suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą bei gynybos teisė išreikalauti ir pateikti į bylą reikšmingus duomenis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, lygiateisiškumo principas. M. Č., nebūdamas UAB „X” vadovu, neturi galimybės pats gauti jo gynybai reikalingus duomenis, negali savo iniciatyva užsakyti ir atlikti Nekilnojamojo turto objekto sukūrimo sąnaudoms apskaičiuoti reikalingos statybos ekspertizės byloje, negali gauti iš valstybės institucijų jokios byloje reikšmingos informacijos apie UAB „X”.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis M. Č. ir jo gynėjas prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. Č. ir jo gynėjo advokato Sauliaus Majausko apeliacinis skundas atmetamas.

5. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. Č. pripažino kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje bei BK 300 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje

6. Šioje baudžiamojoje byloje surinktais, teisiamojo posėdžio metu ištirtais ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad 2017 m. spalio 23 d. UAB ,,XX“ atstovas M. Č. 2017 m. spalio 26 d. patikslintu ieškiniu pateikė Kauno apygardos teismui priedus (dokumentų kopijas): 2011 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d., 2011 m. rugpjūčio 29 d. paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kad jo kaip direktoriaus atstovaujama UAB „X” įsipareigoja iki 2013 m. liepos 15 d. sumokėti vekselio gavėjui savo tėvui Z. Č. 3 000 000 Lt ir šiuos vekselius patvirtino savo parašais, bei 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią Z. Č. perleido UAB „XX“, atstovaujamai direktoriaus M. Č., turimas reikalavimo teises pagal UAB „X“ išduotus 2011 m. rugpjūčio 22 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 Lt, 2011 m. rugpjūčio 25 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 Lt, 2011 m. rugpjūčio 29 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 Lt, 2011 m. rugpjūčio 31 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 Lt ir 2011 m. rugsėjo 2 d. paprastąjį vekselį 1 000 000 Lt (t. 1, b. l. 24-35). Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu pateiktų sprendimų iš civilinės bylos, išnagrinėtos pagal ieškovės UAB ,,XX“ ieškinį atsakovei UAB ,,X“ dėl skolos priteisimo, bylą nagrinėję teismai tyrė šių vekselių ir reikalavimo perleidimo sutarties tikrumą ir konstatavo, kad visi minėti penki vekseliai pripažinti negaliojančiais kaip tariami sandoriai, t. y. sudaryti tik dėl akių, nes realiai vekseliuose nurodytos pinigų sumos įmonei – UAB „X“ Z. Č. nebuvo perduotos, paskolos, nurodytos vekseliuose, realiai nebuvo suteiktos. Tuo tarpu 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu Z. Č. buvo tokios būklės, kad negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, todėl ir ši sutartis pripažinta negaliojančiu sandoriu. Lietuvos apeliacinis teismas, 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi palikdamas nepakeistą Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą, patikslino visų penkių vekselių pripažinimo negaliojančiais pagrindą ir konstatavo, kad neįrodžius, jog pinigai UAB „X“ buvo perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta, o ne negaliojančia, todėl vekseliai, kurie neva buvo išrašyti paskoloms įforminti, pripažinti fiktyviais bei negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartimi buvo perleistos neegzistuojančios turtinės teisės, kurių nuosavybės teise Z. Č. neturėjo, todėl ši sutartis pripažinta niekiniu ir negaliojančiu sandoriu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Taigi, teismų buvo nustatyta, kad vekseliuose ir reikalavimo perleidimo sutartyje buvo įrašyti melagingi (fiktyvūs) tikrovėje neegzistuojantys faktai apie paskolų suteikimą bei apie kreditorinių reikalavimų perleidimą pagal neegzistuojančias paskolas, įformintas vekseliais (Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1256-638/2018, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-265-381/2019 t. 1, b. l. 40-44, 45-57).

Žemesnės instancijos teismas

7. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, konstatavo, kad M. Č. pasikėsino padaryti sukčiavimo nusikaltimą bei pagamino netikrus dokumentus (2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartį ir 2011 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d., 2011 m. rugpjūčio 29 d. paprastuosius neprotestuotinus vekselius), nes panaudojo apgaulę, t. y. pagaminęs minėtus dokumentus, kuriuose užfiksuoti neegzistuojantys pinigų perdavimai, juos pateikė teismui civilinėje byloje, tokiu būdu siekė įgyti turtinę teisę į didelės vertės UAB ,,X“ priklausantį turtą, tačiau dėl nepalankių teismų sprendimų to padaryti M. Č. nepavyko. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, neturi pagrindo daryti kitokias išvadas.

8. BK 182 straipsnyje įtvirtinta atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Apgaulė yra būtinas šios nusikalstamos veikos požymis. Pagal teismų praktiką apgaulei nustatyti taikomi šie kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2010, Nr. 2K-411/2013). Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė reiškiasi pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, Nr. 2K-309/2013, Nr. 2K-7-27-746/2015 ir kt.).

9. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šio nusikaltimo dalyku gali būti netikri arba suklastoti dokumentai. Dokumentas laikomas netikru tada, kai jo turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu. Tikras dokumentas yra suklastotas, kai kaltininkas pakeitė kito surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašė, atspausdino ar kitaip pagamino, arba tik patvirtino kito asmens surašytą dokumentą, tokiu būdu dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Netikro dokumento pagaminimas suprantamas kaip pagaminimas visiškai naujo žinomai melagingo dokumento, t. y. tokio, kuris tikrovėje neegzistuoja. Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Netikro ar suklastoto dokumento panaudojimas – kai kaltininkas neteisėtai paleidžia netikrą ar suklastotą dokumentą į teisinę apyvartą, siekdamas įrodyti ar patvirtinti juridinius faktus ar kitas teisinę reikšmę turinčias aplinkybes.

10. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su M. Č. nuteisimu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Skunde motyvuojama, kad nekilnojamojo turto objektas, esantis UAB ,,X“ balanse, buvo sukurtas 2006 – 2011 metais būtent Z. Č. UAB ,,X“ paskolintomis ir jos naudai panaudotomis lėšomis ir būtent tai parodo vekseliuose nurodytų pinigų sumų perdavimo UAB ,,X“ realumą. Apeliantai taip pat nurodo, jog M. Č., visą laiką valdęs UAB ,,X“ ir tvarkęs jos turtą, vadovavosi tėvo interesais, todėl neturėjo priežasties manyti, kad patvirtindamas realią UAB ,,X“ skolą Z. Č., šiuo tikslu surašydamas vekselius, jis klastoja dokumentus. Be to, pasak apeliantų, ginčas dėl vekselių kaip skolą patvirtinančių dokumentų jau buvo sureguliuotas civiline tvarka, todėl papildomas baudžiamosios atsakomybės taikymas yra ne tik formalus, bet ir pažeidžia ultima ratio principą baudžiamosiose bylose. Šie apeliaciniame skunde nurodyti argumentai prieštarauja bylos nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėms, todėl atmetami.

11. Visų pirma pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nuo 2007 m. birželio 22 d. iki 2008 m. liepos 31 d. į UAB „X“ sąskaitą buvo įnešta 604 197,57 Lt (civilinės bylos Nr. e2-1256-638/2018 t. 2, b. l. 18-32), tačiau duomenų apie vėlesnius įskaitymus į UAB „X“ sąskaitą nėra. Iš Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos UAB „X“ pateiktų deklaracijų matyti, kad buvo deklaruotos iš Z. Č. gautos paskolos: 974 870 Lt, kurios grąžinimo data 2010 m. balandžio 30 d., 786 000 Lt paskola, kurios grąžinimo data 2011 m. vasario 28 d., 71 000 Lt paskola, kurios grąžinimo data 2012 m. gegužės 31 d. (civilinės bylos Nr. e2-1256-638/2018 t. 2, b. l. 34, 36, 38). Taigi, bendra UAB „X“ deklaracijose (forma FR0711), pateiktose Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, deklaruota iš Z. Č. gautų paskolų suma yra 1 831 870 Lt, kuri neatitinka vekseliuose nurodytos sumos (iš viso 3 000 000 Lt) bei paskolų grąžinimo datų (iki 2013 m. gegužės 15 d.). Kitų duomenų apie UAB „X“ deklaruotas iš Z. Č. gautas paskolas nėra. Be to, iš 2011 m. UAB „X“ finansinės atskaitomybės (balanso) duomenų matyti, kad 2011 m. gruodžio 31 d. duomenimis UAB „X“ nurodė, kad po vienerių metų mokėtinų sumų ir ilgalaikių įsipareigojimų suma yra nulis (t. 4, b. l. 43). Nuteistasis bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, kaip ir apeliaciniame skunde, teigė, jog deklaraciją pakoregavo ir joje nulius nurodė UAB ,,X“ direktore tapusi J. Č., tuo tarpu jam esant direktoriumi, o buhalterei buvus D. D., buhalterija buvo vedama tvarkingai, taip pat teikiamos deklaracijos Valstybinei mokesčių inspekcijai (t. 10, b. l. 187). Nors apklausta kaip liudytoja UAB ,,X“ byloje aktualiu laiku apskaitą tvarkiusi D. D. patvirtino, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo pateiktos visos deklaracijos apie suteiktas paskolas, o paprašyta pakomentuoti pirmiau minėto UAB ,,X“ finansinės atskaitomybės balanso duomenis nurodė, jog jeigu prie ilgalaikių įsipareigojimų pažymėtas ,,0“, tai balansas priduotas ne jos (D. D.), nes ilgalaikiai įsipareigojimai ir yra paskolos (t. 10, b. l. 187), tačiau Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktame 2022 m. vasario 1 d. atsakyme dėl informacijos apie UAB ,,X“ gautas ir grąžintas paskolas, įsiskolinimus, susijusius su atskaitingais fiziniais asmenimis, gautas dalyvių įmokas ir apie išmokas užsienio juridiniams asmenims už suteiktas paslaugas (forma FR0711) už 2011 metus nurodyta, jog deklaraciją už 2011 metus pateikė būtent D. D. (pateikimo data 2012 m. sausio 18 d.) (t. 11, b. l. 2). Pastebėtina, jog UAB ,,X“ paaiškinamąjį raštą prie 2011 metų balanso pateikė UAB ,,X“ direktorius M. Č. (t. 11, b. l. 70-71), tokiu būdu patvirtindamas, jog UAB „X“ finansinės atskaitomybės (balanse) nurodyti duomenys yra teisingi. Taigi apeliantų skundo argumentas, kad 2011 metų balansas pateiktas bendrovės valdymą perėmusių asmenų ir galimai yra suklastotas, neatitinka objektyvių bylos duomenų. Liudytoja D. D. pirmosios instancijos teisme parodė, jog UAB ,,X” apskaitoje niekada nebuvo vekselių (t. 8, b. l. 124-125), ką dar kartą patvirtino apklausiama apeliacinės instancijos teisme ir nurodė, kad apie paskolas buvo pateiktos deklaracijos VMI, kas rodo jog didesnių sumų, negu nurodyta deklaracijose, skolinamasi nebuvo; paskolas liudytoja D. D. atidavinėdavo M. Č. ir Z. Č. (t. 10, b. l. 183-184). Aplinkybes, kad UAB ,,X” niekada nesiskolino vekseliuose nurodytų sumų bei tai, kad Z. Č. UAB ,,X” skolintos sumos yra grąžintos, patvirtino ir UAB ,,X” vadybininke dirbusi M. Č. sutuoktinė, o nuo 2009 m. balandžio 19 d. – ir UAB ,,X” akcininkė J. Č. (t. 8, b. l. 11-124, t. 10, b. l. 184-186).

Žemesnės instancijos teismas

12. Apygardos teismas taip pat pagrįstai nurodė, jog aplinkybę, kad realiai vekseliuose nurodytos sumos nebuvo perduotos UAB ,,X” patvirtina ir antstolės S. Vaicekauskienės 2014 m. rugsėjo 22 d. turto apyrašas, kuriuo dalyvaujant M. Č., buvo sudarytas mirusiojo turto palikėjo Z. Č. turto sąrašas ir įteiktas įpėdiniui M. Č., kad palikėjo skolininkai nežinomi (t. 9, b. l. 2-3). Z. Č. suteikus vekseliuose nurodytas pinigų sumas ir iki turto apyrašo sudarymo jų negrąžinus, tai neabejotinai turėjo būti nurodyta turto apyrašo „palikėjo skolininkai“ eilutėje. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Z. Č. turėtos reikalavimo teisės į UAB „X“ buvo perleistos UAB „XX” ir 2014 m. rugsėjo 22 d. Z. Č. jau nebebuvo UAB „X“ kreditoriumi, tačiau nagrinėjamu atveju nustačius, kad Z. Č. paskolų UAB ,,X” pagal vekselius nesuteikė, reikalavimo perleidimo sutartimi negalėjo būti perleistos ir neegzistuojančios turtinės teisės. Pastebėtina, kad minėta netikra perleidimo sutartimi buvo perleistos tik teisės, kylančios iš pačių vekselių, tačiau apeliantų teigimu egzistavusi pagrindinė įmonės skola Z. Č. niekur neatsispindėjo.

13. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nuteistasis M. Č. ir jo gynėjas argumentavo, jog vekseliuose nurodytos sumos buvo realiai suteiktos kaip paskolos UAB ,,X” ir šių lėšų pagrindu, jas panaudojant, t. y. 2006 – 2009 metais išgryninus Z. Č. UAB ,,X“ kaip paskolą pervestas pinigines lėšas, buvo sukurtas nekilnojamojo turto objektas (duomenys neskelbtini). Nuteistasis M. Č. tvirtino, kad jo tėvas Z. Č. nuo 2006 metų paskolino daugiau nei 5 mln. litų, visos paskolos buvo įformintos sutartimis, atsispindėjo įmonės buhalterijoje, tačiau dingus dokumentams ir tėvui pradėjus domėtis statybų eiga, 2011 metais tėvas pareikalavo išrašyti vekselius (t. 10, b. l. 42-44). Siekiant patikrinti M. Č. parodymus, jog 2006 – 2009 metais buvo gryninamos didelės pinigų sumos, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo užklausti AB ,,Swedbank” ir AB ,,SEB bankas” pateikti Z. Č. sąskaitų išrašus. Visų pirma, iš pateiktų AB ,,Swedbank” ir AB ,,SEB bankas” Z. Č. sąskaitų (t. 10, b. l. 62-66, 97-152) matyti, jog iš Z. Č. sąskaitos į UAB ,,X” sąskaitą mokėjimo paskirtyje nurodant ,,paskola” iš viso buvo pervesti 634 000 Lt, kas neatitinka vekseliuose nurodytos sumos. Kita vertus, pateikti Z. Č. sąskaitų išrašai taip pat patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2009 m. liepos 12 d. iš bankų sąskaitų buvo gryninamos didelės pinigų sumos, t. y. iš AB ,,SEB bankas“ laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2009 m. liepos 12 d. iš viso išgryninta 3 075 603 Lt, iš AB ,,Swedbank“ – 23 375,40 Lt, tačiau vien iš šių duomenų neaišku, kas jas grynino, ir kaip šie išgryninti pinigai buvo panaudojami. Juolab, kad kaip matyti iš AB ,,SEB bankas“ sąskaitos išrašo, buvo atliekamos ne tik grynųjų pinigų išėmimo operacijos, bet šios sąskaitos papildymai, tame tarpe ir paties M. Č., o būtent: 2006 m. gegužės 2 d. M. Č. į Z. Č. sąskaitą įnešė 40 000 Lt; 2006 m. gegužės 9 d. – 20 000 Lt; 2006 m gegužės 11 d. – 6 000 Lt; 2006 m. rugsėjo 6 d. – 39 000 Lt; 2006 m. rugsėjo 11 d. – 40 000 Lt; 2007 m. sausio 3 ir 4 dienomis – po 40 000 Lt; 2007 m. sausio 5, 10 ir 12 dienomis – po 20 000 Lt; 2007 m. vasario 15 ir 26 dienomis – po 50 000 Lt; 2007 m. gegužės 28 d. – 5 000 Lt; 2007 m. spalio 1 d. – 120 000 Lt; 2007 m. spalio 2 ir 10 dienomis – po 60 000 Lt; 2007 m. lapkričio 26 d. – 50 000 Lt; 2008 m. vasario 27 d. – 14 800 Lt; 2008 m. rugsėjo 18 d. – 10 000 Lt; 2008 m. spalio 3 d. – 17 000 Lt; 2008 m. spalio 16 d. – 30 000 Lt, iš viso 651 800 Lt. Be to, į Z. Č. sąskaitą buvo pervedami pinigai ir iš UAB ,,X“ (iš viso laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 21 d. iki 2009 m. sausio 10 d. pervesti 310 000 Lt), ko apeliacinėje instancijoje apklausiamas M. Č. paaiškinti negalėjo, nors šios aplinkybės, jeigu tikėti jo parodymais, kad nuteistasis faktiškai disponavo Z. Č. banko sąskaita, turėjo būti žinomos. Iš banko sąskaitos išrašų matyti, jog panašaus dydžio sumos, kaip jos ir buvo išgryninamos, tą pačią dieną užskaitomos į kortelę; bendra įplaukų ir išlaidų suma už šį visą laikotarpį yra apytikriai panaši (t. 10, b. l. 106), kas rodo, jog šia sąskaita iš esmės tiesiog buvo naudojamasi su tikslu gryninti pinigus. Todėl šie sąskaitos duomenys nei paneigia, nei patvirtina M. Č. teiginio, kad tokiu būdu jis iš Z. Č. ėmė paskolą.

14. Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija reikšminga laiko ir tai, jog nurodytu laikotarpiu aptariamas objektas (duomenys neskelbtini) (toliau – objektas), nuosavybės teise priklausė sutuoktiniams M. Č. ir J. Č., kurį UAB „X“, atstovaujama Z. Č., įsigijo dalimis 2009 m. rugsėjo 23 d., su M. Č. ir J. Č. sudarydami iš viso 9 pirkimo-pardavimo sutartis (civilinė byla Nr. 2-2563-214/2014, t. 5, b. l. 8-11, 13-16, 18-21, 23-26, 28-31, 33-36, 38-41, 43-46, 61-64). Iš šių 2009 m. rugsėjo 23 d. pirkimo-pardavimo sutarčių matyti, jog minimas turtas buvo parduotas pardavėjams (M. Č. ir J. Č.) garantavus, jog parduodamas turtas nėra išnuomotas tretiesiems asmenims, suteiktas panaudai ar kitaip apribotas naudojimasis ar disponavimas turtu. Turtas nėra įneštas į jungtinę veiklą su trečiaisiais asmenimis, nesančiais sutarties šalimi, nėra sudaryti jokie ateities sandoriai dėl turto nuomos, panaudos, įkeitimo, perleidimo ir kt. Pardavėjai taip pat garantavo, kad jie nėra prisiėmę turto atžvilgiu jokių įsipareigojimų, kurie nenumatyti šioje sutartyje, ir kliudytų ar darytų negalimu sutarties pasirašymą ir įsipareigojimų pagal ją vykdymą. Pirkimo-pardavimo sutartyse taip pat nurodytam, jog objekto patalpos yra nebaigtame statyti pastate, baigtumas 83 procentai. Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2012 m. gruodžio 28 d. specialisto išvados Nr. 5-2/234/2012 dėl UAB ,,XX“ ryšių su UAB ,,X“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo matyti, jog patalpos (duomenys neskelbtini) pagal 9 nekilnojamojo turto pardavimo sutartis, kurių statybos vertė pagal VĮ Registrų centras duomenis buvo 2 877 487 Lt, buvo parduotos už simbolinę 9 000 Lt, t. y. 320 kartų mažesnę už statybos vertę (pateikta baudžiamoji byla Nr. 07-1-00110-13, t. 2, b. l. 48). Be to, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. vasario 2 d. patikrinimo aktu Nr. AU16-6 nustatyta, jog patalpos (duomenys neskelbtini) 2009 m. rugsėjo 23 d. buvo įsigytos iš fizinių asmenų M. Č. ir J. Č., tuo tarpu UAB ,,X“ buhalterinėje apskaitoje 2009 m. rugsėjo 23 d. įforminta PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) Ilgalaikio turto pasigaminimas, kurio vertė iš viso 1 189 860,60 Lt (t. 9, b. l. 9). Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme M. Č. patvirtino, jog buhalterinėje apskaitoje nurodytas ilgalaikio turto pagaminimas reiškė pastatytą pastatą (duomenys neskelbtini) (t. 10, b. l. 44). Taigi, iš nurodytų duomenų matyti, jog UAB ,,X“, atstovaujama Z. Č., 2009 m. rugsėjo 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimis įgijo turtą (objektą adresu (duomenys neskelbtini)), kuris, kaip tvirtina apeliantai, buvo pastatytas už jo paties lėšas. Akivaizdu, jog įgijus šį turtą už 320 kartų mažesnę nei rinkos kaina, tokiu būdu Z. Č. panaikino savo reikalavimo teisę į paskolos, kurios pagrindu buvo sukurtas aptariamas objektas, grąžinimą. Svarbu pažymėti, kad iki 2009 m. rugsėjo 23 d. sandorių, kuomet patalpos buvo parduotos UAB „X“, jos nuosavybės teise priklausė M. ir J. Č.. Taigi laikotarpiu iki 2009 m. (pasak sutarties, kai pastatas jau buvo užbaigtas 83 proc.), Z. Č. negalėjo teikti jokių paskolų UAB „X“ minėtų patalpų statybai, nes jos bendrovei dar apskritai nepriklausė. Šių aplinkybių visuma reiškia, jog bylai aktualiu laiku Z. Č. neturėjo reikalavimo teisės į piniginių lėšų už pastatytą objektą susigrąžinimą iš UAB „X“, todėl, priešingai nei tvirtino M. Č., prašyti išrašyti vekselius Z. Č. neturėjo pagrindo.

15. Taigi aptartų aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad Z. Č. paskolų UAB „X“ pagal vekselius nesuteikė, vekseliai yra netikri, fiktyvūs, todėl neegzistavo ir objektas, kuris galėjo būti perleistas, t. y. 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartimi buvo perleistos neegzistuojančios turtinės teisės, kurių nuosavybės teisės Z. Č. neturėjo. Juolab, kad M. Č. tuo pat metu negalėjo būti abiejų sandorio šalių atstovu, t. y. reikalavimo teises pagal vekselius perleidusio asmens Z. Č. atstovu ir tas teises įgijusio asmens – UAB ,,XX” atstovu. Pažymėtina ir tai, kad pagal 2010 m. rugsėjo 10 d. patvirtintą notarinį įgaliojimą atstovauti tėvą Z. Č., M. Č. nebuvo suteikta teisė perleisti Z. Č. reikalavimo teises pagal vekselius ar paskolų sutartis (civilinės bylos Nr. e2-1256-638/2018 t. 1, b. l. 60-61). Be to, išsprendus klausimą dėl Z. Č. pripažinimo neveiksniu (laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 30 d. iki liepos 3 d. atlikus Z. Č. psichiatrinę ekspertizę nustatyta, kad Z. Č. negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, nesugeba savarankiškai realizuoti savo civilinių teisių ir atsakyti už savo veiksmus), Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Z. Č. buvo pripažintas neveiksniu (civilinės bylos Nr. e2-1256-638/2018 t. 3, b. l. 30-45). Išvadą dėl minėtų vekselių netikrumo (fiktyvumo) sustiprina ir tai, kad civiliniame procese (teisminio proceso Nr. 2-56-3-01192-2017-9) reikšdamas ieškinį UAB ,,X” dėl skolos priteisimo kaip UAB ,,XX” atstovas M. Č. su ieškiniu pateikė tris reikalavimą pagrindžiančius 2011 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d., 2011 m. rugpjūčio 29 d. paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kuriuose nurodyta, kad vekselio davėjas įsipareigojo iki 2013 m. liepos 15 d. sumokėti vekselio gavėjui vekselio sumą, lygią 1 000 000 Lt (t. 1, b. l. 30, 32, 34). Tuo tarpu pareikalavus ieškovą pateikti teismui minėtų vekselių originalus, ieškovo atstovas M. Č. pateikė vekselius, kurių išdavimo datos ir mokėjimo pinigų sumos sutampa, tačiau įsipareigojimo sumokėti vekselio gavėjui vekselyje nurodytą sumą grąžinimo data nurodyta kita – 2013 m. gegužės 10 d. (t. 1, b. l. 36, 37, 38), taigi akivaizdžiai neatitiko pirmiau pateiktų vekselių kopijų. Tai, kad vekselių kopijos neatitinka vekselių originalų matyti ir iš kitų rašymo neatitikimų, iš kurių vienas akivaizdesnių yra tai, kad 2011 m. rugpjūčio 25 d. ir 29 d. vekselių kopijose M. Č. ranka įrašyta: ,,direktorius M. Č.”, tuo tarpu pateiktuose neva originaliuose vekseliuose įrašyta: ,,dir. M. Č.”.

16. Nurodytų aplinkybių kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog M. Č. veiksmuose yra visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji kvalifikuoto pasikėsinimo sukčiauti nusikaltimo sudėties požymiai. Pastarasis, siekdamas įgyti turtinę teisę į UAB ,,X” turtą, tyčia panaudojo apgaulę – pagamino netikrus dokumentus ir juos pateikė teismui civilinėje byloje, ir ši apgaulė buvo esminė sukūrusi tariamą UAB „X“ įsipareigojimą M. Č. valdomai UAB „XX. Kadangi minėtame civiliniame procese M. Č. pateiktas ieškinys buvo atmestas, M. Č. savo nusikalstamo sumanymo įgyvendinti nepavyko dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.

17. Nuteistasis ir jo gynėjas tiek apeliaciniame skunde, tiek bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme įrodinėdami faktinį UAB ,,X” skolos egzistavimą ją įforminant surašytais vekseliais, taip pat akcentavo aplinkybę, jog Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2563-214/2014 nustatyta, kad dar 2013 m. liepos 15 d. UAB „X” buvo siųsti nuteistojo tėvo Z. Č. raginimai sumokėti skolą pagal vekselius ir vekseliai buvo pateikti UAB „X” administratoriui, taigi UAB „X” apie vekselius žinojo dar 2013 metais, tuo tarpu bendrovei geranoriškai neatsiskaičius, Z. Č. turėtos reikalavimo teisės pagal šiuos vekselius buvo perleistos UAB „XX” pagal 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartį. Tačiau tai nėra aplinkybės, iš kurių galima patikimai spręsti apie realų skolos egzistavimą, juolab, jog minėtoje civilinėje byloje pateikti raginimai sumokėti skolą nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Be to, kaip jau minėta, nustačius, jog laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 30 d. iki liepos 3 d. atlikus Z. Č. psichiatrinę ekspertizę nustatyta, kad Z. Č. aptariamam klausimui aktualiu laiku negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, nesugebėjo savarankiškai realizuoti savo civilinių teisių ir atsakyti už savo veiksmus, apeliantų akcentuojami Z. Č. raginimai sumokėti skolą (t. 9, b. l. 143-147) bei reikalavimo perleidimo sutartis šiuo atveju nėra tinkama priemonė grįsti savo argumentus.

18. Apeliaciniame skunde taip pat motyvuojant tuo, kad UAB ,,XX” direktoriaus M. Č. turtinis reikalavimas UAB ,,X” yra išnagrinėtas kitoje civilinėje byloje, teigiama, kad papildomas baudžiamosios teisės taikymas yra ne tik formalus, bet ir pažeidžia ultima ratio principą. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti. Byloje nustatytos visos aplinkybės, reikšmingos konstatuoti, kad M. Č. veiksmai atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius. Civiliniai teisiniai santykiai susiklosto, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu, taip pat jų vykdymo metu rodo tikruosius sandorio šalių ketinimus, kai sąžiningai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių ir abipusės naudos, o ne apgaule grįstų nusikalstamų tikslų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai pagrindė tyčios ir apgaulės požymių buvimą M. Č. veiksmuose. Įvertinus byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetą, neabejotinai nustatyta, kad M. Č. siekė apgaule įgyti turtinę teisę į UAB „X“ turtą, nes būtent M. Č. UAB „XX“, kurios direktorius buvo, vardu kreipėsi į Kauno apygardos teismą su turtiniu reikalavimu, prašydamas iš atsakovės UAB „X“ priteisti 868 860,06 Eur skolos, 6 proc. metinių palūkanų (221 559,30 Eur) nuo 2013 m. liepos 15 d. iki ieškinio pareiškimo teismui dienos (2017 m. spalio 23 d.), 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Savo reikalavimams pagrįsti jis su patikslintu ieškiniu pateikė minėtų trijų netikrų vekselių ir reikalavimo perleidimo sutarties kopijas, o vėliau (2018 m. balandžio 12 d.) pateikė šių trijų vekselių ir 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutarties originalus. Taigi šiais pagamintais netikrais dokumentais M. Č. siekė įgyti didelės vertės svetimą UAB „X“ turtą. Būtent netikrų dokumentų pagaminimo faktas bei jų pateikimas Kauno apygardos teismui civilinėje byloje rodo apgaulės panaudojimą, sukuriant tariamą UAB „X“ įsipareigojimą M. Č. valdomai UAB „XX. Taigi šiuo atveju tariamos UAB ,,X“ skolos Z. Č. imitavimas buvo tik priedanga kitiems nusikalstamiems veiksmams daryti, todėl jokių realių civilinių teisių ar pareigų nesukūrė. Tuo tarpu nuteistojo M. Č. aiškinimas, kad jis siekė apginti savo pažeistas teises, kad jis geriau nei bet kas kitas žinojo, kiek realiai Z. Č. lėšų buvo panaudota UAB ,,X” veikloje ir kad jos vienareikšmiškai viršijo bendrą vekseliuose nurodytą sumą, prieštarauja civilinių teisinių santykių sampratai (iš neteisės teisė nekyla) ir paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad M. Č. veiksmai baudžiamosios atsakomybės ribų neperžengė.

19. Apeliacinio skundo argumentai dėl tendencingo įrodymų vertinimo neturi jokio realaus pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ištyrė visus byloje esančius įrodymus (nuteistojo, liudytojų J. Č., D. D., L. V. parodymus, specialisto išvadą Nr. 5-2/161/2014 dėl UAB ,,X” ūkinės-finansinės veiklos, pateiktą civilinę bylą Nr. e2-1256-638/2018, kitus rašytinius bylos įrodymus), juos vertino ne atsietai, o kaip visumą, visus įrodymus aptarė ir padarė išvadas, pagrįstas byloje surinktų ir ištirtų įrodymu visuma. Nuosprendyje įvertintas įrodymų visetas ir motyvuotai išdėstyta, kodėl teismas atmetė nuteistojo parodymus. Nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo priimtą nuosprendį vien dėl to, jog apeliantai ir teismas skirtingai vertino įrodymus. Be to, aplinkybė, kad nuteistasis M. Č. dėl kito jam pareikšto kaltinimo išteisintas, rodo, kad teismas vertino ne tik kaltinančius, bet ir nuteistąjį teisinančius įrodymus. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas tendencingai vadovavosi vien kaltinančiais įrodymais ir visiškai netyrė kitų, kaltinamąjį teisinančių bylos duomenų.

20. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo M. Č. pozicija, kad jis turėjo reikalavimo teisę UAB ,,X” į vekseliuose nurodytas sumas yra nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmesta, byloje ištirtų įrodymų, kurių analizė patikrinta ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos, visumos pagrindu pripažįstant jį kaltu padarius nusikalstamas veikas – pagaminus netikrus dokumentus pasikėsinus padaryti sukčiavimo nusikaltimą.

Dėl žinomai netikro dokumento panaudojimo

21. Šioje baudžiamojoje byloje surinktais, teisiamojo posėdžio metu ištirtais ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais taip pat neginčijamai nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio 29 d. (duomenys neskelbtini) notarų biurui M. Č. pateikė vienintelio UAB ,,X“ akcininko Z. Č. 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą už 30 000 Eur parduoti dalį UAB ,,X“ priklausančio nekilnojamojo turto – sandėlį su administracinėmis ir aptarnavimo patalpomis (t. 1, b. l. 103), kurio pagrindu buvo sudaryta ir notarės D. K. patvirtinta 2011 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartis, kad UAB ,,X“ direktorius M. Č. pardavė, o S. V. pirko UAB ,,X“ nuosavybės teise priklausiusias 41/200 dalį negyvenamųjų patalpų – sandėlį su administracinėmis ir aptarnavimo patalpomis (t. 1, b. l. 104-109). Byloje taip pat neginčijamai nustatyta, kad minėto 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo parduoti dalį UAB ,,X“ priklausančio nekilnojamojo turto surašymo ir jo pateikimo 2011 m. rugpjūčio 29 d. metu Z. Č. nebuvo UAB ,,X“ akcininkas ir akcijų turėtojas. UAB „X“ akcininkais nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 3 d. buvo Z. Č. ir J. Č., nuo 2011 m. birželio 3 d. – J. Č. ir L. V. (t. 4, b. l. 66-109). 2009 m. balandžio 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 9/001, UAB „X“ akcijų savininkas Z. Č. dalį akcijų, t. y. 2635 vienetus, pardavė J. Č. ir apie tai informavo M. Č., kaip už vertybinių popierių apskaitą atsakingą UAB „X“ asmenį (t. 1, b. l. 86). 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 11/001, UAB „X“ akcijų savininkas Z. Č. likusią dalį akcijų – 2 635 vienetus, pardavė L. V. (t. 1, b. l. 87). Be to, kaip matyti iš J. Č. ikiteisminio tyrimo metu pateiktų duomenų iš civilinės bylos Nr. e2-415-877/2019, nagrinėjant pagal ieškovo M. Č. ieškinį atsakovėms J. Č. ir L. V. dėl 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 11/001 pripažinimo negaliojančia, M. Č. tvirtino, jog 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 11/001 yra apsimestinis sandoris ir iš tiesų sudarytas tarp Z. Č. ir J. Č., o ne L. V.. Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimu nuspręsta pripažinti 2011 m. birželio 3 d. Z. Č. ir L. V. sudarytą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 11/001, pagal kurią 50 procentų UAB „X“ akcijų perleidžiama L. V., apsimestiniu sandoriu ir nustatyti, kad šis sandoris buvo sudarytas tarp Z. Č. ir J. Č. (t. 1, b. l. 125-145). Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartimi, priimta bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, minėta Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimo dalis dėl apsimestinio sandorio palikta nepakeista (t. 1, b. l. 146-165). Teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020 pirmiau minėtų teismų sprendimų dalis dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu panaikinta ir šioje dalyje priimtas naujas sprendimas – ieškovo M. Č. reikalavimas pripažinti 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 11/001 apsimestiniu sandoriu atmestas ir nustatyta, kad šis sandoris buvo sudarytas tarp Z. Č. ir atsakovės J. Č., t. y. šiuo sandoriu atsakovė J. Č. įsigijo 2635 vnt. (50 procentų) UAB „X“ akcijų (t. 8, b. l. 157-169). Taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2003 m. gruodžio 19 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d. M. Č. dirbo UAB ,,X“ direktoriumi (t. 4, b. l. 66-109). Be to, 2009 m. balandžio 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 9-001 pasirašė M. Č., patvirtindamas, jog ši sutartis jam buvo įteikta pasirašytinai (t. 1, b. l. 86).

22. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, konstatavo, kad M. Č. padarė disponavimo žinomai netikru dokumentu nusikaltimą, nes iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad 2011 m. rugpjūčio 22 d. Z. Č. nebuvo UAB „X“ vienintelis akcininkas, nes 50 procentų UAB ,,X“ akcijų 2009 m. balandžio 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 9/001 Z. Č. pardavė J. Č., o likusią UAB ,,X“ akcijų dalį 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 11/001 – L. V. (šios dalies įmonės akcijų tikrasis pirkėjas, t. y. J. Č., nustatytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020), t. y. tuo metu Z. Č. UAB ,,X“ akcijų išvis neturėjo ir negalėjo priimti 2011 m. rugpjūčio 22 d. UAB „X“ vienintelio akcininko sprendimo parduoti 41/200 dalį UAB „X“ priklausančių negyvenamųjų patalpų, todėl aptariamas vienintelio akcininko sprendimas aiškiai neatitinka tikrovės ir yra netikras. Be to, M. Č., bylai aktualiu laikotarpiu būdamas UAB ,,X“ direktoriumi ir pagal savo užimamas pareigas bei ūkinę finansinę atsakomybę žinodamas UAB „X“ akcininkus, taip pat pasirašęs akcijų 2009 m. balandžio 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat esant duomenims apie tai, kad 2010 m. rugsėjo 10 d. Z. Č. savo sūnui M. Č. penkeriems metams suteikė notarinį įgaliojimą atstovauti jį (Z. Č.) visose įmonėse, įstaigose, organizacijose, institucijose, valdyti, naudotis ir disponuoti Z. Č. pinigais, sudaryti ir pratęsti sutartis ir pasirašyti už jį (t. 6, b. l. 35-36) bei tai, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-830-153/2015, kuria išspręstas ginčas dėl 2009 m. balandžio 16 d. ir 2009 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nustatyta faktinė aplinkybė apie tai, kad 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimas-pardavimas vyko šventiniu laiku, akcijų pirkėjai L. V. bendraujant kartu su akcijų pardavėju Z. Č. pas sutuoktinius M. Č. ir J. Č. (t. 4, b. l. 165-182), neabejotinai žinojo, jog 2011 m. rugpjūčio 22 d. vienintelio UAB ,,X“ akcininko sprendimas yra netikras. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal paduotą apeliacinį skundą, neturi pagrindo daryti kitokias išvadas.

23. Nuteistasis ir jo gynėjas, apeliaciniame skunde ginčydami teismo nustatytą M. Č. kaltę disponavus netikru dokumentu, teigia, kad M. Č., pateikdamas UAB ,,X“ vienintelio akcininko Z. Č. sprendimą notarų biurui, neturėjo pagrindo manyti, kad tuo metu Z. Č. nebuvo vienintelis įmonės akcininkas. Apeliantų tvirtinimu, M. Č. nebuvo žinoma aplinkybė, kad Z. Č. perleido turėtas UAB ,,X“ akcijas J. Č. ir L. V.. Tai patvirtina M. Č. atlikti veiksmai po to, kai jis sužinojo apie sprendimus parduoti akcijas ir juridinių asmenų registre įregistruotus sandorius. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas ignoravo aplinkybes, kad 2010 ir 2011 metų akcininkų sąrašai buvo pripažinti negaliojančiais ir, kad jų netikrumo faktas turi M. Č. teisinančią įrodomąją vertę – asmenys, klastoję M. Č. parašą, pateikdami šiuos sąrašus juridinių asmenų registrui, galėjo turėti vienintelį tikslą – siekį nuslėpti nuo M. Č. akcininkų pasikeitimo faktą. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

24. Iš tiesų, iš bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pateiktos civilinės bylos Nr. 2-2563-214/2014 matyti, jog 2012 m. gegužės 2 d. Z. Č. kreipėsi su ieškinio pareiškimu atsakovėms J. Č. ir L. V. dėl įrašų akcininkų sąraše pripažinimo negaliojančiais ir visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais, iš esmės nurodydamas, jog jam (Z. Č.) nuosavybes teise priklausančių UAB ,,X“ akcijų atsakovėms neperleido, todėl jos (J. Č. ir L. V.) veikia įmonės vardu, tame tarpe keičia bendrovės steigimo dokumentus ir valdymo organus, neturėdamos teisės tai daryti (civilinės bylos Nr. 2-2563-214/2014 t. 1, b. l. 3-7), kurioje, be kita ko, 2014 m. gruodžio 8 d. įsiteisėjusiu sprendimu nuspręsta pripažinti negaliojančius 2010 m. gegužės 5 d. ir 2011 m. lapkričio 23 d. UAB ,,X“ akcininkų sąrašus (civilinės bylos Nr. 2-2563-214/2014 t. 7, b. l. 77-98). Tačiau šios aplinkybės, kitaip nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo byloje surinktų įrodymų viseto pagrindu padarytų išvadų, kad M. Č. žinojo, jog Z. Č. 2011 m. rugpjūčio 22 d. neva vienintelio UAB ,,X“ akcininko sprendimas yra netikras, tačiau vis tiek jį tyčia panaudojo pateikdamas notarų biure. Pažymėtina, jog minėtu 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu pripažintas negaliojančiu ne tik 2010 m. gegužės 5 d. akcininkų sąrašas, kuriuo UAB ,,X“ akcininkais buvo nurodyti Z. Č. ir J. Č., bet ir akcininkų sąrašas, patvirtinantis vienintelį UAB ,,X“ akcininką – Z. Č. (t. 1, b. l. 9, 48-53), nustačius, kad 2010 m. gegužės 5 d. UAB ,,X“ akcininkų sąraše pasirašė ne M. Č., o kitas asmuo, ir šis dokumentas yra suklastotas (2013 m. balandžio 11 d. specialisto išvada Nr. 20-4-IS1-443 civilinėje byloje Nr. 2-2563-214/2014 t. 5, b. l. 72-73), taip pat nustačius, kad 2011 m. lapkričio 22 d. prašyme registruoti juridinių asmenų registre vienintelį UAB ,,X“ akcininką Z. Č., savo vardą bei pavardę parašė ir pasirašė ne J. Č. (2012 m. lapkričio 20 d. specialisto išvada Nr. 20-4-IS1-1623 civilinėje byloje Nr. 2-2563-214/2014 t. 5, b. l. 113-115). Taigi, aptariamoje civilinėje byloje nustatyta, jog buvo klastojami ne tik M. Č., bet ir J. Č. parašai, tame tarpe tikslu patvirtinti ir M. Č. naudingą aplinkybę, jog vieninteliu UAB ,,X“ akcininku buvo jo tėvas Z. Č.. Pastebėtina, jog būtent ieškovas Z. Č. su ieškinio pareiškimu pateikė minėtus akcininkų sąrašus bei prašymą įregistruoti vieninteliu UAB ,,X“ akcininku Z. Č., tokiu būdu įrodinėdamas aplinkybę, jog pasirašydama 2011 m. lapkričio 23 d. akcininkų sąrašą J. Č. pripažino, jog Z. Č. yra vienintelis UAB ,,X“ akcininkas nuo 2006 m. rugpjūčio 9 d. (civilinės bylos Nr. 2-2563-214/2014 t. 1, b. l. 3). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apklausta kaip liudytoja J. Č. parodė, jog M. Č. ir anksčiau ketino parduoti UAB ,,X“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, siūlė jai (J. Č.) kaip akcininkei pasirašyti ant šio sprendimo, tačiau ji atsisakė tai daryti ir pasakė, kad net nesiruošia jokių patalpų parduoti (t. 8, b. l. 122). Taigi šiuo atveju nelogiškas apeliantų aiškinimas, jog asmenys, klastoję M. Č. parašą bei pateikę šiuos sąrašus juridinių asmenų registrui turėjo vienintelį tikslą – siekį nuslėpti nuo M. Č. akcininkų pasikeitimo faktą, nes vienintelis suinteresuotas asmuo tikrųjų UAB ,,X“ akcininkų slėpimu galėjo būti patalpas ketinęs parduoti ir vėliau, pateikęs žinomai netikrą vienintelio akcininko sprendimą, jas pardavęs M. Č.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje reikšminga yra tai, jog laikotarpiu nuo 2003 m. gruodžio 19 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d. M. Č. buvo UAB „X“ direktorius (t. 4, b. l. 66-109), todėl pagal savo užimamas pareigas ir ūkinę finansinę atsakomybę, turėjo žinoti UAB „X“ akcininkus. Juolab, kad faktinę aplinkybę, kad M. Č. buvo žinomas UAB ,,X“ akcininkų pasikeitimas, patvirtina tai, kad M. Č. pasirašė 2009 m. balandžio 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje, todėl taip pat kaip įmonės vadovas buvo informuotas apie Z. Č. ir J. Č. sudarytą UAB ,,X“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu dalis akcijų buvo parduotos J. Č. (t. 1, b. l. 86). Taigi apeliantų tvirtinimas, kad M. Č. nebuvo informuotas apie akcininkų pasikeitimą taip kaip nustatyta Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnyje, t. y. kad asmuo apie akcijų įsigijimą ar perleidimą per 5 dienas turi pranešti bendrovės vadovui, neatitinka tikrovės. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vien ta aplinkybė, kad įmonės direktorius M. Č. neapskaitė UAB ,,X“ akcininkėmis tapusių J. Č. ir L. V. Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1041 „Dėl uždarųjų akcijų bendrovių – nematerialių akcijų savininkų asmeninių vertybinių popierių sąskaitų tvarkymo ir materialiųjų akcijų savininkų registravimo uždarosiose akcinėse bendrovėse taisyklių patvirtinimo“ nustatyta tvarka, nėra pagrindo pripažinti, kad 2009 m. balandžio 16 d. ir 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartys yra negaliojančios. Pagal minėtas taisykles, duomenys apie akcininkų pasikeitimą turėjo būti nurodyti akcininkų registravimo žurnale ir akcijų apskaitos dokumentuose, kuriuose atitinkamus įrašus atlieka VĮ Registrų centras. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu M. Č. parodė, kad UAB „X“ apskaitos, valdymo ir kitus dokumentus jis laikė automobilyje, kurie buvo pagrobti (t. 8, b. l. 175) ir kuriuos patvirtina specialisto išvada Nr. 5-2/161/2014 dėl UAB „X“ ir UAB „XX“ ūkinės finansinės veiklos, kad 2013 m. liepos 2 d. M. Č. kreipėsi į Kauno miesto Santakos policijos komisariatą su pareiškimu, jog 2013 m. birželio 30 d. 9.15 val. iš jo automobilio išdaužus galinį automobilio stiklą pavogtas krepšys su UAB „X“, UAB „XX“ ir UAB“XX ir Ko“ dokumentais (t. 4, b. l. 106). Taigi M. Č. žinioje buvo visi UAB „X“ apskaitos, valdymo ir kiti dokumentai, todėl jis negalėjo nežinoti apie akcininkų pasikeitimus.

26. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad J. Č., kaip ir L. V., yra suinteresuotos bylos baigtimi, todėl jų parodymai nėra patikimi, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų liudytojos J. Č. parodymus apie tai, jog M. Č. buvo žinoma, kad Z. Č. nėra vienintelis UAB ,,X“ akcininkas, priešingai – pirmiau minėti objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad M. Č. buvo žinomas UAB ,,X“ akcininkų pasikeitimas. Juolab, kad 2010 m. rugsėjo 10 d. Z. Č. M. Č. penkeriems metams suteikė notarinį įgaliojimą atstovauti jį (Z. Č.) visose įmonėse, įstaigose, organizacijose, institucijose, valdyti, naudotis ir disponuoti Z. Č. pinigais, sudaryti ir pratęsti sutartis ir pasirašyti už jį (t. 6, b. l. 35-36). Be to, pats nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog būtent M. Č. tvarkė Z. Č. turtą ir rūpinosi jo turtinių teisių ir interesų įgyvendinimu. Taigi akivaizdu, jog veikdamas pagal tėvo suteiktą įgaliojimą ir, kaip pats nurodo, atstovaudamas jo interesus, M. Č. negalėjo nežinoti apie tėvo atliktus sandorius dėl UAB „X“, kurios direktorius tuo metu buvo, akcijų pardavimo. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog M. Č. ir J. Č. bylai aktualiu laikotarpiu buvo sutuoktiniai, gyveno kartu. Tiek ir M. Č., tiek iš J. Č. parodymų matyti, jog pastarieji santuokos metu aktyviai dalyvavo UAB ,,X“ veikloje, M. Č. buvo direktorius, J. Č. – vadybininkė, be to, iki santuokos UAB ,,X“ priklausė J. Č. šeimai (civilinės bylos Nr. 2-2563-214/2014 t. 1, b. l. 55-58). Iš byloje esančių sprendimų dėl santuokos nutraukimo matyti, jog sutuoktiniai faktiškai nustojo gyventi kartu 2012 metais (t. 1, b. l. 125-145) ir būtent šiuo laikotarpiu buvo inicijuotos civilinės bylos, tame tarpe ir dėl minėtų akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Taigi šiuo atveju akivaizdu ir tai, jog nuteistojo M. Č. veiksmus, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, civiliniuose procesuose inicijavo ne sužinojimo apie UAB ,,X“ akcijų pardavimą faktas, bet prasidėjęs skyrybų procesas.

27. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino duomenų dėl Z. Č. psichinės būklės perleidžiant UAB „X” akcijas. Teismo psichiatrijos aktu Nr. 78TPK-62/2019 buvo nustatyta, kad Z. Č. dar 2009 metais turėjo įgytą silpnaprotystę – kraujagyslinę demenciją su išreikštais kognityvinio sutrikimo požymiais, dėl ko jis nebegalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų vadyti. Pasak apeliantų, tokios būklės pats Z. Č. negalėjo informuoti M. Č. apie jo sudarytus akcijų perleidimo sandorius, nes dėl įgytos silpnaprotystės pats negalėjo suprasti bet kokių sudaromų sandorių reikšmės. Teisėjų kolegija pastebi, kad minėtas ekspertizės aktas buvo teikiamas su prašymų atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2563-2014/2014, tačiau Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-21381-435/2019 minėtą prašymą atmetė (civilinės bylos Nr. 2-2563-2014/2014 t. 10, b. l. 50-56), ši nutartis Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi palikta nepakeista (t. 10, b. l. 83-89). Teismas nurodė, kad šie apeliacinio skundo argumentai buvo išsamiai išnagrinėti civilinėje byloje Nr. 2-2563-214/2014 ir atmesti kaip nepagrįsti. Civilinę bylą nagrinėję teismai išnagrinėję ginčo šalių nurodytus faktus dėl Z. Č. galėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti 2009 m. balandžio 16 d. ir 2011 m. birželio 3 d. ginčo sandorių sudarymo metu bei ekspertų 2013 m. lapkričio 12 d. – 2014 m. sausio 10 d. išvadoje aprašytus faktus apie Z. Č. atliktą stacionarinę psichiatrinę 2013 m. gegužės 30 d. – liepos 3 d. ekspertizę konstatavo, jog ginčijamų sandorių sudarymo 2009 m. balandžio 16 d. ir 2011 m. birželio 3 d. (akcijų pirkimo-pardavimo sandoriai) metu Z. Č. suprato savo veiksmus ir galėjo juos valdyti (Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2563-214/2014, Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-830-153/2015). Todėl teismų sprendimuose konstatuota, jog su prašymu pateiktas ekspertizės aktas Nr. 78TPK-62/2019 neleidžia daryti tikėtinos išvados, jog jis galėtų turėti įtaką teismo sprendimo priėmimui dėl proceso atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad apeliaciniame skunde nurodytas ekspertizės aktas patvirtina, jog Z. Č. dėl savo būklės pats negalėjo informuoti M. Č. apie jo (Z. Č.) sudarytus sandorius. Tačiau šios bylos kontekste lemiama yra tai, kad pirmiau aptartais objektyviais duomenimis patikimai nustatyta, kad apie sudarytus sandorius M. Č. neabejotinai buvo žinoma tiek dėl jo užimamų pareigų UAB ,,X“ bei pasirašytos 2009 m. balandžio 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, tiek dėl 2011 m. birželio 3 d. sutarties pasirašymo aplinkybių, tiek dėl jo giminystės ryšių su UAB ,,X“ akcininkais. 2009 m. ir 2011 m. sandorių sudarymo metu, kurie civiline tvarka liko nenuginčyti, nuteistasis M. Č. nekvestionavo jų sudarymo aplinkybių, kaip ir nekvestionavo 2011 m. rugpjūčio 22 d. Z. Č. kaip neva vienintelio UAB „X“ akcininko sprendimo parduoti patalpas. Papildomai pastebėtina ir tai, kad ginčydami Z. Č. gebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmę, apeliantai nėra nuoseklūs, t. y. tvirtindami, jog Z. Č. dar 2009 metais negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, sau palankios reikalavimo perleidimo sutarties, Z. Č. pasirašytos gerokai vėliau, t. y. 2011 m. rugpjūčio 23 d., pasirašymo aplinkybių nekvestionuoja.

28. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apygardos teismas, pakoregavęs M. Č. kaltinimą remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e-K-3-109-969/2020, suvaržė nuteistojo teisę į gynybą. Prokuroro surašytame kaltinamajame akte M. Č. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, o būtent kad jis, žinodamas, jog jo tėvas Z. Č. nėra vienintelis UAB ,,X“ akcininkas ir akcijų turėtojas, kuris pagal 2009 m. balandžio 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį 2635 vnt. paprastųjų vardinių akcijų buvo pardavęs J. Č. ir pagal 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį 2635 vnt. – L. V., tačiau Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimu ir Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartimi pripažinus 2011 m. birželio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu, bet galiojančiu ir laikytinu sudarytu tarp Z. Č. ir J. Č., kuriuo 2635 vnt. akcijų įgijo J. Č., 2011 m. rugpjūčio 29 d. notarų biure pateikė žinomai suklastotą 2011 m. rugpjūčio 22 d. Z. Č., kaip vienintelio UAB ,,X“ akcininko sprendimą parduoti UAB ,,X“ priklausančias negyvenamąsias patalpas (t. 8, b. l. 14). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu išnagrinėjus civilinę bylą dėl tikrosios 2011 m. birželio 3 d. UAB ,,X“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties šalies – akcijų pirkėjos L. V. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020, apygardos teismas atitinkamai pakoregavo kaltinimą, iš jo pašalindamas aplinkybes dėl akcijų įgijimo J. Č. vardu ir jos absoliutaus akcijų paketo turėjimo.

29. Skundžiamame nuosprendyje patikslinus (pakoregavus) nusikalstamos veikos aplinkybes, jokių naujų nusikalstamos veikos aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą. Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-233/2008, 2K-381/2011, 2K-651/2012, 2K-282/2013, 2K-262/2014). Teisėjų kolegija pažymi, kad toks kaltinimo tikslinimas – pašalinus aplinkybes dėl akcijų J. Č. vardu įgijimo, nelaikytinas kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimu iš esmės skirtingomis BPK 256 straipsnio prasme ir M. Č. teisinė padėtis dėl to nėra pasunkinama, dėl to nepasikeitė nei gynyba (BPK 44 straipsnio 7 dalis), nei veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai taip pat neturėjo įtakos skiriant bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-628/2018). Apeliantų teiginiai dėl to, kad tokiu būdu buvo suvaržyta gynybos teisė pasisakyti dėl galimo kaltinimo korekcijų yra deklaratyvūs, apeliaciniame skunde nenurodyta jokių papildomų argumentų, susijusių su teismo patikslintomis veikos aplinkybėmis, kurie nebuvo išsakyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai dėl suvaržytos nuteistojo teisės į gynybą atmetami kaip nepagrįsti.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptariama nusikaltimo sudėtis yra formali ir padarinių nereikalauja. Nagrinėjamu atveju žalingi padariniai dėl neteisėtų M. Č. veiksmų neabejotinai atsirado. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog žinomai netikro dokumento panaudojimas betarpiškai susijęs su kaltinimu dėl turto išvaistymo, dėl kurio M. Č. buvo išteisintas nustačius, jog turtinė žala UAB ,,X“ padaryta nebuvo, ir jis nepadarė veikos, už kurią nuteistas, šie teiginiai yra visiškai nepagrįsti. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad, panaudojus žinomai netikrą dokumentą – neva vienintelio UAB ,,X” akcininko sprendimą parduoti dalį UAB ,,X” priklausančių patalpų, M. Č. šias patalpas pardavė. Taigi, priešingai nei teigia apeliantai, M. Č. neteisėtais veiksmais buvo sukelti teisiškai reikšmingi padariniai sietini su M. Č. žinomai netikro dokumento panaudojimu apyvartoje. Akcentuotina, kad akcininko sprendimas atitiko BK 300 straipsnyje nustatyto nusikaltimo dalyko – dokumento – požymius, nes įtvirtino juridinę reikšmę turinčią informaciją.

31. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 22 d. nuosprendžiu M. Č. yra pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, jo veiksmai atitinka jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl nuteistajam M. Č. paskiros bausmės

32. Nuteistasis M. Č. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, jog skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas neįvertino kokių nors aplinkybių ar paskyrė neteisingą bausmę. Tačiau nuteistajam ir jo gynėjui apeliaciniame skunde prašo M. Č. išteisinti, todėl apeliacinis teismas įvertino jam paskirtos bausmės teisingumą.

33. Pirmosios instancijos teismas už BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje nusikalstamos veikos padarymą M. Č. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu mažesnę nei sankcijos vidurkis (1 metus 6 mėnesius), už BK 300 straipsnio 1 dalyje padarytas nusikalstamas veikas (netikrų vekselių ir netikros reikalavimo perleidimo sutarties pagaminimas bei žinomai netikro vienintelio UAB ,,X“ akcininko sprendimo panaudojimas) parinko sankcijoje numatytą švelnesnę bausmės rūšį – areštą, kurios dydžius nustatė artimus vidurkiui už nusikaltimus skiriamam bausmės dydžiui (atitinkamai po 50 parų). Teismas paskirtas bausmes subendrino taikant bausmių apėmimo būdą (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktai), ir paskyrė galutinę laisvės atėmimo 1 metams ir 6 mėnesiams bausmę. Taip pat teismas paskirtą galutinę bausmę subendrino su Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartimi, paskirta 45 MGL dydžio bauda, bausmes visiškai sudėdamas, ir paskyrė galutinę subendrintą laisvės atėmimo 1 metams ir 6 mėnesiams bausmę ir 45 MGL dydžio baudą, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaityta visiškai atlikus (sumokėjus) 45 MGL (1 694,25 Eur) dydžio baudą. Be to, teismas nusprendė, kad nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti, iš dalies atidėjus jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnio 3 dalis) ir įpareigojant atlikti šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Likusią bausmės dalį atidedant vienerių metų laikotarpiui, kartu paskiriant ir atitinkamus įpareigojimus (BK 75 straipsnio 5 dalies 8 punktas). Teisėjų kolegija pastebi, jog teismas nuosprendyje padarė rašymo apsirikimo klaidą, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodęs, kad vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, nuosprendžiu paskirtą 1 metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinus su Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartimi, paskirta 45 MGL dydžio bauda, paskirta galutinė subendrinta 1 metų ir 6 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė bei 45 MGL dydžio bauda, vietoje 1 metų ir 6 (šešių) mėnesių, todėl šis apsirikimas ištaisomas.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas M. Č. bausmes, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatų dėl bausmės paskirties, BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir kitų BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų. Pagrįstai nenustatęs jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, skirdamas bausmes, teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 straipsnio 2 dalies 1 - 6 punktuose išvardintas aplinkybes. Skundžiamame nuosprendyje pakankamai išsamiai išdėstyti motyvai dėl nuteistajam skirtinų bausmių, bausmės vykdymo tvarkos, o tuo pačiu ir dėl nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalies pagrindžia paskirtų bausmių proporcingumą ir atitikimą padarytų nusikaltimų pobūdžiui bei aplinkybėms ir nuteistojo asmenybei. Akcentuotina, kad bausmės skyrimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą reikšmingų aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę keičia (švelnina ar griežtina) tik tada, kai nustato, jog atskiros reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos arba jos įvertintos netinkamai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmė. Nagrinėjamu atveju tokiai išvadai pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. Č. ir jo gynėjo Sauliaus Majausko apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti rašymo apsirikimą Kauno apygardos teismo 2022 m. spalio 22 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje ir laikyti, kad galutinė subendrinta bausmė M. Č. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bei 45 MGL (1 694,25 Eur) dydžio bauda.

Teisėjai Albinas BielskisJolanta ČepukėnienėJustas Namavičius