Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Savinijaus Katausko ir Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą R. D. gynėjo advokato Tomo Leščinsko apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. D., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojo L. D. atsakomybei be užstato, nustatant vienerių metų trijų mėnesių laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 68 straipsniu, R. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – dvejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir 72 straipsnio 5 dalimi, iš R. D. išieškotina valstybės naudai dalis konfiskuotino turto – automobilio „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės atitinkanti pinigų suma – 7 700 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. D. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad 2025 m. birželio 15 d., apie 03.52 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 1,81 promilės neblaivumas, vairavo UAB „Swedbank lizingas“ nuosavybės teise priklausantį automobilį „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto, draudžiančio vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, reikalavimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Dėl išieškotinos automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos dydžio nustatymo

5. Skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą R. D. išieškoti valstybės naudai dalį konfiskuotino turto – automobilio „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės atitinkančią pinigų sumą – 7 700 Eur.

5.1. Apeliaciniu skundu prašoma mažinti iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą R. D. išieškotinos valstybės naudai konfiskuotino automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos dydį – konfiskuoti 10 procentų (1 975 Eur) automobilio vertės.

5.2. BK 67 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, gali būti skiriama, be kita ko, šio kodekso 67 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas.

5.3. BK 72 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

5.4. Turto konfiskavimo tikslas – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, o ne jį nubausti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-91-303/2021). Teismų praktikoje nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019). Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, o jos vertę atitinkančią pinigų sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai, t. y. kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančius daiktus, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Tokiu atveju labai aktualu apsvarstyti konfiskuotinos priemonės vertės išieškojimo proporcingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195-788/2019, 2K-72-489/2020). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, tai yra atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-72-489/2020). Tačiau teismų praktikoje labai aiškiai yra nurodyta, kad įrankių (priemonių) vertės išieškojimu, be kita ko, siekiama, kad nebūtų sąmoningai panaudoti kitiems asmenims priklausantys daiktai, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Įgyvendinant šiuos baudžiamojo poveikio priemonės tikslus, svarbu yra tai, kad automobilio rinkos vertė ir išieškotina pinigų suma sutaptų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-12-495/2020). Taigi, konfiskuojamo turto vertės dalies klausimas yra labiau išimtis nei taisyklė, ir ji turi būti taikoma aiškiai motyvuojant tokio teismo sprendimo priežastis. Formalus ir deklaratyvus įprastinių gyvenimiškų situacijų vertinimas kaip leidžiančių taikyti šią išimtį negali būti pripažįstamas pakankama motyvacija.

5.5. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje pažymima, kad kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą – esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-107-976/2021, 2K-201-303/2022).

5.6. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. D. nusikalstamą veiką padarė vairuodamas automobilį „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), todėl nekyla abejonių, kad šis automobilis kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė pagal BK 72 straipsnį laikytinas konfiskuotinu turtu, tačiau, kaip teisingai nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, šis automobilis priklauso trečiajam asmeniui – UAB „Swedbank lizingas“, kuris nežinojo, kad R. D., naudodamasis šiuo automobiliu, padarys nusikaltimą veiką, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog automobilį „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskuoti natūra nėra galimybės bei, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš R. D. išieškotina šio automobilio vertė.

5.7. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą R. D. išieškoti valstybės naudai tik dalį konfiskuotino turto – automobilio „Ford Focus“ – vertės atitinkančią pinigų sumą – 7 700 Eur, atsižvelgė ne tik į VšĮ „Emprekis“ pažymoje nurodytą automobilio „Ford Focus“ vertę, kuri yra 19 758 Eur, tačiau būtent ir į tai, kad R. D. nėra nuteisiamas, o atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu, nustatydamas išieškotinos konfiskuotino automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos dydį, atsižvelgė į tai, kad R. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, t. y., kad vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,81 promilės neblaivumas, ir nuoširdžiai gailisi vairavęs darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ išnuomotą ir jam darbo reikalais priskirtą automobilį, kuriuo vežė ir keleivę, taip pat atsižvelgė į tai, kad R. D. UAB „(duomenys neskelbtini)“ projektų vadovo charakterizuojamas teigiamai (b. l. 106), tačiau aplinkybė, kad jis vairavo automobilį būdamas neblaivus, vienareikšmiškai parodo didesnį jo, kaip vairuotojo, neatsakingumą, nes jis aiškiai suvokė, kad vairuoja darbdavio išnuomotą naują, lizingo būdu įgytą, didelės vertės transporto priemonę, taip pat atsižvelgė ir į tai, kad R. D. savo vardu įregistruotų transporto priemonių ir nekilnojamojo turto neturi (b. l. 107, 108), kad gauna darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių), sudarantį nuo 839,20 Eur iki 1 762,32 Eur per mėnesį (b. l. 109–111, 122–124), kad byloje nebuvo duomenų apie jo išlaikytinus asmenis ar turimus didelius finansinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims, bei, įvertinęs jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, kad R. D. nusikalstami veiksmai akivaizdžiai kėlė pavojų kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui, pagrįstai baudžiamojo poveikio priemonės taikymo tikslams įgyvendinti nusprendė išieškoti iš R. D. valstybės naudai dalį konfiskuotino turto – automobilio „Ford Focus“ – vertės atitinkančią pinigų sumą, nesiekiančią 40 procentų šio automobilio vertės, t. y. 7 700 Eur, ir toks dydis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visiškai neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams.

5.8. Kartu pažymėtina, kad tai, jog R. D. jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo su banku sudarė kredito sutartį dėl nekilnojamojo turto įsigijimo, jau žinodamas apie savo finansinės padėties pablogėjimą ir finansinę galimybę mokėti bankui įmokas, nėra pagrindas sumažinti išieškotino konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dydį dar labiau, nes šiuo atveju neigiami finansiniai padariniai atsirado būtent dėl paties R. D. nusikalstamų veiksmų. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, jog nustatant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dydį, aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-250-976/2020, kurioje kaltininkei buvo nustatytas panašaus dydžio neblaivumas, tas pats nusikaltimo pavojingumas bei padaryta išvada, kad sprendimas konfiskuoti 10 procentų (827 Eur) automobilio vertės iš esmės yra proporcingas. Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad aptariamoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pritarė sprendimui konfiskuoti 10 procentų automobilio vertės, atsižvelgęs ne tik į analogišką nusikaltimo pavojingumą, bet ir į pačios kaltininkės gyvenimo situaciją, pajamas ir sveikatos būklę – į tai, kad ji išsituokusi, nedirba, yra registruota Užimtumo tarnyboje, gauna tik 122 Eur dydžio pašalpą ir paramą maisto produktais iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo, jai reikalingas gydymas, ji jau turėjo neįvykdytų įsipareigojimų AB bankui „Swedbank“. Ir šiuo atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-250-976/2020 nustatytos kaltininkės gyvenimo aplinkybės ir turtinė padėtis skiriasi nuo nustatytų R. D. baudžiamojoje byloje, ir nesudaro jokio pagrindo daryti išvadą, kad ir R. D. atveju konfiskavus 10 procentų automobilio vertės, toks sprendimas neprieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams.

Dėl draudimo naudotis specialiąja teise termino nustatymo

6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skirdamas R. D. baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, teismas atsižvelgė į kaltininko asmenybę, kuri apibūdinama teigiamai, į tai, kad jis neteistas ir nebaustas administracine tvarka, todėl manoma, kad yra pagrindas sumažinti draudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti) laiką.

6.1. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Teismų praktikoje uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai yra skiriamas nustačius, kad kaltininkas itin šiurkščiai pažeidė Kelių eismo taisykles ar jas toliau sistemingai pažeidinėja. Be to, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Pažymėtina, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui.

6.2. Skundžiamame nuosprendyje aptardamas R. D. atsakomybės individualizavimo klausimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė, kai jam alkoholio matuokliu buvo nustatytas 1,81 promilės neblaivumas, elgėsi neatsakingai, veikė tyčia ir savo veiksmais kėlė pavojų ne tik savo, tačiau ir aplinkinių žmonių sveikatai bei gyvybei, taip padarydamas vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Kartu pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad R. D. savo kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi, administracine tvarka nebaustas, yra neteistas. Ir šiuo atveju, atsižvelgdamas į nustatytų ir aptartų aplinkybių visumą, nustatyto neblaivumo laipsnį ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, siekiant užkirsti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės R. D. kelią artimiausiu metu daryti nusikalstamas veikas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti tam, kad nustatytas paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – dvejų metų terminas yra proporcingas siekiamam tikslui užtikrinti. Kartu pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nenurodyta jokių papildomų argumentų, į kuriuos nebūtų buvę atsižvelgta nustatant baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti visų rūšių transporto priemones – terminą, ir dėl kurių turėtų būti šis terminas trumpinamas.

7. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, keisti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. liepos 2 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą R. D. gynėjo advokato Tomo Leščinsko apeliacinį skundą atmesti.