Kauno apygardos teismo sprendimas, 2A-890-886/2022

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-12-13
Bylos Nr.: 2A-890-886/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-13-3-04950-2015-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Žibutė Budžienė, Laima Kriaučiūnaitė, Virginija Gudynienė
Ieškovas: K. G., L. L.
Trečiasis asmuo: G. M.
Atsakovas: D. A., G. A., V. T., Alytaus rajono savivaldybės administracija

Kategorijos

2.4.2.1Nuosavybės teisės samprata, jos rūšys ir formos, nuosavybės teisių turinys
2.4.2.2Nuosavybės teisės įgyvendinimas
2.4.2.10Savininko teisių apsauga
2.4.2.13Kiti su nuosavybės teise susiję klausimai
2.4.5Daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimas
2.5.5Palikimo priėmimas
2.6.10.2.4.2Neturtinė žala
2.6.15Dovanojimas
3.3.1.18.2Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą

Civilinė byla Nr. 2A-890-886/2022Teisminio proceso Nr. 2-13-3-04950-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.1; 2.4.2.2; 2.4.2.10; 2.4.2.13; 2.4.5; 2.5.5; 2.6.10.2.4.2; 2.6.15; 3.3.1.18.2 (S)

Kauno apygardos teismasSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 13 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Virginijos Gudynienės ir Laimos Kriaučiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų K. G., L. L. ir trečiojo asmens G. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-34-979/2020 pagal ieškovų K. G. ir L. L. patikslintą ieškinį dėl nuosavybės teisės pripažinimo į gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus, (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymos, paveldėjimo teisės liudijimo bei dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais; atsakovų D. A. ir G. A. priešieškinį dėl savininko teisų gynimo ir neturtinės žalos atlyginimo, atsakovo V. T. priešieškinį dėl (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymos pripažinimo negaliojančia, atsakovė Alytaus rajono savivaldybės administracija, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Alytaus m. 1-ojo notarų biuro notarė R. M., I. K., R. A., G. M., VĮ „Registrų centras“, institucija, teikianti byloje išvadą – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai K. G. ir L. L. 2018-01-29 patikslintu ieškiniu teismo prašė (4 t. 6-11 b. l.):

1.1. pripažinti I. G., mirusiai (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą: gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lauko virtuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvartą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dirbtuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šulinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ginčo turtas);

1.2. pripažinti negaliojančia Alytaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymą Nr. R5-254(1.25) (toliau – (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma);

1.3. panaikinti ginčo turto teisinę registraciją R. T., gimusio (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), vardu;

1.4. pripažinti negaliojančiu Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės R. M. 2014 m. gruodžio 29 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini);

1.5. pripažinti negaliojančia Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės R. M. 2015 m. kovo 12 d. patvirtintą dovanojimo sutartį, notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kuria V. T. padovanojo savo dukteriai D. A. ir jos sutuoktiniui G. A. asmeninės nuosavybės teise ginčo turtą;

1.6. priteisti ieškovams iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovai nurodė, kad jie yra I. G., mirusios (duomenys neskelbtini), vaikai. Po I. G. mirties likusį turtą – 3,1000 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 2012 m. vasario 3 d. pagal 2008 m. vasario 7 d. testamentą lėšas banke AB „Swedbank“,2012 m. kovo 7 d. pagal įstatymą paveldėjo ieškovė L. L.. Ieškovas K. G. po motinos mirties (duomenys neskelbtini), pareiškimu atsisakė palikimo. Ginčo pastatai palikimo atsiradimo metu nebuvo registruoti, paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo išduotas. Aplinkybę, kad ginčo pastatai nuosavybės teise priklauso atsakovams D. A. ir G. A., ieškovai sužinojo 2015 m. liepos 2 d., gavę atsakymą iš VĮ Registrų centro pagal 2015 m. birželio 15 d. paklausimą. Ginčo turtas (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos pagrindu buvo įregistruotas R. T. vardu. Ieškovų teigimu, ginčo turtas buvo nepagrįstai įregistruotas šio asmens vardu, vėliau nepagrįstai paveldėjimo pagal įstatymą pagrindu buvo paveldėtas atsakovo V. T. ir dovanojimo sutartimi padovanotas atsakovams. (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma išduota pažeidžiant nustatytą reglamentavimą, todėl turi būti pripažinta negaliojančia, ir turi būti panaikinti kaip neteisėti vėlesni sandoriai: 2014 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas ir 2015 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartis. Ginčo pastatai (duomenys neskelbtini) kaimo vietovėje buvo pastatyti iki 1989 metų. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintas Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijas tokie pastatai turėjo būti įregistruoti, remiantis ūkinių knygų įrašais. (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymoje yra nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie R. T., kaip kolūkio nario, nuosavybę.

3. Ieškovai nurodė, kad jų motina 1967 metais atsikraustė gyventi pas R. T., 1969 m. sudarė bažnytinę santuoką. Abu šie asmenys dirbo kolūkyje „Tarybų Lietuva“ (vėliau pakeistas pavadinimas į (duomenys neskelbtini)), gyveno kolūkio kolūkiečiams suteiktame pasodybiniame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime. Ieškovų motinai atsikrausčius gyventi pas atsakovų tėvą buvo pastatytas gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas. Gyvendami kartu jie pasistatė kitus pastatus. Gyvenamasis namas, lauko virtuvė, tvartas, daržinė, dirbtuvės, šulinys buvo kolūkiečių R. T. ir I. G. nuosavybė. Nuo 1987 metų pas I. G. gyveno jos sūnus K. G., jis padėjo prižiūrėti ūkyje laikomus galvijus, kiaules, paukščius, dirbti žemę, remontuoti gyvenamąjį namą. Dėl to ieškovas K. G. taip pat pripažintinas kolūkiečių kiemo nariu. I. G. nuo 1967 metų gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, naudojosi pastatais, niekur nebuvo išvykusi, todėl pripažintina, kad ji, mirus R. T., tapo paskutine kolūkinio kiemo nare ir šeimos galva. Panaikinus kolūkiečių kiemą, kitas kolūkinio kiemo narys – K. G. – nustatytais terminais ir tvarka nesikreipė dėl turto dalies nustatymo, padalijimo ar atsidalijimo, todėl ginčo turto nuosavybė tapo I. G. privatine nuosavybe.

4. I. G. siekė įgyvendinti nuosavybės teisę į visą kolūkiečio kiemo turtą įgyjamosios senaties pagrindu, tačiau dėl pablogėjusios sveikatos ir nepakankamai efektyvių teisinių paslaugų nuosavybės teisės klausimai iki jos mirties nebuvo sutvarkyti. Po I. G. mirties ginčo pastatuose liko gyventi ieškovas K. G.., jis naudojosi likusiu motinos turtu, mokėjo mokesčius, tvarkė gyvenamąjį namą. Ieškovas dėl paveldėjimo teisės liudijimo nesikreipė, nes turtu naudojosi, rūpinosi ir disponavo kaip savo, palikimą priėmė faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti. Nepaisant to, nuosavybės teisė į ginčo turtą buvo įregistruota R. T. vardu, vėliau paveldėta atsakovo V. T., o šis turtą padovanojo savo dukteriai ir jos sutuoktiniui (atsakovams). Po 2015 m. lapkričio 14 d. konflikto ieškovas K. G. dėl atsakovų apgaulės buvo išvarytas iš ginčo gyvenamojo pastato.

5. Paaiškėjus aplinkybėms apie paveldimą turtą, ieškovė L. L. įgijo teisę kreiptis į notarą dėl papildomo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Kiti I. G. įpėdiniai dėl palikimo pagal įstatymą priėmimo į notarų biurą nesikreipė. Nors ieškovas K. G. po motinos mirties yra atsisakęs palikimo, pagal I. G. vaikų – K. G., L. L., G. M. ir V. G. tarpusavio susitarimą ginčo nekilnojamasis turtas turėjo atitekti K. G., kuris nuolat gyveno su motina, padėjo jai tvarkytis ir prižiūrėti pastatus, auginti gyvulius.

Šalies argumentai

6. Atsakovai D. A. ir G. A. 2019-05-16 patikslintu priešieškiniu (5 t. 138-142 b. l.) prašė: 1) pripažinti ieškovą K. G. neturinčiu teisės naudotis D. A. ir G. A. nuosavybės teise priklausančiu ginčo turtu; 2) įpareigoti K. G. per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pasiimti jam žinomą asmeninį turtą (lovą, sofą, televizorių, 2 vnt. kėdžių, taburetę, stalą, spintelę, sekciją, lovos patalynės komplektą, vyriškus drabužius, indus (lėkštes, puodelius), stalo įrankius bei kitas buitines smulkmenas); 3) priteisti D. A. iš K. G. 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; 4) priteisti mažamečiam T. A. iš K. G. 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; 5) priteisti iš K. G. bylinėjimosi išlaidas; 6) skirti K. G. 5 500 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, sumokant 2 750 Eur D. A. ir G. A., o 2 750 Eur – V. T..

Atsiliepimas

7. Atsakovai nurodė, kad jie yra ginčo turto savininkai, turtą įgijo 2015 m. kovo 25 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Ankstesnio savininko V. T. leidimu ieškovas K. G. neatlygintinai sodyboje gyveno, naudojosi ūkiniais pastatais ir inžineriniais įrenginiais, 2015 m. lapkričio 14 d. šis asmuo iš sodybos išvyko, tačiau liko jo asmeniniai daiktai. Atsakovų teigimu, ieškovas K. G. neturi teisinio pagrindo gyventi sodyboje, naudotis ūkiniais ir kiemo pastatais; kai gyveno sodyboje, jo gyvenimo būdas buvo netinkamas, ieškovas tinkamai nesirūpino turtu. Sodyboje deklaruota atsakovės D. A. ir nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta. Dėl negalėjimo tinkamai įgyvendinti savo, kaip turto savininkų, teisės naudotis, disponuoti nuosavybe ir ją valdyti, dėl nepagrįstų kaltinimų ir pretenzijų, konfliktų su K. G. giminaičiais atsakovė D. A. patyrė neigiamų išgyvenimų, jai teko kreiptis pagalbos į sveikatos priežiūros įstaigas, vartoti paskirtus medikamentus.

Šalies argumentai

8. Atsakovas V. T. 2019-02-20 priešieškiniu (5 t. 30-34 b. l.) prašė pripažinti negaliojančia Alytaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymą Nr. R3-192(1.3) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

9. Atsakovas nurodė, kad ieškinio reikalavimų pagrindas yra (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2015 m. rugsėjo 3 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad, pagal (duomenys neskelbtini) seniūnijoje esančias ūkines knygas, asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), pastatai (duomenys neskelbtini) kaime, priklausė I. G. (duomenys neskelbtini) seniūnijoje esančios ūkinės knygos, pildytos nuo 1991 metų, pagrindu. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 27 d. nutarimą Nr. 523 (duomenys neskelbtini) kaimo teritorija priskirta (duomenys neskelbtini) seniūnijai, todėl (duomenys neskelbtini) seniūnui nebuvo pagrindo išduoti pažymą dėl valdomo turto apie kitos seniūnijos gyventojus. Pažymoje nurodyti duomenys apie I. G. valdomą turtą yra neteisingi. Kolūkių knygų duomenimis, I. G. turėjo kolūkinio kiemo vienetą (duomenys neskelbtini) kaime kartu su kitais kolūkinio kiemo nariais, atitinkamai R. T. turėjo atskirą kolūkinio kiemo vienetą su savo šeimos nariais. Duomenys apie ginčo pastatų priklausomumą nurodyti (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymoje, kuri buvo parengta VĮ Registrų centrui dėl nuosavybės teisių į statinius pripažinimo, todėl (duomenys neskelbtini) seniūno 2015 m. rugsėjo 3 d. pažyma buvo išduota be teisinio pagrindo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Alytaus apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė, atsakovų priešieškinį tenkino iš dalies:

1.1. įpareigojo ieškovą K. G. netrukdyti atsakovams D. A. ir G. A. valdyti nuosavybės teise priklausantį ginčo turtą ir nusprendė iškraustyti ieškovui K. G. asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus iš atsakovų nuosavybės teise valdomo turto - sodybos;

1.2. nustatė ieškovui K. G. vieno mėnesio terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nurodytiems veiksmams atlikti ir iš atsakovams nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto iškraustyti asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus;

1.3. nustatė, kad ieškovui K. G. neįvykdžius teismo sprendimo per 1 (vieną) mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos, atsakovai D. A. ir G. A. turi teisę atlikti sprendime nurodytus veiksmus CPK nustatyta tvarka ieškovo K. G. piniginėmis lėšomis (išieškoti patirtas išlaidas);

1.4. nutraukė bylos dalį pagal atsakovo V. T. priešieškinį dėl Alytaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymos Nr. R3-192(1.3) pripažinimo negaliojančia;

1.5. priteisė ieškovei L. L. iš atsakovo V. T. 25 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti;

1.6. priteisė atsakovams D. A. ir G. A. teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą: iš ieškovo K. G. 525,78 Eur, iš ieškovės L. L. 365,28 Eur;

1.7. priteisė bylinėjimosi išlaidas valstybei: iš ieškovų K. G. ir L. L. – po 76,77 Eur, o iš atsakovų D. A., G. A. ir V. T. – po 139,53 Eur.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo nekilnojamasis turtas nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. sausio 12 d. buvo registruotas R. T. vardu, įregistravimo pagrindas – (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma; nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2015 m. kovo 25 d. – V. T. vardu, įregistravimo pagrindas – 2014 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo teisės liudijimas; nuo 2015 m. kovo 25 d. asmeninės nuosavybės teise po ½ dalį – atsakovų G. A. ir D. A. vardu, įregistravimo pagrindas – 2015 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartis (1 t. 34-36 b. l.).

12. Alytaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymoje dėl pastatų priklausomybės nurodyta, kad ginčo pastatai priklausė R. T., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenusiam (duomenys neskelbtini), kaip kolūkinio kiemo nariui, sekančiai: 1) gyvenamasis namas (1A1m 1934 m. 42,92 kv. m); 2) priestatas (2A1ž 1950 m. 7,44 kv. m); 3) veranda (1a1ž 1940 m. 5,61 kv. m); 4) lauko virtuvė (2I1p 1972 m.); 5) rūsys (R 1972 m.); 6) tvartas (3I1m 1934 m.); 7) daržinė (4I1ž, 1940 m.); 8) priestatas (1i1ž, 1988 m.); 9) malkinė (2i1ž); 10) dirbtuvės (5I1P, 1980 m.); 11) priestatas (1i1ž, 1988 m.); 12) šulinys (Š, 1950 m.) (1 t. 137 b. l.).

13. Ieškovai, kaip I. G. pirmos eilės įpėdiniai, siekia įgyvendinti nuosavybės teisę į kolūkiečių kiemo nuosavybės objektą – ginčo turtą. Ieškovai, trečiasis asmuo G. M. ir V. G. yra palikėjos I. G. vaikai, t. y. pirmos eilės įpėdiniai (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (prijungta civilinė byla Nr. A2-2883-835/2017, 2 t. 129-177 b. l.).

Dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, kuris buvo kolūkiečių kiemo turtu, nustatymo

14. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, kuris buvo kolūkiečių kiemo turtas, pripažinimo, nustatė, kad pagal 2008 m. vasario 7 d. testamentą palikimą po I. G. priėmė ieškovė L. L., kiti asmenys dėl paveldėjimo teisės liudijimo į notarų biurą nesikreipė. K. G. 2011 m. gruodžio 13 d. pareiškimu palikimo po motinos I. G. mirties atsisakė, todėl prarado visas įpėdinio teises, todėl teismas pripažino, kad jis kreipėsi į teismą neturėdamas teisinio pagrindo.

15. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuosavybės teisės į ginčo statinius kildinamos iš paskutinio kolūkinio kiemo nario teisių. Kolūkiečių kiemo, kaip nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą bei šio kiemo narių teises bei pareigas reglamentavo 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 132–141 straipsnių normos. Priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymą Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namų savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ (įsigaliojo 1990 m. lapkričio 27 d.), buvo panaikinta kolūkiečių kiemo turto bendroji jungtinė nuosavybės teisė (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 5 straipsnis nustatė, kad netenka galios 1964 m. CK 118, 132–141 straipsniai, 254 straipsnio antroji dalis. Minėtu įstatymu 1990 m. lapkričio 27 d. neteko galios ir 1964 m. CK 601 straipsnis, kurio 1 dalyje buvo nustatyta, kad mirus kolūkiečio kiemo (piliečio, užsiimančio individualia darbine veikla žemės ūkyje) nariui, paveldėjimas kiemo (piliečio, užsiimančio individualia darbine veikla žemės ūkyje, šeimos) turte neatsiranda. Apie asmens buvimą kolūkiečių kiemo nariu spręstina ir iš kitų įrodymų: ūkinėse knygose įrašytų duomenų, t. y. iš duomenų apie šeimos narių sudėtį, užsiėmimą, darbinę veiklą, statusą. Duomenys ūkinėse apskaitos kiemo knygose buvo pildomi aplankant kiekvieną kiemą ir apklausiant gyventojus, atitinkamai patikrinant ir patikslinant kiemo knygų įrašus. Ūkių knygos buvo gyventojų duomenų pirminė apskaitos forma apylinkėse (seniūnijose), todėl jose fiksuoti duomenys gali būti vertinami kaip teisingi ir tikslūs, jeigu jie nepaneigti kitais įrodymais.

16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad I. G. iki 1969 m. sausio 1 d., kaip kolūkiečio kiemo galva ir šeimos narys, buvo įrašyta Alytaus rajono (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinės knygos asmeninėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini). Iš šio ūkio visiškai išvyko gyventi pas R. T., todėl kolūkinio ūkio šeimos galva buvo įrašytas L. J., V.. Vėlesnė kolūkinio ūkio visuomeninė paskirtis nuo 1971 m. pasikeitė iš kolūkiečių į darbininkų, nuo 1978 m. – į kolūkiečių, nuo 1973 m. ½ dalis pastatų – gyvenamojo namo ir tvarto – priklauso K. G., K., gim. (duomenys neskelbtini) (2 t. 24-53 b. l.). Po I. G. apsigyvenimo R. T. ūkyje asmeninėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra atžymų apie kolūkinio kiemo sudėties pokyčius (pvz.: gyvulių ar smulkaus inventoriaus, žemės padidėjimą). Dėl to teismas nusprendė, kad I. G., išvykusi iš ankstesnio kolūkinio ūkio, prarado teisę būti jo kiemo nare bei teisę į atitinkamą to kolūkiečio kiemo turto dalį. Dėl to šios aplinkybės paneigė teiginius, kad I. G. galėjo būti ar buvo kito kolūkinio kiemo narė.

17. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad I. G. dirbo (duomenys neskelbtini) 1958-1976 metais, nuo 1976 metų – senatvės pensininkė (3 t. 8-9 b. l.). Vien tai, kad po mirusios kolūkinio kiemo narės I. T. (kolūkietės/„Tarybų Lietuva“ kolūkio narės) R. T. kolūkiečio kieme I. G. buvo vienintelė kolūkietė (kolūkio „Tarybų Lietuva“), pirmosios instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti buvus ją šio kolūkinio kiemo nare. Pagal tuometinį teisinį reguliavimą I. G. darbinė veikla ir/ar statusas, dėl kurio jai buvo suteiktas pasodybinis sklypas ir pastatai, reikšmingas tik ankstesniam kolūkiečio kiemui, iš kurio ji visiškai išvyko.

18. Kadangi R. T. ir I. G. (duomenys neskelbtini) bažnytinė santuoka nebuvo įtraukta į apskaitą, tai tarpusavio teisiniai santykiai atitiko nesusituokusių asmenų gyvenimą drauge, bendro ūkio tvarkymą ir bendro turto kūrimą, t. y. jungtinę veiklą pagal 1964 m. CK 472, 474 straipsnius, 2000m. CK 6.969, 6.971 straipsnius. Ginčo dėl R. T. ir I. G. bendro gyvenimo fakto byloje nėra, todėl I. G. narystė R. T. kieme buvo įvertinta kaip bendro ūkio tvarkymas, nustatant aplinkybes, susijusias su kolūkinio kiemo tvarkymu, taip pat jos indėliu sukuriant bendrą turtą per laikotarpį nuo apsigyvenimo R. T. kolūkiečio kieme iki R. T. mirties ((duomenys neskelbtini)). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, procesinė pareiga pagrįsti nurodytas aplinkybes, susijusias su R. T. ir I. G. jungtinės veiklos vykdymu, teko I. G. įpėdiniams – ieškovams.

19. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas yra daikto pagaminimas ar sukūrimas (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalis, 2000 m. CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertindamas R. T. ūkio nekilnojamojo turto vienetų pokytį per laikotarpį nuo 1969 m. lapkričio 4 d. iki 1987 m. birželio 12 d., pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pastatyti statiniai - lauko virtuvė ir rūsys bei dirbtuvės, pakeista gyvenamojo namo ir verandos stogo danga - nesudarė pagrindo konstatuoti jungtinės veiklos pagrindu dalinės nuosavybės teisės atsiradimo į nurodytus pastatus. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs ir įvertinęs bylos aplinkybes, susijusias su I. G. apsigyvenimu kolūkiečio R. T. kieme, konstatavo, kad kolūkiečio kiemo teisinis režimas nepasikeitė, I. G. nebuvo kolūkinio kiemo narė ir kolūkiečio R. T. kieme bendru darbu nesukūrė daiktų, kurie būtų valdomi bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl nepripažino, kad po R. T. mirties I. G. perėmė kolūkinio kiemo valdymą, naudojimą ir disponavimą juo. Dokumentai, patvirtinantys ginčo turto išlaikymą (mokesčiai už elektrą, žemės nuomos, buitinių atliekų surinkimo, pastatų draudimas) po R. T. mirties, byloje neturėjo teisinės reikšmės sprendžiant klausimą nuosavybės teisių pripažinimo kolūkiniame kieme.

20. Nustatęs ir įvertinęs bylos aplinkybes, susijusias su I. G. apsigyvenimu kolūkiečio R. T. kieme, teismas konstatavo, kad kolūkiečio kiemo teisinis režimas nepasikeitė, I. G. nebuvo kolūkinio kiemo nare ir kolūkiečio R. T. kieme bendru darbu nesukūrė daiktų, kurie būtų valdomi bendros dalinės nuosavybės teise. Todėl teismui nebuvo teisinio pagrindo pripažinti, jog po R. T. mirties I. G. perėmė kolūkinio kiemo valdymą, naudojimą ir disponavimą. Teismas vertino, kad dokumentai, patvirtinantys ginčo turto išlaikymą (mokesčiai už elektrą, žemės nuomos, buitinių atliekų surinkimo, pastatų draudimas) po R. T. mirties (po (duomenys neskelbtini)) neturi teisinės reikšmės sprendžiant nuosavybės teisių pripažinimo klausimą kolūkinio kiemo aspektu.

21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. T. buvo paskutinis kolūkinio kiemo narys, kuriam mirus pagal galiojusį teisinį reguliavimą kolūkiečio kiemas baigėsi. Vien tai, kad asmuo, laikantis save atitinkamo turto savininku, turtą valdė ar naudojo, nepatvirtino nuosavybės teisių atsiradimo. Nesant atliktai teisinei pastatų ir nuosavybės teisių į pastatus registracijai, nurodytos aplinkybės nei paneigė, nei patvirtino vieną ar kitą asmenį esant tikruoju turto savininku.

Dėl (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos teisėtumo

22. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos teisėtumo, nurodė, kad pagal šią pažymą ginčo statiniai pastatyti 1940-1980 metais. Duomenys perkelti iš Alytaus rajono, (duomenys neskelbtini) kaimo 1986-1990 metų ūkinių knygų, asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir inventorizacinės knygos Nr. (duomenys neskelbtini). Po I. T. mirties R. T. tapo paskutiniu kolūkiečio kiemo nariu. Ieškovai nurodytų aplinkybių nepaneigė ir neįrodė, kad R. T. nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas neatitinka nuosavybės teisės įgijimo metu galiojusių 1964 m. CK 132-141 straipsnių, reglamentuojančių kolūkiečių kiemo turto teisinį statusą. Dėl to aktualiu ginčo laikotarpiu ūkinių knygų įrašų pagrindu išduotos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos turinio ar duomenų teisėtumas pirmosios instancijos teismui abejonių nekėlė.

Dėl pastatų teisinės registracijos ir nuosavybės teisės įregistravimo

23. Dėl ginčo pastatų teisinės registracijos ir nuosavybės teisės įregistravimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtino, jog ginčo statinių teisinė registracija ir nuosavybės teisių į juos įregistravimas R. T. vardu buvo atlikti 2014 m. gruodžio 17 d. (įrašai galioja) (NTR centrinio duomenų banko išrašo 10 p., 1 t. 34-36 b. l.). Ginčas dėl (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos teisėtumo pradėtas 2015 m. gruodžio 1 d. (teisme registruotas ieškinys, 1 t. 1 b. l. 1). Dėl to akivaizdu, kad pagal pateiktus dokumentus bei teisinį reguliavimą, registruojant nuosavybės teises į ginčo statinius R. T. vardu, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nekilo ir negalėjo kilti jokių abejonių dėl pateiktos ginčijamos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos teisėtumo. Atsižvelgdamas į tai, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma nebuvo nuginčyta, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nebuvo teisinio pagrindo naikinti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruotus duomenis apie nuosavybės teisių įregistravimą R. T. vardu.

Dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu

24. Spręsdamas klausimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad palikėjo R. T. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, kuris buvo kolūkiečiu kiemo turtas, atsiradimo pagrindas – (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma – nebuvo nuginčytas, todėl nebuvo ir pagrindo pripažinti negaliojančiu Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės 2014 m. gruodžio 29 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą V. T. dėl ginčo nekilnojamojo turto paveldėjimo.

Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia

25. Kadangi nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas yra paveldėjimas (CK 4.47 straipsnio 2 punktas, 5.50 straipsnio 1 dalis), o atsakovo V. T. nuosavybės teisės į ginčo pastatus atsiradimo pagrindas – Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės 2014 m. gruodžio 29 d. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas – nenuginčytas, dovanojimo sutartis viešame registre įregistruota 2015 m. kovo 25 d., tai pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nebuvo pagrindo pripažinti negaliojančia Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės 2015 m. kovo 12 d. patvirtintą dovanojimo sutartį (1 t. 43-50 b. l.).

Dėl Alytaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymos Nr. R3-192(1.3) teisėtumo

26. Spręsdamas dėl Alytaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymos Nr. R3-192(1.3) „Dėl valdomo turto“ teisėtumo pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šioje pažymoje nurodyta, jog pagal (duomenys neskelbtini) seniūnijoje esančias ūkio knygas nuo 1991 metų, asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), priklausė I. G. gim. (duomenys neskelbtini) (1 t. 104 b. l.). Ginčijama pažyma iš esmės turi tik procesinę teisinę reikšmę, nes pagal aktualų teisinį reguliavimą tokio turinio pažyma ginčo šalims nesukuria jokių materialinių teisinių padarinių (nuosavybės teisių), todėl negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, o jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas.

Dėl atsakovų D. A. ir G. A. nuosavybės teisių gynimo ir neturtinės žalos atlyginimo

27. Spręsdamas dėl atsakovų D. A. ir G. A. nuosavybės teisių gynimo ir neturtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė, kad remiantis (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2015 m. liepos 15 d. duomenimis, K. G. faktinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini). (6 t. 16 b. l.). Bylos nagrinėjimo metu atsakovai pripažino, kad ginčo pastatuose ieškovas K. G. nebegyvena, tačiau galimai yra likę jo asmeninių daiktų, namų apyvokos ir kiti kilnojamųjų daiktų. Teismas vertino, kad toks ieškovo K. G. elgesys yra neteistas ir apriboja atsakovų, teisėtų ginčo savininkų teises nuo 2015 m. kovo 12 d. (dovanojimo sutarties įregistravimo datos) naudotis jiems priklausančiu turtu pagal paskirtį. Teismas sprendė, kad atsakovai įgijo teisę reikalauti pašalinti jų nuosavybės teisių į turtą pažeidimus, nesusijusius su valdymo netekimu. Siekdamas užtikrinti realų teismo sprendimo įvykdymą, teismas nustatė teismo sprendimo įvykdymo terminą ir tvarką (CPK 271 straipsnio 1 dalis, 273 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

28. Ieškovai K. G., L. L. ir trečiasis asmuo G. M. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį patenkinti visiškai, atsakovų priešieškinį atmesti, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos ir kt. Apeliantų teigimu, 1964 m. CK septintajame skyriuje nustatytos taisyklės taikomos (t. y. atsiranda paveldėjimo santykiai), jei mirus kolūkiečių kiemo nariui, kitų kiemo narių nelieka. Iš byloje pateiktų įrašų ūkinėse knygose, asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), šalių paaiškinimų ir kitų rašytinių įrodymų matyti, kad (duomenys neskelbtini) mirus R. T. buvusiai kolūkiečių šeimos galvai, ūkyje liko ieškovų motina I. G. (mirusi (duomenys neskelbtini)), kuri po R. T. mirties tapo kolūkinio kiemo šeimos galva. Pastatas – lauko virtuvė ir rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sukurti būtent I. G. iniciatyva ir jos šeimos narių, t. y. pastatyti jos sūnaus V. G. ir žento V. M.. Šie faktiniai duomenys nagrinėjamojoje byloje yra patvirtinti ir nėra nei vieno juos paneigiančio įrodymo.

1.2. Byloje neginčijamai nustatyta, kad po R. T. mirties ginčo turte liko gyventi tik I. G. ir jos sūnus K. G.. Būtent I. G. ginčo turtu naudojosi, valdė ir disponavo juo kaip savo. Ji keletą kartų mėgino įregistruoti ginčo turtą savo vardu, tačiau procedūros nebuvo užbaigtos. Iš pateiktų į bylą VĮ „Registrų centras“ dokumentų matyti, kad visais atvejais dėl statinių inventorizacijos pirminėje byloje kreipėsi I. G. arba jos žentas V. M.. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. T. būtų naudojęsis, valdęs ar disponavęs ginčo turtu. Savo tariamą teisę jis įgyvendino tik 2014 metais, ieškovų ginčijamos (duomenys neskelbtini) seniūnės I. K. 2014 m. gruodžio 4 d. pažymos Nr. R5-254(1.25) „Dėl pastatų priklausomybės“ pagrindu.

1.3. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai ir nustatyti faktai akivaizdžiai patvirtina, kad ginčo pažyma išduota visiškai nepagrįstai ir neteisėtai, nes neatitinka įrašų namų ūkio knygose ir nustatytų faktinių aplinkybių visumos. Vien tas faktas, kad išduodant ginčo pažymą seniūnė rėmėsi Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1209-470/2014, kuris buvo panaikintas Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2214-601/2017, civilinę bylą nutraukus kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, sudaro pagrindą pažymą panaikinti, juo labiau kad pati seniūnė paaiškino, jog ji netikrino duomenų ir faktų visumos ir ginčo pažymą išdavė remiantis išimtinai atsakovo V. T. pateiktais dokumentais. Pažyma yra neteisėta, išduota nesilaikant įstatymų reikalavimų, todėl turi būti panaikinta. Atsižvelgiant į tai, kad visi kiti ieškinio reikalavimai yra išvestiniai, ieškovų K. G. ir L. L. ieškinys tenkintinas visa apimtimi.

1.4. Byloje neginčytinai nustatyta, kad prasidėjus teisminiams ginčams atsakovas G. A. apgaulės būdu 2015 m. lapkričio 14 d. išvijo ieškovą K. G. iš ginčo patalpos, kuriose šis gyveno nuo 1987 m., neleisdamas pasiimti būtiniausių asmeninių daiktų ir jo giminaičių tose patalpose buvusių daiktų, taip padarydamas turtinę žalą ir neturtinę. K. G. jau penkerius metus nesilankė ginčo pastatuose, jam nesudaryta galimybė pasiimti savo daiktų, o jais naudojosi ir disponavo atsakovai, nėra aišku, ar apskritai ginčo pastatuose po penkerių metų yra likęs K. G. turtas, kokia jo sudėtis ir pan.

Atsiliepimas

29. Atsakovai V. T., D. A. ir G. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti atsakovams iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

2.1. Teismo išanalizuotų įrodymų visuma sudaro teisėtą pagrindą konstatuoti, kad ginčo pažyma yra išduota teisėtai ir pagrįstai, turi teisinio dokumento, suteikiančio teisę spręsti turto nuosavybės įregistravimo klausimus Registrų centre, taip pat atlikti kitus veiksmus, priimti paveldėjimą ir kt.

2.2. Teismas labai atidžiai išnagrinėjo klausimą, kaip keitėsi kolūkinio kiemo teisinis statusas, kas buvo kolūkinio kiemo nariais, kuriuo momentu pasibaigė kolūkinio kiemo statusas ir kas tapo šio kolūkinio kiemo turto paveldėtojais, kas buvo paskutinis šio kolūkinio kiemo narys ir kam atiteko paveldėjimo teisė, kas galėjo būti šio turto paveldėtojais. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog po R. T. mirties I. G. perėmė kolūkinio kiemo valdymą, naudojimą ir disponavimą juo. Teismas sprendime pasisakė ir dėl to, kad I. G., ateidama gyventi pas R. T. jokio konkretaus asmeninio turto neatsinešė, per visą laikotarpį naujo turto bendrai nesukūrė, o visas ginčo turtas buvo sugyventas R. T. gyvenant santuokoje su I. T..

2.3. Mirus I. T. 1969 m. , šio kiemo šeimos galva ir turto savininku tapo R. T.. Teismas nustatė, kad po R. T. mirties 1987 m. ginčo turtas turėjo atitekti jo paveldėtojams, kas šiuo atveju ir įvyko. 1987 metais palikimą priėmė V. T., palikėjo R. T. sūnus, nes I. G. nebuvo giminystės ryšiais susijusi su R. T. ir paveldėjimo teisės neturėjo. I. G. šio turto paveldėjimo fakto neginčijo ir nesiekė įrodyti, priklauso kad jai pačiai kokia nors turto dalis.

2.4. V. T. po tėvo R. T. mirties priėmė palikimą ir faktiškai visą turtą valdė, kol jį padovanojo savo dukteriai D. A. ir žentui G. A.. Per šį laiką V. T., kaip turto savininkas, leido jame gyventi I. G., vėliau ir K. G., prižiūrėjo statinius, sodą, rūsyje pastoviai laikė daržoves, ūkiniame pastate augino su broliu E. T. kailinius žvėrelius, leido V. M. sodyboje įsirengti šiltnamį gėlių auginimui, vėliau dirbtuves G. G. dirbti staliaus darbus. Toks ir buvo teisėtas bei ilgalaikis šio turto valdymas, o paskui ir disponavimas – turto padovanojimas.

2.5. K. G. norėjo išeiti iš ginčo namų, tačiau niekas iš artimų giminaičių jo nepriglaudė, o pablogėjus sveikatai, išvežė jį į medicinos įstaigą. Buvę giminaičiai tuo metu ir iki šiol K. G. turto nepasiėmė, nors jo sesuo ieškovė L. L. gyvena vos už 300 m. Vėliau K. G. buvo apgyvendintas sūnaus K. G., gim. (duomenys neskelbtini), bute (duomenys neskelbtini) mieste. Per visą šį laiką niekas nesirūpino jo turtu, bet priešingai, kreipėsi į institucijas nurodydami, kad jis yra apvogtas, kad jo daiktai pasisavinti ir pan.

30. Atsakovė Alytaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

Šalies argumentai

3.1. Apeliantai neginčija ir nurodo, kad ginčo turtui buvus kolūkiečių kiemo turtu neginčytinai patvirtina Alytaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnės I. K. 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma Nr. R5-254 (1.25) „Dėl pastatų priklausomybės“, kurios pagrindu ginčo turtas įregistruotas V. T. vardu. Šioje pažymoje nurodyta, jog ginčo pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) priklausė R. T. kaip kolūkinio kiemo nariui. Taigi byloje neginčytinai nustatyta, kad ginčo turtas buvo kolūkiečių kiemo nuosavybės teisės objektu. Išduota pažyma yra teisėta ir pagrįsta.

3.2. Seniūnė I. K. teismo posėdyje paaiškino, kokius dokumentus V. T. buvo atsinešęs į seniūniją, vienas iš jų – ūkinių knygų išrašai. Teisminio proceso metu pridėtas prie bylos Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialo raštas patvirtina, kada ir kokie dokumentai buvo išduoti V. T.. Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialas 2019 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. (12.2.10)A7-794 „Dėl I. T. ir R. T. turėto nekilnojamojo turto“ informavo, kad 2014 m. spalio 17 d. V. T. kreipėsi į Alytaus apskrities archyvą dėl 1987 m. gruodžio 16 d. paveldėjimo teisės liudijimo ir prie jo esančių dokumentų kopijų išdavimo į mirusio R. T. palikimą. 2014 m. spalio 30 d. atsakymas Nr. (7.1 l)A-782, jam buvo pateiktos minėtų dokumentų kopijos.

3.3. Nagrinėjamoje byloje išanalizuoti įrašai ūkinėse knygose teismui leido daryti išvadą, kad po I. T. mirties R. T. tapo paskutiniu kolūkiečio kiemo nariu. Ieškovai nurodytų aplinkybių nepaneigė ir neįrodė, kad R. T. nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas neatitinka nuosavybės teisės įgijimo metu galiojusių 1964 m. CK 132-141 straipsnių, reglamentuojančių kolūkiečių kiemo turto teisinį statusą.

Žemesnės instancijos teismas

31. Kauno apygardos teismas 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. gegužės 2 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 15 d. nutarti panaikino ir perdavė bylą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Šioje nutartyje kasacinis teismas nurodė, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami, ar I. G. įgijo nuosavybės teisę į R. T. kolūkinio kiemo turtą, nepagrįstai nagrinėjamoje byloje taikė jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas. Atitinkamai teismai, spręsdami dėl I. G. buvimo R. T. kolūkinio kiemo nare, nesant tam teisinio pagrindo, vertino bylos įrodymus pagal jungtinės veiklos sutarties esmę. Teismai visiškai nevertino aplinkybės, kad I. G. buvo vienintelė kolūkietė R. T. kolūkiniame kieme. Teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami 1964 m. CK 132-140 straipsnių normas, nenustatė šioms normoms taikyti reikšmingų aplinkybių ir todėl byla galėjo būti neteisingai išspręsta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

33. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl ginčo esmės

34. Byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, kuris iki 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymu Nr. 1-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ panaikintos bendrosios jungtinės kolūkiečių kiemo nuosavybės buvo kolūkiečių kiemo nuosavybės objektu. Nagrinėjamoje byloje šalys kėlė klausimą dėl to, kas buvo paskutinis kolūkinio kiemo narys, ir atitinkamai, kas po jo mirties paveldėjo kolūkinio kiemo turtą.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

35. Byloje nustatyta, kad ieškovų motina I. G. ir R. T. (atsakovo V. T. tėvas) (duomenys neskelbtini) sudarė bažnytinę santuoką ir I. G. atsikėlė gyventi pas R. T., valdžiusį ginčo pastatus kolūkiečių kiemo nario teisėmis. R. T. mirė (duomenys neskelbtini) (mirties liudijimas, 1 t. 17 b. l.), I. G. mirė (duomenys neskelbtini) Alytaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnės I. K. 2014 m. gruodžio 1 d. išduotos pažymos pagrindu ginčo nekilnojamasis turtas buvo įregistruotas R. T. vardu, 2014 m. gruodžio 29 d. jo įstatyminiam įpėdiniui V. T. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, ginčo turtas 2015 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartimi padovanotas jo dukteriai ir jos sutuoktiniui – atsakovams D. A. ir G. A..

36. Ieškovai K. G. ir L. L. (I. G. sūnus ir dukra) prašė pripažinti I. G. asmeninės nuosavybės teisę į ginčo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) pripažinti negaliojančia Alytaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymą Nr. 5-254(1.25), kurios pagrindu atlikta teisinė registracija, panaikinti ginčo nekilnojamojo turto teisinę registraciją R. T., mirusio (duomenys neskelbtini), vardu, pripažinti negaliojančiu 2014 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, išduotą V. T. dėl šio nekilnojamojo turto paveldėjimo, pripažinti negaliojančia 2015 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartį, kuria V. T. šį turtą padovanojo savo dukrai D. A. ir G. A..

37. Atsakovai D. A. ir G. A. priešieškinyje teismo prašė pripažinti ieškovą K. G. neturinčiu teisės naudotis atsakovams asmeninės nuosavybės teise priklausančiu ginčo turtu, įpareigoti atsakovą pasiimti savo asmeninį turtą, priteisti atsakovams iš K. G. neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis K. G. skirti baudą atsakovų naudai.

38. Pirmosios instancijos teismas ieškovų reikalavimus atmetė, iš dalies tenkino atsakovų reikalavimus ir įpareigojo atsakovą K. G. netrukdyti atsakovams naudotis jiems nuosavybės teise pagal dovanojimo sutartį priklausančiu ginčo turtu. Ieškovai ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą esminiu motyvu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino R. T. paskutiniu kolūkinio kiemo nariu, kadangi po jo mirties šeimos galva ir paskutine kolūkiečio kiemo nare tapo ieškovų motina I. G., todėl negalėjo būti taikomos paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normas, todėl V. T. negalėjo ginčo turto paveldėti po jo tėvo R. T. mirties. Ieškovų teigimu, pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą pasibaigus kolūkiečių kiemo nuosavybės teisei, I. G. kolūkiečio kiemo nuosavybės teisė transformavosi į privatinę I. G. nuosavybę.

Žemesnės instancijos teismas

39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. gegužės 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-611/2022 pateikė materialiųjų teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teises į kolūkiečio kiemo turtą, taikymo ir aiškinimo taisykles ir apibendrino kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu.

40. Kolūkinio kiemo statusą, režimą, atidalijimo ir padalijimo aspektus reglamentavo 1964 m. CK 132-140 straipsnių nuostatos, šios nuostatos Lietuvos Respublikos 1990 m. lapkričio 27 d. Įstatymu „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios nuosavybės teisės“ buvo panaikintos. Šio įstatymo 4 straipsniu panaikinta kolūkinio kiemo bendroji jungtinė nuosavybės teisė ir nustatyta, kad šiems nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Kolūkiečio kiemo nariams suteikta teisė prašyti nustatyti jų bendrosios jungtinės nuosavybės dalį, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausanti turtą.

41. Kasacinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos 1990 m. lapkričio 27 d. Įstatymo „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ nuostatas, yra nurodęs, kad, kolūkiečių kiemo nuosavybei transformavusis į privatinę bendrąją nuosavybę, buvę kolūkiečių kiemo nariai, nepasitraukę iš buvusio kiemo, taip pat buvę kolūkiečių kiemo nariai, pasitraukę iš kiemo, tačiau tokio pasitraukimo (išvykimo) metu buvę nedarbingi (dėl amžiaus, ligos), neprarado savo turėtos turto dalies, nors ir nebuvo kreipęsi dėl turto dalies nustatymo, padalijimo ar atsidalijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2009).

42. Pagal 1964 m. CK 132 straipsnį kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Kolūkiečių kiemu buvo laikomas asmenų, kurie kolūkio skirto sodybinio sklypo ribose bendrai tvarkė pagalbinį ūkį, susivienijimas. Minėtos normos 1964 m. CK komentare, remiantis tuo metu vyravusia teismų praktika, buvo nurodoma, kad, be šeimos narių, sudariusių kolūkiečių kiemą ir bendrai tvarkiusių ūkį, į kiemo sudėtį galėjo įeiti ir asmenys, nesusiję giminystės ryšiais su kitais kiemo nariais. Tik buvo būtina, kad šie asmenys darbu ir lėšomis būtų dalyvavę, tvarkant kiemo ūkį. Bent vienas iš kolūkiečių kiemo narių turėjo būti kolūkio narys. Asmenys, kurie gyveno kiemui priklausančiame name, bet bendrai ūkio netvarkė, o tik epizodiškai padėjo dirbti pagalbiniame ūkyje, nebuvo laikomi kiemo nariais.

43. 1964 m. CK 133 straipsnyje buvo nustatyta, kad kolūkiečių kiemas galėjo turėti kaip nuosavybę pagalbini ūkį savo naudojamame sodybiniame žemės sklype, gyvenamąjį namą, produktyviųjų gyvulių, paukščių ir smulkų žemės ūkio inventorių, sutinkamai su kolūkio įstatais. Be to, kolūkiečių kiemui priklausė kiemo narių perduotos jų nuosavybėn jų darbo pajamos, gautos už dalyvavimą kolūkio visuomeniniame ūkyje, arba kitoks jų perduotas kiemo nuosavybėn turtas, taip pat bendromis lėšomis įgyti namų apyvokos daiktai ir asmeninio vartojimo reikmenys.

44. Pagal bendrąją kolūkiečių kiemo nuosavybės taisyklę buvo preziumuojama, kad visų kiemo narių, įskaitant nepilnamečius ir nedarbingus asmenis, dalys buvo lygios (1964 m. CK 136 straipsnis), ši taisyklė buvo taikoma ir dalijant buvusio kolūkiečių kiemo turtą jam pasibaigus (1964 m. CK 139 straipsnis).

45. Pagal 1964 m. CK 601 straipsnio 1 dalį, mirus kolūkiečių kiemo nariui, paveldėjimas dėl kiemo turto neatsirasdavo. Pagal minėto CK 139 straipsnį turtas, priklausęs kolūkiečių kiemui ir likęs, šiam kiemui pasibaigus, buvo padalijamas, taikant taisykles, nustatytas 1964 m. CK 136 ir 140 straipsniuose. Taigi, kolūkiečių kiemas pasibaigdavo, kai jame nebelikdavo nė vieno kolūkio nario. Sistemiškai įvertinus minėtas teisės normas, darytina išvada, kad palikimas kolūkinio kiemo įpėdiniams galėjo atsirasti tik pasibaigus kolūkiniam kiemui, t. y. po paskutinio kolūkinio kiemo nario mirties.

46. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kolūkiečių kiemas pagal CK 1964 m. buvo suvokiamas kaip darbinis šeiminis susivienijimas asmenų, kurių bent vienas buvo kolūkio narys ir kurie pagal kolūkio įstatų nuostatus sodybiniame sklype bendrai tvarkė pagalbinį ūkį, t. y. visi kolūkiečio kiemo nariai darbu ir lėšomis prisidėjo prie kolūkinio kiemo egzistavimo, o vienas pilnametis jo narys, kitiems kiemo nariams sutinkant, buvo įregistruotas kaip to kiemo šeimininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012).

47. Iš aptartų teisės normų sisteminės analizės kasacinis teismas padarė išvadą, kad kolūkinio kiemo nariais buvo pripažįstami asmenys, įskaitant ir nesusijusius giminystės ryšiais su kitais kiemo nariais, kurie savo darbu ir lėšomis prisidėdavo prie kolūkinio kiemo egzistavimo. Asmuo buvo pripažįstamas kolūkinio kiemo nariu ir atitinkamai tapdavo kolūkinio kiemo turto bendraturčiu (bendrosios jungtinės nuosavybės teise) vien nustačius faktą apie jo gyvenimą kolūkiniame kieme ir prisidėjimą darbu ir lėšomis prie kolūkinio kiemo egzistavimo. Tokiu atveju neturėjo būti įrodinėjamas šio asmens siekis įgyti nuosavybės teisę į kolūkinio kiemo turtą ir jungtinės veiklos sutarties sudarymo faktas. Nei 1964 m. CK 132-140 straipsnių normos, nei 1964 m. CK 472- 476 straipsnių, reglamentavusių jungtinę veiklą, normos nenustatė, kad, sprendžiant dėl asmens tapimo kolūkinio kiemo nariu ir nuosavybės teisės į kolūkinio kiemo turtą įgijimo, būtų taikomos jungtinę veiklą reglamentuojančios teisės normos. Kita vertus, tai prieštarautų kolūkinio kiemo statusą, režimą reglamentuojančių teisės normų esmei, nes įgyjama skirtinga nuosavybės teisės į kolūkinio kiemo turtą ir jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurtą turtą forma, taip pat skirtinga šių dviejų institutų paskirtis. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant dėl kolūkinio kiemo narystės ir nuosavybės teisės į kolūkinio kiemo turtą pripažinimo, 1964 m. CK jungtinės veiklos institutas neturėjo būti taikomas.

40. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl kolūkiečių kiemo narystės įrodinėjimo, taip pat yra išaiškinęs, kad ūkinėse knygose buvo vedama ne kolūkiečių kiemų, o namų ūkių apskaita, todėl įrašymas į šias knygas savaime nereiškia, kad viename ūkinės knygos lape (asmeninėje sąskaitoje) kaip šeimos nariai įrašyti asmenys sudarė kolūkiečių kiemą. Tačiau ūkinėse knygose yra grafos apie šeimos narių užsiėmimą, darbinę veiklą, iš jose nurodytų duomenų galima spręsti apie buvimą kolūkiečiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2015).

41. Iš bylos duomenų nustatyta, kad I. G. buvo ištekėjusi už K. G., kuris (duomenys neskelbtini) mirė (1 t. 18 b. l.). Šeima turėjo keturis vaikus: V. G., K. (gim. (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini)), K. G., K. (gim. (duomenys neskelbtini)), M. G., K. (gim. (duomenys neskelbtini)), G. G., K. (gim. (duomenys neskelbtini)) (2 t. 14 b. l.). I. G. 1998 m. birželio 2 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) (1 t. 22 b. l.). Sūnus K. G. (ieškovas) 1968 m. rugsėjo 9 d. deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) (1 t. 21 b. l.). Alytaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pateiktais duomenimis nustatyta, kad I. G. nuo 1967 metų gyveno (duomenys neskelbtini), naudojosi statiniais esančiais (duomenys neskelbtini) ir nebuvo niekur išvykusi (1 t. 25 b. l.).

42. R. T. sutuoktinė buvo I. V. T., mirusi (duomenys neskelbtini) (2 t. 13 b. l.). Šeima turėjo du vaikus: E. T., R. (gim. (duomenys neskelbtini)), V. T., R. (gim. (duomenys neskelbtini)). Šeima gyveno (duomenys neskelbtini). Santuokoje įgijo gyvenamąjį namą (pastatytas 1934 m.), kitus kolūkinio kiemo statinius (tvartą, daržinę, verandą, priestatą 2a1ž, šulinį, malkinę), pastatytus laikotarpiu nuo 1934 m iki 1960 metų (1 t. 37 b. l.). Asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis I. V. T. nuo 1951 m. buvo kolūkio „Tarybų Lietuva“ kolūkietė, pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, ji ūkinėje knygoje buvo įrašyta kaip kolūkinio kiemo šeimos galva (1 t. 32 b. l.). R. T. buvo (duomenys neskelbtini) seniūnijos šaltkalvis, todėl ūkinėje knygoje buvo įrašytas kolūkinio kiemo šeimos nariu. Po sutuoktinės mirties, R. T. įrašytas kaip šeimos galva. T. R. A., mirė (duomenys neskelbtini) (1 t. 17 b. l.).

Žemesnės instancijos teismas

43. I. G. nuo 1950 metų buvo kolūkio „Tarybų Lietuva“ kolūkietė (1 t. 31 b. l. antra pusė) ir iki 1969 m. sausio 1 d. (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėje knygoje asmeninėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įrašyta kaip kolūkiečio kiemo galva ir šeimos narys. Nuo 1969 m. sausio 1 d. įrašyta, kad iš ūkio visiškai išvyko gyventi pas R. T.. Vietoje I. G. asmeninėje sąskaitoje atitinkamai kolūkinio ūkio šeimos galva įrašytas L. J., V. (2 t. 24-53 b. l.).

44. R. T. ir I. G. (duomenys neskelbtini) sudarė bažnytinę santuoką, kuri įregistruota (duomenys neskelbtini) bažnyčios santuokų registracijos – metrikų knygoje Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t. 20 b. l.). (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičio 1992 m. liepos 15 d. pažymoje nurodyta, kad I. G., L., gyvena (duomenys neskelbtini); kartu su ja gyveno iki mirties T. R., A., kuris (duomenys neskelbtini) mirė (1 t. 26 b. l.). (duomenys neskelbtini) kaimo 1986-1990 metų ūkinių knygų T. R., A., asmeninėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) šeimos galva nurodytas R. T., o I. G. nurodoma sugyventine, yra įrašas apie R. T. mirties faktą – (duomenys neskelbtini) ir padarytas taisymas – šeimos galva nurodyta G. I., L. (1 t. 28 b. l.).

45. I. G. nuo 1950 metų buvo Alytaus rajono kolūkio „Tarybų Lietuva“ kolūkietė, o nuo 1976 metų buvo senatvės pensininkė.

46. Iš byloje esančios 1958 m. Kolūkinės žemės vertinės knygos matyti, kad tiek I. G. (įrašo Nr. 79), tiek I. T. (įrašo Nr. 83) buvo išskirti po 0,61 ha ploto žemės sklypai. Tos pačios aplinkybės nustatytos ir 1963 m. Kolūkinės žemės vertinės knygos įrašais (9 t. 37-42 b. l.). I. G. turėjo ½ dalį savo kieme priklausančio turto, kita ½ dalis priklausė J. L..

47. R. T. ūkyje gyvenamasis namas pastatytas 1934 metais, kiti statiniai (tvartas, daržinė, veranda, priestatas 2a1ž, šulinys, malkinė) pastatyti iki 1960 metų. I. G. atvykus gyventi į ūkį, nuo 1969 m. lapkričio 4 d. buvo pastatyti lauko virtuvė, rūsys (1972 m.), dirbtuvės (1980 m.) priestatai (1988 m.) (1 t. 34-36 b. l., 6 t. 32-57 b. l.). Taigi, dalis statinių yra pastatyti I. G. ir R. T. gyvenant kartu, taip pat – ir po R. T. mirties, (duomenys neskelbtini). Iš bylos duomenų matyti, kad po (duomenys neskelbtini) (bažnytinės santuokos) R. T. ūkyje buvo atliekami jau esamo nekilnojamojo turto rekonstrukcijos/renovacijos darbai.

48. Byloje atsakovai neginčijo, kad ginčo turtas priklausė kolūkiečių kiemui, šias aplinkybes konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad I. T. ir R. T., būdami susituokę, ir jų vaikai buvo vieno kolūkinio kiemo nariai, kurių nuosavybė, mirus paskutiniam kolūkinio kiemo nariui (R. T.), buvo paveldėta sūnaus V. T.. Faktą, kad ginčo turtas buvo kolūkiečių kiemo turtas, neginčytinai patvirtino ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymoje nurodyti duomenys. Būtent šios pažymos pagrindu ginčo turtas buvo įregistruotas atsakovo V. T. vardu, ir pažymoje nurodyta, jog ginčo turtas kaip kolūkinio kiemo nariui priklausė R. T.. Byloje nustačius, kad ginčo turtas buvo kolūkiečių kiemo nuosavybės teisės objektas, kolūkiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą ir šio kiemo narių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m. CK 132-141 straipsnių normos. Kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (1964 m. CK 132 straipsnis). Pagal 1964 m. CK 601 straipsnio 1 dalį, mirus kolūkiečių kiemo nariui, kiemo turto paveldėjimas neatsirasdavo, jis atsirasdavo tik mirus paskutiniam kolūkiečio kiemo nariui. (duomenys neskelbtini) mirus R. T., paveldėjimo teisiniai santykiai neatsirado, nes jis nebuvo paskutinis kolūkinio kiemo narys, šeimos galva ir paskutine kolūkiečio kiemo nare tapo I. G.. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė nurodytas materialiosios teisės normas.

49. Priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymą Nr. 1-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė buvo panaikinta. Panaikinus nurodytą nuosavybės teisės formą, nuosavybės santykiams buvo taikytos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos, tačiau kolūkiečių kiemo nariams, kol nepasibaigęs bendrasis ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos, buvo įtvirtinta teisė reikalauti nustatyti jų bendrosios jungtinės nuosavybės dalį, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis 1964 m. CK 132-141 straipsniais. Taigi pagal naujai priimto įstatymo teisės normas kolūkiečių kiemo nuosavybė nebuvo nusavinta, jai tik buvo nustatytas kitas teisinis režimas. Jeigu buvę kolūkiečių kiemo nariai dalies nenusistatė, turto nepasidalijo ar neatsidalijo panaikinus kolūkiečių kiemo nuosavybės teisę bei nuosavybės teisiniams santykiams pradėjus taikyti privatinės (asmeninės) nuosavybės teisės normas, tai jų turėta nuosavybės teisė tapo privačia nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2008). Dėl to nagrinėjamoje byloje panaikinus I. G. kolūkiečių kiemo nuosavybės teisę, nuosavybė tapo privačia I. G. – paskutinės kolūkiečių kiemo narės – nuosavybe.

50. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, be šeimos narių, sudariusių kolūkiečių kiemą ir bendrai tvarkiusių ūkį, į kiemo sudėtį galėjo įeiti ir asmenys, nesusiję giminystės ryšiais su kitais kiemo nariais; tik buvo būtina, kad šie asmenys darbu ir lėšomis būtų dalyvavę tvarkant kiemo ūkį. Ieškovės motinai atsikrausčius pas R. T., jo žemės sklype stovėjo gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, tačiau jie R. T., kaip kolūkinio kiemo nariui, buvo suteikti gyventi paties kolūkio, o vėliau R. T. ir I. G., gyvendami kartu, pasistatė ir kitus statinius, šie kartu su jau stovėjusiais buvo kolūkiečių kiemo nuosavybė. Liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai ir paties atsakovo V. T. paaiškinimai įrodė, kad nekilnojamojo turto objektų dalį (lauko virtuvę ir rūsį, dirbtuves) sukūrė I. G. savo ir jos šeimos narių iniciatyva. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės motina nebuvo kolūkinio kiemo narė ir kolūkiečio R. T. kieme bendru darbu nesukūrė bendrosios dalinės nuosavybės objektų, yra nepagrįsta byloje esančiais įrodymais.

Žemesnės instancijos teismas

51. Ieškovas K. G. įrodinėjo, kad 1987 metais atsikraustęs gyventi pas savo motiną ir prisidėjęs bendru darbu bei lėšomis tvarkant kiemo ūkį, pagal tuo metu galiojusius įstatymus, reglamentavusius kolūkiečių kiemo nuosavybę, ir jis taip pat įgijo kolūkiečių kiemo nario teises. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad K. G. savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) deklaravo nuo 1968 m. rugsėjo 9 d. Teismas nesivadovavo teisės norma, kad darbingas kolūkiečių kiemo narys netekdavo teisės į kiemo turto dalį, tik jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis tvarkant kiemo ūkį (1964 m. CK 140 straipsnis). (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2007 m. spalio 15 d. pažyma patvirtino, kad I. G. nuo 1969 m. gyveno (duomenys neskelbtini), naudojosi ginčo turtu ir iki pat savo mirties niekur nebuvo išvykusi.

52. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad I. G. bandė įgyvendinti savo teises į ginčo turtą, kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo į ginčo turtą pagal įgyjamąją senatį, tačiau jai savo teisių iki galo nepavyko įgyvendinti dėl teisinių žinių trūkumo, kaip nurodo ieškovai. Šias aplinkybes patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (pvz., Alytaus apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1959-652/2008, kurioje I. G. prašė pripažinti jai nuosavybės teisės įgijimą į ginčo pastatus įgyjamąja senatimi).

53. Ginčo turtas nuosavybės teise įregistruotas R. T. vardu ginčijamos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos pagrindu. Ši pažyma buvo išduota nepagrįstai, pažeidžiant viešojo administravimo teisės normas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nurodytos pažymos duomenys neatitinka įrašų namų ūkio knygose bei nustatytų faktinių aplinkybių. Ginčo pažymą seniūnė išdavė, remdamasi Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimu, tačiau šis sprendimas Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. nutartimi buvo panaikintas. Seniūnė paaiškino, kad ji netikrino duomenų ir faktų, ginčo pažymą išdavė remdamasi tik atsakovo V. T. pateiktais dokumentais, nors privalėjo patikrinti, ar atsakovo pateikti duomenys dėl ginčo turto priklausomumo R. T. atitiko faktinių aplinkybių visumą, t. y. ūkinėse knygose esančius duomenis. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymoje nurodyta, jog pagal (duomenys neskelbtini) seniūnijoje esančias ūkio knygas, asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ginčo pastatai priklausė I. G..

54. Pirmosios instancijos teismas iš Alytaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkėse (duomenys neskelbtini) kaimo 1952-1954 metų, 1955-1957 m., 1958-1960 m. ūkinių knygų, Alytaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaimo 1961-1963 metų, 1964-1966 metų, 1967-1970 metų, 1971-1972 metų ūkinių knygų ir Alytaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaimo 1986-1990 metų ūkinėse knygose įrašytų duomenų nustatė, kad po kolūkiečių kiemo šeimos galvos I. T. mirties ((duomenys neskelbtini)) ūkio, įeinančio į kolūkį „Tarybų Lietuva“, šeimos galva 1969 m. tapo R. T., kuris nebuvo kolūkietis, šeimos nariai buvo ieškovų motina I. G. (kolūkio „Tarybų Lietuva“ narė nuo 1950 metų), G. G., o po R. T. mirties ((duomenys neskelbtini)) šeimos galva tapo I. G. (senatvės pensininkė). Taip pat nustatė, kad 1991-1994 metų laikotarpiu ūkio visuomeninė paskirtis buvo kolūkiečių, šeimos galva - I. G. (senatvės pensininkė), ūkio visuomeninė paskirtis 1991 m. sausio 1 d. buvo kolūkiečių. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad po 1969 metų, kai I. G. apsigyveno R. T. kolūkiniame kieme, buvo pastatyti du nauji ūkiniai pastatai - lauko virtuvė, rūsys, pastatas - dirbtuvės, pakeistos gyvenamojo namo ir verandos stogo dangos. Taip pat teismas nustatė, kad I. G. iki 1969 metų, kai išvyko gyventi pas R. T., buvo kito kolūkiečių kiemo šeimos galva, bet, išvykusi iš šio kiemo pas R. T., prarado teisę į atitinkamą to kolūkiečių kiemo turto dalį.

55. Neatsižvelgdamas į šias nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas taikė jungtinės veiklos institutą ir pripažino, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti jungtinės veiklos pagrindu dalinės nuosavybės teisės atsiradimo į nurodytus pastatus. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą laiko nepagrįsta. Minėta, kad nei 1964 m. CK 132-140 straipsnių normos, nei 1964 m. CK 472-476 straipsnių, reglamentavusių jungtinę veiklą, normos nenustatė, kad, sprendžiant dėl asmens tapimo kolūkinio kiemo nariu ir nuosavybės teisės į kolūkinio kiemo turtą įgijimo, būtų taikomos jungtinę veiklą reglamentuojančios teisės normos. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kolūkinio kiemo narystės ir nuosavybės teisės į kolūkinio kiemo turtą pripažinimo, nepagrįstai taikė 1964 m. CK jungtinės veiklos institutą. Tai prieštarauja kolūkinio kiemo statusą, režimą reglamentuojančių teisės normų esmei, nes įgyjama skirtinga nuosavybės teisės į kolūkinio kiemo turtą ir jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurtą turtą forma, ir skirtinga šių dviejų institutų paskirtis.

56. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog I. G. tapo R. T. kolūkiečių kiemo nare, nes ji R. T. kieme bendru darbu nesukūrė bendrosios dalinės nuosavybės objektų. Tokia išvada prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė 1964 m. CK normas, nustatęs, kad po I. T. mirties ((duomenys neskelbtini)) kolūkiečių kiemo nariu buvęs R. T. tapo kolūkiečio kiemo šeimos galva, tačiau neteisingai nustatė, kad jis buvo paskutinis kolūkiečių kiemo narys. Duomenys iš asmeninės sąskaitos ir kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad I. G. buvo kolūkietė nuo 1950 m., kad nuo bažnytinės santuokos su R. T. sudarymo ((duomenys neskelbtini)) visą laiką gyveno jo kolūkiniame kieme iki R. T. mirties, ir nebuvo išvykusi, ir po jo mirties tapo kolūkinio kiemo šeimos nare, dalį ginčo statinių pastatė gyvendami kartu, dalį – po jo mirties. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo nuosekliai formuojama kasacinio teismo praktika, kad be šeimos narių, sudarančių kolūkiečių kiemą ir bendrai tvarkančių ūkį, į kiemo sudėtį galėjo įeiti ir asmenys, nesusiję giminystės ryšiais su kitais kiemo nariais, buvo tik būtina, kad šie asmenys darbu ir lėšomis dalyvautų tvarkant ūkį. Remiantis pirmiau minėta kasacinio teismo praktika ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, I. G. nuo apsigyvenimo kartu tapo R. T. kolūkiečio kiemo nare, o po jo mirties tapo kolūkinio kiemo šeimos galva. Šios aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad R. T. buvo paskutinis kolūkiečio kiemo narys.

57. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl I. G. nuosavybės teisių į R. T. kolūkinio kiemo turtą įgijimo, taikė jungtinės veiklos institutą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo suformuotą praktiką ir kolūkinio kiemo teisinį reguliavimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar I. G. įgijo nuosavybės teisę į R. T. kolūkinio kiemo turtą, nepagrįstai nagrinėjamoje byloje taikė jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas. Atitinkamai teismas, spręsdamas dėl I. G. buvimo R. T. kolūkinio kiemo nare, nesant tam teisinio pagrindo, vertino bylos įrodymus pagal jungtinės veiklos sutarties esmę.

58. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad I. G. buvo vienintelė kolūkietė R. T. kolūkiniame kieme. Netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK 132-140 straipsnių normas, nenustatė šioms normoms taikyti reikšmingų aplinkybių ir padarė nepagrįstas išvadas, jog R. T. buvo paskutinis kolūkiečio kiemo narys, ir po jo mirties kolūkinio kiemo nuosavybė pasibaigė, ir jo turtą paveldėjo sūnus V. T..

59. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. 2-1209-470/2014 V. T. 2014 m. vasario 19 d. pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė palikimo priėmimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjas po tėvo R. T. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti. Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. T. po savo tėvo R. T., gimusio (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), gyvenusio (duomenys neskelbtini) mirties priėmė palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti. Iš bylos duomenų nustatyta, kad būtent po šio teismo sprendimo priėmimo buvo išduota ieškovų ginčijama (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažyma.

60. Įsiteisėjus minėtam sprendimai, K. G. 2016 m. rugpjūčio 2 d. Alytaus rajono apylinkės teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1209-470/2014, panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą ir pareiškėjo V. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti. Alytaus rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 16 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. A2-3751-179/2016) atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-1209-470/2014. Atnaujintoje civilinėje byloje teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartimi K. G. pareiškimą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimo panaikinimo atmetė (civilinė byla Nr. A2-2883-835/2017).

61. Kauno apygardos teismas 2017 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-2214-601/2017 panaikino Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį, priėmė naują nutartį – Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą panaikino ir civilinę bylą pagal V. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas V. T., mirus (duomenys neskelbtini) jo tėvui R. T., 1987 m. liepos 31 d. pateikė pareiškimą Alytaus valstybinei notarinei kontorai, prašydamas jam išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą. Prašyme nurodė, kad yra likę R. T. ūkiniai pastatai su galvijais, piniginis indėlis, tačiau V. T. 1987 m. gruodžio 16 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į turtą kurį sudaro tik piniginis indėlis. Teismas padarė vienareikšmę išvadą, jog V. T. aiškiai yra išreiškęs valią dėl palikimo priėmimo dar 1987 metais ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą faktas yra įvykęs. Paaiškėjus, kad palikėjas R. T. turėjo kito turto, paveldėtojui nekyla pareiga iš naujo atlikti jokių su palikimo priėmimu susijusių veiksmų.

62. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo turtas, t. y. pastatas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – lauko virtuvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – daržinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – dirbtuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiti inžineriniai statiniai – šulinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Alytaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnės I. K. 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos Nr. R5-254 (1.25) pagrindu įregistruoti mirusiojo R. T. vardu (2 t. 117-118 b. l.). Nustačius faktą, kad seniūnė šią pažymą išdavė remdamasi Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimu, kurį panaikino aukštesnės instancijos teismas, yra pakankamas pagrindas pripažinti šią pažymą negaliojančia. Be to, pažymoje nurodyti duomenys neatitinka faktinių aplinkybių visumos. Tą nurodė ir pati seniūnė, teikdama paaiškinimus teismui, jog pažyma išduota, remiantis tik V. T. pateiktais dokumentais, bet faktiniai duomenys dėl ginčo turto priklausomumo nebuvo patikrinti. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažyma išduota neteisėtai, nesilaikant įstatymų reikalavimų, neatitinka faktinių duomenų, todėl panaikinama. Atsižvelgus į tai, kad šios pažymos pagrindu įregistruota R. T. nuosavybė į ginčo pastatus, kaip pasekmė, panaikinama ir šios pažymos pagrindu atlikta teisinė registracija R. T. vardu.

63. Alytaus miesto 1-jame notarų biure 2014 m. gruodžio 29 d. mirusiojo R. T. sūnui V. T. išduotas paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas (2 t. 119-128 b. l.). Paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo pagrindu įgytą turtą V. T. 2015 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartimi neatlygintinai perleido savo dukteriai D. A. ir G. A. (1 t. 43-50 b. l.). Ieškovai prašo panaikinti ir minimus paveldėjimo teisės liudijimą ir dovanojimo sandorį. Šie ieškovų reikalavimai yra išvestiniai iš pirmojo reikalavimo, yra pagrįsti ir įrodyti, todėl tenkinami visa apimtimi.

64. Patenkinus ieškovų patikslinto ieškinio reikalavimus, atsakovai D. A. ir G. A. netenka nuosavybės teisių į ginčo turtą, todėl nebūdami savininkai, jie netenka teisės reikalauti, kad ieškovas K. G. iškraustytų visus savo asmenius daiktus iš ginčo pastatų, taip pat netenka teisės reikalauti pripažinti jį netekusiu teisės naudotis ginčo turtu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

65. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

66. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija spendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai nustatė bylos nagrinėjimui teisiškai reikšmingas aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas, neteisingai pritaikė materialines teisės normas ir priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Nurodytų aplinkybių pagrindu apeliacinis skundas tenkinamas, Alytaus rajono apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalis, kuria atmesti ieškinio reikalavimai ir patenkinti priešieškinio reikalavimai, panaikinamas ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – patikslintas ieškinys tenkinamas, priešieškinio reikalavimai atmetami (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

67. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Priėmus naują sprendimą, iš naujo paskirstomos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos.

68. Ieškovus K. G. ir L. L. pirmosios instancijos teisme atstovavo advokato padėjėja I. P., pagal 2015 m. rugsėjo 21 d. ir 2018 m. sausio 22 d. atstovavimo sutartis (1 t. 9 b. l., 4 t. 5 b. l.), apeliacinės instancijos teisme ieškovus atstovavo advokatas A. B. pagal 2018 m. gegužės 2 d. atstovavimo sutartį (4 t. 118 b. l.). Kasacinės instancijos teisme ieškovę L. L. atstovavo advokatas A. B. pagal 2021 m. liepos 9 d. atstovavimo sutartį (10 t. 46 b. l.).

69. Ieškovai patyrė 4194,6 Eur bylinėjimosi išlaidų (K. G. – 1420,8 Eur, L. L. – 2773,8 Eur), kurias sudaro:

69.1. 131 Eur žyminio mokesčio už ieškinį, sumokėjo K. G. (1 t. 8-9 b. l.);

69.2. 1000 Eur už teisines paslaugas, sumokėjo K. G. (4 t. 88 b. l.);

69.3. už apeliacinį skundą dėl 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo (4 t. 122-132 b.l.) K. G. sumokėjo 57 Eur žyminio mokesčio (4 t. 133 b. l.), L. L. sumokėjo 41 Eur žyminio mokesčio (4 t. 117 b. l.);

69.4. L. L. patyrė 2 500 Eur išlaidų už teisines paslaugas, jos detalizuotos 2020-08-25 prašyme, o sumokėjimą patvirtina 2019-12-02 pinigų priėmimo kvitas (8 t. 110, 111 b. l.);

69.5. 232,80 Eur žyminio mokesčio už K. G. ir L. L. apeliacinį skundą dėl 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo sumokėjo K. G. (9 t. 128, 134 b. l.);

69.6. 232,80 Eur žyminio mokesčio už L. L. kasacinio skundo pateikimą, sumokėjo L. L. (10 t. 45 b. l.).

70. Ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ patvirtintų dydžių.

71. Patenkinus patikslinto ieškinio reikalavimus visa apimtimi, ieškovams iš atsakovų D. A. ir G. A. ir V. T. lygiomis dalimis priteisiamos ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos: ieškovui K. G. – po 473,60 Eur iš kiekvieno atsakovo (473,60x3=1420,8), L. L. – po 924,60 Eur iš kiekvieno atsakovo (924,60 x 3 =2773,80) (CPK 98 straipsnio 2 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

72. Atsakovus teisme atstovo advokatas A. P.: D. A. – pagal 2015 m. lapkričio 20 d. atstovavimo sutartį (1 t. 84 b. l.), V. T. – pagal 2019 m. vasario 1 d. atstovavimo sutartį (5 t. 42 b. l.).

73. Atsakovai patyrė šias bylinėjimosi išlaidas:

73.1. L. L. patyrė 2 500 Eur išlaidų už teisines paslaugas, jos detalizuotos 2020-08-25 D. A. sumokėjo 41 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį (1 t. 94 b. l.), 180 Eur žyminio mokesčio už patikslintą priešieškinį (5 t. 136 b. l.);

73.2. D. A. patyrė išlaidas už teisines paslaugas: 2 544,50 Eur (8 t. 128 b. l. 128) pagal 2018 m. kovo 1 d. prašymą (4 t. 84 b. l. 84), 1 000 Eur pinigų priėmimo kvitas (8 t. 85 b. l.), 500 Eur pinigų priėmimo kvitas (1 t. 95 b. l.), papildomai pridedamas pinigų priėmimo kvitas 500 Eur (8 t. 129 b. l.)

73.3. už atsiliepimo į ieškovų apeliacinį skundą parengimą D. A. ir G. A. patyrė po 300 Eur (pinigų priėmimo kvitai - 4 t. 174, 178, 175, 177 b. l.).

73.4. V. T. už priešieškinį sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio (5 t. 35, 49 b. l.), už atsiliepimo į ieškovų apeliacinį skundą parengimą - 1 000 Eur (pinigų priėmimo kvitas - 4 t. 173, 176 b. l.);

73.5. prašymas atsakovui V. T. priteisti 1 300 Eur pagal pinigų priėmimo kvitus (8 t.. 129-1 b. l., 9 t. 64, 65 b. l.).

73.6. Už atsiliepimo į ieškovų apeliacinį skundą dėl 2022 m. lapkričio 3 d. sprendimo pateikimą V. T. patyrė 300 Eur (pinigų priėmimo kvitas 9 t. 154 b. l.), D. A. patyrė 100 Eur išlaidų (pinigų priėmimo kvitas - 9 t. 155 b. l.).

73.7. už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą V. T. patyrė 500 Eur išlaidų (10 t. 65 b. l.), atsiliepimą į kasacinį skundą parengė advokatas V. P., pagal 2021 m. rugpjūčio 2 d. atstovavimo sutartį (10 t. 66 b. l.).

73.8. D. A. už papildomų paaiškinimų parengimą patyrė 300 Eur išlaidų, pagal 2022 m. rugpjūčio 2 d. atstovavimo sutartį adv. V. P. (10 t. 128 b. l. ir antra pusė).

74. Netenkinus atsakovų D. A. ir G. A. patikslinto priešieškinio reikalavimų, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

75. Sprendimo dalis, kuria nutraukta bylos dalis dėl atsakovo G. A. priešieškinio reikalavimo, paliekama nepakeista, todėl atsakovo V. T. patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

76. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, sudaro 617,01 Eur. Priėmus naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimai patenkinti, atsakovų priešieškinio reikalavimus atmetus, šios išlaidos lygiomis dalimis priteisiamos iš atsakovų D. A. ir G. A. ir V. T., iš kiekvieno po 205,67 Eur (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovų K. G. ir L. L. patikslinto ieškinio reikalavimai dėl nuosavybės teisės pripažinimo į gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymos, paveldėjimo teisės liudijimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovų K. G. ir L. L. patikslintą ieškinį tenkinti:

1) pripažinti I. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusiai (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini): į pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – lauko virtuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – tvartą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – dirbtuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitus inžinerinius statinius – šulinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));

2) pripažinti negaliojančia Alytaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymą Nr. R5-254(1.25);

3) panaikinti pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – lauko virtuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – dirbtuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitų inžinerinių statinių – šulinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją R. T., gimusio (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), vardu;

4) pripažinti negaliojančiu 2014 m. gruodžio 29 d. Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės R. M. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą V. T., dėl pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – lauko virtuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – dirbtuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitų inžinerinių statinių – šulinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), paveldėjimo;

5) pripažinti negaliojančia 2015 m. kovo 12 d. Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės R. M. patvirtintą dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria V. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) padovanojo savo dukteriai D. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise po ½ dalį pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – lauko virtuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – dirbtuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitų inžinerinių statinių – šulinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini).

Panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti atsakovų D. A. ir G. A. patikslinto priešieškinio reikalavimai (dėl įpareigojimo K. G. netrukdyti atsakovams naudotis jų pastatais ir iškraustyti jo asmeninius daiktus) ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – šiuos priešieškinio reikalavimus atmesti.

Palikti nepakeistą Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį, kuria atmesti atsakovų D. A. ir G. A. patikslinto priešieškinio reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Palikti nepakeistą Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta bylos dalis pagal atsakovo V. T. priešieškinį dėl Alytaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymos Nr. R3-192(1.3) pripažinimo negaliojančia.

Panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Priteisti ieškovei L. L. 2773,80 Eur (du tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt tris Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų lygiomis dalimis iš atsakovų D. A., G. A. ir V. T., iš kiekvieno po 924,60 Eur (devynis šimtus dvidešimt keturis Eur 60 ct);

Priteisti ieškovui K. G. 1420,80 Eur (tūkstantį keturis šimtus dvidešimt Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų lygiomis dalimis iš atsakovų D. A., G. A. ir V. T., iš kiekvieno po 473,60 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt tris Eur 60 ct).

Priteisti valstybei iš atsakovų D. A., G. A. ir V. T. lygiomis dalimis 617,01 Eur, iš kiekvieno po 205,67 Eur (du šimtus penkis Eur 67 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5660.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjos Žibutė BudžienėVirginija GudynienėLaima Kriaučiūnaitė