Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Danutės Kutrienės ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės T. M. (T. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. Z. (A. Z.), J. M. (J. M.), M. M., H. B., A. Ž., Ž. G. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir T. M. dėl sutarties ir paveldėjimo teisės liudijimo dalių negaliojimo, tretieji asmenys Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarė R. V., valstybės įmonė „Registrų centras“, G. P., L. M., J. Ž., M. G., I. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė (i) pripažinti 1992 m. liepos 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp Naujininkų seniūnijos rajono (miesto) valdybos, įmonės, organizacijos atstovo V. Z., veikiančio pagal rajono (miesto) valdybos įmonės, organizacijos 1991 m. rugpjūčio 15 d. potvarkį Nr. I329V, ir T. M. bei A. M., dalį dėl 7/8 pastato-sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), plane pažymėto Nr. „I J 1/m“, pirkimo–pardavimo, negaliojančia, paliekant T. M. ir A. M. 1/8 nurodyto pastato - sandėlio dalį; (ii) pripažinti 2007 m. birželio 13 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. ERN-3145 dalį dėl T. M. 7/16 pastato – sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjimo iš A. M. negaliojančia, paliekant T. M. 1/16 nurodyto pastato – sandėlio paveldėtą dalį; (iii) pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto Naujininkų seniūnijos valdybos įkainojimo akto Nr. 2979, gauto iš Vilniaus apskrities archyvo, 2.4 punktą; (v) taikyti restituciją, įpareigojant T. M. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei jai nepriklausančią 7/8 pastato - sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį; (vi) priteisti ieškovams iš atsakovės T. M. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Ieškovai nurodė, kad 1992 m. liepos 23 d. Naujininkų seniūnijos rajono (miesto) valdybos, įmonės, organizacijos atstovas V. Z., veikiantis pagal rajono (miesto) valdybos įmonės, organizacijos 1991 m. rugpjūčio 15 d. potvarkį Nr. I329V, ir T. M. bei A. M., remdamiesi Vilniaus miesto Naujininkų seniūnijos valdybos įkainojimo aktu Nr. 2979, kurį ieškovai gavo iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos archyvo (toliau taip pat – Įkainojimo aktas Nr. 1), sudarė pirkimo­-pardavimo sutartį ir įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), su kitu priklausančiu pastatu, plane pažymėtu Nr. „I J 1/m“. Nurodė, kad remiantis Įkainojimo aktu Nr. 1 T. M. ir A. M. leista pirkti privatizuojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei kartu pastato-sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), 1/8 dalį – plane pažymėto Nr. „I J 1/p“. Tuo tarpu 2007 m. birželio 13 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. ERN-3145 patvirtina, kad A. M. turtą, įskaitant ½ dalį pastato - sandėlio, paveldėjo T. M.. Iš 2015 m. gruodžio 4 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad T. M. nuosavybės teise priklauso visas (1/1) pastatas – sandėlis, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas minėtos 1992 m. liepos 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties ir paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu. 2015 m. lapkričio 30 d. pranešimu atsakovė T. M. kreipėsi į ieškovus, informuodama, kad jie gali iš jos įsigyti 1/8 aptariamo pastato – sandėlio dalį už 700 Eur, būtent po šio pranešimo ieškovai sužinojo, kad minėtas pastatas– sandėlis priklauso atsakovei T. M., o jų nuosavybės teisės į namo priklausinį yra neįregistruotos. Ieškovų reikalavimų pagrįstumą įrodo ir ta aplinkybė, kad į tą patį atsakovei priklausantį pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą „I J 1/p“, Nekilnojamojo turto registre įregistruota ir trečiojo asmens G. P. nuosavybės teisė į 1/8 pastato-sandėlio dalį. Nurodė, jog kadangi 1992 m. liepos 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties dalis ir jos pagrindu sudaryta 2007 m. birželio 13 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. ERN-3145 dalis, kaip sandoriai, turi tiesioginę įtaką ieškovų teisėms ir teisėtiems interesams, ieškovai laikytini turinčiais subjektinę teisę pareikšti ieškinį ginčijant šių sandorių dalis ir materialinės teisės normų pažeidimo pagrindu (CK 6.227 straipsnio 1 dalis), o imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdami į tai, kad atsakovė pateikė kitą įkainojimo akto variantą negu turi ieškovai, patikslintame ieškinyje ieškovai prašė panaikinti atsakovės pateikto įkainojimo akto, gauto iš Vilniaus apskrities archyvo, dalį. Nurodė, kad atsakovo pateikto įkainojimo akto 2.4 punktas skiriasi nuo ieškovų pateikto įkainojimo akto varianto, t. y. nurodyta 294 rublių sandėlio kaina ne už „1 J 1/p 1/8“ dalį, o už visą sandėlį „1 J 1/p“. Ieškovai prašė atsakovės pateikto įkainojimo akto 2.4 punktą, nurodantį 294 rublių kainą už visą „1 J 1/p“ sandėlį, naikinti, nes jis prieštarauja kitiems sandėlio vertę patvirtinantiems oficialiems dokumentams.Atsakovė T. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, nurodydama, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad ji kartu su motina 1992 m. liepos 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro numeris 8-3761, pagrindu įsigijo visą ginčo sandėlį, kurio indeksas I J I/m, o pirkimo - pardavimo sutartis buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Taip pat nurodė, kad pagal atsakovės turimus, iš Vilniaus apskrities archyvo gautus dokumentus, taip pat ir Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktą Nr. 2979 (toliau taip pat – Įkainojimo aktas Nr. 2), iš kurio matyti, kad įkainojamas visas pastatas su indeksu IJ 1/m ir jo kaina yra 294 rb. Tokią kainą atsakovė T. M. bei jos motina sumokėjo privatizuodamos minėtą ginčo turtą. Atsakovės vertinimu, ieškovai nepagrįstai vadovaujasi kito turinio įkainojimu aktu, nepagrįstai laikydami jį oficialiu dokumentu. Nurodė, kad ieškovai nenurodė pagrindo, dėl kurio ginčo sandoriai gali būti laikomi niekiniais (CK 1.78 straipsnio 1 dalis), taip pat neįrodė savo teisės reikšti ieškinį dėl sandorio nuginčijimo (CK 1.78 straipsnio 4 dalis, 6.227 straipsnio 1 dalis). Dėl ieškovų reikalavimo taikyti restituciją, įpareigojant atsakovę T. M. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei 7/8 dalis sandėlio, atsakovė pažymėjo, kad restitucijos taikymas reikštų reprivatizavimą, tačiau Butų privatizavimo įstatymas jau nebegalioja, todėl tik atsakovė turėtų teisę dar kartą privatizuoti sandėlį. Taip pat liktų neišspręstas piniginių lėšų, kurias atsakovė sumokėjo už privatizuojamą sandėlį, grąžinimo atsakovei klausimas. Taip pat atsakovė, vadovaudamasi CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, kadangi faktiškai pastatu - sandėliu jau daugiau nei dešimt metų naudojasi visi aštuoni gyvenamojo namo butų savininkai ir jie visą laiką žinojo, kad sandėlis priklauso atsakovei.Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepimu prašė, nustačius 1992 m. liepos 23 d. pirkimo - pardavimo sutartyje padarytą rašymo apsirikimą dalyje dėl 7/8 pastato-sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), plane pažymėto Nr. 111/p pirkimo- pardavimo, ieškinį tenkinti, grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei nurodytą 7/8 dalį pastato-sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad atsakovės pateiktas įkainojimo aktas Nr. 2 yra gautas iš Vilniaus apskrities archyvo Vilniaus miesto antrosios notarinės kontoros dokumentų fondo, kaip notarinėje byloje esantis vienas iš dokumentų, tuo tarpu ieškovų pateiktas įkainojimo aktas Nr. 1 yra pateiktas iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos archyvo buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo bylos, todėl ieškovų pateiktas įkainojimo aktas Nr. 1 laikytinas oficialiu institucijos dokumentu. Nurodė, kad ieškovų pateikto Įkainojimo akto Nr. 1 duomenis – aplinkybę, jog kaina apskaičiuota už 1/8 ginčo sandėliuko dalį – patvirtina kiti oficialūs įrodymai: 1992 m. birželio 26 d. Pagrindinių pastatų, jų dalių, priestatų ir ūkio pastatų įkainojimo lentelėje nurodyti duomenys, t. y. nurodyta viso sandėlio – ūkio pastato 1J1/p vertė 2353 rb., atitinkamai 1/8 šio sandėlio dalies vertė – 294 rubliai, kurią sumokėjo atsakovė T. M.. Atsakovė darė prielaidą, kad galimai atsakovės T. M. pateiktame Įkainojimo akte Nr. 2 padaryta rašymo apsirikimo klaida – prie ginčo sandėliuko kainos neįrašytas skaičius „1/8“, šis dokumentas neatitinka teisės aktų keliamų reikalavimų – nėra pasirašytas vyriausiosios finansininkės G. Š., todėl juo nesivadovautina, o byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovė yra sumokėjusi 294 rb. už 1/8 ginčo sandėliuko dalį, o ne visą ginčo ūkinį pastatą.Tretieji asmenys M. G., G. P. ir J. Ž. ieškinį palaikė.Tretieji asmenys notarė R. V., VĮ „Registrų centras“ ir I. V. pateikė prašymus nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino 1992 m. liepos 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp Naujininkų seniūnijos rajono (miesto) valdybos, įmonės, organizacijos atstovo V. Z., veikiančio pagal rajono (miesto) valdybos įmonės, organizacijos 1991 m. rugpjūčio 15 d. potvarkį Nr. I329V, ir T. M. bei A. M., dalį dėl 7/8 pastato-sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), plane pažymėto Nr. „I J 1/m“, pirkimo – pardavimo, negaliojančia ab initio, paliekant T. M. ir A. M. 1/8 nurodyto pastato – sandėlio dalį; pripažino 2007 m. birželio 13 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. ERN-3145 dalį dėl T. M. 7/16 pastato – sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjimo iš A. M. negaliojančia ab initio, paliekant T. M. 1/16 nurodyto pastato – sandėlio paveldėtą dalį; pripažino negaliojančiu Vilniaus miesto Naujininkų seniūnijos valdybos įkainojimo akto Nr. 2979, gauto iš Vilniaus apskrities archyvo, 2.4 punktą ab initio; taikė restituciją – įpareigojo atsakovę T. M. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 6/8 dalis pastato – sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); priteisė iš atsakovės T. M. ieškovams A. Z., J. M., M. M., H. B., A. Ž., Ž. G. po 150,00 Eur, iš viso 900,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas, įvertinęs į bylą trečiojo asmens VĮ „Registrų centras“ pateiktą ginčo sandėlio archyvinės bylos Nr. 13/12171 medžiagą, atsižvelgdamas į tai, kad trečiajam asmeniui G. P. (kartu su sutuoktiniu) privatizuojant butą bei 1/8 dalį ginčo sandėlio buvo surašytas Gyvenamojo namo, buto įkainojimo aktas Nr. 2981, kuriame ginčo sandėlio 1/8 dalis taip pat įvertinta 294 rubliais, sprendė, kad Įkainojimo aktas Nr. 1 (kuriame nurodyta atsakovei T. M. su motina tenkinanti ginčo sandėlio dalis yra 1/8 ir kuri įvertinta 294 rubliais) atitinka Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 (Žin., 1991, Nr. 28-765), 11 punkte nustatytus reikalavimus, yra patvirtintas Vilniaus miesto Naujininkų seniūnijos valdybos, seniūno V. Z. parašu, taip pat pasirašytas vyriausiosios finansininkės G. Š., todėl juo turėjo būti vadovaujamasi sudarant 1992 m. liepos 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir registruojant atsakovės T. M. nuosavybės teisę į ginčo sandėlį. Teismas konstatavo, kad sudarytų ginčijamų sandorių dalys, kuriais atsakovei T. M. buvo perleista didesnė dalis į ginčo sandėlį nei priklausė, pažeidžia CK 4.48 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pamatinį civilinės teisės principą nemo dat quod non habet, todėl šias sandorių dalis teismas laikė negaliojančiomis ab intio, kaip prieštaraujančias imperatyvams (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas ieškovų reikalavimams dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais skaičiuotinas nuo 2007 m. birželio 27 d., kai buvo registruota atsakovės T. M. nuosavybės teisė į visą ginčo sandėlį. Dėl to teismas nagrinėjamu atveju konstatavo, kad ieškovai nėra praleidę ieškinio senaties termino.Teismas, pripažinęs ginčijamų sandorių dalis negaliojančiomis, taikė dvišalę restituciją, t. y. 6/8 dalis ginčo sandėlio grąžino Vilniaus miesto savivaldybei, 1/8 dalį ginčo sandėlio paliko atsakovės T. M. nuosavybėje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė T. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Ginčo sandoris buvo sudarytas pagal tą įkainojimo aktą, kuris yra gautas iš Vilniaus apskrities archyvo, todėl teismas nepagrįstai vadovaujasi kito turinio įkainojimo aktu, rastu Vilniaus miesto savivaldybės archyve, nes oficialaus dokumento įrodomąją galią turi dokumentai gauti iš notarų biuro. Teismas nepagrįstai vadovavosi šiuo Vilniaus miesto savivaldybės archyve rastu įkainojimo aktu ir nepagrįstai tenkino ieškinį.Teismas, tenkindamas ieškinį, rėmėsi CK 1.80 str. 1. d., kuri įtvirtina: „Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja“. Tačiau nėra konkrečiai nurodyta, kokiai imperatyviai įstatymo normai šis sandoris prieštarauja.Ieškovai nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad prašomas pripažinti negaliojančiu sandoris pažeidė jų teises. Ieškovai neturi reikalavimo teisės į ieškinio dalyką, todėl ieškinys negalėjo būti tenkintas.Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties. Ieškovai nuo pat savo butų įsigijimo momento žinojo, kad sandėlis jiems nuosavybės teise nepriklauso. Atsakovė, remdamasi CK 1.126 str. 2 d., prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Šiuo metu galiojantis CK nustato 10 metų ieškinio senaties terminą. Ankstesnis CK nustatė trejų metų ieškinio senaties terminą.Ieškovai A. Z., J. M., M. M., H. B., A. Ž., Ž. G. atsiliepimu prašo atsakovės T. M. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos atsikirtimus:Ieškovų pateikto įkainojimo akto duomenis – aplinkybę, jog kaina apskaičiuota už 1/8 ginčo sandėliuko dalį – patvirtina kiti rašytiniai įrodymai: 1992 m. birželio 26 d. Pagrindinių pastatų, jų dalių, priestatų ir ūkio pastatų įkainojimo lentelėje nurodyti duomenys, t. y. nurodyta viso sandėlio – ūkio pastato 1J1/p vertė 2353 rb., atitinkamai 1/8 šio sandėlio dalies vertė – 294 rubliai, kurią sumokėjo atsakovė T. M.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad būtent ieškovų pateiktas įkainojimo aktas, gautas iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos archyvo, yra dokumentas, kuris patvirtina, kad T. M. ir A. M. leista pirkti privatizuojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei kartu pastato-sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), 1/8 dalį – plane pažymėto Nr. „I J 1/p“ (2.3 punktas).Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad teismas nenurodė, kokiai konkrečiai imperatyviajai įstatymo normai prieštarauja ginčijami sandoriai. Ginčo sandoriai prieštarauja LR Notariato įstatymo 2 straipsniui, kuris įtvirtina pagrindinę notaro funkciją – užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Be to, teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad sudarytų ginčijamų sandorių dalys, kuriais atsakovei T. M. buvo perleista didesnė dalis į ginčo sandėlį nei priklausė, pažeidžia CK 4.48 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pamatinį civilinės teisės principą nemo dat quod non habet, todėl šios sandorių dalys yra laikytinos negaliojančiomis ab intio, kaip prieštaraujančios imperatyvams (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).Ginčijamos 1992 m. liepos 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties dalis ir jos pagrindu sudaryta 2007 m. birželio 13 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. ERN-3145 dalis, kaip sandoriai, turėjo tiesioginę įtaką ieškovų teisėms ir teisėtiems interesams, todėl ieškovai laikytini turinčiais subjektinę teisę pareikšti ieškinį.Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas ieškovų reikalavimams dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais skaičiuotinas nuo 2007 m. birželio 27 d., kai buvo registruota atsakovės T. M. nuosavybės teisė į visą ginčo sandėlį. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės T. M. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos atsikirtimus:Apeliantė nepagrįstai teigia, jog vadovaujantis CPK 197 str. 2 d., oficialiu rašytiniu įrodymu laikytinas jos pateiktas Įkainojimo aktas Nr. 2, o ne gautas iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos archyvo buto privatizavimo bylos. Atsakovės pateiktas dokumentas neatitinka oficialiesiems rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų, t. y. neatitiko formos reikalavimo (nepasirašytas vyriausiosios buhalterės); be to, pats Įkainojimo aktas Nr. 2 nebuvo ir patvirtintas notarės, kaip teigia apeliantė, o tik buvo įsegtas notarinėje byloje. Atsakovės T. M. pateiktame Įkainojimo akte Nr. 2, kuris nelaikytinas oficialiu dokumentu, padaryta rašymo apsirikimo klaida – prie ginčo sandėliuko kainos neįrašytas skaičius „1/8“. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovė yra sumokėjusi 294 rb. už 1/8 ginčo sandėliuko dalį, o ne visą ginčo ūkinį pastatą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl ieškovų teisinio suinteresuotumo reikšti ieškinį ir pagrįstai konstatavo, jog vadovaujantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 str. nuostatomis, ieškovams ateityje pateikus prašymus dėl ginčo sandėliuko dalių įsigijimo, tokie prašymai būtų svarstomi.Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl ieškinio senaties termino (ne)taikymo, o apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nepaneigia teismo išvadų teisingumo, todėl nėra pagrindo naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimo ir šiuo pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacijos dalykas - ginčas dėl pagalbinio pastato (sandėlio) dalies privatizavimo sutarties teisėtumo; kiti pareikšti ieškinio reikalavimai (dėl paveldėjimo nuginčijimo ir restitucijos) yra išvestiniai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų; sprendimas teisėtas ir pagrįstas.Byloje nustatyta, kad 1992 m. liepos 23 d. Naujininkų seniūnijos rajono (miesto) valdybos, įmonės, organizacijos atstovas V. Z., veikiantis pagal rajono (miesto) valdybos įmonės, organizacijos 1991 m. rugpjūčio 15 d. potvarkį Nr. I329V, ir T. M. bei A. M., sudarė pirkimo-pardavimo sutartį ir įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), su kitu priklausančiu pastatu, plane pažymėtu Nr. „I J 1/m“, lygiomis dalimis. 2006 m. rugsėjo 18 d. mirus atsakovės T. M. motinai A. M., atsakovė T. M. paveldėjo ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį sandėlio, plane pažymėtu Nr. „I J 1/m“. Atsakovė T. M. savo nuosavybės teisę į paveldėtą butą ir ginčo sandėlį įregistravo Nekilnojamojo turto registre 2007 m. birželio 27 d..Nekilnojamojo turto registro duomenimis šiuo metu į 1/1 dalį, t. y. visą, ginčo sandėlio nuo 2007 m. birželio 27 d. nuosavybės teisė yra registruota atsakovei T. M., o į 1/8 dalį ginčo sandėlio nuo 2001 m. gruodžio 10 d. nuosavybės teisė yra registruota tretiesiems asmenims G. P. ir jos sutuoktiniui G. J. P., po kurio mirties turtą paveldėjo sutuoktinė ir dukra – trečiasis asmuo I. V..Ieškovams nuosavybės teise kartu su bendraturčiais trečiaisiais asmenims priklauso butai šiame daugiabučiame gyvenamajame name. Ieškovai patikslintu ieškiniu ginčijo sandėlio pirkimo-pardavimo sutarties ir paveldėjimo liudijimo dalis teigdami, kad atsakovė T. M. negalėjo įgyti viso ginčo sandėlio, kaip daugiabučio namo priklausinio, nes visi kaimynai lygiomis dalimis naudojasi ginčo sandėliu ir turėjo teisę privatizuoti ar kitu būdu įgyti nuosavybėn šio priklausinio dalis. Teismas su ieškovų argumentais sutiko.Nuosavybės teise į butą ir sandėlį atsakovei atsirado Lietuvos Respublikos butų privatizavimo pagrindu. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas (su išimtimis) galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl asmens teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; kt.). Privatizavimo objektu galėjo būti Butų kodekso tvarka nuomojama gyvenamoji patalpa; pagal Butų kodekso nuostatas teisė naudotis nuomojama patalpa buvo įgyjama atitinkamos įgaliotos institucijos ar organo sprendimu bei sudarius gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (Butų kodekso 46, 49, 52 straipsniai).Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka butų nuomininkams asmeninės nuosavybės teise kartu su privatizuojamu butu galėjo būti parduodamos pagalbinės patalpos (rūsiai, sandėliukai), įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai, o tokiose patalpose esančios patalpos, kurios pagal butų inventorizavimo bylas nepriklauso nei vienam konkrečiam butui, butų savininkams turėjo būti perduotos Centrinės privatizavimo komisijos nustatyta tvarka. Privatizavimo sutartyje turėjo būti aiškiai ir konkrečiai nurodytas privatizuojamas turtas – nuomojamas butas ir pagalbinės patalpos, pateikta apskaičiuota buto ir tokios patalpos (rūsio sandėliuko) kaina.Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įvertinęs į bylą trečiojo asmens VĮ „Registrų centro“ pateiktą ginčo sandėlio archyvinės bylos Nr. 13/12171, nustatė, kad prie atsakovės buto privatizavimo sutarties pridėtas įkainojimo aktas Nr. 1, kuriame nurodyta atsakovei T. M. su motina tenkinanti ginčo sandėlio dalis yra 1/8 ir kuri įvertinta 294 rubliais; bendra buto su priklausiniu vertė nurodyta 9807 rub. Buto su priklausiniu 1992 m. liepos 23 d. privatizavimo sutartyje pažymėta, kad atsakovė kartu su motina privatizavo lygiomis dalimis pastatą J1/m (sandėlis) už bendra 9807 rublius.Nei archyvinėje byloje, nei civilinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovei butų išnuomotas ir prie atsakovės privatizuojamo buto būtų priskirtas, kaip priklausinys, visas sandėlis, kuriuo naudojosi visi daugiabučio namo gyventojai. Esant tokioms bylos aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad akto dalis dėl 1/8 sandėlio įkainojimo atitinka Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 (Žin., 1991, Nr. 28-765), 11 punkte nustatytus reikalavimus, t.y. atsakovei ir jos velionei motinai buvo pripažinta teisė privatizuoti kaip buto priklausinį 1/8 dalį bendro sandėlio Butų privatizavimo įstatymo tvarka; šiuo įkainavimo aktu turėjo būti vadovaujamasi sudarant 1992 m. liepos 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir registruojant atsakovės T. M. nuosavybės teisę į ginčo sandėlį. Atsakovei ir jos motinai buvo pripažinta teisė privatizuoti 1/8 dalį pastato, už privatizuojamą buto priklausinį jį sumokėjo 294 rub., t.y. už 1/8 dalį pastato (sandėlio); įrašas privatizavimo sutartyje apie viso sandėlio pardavimą atsirado be teisėto pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovės pateikto įkainojimo akto Nr. 2 vertinimo. Minėto Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo akto Nr. 2979 duomenimis buvo įkainotas visas pastatas su indeksu IJ 1/m ir jo kaina yra 294 rub. Teisėjų kolegijos vertinimu šis aktas neįrodo, kad atsakovei ir jos motinai buvo išnuomotas visas sandėlis ir privatizavimo objektu kartu su butu galėjo būti visas sandėlis, kaip buto priklausinys. Vertinant įkainojimo aktą Nr. 2 kartu su trečiojo asmens G. P. buto su priklausiniu (sandėlio 1/8 dalimi) privatizavimo byla, kurioje viso sandėlio vertė apskaičiuota 2353 rub., o atitinkamos 1/8 dalies kaina – 294 rub., sprendžiama, kad įkainojimo akte Nr. 2 padaryta rašymo apsirikimo klaida – prie privatizuojamo sandėlio indekso IJ 1/m neįrašytas skaičius 1/8.Dėl nurodytų motyvų visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad privatizavimo sutartimi atsakovei buvo perleista didesnė dalis į ginčo sandėlį nei jai priklausė ir nurodytus aplinkybės sudarė pagrindą tenkinti patikslintą ieškinį dėl privatizavimo sutarties ir paveldėjimo teisės liudijimo dalių pripažinimo negaliojančiomis (CK 4.48 straipsnio 2 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis).Atmetamas apeliacinio skundo argumentas neva pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiai imperatyviai įstatymo normai prieštarauja ginčijamas sandoris. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad atsakovei buvo leista privatizuoti ir įregistruoti visą sandėlio pastatą, t. y. daugiau, nei ji galėjo privatizuoti ir įregistruoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, t. y. privatizavimo sandoris prieštarauja CK 4.48 straipsnio 2 daliai.Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentais dėl ieškinio senaties taikymo. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, arba vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti, t. y. sužinojimo apie teisės pažeidimą momentas yra faktas; bylos nagrinėjimo metu jis turėjo būti įrodinėjamas visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Apeliantė (atsakovė) reikalavo taikyti ieškinio senatį, nes, jos manymu, ieškovai nuo pat savo butų įsigijimo momento žinojo, kad sandėlis jiems nuosavybės teise nepriklauso. Tačiau nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovės privatizavimo sutarties dalies teisėtumas, t. y. ieškinio senaties taikymui yra svarbu, kada ieškovai sužinojo apie viso sandėlio pardavimą ir įregistravimą atsakovės vardu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, pagal bylos faktines aplinkybes nei vienas iš ieškovų nuo butų įsigijimo nebuvo ketinęs perleisti savo nuosavybės teisę į butus, todėl nesidomėjo sandėlio privatizavimo aplinkybėmis ir registracijos duomenimis. Bylos nagrinėjimo metu pati atsakovė T. M. bylos nagrinėjimo iš esmės teisme metu patvirtino, kad ji pati sužinojo, jog jai priklauso visas ginčo sandėlis tik mirus motinai tvarkant palikimo reikalus, t. y. 2007 m. birželio mėn. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ieškovai žinojo apie viso sandėlio privatizavimą atsakovės ir jos motinos vardu iki viso sandėlio įregistravimo atsakovės vardu išviešinimo viešajame registre, todėl teismas pagrįstai laikė kad nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas ieškovų reikalavimams dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais skaičiuotinas nuo 2007-06-27, kai buvo registruota atsakovės T. M. nuosavybės teisė į visą ginčo sandėlį. Dėl to teismas pagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį ieškovų reikalavimui.Teisėjų kolegiją pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010;2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Dėl bylos žodinio nagrinėjimo. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Nors dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti teismui motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliantė T. M. prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, norėdama apginti savo pažeistas teises ir demaskuoti Savivaldybės melą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisinius ir faktinius argumentus, šį apeliantės prašymą atmeta kaip nepagrįstą.Apibendrinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog apeliantė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo apeliacinį skundą, todėl apeliacinės instancijos teismas atsakovės apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, palikdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimą nepakeistą.Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą