Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovams A. Ž., Ž. G., ieškovų atstovams advokato padėjėjai Jolantai Triponei, advokatui Renaldui Baliūčiui, atsakovės T. M. advokatei Aušrai Saulėnienei, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovėms Rūtai Čiuladaitei, Rasai Mažeikienei, tretiesiems asmenims M. G., G. P., J. Ž.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. Z., J. M., M. M., H. B., A. Ž., Ž. G. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir T. M. dėl sutarties ir paveldėjimo teisės liudijimo dalių negaliojimo, tretieji asmenys Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarė Rima Vižinytė, valstybės įmonė „Registrų centras“, G. P., L. M., J. Ž., M. G., I. V..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovų atstovas palaikė ieškinį jame nurodytais motyvais, patikslintą ieškinį prašė tenkinti visiškai, bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti tik iš atsakovės T. M..

Teismo posėdžio metu atsakovės T. M. atstovė prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad visi ieškovai nuo įsigijo momento žinojo, kad neturi nuosavybės teisių į sandėlį, todėl galėjo savo pažeistas teises ginti anksčiau, tačiau tai ėmė daryti tik gavę atsakovės pasiūlymą įsigyti sandėliuką. Taip pat pažymėjo, kad ieškovai neįrodė savo reikalavimo teisės. Nurodė, kad ieškovai nepakankamai aiškiai suformulavo reikalavimą dėl restitucijos, neaišku, kaip tai turėtų būti realizuojama ir kaip būtų atlyginta atsakovei, nes privatizavimo procesas jau pasibaigęs, prašė ieškinį atmesti.

Teismo posėdžio metu atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovė nurodė, kad palaiko savo argumentus, išdėstytus procesiniuose dokumentuose. Nurodė, kad nebuvo atlikti jokie neteisėti Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai, nesutapimai dokumentuose laikytini rašymo apsirikimu; jei teismas nustatytų, kad 1992 m. liepos 23 d. pirkimo – pardavimo sutartyje buvo padaryta rašymo apsirikimas dėl 7/8 dalių pastato sandėlio, esanč (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo, ieškinį tenkinti ir Vilniaus miesto savivaldybei grąžinti 7/8 dalių pastato sandėlio, esančią (duomenys neskelbtini).

Tretieji asmenys M. G., G. P. ir J. Ž. nurodė, kad ieškinį palaiko.

Tretieji asmenys notarė Rima Vižinytė, VĮ „Registrų centras“ ir I. V. pateikė prašymus nagrinėti bylą joms nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 1992 m. liepos 23 d. Naujininkų seniūnijos rajono (miesto) valdybos, įmonės, organizacijos atstovas V. Z., veikiantis pagal rajono (miesto) valdybos įmonės, organizacijos 1991 m. rugpjūčio 15 d. potvarkį Nr. I329V, ir T. M. bei A. M., sudarė pirkimo-pardavimo sutartį ir įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) su kitu priklausančiu pastatu, plane pažymėtu Nr. „I J 1/m“ (1 t., e. b. l. 6-7). 2006 m. rugsėjo 18 d. mirus atsakovės T. M. motinai A. M., atsakovė T. M. paveldėjo ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį sandėlio, plane pažymėtu Nr. „I J 1/m“ (1 t., e. b. l. 8). Atsakovė T. M. savo nuosavybės teisę į paveldėtą butą ir ginčo sandėlį išviešino įregistruodama Nekilnojamojo turto registre 2007 m. birželio 27 d. (1 t., e. b. l. 16-17).

Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis šiuo metu į 1/1 dalį, t. y. visą, ginčo sandėlio nuo 2007 m. birželio 27 d. nuosavybės teisė yra registruota atsakovei T. M., o į 1/8 dalį ginčo sandėlio nuo 2001 m. gruodžio 10 d. nuosavybės teisė yra registruota tretiesiems asmenims G. P. ir jos sutuoktiniui G. J. P., po kurio mirties turtą paveldėjo sutuoktinė ir dukra – trečiasis asmuo I. V. (1 t., e. b. l. 16-17).

Ginčo sandėlis yra daugiabučio gyvenamojo namo (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausinys (1 t., e. b. l. 16-17). Ieškovams nuosavybės teise kartu su bendraturčiais trečiaisiais asmenims priklauso butai šiame daugiabučiame gyvenamajame name (1 t., e. b. l. 15, 18-23), t. y. ieškovai ir atsakovė T. M. yra daugiabučio namo kaimynai.

Ieškovai ginčija pirkimo-pardavimo sutarties ir paveldėjimo liudijimo dalis teigdami, kad atsakovė T. M. negalėjo įgyti viso ginčo sandėlio, kaip daugiabučio namo priklausinio, nes visi kaimynai lygiomis dalimis naudojasi ginčo sandėliu ir turi teisę privatizuoti ar kitu būdu įgyti nuosavybėn šio priklausinio dalis. Atsakovė T. M. teigia, kad ieškovai visuomet žinojo, kad visas ginčo sandėlis priklauso nuosavybės teise jai, todėl ieškovai yra praleidę ieškinio senaties terminą sandoriams ginčyti.

Dėl ginčijamų sandorių (ne)galiojimo ir ieškovų teisinio suinteresuotumo reikšti ieškinį.

Atsakovė T. M. kartu su motina nuosavybės teisę į ginčo sandėlį (ar jo dalį) įgijo 1992 m. liepos 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kurią sudarė Naujininkų seniūnijos rajono (miesto) valdybos, įmonės, organizacijos atstovas V. Z., veikiantis pagal rajono (miesto) valdybos įmonės, organizacijos 1991 m. rugpjūčio 15 d. potvarkį Nr. I329V, ir T. M. bei A. M., remdamiesi Vilniaus miesto Naujininkų seniūnijos valdybos įkainojimo aktu Nr. 2979. Byloje yra pateikti du šio Įkainojimo akto variantai – pirmajame variante (1 t., e. b. l. 9-12), kurį ieškovai gavo iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos archyvo, T. M. ir A. M. leista pirkti privatizuojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei kartu pastato-sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), 1/8 dalį – plane pažymėto Nr. „I J 1/p“ (2.3 punktas); ginčo sandėlio 1/8 dalis įvertinta 294 rubliais (Įkainojimo aktas Nr. 1); antrajame variante (3 t., e. b. l. 9-10; 12), gautame iš Vilniaus apskrities archyvo Vilniaus miesto antrosios notarinės kontoros dokumentų fondo, T. M. ir A. M. leista pirkti privatizuojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei kartu pastatą-sandėlį, (nenurodant dalies) esančio (duomenys neskelbtini),– plane pažymėto Nr. „I J 1/p“ (2.4 punktas); ginčo sandėlys (nenurodant dalies) įvertintas 294 rubliais (Įkainojimo aktas Nr. 2).

Teismas įvertinęs į bylą trečiojo asmens VĮ „Registrų centro“ pateiktą ginčo sandėlio archyvinės bylos Nr. 13/12171 medžiagą (EPP priedas, l. 24-151), atsižvelgdamas į tai, kad trečiajam asmeniui G. P. (kartu su sutuoktiniu) privatizuojant butą bei 1/8 dalį ginčo sandėlio buvo surašytas Gyvenamojo namo, buto įkainojimo aktas Nr. 2981, kuriame ginčo sandėlio 1/8 dalis taip pat įvertinta 294 rubliais (3 t., e. b. l. 59-62), sprendžia, kad Įkainojimo aktas Nr. 1 (kuriame nurodyta atsakovei T. M. su motina tenkinanti ginčo sandėlio dalis yra 1/8 ir kuri įvertinta 294 rubliais) atitinka Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 (Žin., 1991, Nr. 28-765), 11 punkte nustatytus reikalavimus, yra patvirtintas Vilniaus miesto Naujininkų seniūnijos valdybos, seniūno V. Z. parašu, taip pat pasirašytas vyriausiosios finansininkės G. Š., todėl juo turėjo būti vadovaujamasi sudarant 1992 m. liepos 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir registruojant atsakovės T. M. nuosavybės teisę į ginčo sandėlį. Pažymėtina, kad Įkainojimo akto Nr. 1 duomenis - aplinkybę, jog kaina apskaičiuota už 1/8 ginčo sandėliuko dalį - patvirtina kiti rašytiniai įrodymai: 1992 m. birželio 26 d. Pagrindinių pastatų, jų dalių, priestatų ir ūkio pastatų įkainojimo lentelėje nurodyti duomenys, t. y. nurodyta viso sandėlio - ūkio pastato 1J1/p vertė 2353 rb., atitinkamai 1/8 šio sandėlio dalies vertė - 294 rubliai, kurią sumokėjo atsakovė T. M..

Atsakovė T. M. nurodė, kad ieškovai neturi teisės reikšti ieškinio, nes butų privatizavimo procesas yra pasibaigęs, todėl, neaišku, kokiu pagrindu ieškovai įgis nuosavybės teisę į ginčo sandėlio dalis. Teismas pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl ieškovų nuosavybės teisės į ginčo sandėlio dalis įgijimo. Bylos nagrinėjimo metu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovė patvirtino, kad ieškovams pateikus prašymus dėl ginčo sandėlio dalių įsigijimo, tokie prašymai būtų svarstomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio nuostatomis. Minėta, kad ieškovai yra daugabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkiai, o šiam daugbučiui kaip priklausinys priklauso ginčo sandėlis, todėl teismas konstatuoja, kad ieškovai turi teisinį suinteresuotumą ginčyti atsakovės T. M. sudarytus sandorius, prašant dalį ginčo sandėlio grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei, kad ateityje galėtų pasinaudoti savo teise įsigyti šio sandėlio dalis nuosavybėn.

Įvertinus byloje surinktus rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, teismas prieina prie išvados, kad sudarytų ginčijamų sandorių dalys, kuriais atsakovei T. M. buvo perleista didesnė dalis į ginčo sandėlį nei priklausė, pažeidžia CK 4.48 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pamatinį civilinės teisės principą nemo dat quod non habet, todėl šios sandorių dalys yra laikytinos negaliojančiomis ab intio, kaip prieštarajaunčiomis imperatyvams (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Teismas pabrėžia, kad ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galiojęs 1964 m. Civilinis kodeksas (Vyriausybės žinios, 1964, Nr. 19-138) nustatė analogišką imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindą ir pasekmes (47 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad ieškovų patikslinto ieškinio reikalavimai dėl pirkimo-pardavimo sutarties dalies, paveldėjimo teisės liudijimo dalies ir Įkainojimo akto Nr. 2 dalies negaliojimo yra įrodyti, teisiškai pagrįsti, todėl tenkintini.

Dėl ieškinio senaties termino (ne)taikymo.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovų reikalavimams dėl sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Atsakovė T. M. prašo taikyti ieškinio senatį.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą, t. y. ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Taigi, sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Nagrinėjamu atveju vertinant, kada ieškovai sužinojo (galėjo ir turėjo sužinoti) apie tai, kad atsakovei T. M. priklauso visas ginčo sandėlis, atsižvelgtina į tokias faktines aplinkybes: ieškovė Ž. G. nuosavybės teisę į butą daugiabučiame name įgijo 1992-06-09 (1 t., e. b. l. 15), ieškovas A. Z. nuosavybės teisę į butą daugiabučiame name įgijo 1992-06-09 (1 t., e. b. l. 18), ieškovė J. M. nuosavybės teisę į butą daugiabučiame name įgijo 2003-11-20 (1 t., e. b. l. 19), ieškovė M. M. nuosavybės teisę į butą daugiabučiame name įgijo 1993-06-09 (1 t., e. b. l. 20), ieškovas A. Ž. nuosavybės teisę į butą daugiabučiame name įgijo 1994-05-24 (1 t., e. b. l. 23), t. y. gerokai anksčiau nei atsakovei T. M. 2007-06-27 buvo registruota nuosavybės teisė į visą ginčo sandėlį. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai per visą šį laikotarpį būtų ketinę perleisti savo nuosavybės teisę į butus, todėl jiems nebuvo jokio reikalo domėtis viešųjų registrų duomenimis. Be to, pati atsakovė T. M. bylos nagrinėjimo iš esmės teisme metu patvirtino, kad ji pati sužinojo, jog jai priklauso visas ginčo sandėlis tik mirus motinai tvarkant palikimo reikalus, t. y. 2007 m. birželio mėn. (2017-02-13 teismo posėdžio garso įrašas nuo 22.40 min. iki 47.40 min.). Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas ieškovų reikalavimams dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais skaičiuotinas nuo 2007-06-27, kai buvo registruota atsakovės T. M. nuosavybės teisė į visą ginčo sandėlį. Dėl to teismas nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad ieškovai nėra praleidę ieškinio senaties termino.

Dėl restitucijos taikymo.

Tai, kad sandoris negalioja ab initio (nuo jo sudarymo momento), reiškia, kad jis sandorio šalims nesukuria teisinių padarinių, išskyrus tuos, kurie susiję su jo negaliojimu. Sandorio pripažinimas niekiniu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms iš esmės reiškia konstatavimą, kad jis de jure neegzistuoja (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju sprendžiama dėl restitucijos taikymo (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), o jos negalint taikyti arba jei taikant restituciją nevisiškai apginamos šalies teisės, gali būti sprendžiama ir dėl kitokių negaliojančio sandorio pasekmių (pvz., be pagrindo įgyto turto ar nepagrįsto praturtėjimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-06-30 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vaiteksa“ v. VĮ Turto bankas, bylos Nr. e3K-3-331-686/2016).

Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, kai sandoris negalioja, viena jos šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Restitucijos taisyklės yra nustatytos CK šeštosios knygos I dalies X skyriuje. CK 6.145 straipsnyje nustatyti restitucijos pagrindai.

Nagrinėjamoje byloje pripažinus ginčijamų sandorių dalis negaliojančiomis, taikytina dvišalė restitucija, t. y. 6/8 dalys ginčo sandėlio grąžintinos Vilniaus miesto savivaldybei, 1/8 dalį ginčo sandėlio paliekant atsakovės T. M. nuosavybėje. Pabrėžtina, kad 1/8 dalis ginčo sandėlio priklauso tretiesiems asmenims G. P. ir I. V., kurių nuosavybės teisės įgijimo pagrindas nagrinėjamoje byloje nėra ginčijamas, o teismas neturi pagrindo ex officio spręsti dėl šios sandėlio dalies įgijimo neteisėtumo. Vilniaus miesto savivaldybei grąžinus 6/8 dalis ginčo sandėlio, ieškovų teisės ir teisėti interesai bus apginti, o atsakovės T. M. teisės nebus pažeistos, nes jai teisėtai priklausys 1/8 ginčo sandėlio dalis.

Bylos nagrinėjimo metu atsakovė T. M. nurodė, kad ji yra sumokėjusi ne už 1/8 dalį ginčo sandėlio, bet už visą ginčo sandėlį, todėl jai turėtų būti grąžinta permoka. Įkainojimo akte Nr. 1 yra nustatyta, kad atsakovės T. M. kartu su motina privatizuojamo buto kaina kartu su priklausiniais yra 9807 rublių (7 punktas) (1 t., e. b. l. 9-12), tokia pati privatizuojamų objektų kaina nurodyta ir 1992 m. liepos 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties 2 punkte (1 t., e. b. l. 6-7). Šią kainą atsakovė T. M. kartu su motina sumokėjo 1196 rublių įnešdama į Vilniaus m. Naujininkų seniūnijos valdybos sąskaitą Nr. 609918 komercinio banko „Litimpeks“ Sodų filiale (pirkimo-pardavimo sutarties 2 a punktas) ir 8611 rublių valstybės vienkartinėmis išmokomis (pirkimo-pardavimo sutarties 2 b punktas). Atsakovės T. M. į bylą pateiktas mokėjimo nurodymas (3 t., e. b. l. 7, 13-15) patvirtina valstybinio mokesčio (49 rublių) už notarinį sutarties patvirtinimą sumokėjimą pagal Įkainojimo akto Nr. 1 9 punkto b papunktį. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad atsakovė T. M. neįrodė, kad buvo sumokėjusi daugiau už ginčo sandėlio įgijimą, nei nustatyta Įkainojimo akte Nr. 1 ar ginčo pirkimo-pardavimo sutartyje (CPK 178 straipsnis), todėl taikant restituciją atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija neprivalo grąžinti T. M. jokių piniginių lėšų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Bylos nagrinėjimo metu ieškovų atstovas nurodė, kad prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas tik iš atsakovės T. M., nes atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su ieškiniu sutinka. Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjamu atveju, teismas sprendžia, kad ieškovų bylinėjimosi išlaidos susidarė išimtinai dėl atsakovės T. M., bet ne dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, todėl ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisia, tik iš atsakovės T. M..

Ieškovai pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus: už ieškinio, kitų procesinių prašymų parengimą, atstovavimą teisme prašo priteisti 900,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Ieškovų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra protingo dydžio ir neviršija anksčiau minėtų rekomendacinių dydžių, todėl iš atsakovės T. M. ieškovų naudai lygiomis dalimis priteistina 900,00 Eur, t. y. po 150,00 Eur, bylinėjimosi išlaidų.

Byloje iš viso patirta 8,12 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Šios išlaidos priteistinos iš atsakovės T. M. valstybės naudai.

Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, CPK 270 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovų patikslintą ieškinį tenkinti.

Pripažinti 1992 m. liepos 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp Naujininkų seniūnijos rajono (miesto) valdybos, įmonės, organizacijos atstovo V. Z., veikiančio pagal rajono (miesto) valdybos įmonės, organizacijos 1991 m. rugpjūčio 15 d. potvarkį Nr. I329V, ir T. M. bei A. M., dalį dėl 7/8 pastato-sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), plane pažymėto Nr. „I J 1/m“, pirkimo – pardavimo, negaliojančia ab initio, paliekant T. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. M. 1/8 nurodyto pastato – sandėlio dalį.

Pripažinti 2007 m. birželio 13 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. ERN-3145 dalį dėl T. M. 7/16 pastato – sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjimo iš A. M. negaliojančia ab initio, paliekant T. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1/16 nurodyto pastato – sandėlio paveldėtą dalį.

Pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto Naujininkų seniūnijos valdybos įkainojimo akto Nr. 2979, gauto iš Vilniaus apskrities archyvo, 2.4 punktą ab initio.

Taikyti restituciją – įpareigoti atsakovę T. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) grąžinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (j. a. k. 188710061) 6/8 dalis pastato – sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovės T. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovams A. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) H. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) Ž. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų), iš viso 900,00 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės T. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 8,12 Eur (aštuonis eurus ir 12 ct.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Nurodyta suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.