Panevėžio apygardos teismo nutartis, 2A-322-544/2014

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-05-20
Bylos Nr.: 2A-322-544/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-50-3-00911-2013-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Čeknienė (pran.), Birutė Jonaitienė, Zina Mickevičiūtė
Atsakovas: D. R., G. K.
Ieškovas: LR aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento

Kategorijos

44.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
44.8pavadinimo nepavyko patikrinti
95.7pavadinimo nepavyko patikrinti
114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-322-544/2014

Teisėja Irena Stacevičienė Proceso Nr. 2-50-3-00911-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.1; 44.5.2.17; 44.8; 95.7; 114.4; 114.11; 121.18; (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 20 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų: Birutės Jonaitienės ir Zinos Mickevičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. R. ir G. K. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-67-228/2014 pagal ieškovo LR aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovams D. R. ir G. K. dėl žuvų ištekliams padarytos žalos atlyginimo,

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 5580,96 Lt žuvų ištekliams padarytai žalai atlyginti, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2012-09-19 apie 10 val. 40 min. atsakovai D. R. ir G. K. (duomenys neskelbtini) teritorijoje esančiame privačiame (duomenys neskelbtini) ežere žvejojo dvidešimt penkiais bučiukais, skirtais vėžiams gaudyti, neturėdami šio vandens telkinio savininko išduotų rašytinių žūklės leidimų, suteikiančių teisę žvejoti šiame vandens telkinyje, ir sugavo 528 siauražnyplius vėžius. Už teisės aktų, reglamentuojančių mėgėjiškos žūklės tvarką, pažeidimus atsakovai nubausti administracine tvarka. Savo priešingais teisei veiksmais atsakovai padarė žalą aplinkai – žuvų ištekliams, kuri pagal Padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo aprašą sudaro 5580,96 Lt (b. l. 4-5).

Žemesnės instancijos teismas

Utenos rajono apylinkės teismas 2014-01-08 sprendimu ieškinį patenkino visiškai – priteisė solidariai iš atsakovų ieškovo naudai 5580,96 Lt žuvų ištekliams padarytai žalai atlyginti, 5 % palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013-06-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o valstybei – bylinėjimosi išlaidas. Byloje esančiais duomenimis teismas nustatė, kad 2012-09-19 apie 10.40 val. atsakovai (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso 11 fizinių asmenų, 25 bučiukais gaudė vėžius, neturėdami žūklės leidimo, suteikiančio teisę žvejoti ir viršydami vienam žvejui leistiną vienu metu naudoti įrankių skaičių. Dėl šio pažeidimo už nustatytos mėgėjiškos žūklės tvarkos nesilaikymą atsakovams 2012-09-19 surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai ir 2012-09-26 įsiteisėjusiais nutarimais paskirtos administracinės nuobaudos – bauda ir įspėjimas. Atsakovų sugauti vėžiai paimti pagal Greitai gendančio turto aprašymą, pripažinti atliekomis, kurios išmestos į „Ąžuolijos“ MK žvėrienos pirminio apdorojimo atliekų duobę, naudojamą pagal sutartį Nr. DP-44. Atsakovų padaryta žala žuvų ištekliams sudaro 5580,96 Lt ir jos atsakovai pagal 2012-09-26 pretenziją nesumokėjo. Tai, kad atsakovai pažeidė žvejybos žuvininkystės vandens telkiniuose reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, nes gaudė vėžius neturėdami nustatyta tvarka išduoto raštiško žūklės leidimo, nustatyta įsiteisėjusiais administracinio teisės pažeidimo nutarimais. Vadovaudamasis LR aplinkos apsaugos įstatymo 3 str., 1 str. 1 d. 21 p., 14 str. 4 d., LR žuvininkystės įstatymo 2 str. 29 p., 8 str., 14 str. 1 d. 1 p. ir 5 p., 29 str. 1 ir 2 d., LR Mėgėjų žvejybos įstatymo 13 str. 2 d. 1 p., 4 p., 14 str., LR aplinkos ministro 2009-05-21 įsakymu Nr.D1-280 patvirtinto Padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo tvarkos aprašo 2 p., 4 p., 8 p., 11 p., LR CK 2.263 str. teismas vertino, jog atsakovų argumentai, kad jie vėžius gaudė privačiame ežere, bet ne tvenkinyje, laikytini nepagrįstais. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną sąvoka ežeras – tai natūralus vandens telkinys sausumos paviršiaus įdubime, o tvenkinys – dirbtinis vandens telkinys, užtvenkta vieta. Todėl ieškovas rėmėsi tinkamais teisės aktais žuvų ištekliams padarytai žalai pagrįsti. Atsakovų nurodytas aplinkybes, kad sugauti vėžiai buvo gyvi ir juos buvo galima paleisti atgal į vandens telkinį, teismas vertino nepagrįstais, nes atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kiek laiko vėžiai gali būti gyvybingi ištraukus juos iš vandens. Ieškinį teismas laikė pagrįstu, nes atsakovams kyla solidari pareiga atlyginti žuvų ištekliams padarytą žalą, apskaičiuotą Aprašo nustatyta tvarka (528 vnt. vėžių x 10 x 1,057), kuri sudaro 5580,96 Lt (LR CK 6.245 str., 6.246 str., 6.247 str., 6.248 str., 6.249 str., 6.279 str. 1 d.) (b. l. 85-87).

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovai prašo panaikinti 2014-01-08 sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, netinkamai pritaikytos įrodinėjimą reglamentuojančias bei deliktinės atsakomybės teisės normas. Teismas turėjo aiškintis ir taikyti materialinės teisės normas, reglamentuojančias žuvų ištekliams padarytos žalos kvalifikavimą ir civilinės atsakomybės už žuvų ištekliams padarytą žalą taikymą. Tačiau sprendime šio teisinio vertinimo nėra, teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nenustatė visų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, netinkamai grindė žalos egzistavimą, netyrė ir nenustatinėjo žalos fakto ir dydžio. Šios kategorijos bylose kaltė yra preziumuojama, tačiau tai neatleidžia ieškovo nuo pareigos įrodyti žalos padarymo faktą ir jos dydį. Teismas preziumavo žalos žuvų ištekliams atsiradimo faktą konstatavęs neteisėtų veiksmų buvimą remdamasis tik aplinkos apsaugos institucijos žalos skaičiavimais. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovų veiksmai sukėlė neigiamą poveikį žuvų ištekliams. Ieškovai nepateikė į bylą specialių žinių aplinkos apsaugos srityje turinčio asmens išvados ar paaiškinimų dėl vėžių sugavimo įtakos žuvų (vėžių) ištekliams (duomenys neskelbtini). Buvo pažeista įrodymų pakankamumo taisyklė. LR aplinkos ministro 2009-05-21 įsakymu Nr. Dl-280 patvirtintas aprašas reglamentuoja žuvų ištekliams padalytos žalos nustatymo ir jos atlyginimo dydžio apskaičiavimo tvarką, tačiau tam, kad šis aprašas būtų taikomas, turi būti nustatytas žalos žuvų ištekliams padarymo faktas kaip būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Ežero savininko E. Š. 2012-09-21 elektroninis laiškas atsakovui D. R. patvirtina svarbią aplinkybę, kurios teismas nevertino, kad ežero savininkui buvo žinoma, jog jis žvejojo vėžius turėdamas tikslą juos įveisti kituose vandens telkiniuose ir dėl to pretenzijų nereiškė. Todėl darytina išvada, kad žala sugavus vėžius nebuvo padaryta, o, jei ji ir būtų padaryta, tai jos reikalauti gali ne valstybinė institucija, o vandens telkinio savininkas E. Š.. Teismas netinkamai vertino vaizdo įraše apie sugautus vėžius užfiksuotą įrodomąją informaciją ir dėl šio įrodymo, kaip ir dėl liudytojų parodymų, visai nepasisakė. Liudytojas V. E. paaiškino, kad „vienas kitas vėžys gal buvo gyvas, nebuvo labai gyvybingi", tačiau liudytojas L. B. paaiškino priešingai - kad „kai filmavau jie judėjo", „manau iš tokio skaičiaus ne vienas kitas, o kelios dešimtys ar keli šimtai judėjo". Prieštaringais liudytojų parodymais vadovautis nebuvo pagrindo. Iš vaizdo įrašo matyti, kad sugauti vėžiai buvo judrūs ir gajūs. Liudytojas L. B. taip pat paaiškino, kad atsakovai prašė vėžius paleisti. Todėl teismo išvada apie tai, kad „atsakovų nurodytos aplinkybės, kad sugauti vėžiai buvo gyvi ir juos buvo galima paleisti atgal į vandens telkinį, laikytinos nepagristomis, kadangi atsakovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kiek laiko vėžiai gali būti gyvybingi, ištraukus juos iš vandens", padaryta neįvertinus vaizdo įrašo ir pažeidžiant įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę. Būtent ieškovo pareiga buvo įrodyti, kad ką tik sugautų vėžių paleidimas tik sulaikius atsakovus buvo netikslingas dėl vėžių gyvybingumo. Todėl sprendimas yra nemotyvuotas, kas sudaro absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 str. 1 d. 4 p. Ieškovas pažeidė aplinkosaugos ir veterinarijos reikalavimus, galimai sunaikintus vėžius patalpindamas į medžiotojų klubo „Ąžuolija“ atliekų duobę. Nei ieškovas, nei medžiotojų klubas „Ąžuolija" nėra registruoti kaip šalutinius gyvūninius produktus (ŠGP) tvarkantys subjektai. Pagal Reglamentą (EB) 1069/2009 į trečią ŠGP kategoriją patenka žuvys (vėžiai). Transportuojant 3 kategorijos ŠGP, talpykla ar transporto priemonė turi būti paženklinta žalia su didele mėlynos spalvos priemaiša etikete, kurioje turi būti užrašas „3 kategorijos ŠGP, neskirta vartoti žmonėms". ŠGP ir jų gaminių tvarkymo ir apskaitos reikalavimai yra patvirtinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2005-03-23 įsakymu Nr. B1-190. Reikalavimų 18 p. nustato, kad ūkio subjektai, įskaitant ir ŠGP turėtojus, vadovaudamiesi reglamento (ES) Nr. 142/2011 VIII priedo IV skyriaus nuostatomis, pildo ŠGP ir jų gaminių apskaitos dokumentus. Kadangi ieškovas nesilaikė ŠGP tvarkymo teisės aktų, neteisėtai sunaikino vėžius, todėl atsakovams negali kilti civilinė atsakomybė. Ieškovo veiksmų neteisėtumą patvirtina ieškovo pareigūnų surašytas 2012-09-19 greitai gendančio turto aprašymas, kuriame nurodyta, kad „vėžiai nuo sulaikymo momento buvo laikomi ir gabenami neturint tam tikrų specialių sąlygų (šaldymo įrangos), kad išliktų tos pačios kokybės". Departamento pareigūnams keliami reikalavimai žinoti ir pagrįstai motyvuoti savo veiksmus, kokios žuvys (vėžiai) kiek ilgai gali būti gyvybingi. Ieškovo atstovo A. V. paaiškinimai teisme laikytini nekompetentingais, nes jis negalėjo tinkamai pagrįsti sugautų vėžių paleidimo į tą patį vandens telkinį rizikos. Tuo atveju, kai padaroma žala valstybės aplinkosauginiams interesams, žala yra padaroma visai visuomenei, o ne konkrečiam privačiam asmeniui. Todėl ieškovu procesine prasme turėjo būti Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, o ieškovu materialiąja prasme Lietuvos valstybė, kuriai galėtų būti priteistas žalos atlyginimas iš atsakovų. Todėl šiuo aspektu tiek ieškinio reikalavimas priteisti žalą Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento naudai, tiek ir faktinis priteisimas teismo sprendimu nebuvo tikslus (b. l. 91-93).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad sprendimas yra teisėtas ir motyvuotas, priimtas vadovaujantis byloje esančiais įrodymais, nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų. 2012-09-19 atsakovai privačiame pratakiame vandens telkinyje - Limino ežere, žvejojo dvidešimt penkiais bučiukais, skirtais vėžiams gaudyti ir neturėdami šio vandens telkinio savininko išduotų rašytinių žūklės leidimų. Atsakovų veiksmų neteisėtumas, kaltė, priežastinis ryšys tarp jų veiksmų ir atsiradusios žalos yra nustatytas įsiteisėjusiais nutarimais administracinių teisės pažeidimų bylose, kuriose atsakovai nubausti administracine tvarka pagal ATPK 87 str. 1 d. (CPK 182 str. 2 p.). Utenos rajono apylinkės teismas pagrįstai 2014-01-08 nutartyje preziumavo atsakovų veiksmų neteisėtumą padarius LR ATPK 87 str. 1 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus remdamasis Utenos rajono apylinkės teismo 2013-03-06 ir 2013-03-08 įsiteisėjusiomis nutartimis. Privataus ežero gamtos išteklių naudojimo ir įžuvinimo darbai tokiuose telkiniuose sureguliuoti valstybės ir vykdomi pagal juos reglamentuojančius teisės aktus ir turint atitinkamus leidimus. Kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams (aplinkai), nematerialiems objektams, žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas. Utenos rajono apylinkės teismas 2014-01-08 nutartyje pagristai nurodė, kad padarytos žalos žuvų ištekliams tvarką nustatyti pavesta LR aplinkos ministerijai, todėl nustatant dėl atsakovų veiksmų (neteisėtos žvejybos) atsiradusią žalą pareigūnai teisėtai vadovavosi pažeidimo metu galiojusių teisės aktų aktualiomis redakcijomis: Mėgėjiškos žūklės taisyklėmis, patvirtintomis LR aplinkos ministro 2005-07-01 įsakymu Nr. D 1-337, Padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo tvarkos aprašu, patvirtintu 2009-05-21 aplinkos ministro įsakymu Nr. Dl-280, bei statistikos departamento informacija. Nustačius, kad atsakovai neteisėtai žvejojo ir padarė žalą, buvo paskaičiuoti nuostoliai gamtai. Žalos dydis paskaičiuotas tinkamai pagal teisės aktus. Vien ta aplinkybė, kad ežeras priklauso privačios nuosavybės teise, nereiškia, kad veikla jame gyvūnijos išteklių naudojimas gali vykti nekontroliuojamai, nes ir tokių ežerų išteklių naudojimo klausimus reglamentuoja Valstybė. Todėl atsakovai ir privalėjo vadovautis teisės aktų nuostatomis, nustatančiomis teises ir pareigas žuvų išteklių naudotojams. Atsakovai neturėjo leidimo iš telkinio savininko, nes telkinio savininkas pranešė aplinkos apsaugos pareigūnams apie daromus teisės pažeidimus, po ko atsakovai buvo sulaikyti. Visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, kad nuostolių atlyginimu turi būti užtikrintas realios prarasto turto vertės atkūrimas. Žalos gamtai atsiradimą sąlygojo neteisėta atsakovų veika, todėl teismas teisingai taikė visiško žalos atlyginimo principą (CK 6.251 str. 1 d. ir 6.263 str. 2 d.). Byloje pateiktas VU Gamtos mokslų fakulteto Zoologijos katedros darbuotojų doc. dr. K. A. ir dr. E. B. parengtas 2013-10-25 raštas Nr. 340-1404 „Dėl vėžių gyvybingumo nustatymo", kuris patvirtina, kad sugautieji vėžiai buvo siauražnypliai. Nustačius tokią sugautų vėžių rūšį, už juos yra skaičiuojama žala gamtai. Vėžiai virš pusės paros buvo išbuvo tinkliniuose žūklės įrankiuose, trindamiesi į tinklinio įrankio sieneles, į jas įsispraudė bei įstrigo, dėl to patyrė sužalojimų, ištraukti žvejybos įrankiai iš vandens kartu su į juos pakliuvusiais vėžiais buvo kratomi ir mėtomi į plastikinę sausą dėžę, vienas ant kito storu sluoksniu. Šis įrankių tikrinimo procesas ir vėžių išiminėjimas iš natūralios jų gyvenamosios aplinkos, iš žūklės įrankių, talpinimas į vieną talpą truko daugiau kaip valandą. Atsakovai krante kurį laiką bendravo telefonu, ieškodami galimybės gauti mėgėjiškos žūklės leidimus, o aplinkos apsaugos pareigūnai apžiūrėję vėžius nustatė, jog jie sužaloti, dauguma jų nebegyvybingi, todėl paleisti juos atgal į vandens telkinį nebebuvo galima. Gabenimo ir greitai gendančio turto sunaikinimo procedūra šiai bylai esminės reikšmės neturi, nes žala neteisėtais atsakovų veiksmais jau buvo padaryta iki pažeidimo objekto gabenimo ir sunaikinimo, o pažeidimo objektas, kaip nebegalintis atstatyti buvusios padėties, buvo sunaikintas (b. l. 105-107).

Apeliacinis skundas atmetamas, o Utenos rajono apylinkės teismo 2014-01-08 sprendimas paliekamas nepakeistu (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, tame tarpe – ir skunde minimo CPK 329 str. 1 d. 4 p. numatyto pagrindo, nenustatyta (LR CPK 329 str.).

Šioje byloje ginčas kyla dėl atsakovų aplinkai padarytos žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pateiktus rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir argumentais, todėl jų nebekartoja, tačiau pasisako dėl apeliacinio skundo motyvų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, deliktinės atsakomybės teisės normas, reglamentuojančias žuvų ištekliams padarytos žalos kvalifikavimą ir civilinės atsakomybės už žuvų ištekliams padarytą žalą taikymą, nenustatė visų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų - nepagrįstai konstatavo žalos faktą, kadangi byloje neįrodytas neigiamo poveikio aplinkos elementams padarymo faktas, netinkamai vertino vaizdo įraše apie sugautus vėžius užfiksuotą informaciją, visiškai šio įrodymo netyrė ir dėl jo nepasisakė, o iš vaizdo įrašo matyti, kad vėžiai buvo judrūs ir gajūs, juos buvo galima paleisti į vandens telkinį; tvirtindamas, kad atsakovai nepateikė įrodymų, kiek laiko vėžiai gali būti gyvybingi, ištraukus juos iš vandens, teismas pažeidė įrodinėjimo paskirstymo taisyklę, nes būtent ieškovas turėjo įrodyti žalos dydį ir faktą; žala sugavus vėžius nebuvo padaryta, o už galimą žalą privačiame vandens telkinyje sugautus siauražnyplius vėžius atlyginti nuostolius gali reikalauti ne valstybinė institucija, o pats vandens telkinio savininkas; ieškovas pats nesilaikė teisės aktų, reglamentuojančių vėžių sunaikinimą, reikalavimų; byloje ieškovu materialine prasme turėjo būti ne Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, kuriai gali būti priteistas žalos atlyginimas, o valstybė.

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad 2012-09-19 atsakovai Limino ežere, kuris nuosavybės teise priklauso 11 fizinių asmenų, 25 bučiukais gaudė vėžius, neturėdami žūklės leidimo, suteikiančio teisę žvejoti ir viršydami leistiną vienam žvejui leistiną vienu metu naudoti įrankių skaičių (b. l. 6, 11, 51-61). Dėl šio LR ATPK 87 str. 2 d. numatyto pažeidimo D. R. 2012-09-19 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, 2012-09-26 priimtas nutarimas administracinėje byloje, kuriuo paskirta 25 Lt dydžio piniginė bauda (b. l. 6-7, 10). G. K. 2012-09-19 taip pat surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, 2012-09-26 priimtas nutarimas, kuriuo G. K. už pažeidimo, numatyto LR ATPK 87 str. 1 d., padarymą pritaikyta nuobauda – įspėjimas (b. l. 11-12, 15-18). Atsakovų sugauti vėžiai paimti pagal Greitai gendančio turto aprašymą (b. l. 48) ir pripažinti atliekomis, kurios buvo išmestos į „Ąžuolijos“ MK žvėrienos pirminio apdorojimo atliekų duobę, naudojamą pagal sutartį Nr. DP-44 (b. l. 49-50). Pagal LR aplinkos apsaugos ministro 2009-05-21 įsakymu Nr. D1-280, kuris pakeistas 2011-01-05 pakeitimo įsakymu Nr. D1-27, patvirtintą Padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas), Statistikos departamento informaciją Utenos regiono AAD apskaičiuota atsakovų padaryta žala žuvų ištekliams sudaro 5580,96 Lt (b. l. 8, 13), kurios pagal ieškovo 2012-09-26 pretenziją atsakovai nesumokėjo (b. l. 9, 14). Dėl žvejybos metu sugautų 528 siauražnyplių vėžių skaičiaus, taip pat dėl to, kad apskaičiuojant žalą buvo netinkamai pritaikyti tam tikri Aprašo punktai, ginčo tarp šalių nekilo.

Privataus ežero gamtos išteklių naudojimas yra sureguliuotas valstybės ir žūklės tvarka tokiuose telkiniuose nustatoma priimant tai reglamentuojančius teisės aktus ((Mėgėjų žvejybos įstatymo 6 str. 4 d., LR Aplinkos įstatymo 6 str.). LR Žuvininkystės įstatymo 3 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad žemės ūkio ministerija ir Aplinkos ministerija – formuoja vidaus vandenų žuvų išteklių išsaugojimo ir atkūrimo politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja (prižiūri) jos įgyvendinimą. LR Mėgėjų žvejybos įstatymo 12 str. 3 d. nustatyta, kad žuvų išteklių apsaugos ir atkūrimo valstybinę kontrolę organizuoja ir atlieka įstatymų įgaliotos institucijos ir pareigūnai. Aplinkos apsaugos įstatymo 4, 9, 34 straipsniuose įtvirtinti visuotini aplinkos apsaugos ir atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus principai. Kai žala padaroma aplinkai kaip visuomeninės reikšmės turtui, kaip visuotinai saugomai vertybei ar kai ji padaroma valstybės interesams Aplinkos ministerijos ir kiti įstatymų įgalioti pareigūnai turi teisę pareikšti ieškinį dėl padarytos žalos aplinkai atlyginimo. Tokiu atveju žala apskaičiuojama ir atlyginama specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka, o CK taikomas tiek, kiek šių santykių nereguliuoja specialieji teisės aktai. Kiekvienas iš ežero, kuriame buvo sugauti minėti vėžiai, savininkų turi teisę kreiptis į teismą, jei mano, jog jiems virš nurodytais atsakovų veiksmais padaryta žala, ir įrodyti deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas. Civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti būtina nustatyti šias bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ieškovas, pareikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, privalo įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo. Šios kategorijos žalos atlyginimo specifika yra ta, kad įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs vadinamosios griežtosios atsakomybės principą, kai atsakomybė atsiranda nesant kaltės (Aplinkos apsaugos įstatymo 34 str. 2 d.). Tačiau toks atsakomybės principas neatleidžia ieškovo nuo pareigos įrodyti žalos padarymo faktą ir jos dydį, nes šios aplinkybės, skirtingai negu žalą padariusio asmens kaltė, nėra preziumuojamas. Aplinkos apsaugos įstatymo 34 str. 1 d. nustatyta, kad asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos reikalavimus, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Paprastai fizinio ar juridinio asmens veiksmų neteisėtumas reiškia įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų aplinkosauginių reikalavimų nesilaikymą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-01-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2014). Dėl žalos aplinkai fakto kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2008).

Vadovaujantis Aplinkos apsaugos įstatymo 1 str. 8 p. aplinkos apsauga – aplinkos saugojimas nuo fizinio, cheminio, biologinio ir kitokio neigiamo poveikio ar pasekmių, atsirandančių įgyvendinant planus ir programas, vykdant ūkinę veiklą ar naudojant gamtos išteklius. Pagal minėto įstatymo 4 str., gamtos ištekliai turi būti naudojami racionaliai ir kompleksiškai, atsižvelgiant į aplinkos išsaugojimo bei atkūrimo galimybes ir Lietuvos Respublikos gamtos bei ekonomikos ypatumus. Aplinkos apsaugos įstatymo 1 str. 21 p., kuriame įgyvendintos 2004-04-21 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) (toliau – Direktyva) 2 str. 2 d. nuostatos, žala aplinkai apibrėžta kaip tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei), pablogėjimas. Aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. 1 d. nustatyta, kad pripažįstama, jog žala aplinkai padaryta, kai yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis: 1) palaikomai ar siekiamai išlaikyti rūšių ar buveinių tinkamai apsaugos būklei, taip pat biologinės įvairovės, miškų, kraštovaizdžio, saugomų teritorijų būklei; 2) paviršinio ir požeminio vandens ekologinei, cheminei, mikrobinei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam pajėgumui (potencialui); 3) žemei, t. y. žemės užteršimas, kai teršalai pasklinda žemės paviršiuje, įterpiami į žemę arba po ja (į žemės gelmes); 4) kitiems aplinkos elementams (jų funkcijoms, kai pažeidžiami aplinkos apsaugos reikalavimai). Nurodytas teisinis reglamentavimas perkeltas iš Direktyvos 2 str.1 d..

Iš aukščiau minėtų įsiteisėjusių administracinių teisės pažeidimų nutarimų ir teismų nutarčių matyti, kad atsakovai žvejojo privačiame pratakiame vandens telkinyje – ežere. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ežeras – tai natūralus vandens telkinys, o tvenkinys – dirbtinis vandens telkinys, užtvenkta vieta. Pratakus vandens telkinys yra toks vandens telkinys, kuris per neišdžiūstantį intaką (intakus) ar ištaką (ištakas) jungiasi su kitu vandens telkiniu (kitais vandens telkiniais). Todėl, akivaizdu, kad vykdomi žvejybos pažeidimai pratakiame vandens telkinyje turi tiesioginę įtaką visiems su juo susijusiems vandens telkiniams ir darė juose neigiamą gamtos elementų (vėžių) pokytį. Minėto Aprašo 2 p. nustatyta, kad jis taikomas juridinių ir fizinių asmenų padarytai žalai žuvų ištekliams žuvininkystės vandens telkiniuose, išskyrus privačius žuvininkystės tvenkinius, nustatyti ir jos atlyginimo dydžiui apskaičiuoti. Aprašo 3 p. nurodyta, kad padarytos žalos žuvų ištekliams atlyginimo dydžiai skaičiuojami juridiniams ar fiziniams asmenims pažeidus žvejybą žuvininkystės vandens telkiniuose, vandens naudojimą, vandens apsaugą nuo teršimo reglamentuojančius teisės aktus ar kitus aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančius teisės aktus. Pagal Aprašo 32 p., ieškinius dėl žuvų ištekliams padarytos žalos teikia įstatymų įgaliotos institucijos, kuria šiuo atveju yra ieškovas. Aprašo 11 p. nustato, kad žala žuvų ištekliams skaičiuojama už visą neteisėtai sugautą žuvų kiekį. Aprašo 4 p. nustatyta, kad padaryta žala žuvų ištekliams pasireiškia žuvų, jų jauniklių, lervų ar ikrų, vandens bestuburių neteisėtu išgaudymu, sunaikinimu ar sužalojimu (sužalotos žuvys – gyvos, bet pažeistos, nejudrios, nusilpusios ar kitokios pakitusios būsenos žuvys, taip pat pažeistos jų lervos ar ikrai). Šiame Tvarkos apraše sužalotos žuvys, jų jaunikliai, lervos ar ikrai priskiriamos prie žuvusių. LR aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento greitai gendančio turto aprašymo prie ATP protokole Nr. 07-AB-169 nurodyta, kad vėžiai nuo sulaikymo momento buvo laikomi ir gabenami neturint tam tikrų specialių sąlygų (šaldymo įrangos), kad išliktų atitinkančios teisės norminių aktų reikalavimus kokybės. Apžiūrėjus nustatyta, kad vėžiai yra sustingę, negyvybingi, netinkami naudoti ir beverčiai, todėl pagrįstai pripažintini atliekomis (b. l. 48). Iš atsakovų pateiktos filmuotos medžiagos, kurioje matyti, kad vėžiai juda, negalima daryti išvados, kad jie nebuvo pažeisti, sužaloti ir negalima spręsti apie kitas jų gyvybingumo savybes. Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad sugautieji siauražnypliai vėžiai buvo išimti iš natūralios aplinkos, jie buvo laikomi paprastuose buitinėse talpose, tikėtina, kad pakankamai ilgą laiką išbuvo tinkliniuose žūklės įrankiuose kontaktuodami vienas su kitu, su tinklais ir kitais susiliečiančiais daiktais. VU gamtos mokslų fakulteto mokslininkų 2013-10-25 rašte kaip tik ir užfiksuota, kad dalis vėžių buvo su gyvybingumo pakitimais bei ligų požymiais, todėl jų paleidimas į kitą vandens telkinį turėtų neigiamas pasekmes (b. l. 65). Pažymėtina, kad, jeigu minėtų vėžių paleisti į kitą vandens telkinį kitų kliūčių ir nebūtų, tai įžuvinimo darbams atlikti atsakovai turėjo turėti leidimą iš kompetentingos institucijos, tačiau jo neturėjo. Todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertintini nepagrįstais.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog teismas, spręsdamas dėl atsakovo veiksmų, padarant žalą gamtai, teisėtai rėmėsi visais byloje esančiais rašytiniais įrodymais – administracinio teisės pažeidimo protokolais ir nutarimais, teismų sprendimais, kitais įrodymais ir privalomuoju nurodymu, kuriuose yra duomenų, reikšmingų civilinėje byloje dėl gamtai padarytos žalos įrodinėtinoms aplinkybėms nustatyti. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklėmis vadovavosi, nuo formuojamos teismų praktikos nenukrypo. Įrodymų vertinimas ne apeliacinį skundą padavusios šalies naudai dar nereiškia, kad įrodymai įvertinti neteisingai. Vadovaujantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir byloje esančiais duomenimis, darytina išvada, kad žalos – neigiamo poveikio aplinkai padarymo faktas - byloje esančių įrodymų visuma yra nustatytas, o valstybinė institucija (ieškovė) pagrįstai reikalauja už sugautus siauražnyplius vėžius atlyginti nuostolius, apskaičiuotus norminių aktų nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas apeliantų argumentus, kad ieškovas pats nesilaikė teisės aktų, reglamentuojančių vėžių sunaikinimą, reikalavimų, vertina nepagrįstais ir neturinčiais reikšmės bylos esmei. Žala gamtai, kaip neigiamas poveikis aplinkai, buvo padaryta anksčiau atsakovams sugavus minėtą skaičių vėžių tokiu būdu ir aplinkybėmis, kad jų nebuvo galima grąžinti į pirminę aplinką. Todėl vėžių tinkamas ar netinkamas vėlesnis sunaikinimas nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi reikšmės sprendžiant atsakovų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, tame tarpe – ir žalos dydžio, klausimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad padarius žalą aplinkai, žala yra padaroma visai visuomenei. Todėl apeliantai pagrįstai nurodo, kad materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi turi ne valstybės institucija, o valstybė. Tai reiškia, jog šioje byloje ieškovu procesine prasme yra Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, o ieškovu materialiąja prasme Lietuvos valstybė, kuriai ir turi būti priteistas žalos atlyginimas iš atsakovo. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010). Todėl šiuo aspektu skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina, nurodant, kad žala yra priteisiama ne Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, o valstybei.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje iš esmės priėmė teisėtą sprendimą patenkinti ieškovės ieškinį. Apeliaciniame skunde išdėstyti atsakovo teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį ir nustatyti, kad iš atsakovų D. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5580,96 Lt (penkių tūkstančių penkių šimtų aštuoniasdešimties Lt 96 ct) žalos atlyginimo suma ir 5 (penkių) % palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013-06-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, yra priteisiama valstybės naudai, priteistą sumą sumokant į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB bankas, banko kodas 70440.

Teisėjų kolegija: Ramunė ČeknienėBirutė JonaitienėZina Mickevičiūtė