Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Virginijaus Sokolovo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3, 9 punktus, BK 302 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinta, jai nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. buvo kaltinama tuo, kad ji dėl savanaudiškų paskatų, siekdama materialinės nau­dos sau – užvaldyti santuokoje su sutuoktiniu T. L. įgytą turtą, už piniginį atlygį, pasitelkdama O. A., rengėsi nužudyti T. L., o būtent: 2014 m. vasario 21 d., apie 18 val., iš savo mobilaus ryšio telefono abonentinio numerio (duomenys neskelbtini) išsiuntė SMS žinutę O. A. į jo mo­bi­laus ryšio telefono abonentinį numerį (duomenys neskelbtini) su tekstu ,,T. L., gyvena (duomenys neskelbtini) muse mane. Prievartavau, papirko teismo psishiatrine eksper­ti­ze... Su­mo­kesiu. Uz­mus­kit ji. Dekoju.“ bei telefoninio pokalbio metu O. A. pažadėjo 3000 litų piniginį atlygį, kuriuos perdavė O. A. 2014 m. balandžio mėnesį, tiksliau nenus­ta­ty­tu laiku ir vietoje už neva dalinai O. A. atliktą darbą – T. L. sužalojimą autoįvykio metu. Šiais savo veiksmais R. L. kaltinama padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 21 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 3, 9 punktuose.

Taip pat R. L. buvo kaltinama tuo, kad ji 2014 metais, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) ligoninėje, (duomenys neskelbtini), neturėdama teisėto pagrindo, panaudojo (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojai V. Č. priklausantį antspaudą, kurį uždėjo ant trijų re­ceptų, priklausančių (duomenys neskelbtini) ligoninei, taip suklastojo du tikrus dokumentus – receptus, juose įrašydama savo duomenis bei medikamentų pavadinimus ,,Trihexyphenidylum” ir ,,Trazo­do­num”, kuriuos pagal spaudą turėjo paskirti gydytoja V. Č., ir receptus laikė adresu (duomenys neskelbtini), iki 2014-04-17 pareigūnai kratos metu šiuos suklastotus receptus rado ir paėmė. Šiais savo veiksmais R. L. kaltinama padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 302 straipsnio 1 dalyje, BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir R. L. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Teismas, motyvuodamas savo išvadas, rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A- 3/2014. Tačiau, analizuojant paminėtą nuosprendį, matyti, kad šios bylos faktinės aplinkybės neatitinka skundžiamame nuosprendyje aptariamų faktinių aplinkybių, todėl analogija šiuo atveju negalėtų būti taikoma.

Išdėstytos aplinkybės, apelianto nuomone, patvirtina, jog pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje dėl šios nusikalstamos veikos padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl išteisinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, kiti proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atlikęs byloje dalinį įrodymų tyrimą, pripažįsta, kad, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, apygardos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo šioje dalyje priimtu sprendimu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Pagal BK nusikalstamu gali būti pripažįstamas tik toks rengimasis padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, kai kartu neatsiejamai realizuojami ir objektyvieji, ir subjektyvieji tokios parengtinės veikos požymiai. Rengimosi padaryti nusikaltimą stadijai, kaip kryptingai, tikslingai nusikalstamai veikai, būdinga iš anksto apgalvota tiesioginė tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog kaltinamosios R. L. veiksmai neatitinka tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų rengimosi padaryti nusikalstamą veiką, t.y. nužudymą, požymių. Byloje nėra surinkta patikimų, abejonių nekeliančių duomenų, jog R. L. turėjo išankstinę apgalvotą tiesioginę tyčią nužudyti savo tuometinį sutuoktinį ir būtent šiam tikslui pasitelkė bendrininką O. A..

Byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma nustatyta, jog R. L. (duomenys neskelbtini) metais susituokė su T. L.. Nuo (duomenys neskelbtini) metų šeimoje prasidėjo nesutarimai, T. L. iniciavo skyrybų procesą, kuris tęsėsi kelis metus, taip pat ir kaltinime nurodytu laikotarpiu.

Byloje taip pat neginčijamai nustatyta aplinkybė, jog 2014 m. vasario 21 d. apie 18 val. iš R. L. naudojamo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į O. A. naudojamą mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išsiųsta SMS žinutė su tekstu ,,T. L., gyvena (duomenys neskelbtini) muse mane. Prievartavau, papirko teismo psishiatrine eksper­ti­ze... Su­mo­kesiu. Uz­mus­kit ji. Dekoju.“. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog vien tik nurodytos SMS žinutės padrikas, su klaidomis tekstas, joje naudojamos formuluotės, žinutės išsiuntimo faktas, nesuteikia pagrindo spręsti apie R. L. neva turėtus rimtus, racionalius ketinimus nužudyti savo sutuoktinį ir šiam tikslui pasitelktą bendrininką. Tuo tarpu kitų objektyvių duomenų, kurie vertinant bendrai su išsiųstos SMS žinutės tekstu, leistų daryti priešingą išvadą ir kaltinamąją pripažinti kalta rengusis dėl savanaudiškų paskatų nužudyti tuometinį savo sutuoktinį T. L., kaip to prašo prokuroras, byloje nėra.

Netikėti kaltinamosios parodymais apie tai, kad ji neturėjo tikslo nužudyti savo buvusį sutuoktinį T. L., teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo, kadangi jų, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, nepaneigia jokie kiti byloje esantys įrodymai.

Tai, kad liudytojo O. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie neva R. L. pokalbio telefonu metu išsakytus prašymus užmušti T. L., neatitinka tikrovės ir vertintini kritiškai, galima spręsti ir iš T. L. byloje pateiktų jo ir O. A. pokalbių įrašų. Paminėtų pokalbių turinys, jų metu O. A. užfiksuotos frazės „Nu jinai dabar nori nusamdyti, supranti kaip mane, nori nusamdyti žinai su savo chebrantais, kad aš tau kažką tai padaryčiau, žinai, kad tu papultum į ligoninę žinai, jinai to nori, bet bijo, sako, kad nesužinotų, kad nuo jo žinai čia, karoče, sako paskui T. mane po teismus užtampys žinai“, „tai iki balandžio dešimtos aš turiu jai kažkokią nuotrauką žinai ten parodyti telefone tave, kad žinai sumušėm atseit žinai“, „ir jinai tada atšoks, jinai tikrai dabar paskui, jinai kai parodysiu nuotrauką, jai kinkos drebės, kad tu nepaduotum į teismą žinai kokį, o tu perduot galėsi drąsiai vien tą žinutę“, „į kompą įdedi, ką jinai grasina čia <...>, čia aš paliudyti galiu“, „nu bet jam (A. S.) yra sumokėti pinigai, jinai sumokėjo, kad tave pridaužytų, supranti?“, „kad nufotkinti jai parodyti, žinai, kad atseit sudaužėm žinai“, „I tada jinai atšoka, o tu tada gali ją į teismą už pasikėsinimą“, „Nu vienu žodžiu, dabar skambinau R., supranti aš jai pasakiau, jinai dabar tiek apsidžiaugė, kad atseit aš įvažiavau tau į mašiną, žinai jeigu kas kokio, žinai aš su savo mašina padariau avariją tau įkaliau į mašiną“, „Karoče, sako, o kas jam ten buvo, sakau raktikaulis lūžęs, ten vienu žodžiu sakau sužalojimų daug, tai jinai tiek patenkinta, tiek dėkoja, žinai“, patvirtina liudytojo O. A. būtent teisme duotus parodymus, kad R. L. neturėjo tikslo T. L. nužudyti ir liudytojo to neprašė. Apie tai, be kita ko, netiesiogiai galima spręsti ir iš laiko tarpo, per kurį O. A. kreipėsi į T. L. po R. L. kaltinime nurodytos žinutės parašymo (SMS žinutė buvo parašyta 2014-02-21, tuo tarpu O. A., neva siekdamas pranešti apie jam kilusią grėsmę, į T. L. kreipėsi tik po mėnesio laiko – 2014-03-21).

Teisme apklausiamas kaltinamosios sūnus K. L. taip pat patvirtino, jog nebuvo to, kad mama grasintų tėvui, skyrybų metu mama tėvą vis dar mylėjo. Atsižvelgiant į tuometinę motinos psichinę būklę, ji vis tiek negalėtų taip pasielgti. Tuo metu motina turėjo didelių psichinės sveikatos problemų, dėl to gydėsi, gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, todėl ja buvo lengva pasinaudoti. Būtent tai, liudytojo nuomone, šiuo atveju ir buvo padaryta.

Prokuroras apeliaciniame skunde teisingai pastebi, jog atlikus R. L. teismo psichiatrinę ekspertizę, konstatuota, kad R. L. įtariamos veikos padarymo metu, t.y. nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2014-04-01, nustatytas pasikartojantis depresinis sutrikimas, vidutinio sunkumo depresijos epizodas, kuris netrukdė jai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, R. L. dėl psichikos sveikatos būsenos gali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, dalyvauti teismo posėdyje, R. L. šiuo metu nustatomas pasikartojantis depresinis sutrikimas, lengvos depresijos epizodas, kuris netrukdo jai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, dėl ko R. L. priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nereikalingas. Teismo psichiatrė ekspertė apklausiama teismo posėdyje šią išvadą patvirtino, parodė, kad jokių duomenų apie kliedesius ar haliucinacijas nėra, paaiškinti R. L. elgesį vaistų ar alkoholio poveikiu nėra galimybės, kaip ir nėra medicininių duomenų, kad SMS rašyta kaltinamajai nesuvokiant ką ji daro. Kita vertus, teismo psichiatrė ekspertė N. M. posėdžio metu parodė ir tai, kad R. L. tuo metu išgyveno psichotraumuojančią situaciją, buvo daug įvairių emocijų, jausmų, kurie žeidė, žemino, ji galvojo apie vaikus, jautė skriaudą. Su tuo emociniu impulsu kyla ir emocinis pyktis. Ekspertė, vertindama iš psichiatrinio požiūrio, nemano, kad tai, kas buvo nurodyta žinutėje, būtų galėję būti įvykdyta. Visa tai tuometinių išgyvenimų, dvasinio skausmo sąlygotos emocijos. Be kita ko, ekspertė patvirtino, kad antidepresantų ir alkoholio vienu metu vartojimas turi įtakos asmens psichinei būklei, tačiau tai individualu ir asmens būseną sąlygoja daug aplinkybių (suvartotų vaistų ir alkoholio kiekis, asmens intelektas ir kt.). Šiuo atveju apsvaigimas buvo, tačiau kokio laipsnio, medicininių duomenų jie neturi, nėra duomenų, koks kiekis vaistų ir alkoholio buvo išgertas, todėl pasakyti, ar buvo sutrikusi kaltinamosios sąmonė ar ne, nėra galimybės. Kita vertus, kaip minėta, pati R. L. apklausiama nuosekliai patvirtino, jog kaltinime nurodytą dieną rašytos žinutės į O. A. mobiliojo ryšio telefono numerį turinio neprisimena, ką galimai įtakojo jos vartojami antidepresantai bei alkoholis. O. A. taip pat patvirtino, jog įvykio dieną, prieš gaunant R. L. kaltinime nurodyto turinio žinutę, vykusio telefoninio pokalbio metu pastaroji kalbėjo nerišliai, buvo lyg apsvaigusi. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje esančių duomenų pagrindu kaltinime nurodytos SMS žinutės autorės psichinę būklę įvertino kaip galimai nestabilią, įtakotą medikamentų ar alkoholio.

Be kita ko, nepagrįsti yra prokuroro apeliacinio skundo argumentai, susiję ir su byloje užfiksuotų R. L., O. A. telefoninių kontaktų vertinimu. Priešingai nei teigia apeliantas, R. L. apklausiama patvirtino, jog SMS žinutę į O. A. naudojamą mobiliojo ryšio telefoną siuntė būtent įtakojama O. A.. Pastarasis jai nurodė, jog žinutę turi parodyti savo draugams. Tai, kad liepė R. L. parašyti žinutę, ką jis turi padaryti, teisme patvirtino ir pats O. A.. R. L. teigimu, būtent O. A. jai padiktavo ir žinutės turinį. Nors O. A. šią aplinkybę neigia, tačiau atsižvelgus į tai, kad pastarasis siekė pasipelnyti iš susidariusios situacijos, žinutę norėjo turėti kaip įrodymą, kad parodyti T. L., ir iš T. L. taip pat gauti pinigų, į kaltinamosios taip pat ir įvykio dieną buvusią psichinę būseną, byloje nustatytas aplinkybes, apie tuo metu buvusią realią galimybę pasinaudoti ja, netikėti R. L. pirmiau išdėstytais parodymais nėra pagrindo. Juolab, kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) O. A. kaltinime nurodytos SMS žinutės parašymo dieną – 2014-02-21, R. L. paskambino pirmas. Be to, tą dieną būtent O. A. skambino R. L. ir prieš pat kaltinime nuro­dy­tos SMS žinutės atsiuntimą, taip pat ir po SMS žinutės atsiuntimo, tačiau R. L. neatsiliepė. R. L., O. A. tarpusavio telefoninių ryšių kontaktai (nuo 2014-02-21), taip pat patvirtina, jog bendravimo iniciatoriumi buvo būtent O. A., o ne R. L..

Pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma taip pat leidžia teigti, kad priimdamas R. L. išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent T. L. teisme duotais parodymais. T. L. tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme nurodė aplinkybes, dėl kurių pakito jo pozicija. Pastarasis paaiškino, jog pareiškimo rašymo policijai dieną, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis turėjo mažai informacijos, jam buvo netikėtas nepažįstamo asmens skambutis ir jo nurodytos aplinkybės, todėl pasikonsultavęs su pareigūnais ir kreipėsi su pareiškimu į policiją. Vėliau, gavęs daugiau informacijos, tame tarpe ir apie O. A., jo psichinę sveikatos būklę, savo poziciją pakeitė, supratęs, jog jokios realios grėsmės jam nėra, o O. A. tėra sukčius, kuris pasinaudojo susiklosčiusia situacija tam, kad tiek iš jo, tiek iš R. L. gauti pinigų.

Taigi, teisėjų kolegija, įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą bei padariusi išvadą, kad byloje nėra surinkta patikimų įrodymų, patvirtinančių R. L. iš anksto susiformavusią tiesioginę tyčią dėl savanaudiškų paskatų nužudyti savo vyrą, kad į O. A. kaltinamoji kreipėsi būtent su prašymu atimti gyvybę T. L., o po kaltinime nurodytos SMS žinutės O. A. išsiuntimo atliko kokius nors kitus aktyvius veiksmus, susijusius su aptariamo sumanymo įgyvendinimu (R. L. BPK 140 straipsnio tvarka laikinai sulaikyta buvo tik 2014-04-17), konstatuoja, jog R. L. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3, 9 punktus buvo išteisinta pagrįstai, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad vertinant įrodymus itin svarbiu pripažįstamas nuoseklus nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų laikymasis. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Dėl BK 302 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 1 dalies taikymo.

Prokuroras, be kita ko, apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria R. L. išteisinta pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tendencingai ir šališkai vertino byloje esančius įrodymus, dalies aplinkybių, reikšmingų teisingo sprendimo priėmimui, neįvertino, ko pasėkoje nepagrįstai R. L. dėl paminėtų nusikalstamų veikų išteisino. Sutikti su šiais apelianto skundo argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

R. L. buvo kaltinama tuo, kad 2014 metais, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) ligoninėje, (duomenys neskelbtini), neturėdama teisėto pagrindo, panaudojo (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojai V. Č. priklausantį antspaudą, kurį uždėjo ant trijų re­ceptų, priklausančių (duomenys neskelbtini) ligoninei.

R. L. apklausiama tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai parodė, jog (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojai V. Č. priklausančio antspaudo ji nepanaudojo. Ant kratos metu jos gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), rastų ir paimtų (duomenys neskelbtini) ligoninei priklausančių trijų receptų ji gydytojos V. Č. antspaudo nedėjo. Šiuos tris tuščius receptus jau su gydytojos V. Č. antspaudais ji rado (duomenys neskelbtini) ligoninės medicinos poste, vaistų žinyno stalčiuje ir juos pasiėmė. Netikėti šiais išteisintosios parodymais, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, kadangi jų nepaneigia jokie kiti byloje esantys įrodymai.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog tiek gydytoja V. Č., tiek R. L. kaltinime nurodytu laikotarpiu dirbo (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriuje. Liudytoja V. Č. apklausų metu nuosekliai patvirtino, kad R. L. ji jokių vaistų neišrašinėjo, savo asmeninių antspaudų ant kratos R. L. gyvenamojoje vietoje metu išimtų receptų nedėjo. Kita vertus, liudytoja parodė, jog tušti receptų blankai, kurių apskaita nėra vedama, ir visų (duomenys neskelbtini) skyriaus gydytojų asmeniniai antspaudai yra laikomi (duomenys neskelbtini) skyriuje medikų poste esančio rašomojo stalo viršutiniame stalčiuje, kuris nėra rakinamas. Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojos V. Č. savanoriškai į bylą pateiktos fotonuotraukos. Paminėta liudytoja nuosekliai parodė ir tai, kad bet kuris iš (duomenys neskelbtini) skyriaus darbuotojų (gydytojai, slaugės ir net valytojos) laisvai gali paimti bet kurio gydytojo antspaudą ir uždėti ant tuščio recepto. Beje, analogiškas aplinkybes apklausiama teisme nurodė ir išteisintoji. Be kita ko, liudytojos V. Č. byloje duotais parodymais nepaneigta aplinkybė, kad dalis (duomenys neskelbtini) skyriaus medicinos poste stalo stalčiuje laikomų tuščių receptų galėjo būti ne tik su ligoninės atspaudu, bet ir konkrečių gydytojų antspaudais.

Tokiu būdu, byloje nustatytos aplinkybės apie (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriuje nusistovėjusią ten dirbančių gydytojų asmeninių antspaudų laikymo, jų panaudojimo tvarką, ten pat laikomų tuščių receptų blankų, kurių apskaita nėra vedama, prieinamumą skyriaus darbuotojams, nepaneigia galimybės, kad R. L. iš paminėtame skyriuje medicinos poste esančio rašomojo stalo stalčiaus galėjo pasiimti ir jau gydytojos V. Č. antspaudu suantspauduotus tuščius receptus. Kaip minėta, tokių R. L. nuoseklių parodymų nepaneigia jokie kiti byloje esantys įrodymai. Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nepateikė jokių šią išteisintosios versiją paneigiančių argumentų. Tuo tarpu BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis indubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, MesseguéandJabardo v. Spain, judgmentof 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgmentof 20 March 2001 ir kt.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-895/2017).

Esant nurodytoms aplinkybėms, R. L., priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai buvo išteisinta pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. L. taip pat buvo kaltinama tuo, kad suklastojo du tikrus dokumentus ir juos laikė, t.y. ji 2014 metais, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) ligoninėje, (duomenys neskelbtini), du iš pirmiau paminėtų trijų (duomenys neskelbtini) ligoninei priklausančių receptų su gydytojos V. Č. antspaudais suklastojo, juose įrašydama savo duomenis bei medikamentų pavadinimus ,,Trihexyphenidylum” ir ,,Trazo­do­num”, kuriuos pagal spaudą turėjo paskirti gydytoja V. Č., ir receptus laikė adresu (duomenys neskelbtini), iki 2014-04-17 pareigūnai kratos metu šiuos suklastotus receptus rado ir paėmė.

Apklausų metu R. L. neneigė, jog 2014 metais, tikslaus laiko nepamena, į (duomenys neskelbtini) ligoninėje (duomenys neskelbtini) skyriuje pasiimtus du su gydytojos V. Č. antspaudais suantspauduotus receptus pati įrašė savo asmens duomenis, taip pat medikamentų pavadinimus ,,Trihexyphenidylum” ir ,,Trazo­do­num”, pasirašė į savo panašiu parašu. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad tirti pateiktuose (duomenys neskelbtini) ligoninė dviejuose receptuose, išrašytuose 2014-03-23 ligonės R. L. var­du, medikamentams „Trazodonum“ ir „Trihexyphenidylum“, esančius rankraštinius tekstus, pra­si­de­dančius žodžiais „R. L....“ ir besibaigiančius data „...2014-03-23“, parašė R. L.; skiltyje „gydytojo spau­das, parašas, telefonas“ esančius parašus, pasirašytus V. Č. vardu, pasirašė ne V. Č., o kitas asmuo. Atsakyti į klausimą, ar minėtus parašus už V. Č. pasirašė R. L., nėra galimybės, kadangi parašai atlikti neišlavinta rašysena, yra maži grafine apimtimi, varijuoja, atlikti skirtingomis rašymo sąlygomis, nei R. L. parašų pavyzdžiai. Iš kratos protokolo matyti, kad 2014-04-17 R. L. tuometinėje gyvenamojoje vietoje – bute, adresu (duomenys neskelbtini), buvo atlikta krata, kurios metu buvo rasti ir paimti tuščias (neužpildytas) recepto blankas su gydytojos V. Č. spaudu ir du R. L. gydytojos V. Č. vardu 2014-03-23 išrašyti receptai medikamentams „Trazodonum“ bei „Trihexyphenidylum“. Liudytoja apklausta gydytoja V. Č., kaip minėta, nuosekliai patvirtino, jog ji R. L. jokių receptinių vaistų neišrašinėjo. Liudytoja, susipažinusi su jai pateiktais receptais, parodė, jog receptuose yra ne jos, o R. L. rašysena.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog paminėtų įrodymų pagrindu nustatytos aplinkybės patvirtina, jog formaliai R. L. savo veiksmais suklastojo tikrus dokumentus ir šiuos suklastotus dokumentus laikė. Kita vertus, vien formalaus dokumentų suklastojimo ir disponavimo jais fakto, priešingai nei nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, nepakanka, kad asmeniui būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas, būtent įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju R. L. atlikti neteisėti veiksmai nesiekia pavojingumo, būtino baudžiamajai atsakomybei kilti.

Pagal teismų praktiką nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-560/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012). Apie žalą baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik suklastoto dokumento buvimas, o veikos pavojingumas negali būti preziumuojamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-508/2013, 2K-180/2015). Kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Šios nuostatos ignoravimas tokio pobūdžio bylose gali lemti nepakankamo pavojingumo veikų kriminalizavimą, taip iškreipiant baudžiamojo įstatymo principus bei paskirtį. Nagrinėjant šios kategorijos baudžiamąsias bylas, nusikaltimo pavojingumas yra vienas iš kriterijų, apsprendžiančių baudžiamosios atsakomybės taikymą. Veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Jei dokumente įrašyti tikrovės ne visai atitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-424-696/2016).

Kaip minėta, byloje neginčijamai nustatyta, kad R. L. kitos gydytojos vardu receptuose išrašė medikamentus „Trazodonum“ ir „Trihexyphenidylum“, t.y. suklastojo receptus ir juos laikė. Kita vertus, vertinant išteisintosios atliktų neteisėtų veiksmų pavojingumą baudžiamojo įstatymo kontekste, šiuo atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad R. L. sau išsirašė vaistus. Bylos duomenys – R. L. epikrizės, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), R. L. parodymai, patvirtina, jog išteisintajai nuo 2012 metų sausio mėn. iki 2014 metų balandžio mėn. 1 dienos nustatytas pasikartojantis depresinis sutrikimas, vidutinio sunkumo depresijos epizodas. Stacionarinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo metu (2014 m. lapkričio 17 – lapkričio 28 d.) išteisintajai taip pat nustatytas depresinis sutrikimas, lengvos depresijos epizodas. Paminėtu R. L. buvo gydoma įvairiais vaistais nuo depresijos, tarp kurių ir kratos metu rastame recepte nurodyti vaistai. Liudytoja V. Č. apklausiama teisme patvirtino, jog „Trazodonum“ ir „Trihexyphenidylum“ yra antidepresantai, receptiniai vaistai. Sprendžiant iš teisme apklaustos teismo psichiatrės ekspertės N. M. paaiškinimų, pagal R. L. diagnozę ji galėjo būti gydoma ir receptuose nurodytais vaistais. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo suklastoti 1 formos receptų blankai skirti išrašyti vaistams (išskyrus narkotinius ir kompensuojamuosius vaistus) (Receptų rašymo ir vaistų bei kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išdavimo (pardavimo) gyventojams taisyklės, galiojusios veikos padarymo metu). Teismo psichiatrė ekspertė N. M. teisme patvirtino, jog R. L. išrašytiems receptams draudimų ar griežtos atskaitomybės nėra numatyta. Receptuose nurodyti vaistai išrašomi gydytojo būtent ant tokio paprasto recepto, ant kokio ir buvo išrašyti šiuo atveju. Išrašymo tvarka skirtųsi tuo atveju, jeigu pacientas turėtų teisę į kompensaciją. Pažymėtina ir tai, kad nors receptai vaistams buvo išrašyti dar 2014-03-23, tačiau iki pat 2014-04-17 kratos atlikimo, t.y. likus kelioms dienoms iki receptų galiojimo pabaigos, jie nebuvo panaudoti (ant receptų nėra jokių vaistininko atžymų apie vaistų įsigijimą). Šiuo atveju vertinant R. L. atliktų veiksmų pavojingumą baudžiamųjų įstatymų prasme, be kita ko, pažymėtina ir tai, kad teisės aktai imperatyviai nedraudžia gydytojui pačiam sau išrašyti vaistus. Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodekse yra numatyta, jog atlikdamas profesines pareigas, gydytojas, siekdamas išlaikyti profesinį objektyvumą, vengia diagnozuoti ligas, skirti gydymą ar išrašyti vaistus sau ar savo šeimos nariams bei artimiesiems, išskyrus skubius atvejus, kai kitas gydytojas yra nepasiekiamas. Taigi realiai R. L., būdama gydytoja, nors ir ne šeimos gydytoja, vaistus „Trazodonum“ ir „Trihexyphenidylum“, kurie nepriskiriami prie narkotinių, išteisintosios atveju ir prie kompensuojamųjų, galėjo sau išsirašyti ir savo vardu. Tokiu atveju R. L. atlikti veiksmai galėtų būti vertinami tik gydytojo profesinės etikos, profesinio objektyvumo kontekste.

Pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, jog priešingai nei teigiama prokuroro skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju R. L. atlikti veiksmai - vaistų sau išsirašymas kitos gydytojos vardu, suklastotų receptų laikymas gyvenamojoje vietoje, nepasiekė tokio pavojingumo, kuriam esant kiltų baudžiamoji atsakomybė. Išteisintoji savo veiksmais realiai nesikėsino į valdymo tvarką, jos veiksmai nesukėlė ir negalėjo sukelti asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, nepadarė ir negalėjo padaryti esminės žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, todėl neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai R. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisino, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šioje dalyje keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Tuo pačiu pažymėtina tai, kad šiuo atveju sprendžiant R. L. kaltės pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį klausimą, visiškai nereikšminga yra prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė apie pašalinių asmenų patekimą į (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyrių. Kaip minėta, tiek liudytoja byloje apklausta V. Č., tiek išteisintoji gydytojomis dirbo tame pačiame skyriuje. Taigi, R. L. patekimas į šį skyrių, priėjimas prie medicinos poste stalo stalčiuje buvusių gydytojų asmeninių antspaudų, receptų blankų, kaip ir kito šiame skyriuje dirbusio personalo (kitų gydytojų, slaugių, taip pat ir valytojų), nebuvo ribojamas. Be to, pati R. L. pripažįsta, jog ne kas kitas, o būtent ji pati iš medicinos poste esančio stalo stalčiaus pasiėmė ten buvusius jau su gydytojos V. Č. antspaudu suantspauduotus tris receptus, iš kurių du užpildė, nurodydama savo anketinius duomenis bei vaistų pavadinimą, pasirašė į savo panašiu parašu, juos laikė namuose buvusioje rankinėje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Virginijaus Sokolovo apeliacinį skundą atmesti.